Paauglystė: amžiaus tarpsnio pristatymas

Turinys

1. Įvadas 2
2. Paauglystės amžiaus tarpsnio pristatymas 3
2.1. Fiziologinė paauglio raida 4
2.2. Pažintinė paauglio raida 6
2.3. Psichosocialinė paauglio raida 8
3. Išvados 11
Literatūra 131. Įvadas
“Baisus jaunimas”, “nepakenčiamas jaunimas”, “mūsų tauta be ateities”, “kas laukia Lietuvos?” – tai frazės, kurias dažnai girdime laisvoje visuomenėje. Net mūsų šventovių tarnai daugiau linkę turėti reikalų su suaugusiais ir pagyvenusiais žmonėmis, tarsi bijodami prisiliesti prie jaunosios kartos, kuri iš tiesų ir yra ateitis. “Blogas” jaunimas ar “geras” jaunimas – tai mes galime suprasti tik išanalizavę jaunystės – paauglystės amžiaus tarpsnį. Mūsų klaidinga sąžinė nuolat linkusi ieškoti kaltų. Ir didžiausias skausmas, kai tuo kaaltininku tampa tautos ateitis – jaunas žmogus. Masinės informacijos priemonės, verslo šakos ir net kai kurios politinės kryptys piktnaudžiauja bręstančio žmogaus problemomis ir silpnumais.
Šiame darbe peržvelgsime, bandysime pateisinti ir apginti jauno žmogaus poelgius, jo pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje. Pažvelgsime į fiziologinę, kognityvinę ir psichosocialinę paauglio raidą. Skyrelyje apie fiziologinę raidą bus kalbama apie išorinius ir vidinius fizinius pokyčius, lytinį brendimą. Bręstant jaunam žmogui, keičiasi ne tik jo kūnas, bet ir mąstymas. Apie tai kalbėsime skyrelyje apie kognityvinį vystymąsi. Analizuodami psichosocialinius vyksmus, maatysime, kaip fizinė ir kognityvinė paauglio raida įtakoja jo integraciją į visuomenę. Išvadose, atsižvelgdami į vykstančius paauglio raidos procesus, pateiksime reikalingos pagalbos, elgesio modelius, kuriais galėtume padėti jaunam žmogui lengviau įveikti savo laikotarpio krizes.
Paauglystės amžiaus tarpsnis yra plačiai ištirtas ir aprašytas, ši

