Pirmuonys sukeliantis ligas žuvims

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Veterinarijos akademija

Veterinarijos fakultetas

Veterinarinė maisto sauga

Audinga Gudaitytė

REFERATAS

Pirmuonys, parazituojantys žuvis

Kaunas

2015 m.

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. Teorinis aspektas apie pirmuonis......................4

2.1 Pirmuonys, parazituojantys žuvis.....................5

2.2 Prevencija..............................9

2.3 Gydymo būdai..............................9

IŠVADOS..............................11

LITERATŪRA..............................12

ĮVADAS

Visur, kur bepasisuksi plyti gyvybė. Vaikščiodami gatve, mišku ar namuose net nesusimąstome, kad po mūsų kojomis esti nesuskaičiuojama galybė mikroorganizmų. Daugelis jų yra maži ir plika akimi nepastebimi. Mikroskopinės būtybės, labiausiai dominuojančios žemėje – bakterijos ir protistai. Tai vienaląsčiai organizmai, tačiau jų struktūra yra skirtinga. Todėl labai dažnai yra sunku įvertinti gyvūnijos svarbą.

Pirmuonys – protistų karalystės atstovai, heterotrofiniai ir autotrofiniai vienaląsčiai organizmai, turintys viieną ar keletą branduolių. Jie gali gyventi pavieniui arba kolonijomis. Pirmuonys gali būti ir naudingi ir žalingi mums ir visai mus supančiai aplinkai. Didelę svarbą jie mums teikia, nes geba bakterijas panaudoti kaip mitybos šaltinį ir įtraukti jas į mitybinius tinklus. Pirmuonys yra puikūs indikatoriai. Jie pukiai reaguoja į besikeičiančias fizines bei chemines aplinkos sąlygas, nes jų bendrijos labai dinaminės ir individų skaičius juose kinta paveiktas maisto medžiagų kiekio, ląstelių dalijimosi, incistavimo ar ekscistavimo. Pirmuonys gali būti puikus eukariotinės ląstelės tyrimo objektas, noorint išanalizuoti ir suvokti, kaip gyvena atskiros ląstelės, kaip jos maitinasi, dauginasi, juda bei reaguoja į aplinką. Nepaisant, jog pirmuonys gali būti labai naudingi, tenka pridurti, jog didelė dalis vienaląsčių yra prisitaikę gyventi parazitinį gyvenimo būdą. Šiuo atveju jie gali sukelti di

idelę grėsmę žmonėms, gyvūnams ir augalams. Gali sukelti labai pavojingus ar net mirtinus susirgimus. Būtent todėl labai svarbu turėti daug informacijos apie pirmuonys, kaip apie ligų sukelėjus, kad būtų legviau rasti būdų kaip jų išvengti.

Pirmuonys gali parazituoti įvairiuose organizmuose, bet didžiausia jų dalis yra randama vabzdžiuose. Šį kartą didžiausią dėmesį atkreipsime į pirmuonis, kurie parazituoja žuvis. Trumpai aptarsime pirmuonių sandarą ir klasifikaciją. Sutelksime dėmesį į pirmuonį kaip į parazitinį mikroorganizmą: kaip parazitiniai pirmuoniai patenka į žuvies organizmą, kokius sukelia pažeidimus, kaip jų galima išvengti ir kokie pagrindiniai gydymo būdai.

