Bendravimo psichologija

1. Žmogus ir bendravimo problema šiuolaikinėje psichologijoje

PSICHOLOGIJA – psichikos tyrimas, galime įžiūrėti tradicinę psichologiją, bendravimo psichologiją.
ŽMOGUS: 1. Dvasinis egzistencinis lygis. Susiję su religija, dvasinio alkio tenkinimu.

2. Psichologinis lygis. Mintys, norai, noras bendrauti, būti mylimam.

3. Fizinis lygis. Miegas, nuovargis, tempas, alkis.
Bendravimo psichologija – kaip žmogus bendrauja.
Bendravimas – tai dviejų, ar daugiau, žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu yra perduodama informacija, patenkinami įvairūs poreikiai: tokie kaip saugumas dominavimo saviraiškai ir kt.Bendravimas padeda giliau pažinti save, suprasti tai kas mes esame iš tikrųjų. Mes mokame bendrauti ar ne, esame malonūs arr ne, gauname atsakymus bendraudami ar ne.
Bendravimo procesas yra labai skirtingas. Į jį galime žiūrėti skirtingais aspektais ir išskirti:

1) Bendravimą kaip žmogaus tarpusavio suvokimą – socialinė percepcija.
2) Bendravimą kaip pasikeitimą informacija.
3) Bendravimą kaip tarpusavio sąveiką.

2. Asmenybė ir bendravimas

AŠ vaizdas: IDEALUS ir REALUS. Idealus ir realus nesutampa.
IDEALUS Viskas ko norime, kokį save įsivaizduojame.
REALUS Nesutampa su Idealiu, tačiau jo galima siekti. Esmė ta, kad nesutapimas tarp realaus ir idealaus duoda įtampą ir siekimą Idealaus.
Temperamentai skiriami tokie:

1. Cholerikas – aktyvusis tipas
2. Sangvinikas – aktyvusis tipas
3. Flegmatikas – pasyvusis tipas
4. Melancholikas – pasyvusis tipas

3. Charakteris ir bendravimas

Charakteris – tai assmenybės bruožai būdingi tik tam žmogui. Charakteris formuojasi pagal temperamentą ir aplinkybes, pagal artimųjų pasaulėžiūrą, intelektą, emocijų išraišką. Charakteris formuojasi gyvenimo eigoje.
Žmonės pagal charakterį: 1. Intravertai (pasyvesnio charakterio žmonės). 2. Ekstravertai (visas dėmesys nukreiptas į išorinį pasaulį).

4. Aš vaizdas ir bendravimas

AŠ vaizdas – tai vaizdinių ir

r sprendimų apie save sistema. Ji yra pastovi, iš dalies įsisąmoninta ir išgyvenama kaip unikalus aš.
Aš vaizdas – tai 1) Žinios apie save 2) Savosios vertės jausmas.
Aš vaizdas lemia aktyvumą, susieja mūsų norus, mintis, jausmus į vieningą visumą.
1) Viena jo dalis mums yra visiškai nežinoma.
2) Kita dalis yra nevisai suvokiama.
3) Įsisąmoninta, aiškiai suvokiama.

Aš vaizdas gali būti: 1) Normalus 2) Per daug lankstus – nepastovus 3) Per daug pastovus – sustingęs.
5. Pagrindinės Aš vaizdas formos

1. Realusis Aš. Jo turinį sudaro tai kokiu aš save šiandien matau.
2. Idealusis Aš. Jo turinys yra tai, kokiu aš norėčiau tapti.
3. Ateities Aš. Tai yra kokį aš matau save ateityje tampančiu.
4. Parodomasis Aš. Tai kaukių rinkinys, kurias žmogus užsideda vienoje ar kitoje situacijoje.

Savęs vertinimas gali būti: 1) Neadekvatus (Per daug gera nuomonė apie save).

2) Neadekvačiai žemas (Nepilnavertiškas per daug bloga nuomone apie save).

3) Adekvačiai teigiamas (Normalaus žmmogaus nuomonė apie save).
Savęs įvertinimas priklauso nuo:
1) Aplinkinių reakcijos ir ypatingai nuo tėvų reakcijos.
2) Palyginimas savęs su kitais.
3) Atliekami vaidmenys. Kaip mes suvokiame, kaip mes atliekame vaidmenis.

