Paauglystė

Turinys

TURINYS 1
ĮVADAS 2
PAAUGLIO BRENDIMAS SAMOA SALOJE 3
PAAUGLYSTĖS RIBOS IR UŽDAVINIAI 3
FIZINĖ RAIDA 4
PAŽINTINĖ RAIDA 4
MĄSTYMO GALIOS RAIDA 4
TAPATYBĖS FORMAVIMASIS 4
ERIKSONAS APIE TAPATUMO KRIZĘ 5
ĮSIKLAUSYMAS Į SAVĄJĮ AŠ 5
PAAUGLIO ASMENYBĖ 6
PAAUGLYSTĖS PSICHOLOGINIAI SUNKUMAI 10
PSICHOLOGINĖ PARAMA PAAUGLIAMS 11
IŠVADOS 12
NAUDOTA LITERATŪRA 13

Įvadas

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiška suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Ankščiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Taai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.
Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė.
Koks tai amžius? Pasak, Augustino, tai ugningos aistros metas.
Anot G. Hallo. Pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria “audrų ir sunkumų” laikotarpį.
Kiti psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė Tolstojus: gyvybingas laaikas dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės. Aukščiausio idealizmo, nuostabių galimybių suvokimo laikas.

Paauglio brendimas Samoa saloje

Amerikietė mokslininkė M. Mead, tyrinėjusi Ramiojo vandenyno saloje gyvenančių žmonių kultūrą, papročius, gyvenimo būdą, pastebėjo ir kitokį jų požiūrį į vaikų auklėjimą.
Samoa salos merginos nuo lytiškai ne

esubrendusios savo sesers skiriasi tik kai kuriais fiziologiniais pakitimais. Daugiau jokių esminių skirtumų nebuvo pastebėta.
Bendras gyvenimas saloje daro vaikų auklėjimą lengvą ir paprastą. Samoa žmonės nedaro didelių investicijų ir daug už nieką nemoka. Čia niekas nekenčia dėl savo įsitikinimų. Tėvų ir vaiko konfliktas išsprendžiamas perkraustant vaiką gyventi į kitą gatvės pusę.
Mead pastebėjo, kad ten vaikas dalyvauja beveik visose visuomeninio gyvenimo srityse, jam nuo ankstyvo amžiaus leidžiama stebėti daugelį suaugusiųjų elgesio. Vaikai gali tiesiogiai stebėti lytinį santykiavimą, ligas, mirtį ir gimdymą.
Mead duomenimis, toje Samoa bendruomenėje nėra ryškaus skirtumo tarp suaugusiųjų ir vaikų atliekamų vaidmenų.
Tėvai, suteikė vaikui beveik visišką laisvę, nesistengia jo kontroliuoti, ir todėl vaikas labai mažai konfliktuoja suaugusiųjų autoritetais. Mead pabrėžė, kad Samoa saloje paauglystė nėra krizių ar stresų periodas, tik lėėtai bręsta interesų ir veiklos sistemos. Į suaugusio žmogaus amžių pereinama laipsniškai ir nepertraukiamai, panaudojant ankstesnę patirtį, įgytą vaikystėje.

Paauglystės ribos ir uždaviniai

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Mokslininkai šį laikotarpį nevienodai supranta ir brėžia skirtingas chronologines šio amžiaus tarpsnio ribas. Nuomonių įvairovė turi ir objektyvų pagrindą: individo raidai paauglystės laikotarpiu, kaip jokiu kitu, būdingi labai dideli individualūs bei kultūriniai skirtumai. Fizinio, intelektinio, emocinio, socialinio, subrendimo tempą lemia individualios raidos ypatumai ir aplinkos sąlygos.
Daugelis autorių sutinka, jog paauglystė prasideda pu

ubertetu (lytiniu brendimu). Visos permainos šiuo laikotarpiu atspindi psichinį ir socialinį prisistaikymą prie puberteto. Kada paauglystė baigesi – šiuo klausimu mokslininkų nuomonės ne visada sutampa.
Šiuolaikiniuose užsienio raidos vadovėliuose ir kituose šaltiniuose paauglystės laikotarpis nurodomas gana ilgas. Ankstyvoji paauglystė trunka nuo 12 iki 14 metų, vidurinioji – nuo 15 iki 18 metų, o vėlyvoji – nuo 19 iki 21 metų. Kiti nurodo dar ilgesnį paauglystės periodą: ankstyvoji paauglystė – nuo 10 iki 14metų, vidurinioji – nuo 15 iki 19 metų, vėlyvoji – nuo 20 iki 24 metų. Lietuvoje pagal 1989m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtą Vaiko teisių konvenciją asmuo, neturintis 18 metų, laikomas vaiku ir valstybė privalo juo rūpintis.

