Kuno menas

Įvadas
Viena turtingiausių, gražiausių ir labiausiai paplitusių lietuvių liaudies meno šakų yra medžio skulptūra. Pirmos konkretesnės žinios apie liaudies skulptūrą siekia XVIII a., kai dvasininkija pradėjo drausti liaudies meistrams dirbti statulėles ir jomis puošti kryžius. Tačiau, nepaisant draudimų, ji vystėsi ir plito. Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra, paprastai vadinama “dievukais”, “statulėlėmis”, pasižymi turtingomis plastinėmis formomis. Susiformavusi Lietuvos kaime, liaudies skulptūra paplito po miškus, laukus, pakeles, sodybas. XIX-XX a. pr. liaudies skulptorių Lietuvoje buvo labai daug, tačiau daug jų liko neužfiksuota. Štai senųjų liiaudies skulptorių Rokiškio rajone buvo taip pat daug, tačiau archyvuose likusios tik kelios pavardės: Karolis Dagys, Laurynas Masiliauskas, Jonas Vizbaras, Bronius Kavaliauskas, Kazimieras Gasiūnas, Latunskas, Legas, Pavarotnikas, Kazimieras Repšys, Napalys Dulkė, Ignotas Bružas, Pranas Navikas. Rokiškio krašto muziejaus archyvuose yra nemažai ir kitų senųjų liaudies meistrų darbų, tačiau jų pavardės yra nežinomos. XIX-XX a. pr. liaudies drožiniuose vyravo religinė tematika, tačiau menininkai gana laisvai ją interpretavo. Liaudies menininkai, matydami bažnyčiose dailės kūrinius, kartais juos bandydavo atkurti iš medžio. Todėl greta saavito liaudiškos temos sprendimo retkarčiais matome laisvesnę pozą, judesį, tapybiškumą, būdingą barokinei dailei. Drožėjai dažniausiai vaizdavo Kristaus figūrą: Nukryžiuotąjį, Kristų Nazarietį, Rūpintojėlį, Kristų, nešantį kryžių (K.Dagio, L.Masiliausko darbai), taip pat kitus šventuosius: šv.Mariją, šv.Oną, šv.Nepomuką, šv.Florijoną, šv.Agotą. Meistrai savo kūriniuose įk

kūnydavo ir tai, ką matydavo savo aplinkoje, ką žinojo, ką mylėjo, ką jautė. Dažnai jų vaizduotę užplūsdavo vizijos. Tada jie sukurdavo medinius riterius, mitologinius paukščius bei žvėris. Šventuosius neretai vaizdavo kaip valstiečius: šiurkščiais skruostais, didelėmis, nustebusiomis akimis, stambiomis rankomis. Tradicinė liaudies skulptūra buvo polichromuojama (K.Dagio, L.Masiliausko, J.Vizbaro darbai). Spalvomis menininkai išryškindavo kontūrus ir plokštumas, pabrėždavo plaukus, antakius, blakstienas, akis, lūpas. Statulėles dažydavo daugiausia aliejiniais dažais. Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai, horeljefai, apvalios formos. Apvaliosios skulptūros taikymas stogastulpiams, koplytstulpiams, kryžiams vertė skulptorių dėmesį koncentruoti į priekinę skulptūros pusę, todėl nematomos nugarinės pusės dažniausiai plastiškai neužbaigdavo. Drožėjas nesikrapštinėjo prie skulptūrėlės, siekdamas jos buitinio, figūrinio tikslumo. Teikdavo pirmenybę išraiškai, liaudiškai šventumo sampratai.
XX a. vidurio drožėjai, tęsdami lietuvių liaudies skulptūros tradicijas, ėmėsi naujų temų. Daauguma jų atsisakė polichromijos (B.Milaknis, P.Šinkūnas), tačiau perėmė iš senųjų liaudies meistrų polinkį improvizuoti, lakonišką formą. Nauja epocha suformavo ir kitą liaudies menininko tipą. Dažno šių dienų liaudies menininko namuose yra pagrindiniai informacijos šaltiniai – TV, radijas, žurnalai. Vis daugiau įtakos liaudies menui turi ir profesionalioji dailė. Šiuo metu Rokiškio rajone kuria Venecijus Jočys, Gintaras Varnas, Justinas Čypas, Robertas Žaliukas, Rimantas Naprys, Alfonsas Adomonis, Juozas Čepulis, Arvydas Adomavičius. Liaudies skulptūroje atsiranda abstrahuotų, netradicinių formų, nauja plastika (G.Varno kūryboje), kai kurie menininkai da
arbų turiniu bei technika nutolsta nuo senųjų liaudies tradicijų (R.Žaliukas, A.Adomavičius). Daugelis turi nuolatinį darbą ir kuria tik laisvalaikiu. Tuo tarpu senieji liaudies meistrai drožinėdavo tada, kada “pagaudavo” įkvėpimas. Tačiau visų liaudies skulptorių darbai yra saviti, juose atsiskleidžia autorių charakterio bruožai, jų pasaulėjauta.

