Pirmoji vaikystė – ikimokykliniai metai

Pirmoji vaikystė – ikimokykliniai metai

1. Pagrindinės aktyvumo formos
Ikimokyklinio amžiaus (3 – 6m.) vaikas beveik visą laiką praleidžia žaisdamas. Net rimtuose darbo uždaviniuose, kuriuos vaikui paveda suaugusieji, jis tuojau randa žaidimo elementų, kurie darbą paįvairina ir daro įdomesnį. Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla (žaidimas – gyvosios materijos aktyvumo apraiška).
Vaikas žaisdamas atlieka įvairius judesius, veiksmus, vartoja daiktus. Kadangi jis negali atlikti suaugusiųjų veiksmų su daiktais, tai žaisdamas juos imituoja arba vartoja jų kopijas (žaislus). Vartodamas žaidimui įvairius daiktus, vaikas iš dalies susipažįsta su visuomenės paatyrimu.
Kaip kiekviena veikla, taip ir žaidimas turi savo motyvą (akstiną). Jis paaiškina, kodėl vaikas žaidžia. Žaidžint lavėja vaiko fizinės ir psichinės funkcijos, jis įgyja dalykinių žinių, nes geriau pažįsta tikrovę, ją perkuria kaip ir darbo procese. Tai suartina žaidimą su darbu.
Pirmieji vaiko žaidimai susiję su jo sensomotoriniu lavėjimu. Jis judina rankas, kojas, lanksto jas, ima įvairius žaisliukus, cypauja. Vėlaiu, pradėjęs vaikščioti, bėgioja, strikinėja, šokinėja, varsto duris, daužo vieną daiktą į kitą ir t.t. Šiuos visus žaidimus, lavinančius motoriką, padedančius judėjimu paažinti objektų savybes, vadiname funkciniais žaidimais. Vėliau jie gali virsti sportiniais žaidimais.sensomotorikai išlavėjus, prasiplėtus suvokimo akiračiui, mintysesusikaupus didesniam kiekiui vaizdinių, kai vaikas jau sukuria įsivaizduojamas situacijas, jis pereina į tikrą žaidimų stadiją.

Ikimokyklinio amžiaus. (3-6 m.) vaikai, ypač berniukai, mėgsta konstrukcinius žaidimus. Ju

uos žaidžia tada, kai turi medžiagos, iškurios gali kombinuoti įvairius statinius. Iš pradžių vaikas tik greta sustato, sudėlioja kaladėles dviejų matų pagrindu, o vėliau jau stato trijų matų pastatus. Ką vaikas stato, priklauso nuo aplinkos įspūdžių ir turimos medžiagos. Jo statiniai atsiranda be išankstinio plano. Trečiaisiais metais metaisvaikas savo statybos kūrinius jau pavadina. Jis sąmoningai daro stalus, stato namus, tiesia gele¬žinkelius ir kt. Jampraverčia dėžutės su statybine medžiaga, smėlis, plastilinas, pieštukas, popierius irkt.Šio amžiaus vaikas žaidžia greičiau tirdamas pačią medžiagą, negu norėdamas sukurti ką nors užbaigta.
Konstrukciniai žaidimai dažnai sudaro neatskiriamą vaidmeninių žaidimų elementą, nes, vaizduodamas kurį nors jam žinomą personažą, vaikas turi pasirūpinti jo buičiai būdingais atributais: vairuotojas – automobiliu, gydytojas – auskultacijos prietaisu, motina – drabužiais lėlei aprengti bei indais jai maatinti ir t.t. Dabar jis atlieka įvairius vaidmenis – motinos (su lėlėmis), mokytojo (žaisdamas su kitais vaikais) ir kt. Mėgsta žaisti kartu su to paties amžiaus vaikais.
