Psichologinis grupės apibūdinimas. Grupių rūšys. Asmenybė ir grupė. Grupės darna.

Asmenybė yra grupių, iš kurių susidaro visuomenė, narys. Žmonės jungiasi į grupes, kad galėtų lengviau patenkinti savo poreikius. Šeima, kaip grupė, atlieka genetines ir ugdymo, o kitos grupės – ekonomines, politines, religines, pramogines ir kitas funkcijas.

Grupių rūšys.

Grupės pirmiausiai yra skirstomos į realias ir sąlygines. Realios yra tos grupės, kurių nariai veikia bendroje erdvėje, palaikydami tam tikrus kontaktus (moksleivių klasė, darbininkų brigada ir pan.). Sąlyginėmis vadinamos teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas ir pan.). Sąlyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir saavitarpio kontaktų.

Pagal narių skaičių ir kai kurias kitas ypatybes yra skiriamos mikro ir makro grupės. Makrogupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir savitarpio kontrolė (tautos, partijos, armijos ir pan.). Makrogrupės gali būti realios (gamyklos darbininkai ir pan.) ir sąlyginės (tautos ir pan.). Mikrogrupės yra nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstę rolėmis. Mikrogrupėse vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrolė, tarp grupės narių nustatyti tam tikri oficialūs santykiai. Kai mikrogrupės formuojasi pačios, jos nebūna didesnės kaip 7-9 asmenys. Jei specialiai sudaromos didesnės mikrogrupės, taai po kurio laiko jos susiskaido į pirmines mikrogrupes po 2-9 asmenis, o pačios lieka antrinėmis.

Grupės skirstomos į formalias ir neformalias. Formaliomis laikomos grupės, sudarytos pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti. Jose yra tam tikri formalūs santykiai, kurie remiasi kokiomis no

ors taisyklėmis. Neformalios grupės formuojasi be išorinės organizacijos pagal narių poreikius. Žmonėms reikia kitų žmonių, kad galėtų save išreikšti. Dėl to atsirado įvairiausių neformalių grupių. Jose atsiranda įvairių nereglamentuojamų išorinių taisyklių, neformalių tarpasmeninių santykių. Dažnai neformalios grupės atsiranda formaliųjų viduje. Ilgesnį laiką atliekant formalias roles, atsiranda asmeninės simpatijos ir antipatijos, pagarbos, niekinimo ir kiti neformalūs santykiai ir įvairios neformalios grupės. Gali būti įvairaus dydžio, veiksmingos ar pasyvios, padedančios ar trukdančios formalios grupės darbams.

Kiekvienas žmogus dažniausiai yra ne kokios nors vienos, o kelių ar keliolikos grupių narys. Ne visos grupės asmenybei yra lygiavertės. Pati artimiausia asmenybei grupė vadinama referentine. Jos vertybės sutampa su asmenybės vertybėmis, joje siekiama būti, užimti kuo geresnę padėtį.

`Yra grupių, kurios turi slaptą ir griežtą vidinę tvvarką, tačiau savo tikslus slepia nuo visuomenės. Grupės, siekiančios antivisuomeninių tikslų, vadinamos klikomis.

Grupės yra dinamiškas reiškinys. Jos atsiranda, formuojasi, iširsta. Skiriamos trys grupių formavimosi pakopos:
1. Asociacija. Ji dar neturi bendrų tikslų, nesusiformavę tarpasmeniniai santykiai, bet tam yra prielaidų.
2. Korporacija. Tai grupė, kurioje jau yra bendrų tikslų, pasiskirstymas rolėmis ir tarpasmeniniai santykiai, tačiau nėra vieningumo, siekiant bendrų tikslų.
3. Kolektyvas. Tai aukščiausioji grupės formavimosi pakopa. Tai grupė, kurios nariai turi bendrų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų, sutartinai tų tikslų siekia, o tarp grupės narių yra teigiami sa
antykiai. Jei bent vieno iš šių požymių trūksta – grupė dar tik korporacija.
Laiko atžvilgiu skiriamos nuolatinės, laikinosios ir atsitiktinės. Yra dar skiriamos grupės, į kurias laisvai įstojama ir priverstinės grupės (šeima, tauta ir pan.).

Asmenybė ir grupė.

Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, susiduria su kita sudėtinga sistema – mikrogrupe. Abi šios sistemos daro įtaką viena kitai. Grupių poveikis individui yra didesnis, negu individo grupei. Mikrogrupėse, užimdamas pozicijas ir atlikdamas roles, individas perima visuomenės kultūrą ir tampa jos nariu.

