Protinių gebėjimų rūšys (intelektas)

Turinys
Įvadas 2
Intelekto struktūra ir rūšys 3
Inteklekto įvertinimo metodai 6
Intelekto kitimas 8
Intelektą įtakojantys veiksniai 9
Įvairūs intelekto skirtumai 9
Intelekto gerinimo galimybės 10
Išvados 13
Literatūros sąrašas 14Įvadas
Kas yra intelektas? Lot. intellectus – supratimas, pažinimas. D. Veksleris vienoje iš savo knygų rašo, jog neįmanoma apibrėžti intelekto, jį galima įvertinti iš jo pasireiškimų. Intelekto esmė ir prigimtis nėra visiškai aiški. Pagal D. Vekslerį intelektas yra individo sugebėjimas mąstyti ir adekvačiai elgtis savo aplinkoje. Tai apima visas psichikos veiklos sritis.
Kodėl yra labai svarbu išsiaiškinti, kas tai yra intelektas, kokie veiksniai jį lemia? Kadangi intelektas yra vienas išš svarbiausių mokymosi sėkmę nulemiančių veiksnių, atsakymai į šiuos klausimus padėtų suprasti ar yra galimybių pagerinti intelektą, tuo pačiu pagerinant ir žmogaus gyvenimo kokybę.
Kiekvienas žmogus gimdamas atsineša tam tikras potencialias galimybes mąstyti, abstrahuoti ir spręsti. Būtent tai ir sudaro intelektą. Maždaug apie 20-sius gyvenimo metus šis intelektas pasiekia savo maksimumą. Intelekto vystymasis priklauso nuo tų pačių veiksnių, įtakojančių ir kitų organizmo funkcijų vystymąsi. Tai genetiniai ir įgimti veiksniai, chromosomų anomalijos, vaisiaus mitybos sutrikimai, ligos nėštumo metu bei vartojami vaistai ar kiitos medžiagos. Aplinkos veiksniai: nesvarbu, kokį potencialą atsineš kūdikis gimdamas, augant jo elgesys ir intelektas vystysis priklausomai nuo supančios aplinkos. Tai mityba, psichinė stimuliacija, vaikų skaičius šeimoje, socialinė padėtis. Taigi, dauguma mokslininkų šiandien mano, kad 20% mūsų intelekto priklauso nuo sąlygų gi