ia tema yra gausu literatūros. Darbe panaudota tiek chrestomatinė psichologinė literatūra, tiek specifinių tyrinėjimų išvados, mokslo darbai, tiek ir “populiariosios” psichologijos medžiaga.
Maištingi, prieštaraujantys, kartais drastiški “niolikmečių” žingsniai didžiąja dalimi daromi nesąmoningai, neatsižvelgiant į juos supančius asmenis, nes pagrindinis paauglio uždavinys – savianalizė. “AŠ” tampa elgesio, sprendimų, ieškojimų ir pasaulėžiūros išeities tašku. Tai yra natūrali žmogaus fiziologinio, psichinio vystymosi ir socialinės adaptacijos pasekmė. Nepažindami vystymosi proceso, negalime teigti, kad paaugliai “blogi”. Tai liudija psichologiniai stebėjimai ir net Biblija, kur rašoma, kad Dievas, apžvelgęs visa, ką sukūrė, matė, kad tai yra gera (Pr 1,31), įskaitant ir žmogaus raidą nuo gimimo iki mirties.2. Paauglystės amžiaus tarpsnio pristatymas
Paauglystės amžiaus tarpsnio ribos gana sąlygiškos. Įvairūs mokslininkai turi skirtingus požiūrius. Visuotinai yra nusistovėjusi nuomonė, kad paauglystė apima 12 – 18 metų ammžiaus periodą. Kai kurie mano, jog šis amžius prasideda nuo 10 – 11 metų ir užsitęsia iki 22 – 25, kai kalbama apie atskirus brandos veiksnius. Valstybiniai juridiniai dokumentai ir įstatymai (taikomoji teisė) paauglystės laikotarpiu įvardija amžių nuo 14 iki 18 metų, jei nėra nustatyta kitaip . Galime kalbėti apie statistinius vidurkius, tačiau kiekvienas atvejis yra unikalus, kadangi jaunuolio branda priklauso nuo klimatinių, etninių, socialinių, genetinio paveldimumo ir kitų veiksnių.
C.Rogers’as akcentuoja individualumo svarbą. “Funkcionuojanti asmenybė”, kuri turi pritapti suaugusiųjų pasauly. Vaikiškas pasitikėjimas tėvais nyksta, atsiranda eksperimentavimo laikas. Tai sm
malsavimo amžius. Paauglys viską nori išbandyti, patirti, išmėginti savo kūno galimybes, naujas emocijas . Tam jis ruošėsi nuo vaikystės – žaisdamas suaugusiųjų gyvenimą, tokius žaidimus, kaip “namai”, “karas” ir t.t. Kaip vaikas iki paauglystės sensomotoriniu būdu pažįsta pasaulį, esančius daiktus ir jų sąveiką, taip paauglys tiria savo intelekto ir pasaulio santykį.
Paauglystės laikotarpis skirstomas į ankstyvąją (12-14) ir vėlyvąją (16-18) paauglystę. Šis laikotarpis pasižymi fiziologine, psichine ir socialine raida. Ankstyvajame paauglystės etape ryškus kūno augimo pagreitėjimas, prilygstantis pirmiesiems gyvenimo metams, kognityvinių galimybių padidėjimas. Vaikas pradeda suvokti save kaip lytį, atsiranda priklausomumo, kitokio nei prieraišumas šeimai, poreikis, nepriklausomybės siekimas skatina įsijungti į bendraamžių grupes. Ankstyvuoju etapu paaugliams būdinga turėti tos pačios lyties draugus, priklausyti bendraamžių grupei. Svarbu yra tiesiog būti kartu, nesvarbu, ką veikti. Tokiose grupėse paauglys intuityviai siekia savo idėjų ir svajonių realizacijos. Noras būti suaugusiu skatina suaugusiųjų elgesio pamėgdžiojimą. Vėlyvojoje paauglystėje ryškūs kongnityvino mąstymo pokyčiai. Pagal Pulkkinen’ą, socialiniai lūkesčiai formuoja suaugusiojo elgesį – t.y. pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti įgūdžius, kurie reikalingi pasirinkti darbui, specialybei ar santuokai . Draugystės daug stabilesnės. Paauglių draugų grupelės jau neapsiriboja savo lytimi ir tik buvimu. Vis labiau išryškėja bendraminčių, su kuriais galima kažkuo užsiimti ar kažką nuveikti, svarba. Didėja susidomėjimas priešingos lyties atstovais. Tęsiantis brandos procesui, iškyla savivertės ir integracijos į
visuomenę reikšmingumas.
Paauglys ima suvokti save kaip unikalią asmenybę. Kaip vaikas supranta jam priklausančius daiktus, žaislus ir pagal prieraišumo dėsnį visą kontrolę atiduoda tėvams, taip jaunuolis pradeda išskirti kaip nuosavybę savo kūną, emocijas, požiūrius, kurie jokiu būdu nebepriklausys arba jau nebepriklauso gimdytojams. Todėl paauglystės laikotarpiui būdingas uždarumas, nauji išgyvenimai, baimė juos atskleisti verčia jauną žmogų veikti slaptoje. Ištikimų draugų ratas garantuoja slaptumą . Grupėje iškyla naujos vertybės – išlaikyti paslaptį, visiško pasitikėjimo vertybė, tarpusavio pagalba. Jei eksperimentavimas įgyja amoralumo atspalvį, neretai visa grupė palinksta į nusikalstamumą. Didžiausią įtaką daro idealai, kurie atitinka paauglio siekius, interesus, besiformuojančią pasaulėžiūrą. Kadangi vaizduotė nenustoja dominuoti, paauglys sukuria tobulą savo siekių atvaizdą.

Paauglys mokosi iš savo klaidų. Sėkmės ir nesėkmės padeda įvertinti situacijas, lavina pasitikėjimą savo jėgomis, o tai yra svarbu būsimai šeimai. C.Rogers’as teigia, kad be tiesioginės patirties pasitikėjimas savo jėgomis negali atsirasti. Iš to kyla daug problemų. Ericson’as mano, kad paauglystėje vyksta tapatumo ir vaidmenų sumaištis, krizė. Paaugliui liguistai rūpi, kaip jis atrodo kitų akimis, lyginant su tuo, kaip jis save įsivaizduoja. Neįveikus tapatumo krizės, paauglystė užsitęsia ir nusikelia į suaugyst.ę. Toks žmogus ribotai atlieka savo pareigas ir gyvenime jaučiasi nestabilus. Tuo tarpu J.Bokemiūlis teigia, kad paauglys trokšta laisvės, tačiau kartu su tuo troškimu aiškėja ir vienišumo ja
ausmas. Jausmai svyruoja nuo vieno kraštutinumo iki kito, šis vidinis sujudimas labai dramatiškas, kritinis. Jei raida nėra dramatiška ir nematyti jokių krizės požymių, tai gali būti prasidedančios ligos pavojaus signalas.
Kitų psichologų nuomone, paauglystė yra natūralus brandos procesas, kurio nederėtų sieti su krizėmis. Ir vis dėlto ant šio laikotarpio krenta tamsus polinkio į savižudybę šešėlis. Kūrusių planus arba bandžiusių nusižudyti yra apie 40%. “Vienuolikos metų berniukai pasižymi labai aušta suicidine rizika. Šiame amžiaus tarpsnyje berniukų aukštas suicidinės rizikos rodiklis yra didesnis, nei mergaičių.” Suicidinė rizika mergaičių atveju didėja pasiekus 15-16 metų amžių, ji išauga dvigubai. Priežastys, skatinančios polinkį savižudybėms, yra: nelaimingumo jausmas, vienišumas, bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo stoka, silpna vidinė darna. Kaip matome, paauglio gyvenime svarbiausią vietą užima asmeniniai vidiniai išgyvenimai, emocijos.2.1. Fiziologinė paauglio raida
Kaip minėta, 12 – 18 metų tarpsnyje labai suintensyvėja kūno vystymasis. Kaip ir pirmaisiais žmogaus gyvenimo metais, paauglystės laikotarpiu jis paauga vidutiniškai 15-25 cm per metus. Šį augimą skatina vienas iš šimto aštuoniasdešimt aštuonių amino rūgšties vienetų susidedantis hormonas somatotropinas . Neproporcingai auga skeletas ir raumenys. Vyksta fiziologiniai kraujo spaudimo, kraujo sudėties pakitimai, taip pat cerebralinio aktyvumo struktūriniai ir funkciniai pakitimai. Organizmo augimas reikalauja didelio kiekio baltymų, riebalų ir kitų maistinių medžiagų, suaktyvėjusi veikla sąlygoja didesnes kalorijų sąnaudas, todėl nestebina padidėjęs paauglio apetitas. Taigi ir maisto porcija dažnai viršija vidutinę suaugusio žmogaus porciją, kartais net 2 – 3 kartus. Kūnas tampa fiziškai stipresnis, nors judesių koordinacija menkėja. Susilpnėja atsparumas ligoms, padidėja dirglumas. Atsiranda didesnis miego poreikis, didelis fizinis aktyvumas. Smegenyse tuo laiku dominuojantis centras yra hipofizė. Šis smegenų centras yra atsakingas už hormonų (tokių kaip androgenas, estrogenas, progesteronas ir kt.) gamybą. Hormonai ypatingai įtakoja paauglio lytinį brendimą.

