neįgaliųjų profesinė reabilitacija

T U R I N Y S

Įvadas…………………………………………………………………………………………21. Profesinis neįgalių asmenų orientavimas…………………………………….32. Neįgaliųjų profesinis rengimas………………………………………………….73. Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modeliai……………………………….9 3.1. Socialinės profesinės inkliuzijos ( Rinkos liberalusis) modelis………………………………………………………………………….9 3.2. Profesinio konkurencingumo ( dualinis) modelis……………….11 3.3. Mokyklinis profesinio rengimo sistemos modelis………………12 3.4. Kombinuotas profesinio ugdymo sistemos modelis……………124. Pagalba įsidarbinant ir parama darbovietėse……………………………..13 5. Bendros žinios apie kai kuriuos Lietuvos neįgaliųjų profesinės reabilitacijos centrus………………………………………………………………14Išvados………………………………………………………………………………………17Literatūra…………………………………………………………………………………..18

Į v a d a s

“ Kiekvienas iš mūsų, tame tarpe ir asmenys, turintys specialiųjų poreikių, turi teisę būti ugdomi” (Elijošius E., 2001). Ugdymas turi priklausyti nuo asmens specialiųjų reikmių, kurios kyla dėl negalės.Todėl itin sudėtingas uždavinys tenka tiek specialiajai, tiek bendrajai pedagogikai, kurių tikslas – paruošti asmenį savarankiškam gyvenimui, išmokant profesijos bei parengiant būsimam darbui. Be to, neįgalų asmenį rengiant būsimai profesijai, svarbu orietuotis ne tik į šią dieną, bet būtina atsižvelgti ir į ateities socialinius – ekonominius reikalavimus, siekiant , kad specialybė, kurią įgis neįgalusis, atitiktų darbo rinkos poreikius. Dar sudėtingesnis dalykas – sėkmingas neįgaliųjų įsidarbinimo procesas. Nors Lietuvoje neįgalų asmenį įdarbinęs darbdavys yra materialiai skatinamas, jam taikomos įvairiausios įstatymuose numatytos lengvatos, tačiau dirbančiųjų yra tik mažuma. Taip yra dėl žemo neįgalių asmenų profesinio pasirengimo, atsilikusių technologijų , didelio nedarbo mūsų šalyje bei kitų priežasčių. Norint kalbėti apie visapusišką neįgalių asmenų adaptaciją bei integraciją į visuomenę, reikia pabrėžti, jog vienas iš esminių šio proceso komponentų ir yra profesinė reabilitacija. Kuomet specialiųjų poreikių turintis asmuo įgija profesiją, tačiau vistiek negauna darbo, nevyksta ir pilnavertė jo adaptaciją visuomenėje. Šiuo metu neįgaliųjų profesinės reabilitacijos problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms, tame tarpe Latvijai bei Estijai. Atsižvelgdama į problemos aktualumą, būtinybę ją spręsti, taipogi į tai, jog viena iš socialinio pedagogo darbo krypčių yra profesinis konsultavimas, pasirinkau šią tęmą. Mano kursiniame darbe yra nagrinėjami su profesine neįgaliųjų reabilitacija susiję klausimai, problemos, jų sprendimo galimybės, taipogi pateikiami asmenų, turinčių specialiųjų poreikių, profesinės reabilitacijos etapai, modeliai ir bendrais bruožais apibūdinami Lietuvoje neįgaliųjų profesinės reabilitacijos srityje dirbantys centrai.

Tyrimo “ Neįgaliųjų profesinė reabilitacija” tikslas – atskleisti neįgalių asmenų profesinės reabilitacijos Lietuvoje aspektus.Vienas iš tyrimo uždavinių – išsiaiškinti ir apibūdinti sunkumus, kurie kyla dėl neįgaliųjų profesinės adaptacijos. Kiti du svarbūs uždaviniai – analizuoti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modelius, atskleisti jų teigiamas ir neigiamas puses bei šsiaiškinti neįgalių asmenų profesinės reabilitacijos uždavinius. Profesinis neįgalių asmenų orientavimas