imdoje, dar 20% reikia priskirti aplinkai, kurioje mes užaugame, o 50% priklauso genams. Likusius 10% mokslininkai priskiria nenumatytoms aplinkybėms.
Šio darbo tikslas yra išanalizuoti intelekto sampratą, jo struktūrą, kilmę, apžvelgti žymiausias intelekto tyrimo teorijas bei pagrindinius intelekto įvertinimo metodus.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kas yra intelektas.
2. Išsiaiškinti ar yra matuojamas intelektas ir kaip tai daroma.
3. Išsiaisškinti nuo ko priklauso intelekto formavimasis.Intelekto struktūra ir rūšys
Psichologai jau ilgą laiką svarsto, ar intelektą turėtume apibrėžti kaip įgimtą protinį gebėjimą, pasiektą intelekto veiklumo lygį, ar kaip priskiriamą ypatybę, kuri, kaip grožis, priklauso nuo stebėtojo nuomonės.
Apie tai, kokia yra intelekto kilmė, ilgą laiką egzistavo dvi nuomonės. Viena – kad intelektas griežtai paveldimas bruožas: žmogus gimsta arba protingas, arba ne; kita – intelektas yra susijęs su suvokimo greičiu ar reagavimu į išorės stimulus.
Intelektas yra sąvoka, turinti paaiškinti, kodėl viieni žmonės geriau už kitus atlieka pažintines užduotis. R. Sternbergas ir W. Salteris vadovėlyje apie žmogaus intelektą rašo, kad dauguma specialistų intelektu laiko žmogaus gebėjimą “tikslingai ir adaptyviai elgtis”. Intelektinė elgsena rodo gebėjimą prisitaikyti, mokantis iš patirties, sprendžiant problemas ir blaiviai protaujant Nepaisant bendro sutarimo dėl sąvokos, lieka trys ginčytini klausimai: ar intelektui turi įtakos asmens kultūra, ar intelektas – tai su kultūra nesusijęs gebėjimas spręsti problemas; ar intelektas yra vienas bendrasis gebėjimas, ar keletas skirtingų gebėjimų; ar galime matuoti intelektą ka
aip smegenų atliekamų informacijos apdorojimo greitį?
Taigi, ar žmogaus gebėjimas efektyviai adaptuotis aplinkoje yra vientisas objektas, ar sudarytas iš atskirų dalių? Ar egzistuoja skirtingi intelekto tipai, labiau tinkantys tam tikrų profesijų asmenims? Dauguma psichologų suvokė, jog kalbėti apie vientisą intelektą, neatsižvelgiant į visumą užduočių, kuriuos tenka spręsti žmonėms įvairiose gyvenimo situacijose, būtų klaidinga. Juk iš tikrųjų, gero matematiko intelektą lyginti su gero futbolininko, gal ir nebūtų teisinga. Kiekvienas žmogus savo kasdieniniame gyvenime veikia savitai. Statistinių metodų pagalba Torstaunas 1938 m. ištyrė įvairias intelekto dalis, kurias jis pavadino pirminėmis protinėmis potencijomis. Jis išskyrė 7 tokias potencijas:
• gebėjimas skaičiuoti – gebėjimas operuoti skaičiais ir atlikti aritmetinius veiksmus;
• verbalinis (žodinis) lankstumas – gebėjimas lengvai, laisvai ir tinkamais žodžiais išdėstyti savo mintis;
• verbalinis suvokimas – gebėjimas suvokti žodinę ir rašytinę informaciją;
• erdvinė orientacija – gebėjimas įsivaizduoti erdvėje įvairius daiktus ir objektus;
• atmintis;
• gebėjimas mąstyti;
• suvokimo greitis.
Tornstauno nuomone, pakanka tik sukurti testus tirti kiekvienai iš šių intelekto dalių, ir bus galima nubrėžti kiekvieno tiriamojo potencialių galimybių profilį. Tačiau pasirodė, kad išskirtos dalys nėra jau tokios nepriklausomos ir reikia detalesnės intelekto analizės.
Kiti mokslininkai, pavyzdžiui Gilford’as, 1959 metais išskyrė 120 intelekto veiksnių. Psichologai, vėlgi, pamanė, jog kai kurios užduotys reikalauja konkretaus, kitos – abstraktaus intelekto. Konkretus, arba praktinis intelektas padeda mums spręsti kasdienes užduotis ir orientuotis kasdieniniame be
endravime. Ėjimas apsipirkti, sąskaitų pildymas, laikymasis įprastų procedūrų ir elgsenos šablonų. Abstraktus – padeda operuoti žodžiais ir sąvokomis. Kaip prašė vienas aklasis – papasakok apie gulbės kaklo grožį.
Kai kurie mokslininkai intelektą apibrėžia ne tik kaip sugebėjimą protauti, spręsti problemas bei išmokti, bet teigia, kad intelektui yra būdinga ir nemaža tiesiogiai su protavimu nesusijusių požymių – emociniai, socialiniai ir sensoriniai gebėjimai bei įgūdžiai. Pavyzdžiui, daugelyje intelekto apibrėžimų kalbama apie sugebėjimą atsispirti stresui ir susierzinimui, o tai reiškia emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi. Kituose apibrėžimuose minimi socialiniai sugebėjimai, mokymosi interesai, mokymosi sėkmės motyvacija ir pan. Daugelis mokslininkų vis dėlto galvoja, kad intelektas nėra tik proto galia (Snyderman, Rothman, Sternberg ir kt.).

Psichologai Snyderman ir Rothman pateikė tokias sudedamąsias intelekto dalis pagal jų reikšmingumą:
Sudedamosios dalys Reikšmingumo procentinis rangas
Abstraktus mąstymas 99,3 %
Sugebėjimas spręsti problemas 97,7 %
Sugebėjimas įgyti žini.ų 96,0 %
Atmintis 80,5 %
Prisitaikymas prie aplinkos 77,2 %
Protavimo greitis 71,7 %
Kalbiniai sugebėjimai 71,0 %
Matematiniai sugebėjimai 67,9 %
Bendrosios žinios 62,4 %
Kūrybiškumas 59,6 %

Mokslininkas psichologas H. Gardneris (1983) iškėlė klausimą, kaip galėtume nusakyti intelekto struktūrą, atsižvelgdami į:
• intelekto aprašymus literatūroje;
• žmonių, kurių pažeistos smegenys, neurologinių tyrimų duomenis;
• vunderkindų, autistinių žmonių, nesugebančių mokytis vaikų genialumo arba sutrikimų apibūdinimus;
• antropologinius duomenis apie įvairių kultūrų, rasių ar genčių, įvairių epochų žmonių ir jų veiklos skirtybes.