6. “Sunkūs” žmonės ir bendravimas

Pagal Fridrichą Perausą žmonės yra: 1) MAISTINGI 2) NEMAISTINGI
Nemaistingi – tai “Sunkūs” žmonės. Paprastai, jų akys primerktos lyg tave tyrinėtų, smalsūs, daug klausinėja, o klausimai siejasi su mūsų asmeniniu gyvenimu ir toks mandagumas peržengia ribas. Žvilgsnis yra įtemptas.
Yra išskiriami pagrindiniai “Sunkių” – Nemaistingų žmonių tipai:
1) Agresyvus žmogus – Tankas.
2) Žmogus snaiperis.
3) Žmogus granata
4) Vriednas – visažinis žmogus.
5) Išsišokėlis.
6) Visada sutinkantis su viskuo, bet dažnai negalintis iš

špildyti to ką apsiėmė.
7) Pažadukai arba padarysiu paskui.
8) Joks žmogus arba absoliutus tylenis
9) Žmogus NE.
10) Amžinai besiskundžiantis.
Ką daryti? a) Vengti tokių žmonių b) Arba pakeisti savo santykį į tą žmogų ir savo elgseną.
Sunkiu žmogumi jį daro, ypatingi jo poreikiai:
1) Atlikti tam tikrą užduotį.
2) Padaryti darbą geriau už kitus.
3) Poreikis turėti žmonių palankumą, sutarti su jais.
4) Poreikis gauti įvertinimą, būti įvertintam.
Susidūrus su “Sunkiais” žmonėmis rekomenduotinos bendros nuostatos:
1) Reikia išlikti ramiems.
2) Atidžiai išklausyti.
3) Pabandyti suprasti jo paslėptus poreikius. Numatyti kaip galima padėti patenkinti tuos poreikius.
Konkrečioje situacijoje geriausiai yra:
1) Nekreipti dėmesio į įžeidinėjimus.
2) Nesivelti ginčus.
3) Negrasinti, nes jis atsakys tuo pačiu.
4) Nekaltinti, nes puls.
5) Nemėginti jo nutraukti, tegul išsilieja, išsišaukia.
6) Nekalbėti su juo iš aukšto.

7. Socialinė percepcija

S.P. – tai žmonių tarpusavio suvokimas. Socialinis suvokimas.
Socialiniai objektai – gali būti kiti žmonės, pats, grupės.
Soc. obj. suvokimas kokybiškai skiriasi nuo negyvų obj. suvokimo:
1. Socialiai suvokiamas objektas nėra pasyvus ir abejingas. Suvokiamas žmogus stengiasi pakeisti suvokėjo vaizdinius sau palankia linkme.
2. Socialiniam suvokėjui – subjektui yra aktualu ne tiek pats objektas, o to objekto reikšmė ir vertė jam.
3. Socialinių objektų suvokimas labiau susijęs su emocijomis nei negivų, o emocijos labiau susijusios su suvokėjo veiklos motyvu.

Bendraujant su nepažįstamu žm., dėmesys pirmiausia atkreipiamas į labiausiai pastebimus dalykus, todėl žmogaus suvokimą pirmiausia lemia pagrindiniai faktoriai:
1) Išvaizda. 2) Stereotipai. 3) Socialiniai vaidmenys.
Stereotipas – supaprastintas tam tikros žmonių grupės įvaizdis. Jis fiksuoja tik kai kuriuos tai grupei būdingus bruožus.
Stereotipai gali būti: Labai paplitę ir

r Nelabai paplitę. Klaidingi (trukdantys bendrauti) ir Teisingi (leidžiantys įvertinti kitą žmogų per trumpą laiką).
Pirmąjį įspūdį apie žmogų veikia keletas faktorių:
1. Išoriniai faktoriai
1) Savęs parodymas iš gerosios pusės
2) Apgaulės faktorius.
2. Vidiniai faktoriai
1) Esame linkę neįvertinti kitų žmonių elgesio išorinių priežasčių bei sakyti toks jo charakteris, ir sykiu pervertinti savo elgesio išorines priežastis bei sakyti, kad poelgius lemia aplinkybės.
2) Spręsdami apie žmones, svarbesnėmis laikome neigiamas, o ne teigiamas savybes. (Dažnai tam, kad palankiau įvertinti save).
3) Žmonės yra linkę klijuoti kitiems etiketes (Labiau pastebimos pageidaujamos savybės nei nepageidaujamos).
4) Dėl akivaizdžių pastebimų dalykų nepastebime svarbesnių, bet mažiau pastebimų dalykų.
5) Geriau sekasi pažinti į mus panašius žmones, o nepanašūs atrodo keisti.
6) Egzistuoja polinkis dėl kylančių nesėkmių kaltinti pačius jas patiriančius žmones.