Vaidmeniniai žaidimai yra siužetiniai. Iš pradžių vaidmenį nulemia vaikui į rankas patekęs daiktas, o vėliau daiktų pasirinkimą lemia numatytas žaidimas ir vaidmenys. 3 – 3,5 metų vaikas, pradėjęs siužetinį žaidimą, savo sumanymo gali ir nepakeisti, bet, atsiradus draugams, kyla naujų akstinių, ir siužetas keičiasi. 4 – 5 metų vaiko žaidimų vaidmuo ir siužetas yra aiškesni, vieni vaikai turi paklusti kitiems, kad bū
ūtųgalima žaisti. Vyresni vaikai ima vadovauti jaunesniems, jų interesai diktuoja siužetą, žaidimas, iš dalies keičiant jo komponentus, gali ilgiau užtrukti.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai žaidžia ir didaktinius žaidimus. Tai suaugusiųjų parengti žaidimai, turintys numatytus lavinimo tikslus ir visai aiškius uždavinius. Tokios priemonės gali būti skirtos vaiko suvokimui arba mąstymui lavinti, pirmiesiems skaitymo įgūdžiams ugdyti (raidžių pažinimas) ir kt. Taigi šių žaidimų eiga ir rezultatai iš anksto numatyti, žaidėjai turi aiškius uždavinius. Didaktiniai žaidimai yra perėjimas iš laisvo vaikų židimo į suaugusiųjų reglamentuotą veiklą, kuri būdinga vaikui lankant mokyklą.
Kad vaikas galėtų žaisti, jam reikia ne tik draugų, bet ir tam tikrų priemonių. Jos ypač praverčia tada, kai vaikas lieka vienas. Specialiai vaikų žaidimui parengtos ir pagamintos priemonės vadinamos žaislais.
Žaisdamas vaikas nori išreikšti ir atvaizduoti savo jausmus, pažintis, siekimus. Todėl galima sakyti, kad žaidimas yra išraiškos, arba reiškimo, veikla. Kiekvienas išraiškos veiksmas vienaip ar kitaip atspindi asmenybę, jos emocijas ir bendrą išgyvenimų pasaulį.
Panašią funkciją atlieka piešimas – kita labai būdinga ikimokyklinio vaiko aktyvumo forma. Kalbant apie piešimą, sunku pasakyti, kiek čia yra paties vaiko iniciatyvos, kiek suaugusiųjų įtakos, pamokymo, sugestijos, sekimo. Vaiko vaizdavimo šaltinis pirmiausia yra tikrovė, jos stebėjimas ir atmintyje išlikę tiesioginiai įspūdžiai. Juo gali būti ir vaiko akivaizdoje piešiamas piešinys, pasakojimai ar
rba skaitiniai. Suaugusiojo žodis (pasakojimas) gali sukurti vaiko sąmonėje naujų vaizdinių. Kuo pasakojimas vaizdingesnis, su detalėmis ir emociniais akcentais, tuo didesnius pėdsakus jis palieka vaiko sąmonėje ir yra svarbus akstinas kilusius vaizdinius išreikšti piešiniais.
Pirmieji vaiko piešiniai yra schemiški mėgsta piešti žmonių figūras, bet jas vaizduoja iškreiptai, be kai kurių kūno dalių. Galva dažnai būna netaisyklingas apskritimas, vietoj akių esti taškiukai, vietoj burnos – brūkšnys, kojos sujungtos tiesiai su galva – liemens nėra: vaiko nupieštas žmogus – „galvakojis“. Vaikas piešini rodo tai, ką jis iš tikrųjų žino apie žmogų, jo kūną, o ne tai, koks jis ištikrųjų yra.
Vaikas vaizduoja ne tik žmogų, bet ir įvairius gyvūnus, daugiausia tuos, kuriuos mato, su kuriais susiduria aplinkoje. Taip pat anksti pradedami piešti augalai (gėlės, medžiai), čia galima gerai ir gausiai vartoti spalvas. Namas pradedamas piešti kiek vėliau. Vaikui patinka dinaminiai, su judesiu susiję tikrovės bruožai, nors pačio judesio jie dar nesugeba pavaizduoti.
Vaiko piešiniuose vyrauja afektinė perspektyva, t.y. didesnius vaizuoja tuos objektus arba jų dalis, kurios jam svarbesnės, o ne todėl, kad jos tokios yra iš tikrųjų arba kad vieni objektai arčiau, kiti toliau. Linijinės perspektyvos ilgą laiką vaiko piešiniuose nėra.
Vaizduotė. Keliais pirmaisiais metais vaiko vaizduotė yra labai ribota, nes neturtinga jo patirtis, nedaug naujų įspūdžių, todėl jų
ų perpavidalinimo galimybės tebėra labai siauros. Kai vaikas pradeda vis plačiau ir giliau suvokti įvairius galimus daiktų ir reiškinių santykius, tada jis pradeda laisviau kurti ir naujus, anksčiau nepatirtus vaizdus.vaiko vaizduotė gali įveikti tolimus erdvės atstumus bei reiškinių prieštaringumus.

