Žinduoliai

TURINYS:

1. Įvadas..........................2

2. Kai kurių dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastys....3

3. Žinduolių paplitimas, jų gausumas ir dinamika......5

4. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos......10

5. Literatūros sąrašas..................12
1. ĮVADAS:

Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė.
Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų
sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula
psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius
jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis
sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis. Pastovią kūno temperatūrą palaiko
nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija. Šaltyje paspartėja medžiagų
apykaita, padidėja raumenų tonusas. Šilumos perteklių pašalina
prakaituodami. Šilumą sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių kūnas.

Plaukai – tai odos eppidermio darinys. Jie auga grupėmis, kuriose būna
vienas stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas švelnių
vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių akuotplaukiai virtę šeriais arba
dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų lytėjimo plaukų – vibrisių.
Pastoviai ar periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai kurių sezoniškai –
kailio spalva. Banginių plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai ir
raganosiai turi tik plaukų rudimentus.

Epidermio kilmės dariniai yra nagai, kanopos, raganosių ragai ir
dykaragių žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios kaulinį pamatą.
Dykaragių ragai nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme jie skiriasi nuo
kasmet keičiamų ellninių žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio audinio,
susiformavusio dermoje (koriume).

Būdingiausios žinduoliams – pieno liaukos. Jos išsivysčiusios iš
prakaito liaukų. Visų žinduolių, išskyrus kloakinius, pieno liaukos
atsiveria spenių viršūnėse. Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai, bet
funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos periodu.

Odoje ir poodiniame sluoksnyje yr

ra riebalų. Ypač daug jų turi vandens
žinduoliai. Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko šilumą. Kai kurie
žinduoliai daug riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros įmygį.

Skeletą sudaro daugiausia kauliniai elementai. Aiškai išsiskiria 5
stuburo dalys: kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens ir uodegos. Stuburo
slanksteliai platiceliniai (jų priekinis ir užpakalinis paviršius
plokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras kremzlinis meniskas. Tokios
sandaros stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias peties lanko kaulas
yra mentė. Korakoidas sunykęs (jį turi tik kloakiniai). Greitų bėgikų
(plėšriųjų, kanopinių), kurių kojos juda tik pirmyn ir atgal redukuoti ir
raktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros kaulų: klubikauliai, gaktikauliai ir
sėdynkauliai. Kiekvienoje dubens pusėje visi šie kaulai suaugę į vieną
kaulą. Dubuo iš apačios uždaras.

Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai būna sunykęs. Arklių kojų
išlikęs tik vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa letena arba tik
pirštais. Banginių ir sirenų užžpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės
virtusios plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės galūnės pakitusios į
sparnus.

2. KAI KURIŲ DABARTINIŲ ŽINDUOLIŲ RŪŠIŲ NYKIMO PRIEŽASTYS

Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad
evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu
progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y.
klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių
būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos.
Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi
tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau
nebegali prisitaikyti ir išmiršta.

Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo
priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos p

poveikis gyvūnams, dėl kurio
vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos – virsta retomis ir nykstančiomis,
trečių – sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis
neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar
Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600
gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų,
dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo
įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai,
stelerio karvės; nyksta bizonai.

Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba
jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas,
kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios:

Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta
iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms
rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo
jų skaičius.

Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami
nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai
veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus,
ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams – žuvims,
vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų
paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų
naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių
paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje
(kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras).

Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių
kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir
r moters), kauptis didelėmis
koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas,
nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami,
kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu
DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos
strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo.
Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų.

Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač
pavojingas vandens užteršimas.

Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių
rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai
būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko
svetimų rūšių konkurencijos.

Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos.

Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie
gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis
skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl
tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai – dėl vienos ir
kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys
įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių.
Vienas jų – stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita –
europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos,
Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai – tai šikšnosparniai (9),
graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai
(1).

3. ŽINDUOLIŲ PAPLITIMAS, JŲ GAUSUMAS IR DINAMIKA

Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir
kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. P

Praeityje labai didelę
reikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs dar
pirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirsta
didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje,
o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusių
tarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau
atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė),
tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasis
kiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežasties
ir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras,
tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis
arklys.

Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūros
žinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yra
reintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis
elnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys,
baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis
ruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverė
skraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. Į
Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių.

Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę ir
gausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinė
veikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos,
kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūs
daugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai,
užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių
įvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir
kiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos,
vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemia
žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipų
kraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yra
derlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užima
didesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygos
žinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-
70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūralių
biotopų įvairovė, smulki jų mozaika.

Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę
kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumas
pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusio
natūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo.

Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4
(vandeninis pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus
šikšniukas) yra visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės,
retos arba labai retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvos
raudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžioji
miegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947
m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visoje
Respublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (lentelė).
Pastaraisiais metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų
gaudymo ir trobelių bei užtvankų niokojimo.

Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993
m.m.
Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993
Nr.
1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.4
2. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.4
3. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.8
4. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.6
5. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.4
6. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.0
7. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.3
8. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.5
9. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.1
10. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.8
11. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.4
12. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.4
13. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.5
14. Miškinė kiaunė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.9
15. Kanadinė audinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4

Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis.
Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkių
plotui, baltojo kiškio gyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęs
sporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitęs
visur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosius
dešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jie
apie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyt
tai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu,
mechanizavimu ir melioracija.

Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rūšių, iš jų viena rūšis (ūdra)
įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitos
duomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų
(6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvo
ištiesinta ir paversta kanalais.

Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta į
Lietuvos raudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais.
Vėliau buvo bandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiau
intensyviai sukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymas
buvo nesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo
33 žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kurių
skaičius 1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymas
aklimatizuoti Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas.

Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis,
šernas) yra visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmę
medžioklės ūkiui ir biocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likę
nedaug. Tačiau smarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant su
brakonieriavimu, plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriant
juos žiemą, susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinį
foną sudarė geros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas ir
želdinimas, nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajame
dešimtmetyje žvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuoti
bandas pavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šių
žvėrių kaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnų
skaičius maksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9
tūkst.), šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.).
Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms.
Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičius
stabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėl
intensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių,
kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs ir
sunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito.

1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atlikti
specialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuose
stacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir
Varėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvos
kraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atlikti
tuose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu.

Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labai
nevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodas
medžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnų
gausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elnių
kaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus,
kuriuose anksčiau negyveno.

Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuose
stacionaruose daugiausia lėmė per pastaruosius 2-3 metus suklestėjęs
brakonieriavimas ir intensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapo
kritiška, todėl būtina nuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėrių
gausumą ir jo tolimesnę dinamiką.

4. SMULKIŲJŲ ŽINDUOLIŲ BŪKLĖ BEI KITIMO TENDENCIJOS

Smulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai ir
peliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvena
bendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiai
augaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Per
veisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labai
pagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius ir
todėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti.

Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose –
žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose
(paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuose
ir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur
(pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumas
atskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopais
ir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjų
žinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšių
įvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingose
lygumose, o mažiausia – moreninėse dirbamose lygumose.

Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžius
nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų, atsparių
ir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatsparios
ekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-
1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūralių
pievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotas
molingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėse
aukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūs
kraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jų vietoje buvo
sukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašarinių
žolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra,
taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių gyvenamosios vietos ir sąlygos. Į
aplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasi
jų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės ir
vislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galima
sakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosius
žinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja
(paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antrinius
biotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas),
3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuose
biotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas).

Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms smulkiųjų žinduolių rūšims
ir jų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš dalies
priklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogaus
vykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuose
smulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), bet
būdingo miškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose gali
skirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias –
pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėno
paplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir net
sunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėrelių
bendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yra
mažesnis, kartais netgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miško
žvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys,
užželiant kirtavietėms, gali pagausėti.

Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringo
objektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimai
visose kompleksinio monitoringo stotyse.

Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos fauna, žinduoliai, vilnius, “Mokslas”, 1988

2. Pasaulinis internet tinklas

Leave a Comment