Svarbu paminėti, kad hormonų įtakoje mergaičių ir berniukų fiziologinis vystymasis gana skirtingas. Skiriasi riebalinio, raumeninio audinio formavimasis, kūno formos. Vaikinai vis labiau įgauna “trikampio” formos figūrą, sparčiai auga pėdos ir delnai. Tuo tarpu mergaičių brendimas panašus į skleidimąsi – nematomiausiose vietose kūnas iškilėja ir apvalėja, išryškėja klubai, krūtys. Mergaitės vis labiau panašėja į moteris, berniukai palaipsniui tampa vyrais. Keičiasi balsas – berniukų pažemėja kartais net visa oktava, tuo tarpu mergaičių daug mažiau – pažemėja maždaug trim tonais. Dėl sparčių fiziologinių pokyčių paaugliams dažnai skauda galūnių kaulus, mergaitėms gali skaudėti krūtinės srityje. Dėl lytinės brandos paaugliams taipogi atsiranda odos problemų, todėl higiena šiuo laikotarpiu ypatingai svarbi.
Pakitus mergaičių kūno formoms, dažnai padidėja jų svoris ir tai tampa pagrindiniu jų rūpesčiu. Todėl paauglės dažnai laikosi sekinančių dietų, kurių pasekmėmis kartais būna net bulimijos ar anoreksijos susirgimai. Berniukai išgyvena diskomfortą dėl vėluojančio lytinio brendimo arba nepakankamo ūgio. Tarp mergaičių pastebėta didelė priklausomybė tarp fizinio patrauklumo ir kitų savojo “aš” aspektų subjektyvaus vertinimo. Tuo tarpu berniukai šiuos aspektus aiškiai skiria – berniukas, neigiamai vertinantis savo išorę, gali didžiuotis kitomis savo savybėmis.
Fiziologiniu požiūriu, paauglystės laikotarpis prasideda mergaitėms su pirmųjų menstruacijų pradžia, o berniukams – su pirmuoju sėklos išsiliejimu. Menstruacijos mergaitėms statistiškai prasideda dvylikos metų, tačiau praktiškai visa dažniau jos atsiranda dešimtmetėms. Berniukams poliucijos prasideda apie tryliktus gyvenimo metus. Vidutiniškai pubertatinis (lytinio brendimo) periodas trunka nuo 3 iki 4 metų. Šiais laikais galime kalbėti apie akceleracijos fenomeną – dabar pubertatinė raida prasideda ir baigiasi anksčiau, negu buvo amžiaus pradžioje, tačiau su šiuo fenomenu sutinka ne visi mokslininkai .

Vykstantys kūno procesai kelia jaunuoliui ar jaunuolei didelį susidomėjimą savo kūnu. Taip kaip naujagimiui didžiausias atradimas yra jo paties rankos, vaikui – savo atvaizdas veidrodyje, taip paaugliui atradimas yra išryškėję jo lyties skirtumai ir naujų jausmų antplūdžiai. “Tyrimų duomenys patvirtina, kad visais laikais įvairiose pasaulio kraštuose masturbacijos patyrimą turėjo 20% dvylikamečių berniukų ir apie 85% penkiolikmečių. A.Kinsey 1953 m. duomenimis, apie masturbaciją žinojo 15% trylikamečių mergaičių, tuo tarpu amerikiečių tyrimuose, atliktuose po 20 metų (M.Hunt, 1974) šis rodiklis tarp trylikamečių mergaičių išaugo iki 33%. Aaron Hass 1981m. tyrimo duomenimis, masturbuojasi 75% berniukų ir 52% mergaičių nuo 15 iki 16 metų, šis skaičius didėja iki 80% berniukų ir 55% mergaičių, sulaukusių 18 metų..”

