Pedofilija

Turinys

Įvadas. Kas yra pedofilija?............................3
Pedofilija ir pederastija..............................4
Pedofilijos skandalai..............................7
Pedofilija apkaltintas berniukų choro vadovas dirbo Lietuvoje..........9
Lytinių nukrypimų įvertinimas ir gydymas......................9
Išvados..............................11
Literatūra..............................12

Įvadas

Kas yra pedofilija? Pedofilija, sin. infantoseksualizmas, pederozija; seksualinis potraukis vaikams. Vaiko lytis nelabai svarbi, nes lytiškai nesubrendęs vaiko kūnas yra tikrasis seksualinis stimulas, fetišas. Kartais terminu „pedofilija“ vadinamas seksualinis potraukis vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties, o terminu „nimfofilija“ – vyrų seksualinis potraukis nesubrendusioms mergaitėms. Pedofilija egzistavo visada, bet požiūris į ją keitėsi. Rytų kultūros nimfofilija nebuvo smerkiama, o seksualiniai veiksmai su mergaitėmis buvo įprasti. Europos kultūroje į šiuos ryšius žiūrėta įvairiai. Prancūzijoje tik nuo antrosios XIXa. pusės mergaitės vedybinis amžius buvo padidintas nuo 11 iki 13 metų, o Anglijoje tik 1929 metais buvo uždraustas paprotys tenkinti 12 metų mergaites. Šiandien daugelyje šalių nustatyta,kad suaugusieji negali lytiškai santykiauti su vaikais iki 15 – 16 metų, tačiau faktiškai jis dar didesnis, nes ryšius riboja ne tik teisinės, bet ir moralinės normos. Statistikos duomenimis 25 % moterų atsimena, kad vyrai bandė su jomis seksualiai suartėti, kai jos buvo dar vaikai. Pusė šių bandymų buvo ekshibicionizmas, 12% atvejų – petingas, o koituso baandymų užfiksuota labai mažai. Tai reiškia, kad mechanizmai, sulaikantys suaugusius vyrus nuo ryšių su vaikais, veikia gana patikimai.

Kai kurių seksologų nuomone, terminą pedofilija galima nagrinėti dviem aspektais: siaurai, kaip meilę berniukams, ir plačiai, kaip meilę vaikams, o lytinis potraukis gali bū

ūti heteroseksualus ir homoseksualus. Galima skirti meilę berniukams iki 16 metų, vyresniems kaip 16 metų (efebofilija), meilę mergaitėms iki 16 metų (korofilija), meilę skaisčioms mergaitėms (partenofilija). Nuomonės, esą pedofilai dažniausiai yra psichiniai ligoniai ar žmonės, kurių lytinis potraukis padidėjęs, nepatvirtina seksologinė praktika. Dažniausiai pedofilai yra paaugliai, trisdešimtmečiai ir pagyvenę vyrai. Dažnai tvirkinti vaikus bando giminaičiai ar šeimos draugai. Vaikai tvirkinami pelengva; iš pradžių seksualinio švietimo pretekstu jiems rodomi erotiniai ir pornografiniai filmai, vėliau lyties organai, mokoma petingo, oralinių genitalinių kontaktų ir kt.

Seksologų nuomone, vaiko tvirkinimas gali pagreitinti priešlaikinį psichoseksualinį vystymąsi, tapti seksualinių iškrypimų priežastimi. Pedofilijos formavimosi priežastimis seksologai laiko psichoseksualinio vystymosi atsilikimą, kontaktų su bendraamžiais stoką, seksualinius sutrikimus, kai sunku atlikti normalų lytinį aktą. Kai kurie seksologai skiria tikrąją pedofoliją, kai seksualinis potraukis jaaučiamas tik vaikams, ir pavaduojančią, kai nėra lytiškai subrendusio potraukio.

Pedofilija ir pederastija

Pedofilijos apibrėžimas įvairiose šalyse labai skiriasi. Kai kuriose JAV valstijose šiuo žodžiu apibūinami visi, kuriuos seksualiai traukia mažesnį už minimalų seksui tinkamą amžių turintys asmenys. Toks apibrėžimas neteisingas, nes minimalus seksui tinkamas amžius skirtingose valstijose nevienodas. Svarbiausia, šis minimalus amžius yra skirtingas heteroseksualams ir homoseksualams.