Gardneris išanalizavo visus šiuos duomenis. Pagal tai šis mokslininkas išskyrė tokias intelekto rūšis:
1. Kalbinis (verbalinis) intelektas. Tai sugebėjimai pa

anaudoti žodžius, atlikti verbalinę analizę, gerai įsisąmoninti sudėtingą verbalinę medžiagą ir suprasti metaforas.
2. Muzikinis intelektas. Tai muzikiniai gabumai.
3. Loginis matematinis intelektas. Tai gebėjimas suvokti ir operuoti simboliais, skaičiais.
4. Erdvinis intelektas. Tai gebėjimas mintyse keisti objektų padėtį erdvėje ir apibūdinti gaunamus pakitimus.
5. Kūniškasis kinestezinis intelektas. Tai beveik tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas.
6. Vidinis asmeniškasis intelektas. Tai žinių apie save forma, sugebėjimas valdyti savo jausmus, savo kūno funkcijas.
7. Tarpasmeninis (socialinis) intelektas. Tai sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis mūsų sudėtingoje socialinėje aplinkoje – bendraujant šeimoje, su draugais ir pan.
Gardneris mano, kad kiekviena intelekto forma turi savo simbolių sistemą – pagrindinį informacijos perdirbimo vienetą. Pvz., muzikinį intelektą sudaro užkoduota ritminė informacija; erdvinis intelektas turi vizualinių simbolių sistemą. Gardnerio nuomone, kiekvienas intelekto tipas yra savarankiškas, bet susijęs su kitomis sistemomis.
Tai tik trumpai išdėstyta Gardnerio septynių intelekto rūšių teoriją. Ši teorija teigia, kad vienas intelekto matas, toks kaip IQ, yra visiškai nepakankamas žmonių gabumams apibūdinti. Nepakanka net dviejų rodiklių, pvz., gabumų mokslui testo verbalinių ir matematinių rodiklių. Gardneris ir jo bendradarbiai kuria visų septynių rūšių intelekto vertinimo metodus. Iš šios teorijos galima padaryti išvadą apie tai, kokia turėtų būti visa mokyklos programa, jeigu norime lavinti savo jaunosios kartos gabumus. Šiuo metu mokyklos yra užsibrėžusios visų pirma skatinti kalbinio ir loginio matematinio intelekto vystymąsi.
Požiūris į intelekto apibrėžimą ir matavimą patobulėjo, bet mokslininkai ir dabar nesutaria dėl intelekto prigimties. Dėl kai kurių dalykų vis dėlto susitarta. Dauguma ekspertų psichologų specialistų sutarė dėl trijų požymių:
• sugebėjimas geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas nei įgusti naudotis konkrečiais dalykais;
• sugebėjimas spręsti problemas – orientuotis naujose situacijose;
• sugebėjimas išmokti panaudoti žodžiais ir kitais simboliais reiškiamas abstrakcijas.