8. Emocijos ir bendravimas

Emocijos – tai tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris parodo kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jas paprastai sukelia ne pats įvykis, o požiūris į tą įvykį.
Poreikis – mūsų gyvenimo variklis.
Emocijos yra išreikiamos: 1) Mimika; 2) Pantomimika;
Emocijų atspindėjimas papildo žmogaus žodinę informaciją, o kartais išduoda priešingus jausmus.
Emocijas nusako ne tik 1) Neverbalinė išraiška, bet ir 2) Verbalinė išraiška (Žmogus gali jas tiesiog pavadinti)
Emocijų raišką riboja socialinių vaidmenų reikalavimai, nesugebėjimas jų atpažinti ir giliai jausti.
Emocinis nesąžiningumas gali versti kitą jaustis nesmagiai.
Emocijų išreiškimas gali būti naudingas keltu aspektų:
1) Fizinė sveikata
2) Išreiškiant emocijas kitam žmogui, pastarasis daugiau apie mus sužino ir

r tuo pagrindu leidžia geriau save pažinti.
3) Tinkama emocijų išraiška didina konfliktų sprendimo galimybes.
Emocijos gali veikti žmogų: 1) Silpninančiai – neigiamos emocijos; 2) Skatinančiai – teigiamos emocijos.
Pyktis – tai emocinė reakcija susidūrus su kliūtimi, siekiant patenkinti savo poreikius ar pasiekti kokius nors tikslus. Jį sukelia įvairūs išoriniai poveikiai: situacija, įžeidimas, draudimas, apgaulė, kritika ir t.t.
Pyktis gali žmogų veikti: 1) Pozityviai ir 2) Negatyviai.
Vienas kelias yra užgniaužti pyktį, kitas išlieti, todėl yra svarbu, supykus, apsispręsti ar kurstysime toliau pyktį ar stengsimės jį įveikti.
Pavydas – tai kelių emocijų derinys: nepasitikėjimas, bejėgiškumas, įžeidimas, agresyvumas, baimė netekti kažko, ką jaučia kitas, troškimas turėti tai ką turi kitas. Pavydas keičia žmogaus bendravimo stilių ir dažnai gali tapti asmenybės savybe, kuri, deja, veiks tą žmogų dažniausiai.
Emocijos gali būti vertinamos Racionaliai:
1) Reikia stebėti savo emocijas ir įsisąmoninti silpninančias.
2) Reikia stebėti emocijas sukeliantį įvykį.
Labai dažnai sprendžiam dilema pasidalinti jausmais ar ne.

Svarbiausia yra dalintis sudėtingomis emocijomis:

Pirminiai jausmai Antriniai jausmai
1 Pritarimas A Nuolankumas
2 Baimė B Pagarbi baimė
3 Nustebimas C Nusivylimas
4 Liūdesys D Gailestis
5 Pasibjaurėjimas E Panieka
6 Pyktis F Agresyvumas
7 Nuojauta G Optimizmas
8 Džiaugsmas H Meilė

Empatija – sugebėjimas patirti kito žmogaus emocijas ir suvokimą. Sugebėjimas būti kito kailyje.
Empatiški tėvai ar kiti reikšmingi vaikui asmenys gali išmokyti jį empatiškumo.
Būti empatišku – reiškia apie kitus galvoti taip pat švelniai kaip apie save.

9. Stresas ir bendravimas

Stresas – tai ilgai trunkanti nerimo ir įtampos būsena, kurios priežastis yra įvairūs Stresoriai.
Stresoriai – žmonės, “sunkūs” žmonės, vyro ar žmonos mirtis, skyrybos, įkalinimas, atsiskyrimas, trauma arba liga, artimo šeimos nario mirtis, vedybos, atleidimas iš darbo ar mokslo, išėjimas į pensiją.
Psichologinis stresorius skiriamas į: 1) Informacinį ir 2) Emocinį.