Liaudies menas padeda giliau pažinti vienos ar kitos tautos kultūra, jos būdingus bruožus, žmonių gyvenimą bei charakterį. Meniškuose nežinomų meistrų kūriniuose atsispindi poetinė liaudies fantazija, grožio supratimas buities elementai. Liaudies meno darbų būdingas bruožas yra jų realizmas, formų išraiškingumas ir paprastumas, dirbinio medžiagos ypatybių pajautimas ir pan.
Lietuvių liaudies menas turi senas tradicijas. Per daugelį šimtmečių vystėsi įvairios jo rūšys, tobulėjimo formos, pagražinimo elementai. Iš kartos į kartą ėjo šios tradicijos, taip meistriškai įkūnytos audiniuose, medžio bei geležies dirbiniuose, keramikoje, pastatuose.
Drožyba
Drožyba – tai taikomosios dekoratyvinės dailės ir skulptūros technika. Medis, kaulas, ragas, gintaras, plastikai ar kitokia medžiaga apdorojama (drožiama, pjaustoma, skutama, lyginama) aštriais įrankiais (kaltais, peiliu, pjūkleliu).

Drožybos technika sukuriami įvairios paskirties dirbiniai: skulptūrėlės, skulptūrų dekoras, pastatų eksterjero ir interjero medinės puošmenos, buities reikmenys, papuošalai. Medžio drožiniai puošiami inkrustacija, poliruojami, lakuojami, dažomi įvairiomis spalvomis, auksuojami. Kaulo ir rago drožiniai dažniausiai tik poliruojami. Drožybinis dekoras būna dažniausiai žmonių figūrų, kaukių, augalinių ir gyvūninių ornamentų pavidalo.
Medienos, kaip medžiagos kūrybai, populiarumas Lietuvos tautodailėje yr

