VTDK
Turinys
ĮVADAS 3
1. PSICHOLOGIJOS APŽVALGA 4
2. POJŪČIAI 5
2. 1 Pojūčių klasifikacija 5
2. 1. 1 Cheminiai pojūčiai 5
2. 1. 2 Kūno padėties ir pusiausviros pojūčiai 6
2. 1. 3 Odos pojūčiai 6
2. 1. 4 Klausa 6
2. 1. 5 Regėjimas 7
3. SUVOKIMAS 8
IŠVADOS 10
NAUDOTOS LITERATŪROS IR INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 11
ĮVADAS
Jutimo organų receptoriai praneša mums, kas vyksta mūsų kūne ir aplink jį. Šių organų perduodamas aplinkos vaizdas yra mūsų subjektyvi tikrovė. Objektyviai tikrovės suvokti neįmanoma. Galime pažinti tik tą išorinio pasaulio dalį, kuriai turime receptorius. Matavimo prietaisais galime naudotis irgi tik remdamiesi jutimo organais. Psichikoje kiekvieną jutimo sritį atitinka tam tikras sugebėjimas tos srities įspūdžius priimti: regėjimo juslė priima šviesos įspūdžius, girdėjimo juslė – garso, uoslės juslė – kvapo ir t. t. Taigi daiktai jutimų organų dėka įsisamonina į žmogaus jusles: šis procesas vadinamas jutimu. Viską pajutus, žmogus pereina prie patirtų pojūčių suvokimo. O kuo daugiau turime žinių ir patirties, tuo greičiau suvokiame ir orientuojamės aplinkoje. Remdamasis patirtimi žmogus bando atrasti ryšį su jau žinomais dalykais. Netgi abstrakčiuose paveiksluose bandoma išskirti figūras, kurios būtų panašios į jau žinomas. Kasdieniame gyvenime suvokimo adaptacija ne tik padeda veikti, judėti, bet ir bendrauti.
1. PSICHOLOGIJOS APŽVALGA
XIX amžiaus vidurio gamtininkai ir psichologai padarė išvadą, kad žmogaus psichinius reiškinius galima matuoti panašiai kaip kad fizikai matuoja fizikinius reiškinius. Psichiniai reiškiniai, kuriuos pirmiausia jie ėmėsi matuoti, buvo pojūčiai.
Šiuolaikinės slenksčio sąvokos kūrėjas – G.T. Fechneris. Visą pojūčio ir reakcijos formavimosi procesą jis suskirstė į keturis etapus: dirginimą (fizinį procesą), jaudinimą (fiziologinį procesą), jutimą (psichinį procesą), sprendimą (loginį procesą). Tačiau G.T. Fechneris teigė, kad dirginimas arba dirginimų skirtumas gali didėti iki tam tikros ribos, nesukeldamas pojūčio arba jo pakitimo. Slenkstis – tai barjeras, kurį būtinai reikia įveikti, kad atsirastų pojūtis arba jų skirtumas. Tačiau mažesni už slenkstinius dirgikliai pojūčių sukelti negali.
Psichologijos mokslas tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, naudojasi įvairiomis mokslinių tyrimų strategijomis ir metodais. Žmogaus psichika – tai kokybiškai nauja organizmų prisitaikymo prie aplinkos forma. Kad prisitaikytų prie pastovios ar dėsningai kintančios aplinkos, organizmui pakanka genetiškai paveldėti stereotipines reakcijas (instinktus, nesąlyginius refleksus). Kai aplinka yra sudėtingas dirgiklių derinys ir kinta nedėsningai, individas turi būti labai lankstus, turėti sudėtingesnį prisitaikymo mechanizmą. Žmogus – tai aktyvi sistema. Ir supančiame mus pasaulyje yra daugybė aktyvių objektų ir reiškinių. Psichikos sisteminė analizė prasideda nuo jos funkcijų analizės, nustatant funkcijų paskirtį, sudėtį, reiškimosi diapazoną bei tarpusavio santykį. Žmogaus psichiką kaip vientisą reiškinį gana sudėtinga suvokti ir aprašyti, atsižvelgiant į visus psichikos funkcionavimo ypatumus. Psichiniai procesai (pažintiniai procesai, emociniai procesai arba psichinės būsenos bei valios procesai) ir psichinės savybės (charakterizuojančios tokias asmenybės ypatybes kaip temperamentas, charakteris, sugebėjimai bei asmenybės kryptingumas) pakandamai daug buvo tiriami atskirai. Todėl psichologijos moksle susikaupė nemažai jų aprašymų. Pažintiniai procesai – tai įvairių psichinių procesų sistema, kuri dalyvauja pažinime ir kur atskirais atvejais tai vieni, tai kiti procesai dominuoja. Į pažintinį procesą įeina jutimas, pojūtis, vaizdinys, vaizduotė, dėmesys, atmintis, mąstymas, suvokimas. Sisteminis informacijos pateikimas turi didelę reikšmę suvokimui ir pažinimui. Nuo to, kaip vyksta pažinimo procesas ir studijuojamos medžiagos įsisavinimas tiesiogiai priklauso žinių kokybė.