10. Smurtas ir bendravimas

Tyrimai rodo, kad 95% smurto aukų yra moterys ir vaikai.
Smurtui kai p reiškiniui būdingi tam tikri dėsningumai – smurtas, paprastai, vyksta tam tikra dinamika ir tam tikra tvarka, be to jis didėja ir vystosi ir yra išmokstamas.
Smurto ratas:

1. Bauginimas
2. Emocinės prievartos naudojimas
3. Izoliavimo panaudojimas
4. Smurto sumenkinimas, neigimas ir kaltinimas
5. Naudojimasis vaikais
6. Naudojimasis vyriškomis privilegijomis
7. Ekonominės prievartos naudojimas
8. Grasinimai ir prievartos naudojimas.

Smurto fazės:
I. Gero bendravimo fazė; II. Įtampa; III. Pyktis, mušimas (sprogimas); IV. Blogas bendravimas; Tarpinė. Artėjama į gerąją stadiją (atgailavimas ir perėjimas prie pirmosios fazės).

11. Neverbalinis bendravimas

Skiriami du pagrindiniai bendravimo tipai: I. Verbalinis II. Neverbalinis
Neverbalinis bendravimas – tai mokslas apie kitų siunčiamus neverbalinius ženklus, kuriuos supratę galime geriau pažinti save ir kitus.
Neverbalinio bendravimo ypatybės:
1) Neverbalinio bendravimo realumas.
2) Neverbalinio bendravimo būtinybė.
3) Neverbaliniai pranešimai išreiškia santykius, pranešimai atspindi mūsų jausmus, bet ne mintis.
4) Neverbalinis bendravimas yra daugiareikšmis.
5) Neverbalinių signalų reikšmės įvairiose kultūrose skiriasi.
Neverbalinis bendravimas atlieka eilę funkcijų:
1. Neverbalinis bendravimas nėra nesusijęs su žodžiais.
2. Ryšys tarp neverbalinio ir verbalinio bendravimo gali būti įvairus:

a) Kartojimas (NB kartoja VB),
b) Pateikimas (Neverbaliniai pranešimai gali būti vartojami vietoje žodžių).
c) Verbalinio pranešimo papildymas.
3. Reguliavimas (Neverbalinis elgesys kartais padeda reguliuoti pokalbio eigą).
4. Žodinio pranešimo paneigimas ar prieštaravimas jam.
Neverbalinio bendravimo tipai:
1. Bendravimas veido išraiška ir akimis.
2. Poza.
3. Gestai.
4. Prisilietimai
Prisilietimų tipai:
a) Funkciniai profesiniai (Gydytojo, kirpėjo, siuvėjo.),
b) Socialiniai mandagumo (Glėbesčiavimasis, bučiavimasis, rankos spaudimas),
c) Draugiškumo, šiltumo (Tapšnojimas per petį, galvą, užpakalį),
d) Meilės, intymumo.
e) Seksualiniai (Prisilietimai tam tikroje veikloje).

12. Asmeninės erdvės valdymas

Prokselika – tai mokslas tyrinėjantis kaip žmonės ar gyvūnai naudoja aplink save erdvę.
Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią nuolatos sąmoningai ar nesąmoningai bandome išlaikyti. Kiekvieno žmogaus asmeninė erdvė yra palyginti individuali nors tam tikrose ribose. Ta erdvė susijusi su mūsų poreikiais, išauklėjimu,, su vaikų skaičiumi šeimoje.
Amerikiečių antropologas Holas nustatė, kad žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines erdvės zonas:
1. Intymioji (15 – 46cm). Labai aktyviam bendravimui susijusiam su meile, globa, apsauga, paguodimu.
2. Asmeninė zona (46 – 120cm). Patogi zona pokalbiams per rankos atstumą.
3. Socialinė zona (1,2 – 3,6m). Tarp kartu dirbančių ir sprendžiančių tą pačią problemą žmonių.
4. Visuomeninė zona (>3,6m). Tarp studentu ir dėstytojaus, tarp mokytojos ir mokinių.
Erdvė susidaranti tarp mūsų ir kitų žmonių yra išorinė mūsų vidinių jausmų išraiška, parodanti ką mes jaučiame kitam žmogui ir ką jie jaučia mums.
Apie žmonių tarpusavio santykius galime spręsti ir pagal tai kaip jie susėda.
Žmonės kaip ir gyvūnai yra linkę pažymėti savo teritoriją ilgalaikiais ir laikinais žymekliais.
Apie žmogų daug ką pasako jo: rūbai, plaukai, papuošalai, turimi daiktai (kartais net rodantys profesinę priklausomybę).