Fizinė raida

Paauglystė prasideda augimo šuoliu, bei lytine branda. Atsižvelgiant į tai, kaip reaguopja kiti žmonės, ankstyvasis ar vėlyvasis brendimas daro įtaką prisitaikymui, tai rodo, kaip genų ir aplinkos sąveika mus formuoja.

Pažintinė raida

Sparčiai kintant paauglio kūnui, lygegrečiai vyksta kognityvinės srities esminės permainos. Paaugliui iškyla daugybė gyvenimiškų klausimųm kurie ankščiau jo nė kiek nejaudino. Tai įvairios moralinės dilemos, gyvenimo prasmės, ateities perspektyvos ir kiti klausimai. Kognityvinės raidos paauglystės laikotarpiu lygis leidžia individui svarstyti tokius klausimus ir ieškoti jų efektyvaus sprendimo būdų.

Mąstymo galios raida

Kaip ir fizinė taip ir pažintinė raida išryškėja savo laiku. Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, ir tuo, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad daugelis pervertina savo galimybes ir atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam ly

ytiniam gyvenimui. Ankstyvojoje paauglystėje mąstymas yra dar egoistiškas. Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmaninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai tiesiog negali suprasti, ką reiškia skirti pasimatymą ar nekęsti mokyklos.
Galiausiai vis tik dauguma jaunuolių pasiekia intelekto ribą, kurią Piaget vadino formaliosiomis operacijomis.

Tapatybės formavimasis

Tobulindami savo tapatumo jausmą, paaugliai paprastai išbando savo skitingus Aš skirtingomis situacijomis – gabūt vienokie būdami namie, kitokie suaugusiųjų geriausiais draugais, dar kitokie mokykloje. Jei dvi tokios situacijos iš dalies sutampa, pavyzdžiui, kai paauglys pasikviečia į namus draugus, kyla namažų problemų. Jaunuolis klausia savęs: “Koks aš turėčiau būti? Kuris yra tikrasis Aš?” dažnai tokia vaidmenų maišatis įveikiama tik pamažu keičiantis savivokai, kuri susieja įvairius Aš į vientisą ir asmeniui priimtiną sampratą apie save – tapatybę.
Tačiau taip būna ne visada, Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi, t. y. priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkanti tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokia, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ar niekam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškos tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu.
Paaugliai formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų. Dažnai jie tampa tokie, kokie yra jų draugai –

“kaip visi”. Vakarų kultūroje paauglystė yra laikas, kuriam būdinga vis didėjanti bendraamžių ir mažėjanti tėvų įtaka.

Eriksonas apie tapatumo krizę

Freudas savo teoriją kūrė, studijuodamas neurotiškus individus, o Erikso¬nas, priešingai, rėmėsi normalių, sveikų asmenybių tyrimais. Jis įžvelgė vidinių ir kultūros jėgų svarbą, formuojantis nuosekliam, darniam Ego tapatumiui. Įgyjamas tapatumo jausmas, Eriksono nuomone, yra pagrįstas biologiškai. Eriksonas raidos procesui apibūdinti vartojo terminą epigenetinis principas. Šiuo principu remiasi visa raida, nes viskas, kas auga, yra valdoma pagal tam tikrą planą. Eriksonas teigia, kad tam tikru laiku išryškėja atskiros dalys, kurios paskui sudaro funkcionuojančią visumą.
Paauglystę Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis tapatumui. Paaugliui svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos ir visuomenės vertinimas. Kaip bus įveikta tapatumo krizė, priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti ankstesnęsias stadijų krizes. Eriksonas paauglystei suteikė ypatingą reikšmę, o ir pati visuomenė pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ir leidžia pasirinkti ilga, psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Moratoriumo nėra nei vienoje kitoje raidos stadijoje. Eriksono žodžiais tariant, psichosocialinis moratoriumas yra atidėtas sprendimas laiko atžvilgiu. Jis suteikiamas asmeniui, kuris dar nėra pasirengęs prisiimti įsipareigojimų arba kuris turi sau rasti laiko galutinai apsispręsti. Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Jis, norėdamas išspręsti iškylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti, todėl dabartinė vakarietiška visuomenė paaugliui suteikia psichosocialinį moratoriumą.