“ Visą XX amžių edukologai, psichologai tyrinėjo, projektavo, rašė knygas, kuriose bandyta aiškinti, kaip besirenkančiajam profesiją reikia patarti, kad jis be klaidų rastų tinkamiausią sau specialybę, profesiją, darbovietę” ( Jovaiša L., 1999). Buvo sukurtas vadinamasis profesinio orientavimo ir konsultavimo mokslas. Specialaus ugdymo sistemoje šio mokslo pasiekimai taipogi svarbūs, kadangi vienas iš pagrindinių neįgaliųjų profesinės reabilitacijos uždavinių ir yra vaikų, jaunuolių profesinis orientavimas. Šios užduoties vykdymui reikia labai daug atidumo ir kruopštumo. Norint sutrikusio intelekto žmogui padėti išsirinkti profesiją, visų pirma reikia tą asmenį gerai pažinti. Gilinimasis į asmenybę būtinas, nes tokiems žmonėms , o ypač vaikams, yra būdingas neadekvatus savo galimybių ir sugebėjimų vertinimas. Itin svarbus aspektas profesinio orientavimo procese yra individo apsisprendimo savarankiškumo rodiklis, priklausantis nuo asmenybės, priimančios sprendimą, psichinio, fizinio, socialinio išsivystymo, jos raidos psichologijos, priklausomybės dydžio nuo daugelio aplinkos faktorių , galinčių veikti sprendimą. E.Elijošius teigia, jog “ Profesinio orientavimo sistema – intervencijos į individo vystymąsį įrankis ir būdas, kuriuo vienu metu siekiama, kad nedaug patyrimo turintis jaunuolis kuo mažiau skausmingai, nuosekliai, kiek įmanoma sąmoningai pereitų profesinio apsisprendimo bei profesinio rengimosi kelią” (2001 ). Taigi kuriant profesinio orientavimo sistemą neįgaliesiems asmenims, reikėtų suvokti jų vystymosi dėsningumus, ieškoti kaip įmanoma patrauklesnių savęs pažinimo, tobulinimo būdų. Nuo šios sistemos kryptingumo ir efektyvumo priklauso tai ar teisingą gyvenimo kelią pasirenka neįgalus asmuo. Be to, profesinio orientavimo sistemos realizavimas veikia ir asmenybės socializacijos procesą.

Atsižvelgiant į specialaus ugdymo sistemos organizavimo Lietuvoje realybę, yra skiriami profesinį apsisprendimą lemiantys etapai. Profesorius Vytautas Karvelis kartu su jau anksčiau cituotu Egidijumi Elijošiumi, sudarė profesinio orientavimo sistemos sudedamųjų dalių lentelę ( žr.1 lentelę).

Lentelė 1.

Profesinio orientavimo etapai Profesinio apsisprendimo ir jo sėkmingumo patikrinimo nuoseklumasProfesinio rengimo propedeutika bendras darbinis rengimasis(1-4 kl); darbinių interesų identifikavimaspirminis profesinės informacijos rinkimasdarbinis profesinis apsisprendimas (pirminis profiliavimas nuo 5 kl.)darbai, buities kultūra, buities darbai,sauga (5-10 kl.)Profesinio tinkamumo nustatymas profesinis apsisprendimas pagal profesijų grupes (8-10 kl.)specialybinis apsisprendimas ( 9-10 kl.)profesinio ugdymo įstaigos pasirinkimas pagal pirmosios pakopos mokymo programą.pažintis su priėmimo į profesinio ugdymo įstaigą sąlygomis (9-10 kl.)dalyvavimas profesinio tinkamumo nustatymo veikloje ( bendrakultū-rinių ir profesinių teorinių žinių bei praktinių darbinių įgūdžių patikrinimas )darbinių motyvų bei asmeninių interesų identifikavimasDarbinės – profesinės realybės pažinimas darbinės profesinės bei specialybinės realybės pažinimas ( profesinio ugdymo grupė)savęs išbandymas darbu; mokymosi motyvacijos kontrolėprofesinis, specialybinis, teorinis bei praktinis rengimasis; profesinis turinys taikomuosiuose bendrakultūriniuose dalykuoseProfesinio apsisprendimo patikimumo kontrolėpažintis su darbo aplinka, artima galimybeiasmeninės socializacijos sėkmės prognostinis vertinimasįsidarbinimo nuoseklumo išsiaiškinimaspasitenkinimo specialybe įvertinimas (profesinio rengimo antrieji – tretieji metai)informacijos rinkimas apie kvalifikacijos kėlimo bei persikvalifikavimo galimybes

