Europa tarpukariu

5421 0

IX. EUROPA TARPUKARIU

5.1. Europos politinio žemėlapio kaita po Pirmojo pasaulinio karo.

5.2. Vudro Vilsono 14 punktų esminės idėjos.

5.3. Paryžiaus taikos konferencijos pagrindiniai nutarimai. 1919 m. Versalio taikos sąlygos. Tautų Sąjunga ir jos tikslai.

5.4. Demokratijos krizės Rytų Europos šalyse priežastys ir pasekmės to meto visuomenės raidai.

5.5. Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos politinė, ekonominė ir socialinė raida. Teroro politikos pasekmės visuomenės gyvenimui.

5.6. Fašizmo ideologijos svarbiausios idėjos. 1922 m. Italijos fašistų atėjimo į valdžią priežastys. Benito Musolinio valdymas.

5.7. 1929 m. Didžiosios ekonominės krizės priežastys ir poveikis visuomenės raidai.

5.8. Nacizmo ir fašizmo ideologijų skirtumai. 1933 m. nacionalsocialistų atėjimo į valdžią prriežastys. Nacistinės Vokietijos politinė, ekonominė ir socialinė raida.

5.9. Totalitarinių režimų Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje panašumai ir skirtumai.

5.10. Vladimiro Lenino, Josifo Stalino, Adolfo Hitlerio veikla įtvirtinant totalitarinį valdymo būdą.

5.11. Tarptautiniai santykiai ketvirtajame dešimtmetyje: Tautų Sąjungos veiklos problemos, Austrijos prijungimas, Miuncheno susitarimas, Sudetų užėmimas, Čekoslovakijos okupacija, Klaipėdos krašto užėmimas, SSRS ir Vokietijos sutartys (1939 08 23, 1939 09 28) ir jų slaptieji protokolai.

Europos Politinio žemėlapio kaita po Pirmojo pasaulinio karo

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Europos žemėlapyje neliko Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų ir Vokietijos imperijų, o vietoj jų susikūrė naujos valstybės: Čekoslovakija, Lenkija, Latvija, Veengrija, Estija, Suomija, Austrija, Lietuva, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (1929 m. pavadinta Jugoslavija). Vietoj Osmanų imperijos susikūrė Turkijos Respublika, Airija išsivadavo nuo Didžiosios Britanijos. Vokietijos teritoriniai praradimai po Pirmojo Pasaulinio karo: Holšteinas ir Šlėzvigas atiteko Danijai; Klaipėdos kraštas atiteko Tautų Są

ąjungai; Elzasas ir Lotoringija atiteko Prancūzijai; Dancigo koridorius atiteko Lenkijai; Gdanskas – laisvasis miestas.

Prielaidos, lėmusios naujų Europoje valstybių susikūrimui:

Tautų apsisprendimo teisė;

Imperijų žlugimas;

Rusijos revoliucija;

T. V. Vilsono 14 punktų esminės idėjos

Dar tebesitęsiant Pirmajam pasauliniam karui JAV prezidentas Tomas VudrasVilsonas 1918 m. sausio 8 d. paskelbė vadinamąją 14 punktų programą:

Atviros taikos derybos, po kurių neturi būti jokių slaptų tarptautinių susitarimų, o diplomatija ateityje turi veikti atvirai ir viešai;

Absoliuti laivybos laisvė;

Vienodos sąlygos prekybai;

Savitarpio garantijos, deramai užtikrinančios nacionalinės ginkluotės sumažinimą iki minimumo, kuris būtinas šalies vidaus saugumui garantuoti;

Visi kolonijiniai ginčai turi būti laisvai, atvirai ir visiškai nešališkai išspręsti;

Evakuacija iš visos rusų teritorijos ir toks visų Rusijos problemų sureguliavimas, kuris garantuos visišką ir laisvą kitų pasaulio tautų bendradarbiavimą, leis netrukdomai ir nevaržomai priimti laisvus jų politinės raidos bei nacionalinės politicos sprendimus ir gaarantuos jos džiaugsmingą priėmimą į laisvą tautų bendriją, esant tokiam valdymui, kokį ji pati išsirinks; ne tik priėmimą, bet ir tokią pagalbą, kokios jai trūksta ir kokios ji sau nori;

Belgija turi būti evakuota ir atkurta be jokių bandymų apriboti jos nepriklausomybę, kuria ji naudojasi kaip ir kitos laisvos valstybės;