Vis labiau didėja atstumas tarp fizinio ir dvasinio vystymosi. Dėl šių raidos skirtumų atsiranda vidinės įtampos, kurios gali tapti pradine psichinės ligos priežastimi. Dėl šio atotrūkio tarp fizinės ir dvasinės raidos šių laikų paaugliai ir jaunuoliai patiria gerokai daugiau krizių ir dažniau serga psichiškai, nei prieš keletą dešimtmečių.

M. Mead ir R. Benedict mano, kad biologiniai veiksniai jauno žmogaus raidoje nėra patys svarbiausi. Jos labiau akcentuoja kultūrinių ir socialinių veiksnių įtaką. Jos teigia: “Raida yra nuolatinis vientisas procesas, kurio negalima griežtai suskirstyti į stadijas” ar priskirti vienai iš žmogaus savybių, šakai, pav. tik intelektui, tik biologiniam vystymuisi, tik emociniam vystymuisi ir t.t.2.2. Pažintinė paauglio raida
Viena didžiausių klaidų, daroma pedagogų, yra ta, kad norima priversti vaikus kuo daugiau išmokti. Jiems atrodo, kad išmoktų dalykų kiekis nulems individo intelektualinį augimą ir subrandins visapusišką asmenybę. Tačiau išmokti mintinai – tai nereiškia suvokti. Tyrimai rodo, kad augant vaikui jo pažintiniai gebėjimai kinta ne tiek kiekybiškai, kiek kokybiškai. Įvairūs psichologai kalba apie asimiliacijos ir akomodacijos procesus, padedančius augančiam žmogui įsisavinti informaciją, ją priimant iš aplinkos ir pritaikant sau. Aprobuojant priimtą informaciją yra daromos naujos išvados ir veiksmai, kuriuos galima įvardinti patirties išraiška. Supantys asmenys gali tik prisidėti prie vaiko pažintinio vystymosi. Prigimtimi įdiegtu vystymosi gebėjimu žmogus tampa panašus į save tobulinančią kompiuterinę sistemą. Visuomenė tik sudaro aplinkybes, tarsi derlinga žemė, kurioje pasėta intelekto sėkla gali laisvai augti ir klestėti. Vaikų, augusių tarp gyvūnų, tyrimai rodo, kad, nesant šiai dirvai, pagal Dievo atvaizdą sukurtas žmogus lieka prigimtinių instinktų valdžioje. Šiuo atveju pažintinė raida yra didžiąja dalimi pristabdyta, nors vidinis potencialas išlieka. Kita vertus, intelektualiniai gebėjimai priklauso nuo genetinio paveldo, persirgtų ligų ir traumų ir kt.

Vaikystės “užsklandoje” arba ankstyvojoje paauglystėje abejonės tampa neatsiejama vaiko pasaulio dalimi.. Todėl abejonės, dvejojimai yra perėjimo į kitą mąstymo lygį postūmis. Tuo metu intelekto operacijos darosi atvirkštinės, prasideda formalaus operacinio mąstymo stadija, kuri įgalina jauną žmogų operuoti pačiomis operacijomis, sąvokomis ir veiksniais. Vaikas gali sukurti naujas, bendresnes logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją, manipuliuodamas mintimis.

Kognityvinės paauglio raidos tyrimuose labiausiai išryškėja J. Piaget. Jis išskiria tokias paauglio kognityvinio pažinimo charakteristikas, kaip galimybių ir hipotezių kėlimas ir taikymas. Vaikas mato kas yra, o paauglys – kas galėtų būti. Susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Jis sukuria tai situacijai pritaikomas hipotezes, po to sistemingai jas tikrina, ieškodamas, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju.
Kita savybė yra metakognicija, t.y. sugebėjimas mąstyti apie savo paties mąstymą ir kitų mintis. Tokio pobūdžio savireflekcija leidžia plačiai pasireikšti vaizduotei. Paaugliai gali suvokti ne tik, kad jie žino faktą, bet ir kaip jį žino. Dažnas atvejis, kai jie kalbasi su savimi. Šis procesas vadinamas vidiniu dialogu. Tai nėra komutacinis dalykas, bet balsi mąstymo išraiška. Šiuo būdu jie gali pasiekti naujų įžvalgų netikrindami kiekvieno sprendimo realybėje. Palyginimų ir asociacijų suvokimas, t.y. simbolinis mąstymas tampa natūralia paauglio mąstysenos dalimi. Jie natūraliai suvokia ženklų prasmę ir gali juos kurti.
Dar viena paauglio mąstysenos charakteristika yra perspektyvistinis mąstymas. Suvokimas, kad apie tą pačią idėją arba situaciją skirtingi žmonės gali mąstyti skirtingai, yra artimas metakognicijos savybei. Čia išsivysto tam tikras reliatyvizmas. Nebėra vienintelio ir teisingo požiūrio. Vaikai linkę mąstyti, kad visi mato situaciją taip pat kaip jie, tačiau šio egocentrizmo nebelieka paauglystėje.
Susiformavęs kombinacinis mąstymas pasitarnauja visų kognityvinių operacijų funkcionavimui. “Piaget tyrimai parodė, kad 12-15 metų paauglys pradeda naudoti kombinacinės analizės operacijas ir pamažu įgyja šešiolika binarinių loginių operacijų, kurios apima galimų santykių tarp dviejų įvykių visumą.”