Įsiklausymas į savąjį Aš

Mergaitės nuo tryliktųjų, o berniukai nuo keturioliktųjų metų pradeda ypač daug dėmesio kreipti į savo pačių vidų, analizuoti savo pergyvenimus. Pasisukimas nuo išorinio daiktinio pasaulio į vidinį, atsigręžimas į savąjį Aš yra pati pirmoji perėjimo iš vaikystės į jaunystę žymė. Vaikai dar nestebi ir neanalizuoja savo pergyvenimų: jo Aš terytum susilieja suaugusiųjų objektyvais aplinkos fenomenais. Paauglio Aš aiškiai atskiria save nuo objektyviųjų aplinkos fenomenų ir susikaupia savyje. Savo paties dvasiniai pergyvenimai dabar tampa centriniu interesų objektu, tarytum pagal senąją graikų sentenciją: “Pažink pats save”.
Paaugliai pradeda skeptiškai žiūrėti į autoritetą, papročius, socialinių santykių formas. Vertybes jis linkęs peršokti per savo kritikos koštuvą, kriterijum laikydamas savąjį Aš.
Vaikas perduodamą priima lengvai ir noriai. Paauglys visų pirma nori patikrinti. Jis linkęs verčiau sukritikuoti ir atmesti, negu autoritetu remiamą dalyką priimti. Jis nori būti savarankiškas, turėti savo pasaulėžiūrą. Savo savarankiškumą paauglys paprėžia, atmesdamas kitų reikšmingomis laikomas vertybes. Palinkimas atmesti ir drąsumas spręsti ir kritikuoti yra viena būdingiausių paauglystės žymių. Paauglystė – sunkių krizių, didžių abejonių, svyravimų ir ieškojimų metas.
Paauglys dažnai svajoja apie savarankišką gyvenimą, trokšta būti nepriklausomas nuo tėvų, nori kuo greičiau ant savo kojų atsistoti.

Paauglio asmenybė

Individas nuolat bendrauja su kitais žmonėmis ir įgyja patyrimą, kaip reikia atitinkamomis sąlygomis elgtis. Socializacijos procese dalyvauja šeima, mokykla, draugų grupė, vaikų ir jaunimo organizacijos, televizija, radijas, spauda. Socializacijos procesastai lyg mokymasis gyventi bendrijoje pagal visuomenės ir kultūros priimtas normas. Paaugliui šis procesas itin sudėtingas ir painus. Tai jau matyti iš to, kaip jis formuojasi savęs vaizdą, kaip ieško savo identiškumo. Paauglystė tebėra tarp vaiko ir suaugusiojo. Jis siekia prilygti suaugusiajam.
Suaugusiojo padėtį jis gali imituoti vaidybiniuose žaidimuose, nesileisdamas į gilius svarstymus. Paauglys irgi gali tą uždavinį atidėti, bet jis žino, kad neišvengiamai reikės perimti suaugusiojo vaidmenį. Perėjimą į suaugusio būvį komplikuoja socialiniai ir kultūriniai kitimai, kurie vyksta vis sparčiau. Paauglys turi apsiprasti su tuo, kad jis tampa suaugusiu, ir susirasti nuosavą gyvenimo stilių. Jam reikia prisitaikyti prie kitimų visuomenėje, naujų pažiūrų, papročių, nes tėvams sunkiau juos pastebėti, arba tiesiog ignoruojami. Dėl to ir gali atsirasti skirtumų tarp vaikų ir tėvų pažiūrų svarbiais gyvenimo klausimais.
Bendraudamas su artimiausių draugų grupe, klase ir suaugusiais (tėvais ir mokytojais), suvokdamas juos ir save, paauglys formuoja savęs vaizdą, kaip būtiną identiškumo komponentą. Savęs vaizdo formavimuisi reikalingas sektinas modelis. Juo gali būti referentinė grupė. Daug ką paauglys sąmoningai, o daugiausia nesąmoningai perima iš artimiausių asmenų. Bet didelį vaidmenį savęs suvokimui, savo psichinių ypatumų atskleidimui atlieka ir vienmečiai. Tam tikra prasme jie papildo šeimą. Grupėje paauglys saugiau jaučiasi, užsitikrina tam tikrą statusą, rangą pagal savo įvairius ypatumus. Būdamas aktyvus grupės dalyvis, kokiu nors būdu vis jai primena save ir įvertina savo padėtį joje. Pavyzdžiui, kai mokinys parašo rašinį, o mokytojas grąžindamas paaiškina, kaip pasisekė parašyti, tai į rašinio autorių žiūri visi klasės draugai, jis ir pats savo darbą palygina su kitų rašiniais, jų tobulumu ar trūkumais, tai veikia paauglio savijautą.
Vienmečiai pagreitina identiškumo ieškojimą, nes paauglys čia randa sau pavyzdžių, savaip gerbiamas, laikomas lygiu, ne taip, kaip šeimoje. Grupė turi savo elgesio normas, ji pratina ir kitur atitinkamai elgtis. Grupės elgesys, geras ar blogas, papildo šeimoje ir mokykloje įgytus elgesio įpročius, atpalaiduoja paauglį nuo suaugusiųjų reikalavimų elgtis pagal įprastas jų normas, nes jis gali pasiteisinti, kad ir „kiti taip elgiasi”. Grupės nariai kartu kur nors keliauja, diskutuoja, susitinka su naujais žmonėmis, kartu veikia. Visa tai pratina draugauti, padėti kitiems, lavina socialinio bendravimo kompetenciją. Grupės elgesį, jos narių ypatumus ir įpročius paauglys laiko sau pavyzdžiu, jais seka. Ypač tai būdinga paaugliams iš degraduotų šeimų, kuriose elgesys per daug skiriasi nuo kitų pažįstamų ar draugų šeimų elgesio.