2. Jutiminio pažinimo procesai.
Vaikui augant, toliau lavėja jo jutimo aparatas, padedantis priimti informaciją iš išorinio pasaulio, ją išlaikyti ir perdirbti. Jis ima gerai skirti spalvas, suvokti daiktų formas, nors, juos atkurdamas piešiniu ar modeliavimu, daro klaidų. Ilgą laiką vaiko psichologijoje buvo keliamas ir svarstomas klausimas, į ką vaikas pirma kreipia dėmesį – į formą ar spalvą. Vieno atsakymo čia nerasta. Jeigu vaiko žaidimui čia reikalingos tam tikros formos kaladėlės, tai jis rinksis reikiamą, neatsižvelgdamas į spalvą, o jeigu jam svarbu spalva – rinksis pagal spalvą.
Jutiminiu suvokimu tiksliai įvertinti objektų santykius erdvėje galima tada, kai iki jų nedidelis atstumas (iki 6 metrų), o kai atstumas didesnis, įvertinti padeda vadinamieji antriniai požymiai – objektų dydis, linijinės ir oro perspektyvos efektai, šėšėliai, spalva ir kt. Bet ši antrinių požymių pagalba, suvokiant objektų santykius erdvėje, susijusi su vaiko mąstymo ir kalbos raida ir su elementariais sprendimais. Iš viso kalboje nedaug žodžių subtiliems erdvės santykiams išreikšti, o jeigu atsiminsime, kad vaikas dar negali tiksliai savo įspūdžių išreikšti žodžiais, bes suprantama, kodėl erdvės santykių suvokimas, tiksliau sakant suvokimo perdavimas į kalbą, yra netikslus.
Suvokiamą tikrovę vaikas stengiasi išreikšti kalba, todėl ir erdvės santykiai suvokiami drauge su suaugusiųjų kalbos įsisavinimu erdvės santykiamspavadinti arba ženklinti. Žodžiai „toli“, „arti“, „čia“, išreiškia suvokiamo arba patiriamo daikto atstumą nuo suvokiančiojo. Kuo tiksliau vaikas vartoja erdvės santykius reiškiančius žodžius, tuo tikslesnis (tiksliau fiksuojams ir vertinamas) ir atstumo suviokimas. Itin daug reikšmės turi prielinksniai, žymintys daikto kryptį nuo vaiko arba daikto nuo daikto, pvz., priešaky, užpakaly, ant, po, šalia, tarp, kairėje, dešinėje ir panašiai. Tokie žodžiaijam yra tam tikri erdvės santykių signalai. Jie padeda vaikui susiorientuoti erdvėje. Kuo pilnesnis ir tikslesnis vaiko aktyvusis erdvės santykių žodynas, tuo geriau jis suvokia erdvę, kurioje veikia, ir tiksliau ją modeliuoja.
Tyrimai parodė, kad, aktualizavus erdvės vaiz¬dinius, palaIpsniui plečiasi vaiko galėjimo zona. Kai vaikui reikia suvokti trimatį daiktą, norint jį atkurti iš sudedamųjų dalių, sunkesniais atvejais erdvės vaizdinių (jie yra susidarę ankstesnės pa¬tirties metu) aktualtzavimas padeda vaikui geriau suvokti konkretaus objekto erdvinius santykius. B. Ananjevas priduria, kad vaikų erdvės suvokimo lavėjimui daug įtakos turi „erdvės terminai“- žodžiai, išreiškiantys objektų santykius.
Lygiagrečiai eina ir laiko santykių suvokimas. Apie trečius metus vaikas jau supranta, kad kai kurie įvykiai ir jo paties išgyvenimai yra nuėję į praeitį. Chronologinę įvykių seką jis įsivaizduoja labai konkrečiai. Su emocijomis susiję išgyvenimaisutrumpina arba prailgina laiko tarpus (intervalus). Vaikui sunku suprasti, kad laikas yra tolydi vyksmų grandinė, kurių sekai matuoti galima pasinaudoti tiksliais išvestiniais laiko vienetais. Atskirus laiko tarpus jis ima kaip užbaigtus konkrečius pavidalus. Kai tarp atskirų pavidalų (daiktų) nėra tolydinio perėjimo, taip ir laikas jam yra tartum atskiri įvykiai, kurie gali būti tarpusavyje susiję arba nesusiję. Penkerių metų vaikas jau pradeda tinkamai vartoti sąvokas: ryt – poryt, šįryt – šįvakar, ryt, poryt, anksčiau – vėliau ir kitas.