Elzasas ir Lotaringija turi būti sugrąžintos Prancūzijai;

Italijos sienos turi būti pataisytos, remiantis aiškiai išskirtais nacionaliniais požymiais;

Austrijos-Vengrijos tautoms, kurias mes turime matyti kaip pasiturinčias ir stiprias tarp kitų tautų, reikia suteikti visas laisvos autonominės ra

aidos galimybes;

Visoms Balkanų valstybėms būtina nustatyti politinės ir ekonominės nepriklausomybės bei teritorinio vientisumo tarptautines garantijas;

Dabartinės Osmanų imperijos turkiškoms dalims turi būti garantuotas suverenitetas. Ir kitoms tautoms, kurias dabar valdo turkai, būtina garantuoti nedviprasmį saugumą ir tvirtas sąlygas autonominei raidai;

Turi būti sukurta nepriklausoma lenkų valstybė, kuri jungtų teritorijas, neginčijamai apgyventas vien lenkų;

Ypatinga sutartimi turi būti įkurta visuotinė tautų asociacija, kuri suteiktų tiek didelėms, tiek mažoms valstybėms politinės nepriklausomybės bei teritorinio neliečiamumo abipusiškai naudingas ir vienodas garantijas;

ESMINĖS IDĖJOS – skatinti tautų apsisprendimo teisę, įkurti Tautų Sąjungą, skatinti taikų tautų bendradarbiavimą, demokratiškai spręsti karo sukeltas problemas, nubausti karą sukėlusias valstybes ir atlyginti per karą nukentėjusioms valstybėms.

Paryžiaus taikos konferencijos pagrindiniai nutarimai. 1919 m. Versalio taikos sąlygos. Tautų Sąjunga ir jos tikslai

1919 m. sausio mėn. prasidėjo Paryžiaus Taikos konferencija. Joje dalyvavo su Vokietija ir jos sąjungininkėmis kariavusių valstybių atstovai. Lemiamą balsą turėjo JAV prezidentas V. Vilsonas, Didžiosios Britanijos ministras D. Loidas Džordžas, Prancūzijos ministras pirmininkas Ž. Klemanso. Paryžiaus taikos Konferencijos dalyvavo ir Lietuvos delegacija. Lietuvos delegacijos tikslas buvo gauti Lietuvai tarptautinį pripažinimą, nustatyti Lietuvos sienas, Stoti į kuriamą Tautų Sąjungą. Konferencijoje delegacija daugiau dėmesio skyrė santykiams su Lenkija, kurios nepriklausomybę rėmė didžiosios Vakarų valstybės. Lenkija siekė prisijungti Lietuvą prie planuojamos atkurti didžiosios Lenkijos. Tačiau Lenkijos siekius sutrukdė lietuvių diplomatų veikla konferencijoje.

b>Lietuvos delegacijos veikla Paryžiaus taikos konferencijoje buvo sėkminga:

Užmegzti santykiai su įtakingų valstybių atstovais;

Europos lygiu pradėta suvokti, kad lietuviai ir lenkai siekė skirtingų tikslų;

Prasidėjęs lietuvių ir lenkų konfliktas virto tarptautiniu;

Taikos sutartis su Vokietija buvo pasirašyta Versalio rūmuose 1919 06 28, todėl ji vadinama Versalio taikos sutartimi. Sąlygos Vokietijai buvo labai griežtos:

Pripažinta karo sukėlėja ir kaltininke;

Turėjo mokėti reparacijas ir kontribucijas;

Atlyginti nuostolius nukentėjusioms šalims;

Atimtos visos kolonijos (pasidalina Prancūzija ir Anglija);

Atskirti Rytprūsiai;

Negalėjo turėti didesnės nei 100 tūkst. kariuomenės;

Apribota vystyti karinę pramonę – uždraustas karinis laivynas, aviacija, povandeninis laivynas.;

Kairysis Reino krantas buvo demilitarizuotas;

Elzasas ir Lotaringija sugrąžinti Prancūzijai;

Negali susijungti su Austrija;

Saro anglies baseinas perduotas Prancūzijai 15-ai metų;

Atskirtas Klaipėdos kraštas (1919 – 1923 m.);