Pirminė pedofilijos reikšmė – potraukis vaikams, dar neįžengusiems į paauglystę. Norint būti nuosekliems, reikėtų laikytis tokio apibūdinimo.

Hiršfeltas (Hirschfelt) apibūdinti vyrams, kuriuos traukia paaugliai berniukai, vartojo są

ąvoką pederastija (nuo graikiško žodžio „pais“ – berniukas, ir „erates“ – meilužis). Iš medicininės pusės svarbu skirti pedofiliją nuo pederastijos. Daugelis pedofilų nustoja domėtis berniukais, jiems tapus paaugliais. Tuo tarpu pederastams kaip tik ir patinka paaugliai.

Būna ir vyrų, ir moterų, kuriuos traukia vaikai, tačiau dažniausiai girdime apie vyrus pedofilus. Apie moterų pedofiliją mažai rašoma. Tai gal susiję su tuo, kad moterų seksualinis susijaudinimas nėra toka akivaizdus, kaip vyrų erekcija.

Kaip buvo rašyta, niekas negali pasirinkti, ką įsimylėti. Pedofilai irgi valingai negali nuspręsti, ką pamilti. Tai apsunkina pedofilų padėtį. Jie jaučiasi tarsi sukaustyti uždraustos meilės. Todėl daugelis pedofilų savo seksualumo neparodo.

Pedofilija būna įvairi. Vienus traukia abiejų lyčių vaikai, kitus – tik priešingos lyties, dar kitų pedofilija yra homoseksuali. Būna ir kitokių pedofilijos skirtumų. Yra pedofilų, kurie prie vaikų prisiriša kaip prie fetišo. Vienus pedofilus seksualiai traukia visi vaikai, kiti įsimyli tik vieną vaiką, ir tas ryšys tęsiasi daug metų.

Sigurdas, 32 metų: „Būdamas 8 – 9 metų pajutau, kad mane seksualiai traukia vaikai. Ypač patiko vienas šešiametis kaimynų berniukas. Vėliau aš įsimylėdavau jaunesnius berniukus. Kai sulaukiau 14 – 15 metų, mano draugai pradėjo domėtis merginomis, o mano jausmai krypo tik į 9 – 10 metų berniukus. Labai gėdinausi savo jausmų ir supratau, kad su manimi kažkas ne taip. Būdamas vienas meldžiausi, kovojau su savo pedofilinėmis mi
intimis. Niekam nepasakojau apie savo polinkį. Vėliau supratau, kad mano motina iš dalies norėjo, kad toks būčiau. Ji paniškai bijojo, kad nepradėčiau draugauti su merginomis, nes norėjo, kad priklausyčiau tik jai vienai.
Aš nenorėjau lytiškai subręsti. Jaučiau, kad seksas užaugus tampa kažkoks nešvarus. Bandžiau onanizuodamasis nesiekti orgazmo, kad nejausčiau seksualinės aistros, ir sėkla neišsiveržtų, bet tai nepavykdavo. Išmėginimas buvo per sunkus, ir turėjau leisti orgazmui įvykti. Po to jausdavausi, tarsi būčiau padaręs kažką labai bloga motinai. Nuo 16 iki 19 metų seksualiai bendravau su kaimynų berniuku. Mes pradėjome mylėtis, kai jam buvo 9 – eri, o man 16 metų. Buvome geriausi draugai ir daugiausia laiko praleisdavome kartu. Važiuodavau atostogauti su jo tėvais, ir mes visada miegodavome viename kambaryje. Manau, kad jo tėvai perprato mūsų santykius. Mūsų ryšiai nutrūko tada, kai man sukako 19 metų. Įšvažiavau į mokyklą, ir man to berniuko labai trūko. Kartais jis atvažiuodavo aplankyti manęs. Tai būdavo malonūs susitikimai. Tačiau vėliau jis pradėjo domėtis merginomis, ir mūsų seksualiniai ryšiai darėsi vis retesni“.

Daugelis pedofilų susiranda moraliai nestabilius arba benamius vaikus.