Lentelė Nr. 1 VAIKO IR PAAUGLIO MĄSTYMO PALYGINIMAS
VAIKYSTĖ PAAUGLYSTĖ
Mastymo ribos yra ČIA ir DABAR Mąstymas išplėstinis ir abstraktus
Problemos detalės diktuoja jos sprendimą Problema sprendžiama numatant hipotezes ir jas išbandant
Mąstymas apsiriboja konkrečiais objektais ir situacijomis Mąstymas apima tiek idėjas, tiek konkrečią realybę
Mąstymas, kylantis iš asmeninės perspektyvos Mąstymas, a.pimantis savo ir kitų perspektyvas

Šiandieniai tyrimai atskleidžia, kad intelektualinė raida prasideda prenataliniame laikotarpyje. Pastebėta, kad vaikai, su kuriais buvo bendraujama jiems dar esant motinos įsčiose, turi daug aukštesnius pažintinius gebėjimus už įprastai išnešiotus vaikus.2.3. Psichosocialinė paauglio raida
Psichosocialinė raida atspindi dvi savybes : 1.savęs kaip unikalios asmenybės suvokimą; 2.savęs kaip visuomenės nario suvokimą. Vaikystėje žmogus suvokia jį supančius daiktus, jų sąveiką, paauglystėje – pradeda išskirti save, kaip savarankišką subjektą santykyje su kitais asmenimis ir daiktais. “Savitas sielos gyvenimas vis labiau vaduojasi nuo įgimtų ryšių ir darosi savarankiškesnis. Tai, kas vyksta, yra visiškai nežinoma patirtis, ir žmogaus siela dažnai jaučiasi bejėgė – tarsi ką tik gimęs kūdikis.”

Vienas iš pagrindinių psichosocialinės raidos veiksnių yra tai, kad paauglys ieško savo tapatumo. Intuityvūs socialiniai lūkesčiai, asmenybės brendimas formuoja suaugusiojo elgesį. Kiekvienas naujas išgyvenimas paaugliui yra labai svarbus ir tai atspindi jo saviraiškos poreikius. Paauglio tapatumo ieškojimas matomas jo troškime būti išskirtiniu, vieninteliu ir unikaliu, ir tuo pačiu priimtu ir pripažintu kitų. Tai vyksta todėl, kad kiekviena nauja emocinė banga ar naujas suvokimas jam atrodo vienintelis, nutinkantis išskirtinai tik jam. Kognityviniai gebėjimai padaro paauglį jaunu tyrinėtoju, pažįstančiu jį supantį pasaulį. Todėl šiam laikotarpiui būdingas ypatingas egocentrizmas. Jausmiškai ir emociškai “AŠ” yra visko matas. Paauglys intuityviai siekia savo svajonių ir idėjų realizacijos. Kiekvienas naujas išgyvenimas yra apipinamas nauja teorija, kurią siekiama išreikšti ir įgyvendinti. Sukurtas fantazijų arba pateiktas žiniasklaidos idealas įtakoja paauglio saviraišką. Pagal jį paauglys rengiasi, kalba, elgiasi, imituoja manieras ir t.t. Dažnai iššaukianti, išskirtinė paauglių išvaizda – tai ir siekimas to idealo, ir savitas laisvės, nepriklausomybės nuo šeimos, visuomenės normų ir pan. manifestas.

Santykyje su visuomene paauglys nori būti besąlygiškai priimtas ir įvertintas. Norima, kad juo būtų pasitikima, todėl J.Gray siūlo neakcentuoti vaikų klaidų, priimant kiekvieną jo netobulumą ir daugiau įsiklausyti į vaikų jausmus. Primena, kad vienodų vaikų nėra ir negalima jų lyginti su kitais. Jis skatina akcentuoti neribotas vaikų gyvenimo galimybes ir tai, kad jie sugebės sukurti tokį gyvenimą, kokio jie nori. Nepakankamai sugebėdamas apsisaugoti nuo kitų žmonių norų ir požiūrių bei nesugebėdamas suvokti, kas jis yra ir kuo tampa, paauglys lengvai pasiduoda kitų, ypač ekspresyvių, žmonių įtakai. Paauglystės laikotarpiu yra didelis fanatizmo pavojus, kadangi “AŠ” neišmoksta valdyti savęs ir gali būti nesunkiai įtraukiamas į įvairių įtakų sūkurį.