Tautų Sąjunga ir jos tikslai

Ši organizacija įkurta ir pradėjo veikti 1920 m. pradžioje, V. Vilsono iniciatyva. Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo viena kitai padėti užpuolimo atveju. Teikti pagalbą dviem trečdaliais balsų nutardavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas ir jos 9 valstybių atstovų Taryba. Penkios didžiosios Valstybės: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Taryboje turėjo užimti nuolatines vietas. Tautų Sąjungos tikslas buvo garantuoti pasaulyje taiką, užtikrinti, kad būtų laikomasis Versalio taikos nutarimų. Bet iš pat pradžių ji susidūrė su sunkumais. JAV Senatas prieštaravo šalies dalyvavimui Tautų Sąjungoje. Įtakingi amerikiečių sluoksniai manė, jog būdama šios organizacijos narė JAV turės ginti kitas valstybes be jokios naudos sau. JAV nedalyvavimas menkino organizacijos ve

eiksmingumą. Sovietų Rusija kuriant Tautų Sąjungą net nebuvo į ją pakviesta. Vos įsteigtoje organizacijoje įsivyravo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Jos nesiryžo tiesiogiai paversti savo kolonijomis buvusių Vokietijos kolonijų ir Turkijos valdytų arabų šalių, tad gavo Tautų Sąjungos mandatus tas valdas globoti. Valdyti kai kurias Vokietijai priklausiusias kolonijas mandatus gavo Didžiosios Britanijos dominijos Australija ir Pietų Afrikos Sąjunga, taip pat Japonija.

Demokratijos ir diktatūros 1919-1939 m.

Diktatūrų įsigalėjimo Europoje priežastys:

Naujasis Europos politinis žemėlapis ne visai atitiko tautų apsisprendimo principą, daugelyje šalių liko tautinių mažumų;

Didžiosios valstybės nenorėjo ir nesugebėjo spręsti tautinių konfliktų;

Versalio sistema nepanaikino valstybių tarpusavio prieštaravimų ir teritorinių pretenzijų (didėjo įtampa tarp Prancūzijos ir Vokietijos, kilo ginkluotas lietuvių-lenkų konfliktas dėl Vilniaus krašto), smuko Tautų sąjungos autoritetas;

Po karo daugumą valstybių slėgė ekonominė suirutė (1918-1923 m.), kilo Didžioji ekonominė krizė (1929-1932 m.);

Didėjo nusivylimas demokratijos procesu – vyriausybės buvo nestabilios, nesugebėjo spręsti iškilusių problemų;

XX a. 3-4-ame dešimtmetyje demokratinę santvarką išlaikė: Norvegija, Švedija, Danija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija, o iš valstybių, susikūrusių po karo – Suomija ir Čekoslovakija.

Sovietų rusijos ir sovietų sąjungos politinė, ekonominė ir socialinė raida:

Dalis žmonių buvo nepatenkinti bolševikų valdžia (reformos buvo vykdomus teroru).

Pilietinio karo Rusijoje priežastys:

Teroras;

Nacionalizacija (fabrikai, bankai);

Visuotinė darbo prievolė;

Bažnyčia atkirta nuo valstybės, įvestas ateizmas;

Atlyginimas mokamas maisto daviniu – pinigai prarado vertę;

Valstiečiai neturėjo teisės laisvai parduoti išaugintą derlių – jį nusavindavo valstybė;

Pilietinio karo padariniai:

Karą laimėjo bolševikai ir įsitvirtino valdžioje;

Pilietinis karas sukėlė ekonominė ir demografinę katastrofą;

Dėl nuolatinio teroro ir represijų žmonės gyveno baimėje;

Pakito visuomenės santvarka, valdymas;

Dideli materialiniai nuostoliai;

Žuvo daug žmonių;

SSRS politinė raida tarpukariu:

SSRS uždraustos visos politinės partijos, išskyrus bolševikų partiją;

Įstatymų leidžiamoji, įstatymo vykdomoji, teisminė valdžia priklausė vienam asmeniui – SSRS visa valdžia buvo sutelkta Stalino rankose;

Susidorojimas su kitaminčiais – kitaminčiai buvo persekiojami, tremiami į koncentracijos stovyklas;

Įvesta griežta cenzūra;

Įvestas ateizmas – bet kokia religija SSRS buvo neigiama, persekiojama;

Nacionalizavo ir pradėjo valstiečiams dalyti žemę;

Teroras, represijos – įsteigt ČK – visos Rusijos ypatinga komisija; NKVD, GULAG sistemos, koncentracijos stovyklos;