Labai daug informacijos apie išorinį pasaulį ir žmogaus emocijas vaikas gauna suvokdamas paveikslus (knygų iliustracija). Trumpi, suprantami ikimokyklinio amžiaus skirtų knygų tekstai, kuriuos jiems perskaito suaugusieji, gražios, nuotaikingos ir fantaziją žadinančios iliustracijos lavina vaiko pastabumą, estetinį skonį ir intelektą. Suvokti bei suprasti paveikslų turinį padeda ir gebėjimas persiorientuoti, atsisakyti ankstesnės aiškinimo krypties, jeigu ji gali pasidaryti neproduktyvi, ir ieškoti naujų prasminių ryšių tarp paveiksle vaizduojamų objektų ir įvykių. Vyresnieji ikimokyklinukai gali suteikti paveiksle vaizduojamai situacijai kitą struktūrą, atsisakydami ankstesnio supratimo. Atitinkamomis sąlygomis ikimokyklinio amžiaus vaikai gali pažvelgti kitu požiūriu į kai kuriuos situacijos elementus, pamatyti jų naujus santykius, o 3 – 4 metų vaiko suvokimas inertiškas, prisirišęs prie atskirų situacijos akcentų, negali nuo jų atitrūkti.
Suvokdamas paveikslą, vaikas gana anksti gali atitrūkti nuo paveiksle pavaizduotos situacijos ir galvoti, kas buvo, pavyzdžiui, anksčiau arba kas įvyks vėliau. Vaiko vaizduotė veikia, ieško santykių tarp paveiksle vaizduojamos situacijos ir įvairių galimų įvykių. Ieškant objektyvių ryšių tarp situacijos arba įvykio komponentų, vaizduotės procesą papildo protavimas.
Jutiminis objektų suvokimas neišnyksta be pėdsakų iš vaiko sąmonės. Objektų vaizdai, susidarę suvokimo metu ir ilgiau išlikę sąmonėje, vadinami vaizdiniais. Kuo daugiau ir įvairesnių vaizdinių vaikas suvokia, tuo turtingesni jo vaizdiniai. Kol vaiko patyrimas negausus ir netikslus, tol daugelio objektų, apie kuriuos kalbama, jis negali gerai įsivaizduoti, girdėtiems žodžiams negali suteikti turinio.

Ikimokyklinio amžiaus vaiko atminties lavėjimas labai susijęs su jo veikla. Atlikdamas konkrečius veiksmus su daiktais, stengdamasis ką nors padirbti ar nuveikti, vaikas turi susitelkti, įsiminti medžiagą ir atskirus veiklos etapus. Reikšmės turi ir bendravimas su suaugusiu, padedančiu organizuoti veiklą.
Vaiko valingas isiminimas yra susijęs su dėmesiu suvokiamiems reiškiniams. Mažo vaiko dėmesys yra savaiminis ir difuzinis. Kai aptinka ką nors nauja, nežinoma, prie tokio reiškinio gali ilgiau apsistoti. Pvz., pusantrų metų vaikas aptikęs, kad duris galima uždaryti ir atidaryti, 20 – 40 kartų kartoja tą patį veiksmą, jo dėmesys sukoncentruotas į veiksmo kartojimą. Bet labai greitai dėmesys gali pakeisti kryptį. Pamatęs naują žaisliuką, vaikas gali griebti jį ir visai nebesidomėti ankstesniais veiksmais. Tolydžio vaikas gali vis ilgesnį laiką sutelkti dėmesį. Apie 6 metus atsiranda emocionalus stabilumas, vaikas įžengia į objektyvių interesų periodą. Tai daro įtakos ir jo dėmesiui.

3. Kalba ir mąstymas
Trečiaisiai metais ir kiek vėliau labai intensyviai auga vaiko aktyvusis žodynas. Jis, mokėdamas vis daugiau žodžių, gali geriau savo suvokinius paversti simboliai. Kai stebimiems ir suvokiamiems objektams neranda žodžių atmintyje, juos vaikas susikuria pats pagal suaugusiųjų kalbos žodžių darybos taisykles. 3 – 4-ais metais ateina tartum antras „autonominės“ kalbos periodas, kai vaikas visai savarankiškai kuria naujus žodžius.