13. Verbalinė komunikacija

Yra skiriama: 1. Sakytinis kalbėjimas; 2. Rašytinis.
Sakytinis: a) monologinis; b) dialoginis.
Verbalinė komunikacija ne visuomet yra tokia kokios mes tikimės. Yra daugybė barjerų, kurie kliudo bendravimo efektyvumui:
1. Nerūpestingumas. Žmogus dažnai kalba nepagalvojęs, nerūpestingai.
2. Motyvuotas iškreipimas. Mūsų norai ir troškimai dažnai mus verčia girdėti tai, ką mes norime girdėti.
3. Rūpinimasis savimi. Kai kurie žmonės per daug galvoja apie save, kad efektyviai bendrautų.
4. Gynimasis. Dažnai bendravimo metu rūpinamasi tuo, kad apsisaugoti nuo įskaudinimo.
Efektyviam verbaliniam bendravimui trukdo klaidos pokalbio pradžioje:

I. Atsiprašinėjimas ir savęs pastatymas į nabagėlio vietą.
II. Savo išskirtumo ir visagališkumo parodymas.
III. Nepagarbus elgesys su kitu žmogumi.
IV. Įvarymas į kampą.
V. Grubaus, pašaipaus, sarkastiško jumoro naudojimas.

14. Efektyvaus kalbėjimo sąlygos

Bendravimui kaip ir bet kuriai veiklai reikalingi įgūdžiai ir stilius, kuriuos galima keisti ir niekada nebus per vėlu.
Efektyvaus bendravimo bruožai:
1. Konkretumas. Kalbant užuolankomis pailgėja pokalbio trukmė ir tai sunkina pokalbį.
2. Atsižvelgimas į klausytojo žinių rėmus. Reikia bendrauti kaip su sau lygiu, net jei tai vaikas, bet naudoti pašnekovui suprantamas frazes.
3. Būtina vengti emocijomis perkrautų žodžių. Niekšas.
4. Reikia siekti, kad verbaliniai pranešimai derintųsi su neverbaliniais.
Efektyvus kalbėjimas yra tik viena efektyvaus bendravimo pusė. Kita pusė yra efektyvus klausymasis.
Efektyviai klausytis padeda:
1. Dėmesingas tylėjimas, linksėjimas, vienskiemeniai žodžiai.
2. Į pašnekovą nukreipta poza, ramūs judesiai, atvira veido išraiška.
3. Patikslinimas aktyviai apdorojant verbalinę informaciją.
4. Apibendrinimas – kaip tai supratote jūs.
5. Emocinės būsenos konstatavimas.
6. Informacija apie savo pergyvenimus, kuri sumažina pokalbio įtampą.
Efektyviai klausytis trukdo:
1. Pašnekovo ignoravimas ir tik laukimas įsiterpti pateikiant savo nuomonę.
2. Nuolatiniai vertinimai – pritarimas, nepritarimas.
3. Kyšimasis į mūsų rėmus.
4. Interpretacija pagal fizinį grožį.
5. Asmenybės vertinimas. Vertinamas žmogus, o ne to žmogaus nuomonė.
6. Dėmesio nukreipimas į kitą temą, galvojimas apie tai ką aš pasakysiu, nesiklausant ką sako pašnekovas.
7. Bendravimo klimatas arba bendravimo atmosfera, parodanti jausmus, kuriuos išgyvena pašnekovai bendraudami:
a) Teigiamas (Nepatvirtinantys atsakymai, abejonės);
b) Neigiamas (Patvirtinantys pranešimai, pripažinimas).
Tai priklauso nuo to kaip žmonės jaučia savo vertę.
Bendravimo atmosferą kuria patys žmonės, todėl nesistenkite vertinti kito žmogaus gyvenimo būdo, parodykite susidomėjimą pačiu žmogumi, stenkitės būti atvirais, kiek leidžia jūsų santykiai, būkite nuoširdūs.