Šėtilis, 33 metų: „ Man keblu santykiauti su suaugusiu vyru. Suaugę vyrai gali demaskuoti mane, pažeisti mano jautrias vietas. Lengviau bendrauti su vaikais. Jie nieko nereikalauja, tik žaidžia seksą, ir aš žaidžiu su jais. Man labiausiai patinka bendrauti su 12
2 – 13 metų vaikais. Tokio amžiaus vaikai karščiausi. Jie ateina ir skambina prie durų įvairiu paros metu metu. Kartais jie ateina net naktį, ir aš negaliu leisti jiems stovėti lauke šaltyje. Mano bute jie jaučiasi laisvai, kaip namie. Vieną iš jų prižiūri vaikų globos organizacija. Jo motina geria, o tėvas nuolat muša. Puikiai suprantu, kodėl tokie vaikai iš namų bėga pas mus. Tokie berniukai renkasi tam tikrose vietose mieste. Kai mes, kurie mylime berniukus, ateiname, jie puola prie mūsų kaip širšės. Regis, jie užuodžia mus. Negaliu net pagalvoti, kad galėčiau įskaudinti ar įžeisti kurį iš jų. Kartais jaučiuosi tarsi būčiau vienintelis, kuris rūpinasi jais. Aš galiu santykiauti ir su suaugusiais, bet suaugę žmonės manęs taip labai negundo. Suaugę vyrai gauna kompleksų, dingsta veiksmų spontaniškumas. Negaliu net pagalvoti apie lytinius santykius su suaugusiu homoseksualu. Tų žmonių jausmų pasaulis labai sudėtingas. Jie reikalauja iš manęs to, ko negaliu duoti“.

Kaip ir kiti seksualiniai nukrypimai, pedofilija gali būti susijusi su artumo ir homoseksualinių jausmų baime.

Hėgė, 27 metų: „ Nuo mažų dienų buvau tyli, uždara: neturėjau artimų draugų. Studijuodama susidraugavausu savo amžiaus mergina. Mane ji labai traukė, bet aš nedrįsau net sau pačiai to pripažinti. Jau būdama trylikos metų pastebėjau, kad mane gundo mažos mergaitės. Stipriausiai tą jutau, žaisdama su jomis arba laikydama jas glėbyje. Iš pradžių nežinojau, ką tai reiškia. Vėliau, paūgėjusi, supratau, kad man kažkas negerai. Būdama 15 – 16 metų, pradėjau šlykštėtis vaikais, o ypač 6 – 7 metų mergaitėmis. Mirtinai bijojau kūniško sąlyčio su jomis, vėliau pradėjau net jų nekęsti. Buvo minčių net žudyti jas. Tai buvo siaubinga. Kreipiausi į psichologą, bet jam neišdrįsau papasakoti apie savo seksualinias kraupias fantazijas. Mano tėvai buvo labai šalti. Pirmą kartą tai supratau, kai, būdama 12 – 13metų, nakvojau pas savo draugę. Jos tėvai man pasirodė labai geri, šilti, jie nebijojo liesti vaikų. Kai ėjome miegoti, draugės tėtis priėjo, apkabino ir pabučiavo mus. Mūsų namuose manęs niekas neapkabindavo, nepabučiuodavo, nelepindavo. Neprisimenu,kad nors kartą tėvai būtų apkabinę vienas kitą.
Daug kartų bandžiau nusižudyti, bet visada susilaikydavau paskutinę akimirką. Porą kartų buvau visai arti tikslo. Nemanau, kad esu lesbietė. Galbūt tik jums iš dalies prisipažinau esanti tokia“.

Daugelis pedofilų savo potraukį pastebi jaunystėje arba vaikystėje. Bet yra tokių, kur polinkiai paaiškėja tik vyresniame amžiuje.