Vienmečių įtaka paauglio mąstymui, jausmams, elgesiui nėra, visai naujas reiškinys, nes nuo ankstyvos vaikystės bendraujama su savo amžiaus vaikais. Vaikystėje bendravimą su kitais koreguoja suaugusieji, jie gali lemti ir draugų pasirinkimą, tačiau paauglys girdi ir įsiklauso ne vien į tėvų balsą, jis girdi ir aplinkos šnabždesius.
Paauglystėje daug pamėgdžiojimo, bet aiškus ir originalumo, savitumo sekimas. Paauglys nebesitenkina savo vaizdui formuoti tiesiogiai suvokiamais modeliais, bet ieško vietinių arba tolimų didvyrių, juos garbina ir mėgdžioja.
Susikuriamas tokio asmens idealas. Paauglys ieško teigiamo idealo (pavyzdžio), kuriuo galėtų gyvenime sekti. Paauglystėje teigiamas idealas gali keistis, nes tebeieškoma asmenybės vertybių. Idealizuodamas savo pavyzdį, paauglys nemato jo trūkumų ir labai nusivilia, kai jų aptinka arba kai teigiamu laikomas asmuo paauglį ironizuoja. Ypač jautriai reaguojama į tikrai ar tariamai neteisingą kritiką.
Esti ir negatyvus pavyzdys. Beieškodamas sektino pavyzdžio, paauglys tartum keliauja tarp dviejų polių, lygindamas teigiamą pavyzdį ir neigiamą, kuriame yra tokių bruožų, kurių jis jokiu būdu nenorėtų turėti arba nenorėtų taip elgtis.
Paaugliai pradeda skirstyti pasaulyje esančius reiškinius ir žmones į teigiamus ir neigiamus, į aukštus ir žemus, į paprastus ir kilnius, į gilius ir paviršutiniškus.
Psichoanalizės (froidizmo) įtakoje dažnai buvo manoma, kad vaikai save tapatina su kuriuo nors iš tėvų – berniukai dažniausiai su tėvu, mergaitės – su motina, bet ne su broliais ir seserimis. Iš tikrųjų vaikai gali mėgdžioti visus šeimos narius, pasirinkdami iš jų elgesio įvairius elementus. Dėl to tos pačios lyties ir tos pačios šeimos vaikų elgesys gali būti skirtingas. Ką vaikas mėgdžioja savo elgesiu, priklauso nuo jo santykių su kitais žmonėmis ir nuo asmenų, su kuriais bendrauja, tarpusavio santykių. Jis gali imti sau pavyzdžiu stiprų, palankų jam dovanomis ir kt. asmenį, bet gali daryti ir priešingai – domėtis skriaudžiamu, užguitu ir jame taip pat rasti gerų elgesio elementų. Gilindamasis į kitų žmonių veiklą, paauglys joje ieško ypatingų požymių, bet nepastebi asmenybės poelgių visumos motyvų, veiklos tikslų. Todėl paauglį gali sužavėti kuris nors asmens bruožas, tariamai ypatingas ar teigiamas, todėl sektinas, nors iš tikrųjų tokios veiklos motyvai yra nemoralūs, o veiksmai – smerktini. Tokiais bruožais gali būti vienmečių nekuklumas, prieštaravimas suaugusiems, šiurkštus kalbos tonas. Paauglį domina ne patys bruožai, bet tokio labai nemandagaus, agresyvaus elgesio sėkmė. Sėkmė skatina identifikuotis ir tada, kai vaikas nepalankus agresyvaus elgesio asmeniui. Kai neklaužados elgesys nepadeda jam valdyti kitų ir jų kontroliuoti arba kai jis baudžiamas, tada identifikacija su juo silpnėja.
Sveikoje atmosferoje augantis paauglys savo asmenybei pavyzdžių ieško istorinių ir realių žmonių elgesyje, kurių charakterį ar kitus bruožus jis yra suvokęs. Sektino pavyzdžio kompozicija, susidaro iš prielaidų, susiformavusių ankstesnėse vystymosi stadijose. Pažinimas ir patyrimas tas prielaidas išplečia, praturtina.
Svarbi paauglių tema – valia ir tvirtų valios bruožų formavimas. Kuriant ateities planus, atsižvelgiama į tai, ar užteks valingumo numatytiems sumanymams įvykdyti vienos Vilniaus mokyklos aštuntos klasės mokiniai, stebėdami savo asmenybę, padarė išvadą, kad labiausiai jiems trūksta drąsos ir valios – 72%, draugiškumo – 12%, kuklumo – 10%, tvarkingumo – 8%. Jie labiausiai vertina ir norėtų išsiugdyti tokias savybes: drąsumą ir valingumą – 46%, teisingumą ir sąžimingumą – 31,5%, draugiškumą ir nuoširdumą – 22,5%. Paaugliai moka pastebėti savo asmens ypatumus, analizuoti elgesį ir nurodyti jo trūkumus, bet, jų manymu, neturi tokių savybių, kurios padėtų jiems elgtis pagal susidarytus ar įsivaizduotus elgesio modelius.
V. Spurgos atlikti tyrimai (buvo apklausti 1437 aukštesniųjų klasių mokiniai) rodo, kad 50,3% mokinių vertingiausiu valios bruožu laiko ištvermingumą, o 45% norėtų tokį bruožą išsiugdyti; antroje vietoje – atkaklumas – 48,9%, 42% mokinių norėtų jį išsiugdyti; veržlumą siekiant tikslo svarbiu bruožu laiko 42,3% mokinių, norėtų jį tobulinti – 26,2%; toliau eina ryžtingumas – 36,3%, drąsumas -31,8% ir kiti bruožai. Tinkamai organizavus saviauklą, mokiniai gali išlavinti savo valią ar kitus asmenybės bruožus.
Kartais paaugliai savo trūkumus perdeda, apie kitų ir savo būdo ypatumus sprendžia pagal pavyzdį, kuris turi būti etalonas visiems. Būna ir taip, kad savo elgesiui jie kelia per griežtus reikalavimus, be jokių nuolaidų. Tada žmogus pats sau atrodo ydingesnis, negu iš tikrųjų yra, jis būna nepatenkintas savo neigiamomis savybėmis, menkai tevertina turimus teigiamus ypatumus. Kuo didesnis atstumas tarp tų savybių, kurias žmogus sau priskiria ir kurias norėtų turėti, tuo mažesnė asmenybės harmonija. Vientisumas yra, kai paauglys nesuderina savo siekimų ir užmojų su realia galimybe, t. y. su uždavinių sunkumu ir savo psichiniu pajėgumu (sugebėjimais, žiniomis, įgūdžiais), nes jį slegia nesėkmė, jam atrodo, kad jis neturi valios ir kitų ypatumų, galinčių užtikrinti veiklos sėkmę. Jei dažniau tenka atlikti sunkius uždavinius ar šeimoje, ar mokykloje, tada nesėkmės ima žlugdyti paauglio pasitikėjimą savo jėgomis, nes jis pradeda pastarąsias mažiau