Amerikiečių psichologas Ašas nustatė, kad 33% žmonių nepajėgia atsispirti grupės nuomonei ir pasyviai prisitaiko prie vyraujančių vertinimų, esamos tvarkos ir pan. Tokie asmenys vadinami konformistais, o pastovūs, autonomiški individai – nonkonformistais.

Grupėse individai pasiskirsto rolėmis. Atlikdami savo vaidmenis, jie santykiauja su kitais grupės nariais ir užima tam tikrą statusą tarpasmeninių santykių sistemoje. Asmenybės statusas gali būti aukštesnis arba žemesnis. Skiriamas subjektyvus asmenybės statusas (kokią vietą tarp grupės narių vaizduojasi pats individas) ir objektyvus statusas (kokią vietą šiam individui priskiria grupės nariai). Normalu, kai subjektyvus ir objektyvus asmenybės statusai grupėje yra panašūs.
Grupės darna.

Tarpasmeniniai grupės narių santykiai pagal kokybę skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Teigiami santykiai – paprasčiausias pavyzdys tai simpatija, neigiamų santykių pavyzdys – antipatija.

Pagal iškilimo sąlygas santykiai skirstomi į formalius ir neformalius. Formalūs – reguliuojami ir numatomi įstatymų, taisyklių, papročių ir pan. Neformalūs susiklosto savaime. Ji

i formuojasi dėl to, kad žmonėms reikia kitų dėl įvairiausių psichologinių priežasčių: reikia pagalbos ir pritarimo, gauti informaciją, patirti emocinį komfortą ir pan.

Teigiami santykiai sieja žmones grupėse, sudaro geros psichologinės atmosferos prielaidas. Norint tobulinti tarpasmeninius santykius, būtina pažinti jų ypatybes ir atsiradimo priežastis. Ištirti formaliuosius santykius nesudėtinga, o neformaliesiems neužtenka paprasto stebėjimo. Amerikiečių mokslininkas DŽ.Morenas neformaliems santykiams tirti pasiūlė sociometrijos metodiką. Jos esmę sudaro pasirinkimas. Grupės nariams užduodami klausimai – “ Su kuo iš grupės narių norėtumėte kartu dirbti?” ir pan. Pažadama, kad visa liks paslaptimi. Tiriamieji užrašo – vienoje lapo pusėje su kuo labiausiai norėtų, o kitoje lapo pusėje – su kuo labiausiai nenorėtų dirbti ilsėtis, žaisti ir pan. (pagal užduotą klausimą). Pagal gautus duomenis grupės nariai pasiskirsto į pogrupius, rodančius jų statusus tarpasmeninių santykių sistemoje:
I. “žvaigždės” – grupėje paprastai būna 1-3, patrauklios asmenybės, su kuriomis nori bendrauti didelė grupės dalis.
II. “mėgstamieji” – tai grupės nariai, su kuriais norėtų kartu veikti 2-4 asmenys.
III. “priimtieji” – tai tie nariai, su kuriais bendrauti pareiškė norą bent vienas individas.
IV. “izoliuotieji” – grupės nariai, tyrime negavę nei teigiamų, nei neigiamų pasirinkimų.
V. “atstumtieji” – grupės nariai, negavę nei vieno teigiamo ir bent vieną neigiamą pasirinkimą.
`Pasinaudojant šiuo metodu galima nustatyti grupės integratyvumo (susivienijimo) ir glaudumo požymius.

Izoliuotų + atstumtųjų grupės narių skaičius

Integratyvumas =

Bendras grupės narių skaičius

Grupės narių glaudumas priklauso nuo tarpasmeninių santykių artimumo, gi

ilumo. Vienas iš didesnio glaudumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų – diadų (dvejukių) santykinis kiekis grupėje.

Gautų diadų skaičius

Grupės glaudumas =

Teoriškai galimų diadų skaičius

Turint grupės integratyvumo ir glaudumo indeksus, galima pagal juos palyginti įvairių grupių tarpasmeninių santykių ypatybes.

Lemiamą vaidmenį grupės darnai turi trys veiksniai: grupinės veiklos bendra organizacija, vadovavimo stilius ir grupės narių susiderinimas.

Paruošta pagal A.Jacikevičiaus “Siela. Mokslas. Gyvensena.”, paruošė Eva 

Leave a Comment