1. Teorinis aspektas apie pirmuonis

Pirmuonys – vienaląsčiai, daugiausia mikroskopiniai organizmai, priklausantys protistų karalystei. Jų kūnas sudarytas iš vienos ląstelės, kuri vykdo visas gyvybines funkcijas, kaip savarankiškas sudėtingas organizmas. Jie geba gyventi atskirai arba sudaryti kolonijas. Pirmuonių ląstelė turi organoidus, kurie yrra prisitaikę šalinti ir virškinti iš organizmo vandenį bei ekskrecijos produktus, turi membraną, citoplazmą, branduolį, mitochondrijas, plastides, ribosomas ir kt. Tai parodo ryšį, kad pirmuonys ir daugialąsčiai yra tarpusavyje susiję genetiškai. Pirmuonių išorinė membrana sudaryta iš 3 sluoksnių. Plazminė membrana ir po ja esantis citoskeletas formuoja pelikulę, kuri palaiko kūno formą. Kartais plazminė membrana gali būti labai plona, tuomet ji nebepalaiko kūno formos ir pirmuonis, turintis tokią membraną juda tekant citoplazmai viena kryptimi. Pirmuonys taip pat gali judėti pseudopodijų pagalba (šiuo at

tveju jie neturi pelikulės, kuri sukuria tvirtumą), filopodijomis, blakstienėlėmis bei žiuželiais, kurių sandara sudetingesnė, nei pastarujų organoidų.

Pasitako atvejų, kad pirmuonys turi ne tik vieną, bet ir kelis branduolius su branduolėliais. Tuomet makrobranduolys reaguliuoja vegetatyvines funkcijas, o mikrobranduolys atsako už generatyvines funkcijas. Branduolį sudaro chromatinas, karioplazma ir branduolėlis ar branduolėliai – svarbūs organoidai vykstant ląstelės dalijimuisi.

Pirmuonys turi sudėtingą gyvenimo ciklą. Jie gali daugintis tiek lytiniu, tiek nelytiniu būdu. Dauginantis nelytiniu būdu pirmuonys gali nevisiškai atsiskirti ir tuomet sudaro kolonijas, kurių vieną gali sudaryti iki dešimties tūkstančių individų.

Svarbu pabrėžti, kad pirmuonys klasifikuojami į kelis tipus, nes jie turi skirtingą sandarą, judėjimo bei gyvenimo būdą. Pirmuonių tipai:

Sarkodiniai;

Žiūželiniai;

Sporagyviai;

Mikrosporidijos;

Blakstienuotieji.

Bėgant metams pirmuonys prisitaikė gyventi esant įvairioms gyvenimo sąlygoms.

2.1 Pirmuonys, parazituojantys žuvis

Dalis pirmuonių yra prisitaikę gyventi ne itin draugiškai ir yra patogeniniai tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek augalams. Parazitiniai pirmuonys geba patekti į kito kūno ląsteles ar audinius ir juose gyventi. Pirmuonys gali turėti tiek tiesioginį gyvavimo ciklą, tiek netiesioginį, t.y. gali turėti tarpinį šeimininką, kurio pagalba perneš infekciją į kitą organizmą, bet tarpiniam šeimininkui nebus pavojingas kaip parazitas. Jie gali sukelti pavojingus ar net mirtinus susirgimus, todėl labai svarbu turėti kuo daugiau informacijos apie pirmuonis kaip apie ligų sukėlėjus, ir rasti alternativų, kaip jų išvengti ir kokių priemonių galima imtis jau es

sant ligai.

Pirmuonys parazituoja bestuburiuose organizmuose, dažniausiai vabzdžiuose. Tačiau didelę žalą jie kelią ir įvairių rūšių žuvims. Infekcijos, sukeltos pirmuonių, gali pasireikšti tiek vidiniais tiek išoriniais pakitimais, dėmėmis ar žaiždomis, kvėpavimo sutrikimais, kūno formos ar judesių pokyčiais.

Infuzorijos – priskiriamos blakstienuotojų tipui. Tai aukčiausios organizacijos pirmuonys. Kūnas paprastai ovalios formos, kai kurios gali išaugti iki 1mm ilgio. Blakstienėlės yra būdingausias infuzorijų organoidas. Jos gali dengti visą kūną. Infuzorijos turi sudėtingiausią tarp pirmuonių branduolių sistemą. Ją sudaro dviejų tipų branduoliai – vegetatyvinis makrobranduolys ir generatyvinis mikrobranduolys. Joms būdingas lytinis dauginimasis -konjugacija. Parazitinės infuzorijos gali padaryti daug nuostolių žuvininkystei.