Labai svarbi ir sakinių konstrukcijos raida. Iš paprasto, vientisinio sakinio vaikas pereina į sudėtinius, pavartodamas jungtukus arba iterpdamas papildomus, paaiškinančius, patikslinančius, išplečiančius pagrindinio sakinio mintį žodžius.
Kai apie trečiuosius metus vaikas pradeda suaugusiųjų klausti „kodėl?“, „kur?“, „kada?“, tai atsakymai įjuos reikalauja sudėtingesniųsakinio konstrukcijų negu paprastikonstatavimo teiginiai.atsakant į klausimą „kodėl?“, aiškinamos reiškinio priežastys, vartojami šalutiniai priežasties arba sąlygos dėmenys, kurių forma gana sudėtinga. Vaikas mokosi suprasti tokius sakinius (aiškinimą) ir pats vartoti, bendraudamas su suaugusiuoju, norėdamas išdėstyti savo samprotavimus.
Funkcinis gramatinių ir kitokių kalbos formų lavėjimas yra prasmingas vaiko psichinės raidos reiškinys, įgalintis jį reikšti gilesnius tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius. Kalbos lavėjimas daro tikslesnį vaiko mąstymą. Sistemingai lavinant vaiko kalbą atsiranda vaiko amžiui prieinamas „teorinis“ požiūris į ją. Vaiko vartojamos gramatinės formos ir jų tobulėjimas susijęs su jo žodyno gausumu.

Šveicarų psichologas Ž. Pjažė paskelbė, kad vaiko kalba iš pradžių yra egocentrinė ir monologinė. Egocentrine vaiko kalbą jis vadina dėl to, kad esą vaikas kalba sau, nesikreipdamas į kitus, nesirūpindamas, ar jo kas klauso, ar ne. Egocentrinė kalba yra monologinė. Monologas arba suteikia vaikui smagumo, arba kalbėdamas jis nori patraukti kieno nors dėmesį į save. Čia svarbiausia, kad vaikas nemėgina žiūrėti į dalyką kito asmens požiūriu. Kalbėdamas vaikas nenori paveikti žaidimo draugų ar jiems ką nors pranešti. Ž. Pjažė duomenimis, 3 – 5 metų vaiko 54 – 60% kalbos yra egocentrinio turinio, o 5 – 7 m. – apie 44 – 47%. Po to egocentrinės kalbos procentas labai krinta, užleisdamas vietą socializuotai kalbai.
Ikimokyklinio amžiaus (2 – 7 m.) vaiko mąstymą Ž. Pjažė vadina ikioperaciniu mąstymu. Tai reiškia, kad vaikas dar nevartoja loginių operacijų (loginių veiksmų). Nuo sensomotorinio šis mąstymas skiriasi tuo, kad dabar vartojami žodžiai, ženklai, simboliai. Iki 4 – 5 metų vaikas mąsto vaizdais, kurie dažnai yra simbolinio pobūdžio. Didelis vaidmuo tenka vaizduotei ir imitavimui. Ikioperacinį 4 – 7 metų vaiko mąstymą galima vadinti intuityvaus mąstymo periodu. Vaikas savo sprendimų neargumentuoja, neįrodinėja.

4. Emocijos.
Pirmiausia kūdikis išreiškia neigiamas emocijas. Vė1iau, tenkinant biologinius poreikius, atsiranda ir teigiami išgyvenimai. Kai kūdikis alkanas arba kitos kokios sąlygos sudaro nepatogumų, jis neramus, o kai sotus arba sau¬sas, iš veido išraiškos matyti, kad patenkintas.
Neramumo būsena susijusi su įvairiais psichiniais procesais, jų tarpe ir su nepasitenkinimo emocija, o pasitenkinimas arba malonumas patiriamas ta¬da, kai pašalinami neramumą sukeliantys nepato¬gumai. Šiuo atveju malonumas pajuntamas tik už¬baigus ilgesnes procedūras (maitinimo, tvarkymo). Po to kūdikis aprimsta. Žinoma, ir suaugęs, ne vien kūdikis ar vaikas, patenka į tokias sąlygas, kurios sukelia įtampą ir nepasitenkinimą; ir tokias sąlygas pakeitus, radus iš jų išeiti, ateina sma¬gumo arba malonumo būsena.