Valdžia kontroliavo visas žmonių gyvenimo sritis – be valdžios sutikimo nubuvo galima išvykti iš SSRS teritorijos;

SSRS ekonominė raida tarpukariu:

Dėl smukusio pragyvenimo lygio, gyventojų nepasitenkinimo, bado, maišto buvo pereita prie „naujosios ekonominės politikos“ (NEP). Jos pagrindinės priemonės:

Vietoj maisto produktų nusavinimo įvesti fiksuoti mokesčiai natūra;

Leidžiama privati gamyba, prekyba, žemės nuoma;

Atlyginimas už darbą pradėtas mokėti pinigais;

NEP davė teigiamų dalykų:

atgimė pramonė;

prekyba;

žemės ūkis;

pagerėjo gyventojų materialinė padėtis;

užsienio valstybės pradėjo prekiauti su SSRS;

Po Lenino mirties, SSRS lyderiu tavo Josifas Stalinas, kuris šalyje atsisakė NEP‘o, nes ši programa nepadėjo propaguoti komunistinių idėjų. Pereita prie griežtos planinės, valstybės reguliuojamos ekonomikos. Pirmiausia griežtomis priemonėmis pradėta vykdyti valstybės industrializacija. Labai intensyviai panaudotas kalinių drabas, statyti dideli koncentracijos lagerių kompleksai. Antra sritis – žemės ūkis. Reikėjo užtikrinti, kad valstybė visiškai į savo rankas perimtų aprūpinimą maistu. Prasidėjo kolektyvizacija – žemės atimamos iš valstiečių ir sukurti nauji stambūs „kolektyviniai ūkiai“.

Industrializacijos esmė – sieki stiprinti šalies gynybinį pajėgumą, stiprinti šalies ekonomiką, stiprinti kariuomenę. Stalinas siekė sukurti sunkiąją pramonę, tuo norėdamas įveikti atsilikimą nuo V. Europos šalių, bei sukurti karinę pramonę, kurios pagalba būtų galima „eksportuoti“ revoliuciją į kitas šalis. Taip pat ilgainiui siekė įvesti komunizmą visame pasaulyje.

Kolektyvizacijos esmė – siekis sunaikinti privačią nuosavybę. Iš valstiečių atimti žemes ir kurti „kolektyvinius ūkius“. Taip pat, kad valdžia galėtų lengviau valdyti valstiečius, naikinti komunizmo priešus (buožes). (Kolektyvizacija buvo vykdoma priverstiniu būdu).

Industrializacijos ir kolektyvizacijos priežastys:

Sukurti karo pramonę (tačiau tam reikėjo daug lėšų, tad valstybė pradėjo vykdyti kolektyvizaciją, nacionalizaciją);

Valdžia siekė valdyti valstiečius;

Siekė išnaikinti komunizmo priešus (buožes);

Industrializacijos ir kolektyvizacijos padariniai:

Industrializacijos – sukurta karinė ginkluotė.; išaugo ekonomika.

Kolektyvizacijos – panaikinta privati nuosavybė; sukeltas badas; sunaikintas individualus ūkininkavimas.

Visos šios vykdytos reformos atnešė ne ekonominę gerovę, bet ekonomikos nuosmukį.

SSRS buvo vykdomas teroras:

Tremtis – pasiturintys valstiečiai masiškai tremiami į Sibirą, kitus tolimus šalies regionus.

Sukurta ČK, GULAG sistema.

Koncentracijos stovyklos.

Susidorojimas su „liaudies priešais“.

NKVD „didysis valymas“.