ra apspręstas geografinės padėties. Mediniai daiktai nuo neatmenamų laikų ima dominuoti Lietuvoje. Raižomi darbo įrankiai, namų apyvokos reikmenys, rogės, vežimai su pakinktais, baldai, architektūrinės detalės. Ilgainiui susiformavo lietuviams būdingi raižymo principai: atlikimo saikingumas, kompozicijos išbaigtumas, prasmę turinčių simbolių įpynimas.
Kintant gyvenimo sąlygoms, pakito daugelio daiktų paskirtis. Jų funkcija liko tik dekoratyvinė – suvenyrinė. Bet tai ir gelbsti nuo išnykimo. Žmonės nori atgaivinti atmintyje išlikusių ornamento simbolių prasmę.
Skulptūra
Mėgiamiausia ir plačiausiai pasireiškusi mūsų liaudies meno šaka yra įvairių rūšių medžio išpjaustymai, priėję prie tokio formos tobulumo, kurį galime drąsiai vadinti skulptūra.
Monumentalioji skulptūra
Šiuolaikinio lietuvių liaudies meno tendencijos aiškiausiai pasireiškė monumentaliojoje skulptūroje, kurios atgimimas ir suklestėjimas pakėlė visą liaudies kūrybos prestižą, tapo svariu Lietuvos nacionalinės kultūros reiškiniu.
Daug monumentalių skulptūrų pastatyta pavieniui ir grupėmis istorinėse ir literatūrinėse vietovėse, kapinėse. Ypač suintensyvėjo liaudies monumentalistika Atgimimo metais. Statomi paminklai partizanų žuvimo vietose, jubiliejiniai – šventoriuose ir miestelio aikštėse, sukurtas ir pirmas tokio pobūdžio ansamblis Birštone.
Daug yra šaltinių atskleisti lietuvio sielą, bet giliausias ir neišsemiamas yra mediniai kryžiai, kuriais nuo amžių puošiasi Lietuva. Nė viena mūsų liaudies šaka nėra taip paplitusi po visą šalį, kaip mediniai kryžiai. Nekristų mūsų mediniai kryžiai taip į akis svetimšaliams, neverstų domėtis Lietuva, jei mūsų mediniai kryžiai, tebūtų tik paprastos krikščioniško kryžiaus fo
ormos.
Pasaulyje Lietuva vadinama ypatinga kryžių šalimi, šventa Dievo žeme. Tie kryžiai kalbėjo ir dabar kalba apie gilią tautos praeitį, tos praeities kultą ir su juo susijusį vidinį menininko monologą, apie lietuvio godas, kančias ir idealus. Ir šiandien Lietuvos tautodailininkų sieloje yra išlikusi toji stebuklinga galia prabilti kryžių kalba. Nuo amžių tai šventa kalba. Tautos menininkas nemėgo iškelti savo asmens. Jam visada užteko to vidinio džiaugsmo, kurį patiria kurdamas medinį stebuklą.
Medinė skulptūra
Šiuolaikinė lietuvių liaudies skulptūra remiasi ir perėmė turtingos tradicinės liaudies skulptūros patyrimą ir bruožus, o drauge pergyveno nemaža sunkumų, blaškymosi. Pokario metais buvo reikalaujama naujų temų. Meistrai orientavosi į literatūrinius siužetus. Įsivyravo jumoristiniai ir satyriniai siužetai: visokiausi velniai, girtuokliai, medžiotojai, įsimylėjėliai. Skulptūra tapo suvenyrinė, sumenkėjo jos turinys ir meninė forma. Tuo pat metu eilė meistrų sukūrė ir vertingų skulptūrinių vaizdų, dažniausiai – specialiai parodoms. Liaudies meno parodų ekspozicijose skulptūra užimdavo ir tebeužima dominuojančią vietą. Pastaruoju metu dažnai grįžtama prie tradicinių siužetų tautinių herojų vaizdų.