vertinti, negu iš tikrųjų reikėtų. Tokiomis aplinkybėmis gali atsirasti menkavertiškumo jausmas, kurį paauglys kompensuoja ne savo jėgų sutelkimu pozityviam tikslui, o agresyvumu arba rezignacija dėl sunkumų.
Turint galvoje paauglio emocinę ir intelektinę (protinę) plėtrą, visai suprantama, kad, suvokdamas žmonių savitarpio santykius ir jų poelgius, jis ieško savo vietos tuose santykiuose ir nori užimti tam tikrą poziciją. Jis gali tuos santykius palyginti su ankstesniais panašiais atvejais arba su idealizuoto veikėjo poelgiais. Laikydamasis tam tikrų pozicijų, paauglys gali nepaklusti suaugusiųjų ar draugų reikalavimams. Neigiamas nusistatymas prieš tuos reikalavimus pasireiškia užsispyrimu. Tai natūralus paauglio reagavimas į draudimą, spaudimą iš šalies, kad jis keistų savo elgesį. Paauglys spiriasi prieš įvairius apribojimus, jausdamas, kad jis traktuojamas kaip vaikas ir neleidžiama jam savarankiškai apsispręsti. Prieštaraudamas suaugusiems ir reikalaudamas savarankiškumo, paauglys nori parodyti, kad nebijo naujų išbandymų, kad jam užtenka drąsos atlikti ir draudžiamus veiksmus. Suaugusieji bijo beatodairiško paauglio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Tėvus daug kas baimina: kelias į mokyklą, pažintys, kurios užsimezga už šeimos ribų, paslaptys, kurių paaugliai nepasako tėvams, akivaizdus nutolimas nuo šeimos. Draudimai irgi turi romantikos bruožų, todėl sunku jais paveikti vaiko elgesį.
Paauglio nesutarimams su šeima ir mokykla progų yra daug. Kiekvienas žmogaus amžius turi prieštaravimų. Kur prieštaravimai, ten yra sąlygos kilti konfliktams, o kai jie esti dažnesni, gali susidaryti blogo elgesio įpročiai. Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs. Iš pradžių pareikalaujama tokio pripažinimo iš suaugusiųjų, o vėliau ir iš vienmečių draugų.
Paauglystė gali praeiti be didelių konfliktų. Negatyvizmą, užsispyrimą ar kitokius paauglio elgesio bruožus lemia sąlygos, kuriose jis auga. Auklėjimo sunkumų išvengiama tada, kai sąmoningai arba nesąmoningai suaugusieji paauglystę pasitinka iš anksto, keisdami savo pažiūrą į bręstantį vaiką, o ne tada ieško priemonių, kai tarp tėvų arba mokytojų ir paauglio jau atsirado bedugnė. Paauglystė ateina ir praeina be didesnių sunkumų, kai vaikas šeimoje turi rimtų pareigų, kurios savaime jį pakelia iki suaugusiojo, ir tada nekyla jokio klausimo, ar pripažįstamas jo subrendimas. Darbas iš pareigos, o ne iš malonės priartina paauglį prie suaugusiojo. Didžiausią žalą paauglio socialinių moralinių ypatumų formavimuisi daro neturėjimas ką veikti, nuobodžiavimas ir pramogų ieškojimas nuoboduliui išvaikyti.
Paauglys nesitenkina suaugusiųjų jam peršamomis vertybėmis, nori pats jas susirasti arba susikurti. Reikia atsiminti, kad vyresnis paauglys, formaliai imant, gali mąstyti kaip suaugęs. Apie 13 metus jis gali atlikti formalias mąstymo operacijas, jo mąstymo formos nesiskiria nuo suaugusiojo. Kitų duoti uždaviniai ar pačiam: kilę klausimai dabar gali būti sprendžiami be tiesioginio objektų suvokimo, neturint jų prieš akis, o abstraktūs klausimai svarstomi vartojant simbolius ir ženklus. Paauglio mąstymas įgyja sudėtingo loginio mąstymo formas. Mąstymo operacijos pradedamos taikyti hipotetinėms situacijoms, sprendžiami santykių uždaviniai. Paauglys pradeda kreipti dėmesį į kitų žmonių mąstymo formą, minčių reiškimo tikslumą, „kibti prie žodžių”.
Ieškant reiškinių priežasties santykių, nuolat keliami klausimai „kodėl?” Nesuprantamiems reiškiniams aiškinti jis susidaro savo hipotezes. Jos gali būti rastos dedukcijos būdu, kai iš anksto numatomi galimi reiškinių santykiai, kurie vėliau patikrinami stebėjimu ar bandymu. Tikrinant ir grindžiant hipotezes, atsiranda kognityvinių (pažinimo) konfliktų, o jie yra svarbūs tolesnio minties darbo variklis. Paauglys mokosi vis daugiau naujų dalykų, plečiasi jo teorinių žinių sistema, jis gilinasi į sąvokų prigimtį, rasdamas vis daugiau abstrakčių savybių, išmoksta operuoti formulėmis, moksle priimtais simboliais.
Paauglys negali pats savarankiškai pažinti visos tikrovės įvairumo ir turtingumo bei jos dėsnių. Mokydamasis ir gaudamas iš kitų (tėvų, draugų ir t.t) žinių apie pasaulį, jis kartu susiduria ir suaugusiųjų tų žinių aiškumu. Mokslas duoda susistemintus tikrovės faktus, atskleidžia dėsnius, aiškina priežastis arba sąlygas, kodėl ir kaip vyksta nuolatinis tikrovės kitimas, jos raida.
Pagrindinis mechanizmas, padedantis persitvarkyti psichinei struktūrai, pereinant iš paauglystės į jaunystę, yra emocinis nepasitenkinimas pačiu savimi, kai pajuntama, kad meno suvokime, poelgiuose, politiniuose samprotavimuose . atsirado prieštaravimų. Tokiems prieštaravimams susikaupti padeda turtėjantis paauglio patyrimas, mąstymas ir asmeninis bendravimas. Kuo daugiau tokių prieštaravimų savimonė sukaupia, tuo greičiau atsiranda nepasitenkinimas savimi.