Ichtioftirius (Ichthyophthirius multifiliis) – žiuželinis pirmuonis, priklausantis infuzorijoms, sukeliantis “balto taškelio ligą” kitaip vadinama “baltme”. Puola žuvis, gyvenančias tvekiniuose ir akvariumuose. Ši liga yra didžiausia problema komercinės bei akvariumų žuvies gamintojams ir platintojams. Didžiausia grėsmė susirgti šia liga yra atogrąžų klimato, maistinėms žuvims bei auksiniam karosui. Liga yra užkrėčiama, sklinda greitai ir perduodama iš vienos žuvies kitai. Labiausiai pasireiškia esant žuvies pertekliui vienoje vietoje. Parazitas gali sukelti masinį mirtingumą per labai trumpą laiką, todėl pastebėjus susirgimą gydimas turi būti pradėtas nedelsiant.

Tai vienas didžiausių parazitinių pirmuonių randamų žuvyse. Šių suaugusių parazitų forma yra ovali nuo 0,5 iki 1mm dydžio. Turi pasagos formos branduolį, juda žiuželiais. Dauginasi nelytiniu būdu. Ichtioftirius dalijasi kelis ka

artus, kol cista prisipildo mažų infuzorijų. Šios mažos infuzorijos patenka į vandenį ir greitai auga plyšus cistai.

Pagrindinis ligos požymis baltos dėmės ant odos, taip pat matomos baltos pūslelės ant odos ar žiaunų. Be akivaizdžių odos pokyčių, žuvys gali pradėti elgtis neįprastai:

rodomas susierzinimas;

tingumas;

silpnumas;

apetito praradimas;

padažnėjęs mirksėjimas;

pagreitėjęs kvėpavimas.

Tokiu atveju svarbu pamėginti pagramdyti žvynus, toje vietoje, kurioje plyti balta dėmė, nes tai gali būti ir kitos ligos požymis (jeigu balta dėmė išlieka pamėginus ją nutrinti, galima teigti, jog tai „Baltme“). Be prieš tai paminėtų elgesio pokyčių infekcija taip pat gali sukelti apakimą, bei kraujotakos sutrikimus.

Prevencija ir gydymas su užkrėsta žuvimi yra efektyviausias ligos protrūkiui tebeprogresuojant. Visa užkrėsta žuvis turi būti izoliuota bent trims dienoms esant ne mažesnei kaip 23,8 – 28,3 °C. Esant vėsesnei temperatūrai karantinas bus neadekvatus, nes bus prailgintas parazitinio pirmuonio “Ich” gyvybės raidos ciklas. Norint sutrukdyti ligos įsibėgėjimui, esant inkubaciniam periodui, rekomenduojamas 3 savaičių karantinas, norint pradėti vėl įsileisti bei veisti žuvis.

Galimi ir komerciniai gydymo būdai, tokie kaip: terminis apdorojimas, gydymas chloru ar druska, cheminis gydymas.

Trichodina ir Trichodinella – priskiriamos infuzorijų tipui, gėlavandenių žuvų žiaunų parazitai. Dažniausiai parazitas randamas ant žiaunų, odos, bei pelekų. Sunkios trichodinos reakcijos yra sukeliamos dėl blogos vandens kokybės, bei per didelio jo kiekio akvariume. Trichodina sukelia didelį stresą žuvims, jos pradeda liestis prie įvairių paviršių, dėl prasidėjusio niežulio ir taip pažeidžia savo odą ir žiaunas. Pirmuonys maitinasi bakterijomis nuo žuvies paviršiaus, greitai dauginasi – ląstelė skyla pusiau, sudarydama jau dvi ląsteles. Pagrindiniai požymiai patekus šiam pirmuoniui į žuvies organizmą:

niežulys;

mirksėjimas;

gulėjimas ant apatinių pelekų;

opų atsiradimas;

sudirgusi oda;

mieguistumas;

spalvų blukimas, pelekų irimas.