2. POJŪČIAI
Žmogaus kūnas aprūpintas specialiomis informaciją renkančiomis jutiminėmis sistemomis, kurios registruoja aplinkoje vykstančius pasikeitimus dėka specialių ląstelių grupių, reaguojančių į tam tikrą energijos rūšį. Informacijos apie aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu, o jo rezultatas yra įvairių rūšių pojūčiai (regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir kt.).
Vieni receptoriai reaguoja į oro vibraciją bei tam tikrą mechaninės energijos formą, suvokiamą kaip garsas. Kitos ląstelės yra jautrios elektromagnetinės energijos formai, kurią žmogus suvokia kaip šviesą. Dar kitos ląstelės reaguoja į šilumą, spaudimą bei kitus dirgiklius. Pojūtis patiriamas ne izoliuotas ir grynas, o drauge su kitais pojūčiais. Jutimo organai ir smegenys sudaro sistemą, kuri analizuoja ir perduoda iš išorinio palsaulio gautą informaciją. Tačiau toliau perduodama tik jos dalis. Vyksta atranka, nereikalingi dalykai atmetami, informacija analizuojama ir lyginama, kad būtų galima kuo greičiau į ją reaguoti. Tokia eiga susiklosto žmogui augant ir vystantis. Mažų vaikų pojūčiai izoliuoti ir tarpusavyje nesusiję. Tačiau tik gimęs kūdikis jau pradeda mokytis, taip pamažu formuojasi smegenų funkcijos, pojūčius paverčiančios išorinio pasaulio projekcija.
2. 1 Pojūčių klasifikacija
Pojūčius galima skirstyti įvairiai. Šiuolaikinėje psichologijoje išvardinamos daugiau kaip dešimtis skirtingų pojūčių grupių. Bet aiškiausia yra pojūčių klasifikacija pagal energijos rūšį, kuriai yra jautri receptorių grupė:
1. Cheminiai pojūčiai (skonio ir uoslės receptoriai reaguoja į chemines medžiagas).
2. Kūno padėties (kinesteziniai) ir pusiausviros (vestibiuliariniai) pojūčiai.
3. Odos pojūčiai (spaudimas, lietimas, šiluma, šaltis ir skausmas) informuoja apie objektų, besiliečiančių su kūno paviršiumi, savybes, registruojant jas specializuotų odos receptorių pagalba.
4. Klausa – tai antrasis pagal svarbą žmogaus pojūtis, atsirandantis specialiuose ausų ląstelėse, reaguojančiuose į staigius oro slėgio pasikeitimus. Klausa suteikia galimybę kalbėtis su kitais žmonėmis ir yra ne tik bendravimo įrankis, bet ir gali tapti profesinės veiklos instrumentu (muzikams) ar kompensaciniu įrankiu (akliesiems).
5. Regėjimas teikia pagrindinę informaciją apie aplinką, įgalina savarankiškai veikti, lengviau orientuotis. Regimoji informacija papildo komunikacijos procesą, praturtina bendravimą, padedant gauti informacijos apie kitų žmonių emocijas, jausmus, ketinimus. Regimosios informacijos netekimas žymiai sumažina duomenų ir signalų iš aplinkos kiekį bei įvairovę ir kartais padaro neįmanomu kai kurių profesijų įvaldymą (pvz., architekto, piloto, šokėjo ar kitokios).
2. 1. 1 Cheminiai pojūčiai
Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Tai labai susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius. Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio. Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais. Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai.