( Baranauskienė I., Elijošius E.( sud.), Darbinis ir profesinis neįgaliųjų rengimas: turinio kaita , Šiauliai, 2001 , pusl.25 – 26 )

Jeigu norime išvengti neįgalių asmenų diskriminacijos, turėtume siekti, kad Lietuvos specialaus ugdymo sistemoje praktiškai būtų įgyvendinama čia pateikta struktūruota profesinio orientavimo sistema. Tai būtų ne kas kita kaip socialinių garantijų vienai labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių – neįgaliesiems – suteikimas, taipogi ir vienas iš socialinio teisingumo įgyvendinimo būdų. Nors neįgalūs jaunuoliai, ypatingai sutrikusio intelekto, pakankamai realiai įsivaizduoja savo būsimą darbą, buitį, materialinę padėtį, tačiau neadekvačiai vertina savo galimybes įgyti profesiją, rasti darbą ir kt. Paprasčiausiai jie nelabai gerai suvokia savo įsipareigojimą visuomenei, kadangi ilgai buvo globojami valstybės. Šitoje problematiškoje situacijoje turėtų padėti specialusis ar socialinis pedagogas, atliekantis profesijos konsultanto pareigas. Jo uždavinys ne tik nukreipti neįgalų asmenį tinkama profesine linkme ( atitinkančia sugebėjimus, interesus ir kt), bet ir stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, apskritai skatinti pasitikėjimą žmonija, gėriu ir pan. Tuo realesnis tampa specialybės pasirinkimas, kuo konsultuojamasis – reabilituojamasis darbas vyksta sklandžiau, kuo labiau klientas pasitiki pedagogu ar kitu specialistu.

Taipogi pasitaiko ir atvejų, kai į Lietuvos profesinio ugdymo įstaigas atėję neįgalūs jaunuoliai, vėlgi dėl perdėtos globos, savo sugebėjimus, įgūdžius pervertina ir pernelyg pasitiki savimi. Tokiam jaunuoliui savo galių realumą suvokti gali padėti patikrinimas darbu, kuomet yra tikrinamos asmens mokslinės žinios, ir žmogus pamato savo bendraamžių kokybiškesnį darbo rezultatą. Tai skatina norą dirbti pagal keliamus reikalavimus ir gebėjimą jų laikytis. Kita problema esti priklausomybė nuos suaugusiųjų, noras jiems įtikti. Tokiais atvejais neįgalūs asmenys tampa komformistais blogaja prasme, nes savąsias svajones, norus, sugebėjimus nustumia į šalį, ir siekia to, ko trokšta jų tėvai, draugai, globėjai ar auklėtojai. Kuomet vyksta profesinis konsultavimas tokie žmonės pasiduoda draugų įtakai pasirinkdami tokią specialybę, kokios nori draugas. Tačiau “..motyvacijos stoka išryškėja jau pirmasiais specialybės mokymosi metais, nes nemielą veiklą negali kompensuoti net to draugo būvimas šalia” ( Baranauskienė I., Elijošius E., 2001 ). Šios problemos sprendimas sudėtingas, kadangi profesijos pasirinkimas vyksta per trumpą laiką ir ganėtinai sunku perorientuoti tokį jaunuolį. Specialiojo ir socialinio pedagogų, profesijos mokytojo, darbo psichologo, mediko,kurių pagalbos bei konsultacijų gali prireikti dvejojančiam jaunuoliui, komandinė veikla siekiant bendro tikslo leidžia išvengti daugybės konfliktinių situacijų. Nors neįgalūs jaunuoliai nevisada renkasi specialistų rekomenduojamą specialybę, konsultacijos jiems praverčia, padėdamos adekvačiau vertinti sugebėjimus, norus, siekius ir kt. “ Specialistų pareiga yra tik konsultuoti, draugiškai patarti, kokia profesija labiau tinka jaunuoliui, atitinka jo sugebėjimus, taipogi skatinti realiai ir savikritiškai pažvelgti į savo darbo rezultatus, lyginti juos su aplinkinių darbais. Tokiu būdu yra įgyvendinama laisvo profesijos pasirinkimo, suteikiant kaip galima kvalifikuotesnę pagalbą, idėja” ( Baranauskienė I., Elijošius E., 2001 ).