15. Kritika bendravime

Bendraudami dažnai susiduriame su kritika, kuri yra labai stiprus veiksnys veikiantis bendravimo atmosferą dviem būdais: 1) Teigimai; 2) Neigiamai.
Kritikuojamas žmogus turi du pasirinkimus:
I. Kritikos priėmimas. Gaunama informacija, kuri gali būti naudinga siekiant save geriau pažinti.
II. Kritikos nepriėmimas, nes ji yra nepagrįsta.
a) Kartais kritika būna, kritiką išsakiusio žmogaus problema,
b) Nors ji ir yra teisinga, bet nepatvirtina mūsų Aš vaizdo.
Tokie nesuderinami vertinimai yra sprendžiami trimis būdais:
1. Kritikos ataka
a) Verbalinė agresija. Nepagalvojama, kad kritika gali būti ir teisinga.
b) Sarkazmas. Ne tokia didelė agresija, reikalaujanti lankstaus ir greito mąstymo.
2. Kritinės informacijos iškraipymas
a) Kompensacija. Akcentuojamos kitos savo asmenybės stipriosios pusės
1) Nėra blogai jei ji nuoširdi,
2) Blogai, jei ji nenuoširdi.
b) Racionalizacija. Bandoma trūkumus ar nesėkmes paaiškinti logiškomis aplinkybėmis.
c) Regresija. Bejėgiškumo vaidinimas, nors taip ir nėra.
3. Kritikos – prieštaraujančios informacijos vengimas:

a) Fizinis vengimas, pasišalinant iš situacijos,
b) Išstūmimas, užblokavimas ir kritikos negirdėjimas,
c) Apatija. Kritika pripažįstama, bet apsimetama, kad ji nerūpi.
Reikia pripažinti, kad gynybinės reakcijos gali būti naudojamos:
1) Sąmoningai. Bandant įvertinti nemalonią informaciją.
2) Nesąmoningai. Bandant apgauti kitus, save.

16. Konfliktus – susidūrimas

Konfliktas – tai yra vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, t.y. nesuderinamų motyvų, interesų, nuominių susidūrimas.
Pagal formą konfliktai skirstomi:
I. Asmenybės konfliktai. Konfliktai vykstantys konkretaus žmogaus viduje, atsidūrusio pasirinkimo situacijoje, ar susidūrus su informacija apie save, prieštaraujančia pačio nuomonei. Dažnai žmogus šitą informaciją sprendžia nesąmoningame lygmenyje – gynybiniai mechanizmai (Froidas). Žmogus gali jausti depresiją, kuri veda į savižudybę.
II. Tarpasmeniniai konfliktai. Nesutarimai tarp dviejų asmenų. Šie konfliktai turi tam tikras priežastis, kurios yra įvardijamos kaip Konfliktogenai:
1. Pranašumo siekimas:
1) Atviras savo pranašumo demonstravimas – įsakymai, grasinimai, kritika, kaltinimas,
2) Nuolankus santykis – geranoriškas pranašumo demonstravimas,
3) Gyrimasis – apie sėkmę lemiančius faktorius,
4) Aš manau,
5) Savo patarimo primetimas,
6) Kito žmogaus pertraukimas jam kalbant – tartum man tavo mintys nerūpi,
7) Informacijos slėpimas,
8) Pinigų skolinimas – juk laiku tai negrąžinsi,
9) Bandymas atsakomybę suversti kitam – prašant ką nors padaryti,
10) Etiniai pažeidimai – stumtelėjimai, užmynimai ir net neatsiprašoma,
11) Pasijuokimas iš kito – “patraukiant per dantį.
2. Agresija – konfliktogenų grupė.
Agreso – užpuolimas. Agresija būdinga kai kuriems žmonėms: “sunkiems” žmonėms, smurtautojams.
Situacinis agresyvumas – FRUSTARACIJA – kylantis susiduriant su tam tikra kliūtimi siekiant tikslo.
3. Egoizmas
Egoistas – siekia tik asmeninės naudos ir tai ne visada būna teisinga, nes tai daroma kitų žmonių.

Kaip išvengti tarpasmeniniuose santykiuose Konfliktogenų?
1) Prisiminti, kad bet koks neatsargus pasakymas gali būti konflikto priežastis,
2) Būtina pašnekovui būti empatišku,
3) Elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.
III. Grupiniai konfliktai.
Dar konfliktai skirstomi: 1) Paslėpti (numatyti); 2) Nepaslėpti (nenumatyti).
Konfliktus galima spręsti:
1) Tiesiogiai – dalyvaujant trečiajam asmeniui,
2) Netiesiogiai:
a) Jausmų išliejimo,
b) Pozicijų pasikeitimo – kaip jaustumeisi mano vietoje,
c) Oponento priverstinis klausymas
d) Agresijos – kai konfliktuojantys suvedami pokalbiui ar sportiniam žaidimui pykčiui išlieti,
e) Pajuokavimo – situaciją perleisti juokais,
f) Nutylėjimu – pyktį išlieti dirbant.