Jau esant ligai geriausi gydymo būdai – taikymas tokius pačius gydymo metodus kaip ir Ichthyophtirius multifiliis: druskos gydymas, karantinas, cheminės procedūros.

Norint išvengti trichodinos labai svarbu laikyti žuvis aukščiausios kokybės vandenyje, kuo dažniau jį valyti, neperpildyti akvariumo vandeniu, bei maitinti žuvis sveiku ir šviežiu maistu.

Ichthybodo parazitinis pirmuonis, kuris gali užkrėsti žuvis, gyvenančias tvenkinyje, jūroje ir akvariume. Įtampa ir pagrindinę priežastį infekcijai atsirasti žuvims sukelia blogos sanitarinės sąlygos, bei vandens perteklius akvariume, tvekinyje, baseine ar kitame vandens telkinyje, kuriame gali parazituoti šios rūšies pirmuonys. Didelę reikšmę infekcijai taip pat turi ir imuninės sistemos susilpnėjimas, tuomet žuvys yra daug lengviau pažeidžiamos. Net ir persivalgymas gali privesti prie infekcijos.

Labiausiai pažeidžiama žuvies oda bei žiaunos. Pagrindiniai požymiai:

Oda tampa „plieninės“ pilkos spalvos (gamina mėlynas ar pilkšvas gleives);

Susilpnėja apetitas;

Judesiai pasidaro tingūs;

Žuvys plaukia arčiau vandens paviršiaus ir godžiai ryja orą.

Diagnozuoti infekciją galima mikroskopiniu būdu. Stebint per mikroskopą parazitai turi mirgančios liepsnos efektą. Užkrėstas žuvis galima gydyti pasitelkiant formaliną, kalio permanganatą, druską ar vario sulfatą. Būtina pasitarti su specialistu kaip elgtis su šiomis medžiagomis, koks jų kiekis nėra žalingas žuvims.

Norint užkirsti kelią infekcijai labai svarbu, kad žuvies gausa akvariume, tvenkinyje ar baseine nebūtų perviršyta, o teisingas maisto kiekis sumažintų organinių nuolaužų kiekį vandenyje, taip sukurdamas laisvesnio judėjimo ir gyvenimo sąlygos. Baseinai bei akvariumai turi būti reguliariai valomi, palaikomos reikiamos sanitarinės sąlygos – aplinka, kuri leistų žuvims sustiprinti imuninę sistemą.

Miksosporidijos (Myxosporidia) – priklauso knidosporidijų tipui. Tai žuvų, rečiau varliagyvių ir roplių parazitas, turintys sudėtingas sporas. Iš viso aprašyta apie 1000 rūšių. Gyvybiniai ciklai vyksta šeimininko organizme. Dauginasi lytiniu ir nelytiniu būdu. Gali parazituoti įvairiuose šeimininko organuose.

Myxobolus cerebralis – priklauso miksosporidijų tipui, parazituoja keliose rūšyse upėtakių ir kitose lašišinėse žuvyse. Myxobolus cerebralis patekęs į organizmą iššaukia ligą vadinama „sūkurine liga“, labiausiai pažeidžia kremzles ir kelią pavojų nervų sistemai. Žuvys, turinčios mažą kiekį sporų, gali neturėti akimi matomų pažeidimų. Jaunos žuvys pakankamai paveiktos parazito, gali būti labiau linkusios į grobuoniškumą, mažesnį apetitą, sunkiau išgyvena neramumus gamtoje. Žuvų jaunikliams sūkurinė liga gali sukelti didelį stresą, uždegimus apie pažeistas kremzles, o tuo pačiu ir nervų sistemos spaudimą. Gali atsirasti juoda uodega.