Pykčio emocijai atsirasti priežasčių daug. Kūdikis nemėgsta, kai varžomi jo judesiai (vystant, rengiant, ruošiantis išnešti į lauką). Tik kai toks suvaržymas kompensuojamas po to ateinančiu malonumu, kūdikis nesipriešina rengimui. Vaiko pyktį sukelia suaugusiųjų, apsilankiusių svetimų mėginimas jį pamyluoti. Tokiais atvej ais suvaržomi vaiko judesiai arba jis atitraukiamas nuo žaidimo. Pyktis vaikui dažniausiai kyla santykiauant su kitais asmenimis (suaugusiais arba vienmečiais), susikivirčijus dėl daiktų. Natūralu, kad vaikas ima daiktus, kuriais nori žaisti ar gali panaudoti žaidimui, nelabai atsižvelgdamas į nuosavybės teisę.
Dėl to kyla kivirčai, kurie pereina į peštynes, jeigu vaikas nėra aptikęs sėkminges¬nės socialinės strategijos, kaip reikia. jų išvengti. Vaikas aptinka, kad mušimu, stumdymu, riksmu ne visados gali laimėti, todėl ima veikti gudrumu: prašo leisti palaikyti, pažaisti, siūlo mainyti ir t. t.
Pyktis – silpnumo reiškinys. Iš jo matyti, kad vaikas tam tikromis situacijomis negali tinkamai reaguoti, eina į konfliktą su kitomis jėgomis, var¬todamas agresyvias priemones, arba turi pyktį nuslopinti ir išgyventi apmaudą.
Džiaugsmo emocijas kūdikiui sukelia bend¬ravimas su suaugusiuoju, kai šis nevaržo jo jude¬sių laisvės. Motinos mylavimus, bučinius iki tam tikro laipsnio vaikas mėgsta, vėliau toleruoja, o paaugęs gali net nemėgti. Džiaugsmo emocijas vaikui sužadina taip pat kai kurie daiktai – žais¬lai ar šiaip kokie kiti objektai, kurie patenkina jo norus, interesus, lūkesčius. Vaiką gali pradžiugin¬ti ir suaugusiojo akimis žiūrint, nereikšmingi, ver¬tės neturintys dalykai.
Stipresnes džiaugsmo emocijas lydi juokas. Iš to matyti, kad išgyvenimai intensyvūs. Nors kū¬dikilo emocijos intensyvios, bet greitai vienos jųgali pereiti į kitas. Nespėjo nudžiūti ašaros, vai¬kas jau juokiasi ir krykštauja. Vieni jausmai greit pereina į kitus dėl to, kad vaiko emocijos nors ir intensyvios, bet negilios, jos nesusijusios su as¬menybei reikšmingomis vertybėmis, nes kūdikis jų dar nėra susikūręs ar perėmęs iš suaugusiųjų.
Laikui bėgant, vaiko emociniai išgyvenimai komplikuojasi. Pirminių emocijų pagrindu, kin¬tant bendravimui ir veiklos uždaviniams, atsiran¬da naujų emocijų. Vaiko emocijos pastovesnės už kūdikio. Neišvengiamai tvarkant ir sprendžiant įprastus buitinius reikalus, sudėtingėja santykiai su suaugusiais. Čia gali kilti įvairių nesutarimų, kivirčų, sukeliančių nepasitenkinimo, nuoskaudos, pykčio, pasibjaurėjimo jausmus. Jie kyla iš to, kaip suvokiama ir vertinama suaugusiųjų, vyres¬niųjų ir vienmečių veikla, jų veiksmai. Jei tokios emocijos dažnos, jos vaiką nuteikia artimiausiai aplinkai priešiškai, įtariai vertinami santykiai ir už šeimos ribų. Tokioms emocijoms kilti padeda savitarpio santykiai nedarniose šeimose. Darniose šeimose bendravimas su tėvais intymesnis, vaikas patiria daugiau džiugių išgyvenimų: meilę, pasitikėjimą, sumanymų palaikymą.

