ĮVADASPer pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įvyko nemažai demokratinių pokyčių. Tačiau ekonominiai ir socialiniai pertvarkymai šalyje turi savo kainą. Visuomenė susidūrė su naujais reiškiniais ir problemomis. Viena jų būdinga visoms postkomunistinėms šalims – nedarbas – ypač skaudžiai palietė moteris ir vaikus. Norėdamos išgyventi moterys dažnai imasi bet kokio darbo, net ir seksualinių paslaugų teikimo. Jų bejėgiškumu naudojasi prekeiviai, parduodantys moteris kaip pigią darbo jėgą ir Lietuvoje, ir užsienyje. Taip jos tampa gyvomis prekėmis, pakliūvančiomis į modernią vergovę, tai pasaulyje vadinama “prekyba moterimis”. Šiandien prekyba moterimis yra tarptautinė problema, nes kasmet dešimtys tūkstančių moterų palieka savo šalis, ieškodamos darbo ir geresnio gyvenimo. Migracija ir darbo paieškos patys savaime nėra neigiami reiškiniai. Tačiau dažnai skurdžia moterų padėtimi pasinaudoja nusikalstamo pasaulio atstovai – prekeiviai žmonėmis. Apgaulės, prievartos būdu ar kitomis formomis (grasinimu, skolomis, šantažu) jie verčia moteris dirbti vergiškomis darbo sąlygomis, dažnai atima jų dokumentus bei asmeninę laisvę. Jos dirba prostitutėmis, tarnaitėmis, slaugėmis, auklėmis, šokėjomis, padavėjomis. Tokiais atvejais moterys pakliūva į įstatymais nereguliuojamas verslo bei paslaugų sferas, kur jos patiria fizinę ir psichologinę prievartą, darbdavio savivalę, negauna savo uždirbtų pinigų, ar kitaip tariant, yra pažeidžiamos žmogaus teisės. JTO duomenimis, nusikaltėlių pelnas iš prekybos žmonėmis kasmet sudaro 7 milijardus dolerių. Prekyba moterimis vyksta ir užsienio šalyse, ir Lietuvoje.Prostitucija yra ypač sunki prekybos moterimis forma ir žmogaus teisių pažeidimas. Todėl seksualinis moterų išnaudojimas sulaukia daug dėmesio iš įvairių valdžios institucijų bei nevyriausybinių organizacijų dėmesio. Pastaraisiais metais Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida, vyriausybė taip pat bando įvairiomis priemonėmis spręsti prekybos moterimis problemą, tačiau silpniausios šio darbo grandys lieka prevencija ir prekybos moterimis aukų reabilitacija bei integracija į visuomenę. Viena iš priežasčių yra ta, kad Lietuvoje per menkai skleidžiamas tarptautinių organizacijų, kovojančių prieš prekybą moterimis, darbo patirtis. Būtent tokių organizacijų leidiniuose atskleidžiami prekybos moterimis mechanizmai bei galimos prevencijos priemonės.
MOTERŲ EKSPORTAS Į UŽSIENIO ŠALIS
Prekybos moterimis problema pradėta akcentuoti nuo 1995m. , Kai Vidaus reikalų ministerija pradėjo gauti duomenis apie nelegaliai užsienyje dirbančias Lietuvos pilietes, o spaudoje pasirodė pirmosios aukų istorijos. Deportuojamų žmonių, ypač jaunų moterų, skaičius nuolat augo. 1998.07.02. Baudžiamasis kodeksas papildytas straipsniu “Prekyba žmonėmis “, kuriame prekyba žmonėmis sutapatinta su prievartine prostitucija. Įstatymas pripažįsta seksualinį išnaudojimą kaip ypatingai sunkią prekybos moterimis formą ir žmogaus teisių pažeidimą. Tačiau jame nenumatytos kitos moterų išnaudojimo formos: darbas namų ūkyje, oficialiai įteisinta, tačiau nelygi santuoka bei kiti moters darbai, kurių nereguliuoja įstatymai.