Lietuvos kultūros politika

Sovietmečiu Lietuvos kultūros politika buvo labai centralizuota, nebuvo jokių galimybių plėtotis demokratiškai kultūros savivaldai. Sovietinė kultūros politika buvo griežtai reglamentuota ir visose srityse persmelkta partijos ideologija. Vis dėlto Lietuvos menininkai rado būdų per kūrybą išreikšti vidinę laisvę, vertybes ir tautiškumą – ir sovietmečiu dalis literatūros, kino, muzikos, teatro veikalų neatitiko Sovietinės valdžios keliamų griežtų vienpusiškų reikalavimų.

Naujas etapas Lietuvos kultūros politikoje prasidėjo drauge su Sąjūdžiu – devintojo dešimtmečio viduryje. Tačiau tikrąja demokratiškos Lietuvos kultūros politikos pradžia galime laikyti 1990m. įvykusį Lietuvos Kultūros Kongresą. Jaame buvo numatytos Lietuvos kultūros vystymosi gairės, priimtos strategines kultūros vystymo kryptis formuojančios rezoliucijos ir pradėti debatai dėl valstybės kultūros politikos. 1990-aisiais buvo pradėti formuoti Lietuvos kultūros politikos principai, sukėlę daug karštų diskusijų. Šio svarbaus dokumento priėmimas pareikalavo daug laiko ir debatų, taigi tik 1996 m. Lietuvos kultūros kongresui buvo pateiktos svarstyti dvi versijos, tačiau nei viena iš jų nepriimta. Lietuvos kultūros politikos principai priimti tik 2001m. vyriausybės.
Šiuo metu kultūros politiką formuoja ir įgyvendina Lietuvos Kultūros Ministerija. Lietuvos Kultūros Ministerijos misija &– sudaryti sąlygas nacionalinės kultūros tęstinumui, plėtrai ir sklaidai, laisvai visuomenės kultūros raiškai ir dalyvavimui kultūrinėje veikloje, kultūros vertybių apsaugai, formuoti ir padėti atskleisti visuomenės grupių, tautinių bendrijų dvasines ir materialines vertybes, padėti plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą ir atvirą visuomenę.

br />Greta Kultūros Ministerijos veikia šios tarybos, komitetai ir ekspertų komisijos:
● Lietuvos kultūros ir meno taryba
● Kino taryba
● Bibliotekų taryba
● Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetas
● Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių taryba
● Kultūros ministerijos ekspertų komisijos (Teatro, dailės, leidybos ir kt).

Pagrindiniai Lietuvos Kultūros politikos tikslai yra šie:
● išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą
● skatinti kūrybinę veiklą ir meno įvairovę
● plėtoti informacinę visuomenę
● skatinti nacionalinės kultūros atvirumą
● sudaryti visuomenei sąlygas dalyvauti kultūroje ir ją vartoti.
Lietuvos kultūros politika įgyvendinama, remiantis demokratiškumo, atvirumo, decentralizacijos ir tapatumo principais.

Kultūros politiką taipogi įtakoja ir regioninė savivalda bei viešosios institucijos.
Mokslo, švietimo ir kultūros komitetas prie seimo sprendžia įvairius kultūros klausimus, priima sprendimus, taipogi analizuoja su kultūra susijusią įstatyminę bazę.
Kiekviena Lietuvos Respublikos vyriausybė paruošia veiklos programą, apimančią kultūros, meno ir kultūros paveldo sritis.
Valstybinė Paminklosaugos komisija, įkurta 1994 m. Seeimo, yra atsakinga už kultūros paveldo apsaugos strategiją ir politiką.
Lietuvos kultūros ir meno taryba, įkurta 1991. Jos funkcija yra teikti Ministerijai rekomendacijas, susijusias su įvairiom kultūrinio gyvenimo aktualijom, taipogi skirti valstybines stipendijas menininkams ir t.t.
Yra 59 savivaldybės ir 10 apskričių, turinčios savivaldos teises. Kiekviena savivaldybė turi už kultūrą atsakingą departamentą ar darbuotoją. Savivaldybės yra atsakingos už vietines kultūros institucijas ir kultūrinį paveldą.
Kalbant apie Kultūros ministerijos išlaidas, jos bendrame valstybės biudžete pastaraisiais metais apima apie 2 procentus. Menų mokyklų ir Meninio išsilavinimo finansavimas pr
riklauso Švietimo ir Mokslo ministerijos kompetencijai. Naujas gana gausus finansavimo šaltinis yra Kultūros ir Sporto rėmimo fondas, finansuojamas iš alkoholio ir tabako akcizo mokesčio pajamų. Kultūros Ministerijos finansavimo prioritetas yra septynios nacionalinės kultūros įstaigos.
Pagrindiniuose miestuose išlaidos kultūrai ir menui neviršija 2 procentų visų išlaidų
(kai kuriose savivaldybėse iki 4-6 procentų).

Vis dėlto kultūros politika Lietuvoje dar gana centralizuota, nėra regioninės politikos gairių. Jau 1991m. vyriausybinė kultūros programa numatė, kad Kultūros Ministerija turėtų mažinti tiesioginę įtaką kultūriniam sektoriui, suteikti daugiau atsakomybės ir autonomijos kultūrinėms institucijoms. Kultūrinės politikos decentralizacija vis dar lieka vienu pagrindinių Lietuvos kultūros politikos uždavinių.
Pagal 2003m. sausio mėn. patvirtintą 2003- 2005m. Kultūros Ministerijos strateginį planą, svarbiausiais strateginiais uždaviniais iškelti šie:
● Skatinti kūrybinę veiklą ir meno įvairovę
● Skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje, integruotis į Europos Sąjungą
● Ugdyti informacinę visuomenę
● Sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti kultūroje ir ją vartoti
● Išsaugoti kultūros paveldą, jo kultūrinę vertę
● Atstatyti Valdovų rūmus
● Plėtoti kultūros įstaigų mokamų paslaugų įvairovę
● Sukurti efektyvią muziejų apsaugos sistemą
● Įgyvendinti Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje strategiją

(Parengta pagal V. Liutkaus paskaitų kursą bei www.lrkm.lt bei www.culturalpolicies.net)

Leave a Comment