Jeigu paauglio vaikystė buvo patenkinama, tai didžiosios jo problemos siejasi suaugusiųjų moralės, estetikos, politikos ar kitomis vertybėmis.
Apie visumą paauglys dažnai sprendžia iš kurio nors atskiro požymio arba ypatumo, patraukusio jo dėmesį, todėl apie estetines vertybes jis irgi susidaro nuomonę iš dalinių komponentų, nesigilindamas į visumą, kartais žvelgdamas paviršutiniškai, nepagaudamas esmės. Paaugliai jautrūs naujovėms ir madoms, todėl jos yra jiems ir estetinių vertybių kriterijus. Mėgstamos knygos, kino filmai, estradinė muzika išreiškia paauglio emocines nuotaikas.
Paaugliai labiau mėgsta populiarią muziką. Jų muzika turi prieštaringų požymių: labai stiprus garsas, dirgina ausis iki skausmo, labai išraiškinga muzika, bet įkyrūs pasikartojimai ir t.t. Ji užkariavo sau vietą buitinėje muzikoje ir pasidarė būtina pramoginės muzikos dalis. Populiari muzika turi įvairių variantų: džiazas, rokas, dainos. Ją mėgina kurti patys paaugliai ir jaunimas, todėl labai vertina, nes tai jų pačių estetinio skonio ir darbo vaisius. Savitą pažiūrą į muzikos naujoves suformuoja etninės tradicijos, jaunimo dalyvavimas etnografiniuose kolektyvuose.