Šiuo metu Lietuvoje prostitucija, kaip prekybos moterimis forma, yra aktualiausia ir akivaizdžiausia. Ji vyksta dviem kryptim: moters pardavimas-pirkimas į užsienio valstybes ir moters pardavimas-pirkimas Lietuvoje. Mūsų visuomenė labiau akcentuoja pirmąją prekybos moterimis kryptį, t.y. Lietuvos piliečių eksportą į užsienio šalis. Nėra jokių statistinių duomenų, kiek merginų ir moterų išvyko savo noru arba buvo išvežtos apgaulės būdu į užsienio šalis. Kartais moterys pačios pripažįsta, kad dirbo prostitutėmis ir teigia buvusios parduotos ir prievarta verčiamos užsiiminėti prostitucija. Nors deportuotos moterys dažniausiai slepia, kuo joms teko verstis užsienyje, išvaizda byloja priešingai-jos atrodo apgailėtinai, suvargusios, be dantų ir pinigų. Moters kelionė į Europos šalis prasideda kirtus Lietuvos ir Lenkijos sieną. Lenkijos ir Vokietijos sieną stengiamasi pereiti nelegaliai, pėsčiomis. Ten laukiantis agentas moterį pristato į darbo vietą. Vykstančios į Izraelį keliauja per Rusiją, kur prekybos moterimis sistema organizuota dar geriau. Nors teigiama, kad kiekvienos parduotos moters pasakojimas yra tam tikra, išskirtinė istorija, jas nesunku apibendrinti: “Lietuvoje ieškojau darbo, neradau, o geri draugai pasiūlė važiuoti į užsienį ir gerai užsidirbti. Nuvažiavome į Lenkiją, iš manęs paėmė pasą ir nuvedė pas vyrą, kuris turėjo pervesti per Lenkijos-Vokietijos sieną. Vokietijoje manęs jau laukė turkas, kuris pasakė, kad mane pardavė.” Taip prasideda moters darbas nelegaliame viešnamyje ir tik tuomet ji supranta esanti apgauta, nes neteko dokumentų, sužinojo esanti skolinga šeimininkui ir pamatė kokiomis sąlygomis dirbs. Kai kurioms pasiseka geriau. Praėjusios “ pragarą ” ir grąžinusios prekeiviui ar viešnamio šeimininkui skolas, jos ima verstis prostitucija savanoriškai. Atidavusios skolas ir užsidirbusios truputį pinigų, tokios merginos trumpam grįžta į Lietuvą ir netrukus vėl iškeliauja. Jos net neįtaria, kad svetimoje šalyje neturi jokių saugumo garantijų ir ten pažeidžiamos jų žmogaus teisės, kad kiekviena diena susijusi su didžiule rizika. Jos negarantuotos, kad vieną dieną nebus sumuštos, be dokumentų, be pinigų neatsidurs gatvėje ir, kad grįžus į Lietuvą, jos negaus bedarbio pašalpos, nemokamo gydymo ar kitokios pagalbos.
Verta pabrėžti, kad ir spaudoje, ir įvairiose diskusijose perpasakojamos liūdnos prostitučių istorijos paprastai prasideda nuo to momento, kai jos kerta Lietuvos sieną ir atsiduria užsienyje. Beveik neakcentuojama jų socialinė kilmė, išsilavinimas, gyvenimas tėvų šeimoje, bandymai įsitvirtinti savoje visuomenėje. Pateikiamos toli gražu nepilnos šių merginų biografijos. Tuo tarpu netenka abejoti, kad prostitucija dažniausiai yra tik ankstesnio merginų gyvenimo pasekmė. Taip nukreipiamas visuomenės dėmesys į patį faktą, pamirštant, kad už jo slypi socialinės priežastys: vis didėjantis visuomenės dalies nuskurdimas, kaimo degradavimas, smurtas prieš moteris ir vaikus šeimoje, vertybių kaita ir tt. Lietuvos piliečių eksporto į užsienį kryptys nuolat keičiasi. Jei prieš keletą metų pagrindinis srautas vyko į Izraelį, šiuo metu dirbti prostitutėmis vykstama į Vokietiją, Olandiją, Angliją. Tam įtakos turi sugriežtinti kai kurių šalių migracijos įstatymai. Tad vis populiaresnėmis tampa fiktyvios santuokos, kurių