Šie požymiai yra sujungti trumpame Esteso (1982) intelekto apibrėžime: “Intelektas yra individo adaptacinė veikla, kurią paprastai sudaro tam tikri problemų sprendimo aspektai ir kurios kryptis priklauso nuo pažinimo procesų bei operacijų”.
Mūsų intelekto apibrėžimas grindžiamas išsivysčiusių tautų intelekto sampratos tradicijomis. Šios tradicijos atspindi tik vieną požiūrį į žmogaus mokymąsi bei mokymą – būtent tą, kuris būdingas industrinės visuomenės viduriniesiems sluoksniams. Jei mūsų visuomenė būtų kitokia, ar švietimas įgytų kitą pobūdį, mums tikriausiai reikėtų iš naujo apibrėžti intelektą, susieti jį su atitinkama visuomene ir švietimu..Inteklekto įvertinimo metodai
Aiškinantis psichologinę intelekto sampratą, pravartu susipažinti su intelekto įvertinimo testų ištakomis ir tikslais. Maždaug prieš šimtmetį Vakaruose pradėta rimtai mėginti nustatyti individualius proto gebėjimų skirtumus. Vienas iš pirmųjų intelekto testų pradininkų buvo anglų mokslininkas seras Francisas Galtonas (1822 – 1911). Galtonas manė, kad žmonių bruožai yra paveldimi. Savąją prielaidą jis rėmė teiginiu, kad socialinis iškilumas, kaip ir aukštas ūgis, paprastai perduodamas šeimose iš kartos į kartą. Nusprendęs kiekybiškai įvertinti žmonių “pranašumą” ir įsitikinęs paveldėjimo svarba, Galtonas ėmėsi bandymų išmatuoti įgimtus protinius gebėjimus. Savo knygoje “Paveldėtas genijus” 1869 m. jis iškėlė rimto pagrindo neturinčią mintį, kad intelektą galima įvertinti matuojant galvos dydį, o vėliau per kelerius metus sukūrė įvairių būdų, kaip įvertinti tai, kas, jo manymu, sudaro biologinį genijaus pagrindą. Savo idėjas Galtonas įkūnijo, parengdamas testą, kurį išbandė Londono Tarptautinėje parodoje 1884 m. Nors Galtonui nepavyko sugalvoti, kaip paprastomis priemonėmis išmatuoti bendruosius protinius sugebėjimus, bet jis buvo išradingas tyrinėtojas, sukūręs keletą statistinių metodų, kurie iki šiol naudojami. Jis pirmasis iškėlė iki šių dienų išlikusią idėją, kad žmogaus proto gebėjimus galima įvertinti kiekybiškai.
Šiuolaikinis intelekto testavimas prasidėjo, kai vienas iš pirmųjų prancūzų psichologų Alfredas Binet (1857 – 1911) sėkmingai pritaikė Galtono idėją, kad protinius gebėjimus galima išmatuoti. Binet ir jo bendradarbis T. Simonas užsibrėžė sau uždavinį nustatyti tai, kas vėliau imta vadinti vaiko protiniu amžiumi, t. y. chronologinį amžių, kuriam paprastai būdingas tam tikras veiksmų lygis. Ieškodami būdo protiniam amžiui nustatyti, Binet ir Simonas samprotavo, kad protiniai, kaip ir sportiniai, gabumai, yra įvairiai pasireiškiantys bendrieji gabumai. Taigi jie pirmiausia pradėjo kurti įvairiausias protavimo ir problemų sprendimo užduotis, kurios galėtų padėti nustatyti mokymosi rezultatus. Binet ir Simonas visiškai nesvarstė priežasčių, kodėl dalis vaikų pagal testo rezultatus atsilieka, arba ryškiai lenkia bendraamžius. Pats Binet buvo linkęs tai aiškinti aplinkos įtaka. Testas turėjęs vienintelį praktinį tikslą: nustatyti, kuriems mokiniams reikėjo ypatingo dėmesio mokykloje. Binet vylėsi, kad jo testas pasitarnaus vaikų mokymui gerinti, o taip pat ir baiminosi, kad jis nebūtų naudojamas “etiketėms klijuoti” ir vaikų galimybėms riboti.
Tai, ką Binet laikė tik praktine priemone leidžiančia išsiaiškinti silpnus mokinius, kuriems reikia specialios pagalbos, kiti mokslininkai tai ėmė taikyti skaičiais išreikšto įgimto intelekto matavimui. 1911 m. Stanfordo universiteto profesorius Lewisas Termanas (1877 – 1956) praplėtė ir pakeitė Binet testą, kurį pavadino “Stanfordo – Binet testu”. Vokiečių psichologas Williamas Sternas šiam testui pritaikė garsųjį intelekto koeficientą – IQ. IQ – tai asmens protinis amžius, padalytas iš jo chronologinio amžiaus ir, kad nebūtų trupmenos, padaugintas iš 100:

Dauguma dabar naudojamų intelekto testų, taip pat ir Stanfordo – Binet testas, IQ nebeskaičiuoja. Pradinė IQ formulė gana neblogai tinka vaikams, bet netinka suaugusiems. Todėl dabar intelekto testais nustatytas protinių gebėjimų įvertis skaičiuojamas testuojamojo rezultatą lyginant su vidutinišku tokio pat amžiaus kitų žmonių rezultatu. Kaip ir pradiniame Stanfordo – Binet teste, 100 yra laikoma vidurkiu. Maždaug dviejų trečdalių žmonių protinių gebėjimų įverčiai yra tarp 85 ir 115. JAV Vyriausybė naudojo adaptuotus Binet ir Termano testus I-ojo pasaulinio karo naujokams ir atvykstantiems imigrantams įvertinti. Kai kurie psichologai klaidingai aiškino testų rezultatus ir juos naudojo, kaip dokumentą, įrodantį neanglosaksiškos kilmės žmonių žemesnę padėtį. Tokie griežti ir be išlygų vertinimai ėmė trikdyti ir daugelį testų šalininkų. Termanas galiausiai pripažino, kad testų rezultatai rodo ne tik žmogaus įgimtus protin.ius gebėjimus, bet ir išsimokslinimą bei pažintį su ta kultūra, kuria remiasi testas.
Šiandien psichologai skiria dvi testų grupes protiniams gebėjimas įvertinti: tai mokslumo testai, skirti numatyti žmogaus gebėjimą mokytis ko nors naujo; ir žinių arba mokėjimų testai, skirti parodyti tai, ką asmuo yra išmokęs. Iš tikrųjų skirtumai tarp mokslumo ir mokėjimų testų nėra labai ryškūs. Daugelio mokslumo testų įverčiai priklauso nuo išmoktų žodžių atsargos.
Plačiausiai šiandien yra taikomas intelekto testas – WAIS. Psichologas Davidas Wechsleris sukūrė šį intelekto testą, kuris yra žinomas kaip Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė. Vėliau jis sukūrė panašų testą mokyklinio amžiaus vaikams, o dar vėliau – testą ikimokyklinukams. WAIS sudaro 11 subtestų. Juo nustatomas ne tik bendras intelekto įvertis, kaip Stanfordo – Binet testu, bet taip pat atskirai “verbaliniai” ir “neverbaliniai” įverčiai. Kai šie du įverčiai ryškiai skiriasi, testuotojui yra ženklas, kad tiriamasis gali turėti mokymosi sunkumų. Testai nusimanančiam ir įgudusiam tyrėjui taip pat leidžia pastebėti stipriąsias pažintinės veiklos ypatybes, kuriomis galėtų remtis mokytojas ar darbdavys.
Didelėms grupėms testuoti dabar sėkmingai naudojami testai su daugiariopu pasirinkimu. Tai gerai žinomas mokslumo testas – SAT. Jis kasmet taikomas apie 1,6 milijonų žmonių, norinčių stoti į aukštesniąsias mokyklas. SAT tikslas – numatyti mokymosi sėkmę. Tačiau kitaip nei Stanfordo – Binet testais, juo nenustatomas bendrasis intelekto įvertis. Tiksliau, juo atskirai įvertinami gabumai kalboms ir matematikai.
Psichologų mokslininkų tyrimai rodo, kad žmogaus intelektas nėra nekintantis per visą gyvenimą. Gyvenant jis keičiasi. Mokslininkai R. B. McCallas, M. J. Appelbaumas ir P. S. Hogarty, atlikę longitudinius tyrimus nustatė, kad nuo šešerių metų IQ kinta. Buvo padaryta išvada, kad daugelio žmonių IQ padidėja, nors kai kurių žmonių, priešingai, su amžiumi mažėja. Kokie faktoriai daro lemiamą įtaką intelekto raidai apžvelgsime sekančioje darbo dalyje.Intelekto kitimas
Vienas iš svarbiausių klausimų kalbant apie intelektą, ar jis yra pastovus, ar jis kintantis, ar intelektą galima padidinti mokantis?
Vaikų iki trijų metų stebėjimai rodo, kad mes labai mažai galime pasakyti apie būsimus gebėjimus stebėdami tokius mažus vaikus. Tačiau maždaug nuo trejų metų vaikų ir suaugusiųjų intelekto rodikliai pradeda atitikti. Pvz.: tą patį žmogų tirdami 4 ir 16 metų amžiaus turėtume gauti labai panašius rodiklius.
Žmonės, kurių intelekto įvertis yra mažesnis nei 70, yra laikomi protiškai neįgaliais. Protinio atsilikimo laipsniai:
1. Lengvas protinis atsilikimas (50-69 IQ) – Žmogus gali pasiekti šeštos klasės lygį. Suaugusieji, padedami kitų gali išmokti būtinų socialinių ir profesinių įgūdžių.
2. Vidutinis protinis atsilikimas (35-49 IQ) – Gali pasiekti antros klasės lygį. Suaugusieji gali išmokti kai kurių profesinių įgūdžių, dirbti tam pritaikytose dirbtuvėse.
3. Sunkus protinis atsilikimas (20-34 IQ) – Gali išmokti kalbėti, prižiūrimi atlikti paprastas užduotis. Daugelis yra nepajėgūs mokytis.
4. Labai sunkus protinis atsilikimas (IQ mažiau už 20) – Daugelis asmenų yra nejudrūs, neišmoksta patys apsitarnauti, neįgyja kasdieninių higienos įgūdžių, neišmoksta kalbėti. Pastoviai reikalingi priežiūros.

