Žinduoliai

by

TURINYS: 1. Įvadas…………………………………………………..………..2 2. Kai kurių dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastys……..3 3. Žinduolių paplitimas, jų gausumas ir dinamika………………5 4. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos…………..10 5. Literatūros sąrašas…………………………………………….121. ĮVADAS: Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė.Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervųsistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobulapsichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusiusjauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomissąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis. Pastovią kūno temperatūrą palaikonervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija. Šaltyje paspartėja medžiagųapykaita, padidėja raumenų tonusas. Šilumos perteklių pašalinaprakaituodami. Šilumą sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių kūnas. Plaukai – tai odos epidermio darinys. Jie auga grupėmis, kuriose būnavienas stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas švelniųvilnaplaukių. Kai kurių žinduolių akuotplaukiai virtę šeriais arbadygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų lytėjimo plaukų – vibrisių.Pastoviai ar periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai kurių sezoniškai –kailio spalva. Banginių plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai irraganosiai turi tik plaukų rudimentus. Epidermio kilmės dariniai yra nagai, kanopos, raganosių ragai irdykaragių žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios kaulinį pamatą.Dykaragių ragai nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme jie skiriasi nuokasmet keičiamų elninių žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio audinio,susiformavusio dermoje (koriume). Būdingiausios žinduoliams – pieno liaukos. Jos išsivysčiusios išprakaito liaukų. Visų žinduolių, išskyrus kloakinius, pieno liaukosatsiveria spenių viršūnėse. Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai, betfunkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos periodu. Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra riebalų. Ypač daug jų turi vandensžinduoliai. Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko šilumą. Kai kuriežinduoliai daug riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros įmygį.

Skeletą sudaro daugiausia kauliniai elementai. Aiškai išsiskiria 5stuburo dalys: kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens ir uodegos. Stuburoslanksteliai platiceliniai (jų priekinis ir užpakalinis paviršiusplokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras kremzlinis meniskas. Tokiossandaros stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias peties lanko kaulasyra mentė. Korakoidas sunykęs (jį turi tik kloakiniai). Greitų bėgikų(plėšriųjų, kanopinių), kurių kojos juda tik pirmyn ir atgal redukuoti irraktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros kaulų: klubikauliai, gaktikauliai irsėdynkauliai. Kiekvienoje dubens pusėje visi šie kaulai suaugę į vienąkaulą. Dubuo iš apačios uždaras. Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai būna sunykęs. Arklių kojųišlikęs tik vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa letena arba tikpirštais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinėsvirtusios plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės galūnės pakitusios įsparnus.

2. KAI KURIŲ DABARTINIŲ ŽINDUOLIŲ RŪŠIŲ NYKIMO PRIEŽASTYS Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kadevoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriuprogresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y.klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduoliųbūrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos.Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventitam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jaunebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimopriežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kuriovienos rūšys visiškai išnyksta, kitos – virsta retomis ir nykstančiomis,trečių – sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtisneatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar

Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų,dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvoįprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai,stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arbajų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas,kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakintaiškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kuriomsrūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjojų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojaminuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidaiveikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus,ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams – žuvims,vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingųpaukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidųnaudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšiųpaukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje(kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščiųkiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmiskoncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas,nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami,kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatuDDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos
strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo.Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypačpavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietiniųrūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labaibūdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaikosvetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tiegyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtisskubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėltiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai – dėl vienos irkitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšysįrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių.Vienas jų – stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita –europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos,Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai – tai šikšnosparniai (9),graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai(1).

3. ŽINDUOLIŲ PAPLITIMAS, JŲ GAUSUMAS IR DINAMIKA Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų irkai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelęreikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs darpirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirstadidžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje,o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusiųtarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau

atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė),tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasiskiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežastiesir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras,tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinisarklys. Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūrosžinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yrareintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasiselnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys,baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasisruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverėskraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. ĮLietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių. Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę irgausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinėveikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos,kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūsdaugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai,užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduoliųįvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams irkiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos,vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemiažinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipųkraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yraderlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užimadidesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygosžinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūraliųbiotopų įvairovė, smulki jų mozaika. Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę
kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumaspastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusionatūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo. Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4(vandeninis pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijausšikšniukas) yra visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės,retos arba labai retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvosraudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžiojimiegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visojeRespublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (lentelė).Pastaraisiais metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jųgaudymo ir trobelių bei užtvankų niokojimo. Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993m.m.Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993Nr.1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.42. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.43. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.84. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.65. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.46. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.07. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.38. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.59. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.110. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.811. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.412. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.413. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.514. Miškinė kiaunė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.915. Kanadinė audinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4

Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis.Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkiųplotui, baltojo kiškio gyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęssporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitęsvisur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosiusdešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jieapie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyttai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu,mechanizavimu ir melioracija.

Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rūšių, iš jų viena rūšis (ūdra)įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitosduomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų(6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvoištiesinta ir paversta kanalais. Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta įLietuvos raudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais.Vėliau buvo bandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiauintensyviai sukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymasbuvo nesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo33 žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kuriųskaičius 1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymasaklimatizuoti Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas. Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis,šernas) yra visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmęmedžioklės ūkiui ir biocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likęnedaug. Tačiau smarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant subrakonieriavimu, plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriantjuos žiemą, susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinįfoną sudarė geros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas irželdinimas, nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajamedešimtmetyje žvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuotibandas pavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šiųžvėrių kaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnųskaičius maksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9tūkst.), šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.).Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms.Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičius
stabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėlintensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių,kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs irsunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito. 1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atliktispecialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuosestacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos irVarėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvoskraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atliktituose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu. Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labainevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodasmedžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnųgausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elniųkaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus,kuriuose anksčiau negyveno. Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuosestacionaruose daugiausia lėmė per pastaruosius 2-3 metus suklestėjęsbrakonieriavimas ir intensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapokritiška, todėl būtina nuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėriųgausumą ir jo tolimesnę dinamiką.

4. SMULKIŲJŲ ŽINDUOLIŲ BŪKLĖ BEI KITIMO TENDENCIJOS Smulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai irpeliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvenabendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiaiaugaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Perveisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labaipagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius irtodėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti. Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose –

žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose(paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuoseir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur(pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumasatskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopaisir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjųžinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšiųįvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingoselygumose, o mažiausia – moreninėse dirbamose lygumose. Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžiusnusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų, atspariųir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatspariosekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūraliųpievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotasmolingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėseaukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūskraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jų vietoje buvosukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašariniųžolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra,taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių gyvenamosios vietos ir sąlygos. Įaplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasijų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės irvislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galimasakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosiusžinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja(paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antrinius
biotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas),3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuosebiotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas). Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms smulkiųjų žinduolių rūšimsir jų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš daliespriklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogausvykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuosesmulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), betbūdingo miškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose galiskirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias –pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėnopaplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir netsunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėreliųbendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yramažesnis, kartais netgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miškožvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys,užželiant kirtavietėms, gali pagausėti. Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringoobjektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimaivisose kompleksinio monitoringo stotyse.

Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos fauna, žinduoliai, vilnius, “Mokslas”, 1988 2. Pasaulinis internet tinklas