tikslas-legaliai įvažiuoti į šalį ir ten verstis prostitucija.Kalbant apie Lietuvos piliečių eksportą į užsienio šalis, daugiausia ginčų kelia klausimas, ar moterys buvo išvežtos prievarta, ar išvyko savo noru. Anot Dingusių žmonių šeimų paramos centro, merginos yra suviliojamos geru uždarbiu užsienyje, tačiau joms nepasakomas darbo pobūdis, o vėliau atimamas pasas ir moterys prievarta verčiamos užsiimti prostitucija. Daugumoje atvejų išvažiuojančios ar išvežtos merginos supranta ir numano, kad teks teikti intymias paslaugas, tačiau nežino, kokios iš tiesų blogos bus darbo sąlygos ir kaip jos bus išnaudojamos. Iš esmės čia ir glūdi išvežimo apgaulė. Kitaip tariant, moteris ar mergina apgaunama ne nelegaliai pervežant per sieną, bet meluojant ir nuslepiant būsimas darbo sąlygas. Keliamas klausimas-ar Lietuvos pilietė, dirbanti svetimoje šalyje prostitute, yra auka? Nuomonės išsiskiria: NVO vienareikšmiai tokias moteris vadina aukomis, šiuo požiūriu policija linkusi dvejoti. Aukomis reikėtų laikyti visas moteris, nepaisant to, ar jos buvo išgabentos prievarta, ar išvyko savo noru ir žinojo kuo užsiims. Visos šios moterys vienaip ar kitaip buvo apgautos, net jei jų atžvilgiu nebuvo vartojama fizinė ar seksualinė prievarta. Abiem atvejais jos nežinojo konkrečių darbo sąlygų, pažadai neatitiko tikrovės, gaudavo nedidelę savo uždirbtų pinigų dalį, dažnai buvo ribojama jų judėjimo laisvė. Be to, visos moterys svetimoje šalyje dirbo nelegaliai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (galima deportacija, kalėjimas). Antraip tariant, jų darbas buvo išnaudojamas, pažeidžiant žmogaus teisias bei tarptautinę darbo teisę. Neabejojama, kad užsienyje dirbančių merginų likimai yra sudėtingi. Vis gi atsidūrusios Vakarų demokratijos šalyse, kur realizuojama ne viena prekybos moterimis prevencijos ir reabilitacijos programa, jos gali tikėtis ir policijos, ir NVO pagalbos. Užsienyje dirbančioms ir išnaudojamoms Lietuvos pilietėms gali būti taikomos įvairios reabilitacinės programos bei suteiktas neliečiamumo statusas, jei jos sutinka liudyti prieš prekeivius moterimis. Bendradarbiavusios su policija prostitutės paprastai išvengia bausmės už nelegalų sienos kirtimą ir vertimąsi prostitucija, deportacijos, viešumo ir paprastai jos grįžta į Lietuvą kaip eiliniai piliečiai. Šiandien Lietuvoje nėra jokio reabilitacijos centro, kuris teiktų psichologinę pagalbą prekybos moterimis aukoms, todėl pagrįstai galime kelti klausimą, kodėl tokius centrus pavyko įsteigti nuo vyrų nukentėjusioms moterims, tėvų paliktiems vaikams, išėjusiems iš įkalinimo įstaigos? Ar išties visuomenei ir valdžios institucijoms prekybos moterimis problema nėra aktuali, o gal per mažai konkrečių projektų pasiūlė NVO? Prekybos moterimis aukos yra išskiriamos iš patyrusių smurtą moterų, nes jos siejamos su amoralumu.PREKYBA MOTERIMIS LIETUVOS TERITORIJOJE