MEDŽIO DROŽYBOS TRADICIJŲ TĄSA
TELŠIŠKIŲ MEDŽIO DROŽĖJŲ DARBUOSE

Medžio dirbiniai turi gilias tradicijas. Archeologinių radinių duomenimis įrodyta, kad akmens amžiaus žmonės buityje naudojosi mediniais daiktais – dubenimis, kaušais, irklais ir kt. Išlikusių medinių daiktų fragmentai kalba apie jų dekoratyvumą, meniškumą, o kartu ir apie utilitarinę paskirtį. Ne vienas gražus, puošnus daiktas buvo skirtas aukojimui arba su juo buvo atliekamos tam tikros apeigos.
Šimtmečių eigoje keitėsi žmonių gyvenimo būdas, keitėsi buitiniai daiktai. Atsirado naujos paskirties buitiniai daiktai, indai, namų apyvokos reikmenys. Kai kuriuos medinius daiktus išstūmė naujos medžiagos – stiklas, metalas, keramika. Palaipsniui susikūrė amatininkų dirbtuvės, kuriose dirbo prityrę meistrai. Jų pagaminti daiktai išsiskiria savo tobulumu, meniškumu, profesionalumu. Prityrę meistrai padeda formuoti profesionaliąją taikomąją dailę. Jie dažniausiai yra išsimokslinę, pas tobulą specialistą įsigiję žinių, kurias pritaiko savo darbe. Profesionaliojo taikomojo meno pavyzdžiai plito pilyse, dvaruose, turtingų miestiečių namuose, nes tai brangūs, įmantrūs daiktai, kurie dėl brangumo ne visiems prieinami.. Todėl kaimo buityje plito kitokie – mediniai – daiktai. Jie buvo originalūs savo forma, žavėjo liaudišku dekoru. Kaimo buityje ilgą laiką buvo naudojami įvairios paskirties mediniai daiktai – pradedant maisto gaminimo įrankiais, namų apyvokos reikmenimis ir baigiant baldais, žemdirbystės padargais. Mediniai daiktai nėra ilgamečiai. Nuo kasdienio naudojimo jie sunyko ir buvo išmesti, todėl visapusiškai nagrinėti medžio drožybos pavyzdžius nuo seniausių laikų iki šių dienų yra gan sudėtinga, nes trūksta šaltinių.
Kaimuose gyveno meistrai amatininkai, kurie gamino vienos ar kitos paskirties daiktus – tai staliai, dailidės, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, skiečiai, kalviai.
Atskira grupė buvo dievdirbiai – šventųjų, koplytėlių, kryžių meistrai. Nors dažnai tas pats stalius, dailidė ar kuris kitas medžio apdirbimo meistras galėjo išdrožti ir šventojo statulėlę, bet tuo retai užsiimdavo, nes dažnai tam trūkdavo laiko.
Liaudies amatininkai amato išmokdavo vieni iš kitų. Dažniausiai – sūnus iš tėvo, o kartais gabesnį vaiką leisdavo pas gerai žinomą meistrą, pasimokyti meistrystės, kur jis dirbo be atlyginimo ir tik po vienerių metų tapdavo pameistriu. Tapęs pameistriu, mokinys gaudavo šiokį tokį atlyginimą. O meistrui, kad jis sutikdavo priimti mokinį ir išmokinti jį amato, buvo atsilyginama pinigais ar kitokiu sutartu užmokesčiu. Priklausomai nuo mokinio gabumo ir tėvų turtingumo, tęsdavosi ir mokslas. Vidutiniškai jis galėjo trukti nuo vienerių iki trijų metų. Mokymosi metu mokinys gyveno ir maitinosi pas meistrą.
Per tą laiką mokinys susipažindavo su medžio savybėmis, išmokdavo meistrystės paslapčių, o kartu įgaudavo įgūdžių ir perimdavo net to meistro stilių, jo ypatybes ir dar kurį laiką dirbdavo to meistro įtakoje.
Medžio apdirbimo meistrai universalūs. Jie sugebėdavo geriau ar blogiau padaryti visus buityje reikalingus daiktus. Tačiau geriausiai išpildydavo savo įgūdžius tuose darbuose, kurių specialistas buvo – jeigu ratelninkas – tai dirbo puikius verpimo ratelius, jei kubilius, tai darydavo puikius kubilus ir t. t. Universaliausias ir populiariausias buvo stalius, kuris dažniausiai darė baldus. Šios specialybės žmonės turėdavo pakankamai užsakymų ne tik savo namuose bet juos kviesdavo atvykti ir į užsakovo namus. Dažniausiai vykdavo į tuos namus, kuriose augo kelios dukros ir joms buvo reikalingi baldai, todėl stalius čia buvo labiausiai pageidaujamas. Populiariausi baldai buvo kraičio skrynios, indaujos, stalai, kėdės, suolai, spintos, lovos, rankšluostinės. Šalia pagrindinių užsakymų meistras dažnai išdroždavo gražią prieverpstę, kultuvę, kočėtuvę, šaukštų, sprąsčių, audimo šaudyklių ar kokį kitą reikalingą, mielą daiktą, kuris labiau tiko dovanoms.
Baldų plokštumos paprastai ornamentuojamos kontūriniais kiaurapjūviais raštais, rečiau reljefiškai. Kartais kai kurios dalys buvo traktuojamos skulptūriškai. Skrynios, spintos, stalai, lovos, kėdės, rankšluostinės ir kt. buvo puošiamos polichromine tapyba. Dažant polichrominiu būdu, baldų paviršiuje išskiriami keli kompoziciniai laukai. Jie puošiami įvairiaspalvių augalų, rečiau geometriniais bei gyvuliniais ar dangaus kūnų ornamentais. Ypač įvairiomis spalvomis ir raštais tapytos kraičių skrynios. Baldų puošyboje daugiausia vyrauja vazonuose augantis stilizuotas augalas, neretai su vaisiais, žiedais, ant šakelių tupinčiais paukščiukais.
Baldų polichrominei tapybai būdingas sodrių spalvų derinys – tamsiai žalia, ruda, mėlyna, juoda. Šios spalvos dažniausiai sudaro foną, o ryškesnės, šviesesnės spalvos, kaip – geltona, balta, raudona – piešinį.
Kituose ornamentuotuose buitiniuose daiktuose, kaip – prieverpstėse, kočėtuvėse, kultuvėse, rankšluostinėse ir kt. – vyrauja išskirtinis ornamentas – viena ar kelios segmentinės žvaigždės apie kurias išdėstomi kiti puošybos elementai – trikampėliai, rombai, keturkampiai, grioveliai, vingeliai, įkarpėlės, kryputės ir kt. Kitas vyraujantis ornamentas šių daiktų grupėje buvo augalinis, kurį vėl paįvairindavo geometrinių figūrėlių kompozicija.
Buvo dar viena, išskirtinė medžio meistrų grupė, kuri drožė memorialinius paminklus: stulpus, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles, krikštus, kryžius, skuptūrėles. Tai žmonės, kurie pirmenybę teikdavo dvasinėms, o ne materialinėms vertybėms. Tai dievdirbiai, kurių sukurti šventieji ne visada buvo vertinami, ne visada jų darbus šventindavo bažnyčia, ne visada turėjo didelę paklausą, o pelnas buvo minimalus.