Svarbiausios sąlygos konfliktui išspręsti:
1. Konflikto esmės atskleidimas – išsiaiškinant pagr. konfliktą sukėlusias priežastis.
2. Atviras ir efektyvus abiejų konfliktuojančių pusių bendravimas – savikontrolė, klaidų pripažinimas, atsidėjimas tik tam reikalui.
Dažniausiai konfliktus sprendžiame pagal pastovią konflikto sprendimo taktiką:
1. Fizinis ar emocinis pasitraukimas. Pasitraukiama iš konfliktinės situacijos ir paskui sulaukiant dar didesnių bėdų.
2. Nuslopinimas. Atsisakoma pripažinti, kad konfliktas iš vis egzistuoja ir paskui sulaukiant dar didesnių bėdų.
3. Taktika Laimėti – Pralaimėti. Laimėjęs bus patenkintas, tačiau vargu ar bus patenkintas pralaimėjęs.
4. Kompromisas. Situacijoje nėra laimėtojo ir abu arba šiek tiek arba daug pralaimi .
5. Strategija Laimėk – Laimėk. Patenkinti abu konfliktuojantys, nes paisoma abiejų poreikių. Brandžių žmonių taktika.
Pagal konflikto rezultatą, konfliktai būna:
1) Konstruktyvūs, skatinantys asmenybės brendimą;
2) Destruktyvūs, mažinantys žmogaus psichologinį pajėgumą.

17. Bendravimo orientacijos

Kiekvienam žmogui būdingas bendravimo stilius, lemiantis bendravimo produktyvumą.
Produktyvus bendravimas – kai bendraujantys praturtėja, ir informacine, ir psichologine dvasine prasme. Būdingas brangiems žmonėms.
Neproduktyvaus bendravimo tipai pagal E.Fromą:
1. Imlioji orientacija. Viskas kas geriausia yra išorėje, todėl viską kas geriausia ir reikia imti. Toks žmogus dažniausiai turi draugą, kuris sprendžia visas jo problemas. Tas žmogus tai jo ramstis, be kurio jis nemoka bendrauti.
2. Išnaudotojiškoji orientacija. Gerovės šaltinis taip pat yra gyvenimo išorėje, tik jie linkę ne imti tą gerą, bet atimti. Pavydūs ir vertina tik tai, ką turi kiti, bet nevertina, ką turi patys. Bendravimas nepadeda augti ir turtėti.
3. Kaupimo orientacija. Jaučiasi gerai tik sukaupę net nesvarbu ką. Eikvojimas jiems sukelia nerimą. Tai pedantiški bijantys naujovių žmonės. Artimi santykiai su jais yra neįmanomi, nes tai laikoma įsibrovimu į jų psichologinę aplinką.
4. Rinkos orientacija. Šių žmonių pagrindinis tikslas – būti populiariems ir turėti paklausą. Jie neturi savojo aš, nes kiekvienoje situacijoje stengiasi elgtis ir būti toks, kad išliktų populiariausiu. Taip jie praranda savąjį aš ir neturi artimų draugų.

18. Kai kurie bendravimo šeimoje aspektai

Santuoka yra tik pradžia šeimyninio gyvenimo, bet ne pabaiga. Šeimyninė laimė yra užsidirbama ir priklauso nuo to kaip bendraus sutuoktiniai.
Kas gali atsitikti po santuokos:
1. Buvę labai artimi žmonės susituokę atitols vienas nuo kito. Reikia nuo savojo Aš pereiti prie savojo Mes.
2. Po vestuvių vienas būna laimingas, o kitas nelaimingas. Reikia stengtis taikytis abiem vienas prie kito, o ne kuris nors vienas.
3. Vienas praryja kitą. Vienas sako daryk tą, daryk aną, o kitas pasijunta kvailelio vietoje.
4. Ir vienas ir kitas atsisako tam tikrų savo poreikių šeimyniniam labui, kad abu galėtų būti laimingi. Abu turi stengtis šalinti tokias savo savybes, kurios žeidžia kitą.

Leave a Comment