Kitas intelekto kraštutinumas – gabieji vaikai. 1921 m. Terman ištyrė 1500 Kalifornijos moksleivių, kurių IQ buvo didesnis už 135. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad gabūs vaikai būna blogiau prisitaikę prie gyvenimo, nes gyvena kitokiame pasaulyje, šie vaikai buvo sveiki, gerai prisitaikę, jiems gerai sekėsi mokytis. Tiriant šiuos vaikus pakartotinai per 60 metų, paaiškėjo, kad dauguma šių vaikų įgijo aukštąjį išsilavinimą, bet jų profesinė sėkmė buvo įvairavo. Tiek šis, tiek kiti tyrimai parodė, kad pagal gabumus atrinktų į atskiras grupes vaikų rezultatai nėra geresni, taigi vaikų skirstymas į atskiras klases nėra prasmingas, nes tik žemina į tokią klasę nepatekusių moksleivių įvaizdį.
Žmogaus IQ yra palyginti stabilus dydis. Apie septintuosius gyvenimo metus intelekto įvertinimai pasidaro gana pastovūs. Tai reiškia, kad, jei septynerių metų vaiko IQ bus 100, tokio paties įvertinimo galima tikėtis ir paauglystėje, ir suaugusiojo amžiuje. Be to, manoma, kad aukščiausias intelekto lygmuo pasiekiamas apie 12 gyvenimo metus ir vėlesniuose amžiaus tarpsniuose jis nebedidėja.Intelektą įtakojantys veiksniai
Intelektui turi įtakos tiek genai, tiek aplinka. Genetiškai tapačių dvynių intelekto įverčiai yra beveik vienodi. Įverčiai išlieka labai panašūs, net jei dvyniai buvo auginami atskirai, tai rodo, kad aplinkos poveikis intelektui yra mažesnis už paveldėjimą. Įvaikintų vaikų intelekto įverčiai yra panašesni į jų biologinių tėvų intelekto įverčius, o ne į įtėvių intelekto įverčius. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad gyvenimo patirtis, aplinka, kurioje vaikas auga, taip pat daro reikšmingą įtaką intelekto testų įvertinimų dydžiui. Manoma, kad tiek genai, tiek aplinka, daro įtaką intelektui, ir ta įtaka, atrodo, yra maždaug apylygė, t.y. 50:50. genai suteikia plačias ribas, tačiau vystymasis tose ribose yra lemtas aplinkos ir išmokimo.Įvairūs intelekto skirtumai
Pagrindiniai intelekto skirtumai yra šie: rasiniai, socialiniai bei miesto ir kaimo skirtumai. Intelekto skirtumus pastebime palyginę baltuosius ir afrikiečius, viduriniųjų sluoksnių mokinius su mažas pajamas gaunančiųjų vaikais, miesto ir kaimo gyventojus, kadangi pastarųjų intelekto koeficientas yra mažesnis maždaug 8 – 20 taškų.
Rasiniai skirtumai. Atlikti tyrimai rodo, kad afrikiečių intelekto koeficientų balų vidurkiai buvo nuo 10 iki 20 balų mažesni už baltųjų. Pasak mokslininkų šie duomenys rodo, jog tarp negrų ir baltųjų yra įgimti intelekto skirtumai, kurie susiklostė istoriškai dėl ilgo juodaodžių engimo. Tačiau ne vien tik paveldėjimas nulemia intelekto skirtumus, daug įtakos turi aplinkos poveikis. Pavyzdžiui nustatyta, kad Amerikos Šiaurėje vaikų vidutiniai mokymosi rezultatai ir matuojamasis intelektas geresni negu Pietuose, tačiau pastebėta, kad tų vaikų, kurie persikėlė į Šiaurę intelekto koeficiento balai pradėjo didėti. Šią tendenciją lėmė tai, jog Šiaurėje geresnės mokyklos ir gyvenimo sąlygos. Nors afrikiečių balų vidurkis mažesnis, gana daug jų pralenkia baltuosius vaikus ir yra nemaža baltųjų vaikų, kurių balai mažesni negu afrikiečių. Todėl negalima taikyti rasinių grupių ypatybių apibendrinimą pavieiams šių grupių individams. Negalima pasikliauti rasiniais skirtumais vertinant intelektą ir reikia nepamirški, kad visi individai yra skirtingi, todėl ir jų intelektai skiriasi.
Miesto ir kaimo skirtumai. Beveik visada galima pastebėti intelekto ir mokymosi rezultatų skirtumus tarp miesto ir kaimo. Apskritai didžiųjų miestų mokiniai mokosi geriau nei kitų vietovių vaikai. Tyrėjai šiuos skirtumus aptiko visose tikrose klasėse ir visose tirtose srityse.
Socialiniai klasiniai skirtumai. Daugelis lyginimų rodo, kad viduriniųjų klasių vaikų balai didesni negu žemesniųjų klasių vaikų, tai priklauso nuo tokių rodiklių kaip tėvų profesija, šeimos pajamos, gyvenamoji vieta, tėvų išsimokslinimas. Kai tėvai ir sūnūs panašūs, intelekto koeficientų balų vidurkis tolydžio atitinkamai mažėja, žemėjant tėvų socialiniai klasei. Esminių skirtumų yra tada, kai tėvų vidurkis nuo 115 iki 81 ir sūnų nuo 110 iki 92.Intelekto gerinimo galimybės
Pagrindinis šiuolaikiniuose intelekto tyrimuose keliamas klausimas: Ar gali pagerinti intelektą aplinkos pakeitimas. Iškyla problema ne tik intelekto, bet ir mokinių pažangumo srityje sumažinti ar panaikinti grupinių skirtumus.