Paauglystės psichologiniai sunkumai

Paauglystės raidos apžvalga atskleidė ir kai kuriuos paaugliui būdingesnius sunkumus. Dalis jų susijusi su raidos variacijomis (pvz.: spartesnis ar lėtesnis nei bendraamžių kūno augimas paprastai apsunkina fizinių pokyčių priėmimą, stabdo asmeninio tapatumo paieškas; spartesnis lytinis brendimas skatina aplinkinius griežčiau kontroliuoti paauglį ir kliudo šiam eksperimentuoti autonomija ir atsakomybe). Kokių nors brendimo normų nustatymas yra itin sąlygiškas, ir daugelis paauglių vienu ar kitu brendimo aspektu išsiskiria iš bendraamžių, tad su paminėtais, tačiau skirtingo masto sunkumais susiduria kone visi paaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtinga vienareikšmiai atskirti paauglių psichinę normą ir patologiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Subjektyvūs paauglių išgyvenimai taip pat nėra pakankamas psichinės patologijos rodiklis.
Paaugliai taip pat išgyvena ir nemažai psichosocialinių konfliktų. Nagrinėjant pastaruosius pirmiausiai dera pastebėti, jog savarankiškumo įgijimo laikotarpis nuolat ilgėja, todėl psichologinė, fizinė ir socialinė brandos raida gali būti netolygi. Tai skatina konfliktus, kuriuos, kalbant apie paauglystę, reikėtų vertinti kaip normą. Paauglys paprastai konfliktuoja su artima socialine aplinka. Tad šeima, mokykla, religinė bendruomenė gali sėkmingai spręsti šiuos konfliktus, ir tik atskirais atvejais jų sprendimui prireikia profesionalios paramos.
Sparčių socialinių ir ekonominių visuomenės pokyčių laikmetis ir jam būdingas tradicijų bei vyresniosios kartos autoriteto silpnėjimas sustiprina paauglių negatyvumą, nerimą, egzistencinės tuštumos jausmą. Paauglio ryšių su aplinkiniais, vertybėmis, visuomene ir moderniomis technologijomis irimas, visuomeninių procesų nesuvokimas, o drauge negalėjimas rasti savo vietos visuomenėje išgyvenami kaip bejėgiškumas, paaugliui susiformuoja nuostata, kad kažkas juo manipuliuoja. Tai gali tapti konflikto su visuomeninėmis institucijomis priežastimi. Pabėgimai iš namų, alkoholio bei narkotikų vartojimas, vandalizmas, savižudybes dažnai yra ir paauglio asmeninių sunkumų bei jo konfliktų su socialine aplinka išraiška. Būtina pastebėti, jog nusikaltusių paauglių resocializacija dažnai nevyksta.