5. Vaiko asmenybės užuomazgos.
Ateina laikas, kai vaikas pradeda suvokti pats save, savo egzistavimą. Tai savimonės – būtino asmenybės komponento – pradžia. Savimonė ne iš karto atsiranda, ji formuojasi per ilgesnį laiką. Kūdikis pradeda justi save iš neapibrėžtų, neaiš¬kių pojūčių. Šis jutimas gali būti įvairaus aišku¬mo. Šilumos, šalčio, skausmo, sotumo, komforto pojūčiai pasiekia jo sąmonę labai neryškiai, jie kyla tartum iš sutemų ir pasireiškia atitinkamomis būsenomis, kurios būtinai susijusios su nedjferencijuotomis emocijomis. Tai kūdikio savijautos fak¬tas. Vėliau, judindamas rankas, liesdamas savo kūną, patiria specialesnių lytėjimo pojūčių, atliekamus judesius kontroliuoja, pavykusius, padedančius pasiekti tikslą judesius kartoja. Žaisdamas savo rankomis, judindamas jas, kūdikis gauna judėjimo pojūčių. Taigi lytėjimu ir judėjimo pojūčiais vaikas pirmiausia ir pajunta savo kūną, ima skirti, kas priklauso jam ir ne jam, savo kūnas skiriamas nuo kitų aplinkos daiktų.
Vaiko savęs suvokimas pirmuosius 6 mėnesius formuojasi bendraujant su suaugusiu, išgyvenant su juo įvairias bendras si¬tuacijas, o antrą pusmetĮ svarbesni pasidaro daik¬tiniai veiksmai, bendravimas pasireiškia įvairia veikla. Vaiko savęs suvokimą pabrėžia tai, kad jis skiria svetimą žmogų, tą suvokimą parodo garsai, džiugi veido išraiška, kad vaikui pavyksta atsistoti be svetimų pagalbos. Taigi baigiantis pir¬miesiems metams vaikas skiria aplink jį esančius žmones, kaip aplinkos objektus ir veikimo subjektus, pradeda nusimanyti apie savo kūną, apie tai, ką jis gali padaryti ir ko negali, nors ir nori.
Prie vaiko savęs suvokimo ir jo savęs vaizdo formavimosi prisideda tikslesnis savo kūno, savo kūno vaizdo suvokimas. Motina ar kiti ji globo¬jantys asmenys prašo parodyti savo nosytę, ausy¬tes, pirštu kus ir t. t. Prašo, kad paradytų, kur motinos veidas, akys ir t.t. Tai plečia vaiko žinias apie savo kūną. Šeimoje augantis vaikas gali save pamatyti veidrodyje. Iš pradžių jis nesupranta, kad mato save veidrodyje, nesieja savęs su veidrodyje matomu vaizdu. Žiūrėdamas į veidrodį, vaikas juda, susidomi tais veidrodyje matomais judesiais. Svarbu tai, kad gali palyginti savo ju¬desius su matomais ir juos imituoti.
Vaiko savimonės užuomazgas rodo pirmieji savistaba pagrįsti pasisakymai, iš kurių matyti, kad jis suvokia savo vidinį pasaulį, mėgina jį aprašyti, nors tikslių žodžių dar neturi. Įdomus pats mėgi¬nimas tą padaryti. Kartais tą vidaus pasaulį stengiasi suprasti suaugusiųjų padedamas. Suaugusieji dažnai nepastebi vaiko šito sugebėjimo gilintis į savo vidinį pasaulį, nesuvokia to pasaulio savitumų, sumenkina vaiko galėjimą pažinti save.
Vaikas anksti pradeda išskirti save iš aplinkos, kurioje jis egzistuoja, kaip subjektas prieš objek¬tą. Iš pradžių jis save vadina vardu, kuriuo vadina ir suaugusieji, o vėliau ima vartoti ir įvardžius “aš”, “tu”. Vardu vaikas vadinamas ne tik šeimoje, bet ir bendraujant su kitais, vaikų darželyje. Vadinant vaiką vardu, pripažįstama ir pabrėžiama jo individualybė. Kartu jis pradeda pripažinti ir grupę, kurioje žaidžia ir veikia, laiko ją savo grupe, darželį – savo darželiu. Grupė, kurioje vaikas auga ir veikia, turi lemiamos reikšmės savimonės formavimuisi. Ma¬žiausia ir pati pirmoji grupė yra šeima. Šeimoje vaikas įgyja savo pirmąją patirtį, čia kiti vertina jo elgesį, jis sužino, kaip reikia elgtis, kaip užsitikrinti grupėje padėtį, kokių pozicijų laikytis.
Pirmoji vaikystė yra toks amžius, kai formuojasi pagrindiniai vaiko asmenybės pagrindai, dėl to šis amžius yra palankiausias vaiko auklėjimui. Vaikas stengiasi atlikti ką nors reikalinga ir naudinga ne tik sau, bet ir savo vienmečiams arba suaugusiems. Jis mielai apsiima atlikti kai kurias pareigas ir jas vykdo.

Leave a Comment