Tarprasiniai, žemesniųjų ir viduriniųjų klasių, kaimo ir miesto vaikų IQ balų vidurkiai skiriasi nuo 8 iki 20 taškų. Panašūs skirtumai būdingi ir mokymosi rezultatams, kurie yra net svarbesni. Tarkime, mes manome, kad genetiniai veiksniai visuomet lemia individų IQ balų įvairovę grupės viduje – įvairovę, kuri yra net tada, kai grupė (rasinė, socialinė, miesto ar kaimo, regioninė) yra pastovi. Bet lieka klausimas: ar galime manipuliuoti aplinkos kintamaisiais, kad sumažintume ar pašalintume svarbiausius grupinius skirtumus, nuo kurių priklauso kurios nors visuomenės dalies blogesnė padėtis dėl menkesnio intelekto? Visuomenės susirūpinimas grupiniais intelekto skirtumais kyla dėl socialinės lygybės poreikio. Kai visa grupė atsiduria blogesnėje padėtyje dėl žemesnio intelekto ir blogesnių mokymosi rezultatų, tikėtina, kad čia veikia socialiniai veiksniai. Panaikinus šiuos neigiamus socialinius veiksnius, tikėtina, kad blogesnė tos grupės padėtis dėl intelekto ir mokymosi rezultatų turėtų pasitaisyti. Tai yra pedagogų užduotis – tobulinti švietimą, kurti naujas švietimo ir mokymo programas, geriausiai atitinkančias tų grupių poreikius, kad būtų galima kompensuoti tai, kas per ilgus metus buvo apleista.

Daug faktų rodo, kad šeimos aplinka gali turėti įtakos IQ balams. Scarr Weinberg (1976) atlikti tyrimai parodė, kad jei kompensuojančios mokymo programos įtraukia vaiką į jų veikimo sritį tik kelioms valandoms per dieną, tai įvaikinimas keičia visą socialinę vaiko ekologiją. Įvaikinimas pakeičia visą vaiko augimo aplinką – tėvus, brolius, seseris, namus, rangus, mokyklą, kaimynus ir bendruomenę. Gera įtėvių šeima gali išugdyti vaikus, kurių IQ balai yra iš esmės geresni nei galėtume tikėtis, žinodami biologinių tėvų IQ balus.

Prancūzijoje buvo tiriami trisdešimt dviejų “darbininkų klasės” motinų vaikai pamestinukai, kuriuos iki 6 mėnesių įvaikino aukštesniųjų klasių šeimos. Pasirodė, kad jų nesėkmės mokykloje sudarė tik 13%, t. y. žymiai mažiau negu trisdešimt devynių tokių pat motinų vaikų kurie nebuvo įvaikinti – pastarųjų nesėkmės sudarė 56%. Nustatyta, kad įvaikintųjų IQ balai pagerėjo 14 taškų (Schiff, Duyme, Dumaret, Tomkiewicz, 1982). Gautieji duomenys rodo, kad šeimos aplinka turi įtakos intelektui, bet jie palyginti mažai pasako apie čia veikiančius procesus. Nežinome, kokie būtent kintamieji lemia skirtumus. Todėl kiti mokslininkai bandė analizuoti namų aplinkos kintamuosius, turinčius įtakos pažinimo raidai. Wolfas (1964) mėgino įvertinti kintamuosius, turinčius tiesioginės įtakos tam tikroms savybėms. Jis labiau vertino tai, ką tėvai daro, kaip bendrauja su vaikais, o ne koks jų statusas, kas jie tokie. Jis atrinko procesus, kurie, jo nuomone, buvo ne paprastos aplinkos ypatybės, o tokios, kurios turėjo įtakos. Tuomet jis nustatė, ar tie aplinkos matai koreliuoja su specifinėmis individo savybėmis.