Pažvelkime į kai kurių psichologų nuomones.
Z. Freud’as (psichoanalizės pradininkas) teigia, kad pagrindinis paauglio socialinio vystymosi veiksnys yra lytinė raida, ypatingai išskirdamas Edipo kompleksą. Juo jis aiškina problematinę situaciją šeimoje. Sprendžiant tai, libidinė energija turi būti nukreipta į socialinius siekius ir lytinio brendimo “lenktynes” galima pakeisti sporto, žinių ir kitų gabumų “lenktynėmis”. Raktas šiam persiorientavimui yra super-ego interesų ir polinkių panaudojimas. Krikščionybės atstovai didžiąja dalimi priešinasi Z.Freud’o idėjoms apie Edipo kompleksą, bet libidinės energijos manipuliavimui pritaria. Mokslininkų akimis lytinis brendimas skatina paauglio savarankiškumą, atsiskyrimą nuo šeimos ir naujų moralinių taisyklių ieškojimą. “Jeigu paauglys maištaudamas įtvirtina savarankiškumą ir nukreipia savo seksualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, taip išlaikydamas ryšius su šeima, tai jis nebepriklauso nuo priešiškų jausmų, kurių turėtų griebtis, norėdamas išsivaduoti iš edipinių pančių.” Teigiama, kad šiuo atveju jis išgyvena gerokai mažesnį pavojų ir gali normaliai bendrauti su šeima ir visuomene.

M.Mead ir R.Benedict, kultūrinio antropologinio vertinimo atstovės, kaip reakciją į psichoanalitikų akcentuojamus biologinius veiksnius pateikia Samoa salos gyventojų tyrinėjimus. Jos pabrėžia kultūrinę įtaką paauglio raidai, ypatingai sprendžiant krizes ir brandos sunkumus. R.Benedict kalba apie žmogaus raidos tęstinumo ir tolyd.umo svarbą. Paauglystės problematika atsiranda, esant visuomenėj tam tikriems ritualams arba būdams, kurie yra priimtini vienam ar kitam raidos etapui. Šių psichologių nuomone, paauglystės periodas turi būti natūralus ir neišryškintas.

C.Rogers’as akcentuoja tris dalykus: 1.Tapsmo procesus, kurie skatina paauglį būti atviru patirčiai ir įvertinti savo tikrąsias galimybes. Remdamasis asmenine idealų sistema, paauglys tampa atviras visuomenei ir tolimesniam tobulėjimui, atsisako ribotų problemos sprendimo būdų. Jis randa kūrybiškus atsakymus į socialines problemas, besiskiriančius nuo ankstesniųjų kartų sprendimų. 2.Raidą kaip procesą, o ne kaip statišką būtį. Žvelgdamas į savo perspektyvas ateity, paauglys pradeda suvokti, jog jis nėra tik savo praeities produktas. Pabrėžiama, kad gaunamas patyrimas įjungiamas į bendrą sistemą. 3.Pasitikėjimą savimi. Jaunas žmogus dažnai sako “būk toks, koks esi” ir pats reikalaudamas besąlygiško priėmimo. Buvimas savimi reiškia patirti sėkmes ir nesėkmes, iš kurių išmokstama efektyviau įvertinti situaciją ir veiksmų pasekmes. Pasitikėjimas savimi yra labai svarbus veiksnys paauglio gyvenime, iš to kyla tolimesni jo tikslai, tai suteikia drąsos tapti funkcionuojančia visuomenės asmenybe.

E.Erikson’as paauglystės periodą apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties laiką. Jis įžvelgia ir vidinių, ir kultūros jėgų svarbą. Vidines apibūdina kaip krizę, per kurią paauglys turi nuosekliai pereiti ir kurios sprendimo rezultatas priklauso nuo ankstesniųjų krizių išsprendimo. Tapatumo susiformavimas E.Erikson’o nuomone yra bene svarbiausias veiksnys. Tapatumui susiformuoti paauglys turi nuostabias galimybes, išnaudodamas savo abstrakcinį mąstymą, sprendžiant savo ir visuomenės problematiką. Kai kuriems individams, ypatingai kūrybingiems žmonėms, reikalingas ilgesnis laikas tapatumui rasti.

J.Piaget teiginiai remiasi paauglio kognityvinės raidos rezultatais, išryškinant, kad paauglys yra peržengęs paprasto operacinio mąstymo barjerus, laisvai naudojantis kombinacinį svarstymą ir sugebantis į realijas pažvelgti abstrakčiai ir atitrauktai. Šiuo laikotarpiu žmogus laisvai gali įsijausti į kito žmogaus išgyvenimus, įsigilinti į visuomenės krizes ir spręsti globalines problemas. Tokiu būdu jis jaučiasi pilnaverčiu visuomenės nariu, nes tiki, kad jo nuomonė yra viena iš svarbiausių ir originaliausių. J.Piaget teigia, kad būtent dėl kokybinių pažintinių pokyčių jaunas žmogus siekia savo integracijos į visuomenę.