Hansas Pėteris, 60 metų: „Išsiskyriau su žmona, turėdamas 32 metus. Mano dukrai tada buvo 10 metų. Iki tol aš niekada nesidomėjau mažomis mergaitėmis. Mačiau, kad jos mielos, bet neįžiūrėdavau jose nieko seksualaus. Skyrybos įvyko labai staigiai. Aš buvau tiesiog išmestas pro duris. Man buvo liepta laikytis kuo atokiau ir nesvajoti kada nors pamatyti savo dukrą. Duktė man buvo visas gyvenimas – praradęs ją, netekau visko. Visą naktį vaikščiojau gatvėmis ir verkiau. Jaučiausi siaubingai. Laimė, banke turėjau pinigų, tad kitą dieną nusipirkau bilietą į Kopenhagą. Ten išbuvau visą savaitę ir visą laiką gėriau. Nenorėjau grįžti namo, atvažiavau į Oslą. Apsistojau viešbutyje, o paskui susiradau mieste butą ir darbą. Pamažu pajutau, kad manyje bunda seksualinis potraukis dešimtmetėms mergaitėms. Aš pradėjau jas sekti gatvėje. Atrodo, kad jos manęs nepastebėdavo. Ta mintis mane tiesiog apsėdo, kol galiausiai išdrįsau pasikviesti kelias mergaites iš gatvės pas save namo. Iš pradžių tik glamonėjau joms šlaunis, vėliau onanizuodavomės. Nė karto nebandžiau su jomis lytiškai santykiauti. Viena dešimtmetė mergaitė, kuri dažnai lankėsi pas mane, pasigyrė, kad jau būdama aštuonerių lytiškai santykiaudavo su suaugusiais vyrais. Man jos kalbos nepatiko. Glamonėjamos mergaitės niekada nesipriešindavo.
Daug kartų mane buvo sulaikiusi policija. Praleidau nemaža laiko kalėjime. Vėliau, po daugelio metų, aš įsitraukiau į pedofilų judėjimą. Aš už seksą su vaikais. Kartą paskambinau savo dukrai. Jai buvo jau 30 metų., o aš buvau ką tik išėjęs uš kalėjimo. Buvau labai išsekęs po dviejų metų nelaisvės. Dukra, išgirdusi mano balsą, verkė ir kvietė pas save. Bet aš nedrįsau eiti. Nenorėjau, toks rodytis jai“.

Kai kurie pedofilai sako, kad jų aistra susijusi su depresija:

Kristijanas, 45 metų: „Man atrodo, kad vaikai mane guodžia. Kai būnu labai nusiminęs, apimtas depresijos ar mane atstumia žmona, einu ieškoti vaikų. Kartais susirandu šešiamečių – septynmečių ir įsisodinu juos į savo automobilį. Pravažiavęs nuošaliau, pradedu juos glamonėti, paskui, jiems matant, onanizuojuosi. Negaliu paaiškinti, kodėl taip darau. Viskas vyksta beveik automatiškai“.

Pedofilijos skandalai

JAV kunigų pedofilijos skandalo atgarsiai atsimušė ir į Lietuvą. Amerikoje nepilnamečių tvirkinimu kaltintas ir teistas 76 metų kunigas Raymondas Lauzonas 1993 m. išvyko iš JAV. Į užsienį tuomet jam buvo leista išvykti su sąlyga, jog jis nelaikys mišių ir nemėgins bendrauti su vaikais. Tačiau šiam kunigui Kretingos vienuolyne leista laikyti mišias vaikams.
Prieš keletą metų nuskambėjo su Pabradės internatu susijęs skandalas, kai į Vroclavo pedofilų rankas buvo pakliuvę keletas šios mokyklos auklėtinių. Tai – taip pat ženklas, kad tokios “meilės” užvaldyti pedofilai stengiasi įsitrinti į vaikų būrį.

Kodėl kunigyste arba gero mokytojo įvaizdžiu mėginama dangstyti lytinį nukrypimą? Atsakymas gana paprastas: dėl to, kad ieškoma tokios profesijos ar veiklos, kad būtų kuo daugiau santykių su vaikais ir kad tie santykiai būtų kuo artimesni. Be to, nuo išorinės publikos pridengti paslapties skraiste. Savaime suprantama, kad pedagogas turi mylėti vaikus, kaip ir savaime suprantama, kad kunigas turi kelti kiekvieno žmogaus pasitikėjimą. Taigi tokios profesijos ir maskuoja, ir suteikia lengvesnių galimybių prieiti prie vaikų.

E.Laurinaitis, vertindamas pedofiliją, linkęs įžvelgti tris skirtingus šios problemos aspektus, kurių svarbiausias – pedofilo psichikos patologija (sutrikimas).

Pedofilai dažniausiai yra vyrai. Vienus traukia tik mergaitės, kitus – tik berniukai, trečius domina abi lytys. Tačiau visiškai akivaizdu, kad vaikų tvirkinimas – tai veiksmas, kurį mūsų visuomenė draudžia. Pas mus, kaip ir daugumoje valstybių, lytiniai santykiai su nepilnamečiais baudžiami įstatymo.

Pasak E.Laurinaičio, pedofilas su savo potraukiu negali kovoti – tai faktas. Tačiau kaip ir kodėl susiformuoja toks potraukis, psichiatrija bei psichologija į šį klausimą atsakyti nepajėgia.

Akivaizdu tik tai, kad pedofilai nejaučia pasitenkinimo su suaugusiais partneriais.