Myxobolus cerebralis laikosi kelių unikalių fizinių formų ir kaip šeimininkus renkasi tiek stuburinius ir tiek bestuburius, kad galėtų užbaigti gyvenimo ciklą. M. cerebralis turi du skirtingus infekcijos etapus:

Myxospore – užkrečia bestuburių šeimininką;

Triactinomyxon – užkrečia stuburinių šeimininką.

Ankščiau buvo manoma, jog išskirti du infekcijos etapai yra kaip dvi atskiros parazitų rūšys dėl labai skirtingos fizinės išvaizdos ir gebėjimo infekuoti unikalų šeimininką.

Kai žūva ir suyra infekuota žuvis, sporos patenka į vandenį ir ciklas prasideda iš naujo. Sporos gali išlikti judant plėšrūnų virškinamuoju traktu arba gali būti perkeltos iš vienos vietos į kitą naudojant nešvarius batus ar kitą įrangą.

Ligos vystymasis ir sudėtingumas priklauso nuo lašišinių žuvų amžiaus ir dydžio, kai jų kelią pastoją parazitas. Remiantis Kami Silverwood ir Tom McMahon (2012) naujausiais tyrimų duomenimis, jaunoms žuvims stipriausiai pažeidžiama nervų sistema. Aplinkos veiksniai gali intensyviau paveikti „sūkurinės ligos“ atsiradimą tarp lašišinių žuvų.

„Sūkurinė liga“ pirmą kartą pastebėta Euroazijos žemyne. Taip pat jį aptikta keliose Europos šalyse, JAV, Pietų Afikoje ir N. Zelandijoje.

Užkrėstos žuvys ar tam tikros žuvies dalys yra pradiniai vektoriai plisti ir perduoti ligą. „Sūkurinės ligos“ pernešėjai gali būti ir paukščiai, ir žvejai, naudojantys užterštą žvejybos įrangą. Vandens nuosėdų, kuriuose yra parazito sporų, tarnsportavimas yra dar vienas būdas plisti ligai.

Visos lašišinės žuvis yra jautrios Myxobolus cerebralis parazitui, ligos poveikis turi įtakos populiacijos dydžiui. Kai infekuota žuvis miršta ir sporos patenka į vandenį, jos gali išgyventi iki 30 metų ir yra beveik nesunaikinamos, nes yra atsparios šalčiui ar džiovinimui.

Baseinuose, kur randama laukinių žuvų populiacijų, priemonių, tiesiogiai gydančių Myxobolus cerebralis – nėra. Svarbiausia priemonė, kad liga neišplistų – sustabdomas žuvies transportavimas iš užkrėstos srities.

2.2 Prevencija

Užkirsti kelią parazituojančių žuvyse pirmuonių atsiradimui gana sudėtinga. Pagrindinės gynybos priemonės – sveikos aplinkos aprūpinimas, imuninės sistemos stiprinimas. Pagrindiniai būdai, kaip sumažinti parazituojančių pirmuonių grėsmę būtų:

švarus, aukštos kokybės vanduo.

reguliarus akvariumo, baseino ar tvenkinio valymas;

neperteklinis vandens kiekis akvariume ar baseine;

optimali temperatūra;

subalansuotas pašaras ir reikiamas jo kiekis;

laikytis visų įmanomų higienos priemonių dirbant su žuvimi: nešioti švarią avalynę, prireikus keisti aprangą, plauti rankas, dirbti su švariais įrankiais ar įranga, reguliariai juos plauti ir dezinfekuoti.

2.3 Gydymo būdai

Norint pradėti taikyti tinkamą gydymo būdą, reikia tiksliai nustatyti koks parazitinis pirmuonis sukėlė ligą ir išsiaiškinti kokią tai liga ir kiek stipriai liga pasistūmėjusi į priekį. Liga gali būti pastebima plika akimi, kitu atveju į pagalbą tenka pasitelkti įvairius mikroskopinius tyrimus.