2. 1. 2 Kūno padėties ir pusiausviros pojūčiai
Kūno padėties pojūčiai suteikia informaciją apie kūno dalių padėtį judant, o pusiausvyros pojūtis informuoja apie galvos ir kartu kūno padėtį ir judėjimą žemės atžvilgiu. Kūno padėtį erdvėje bei judėjimą žmogus suvokia ausies maišelių ir pusratinių kanalų receptoriais. Maišeliuose ir pusratiniuose kanaluose gausu ląstelių, receptorių ir skysčio, panašaus į vidinės ausies sraigėje esantį skystį. Pusratiniai kanalai yra trijose viena kitai statmenose plokštumose. Kintant galvos padėčiai, arba judant, dirginami maišelių ir pusratinių kanalų receptoriai. Tuo metu susidarę nerviniai impulsai nervais eina į vidurines smegenis, smegenėles, ir didžiųjų pusrutulių žievę. Net užmerktomis akimis juntama kokioje būsenoje yra jo kūnas. Stovi ar sėdi, sulenkta ar ištiesta ranka, nes raumenyse, sausgyslėse ir sąnariuose yra specialių receptorių, kuriuos dirgina išsitempdami ar susitraukdami raumenys.
2. 1. 3 Odos pojūčiai
Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui, spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai – nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt.
Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas, arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.
2. 1. 4 Klausa
Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz., violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai) žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia. Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą, iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo šaltinio padėtį erdvėje.
2. 1. 5 Regėjimas
Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. 83 proc. pojūčių žmogaus priimama regos receptoriais. Mūsų akys priima šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus, kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai). Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė.
Skirtingų spalvų pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Žmogus junta daugybę kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Vokietis H. Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms skirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis šioms spalvoms.
3. SUVOKIMAS
Žmogus pažįsta aplinkinį pasaulį per savo pojūčius. Šis aplinkos pažinimas vadinamas suvokimu. Suvokimas – pažintinis psichinis procesas, kurio metu įvyksta daikto, reiškinio, įvykio ar situacijos visumos atspindėjimas žmogaus sąmonėje. Dėl fizinių dirgiklių tiesioginio jutimo organų receptorių dirginimo. Egzistuoja tam tikri dėsningumai, pagal kuriuos vyksta suvokimas. Pagal gaunamą informaciją pasaulis suvokiamas skirtingais matavimais – taip formuojasi atskiros suvokimo erdvės.
Regimos informacijos gausumas bei įvairovė nulėmė tai, kad regimoji suvokimo erdvė išnagrinėta išsamiau. Regintis žmogus derina girdimąją ir lytėjimo būdu gautą informaciją su regimąją atskaitos sistema. Reginčiojo žmogaus atskaitos sistema visada (net užrištomis akimis) remiasi regimąja informacija – jis viską vertina iš reginčiojo pozicijos. Kitokios atskaitos sistemos būdingos žmonėms su negalia (pavyzdžiui, akliesiems) arba atskirais atvejais gali išsivystyti esant specifiniam informacijos suvokimo ar panaudojimo poreikiui (pavyzdžiui, dirbant blogo matomumo sąlygomis).
Suvokimą veikia pažinimo motyvai, emocijos. Suvokimui turi įtakos ir suvokėjo tikslai. Suvokimo procesai yra intencionalūs, kryptingi, jais išskiriamas informacinis situacijos turinys, pagal kurį subjektas gali palyginti suvokiamus objektus su jo atmintyje laikomais ankstesniais tų objektų vaizdais bei aprašais. Atpažinimas vyksta, priskiriant suvokiamą objektą vienai ar kitai semantinei klasei (kategorijai). Atpažinimo eigą nusako suvokimo dėsnis: iš pradžių susidaro tik bendras, difuziškas objekto vaizdas, kurį paskui pakeičia tikslesnis ir detalesnis vaizdas. Kai atpažinimas grindžiamas apibendrintu bei visuotinės patirties užfiksuotų požymių išskyrimu, jis užtrunka daug trumpiau (sekundės dalis), negu pirminis suvokimas. Atpažinimo procese vykstantis daiktų, įvykių ar situacijų grupavimas į kategorijas (panašus į sąvokų grupavimą) yra pagrįstas suvokimo ir atminties sąveika.Suvokimas panašus į mąstymo procesus tuo, kad gali transformuoti vaizdą ir padaryti jį tinkamą sprendimui priimti. Tokie perkūrimai (dažnai nesąmoningi) gali padėti subjektui išspręsti iškilusius uždavinius.
Regimos informacijos suvokimo procesų ypatumai susiję su:
formos suvokimo aspektais (koks yra objektas?);
padėties bei gylio suvokimo specifika (kur yra objektas?).
Formos suvokimas reikalauja objekto kaip figūros išskyrimo iš fono – objekto kontūro (ribų) suradimo bei apibrėžimo, sprendžiant, pavyzdžiui, iš figūros ir fono ryškumo, spalvos bei faktūros skirtumų.