M
edis – tai ne tik simbolis kūryboje ar pasaulėžiūroje, jis taip pat ir medžiaga. Medžiaga, funkcionaliems ir meninį skonį ugdantiems dirbiniams. Kažin, ar yra pasaulyje namai, kurių buityje neaptiktume bent menkiausio medžio dirbinėlio. Paveikslai, įvairiausi raižinėliai, skrynelės, dėželės, rėmeliai – neįmanoma net visko išvardinti. O kur dar daugybė puikiausių medžio dirbinių, kuriais naudojamės virtuvėje ir apskritai, kurių pilni namai ir be kurių turbūt negalėtume įsivaizduoti savo gyvenimo. Nereikia pamiršti ir medinių interjero bei eksterjero detalių. Daugelyje namų dabar galime pamatyti ne vieną dešimtmetį madingas medžio parketu išklotas grindis ar medžio dailylentėmis dengtas lubas, sienas. “Dailiom lentelėm” vadinamos medinės lentelės pelnytai, nes medis, iš tiesų, puošia, pagyvina mūsų buitį. Sunkiai įsivaizduojamas būstas ir be medinių palangių, langų, kurie, deja, vis dažniau pakeičiami plastikiniais – nenatūraliais, “negyvais”, “bedvasiais” gaminiais.
Senoliai medžio vertę geriau suprato, todėl įvairiau, išradingiau gebėjo jį panaudoti. Prisiminkim dailiai raižytas langines, kraičio skrynes, prieverpstes, stogų puošybos elementus. Berašant kažkodėl prieš akis iškilo senoviškos kaimiškos lietuviškos pirtelės vaizdas, todėl ją galima taip pat įtraukti į tą ilgą, medžio panaudojimo, sąrašą. Pirtis kaip ir seniau, taip ir dabar visa išklota mediena, kurios kvapas pamalonina nosį, o iš ąžuolo šakų surišta vanta – būtinas maudymosi pirtyje atributas.
Be abejo, be medienos nebuvo apsieita ir trobesių bei sakralinėje architektūroje, nes medis padėdavo pastatui geriau įsilieti į visos sodybos ir gamtos spalvų derinį. Buvo statomos medinės bažnyčios, medinės tvorelės, buvo daromi įvairūs memorialiniai paminklai. Vienam iš pastarųjų – krikštui buvo skiriamas ir simbolinis dėmesys: vyrams krikštai buvo daromi iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo, o moterims – iš eglės, drebulės, pušies, liepos. Iš medinių paminklų galima paminėti stogastulpius, koplytstulpius, kryžius, koplytėles. Stogastulpiai ir kryžiai stovėjo ne tiktai kapinėse ir kryžkelėse, bet, galima sakyti, visur: priešais sodybas, galukaimėse, laukuose, prie “šventų” šaltinių, giriose. Jie buvo statomi sutuoktuvių proga, sunkiai susirgus, paminint staigią mirtį, kilus epidemijai arba laukiant gero derliaus. Jie kilo iš žemės taip, kaip iš jos kilo liaudies daina bei įvairūs papročiai, ir iš religinių įsitikinimų, kuriems reikalinga išraiška meninėje kūryboje. Kalbant apie Pasaulio medį, būtų galima išskirti stogastulpius. Stogastulpis panašus į medį. Augalas liaudies mene paprastai būna smailiaviršūnės piramidės, primenančios eglę ar iš žemės besikalantį daigą, formos. Mediniai stogastulpiai labai primena besistiebiančius į viršų augalus. Savo forma stogastulpiai labai panašūs į medžius su kelių aukštų vainikais ir gėles.Lietuviškų stogastulpių su saulėmis ir mėnuliais viršūnės panašios į indoeuropiečių ir ugrų – finų tautų tikėjimų bei meno dirbinius. Panašiai įsivaizduojamas ir kosminis medis.