Lietuvoje taip pat vyksta prekyba moterimis, įtraukiamos Lietuvos pilietės bei imigrantės, klesti gatvės prostitucija. Ir klientus, ir prostitutes prekeiviai dažniausiai vilioja per žiniasklaidą. Daugiau nei pusė užsiimančių prostitucija moterų mūsų šalyje yra Lietuvos pilietės. Šias moteris taip pat dera vadinti prekybos moterimis aukomis. Tačiau, jei prostitutėmis, kurios dirba užsienyje domisi NVO ir policija, šiuo požiūriu padėtis Lietuvoje daug prastesnė. Tokią situaciją sąlygoja ir visuomenės požiūris į dirbančią Lietuvoje prostitutę, kuri laikoma puolusia moterimi, nereikalinga jokios pagalbos ir užuojautos. Nuo tokių moterų neretai nusigręžia šeima, artimiausi žmonės, joms nepadeda grįžti į normalų gyvenimą. Prostitucija Lietuvoje iš esmės domimasi dviem aspektais: nusikalstamumo ir sveikatos apsaugos požiūriu. Prekyba moterimis šalies viduje iš esmės yra teisėtvarkos struktūrų dėmesio centre, todėl ji sprendžiama tik represinėmis priemonėmis. Lietuvos pilietės, užsiimančios prostitucija, baudžiamos administracine tvarka, o nelegalios imigrantės sulaikomos, išsiaiškinama tapatybė ir jos deportuojamos iš Lietuvos. Vien represinėmis priemonėmis neįmanoma išspręsti prekybos moterimis problemos, nes nėra socialinės adaptacijos programų. Nei viena prostitutė nenurodo savo sąvadautojo ir neliudija prieš jį, negana to, bando jį ginti. Lietuvoje prostitutes galima suskirstyti į dvi grupes:vienos dirba organizuotame prostitucijos versle, kitos-gatvės prostitutės. Prostitucijos problema Lietuvoje siejama su venerinėmis ligomis, narkomanija, AIDS. Suvokiama, kad prostitutės kaip narkomanės bei lytiniu būdu plintančių ligų platintojos, tiesiogiai kelia grėsmę visuomenei, todėl dedamos tam tikros pastangos kontroliuoti prostitucija užsiimančias moteris.Absoliučios daugumos gatves prostitučių biografijos yra tapačios. Paauglystėje ar net vaikystėje buvo išprievartautos, patyrė kitokį seksualinį išnaudojimą, pradėjo gerti bei vartoti narkotikus, o vėliau atsidūrė gatvėje. Beveik pusė gatvės prostitučių gimdė vaikus. Dalį uždirbtų pinigų jos atiduoda tarpininkams, parūpinantiems klientų. Kai kurios prostitutės be tarpininkų dar išlaiko ir sugyventinius, kurie niekur nedirba, gyvena šių moterų išlaikomi ir todėl toleruoja ir net skatina prostituciją. Prostitutė, prekiaudama savo kūnu, dažnai uždirba pinigų net keletui žmonių. Reta kuri suvokia, kad yra išnaudojama. Prekyba moterimis turi gilias socialines priežastis, kurių vien policinėmis ir sveikatos apsaugos priemonėms neįmanoma išspręsti. Įrodyta, kad galimybės įsidarbinti moterims ir vyrams darbo rinkoje labai nevienodos. Nors moterų įsidarbinimo galimybės ir atlyginimai, lyginant su vyrais, yra mažesni, tačiau jų atžvilgiu įstatymai nenumato teisės į papildomas užimtumo garantijas. Sociologų manymu, Lietuvoje egzistuoja šešios žmonių grupės, kurioms sunku adaptuotis darbo rinkoje, tarp jų-asmenys, jaunesni kaip 18m., moterys, auginančios vaikus iki 14m. amžiaus, našlaičiai. Minėtoms žmonių grupėms valstybinė socialinė politika neskiria pakankamo dėmesio, todėl šie asmenys sudaro labiausiai socialiai pažeidžiamą grupę ir dažnai būna priversti rinktis darbą šešėlinės ekonomikos srityje. Tai sričiai priklauso ir prostitucija. Todėl baudžiamosios policijos priemonės prieš sąvadautojus ir prostitutes neturi socialinio poveikio, prevencijos elementų ir neapsaugo moterų nuo atėjimo į šį verslą ir jų darbo išnaudojimo. Manoma, kad merginos į prostitucijos verslą ateina iš nepilnų, asocialių, nuskurdusių ir dažnai nesugebančių prisitaikyti prie visuomenės šeimų.