Vykdant kolektyvizaciją ir industrializaciją, stiprėjo teroras. „Buožės“ ne tiktai buvo tremiami, šimtai tūkstančių jų uždaryta į koncentracijos stovyklas (lagerius), tūkstančiai nubausta mirtimi. Industrializacijos nesėkmes valdžia vertino kaip kenkimo padarinį. Įvykus avarijoms fabrikuose, iškart buvo ieškoma kaltininkų – kenkėjų ar diversantų. Ir juos, suprantama, rasdavo. Aukomis tapo daug specialistų -inžinierių, ekonomistų. Į jų vietą skirdavo neturinčius patirties ar netgi išsilavinimo partijos narius. Tačiau ir juos dažnai ištikdavo toks pat likimas. Už valstybinės nuosavybės grobstymą buvo skiriama mirties bausmė arba ilgametis įkalinimas. Kolūkiečiai galėdavo netekti laisvės net už grūdų, nešamų kišenėje, saują. Vis daugiau žmonių buvo siunčiama į koncentracijos stovyklas, kurias tvarkė Vyriausioji stovyklų valdyba (GULAG’as). Kaliniai dirbo miško kirtavietėse, kasyklose, tiesė geležinkelius, kasė kanalus, statė gamyklas. Daugelis jų mirdavo nuo išsekimo ir ligų. 1934 m. OGPU buvo pertvarkyta į Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD), kuris gavo dar daugiau teisių. NKVD tapo Stalino įrankiu vykdant terorą jau pačioje komunistų partijoje. 1936 m. buvo sušaudyti Kamenevas ir Zinovjevas, 1938 m. – Bucharinas. 1937 m. nuteisti mirti ir nužudyti aukšto rango kariškiai, melagingai apkaltinti ryšiais su Vokietijos žvalgyba. Žinomiausi iš jų buvo maršalas M. Tuchačevskis ir lietuvis J. Uborevičius. Iš viso 1937-1939 m. buvo sušaudyta ar uždaryta į koncentracijos stovyklas daugiau kaip milijonas žmonių – partinio aparato, administracijos, ūkinių darbuotojų, kariškių ir eilinių piliečių. Neišvengė represijų ir NKVD pareigūnai. 1938 m. buvo sušaudytas Vidaus reikalų liaudies komisaras H. Jagoda, o 1940 m. ir jo įpėdinis N. Ježovas. Negalėjo jaustis visiškai saugus nė vienas SSRS pilietis – pradedant Politinio biuro nariu ir baigiant vargingu kolūkiečiu. Visų jų likimas priklausė nuo J. Stalino, įtvirtinusio savo beribę valdžią, valios.

Fašizmo ideologijos svarbiausios idėjos. 1922 m. Italijos fašistų atėjimo į valdžią priežastys. Benito Musolinio valdymas

Fašizmas – kraštutinis nacionalistinis judėjimas, kurį tarpukario Europoje sukėlė socializmo baimė ir ekonomikos griūtis. Buvo nukreiptas prieš demokratiją, parlamentinę santvarką, socializmą ir komunizmą, bet orientavosi į tautos vienybę. Daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės organizacijos, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Rytų Europoje. Fašistų valdžia – atvira teroristinė reakcingiausių monopolistinio kapitalo jėgų diktatūra. Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti totalitarinį režimą. Fašistai plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones.

Pagrindinės fašizmo ideologijos idėjos:

Iškelti savo tautą;

Sureikšminamas valstybės vaidmuo;

Vado kultas;

Individualumo neigimas, iškeltas kolektyviškumas (negali būti įvairių nuomonių, negalimos diskusijos, visi turi paklusti vienam nuomonei, vienam tikslui įgyvendinti);

Siekis įgyvendinti agresyvius tikslus (nes taip reikia tautai);

1922 m. fašistai surengė žygį į Romą. Spalio 27d. iš Neapolio Romos link išžygiavo 40-50 tūkst. smogikų. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintų fašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Tada daug kam atrodė, kad fašistai išves šalį iš krizės, sustabdys kylančią revoliuciją. Karalius Vilhelmas Emanuelis III spalio 29d. Benito Musolinį paskyrė ministru pirmininku ir pavedė jam suformuoti vyriausybę.

Benitas Musolinis įvedė diktatūrą Italijoje:

Uždraudė visas kitas partijas išskyrus – fašistų partiją;

Uždraudė streikus;

Ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmė spręsti valstybė;

Įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji, teisminė valdžios buvo Musolinio rankose;

Valstybė tvarkė ir reguliavo ekonomiką;

Fašistai sukūrė savas profsąjungas;

Valstybė kišosi į kultūrinę ir mokslinę veiklą;

Iki 1. . .

Komunistai nepropagavo rasizmo. SSRS tautoje buvo įvairių asmenų, o Vokietijoje valstybines pareigas galėjo užimti tik vokiečiai.

Naciai nepanaikino privačios nuosavybės. Vokietijoje verslininkai buvo griežtai prižiūrimi, tačiau jų ekonominei veiklai netrukdė. Hitlerio vyriausybė neperėme savo žinion nuosavybės, o SSRS partijos ir valstybės vadovai kontroliavo visą ekonomiką. Visa privati nuosavybė buvo nacionalizuota, įvesta kolektyvizacija.