Pedofilija apkaltintas berniukų choro vadovas dirbo Lietuvoje

Prieš keletą savaičių Lenkijoje kilęs skandalas, kai pedofilija buvo apkaltintas žymus berniukų choro vadovas Voicechas Aleksandras Krolopas susijęs su Lietuva.
M-1 informacijos tarnyba sužinojo, kad įtariamasis visiškai neseniai, dirbo ir su Lietuvos berniukų choru „Ąžuoliukas“.
Kaip teigia dabartinis choro vadovas profesorius Vytautas Miškinis, Lietuvoje šis dirigentas dirbo ne vieną kartą, tačiau jo meilė berniukams dar nėra įrodyta. „Paprastai, kur yra berniukų choras, visuomet yra įtarimų. Lenkai tolerantiškai žiūri į vyriškus santykius, gėjus, aišku, į pedofiliją niekas pasaulyje normaliai nežiūri ir už tai baudžiama. Jeigu jis tiek daug metų dirbo ir jei jis ir turi savo nukrypimų, bet vaikų nelietė, tai tėvai, matyt, toleravo,“- pasakoja garsiausio Lietuvos berniukų choro vadovas.
Beje, tai gali būti ne vienintelė Lietuvos sąsaja su pedofilijos skandalais. Mergaičių ansambliui „POP Šou“ vadovaujantis Alfonsas Penikas tikina, kad Lietuvoje pedofilijos atvejai nėra naujiena. „Man atrodo, kad yra tokios pakraipos meno pasaulyje tikrai nemažai. Sektantai ir pedofilai yra vienodai pavojingi vaikams,“- teigia Penikas, kuris teigė besimokydamas taip pat patyręs seksualinį persekiojimą.
Lytinių nukrypimų įvertinimas ir gydymas

