Maištas
Manau didžiausia problema su kuria susuiduriame šiandiena yra paaugliu nepaklusnumas, agresija. Kas nulemia visus šiuos neigiamus veiksnius? Kas skatina maištauti?Papraščiausiai kai tėvai į paauglį žiūri ne kaip į vaiką , o kaip į brestantį žmogų, ir į tai atsižvelgdami keičia savo santykius su juo, prie naujo bendravimo būdo galima pereiti susiduriant tik su menkiausiais nesklandumais.Labai sarbu , kad santykiai keistūsi suaugusio iniciatyva ,jokiu būdu negalima leisti paaugliui tapti permainų vadovu, tada neigiamos pasėkmes neišvengiamos. Nesklandumų daugėja, konfliktas gilėja. Atkaklus suaugusiojo siekimas išlaikyti ankstesnįjį santykių stilių susiduria su paauglio priešinimusi, jo protestu. Jeigu suaugusysis nepakeičia savo pozicijos, tokie protestai nuolat intecyvėja, paauglio neigiamos savybės plėtojasi ir gilėja. Suagusiojo spaudimas gali sukelti jaunuoliui troškimą atkeršyti už jam patirtas nuoskaudas arba dar blogiau norą atsigriebti bendraujant su kitais, silpnesniais, mažesniais, kai susiklosčiusi situacija nežada bausmės. Liūdniausia, kad paauglys ima ieškoti tokiu situacijų ir randa. Jis supranta, kad elgiasi netinkamai ir yra vertas bausmės, bet vis dėl to taip elgiasi nepaisydamas nieko. Čia kaltas ne blogas tėvų pavyzdys, paprasčiausiai paauglys iš šeimos pasisavina viešpatavimo priemones ir jas vartoja savęs įtvirtinimo poreikiams. Kai jaunuolis skriaudžia silpnesnį, negalintį apsiginti vaiką, jis pirmiausia įtvirtina save. Jam svarbu pajusti ir įrodyti sau, kad yra stiprus, gali ka nors valdyti, o ne tik lankstytis. Ir štai jis žemindamas, skaudindamas žmogų jaučiasi tvirtas, savimi pasitikintis. Dažnai užsitęsęs konfliktas paskatina paauglį išeiti iš namų. Jis užsidaro su savo skriauda, pradeda namie gyventi pats sau, suvokdamas savo vienišmuą. Tėvus jis laiko žmonėmis kurie tiesiog nesugeba suprasti kito žmogaus. Todėl visus jų reikalavimus nuomonę atmeta tuoj pat nė nesvarstęs. Tėvams tokia situacija visų aštriausia, jie pasijunta visiški bejėgiai, netenka jokios ytakos paaugliui.
Galima padaryti išvadą, kad perėjimas prie naujo tipo paauglio ir suaugusiųjų santykių būna nesklandus, konfliktas gresia kai vaiko visa ko pasikeitimų inicijatoriumi tampa paauglys, o suaugusieji priešinasi. Tada paauglys nepaklūsta jiems, protestuoja, griauna ankstersnius santylius su tėvais. Apskritai, manau, kad konfliktas taj padarinys kada suaugusieji nenori rasti paaugliui naujos vietos greta savęs. Tai nelengvas uždavinys tačiau išsprendžiamas. Santykiai su paaugliu butinai turi būti darnūs, nes kaip tik šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi požiuris į svarbius gyvenimo klausimus, klostosi ateities planai, tvirtėja ryžtas elgtis nenukrypstant nuo savo pažiurų ir siekių.