Objektai paprastai suvokiami izoliuotai. Norint tikslingai veikti, reikia žinoti, kaip daiktai išsidėstę erdvėje: koks jų plotis, aukštis, ilgis, reljefas. Iš to sprendžiama apie objekto dydį. Įmanoma orientuotis pagal tai, kad žinome, jog pažįstami dideli daiktai gali atrodyti maži iš tam tikro nuotolio, o arčiau esantys objektai gali užstoti toliau esančius. Kartais galima orientuotis pagal šešėlius, krintančius nuo stebimų objektų, kas liudija apie vaizdo gilumą ir trimatiškumą. Patalpinus tuos pačius objektus į skirtingą aplinką, jie gali atrodyti kitaip.
Suvokiant daiktų gylį bei apimtį pagrindinis vaidmuo skiriamas binokuliariniam regėjimui (regimos erdvės suvokimas abiem akimis). Patirtis rodo, kad regimos erdvės suvokimo įgūdžiai formuojasi ankstyvose pažinimo etapuose ir vėliau beveik „nesuvokiami” ( t. y. nereikalauja sąmoningos kontrolės ir valdymo). Tokie yra linijinės perspektyvos suvokimo dėsniai, kai piešdami medžius, tolstantį nuo mūsų traukinį ar šiaip kelią, žinome, kad reikia artimesnius objektus pavaizduoti didesniais, o tolimesnius – mažesniais.
Būdingas žmogaus suvokimui visybiškumas leidžia grupuoti aplinkos objektus į visumą tarsi automatiškai. Gaunama informacija, susidedanti iš atskirų dalių ir elementų, „jungiama“ į prasmingą visumą dėka regimosios erdvės suvokimo galimybių (vertinant pasaulį iš reginčiojo žmogaus pozicijos). Suaugusio žmogaus pojūčiai iš karto interpretuojami. Patirtis padeda išsiaiškinti, kokiam objektui gali priklausyti užfiksuotoji savybė. Sąmonėje kyla su pojūčiais susijusios idėjos bei asociacijos ir sukuriamas to objekto vaizdinys, kuriam priklauso užfiksuotoji savybė. Gaunamos informacijos interpretavimas leidžia suvokti vieną ar kitą objektą, reiškinį ar įvykį.
IŠVADOS
Žmogaus kūnas aprūpintas specialiais receptoriais, kurių dėka žmogus gali jausti aplinkinį pasaulį. Pojučiai pajaučiami ne atskirai vienas nuo kito, bet visi drauge. Pojūčius galima skirstyti pagal dešimtis įvairiausių būdų, bet aiškiausia yra pojūčių klasifikacija pagal energijos rūšį. Tai yra cheminiai pojūčiai, kūno padėties ir pusiausviros pojūčiai, klausa, odos pojūčiai bei regėjimas.
Aplinkos dirgikliai fiziškai veikia mūsų organizmo receptorius, o šie per nervines ląsteles perduoda informaciją į specialiai kiekvieno jutimo informacijai apdoroti skirtą smegenų sritį. Informacijai patekus į smegenis, ji čia apdorojama. To rezultatas – mūsų suvokimas. Pagal gaunamą informaciją pasaulis suvokiamas skirtingais matavimais – taip formuojasi atskiros suvokimo erdvės. Žmogaus suvokimui būdingas visapusiškumas leidžia grupuoti aplinkos objektus į visumą tarsi automatiškai. Gaunama informacija, susidedanti iš atskirų dalių ir elementų, „jungiama“ į prasmingą visumą. Patirtis padeda išsiaiškinti, kokiam objektui gali priklausyti užfiksuotoji savybė. Sąmonėje kyla su pojūčiais susijusios idėjos bei asociacijos ir sukuriamas to objekto vaizdinys, kuriam priklauso užfiksuotoji savybė. Gaunamos informacijos interpretavimas leidžia suvokti vieną ar kitą objektą, reiškinį ar įvykį.
NAUDOTOS LITERATŪROS IR INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
Kralikauskas, J. Psichologijos įvadas. Kaunas: Šviesa, 1993. ISBN 5-430-01740-X
Furst, M. Psichologija. Vilnius: LUMEN, 1998. ISBN 9986-410-36-3
Pažinimo psichologija [interaktyvus]. [žiūrėta 2015 m. kovo 05 d.]. Prieiga per internetą < https://mokslai.lt/