Kaip bus traktuojama prekybos moterimis problema-vien kaip prostitucija, kurią reikia arba uždrausti, arba legalizuoti, ar plačiau-moters darbo ir kūno išnaudojimo visose gyvenimo srityse-didžia dalimi priklauso nuo visuomenės nuostatų ir įsitikinimų. Šiuo atveju milžiniškas vaidmuo tenka žiniasklaidai, kuri ne tik fiksuoja prekybos moterimis atvejus, bet ir formuoja tam tikrą visuomenės nuomonę. Mūsų spaudoje apie prostituciją rašoma kaip apie vienintelę prekybos moterimis formą. Šiandienos žiniasklaidoje prostitucija nėra moralizuojama. Be to prostitucija įvardijama kaip įprastas moterų užsiėmimas, natūrali mūsų kasdienybės dalis:”seniausia profesija”, “amatas”, “paslauga”. Kaip visuomenė traktuos prostitutę-kaip auką ar kaip nusikaltėlę,-dažniausiai priklauso nuo to, kaip šį klausimą pateikia spauda. Apskritai ji nelinkusi vienareikšmiai tapatinti prostitutės su nusikaltėlėmis. Jos įvardijamos kriminalinio pasaulio aukomis, mėginama atkreipti visuomenės dėmesį į sunkią merginų padėtį bei lėtą ir komplikuotą sąvadautojams iškeltų bylų vedimą.Nuosavybės teisė į prekybos žmonėmis aukas pasireiškia šiais būdais:1) aukos netenka savo darbo vaisių, nes jų uždarbį kontroliuoja nusikaltėlių pasaulis;2) aukoms grasinama arba jos verčiamos dirbti prieš savo valią;3) aukoms atimamos judėjimo ir bendravimo laisvės;4) aukos sąvadautojų perkamos ir parduodamos.Parduotos ir priverstos būti prostitutėmis moterys, patiria šiuos žmogaus teisių pažeidimus:• Skolinės priklausomybės schema, kai prekeiviai reikalauja sumokėti perdėtą sumą pinigų už kelionės “palengvinimą” ;• Priverstinis darbas, paprastai prostitute, dažnai be atlyginimo;• Nelegalus teisių ribojimas;• Fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant prievartavimą;• Grasinimai ir represijos prieš šeimos narius, gimines;• Draudimas pasirinkti klientus ar naudoti saugaus sekso metodus, siekiant apsisaugoti nuo lytiniu keliu plintančių ligų;• Medicinos ir socialinės pagalbos nesuteikimas; • Priverstinė nelegali imigracija, neretai naudojantis suklastotais dokumentais;• Paso atėmimas;• Diskriminavimas, kaltinimas, nelegalus suėmimas ir deportacija.
Parduotos moterys patenka į ekonominio ir seksualinio išnaudojimo pasaulį. Jas nuolat lydi suėmimo ir deportacijos baimė. Net deportacija nėra išeitis, neatneša palengvėjimo, nes moterims tenka sumokėti susikaupusias skolas arba grėsmė iškyla joms pačioms bei jų šeimų nariams. Prekeiviai žmonėmis ir suteneriai, nenorėdami, kad moterys grįžtų namo ar kreiptųsi į valdžios institucijas pagalbos, paprastai naudoja grasinimus ir smurtą. Net kai moterys yra deportuojamos ar grįžta namo savanoriškai, jų laukia rimti pavojai, jeigu jos nusikaltėliams nesumokės skolų. Prekybos žmonėmis aukų nenorą kreiptis į valdžios institucijas sąlygoja keletas veiksnių:• Nusikaltėlių pasaulio baimė;• Suėmimo ir kalinimo baimė;• Kalbos barjeras;• Savo teisių nežinojimas.PREKYBOS ŽMONĖMIS METODAI
Prekybos žmonėmis yra nelegalios tarptautinės prekybos forma. Ją kontroliuoja tvirtai įsišakniją nusikaltėlių tinklai, turintys plačius politinius ir ekonominius ryšius savo ir kitose šalyse. Sekso prekyba turi gausybę išraiškos formų, atsirandančių iš būtinybės pergudrauti ją draudžiančius įstatymus. Tai-“šokių klubai”, “pasilinksminimo barai”, “masažo kabinetai”. Tai lyg teisinis fasadas, slepiantis nuo įstatymo sekso vergovę, moteris bei vaikus, užverbuotus ar pagrobtus teikti užsienyje seksualines paslaugas. Daugelis parduotų moterų, prievarta tapusių prostitutėmis, tikėjo, kad jos dirbs šokėjomis, padavėjomis, auklėmis, tarnaitėmis, namų šeimininkėmis ar pardavėjomis. Nusikaltėlių organizacijos neretai susitaria su suteneriais, kad šie iš arčiau susipažintų su moterimis ir jų šeimomis, siūlydami gerai apmokamus darbus egzotiškuose užsienio miestuose. Pristatomoms į užsienį moterims paprastai tenka patirti išprievartavimą ir plėšimus, kol patenka į naktinio klubo ar viešnamio savininkų rankas. Vienais atvejais moterys legaliai, turėdamos vizas atvyksta į užsienio šalis kaip “šokėjos” ar “artistės” ir tik vėliau prievarta įtraukiamos į prostituciją. Kitais atvejais moterys, padedamos prekeivių, į užsienį patenka nelegaliai. Pasiūlymas dirbti užsienyje gerai apmokamą darbą moterims dažnai atrodo tarsi magiškas ištrūkimas į geresnį pasaulį, ypač jei jų gyvenimo sąlygos sunkios.