Wolfas nustatė, kad bendrosioms intelekto savybėms yra reikšmingos tokios aplinkos savybės:
• tėvų spaudimas, padedantis susidaryti sėkmingo mokymosi motyvaciją. To spaudimo formos yra tėvų ekspektacija vaiko intelekto atžvilgiu, jų troškimai, susiję su vaiku, informacijos apie vaiko intelektinį lavėjimą kiekis, vieno ar kito pobūdžio atpildas, kurį tėvai teikia vaikui už intelektinį tobulėjimą;
• tėvų spaudimas, skatinantis kalbos lavinimą. Tai kalbos vartojimo įvairiose situacijose pabrėžimas, progų turtinti vaiko žodyną sudarymas, taisyklingos vartosenos mokymas, tėvų kalbos pavyzdžių kokybė;
• tėvų sudaromos bendrosios mokymosi progos šeimoje ir už jos ribų. Tai sąlygos naudotis mokymosi priemonėmis, knygomis, periodiniais leidiniais, studijuoti bibliotekose ir mokytis įvairiose situacijose.

Wolfas, ištyręs apklausos rezultatus, nustatė, kad atitinkamais būdais apskaičiuotų įvertini.mų koreliacija su mokinių IQ balais buvo 0,76. Koreliacija tarp tėvų ir vaikų IQ balų paprastai lygi tik 0,50. Taigi, Wolfas tikriausiai atskleidė kai kurias aplinkos sritis, kuriose tėvų intelektas gali turėti įtakos.

Mokytojai gali orientuotis į ryšį tarp tėvų elgsenos ir mokinių intelektinės pažangos. Dar reikia išsiaiškinti, ar tas ryšys yra priežastinis. Žinoma, tėvų intelektas nulemia kai kuriuos šeimos aplinkos privalumus, turi įtakos tiek gyvenimo būdui, tiek vaikų paveldėtam intelektui. Bet kai kurie vaikų IQ balų pokyčiai yra tik aplinkos kintamųjų rezultatas. Ir ateityje mokytojai bei psichologai aiškinsis, ar šioje srityje yra priežasties ir pasekmės ryšiai.Išvados
1. Intelektas yra individo adaptacinė veikla, kurią paprastai sudaro tam tikri problemų sprendimo aspektai ir kurios kryptis priklauso nuo pažinimo procesų bei operacijų. Mūsų intelekto apibrėžimas grindžiamas išsivysčiusių tautų intelekto sampratos tradicijomis. Šios tradicijos atspindi tik vieną požiūrį į žmogaus mokymąsi bei mokymą – būtent tą, kuris būdingas industrinės visuomenės viduriniesiems sluoksniams.

2. Intelektą matuojame testais. Šiuolaikiniai protinių gebėjimų testai yra 2 rūšių: mokslumo ir mokėjimų testai. Intelekto (mokslumo) testų, skirtingai nei mokymosi rezultatų (mokėjimų) testų, pagrindą sudaro dalykai, kurių tiesiogiai nemokoma. Intelekto testai labiau matuoja neapčiuopiamus sugebėjimus, o ne konkrečias žinias. Bet tarp šių dviejų rūšių testų rodiklių yra aiški koreliacija.

3. Mokslininkai nesutaria, kas svarbesnis žmogaus intelektui: paveldėjimas ar aplinkos įtaka. Tyrimai rodo, kad ir paveldėjimas ir gyvenimo patirtis daro didelę įtaką intelekto įverčiams. Nemaža dalis mokslininkų mano, kad neįmanoma nustatyti, ar vidutinius grupės žmonių IQ skirtumus lemia paveldėjimas, ar aplinkos skirtumai. Neįmanoma todėl, kad šių dviejų veiksnių negalime atskirti – jie susipynę. Taip pat mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad vaikų intelekto vystymui didžiulę reikšmę turi šeimos aplinka, kurioje vaikas auga, formuojasi jo asmenybė. Siekiant įveikti grupinius skirtumus (tautinius, socialinius, regioninius), efektyviausiai veikia įvairios specialios švietimo ir socialinės programos.Literatūros sąrašas
1. David G. Myers. Psichologija. Kaunas, 2000.
2. Ramutė Čepienė, Aldona Žakaitienė. Raidos psichologija. Klaipėda, 2007
3. N.L.Gage, D.C.Berliner. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1994
4. R. Vaitkevičius. Intelekto matavimai ir jo lygiai. Linkuva, 2003.

Leave a Comment