J.Marsia išskiria keturias tapatumo ir integracijos į visuomenę būsenas: 1. Realizuotas tapatumas. Šiai būsenai priklauso individai, išgyvenę kritinį periodą ir padarę tvirtus pasirinkimus. Jie turi tvirtą pasaulėžiūrą, nepriklausomą nuo kitų įtakos. 2. Moratoriumas. Šiai būsenai priklauso paaugliai, nuolat apmąstantys alternatyvas ir tebesantys kritiniame periode. 3. Išankstinis sprendimas. Šioje būsenoje paauglys priima tėvų ir kitų autoritetingų žmonių nuomones, pataikauja kitiems, kad jiems įtiktų. 4. Difuzija. Difuzijos būsenoje paauglys yra visiškam kritiniam periode. Jis nedaro jokio tvirto apsisprendimo.

D.W.Winnicott’as teigia, kad paauglystės procesas yra nuoseklus, negali būti nei paspartintas, nei sulėtintas. Socialinė integracija taip pat turi vykti nuosaikiai ir natūraliai. Akcentuojamos socialinės aplinkybės bei šeimos įtaka, kurių pagrindu paauglys ieško ir randa savo vietą ateities planų kūrime ir savęs realizacijoje. Šis psichologas yra įgimtos augimo tendencijos šalininkas. Brandos jėgą jis tapatina su jaunu vynu senuose vaikystės vynmaišiuose. Būtent todėl jaunas žmogus turi tarsi kovotojas kovoti dėl savo naujo realybės pajautimo ir pritapimo jau susiformavusioje visuomenėje.

C.G.Jung’as iškelia individuacijos (skirtingai nuo individualizmo – tariamo savitumo pabrėžimo) sąvoką, kuri suprantama kaip procesas, kurio metu tampama pačiu savimi. Prisiliesdamas prie savo gelmių, paauglys realizuoja savo įgimtą potencialą. Individuacijos procesui kur kas daugiau. įtakos turi vidiniai, kylantys iš žmogaus pasąmonės ir pamažu siekiantys sąmoningumo, o ne išoriniai veiksniai. Persona, pagal Jungą, tai socialinis drabužis, išorinis vaidmuo. Tai sudėtinga sistema santykio tarp individualios sąmonės ir socialumo, lyg patogi kaukė, norint daryti įspūdį kitiems ir paslėpti savo tikrą prigimtį. Patenkinti visuomenės lūkesčius ar nusileisti išoriniam pasauliui, kuris laukia iš individo tinkamo vaidmens atlikimo, iš tiesų reikštų paaukoti save ir sutapatinti save su vaidinamu vaidmeniu.
Peržvelgę šiuos požiūrius matome, kad kiekvienas psichologas žvelgia į paauglį iš savo išeities taško, labiau akcentuodami savo tyrimų rezultatus ir atradimus. Tuo tarpu paauglių visuomenė toliau gyvena ir gvildena kasdienes problemas – kaip tapti suaugusia brandžia asmenybe.3. Išvados
Tyrinėjant amžiaus tarpsnius, iškyla klausimas – kur aš buvau tais laikotarpiais? Tikriausiai kiekvieno žmogaus pragyventi raidos etapai lyg nueina į užmarštį, išnyksta gyvenimo sumaištyje. Kyla nuostaba, kad visa tai, ką kiekvienas iš mūsų išgyvename realybėje, šiandien tampa tik teorija. Ir dar įdomiau, kad gimdytojai vis mažiau ir mažiau supranta savo vaikų, ypatingai paauglių saviraiškos formas. Neretai jaunas žmogus klausia savo tėvų – “ar tu niekada nebuvai toks (-ia) kaip aš? Prisimink savo jaunystę!”. Suprantama, kad visuomenės raida ir civilizacijos pasiekimai, mokslinis progresas ir naujos metodikos vis labiau įtakoja jaunąją kartą sparčiau žengti pirmyn, lavėti ir pralenkti tuos, kurie gimė prieš juos. Šeimose tėvai pastebi, kad pirmagimis visada turi didesnių intelektualinių gabumų, bet vėliau gimę vaikai žingsniu lenkia pirmagimius. Socialinės aplinkos raida ypatingu būdu įtakoja jaunų žmonių raidą. Žmonija – tarsi riedantis nuo kalno kamuolys įgyja vis didesnį ir didesnį pagreitį.

Paauglio fiziologija yra didžiausias atradimas jam pačiam. Kintantis kūnas kelia didelį nesaugumo jausmą, baimę, bet tuo pačiu ir žadina lūkesčius – greitai tapsiu suaugęs, greitai tapsiu pilnavertis. Eksperimentai, nešantys pastovų, nekintantį rezultatą, yra mokslo variklis. Taip pat ir asmens raidai eksperimentavimai ir ieškojimai yra tobulėjimo garantas. Todėl nenuostabu, kad paauglys ypatingai domisi savo kūnu, pergyvena dėl viso, kas jam nutinka. Kūno prigimty įrašyti instinktai reikalauja būti ištirtais, pažintais protu. Todėl gimdytojai turi atkreipti didelį dėmesį ir vaikui tinkamai perteikti žinias apie visus kūno procesus. Nesant šios informacijos, auklyba vyksta gatvėje. Paauglystės periodu pagrindinis fiziologinis įvykis yra lytiškumo branda. “Gatvės mokykla” pateikia sarkastiškas, iškreiptas ir dažnai net paniekinančias pamokas. Rezultatas – gyvenimo pažymys yra sugriautas jauno žmogaus požiūris į lytiškumą. Ir daugeliui stojimas į “šeimos universitetą” gali būti skausmingas.