“PREKYBA MOTERIMIS”:NAUJOS SAMPRATOS
Per paskutinius šimtą metų susiformavo penkios pagrindinės prekybos moterimis sampratos ir visos jos skitingos. Iš esmės yra keletas prostitucijos ir prekybos moterimis sampratų:1. Fizinis moterų verbavimas ir komercinis jų išnaudojimas.2. Antroji samprata traktuoja prostituciją kaip nusikaltimą, ne tik kai sąvadautojas naudoja prievartą, bet ir kai moterys parduoda savo kūną savanoriškai.3. Prekyba moterimis tolygi nelegaliai migracijai.4. Prekyba moterimis žmogaus teisių požiūriu.5. Prekyba moterimis-tai ne tik prostitucija, bet ir neįteisintas imigrančių darbas.Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas prekybos moterimis ir prostitucijos sampratas, bei vertinant jas iš šiuolaikinių pozicijų, prekyba moterimis gali būti suprantama dvejopai: 1) naujokių verbavimas, 2) egzistuojanti tokių paslaugų ir tokio darbo rinka. Abiem atvejais negalima prekybos moterimis traktuoti vienodai, kadangi moterys gali rinktis, o štai naujokių verbavimas remiasi prievarta, apgaule ir kitomis smurto formomis. Abu šie apibrėžimai pagrįsti skirtingų pasaulio regionų moterų patirtimi ir atskleidžia įvairius piktnaudžiavimus tiek darbo, tiek gyvenimo sąlygose, tiek viešame, tiek privačiame gyvenime. Tad, visi veiksmai, susiję su verbavimu arba moterų transportavimu šalies viduje, ar kertant jos sienas dėl darbo ar patarnavimų, kai tai daroma prievarta arba grasinant, kai moteris verčiama dirbti dėl skolų ar apgaulės būdu, yra vadinami prekyba moterimis. Abu minėti apibrėžimai pripažįsta, kad prievarta, susijusi su darbu, turi daug įvairių formų: smurtas arba grasinimas smurtu laisvai judėti; apgaulė aptariant darbo sąlygas arba melagingai nupasakojant apie paties darbo specifiką; asmens dokumentų konfiskavimas priėmus į darbą; darbas, kai dirbama įkaitu už skolą; šeimininkavimas namų ūkyje ir seksualinis darbas, nepaisant, ar tai yra įforminta kaip darbo kontraktas, ar kaip vedybos. Pagrindinis principas, kylantis iš abiejų apibrėžimų, yra kiekvieno asmens teisė, neatsižvelgiant į jo lytį, valdyti savo gyvenimą ir kūną. Kalbant apie lyčių specifiką, ši teisė ypač paminama vedybų santykiuose, namų ūkio darbuose ir prostitucijos versle.