Psichologinė parama paaugliams

Nors psichologinio paauglių konsultavimo, psichologinės paramos jiems praktika remiasi skirtingais teoriniais modeliais, ją vienija vienodi paramos tikslai – vidinių problemų įveikimas, santykių su bendraamžiais korekcija, socializacijos skatinimas. Bendriausia prasme psichologinė parama paaugliui turi skatinti konstruktyvų jo prisitaikymą ir sunkumų įveikimą.
Šiuos tikslus paauglys dažnai netiksliai suvokia. Todėl psichologas susiduria su priešiškai nusiteikusiu arba nemotyvuotu konsultuojamuoju, lengviausiu atveju konsultuojamuoju, kuris dėl nepakankamo savęs pažinimo ar drovumo nurodo savo sunkumus pernelyg apibendrintai, nepilnai ir iškreiptai. Be to, paauglys gali priskirti psichologą prie “suaugusiųjų”, kuriuos jis vertina kritiškai ar negatyviai. Todėl psichologui svarbu parodyti, jog jis domisi ne tik paauglio sunkumais, bet ir jo asmenybe ir vertybėmis, parodyti pagarbą paaugliui, pripažinti iš pirmo žvilgsnio menkas jo problemas, garantuoti prielaidas, kurios padėtų paaugliui įsisąmoninti, kad psichologinis konsultavimas remiasi psichologo ir konsultuojamojo ryšiu, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka konsultuojamajam, t.y. paaugliui.

Išvados

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus.
Paaugliui iškyla daugybė gyvenimiškų klausimų, kurie ankščiau jo nė kiek nedomino.
Paaugliai daugiau dėmesio pradeda skirti ne išoriniam, o vidiniui pasauliui, savąjam Aš. Jiems nuo vaikystės tutėtas autoritetas pradeda visai nerūpėti, jie pradeda neklausyti jo nuomonės, kuo greičiau skuba tapti savarankiškais, nepriklausomais, atsiskirti nuo suaugusiųjų.
Vyresniosios kartos autoriteto silpnėjimas sustiprina paauglių negatyvumą, nerimą, egzistencinės tuštumos jausmą. Paauglio ryšių su aplinkiniais, vertybėmis, visuomene, visuomeninių procesų nesuvokimas, o drauge negalėjimas rasti savo vietos visuomenėje, išgyvenami kaip bejėgiškumas, paaugliui susiformuoja nuostata, kad kažkas juo manipuliuoja. Tai gali tapti konflikto su visuomeninėmis institucijomis priežastimi.
Didžiausią žalą paauglio socialinių moralinių ypatumų formavimuisi daro neturėjimas ką veikti, nuobodžiavimas ir pramogų ieškojimas nuoboduliui išvaikyti.
Apie visumą paauglys dažnai sprendžia iš kurio nors atskiro požymio arba ypatumo, todėl apie estetines vertybes jis irgi susidaro nuomonę nesigilindamas į visumą, kartais žvelgdamas paviršutiniškai, nepagaudamas esmės.
Paauglystė gali praeiti be didelių konfliktų. Užsispyrimą ar kitokius paauglio elgesio bruožus lemia sąlygos, kuriose jis auga. Auklėjimo sunkumų išvengiama tada, kai sąmoningai arba nesąmoningai suaugusieji paauglystę pasitinka iš anksto, keisdami savo pažiūrą į bręstantį vaiką,o ne tada ieško priemonių, kai tarp tėvų arba mokytojų ir paauglio jau atsirado nesutarimai.

Naudota literatūra

1. A. Gučas. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas. Šviesa. 1990.
2. J. Kralikauskas. Psichologijos įvadas. Kaunas. Šviesa. 1993.
3. Mayers G. David. Psichologija. Kaunas. Paligrafija ir informatika. 2000.
4. G. Navaitis. Psichologinė parama paaugliu. Vilnius. Kranta. 2001.
5. A. Vaičiulienė. Paauglio psichologija. Vilnius. Presvilika. 2004.
6. R. Žukauskienė. Raidos psichologija. Vilnius. Margi riešutai. 1996.

Leave a Comment