Turime pripažinti, kad paauglys vis dėlto dar yra vaikas ir subrendusio žmogaus mąstymas dar nėra pasiektas. Nors su kiekvienais metais pažinimas vis didėja ir abstraktėja, gyvenimo realijoje valia ir atkaklumas išlaiko savo nekintamą vertę. Kaip pastebėjome, pažinimo nepakanka tam, kad padaryti sprendimą, ypatingai, jei paauglys yra įtakojamas aplinkos ir kitų veiksnių. Čia reikalinga stipri tikslo siekimo motyvacija. “Kas aš esu? Kuo būsiu? Kas manęs laukia? “ – pagrindiniai paauglio klausimai. Psichologų pastebėtas tapatumo ieškojimas ir su juo susijusios krizės rodo, kad pažinimo visada trūks. Reikalinga saugi, ugdanti pagalba. Kitaip paauglys pasineria į savo pasaulį. Pasikliaudamas savo jėgomis, tikisi išspręsti visas užgriuvusias problemas. Tuo tarpu Jungas sako, kad “jaunam asmeniui beveik nuodėmė (.) būti per daug užsiėmusiam savimi”. Jo kelias veda į suaugusiųjų visuomenę.

Kiekvieno visuomenės nario pareiga yra būti tolerantišku ir kantriu. Natūralus paauglio vystymasis turi būti suprastas ir priimtas. Kritikuojant ir prieštaraujant supriešinamos kartos ir paskatinamas maištas. Paauglio fizinis brendimas laiko požiūriu lenkia dvasinį brendimą, nes “.jaunuolis į savo tapsmo įvykius nežiūri planingai, jis tik pasijunta kūnu bręstas, suaugęs, tad ir nepriklausomas. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Vėliau jo laikysena surimtėja ir tampa atsakingesnė. “

Greta laisvės, savarankiškumo ir nepriklausomybės polėkių, paauglys vis gi yra priklausomas nuo savo šeimos. Šis troškimas gyventi savarankiškai ir nesugebėjimas tai padaryti panardina jauną žmogų į menkavertiškumą ir neįgalumą. Todėl šeimoje svarbiau ne klausinėti, ką tu darysi su savo gyvenimu ir pan., bet būti pasiekiamu bet kuriuo metu. Atsitraukimas yra būdingas paaugliui, bet gimdytojai turi likti kantrūs iki kol jam reikės. Kiekvienas jaunas žmogus trokšta būti kviečiamas vardu – tai pakelia jo savigarbą, žvilgsnis į akis parodo atvirumą ir pasitikėjimą, ne.atsiejamas žodis ir veiksmas – autoritetą, kuriuo galima sekti.
“Kritiška savęs ir savo likimo apžvalga įgalina žmogų pažinti savo ypatybes, bet tos įžvalgos neateina taip jau lengvai. Jos yra pelnomos tik per sunkiausius smūgius.”Literatūra
1. A. Vaičiulienė, Paauglystė – didelių permainų metas, Vilnius 1998
2. A.Zaborskis, J.Makari, Lietuvos moksleivių gyvensena: raida 1994 – 1998 metais ir vertinimas tarptautiniu požiūriu, E. Vaičekausko leidykla, Panevėžys 2001
3. C.G. Jung, The stages of life, Collected works vol.8, Road Ledge Kegan Paul London 1960, psl.399
4. Česlovas Kavaliauskas, Biblija arba Šventasis Raštas, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius 2001
5. G. Navaitis, Psichologinė parama paaugliui, Kronta, Vilnius 2001
6. H. Benesh (II), Psichologijos atlasas, Alma Litera, Vilnius 2002
7. J. Gray, Vaikai kilę iš dangaus, Alma Litera, Vilnius 2001, psl. 272
8. J.Bokemiūlis, Lytinė branda ir jos krizės, Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidykla, Vilnius 2000
9. J.Pikūnas, Meilės psichologija, Pasaulio Lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, Kaunas 1998
10. K. A. Trimakas, Asmenybės raida gyvenime, Tarpdiacezinės katechetikos komisijos leidykla, Kaunas 1997
11. N.A. Sprinthall, R.C. Sprinthall, Educational psychology, McCraw-Hill, Inc. 1990
12. N.L. Gage, D.C. Berliner, Pedagoginė psichologija, Alma Litera, Vilnius 1994
13. R. Žukauskienė, Raidos psichologija, Margi Raštai, Vilnius 1998

Leave a Comment