PREKYBOS MOTERIMIS IR PRIVERSTINIO DARBO PRIEŽASTYS
Daugybė moterų visame pasaulyje migruoja dėl ekonominių, socialinių ir politinių priežasčių. Daugiau nei pusė pasaulio migrantų yra moterys dažniausiai jos emigruoja tam, kad siųstų perlaidas ir išlaikytų savo vaikus. Būtent todėl, kad vis dažniau ant moterų pečių gula visa atsakomybė už šeima ir vaikus. Problema yra ne moters emigracija ir ne moters darbas, o tai, kas organizuoja išvykimą iš tėvynės ir kas apsiima surasti darbą svetimoje šalyje. Kai sudaromi sandėriai dėl vedybų, tarnaitės darbo ir dėl prostitucijos, prekybos moterimis sąvoką galima taikyti panašiai. Visais šiais atvejais, agentai “sužaidžia” moterų noru įsidarbinti užsienyje ir pasiūlo savo paslaugas kelionei ir išvažiavimui. Bet tarp šių trijų sferų yra didelis teisinis skirtumas. Jei didžiausia kliūtis emigrantei jaustis saugiai ir pasirinkti darbą yra Imigracijos įstatymai, ištekėjusiai moteriai-šeimos teisė bei religinės tradicijos, o moterims, norinčioms dirbti tarnaitėmis, – darbo teisė, tai didžiausia kliūtis moterims dirbti prostitucijoje yra kriminaliniai įstatymai bei socialinės normos. Visas šias institucijas jungia tai, kad los atsisako pripažinti šiuos moterų užsėmimus kaip darbą. Galima įžvelgti ir rasistinių elementų pačioje moterų verbavimo darbui strategijoje. Negalima paneigti, kad namų šeimininkių rinka yra paremta rasistiniais stereotipais, pagal kuriuos darbo rūšis ir mokestis už jį skiriasi nuo moters spalvos ir tautybės. Daugelis išsivysčiusių Vakarų šalių jaučia poreikį pigiai apmokamoms namų šeimininkėms. Tokios darbininkės negali niekam pasiskųsti, jei darbo sąlygos yra nežmoniškos, jei jos dirba po 12 val. per parą. Daugelis jų patiria psichologinę prievartą, mušimus, seksualinį persekiojimą, dalinę judėjimo laisvę, prievartinius ŽIV testo patikrinimus, neturi tinkamų sąlygų pailsėti, joms nesuteikiamas sveikatos draudimas
Kur tik moterys beieškotų darbo, joms visur atsiranda apribojimai. Pasirinkimas paprastai būna toks: nekvalifikuotas darbas prie konvejerių linijos, tvarkymas, valymas ir valgio ruošimas restoranuose bei privačių asmenų namuose, darbas pasilinksminimų biznyje ir prostitucija. Todėl daugelis moterų nusprendžia pasirinkti vedybas, tikėdamos ištekėti už neva turtingo vyro, kuris galėtų ateityje užtikrinti saugumą. Kitos taip daro norėdamos užsitikrinti pragyvenimą sau ir savo vaikams. Vedybų atveju moters padėtis taip pat prieštaringa, nes triūsas vyro namuose traktuojamas kaip pasiaukojimas arba pareiga, o ne kaip sunkus darbas stengiantis pragyventi. Žmogaus teises ypač sunku taikyti, kai santuoka įteisinta oficialiai. Moterys, mėginančios įsitvirtinti minėtose sferose, t.y. kaip tarnaitės arba žmonos, nėra apsaugotos teisėm, kokias paprastai turi tų šalių piliečiai. Prostitucija šiuo požiūriu taip pat traktuojama kaip nusikaltimas, net jai tam tikros valstybės įstatymai yra legalizavę ją. Nelegalių imigrantų tai neliečia. Mokslininkai, kurie šiandien tyrinėja prekybą žmonėmis ir priverstinį darbą, atskleidžia tas pačias moterų emigravimo priežastis:1) Skurdas ir nedarbas savo šalyje.2) Tarptautinio ekonominio plėtojimosi strategija.3) Korupcija.4) Tam tikrų kultūrų tradicijos ir papročiai.5) Didžiulis finansinis pelnas.6) Civiliniai ir kariniai konfliktai pasaulio regionuose.Prekyba moterimis ir priverstinis darbas vertinami kaip grubūs moterų žmogaus teisių pažeidimai, už kuriuos atsakinga valstybė. Reikia naudotis priemonėmis, skirtomis žmogaus teisių gynybai. Egzistuoja dvi skirtingos šiuolaikinės strategijos. Viena jų teigia, kad prostitucija pati savaime yra grubus moters žmogaus teisių pažeidimas, tolygus vergovei. Kitų nuomone, žmogaus teisių pažeidimas yra ne pati prostitucija, bet aplinkybės, priverčiančios verstis prostitucija-įtraukimas prievarta, apgaulė, smurtas, žeminimas.
Naudota literatūra
1. Marcinkevičienė D., Praspaliauskienė R. “Prekyba moterimis”. Vilnius 1999m.2. Straipsnių rinkinys.”Moterys: tapatumo paieškos”. Moterų informacijos centras. Vilnius 1999m.