Dažniausiai naudojami šie gydymo būdai:

Gydymas druska;

Cheminės procedūros (malachito žaluma, formaldehidas, vario sulfatas, kalio permanganato tirpalas);

Karantinas;

Gydymas taikant temperatūrinius skirtumus;

Medikamentinis gydymas (specialūs vaistai).

Dažniausiai taikomas gydymo būdas yra naudojant druskos tirpalą. Šis būdas labiau taikomas gydant akvariumo žuvis, nes norint pritaikyti druskos gydymą tvenkiniuose reikėtų labai didelio kiekio druskos. Infekcijos paveikta žuvis gali būti panardinama į 0.3% (3g/l gryno vandens, 4°C) druskos tirpalą ir laikoma nuo 30 sekundžių iki kelių minučių. Esant mažesnei drukos koncentracijai vandenyje žuvis gali būti laikoma ilgesnį laiko tarpą. Tirpalas ne tik gydo, bet ir sustiprina kitų vaistų vartojimą. Jei užsikrėtųsi viena žuvis ją būtina izoliuoti nuo kitų žuvų, esančių akvariume ar baseine.

IŠVADOS

Pirmuonys – protistų karalystės atstovai, heterotrofiniai ir autotrofiniai vienaląsčiai organizmai, turintys vieną ar keletą branduolių, bei galintys gyventi tiek pavieniu, tiek kolonijomis. Pirmuonys gali būti ir naudingi, ir žalingi mums ir visai mus supančiai aplinkai.

Dažniausiai pasitaikantys žuvis parazituojantys pirmuonys priskiriami šiems tipams : mikrosporidijoms, knidosporidijoms, infuzorijoms.

Dažniausiai pasitaikantys susirgimai ir pakitimai yra šie: baltos dėmės ar pūslės ant odos ir žiaunų (Ichthyophthirius multifiliis); spalvų blukimas, audinių irimas, mieguistumas (Trichodina); pilkšvos spalvos gleivės, susilpnėjęs apetitas ir judesiai (Ichthybodo); kremzlių, nervų sistemos pažeidimai ( Myxobolus cerebralis).

Siekiant apsaugoti žuvis nuo šių parazitų ir jų sukeliamų infekcijų būtina laikytis visų įmanomų higienos priemonių dirbant su žuvimi: nešioti švarią aprangą, plauti rankas, dirbti su švariais įrankiais ir įrangą, ją reguliariai dezinfekuoti. Vanduo akvariumuose ir baseinuose turi būti švarus, o jo kiekis optimalus. Taip pat turi būti kontroliuojama vandens temperatūra. Žuvys turėtų gauti reikalingą kiekį tinkamo pašaro.

Nustačius užkratą gydymui dažniausiai pasitelkiamos šios priemonės: gydymas druska, cheminės procedūros (malachito žaluma, formaldehidas, vario sulfatas, kalio permanganato tirpalas), karantino pritaikymas, gydymas taikant temperatūrinius skirtumus bei medikamentinis gydymas.

LITERATŪRA

Durborow R. M., “Protozoan Parasites”; SRAC Publication No. 4701, 2003m. prieiga per internetą:http://www.aces.edu/dept/fisheries/aquaculture/pdf/4701 fs.pdf.

Šatkauskienė I, “Pirmuonių įvairovė”; Mokomoji knyga, 2011m. Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga per internetą: http://www.biogeonauda-a.lt/wp-content/uploads/2012/11/2012_pirmuoniu_ivairove.pdf

http://www.pond-life.me.uk/fishhealth/anatomy

http://distance.lva.lt/file.php/35/FIsh_borne_parasites_and_toxins.pdf?forcedownload=1

http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduktai/2011_parazitologija.pdf

 

 

Leave a Comment