Visus šiuos dirbinius liaudies meistrai puošė ne tik skulptūromis, bet ir tapybos bei grafikos darbais. Šimtmečiais jie buvo kuriami iš medžio, iki XIX a. išlikusi nuostata, kad šventas tik medinis memorialinis paminklas. Be medžio neišsiversdavo ir grafikos meistrai, kurie paveikslus išraižydavo medyje, o po to atspausdavo ant popieriaus. Paplitę buvo ir medžio drožiniai, retas mūsų sodžiaus buities darbas nebuvo pagražintas jais, drožyba buvo puošiamos verpstės kultuvės, rankšluostinės, šaudyklės, kočėlai, šaukštai.
Plačiai medis buvo naudojamas ir lietuvių liaudies muzikos instrumentų gamyboje. Turbūt retas kuris, be tradicinių, įprastų liaudies muzikos instrumentų: kanklių ar skudučių, galėtų išvardinti dar keletą, pagamintų iš medienos. O jų tikrai nemažai, tai – vienas paprasčiausių idiofonų klasės instrumentas kleketas, terkšlės, vieni iš seniausiai žinomų instrumentų – skrabalai. Kiti – lentutės, lamzdelis, ubikas, birbynė. Instrumentams gaminti dažniausiai buvo naudojama uosio, klevo, ąžuolo, beržo mediena.

Literatūros sąrašas:
• Sud. V. Kubilius Tarptautinis medžio drožėjų simpoziumas-Igliauka’99. Kaunas, 2000m.
• J. Almonaitienė Švenčių ratas. Vilnius, 1998
• Autorių kolektyvas Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Bukletas
• Autorių kolektyvas Lietuvių liaudies menas. Vilnius, 1992.
• P. Galaunė Lietuvių liaudies menas. Vilnius, 1989
• Prieiga prie WWW.

Leave a Comment