Komunistai yra internacionalistai, o nacistai – nacionalistai. (Komunistams tata buvo visiškai nesvarbi, o nacistai iškėlė vieną tautą, vieną rasę). Komunistai neiškėlė vienos tautos, jų šūkis buvo – visų šalių proletarų vienijimas. Vokietija iškėlė arijus, o kitos tautos buvo nepilnavertės.

SSRS piktadarystės buvo teisinamos „klasių kovos“ būtinybe, o Vokietijoje – arijų rasės pranašumu. SSRS komunistai baudė ir naikino gyventojus savo šalyje ir užgrobtuose teritorijose pagal „klasinį“ požymį. (Užtekdavo tokių požymių kaip „liaudies priešas“, „buožė“). Vokietijoje nacistai labiau taikė rasinį principą, remdamiesi juo, naciai naikino žydus, čigonus, slavus.

SSRS vykdoma ateistinė politika. Bet kokia religija SSRS buvo neigiama, persekiojama, o Vokietijoje religinės bendruomenės galėjo veikti, išskyrus žydus, tačiau jos tūrėjo būti lojalios valdžiai.

Vladimiras Leninas (Uljanovas), 1870-1924 Sovietų revoliucionierius ir politikas. Įkūrė Rusijos bolševikų partiją. Įvedė proletariato diktatūrą.Vadovavo Spalio revoliucijai ( sukilimui, ginkluotam perversmui), nuvertė A.Kerenskio Laikinąją vyriausybę. Jo pragmatiška, nepripažįstanti kompromisų politika padėjo bolševikams laimėti pilietinį karą.Vertė pereiti prie socialistinės ekonomikos (karinis komunizmas), vėliau įvedė NEP-ą (naująją ekonominę politiką).Jo iniciatyva įkurta  SSRS, 1922m.

Proletariato diktatūra : neribota darbininkų klasės valdžia, jos paskirtis-jėga nuversti ir sunaikinti buržuaziją, ir sukurti socializmą;

Karinis komunizmas: bolševikai suvisuomenino privatų ūkį, įvedė visuotinę darbo prievolę,pinigai neteko vertės, iš valstiečių prievarta buvo  atimamos maisto atsargos;

NEP-as :naujoji ekonominė politika , vykdyta 1921-1929 m.Įvesta rinkos ekonomika, prekiniai-piniginiai miesto ir kaimo santykiai, panaikintos valstiečių ūkio prievolės.Atsigavo rinka, ūkis, atsirado naujoji buržuazija ir turtingi valstiečiai(buožės).Po Lenino mirties Stalinas pamažu likvidavo NEP-ą.

Josifas Stalinas (Džiugašvili) 1879-1953

Sovietų Sąjungos politinis veikėjas, diktatorius..Po V. Lenino mirties  valdė Sovietų Sąjungą .  Būdamasabsoliutus diktatorius,  savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis” sunaikino „senąją bolševikų gvardiją”. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Įvykdė žemės ūkiokolektyvizaciją, industrializaciją,penkmečio planais skatino plėtoti Sovetų Sąjungos pramonę. Iki mirties -vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu vyko teroras, kai tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Tarybų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG’o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypatingai daug Ukrainoje ir Pavolgyje, Tambovo srityje).Prieš prasidedant II Pasauliniam karui ir iš karto po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę deportacijų , kai milijonai žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos respublikas.Pasirašė Molotovo-Rybentropo paktą, kartu su Hitleriu pasidalindamas Europą į įtakos zonas.Antro pasaulinio karo metais dalyvavo Teherano, Krymo(Jaltos), Potsdamo konferencijose, siekė. SSRS pavertė galinga militaristine valstybe.Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą, kuris buvo pasmerktas po jo mirties.

Adolfas Hitleris ( slapyvardis Vilkas) 1889 – 1945   austrų kilmės vokiečių politikas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų, dar gerai žinomos sutrumpintu pavadinimu – Nacių, partijos vadas (fiureris). 1933–1945 – Vokietijos kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 metais iki 1945 metų Vokietijos nacionalinis lyderis (fiureris ir reichskancleris). Jisai, kaip nacistinės Vokietijos vadovas, vyriausias Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto kaltininkas.

Join the Conversation

×
×