Nuo tada, kai psichiatrai ir psichologai pradėjo domėtis seksologija, ginčijamasi, kokios seksualinių nukrypimų priežastys ir kaip juos gydyti. Prieš gydant svarbu išsiaiškinti, ar nukrypimas įgimtas, ar jis – tik normalaus seksualumo variantas? Ar jis susijęs su vaikystės konfliktais? Teorinės metodikos bejėgės prieš nukrypimus. Maža žinoma apie nukrypimų kilmę. Svarbiausia to priežastis – neigiamas požiūris į vaikų seksualumą. Šis požiūris ilgai dominavo seksologijoje. Pavyzdžiui, JAV ilgai buvo draudžiama kalbėti apie seksą su asmeniu, kuriam nėra 16-os. Gal todėl JAV mokslininkai labai mažai težino apie lytinių nukrypimų patogenezę. 7 – ajame dešimtmetyje psichologai ir seksologai labiausiai domėjosi lytiniais nukrypimais. Švedų psichiatrai nuėjo taip toli, kad siūlė kone visoms seksualinėms mažumoms įkurti viešnamius! Pažiūrėta, kad visa, kas nekenkia kitiems, yra normalu, buvo labai populiari. Ją gynė ir norvegų rašytojas Jensas Bjornebūė. Psichoanalitikai teigia, kad seksualinių nukrypimų formavimuisi daugiausia įtakos turi vaikystėje patirti konfliktai. Tą iš dalies patvirtina ir klinikinė patirtis. Bet psichoanalitikai dažnai dviprasmiškai vertina sekso reikšmę vaiko gyvenime, todėl netenka daug svarbios informacijos apie vaiko seksualinį elgesį, svarbų nukrypimui vystytis. Daugelis faktų rodo, kad vaikai dažniau atskleidžia savo seksualumą nei psichoanalitikai manė. Psichoanalitikai, vieną iš svarbiausių mergaičių ir berniukų seksualinio brendimo periodų pavadinę „latentiniu“, nepasirėmė tokio amžiaus vaikų seksualumo tyrimais. Psichoanalitikai manė, kad latentiniu periodu berniukai ir mergaitės būna seksualiai pasyvūs, todėl jaunystėje atsiranda normalus ir sveikas seksas. Mokslininkai nesuprato, kad vaikų seksualumas pasireiškia atvirai ir gali kisti. Teoretikų ir net daugelis praktikų ilgai manė, kad orgazmas sustiprina lytinio nukrypimo formavimąsi. Tokia pažiūra lėmė, kad vietoj seksualinio jaudinimo ir orgazmo gydant buvo taikoma slopinimo terapija. Pacientui, turinčiam lytinių nukrypimų, buvo patariama onanizuotis iki orgazmo „normaliai“ fantazuojant. Už „blogas“mintis pacientas turėjo save bausti. Tačiau tokie „rafinuoti‘ gydymo metodai buvo bevaisiai. Patirtis rodo, kad geresnių gydymo rezultatų pasiekiama, analizuojant nukrypimų priežastis: požiūrį į seksą bei intymumą, konfliktus, tėvų įtaką. Gydytojas turi įvertinti visus šiuos elementus. Daugelis specialistų teigia, kad lytinius nukrypimus sunku ar net visai neįmanoma išgydyti, ypač fetišizmo. Suaugę pacientai išgyja retai. Gydymas užima labai daug laiko. Tačiau reikėtų laikytis nuomonės, kad ne sutrikimai nepagydomi, bet gydymo metodai dar netobuli. Kai kurie nukrypimai nesunkiai išgydomi, jei vaikui 14 – 15 metų, dar lengviau – kai vaikui nėra 9 – 10 metų. Problemos neįmanoma išspręsti, jei atidžiai ir išsamiai nenegrinėjamas paciento požiūris į seksą ir intymumą bei santykius su tėvais. JAV faktiškai neįmanoma padėti vaikams, turintiems lytinių nukrypimų, nes toje šalyje draudžiama kalbėti apie seksą su asmeniu, neturinčiu 16-os metų. JAV gydytojų ir psichologų raginimai prireikus kalbėtis su vaikais apie seksą visuomenės sutinkami nepatikliai. Amerikiečiams tai gali virsti didžiule tragedija. Daugelio lytinių nukrypimų šaknys užsimezga jau 3 – 4 metų amžiuje. Vaikas stengiasi išspręsti iškilusį seksualinį konfliktą. Būdamas 8 – 9 metų jis jau turi apsispręsti, rinktis. Vėliau vaikas suvokia turįs gyventi su savo nukrypimu. Tokio amžiaus vaikai tampa labai socialūs ir bando slėpti savo seksualines fantazijas. Ypač jiems svarbu nusėpti „nenormalias“ svajones. Tuo metu juos apninka ir kaltės jausmas. 14 – 15 metų vaikas išgyvena vis stipresnį virsmo suaugusiuoju jausmą. Tai vyksta tiek jausmiškai, tiek kognityviai. Įvairūs nesutarimų sprendimo būdai tampa pastovūs, nekintami. Mūsų visuomenėje vis dar gajus neigiamas požiūris į seksą. Bet koks vaiko domėjimasis seksu laikomas neigiamu dalyku. Net ir apie onanizmą suaugusieji vengia kalbėti su vaikais. Todėl sunku laiku pastebėti vaikų lytinius nukrypimas. Visuomenė nėra pasirengusi kalbėti ir suprasti vaikų sekso fantazijų ir reakcijų. Kitaip sakant, visuomenė nusiteikusi jų atžvilgiu priešiškai ir baikščiai. Galime pateikti pavyzdį, kuris rodo, kaip kartais baigiasi tokio supratimo stoka. Vienuolikmetis berniukas prisipažino mokyklos psichologui, kad jį seksualiai traukia 2 – 3 metų vaikučiai ir jis netgi yra santykiavęs su jais. Psichologas jam atsakė, kad tai nėra nenormalu, ir ilgainiui praeis. Vėliau tas vaikinas išprievartavo daugybę mažų berniukų ir tik būdamas dvidešimties sulaukė reikiamos pagalbos.
Išvados

Gydant tokius iškrypimus, svarbu išmokyti pacientą rodyti savo jausmus, atskleisti konfliktus. Tai ilgas darbas, nes pacientai paprastai dar vaikystėje pradeda nepasitikėti savo jausmais. Kita vertus, labai svarbu skatinti teigiamą požiūrį į seksą. Netiesa, kad, norėdamas pasikeisti, asmuo, turintis lytinių nukrypimų, privalo slopinti savo seksualumą. Daugelio pacientų seksualumui kaip tik reikia paramos. Gydymą verta pradėti nuo minčių apie onanizmo ir seksualinių fantazijų „gėdą“.

Literatūra
1. Thore Langfeldt. Seksologija. V., 1997
2. Seksologijos enciklopedija. V., 1996
3. Savaitinis žurnalas EXTRA. 2002 rugpjūčio 12-18d.;Nr.31 (193)

Leave a Comment