Profesinis neįgaliųjų rengimas

Profesinis neįgaliųjų rengimas kaip vienas iš profesinės reabilitacijos etapų labiausiai išvystytas Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Lietuva ir kitos pabaltijo šalys, lyginant su ankčiau paminėtomis dar daug turi nuveikti, kad sukurtų tokią profesinio rengimo formų įvairovę. Tačiau reikėtų paminėti, kad visas šalis vienija viena būtinybė – keistis ir vystytis, nepriklausomai nuo to kas pasiekta. Tai skatina Europos integracijos tendencijos ir poreikis kooperuotis tobulinant neįgaliųjų profesinį rengimą.

Būtina išskirti kelis profesinio rengimo aspektus. Pirmasis aspektas apima vaiko savarankiškumo įvairiose gyvenimo srityse formavimą ( važiavimas transportu, savitvarkos darbai, įvairių įrankių naudojimas ir kt.). Kitas aspektas apima darbinį rengimą, kurio tikslas – išmokyti konkretaus darbo konkrečioje darbo vietoje. Pagrindinė rekomendacija, siekiant formuoti neįgalaus asmens savarankiškumą būtų leidimas dalyvauti normaliame bendruomenės gyvenime.Docentė D.Alifanovienė teigia” pagrindinis specialiosios mokyklos uždavinys – rengti vaikus savarankiškam gyvenimui, siekti jų sėkmingos socialinės adaptacijos ir integracijos visuomenėje” ( 2001). Taigi du pagrindinius vaidmenis vaiko savarankiškumo formavimesi atlieka – šeima ir specialaus ugdymo mokykla. Reikia pažymėti, kad ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama našlaičiams ir beglobiams vaikams, gyvenantiems vaikų namuose, internatuose, kur yra dirbtinės izoliacijos sąlygos. Vaikai iš šių įstaigų dažnai nesuvokia, kaip atrodo duonos kepalas, nes pietums jie gauna jau supjaustytą duoną, nenutuokia kaip ir kiek skalbimo miltelių reikia naudoti norint išsiskalbti savo rūbelius, o tuo labiau jiems neaiški pinigų vertė. Prisimenant dėstytojos I.Baranauskienės paskaitas, norėtusi čia pacituoti jos pasakojimus apie tai, kaip gavę pinigų Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centro auklėtiniai juos išleido gaiviesiems gėrimams, išdalino draugams ir panašiai. Todėl labai svarbu, ypatingai sutrikusio intelekto asmenis, mokyti gyvenimiškai būtinų praktinių įgūdžių ir gebėjimų, padėsiančių jiems sėkmingai adaptuotis ir integruotis visuomenėje. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, aplinkai, sveiki žmonės geba prie jų adaptuotis ir toliau sėkmingai egzistuoti. Tuo tarpu neįgaliems asmenims tai sekasi kur kas sunkiau.” Daugelį elgesio taisyklių, gyvenimiškai būtinų žinių reikia specialiai mokyti “ ( Alifanovienė D., 2001 ). Todėl specialiųjų mokyklų programose turėtų svarbią vietą užimti namų ruošos, rankdarbių, savitvarkos, asmens higienos ir kitų gyvenimiškai būtinų dalykų mokymas. Tačiau socialinių pedagogų stoka, specialiųjų mokyklų izoliavimasis, neišnaudotos popamokinio laiko galimybės, ryšių su aplinka fragmentiškumas ir kitos priežastys sąlygoja daugelio neįgalių asmenų, gyvenančių tokiose įstaigose, žemą gyvenimiškųjų gebėjimų susiformavimo lygį.
“ Ieškodami neįgalių asmenų socialinės adaptacijos ir integracijos tinkamo sprendimo, šių dienų tyrinėtojai siūlo kurti ugdymo sistemą. Jos pagrindinės gairės galėtų būti specialios namų ruošos ( literatūroje jos dar vadinamos socialiniu ir buitiniu orientavimusi – SBO ) pamokos, socialinis bendrųjų mokymo dalykų kryptingumas, platesni kontaktai su aplinka ne pamokų metu, konsultacijos tėvams ir pedagogams, visuomeninių įstaigų įtraukimas į darbą su šiais vaikais” ( Alifanovienė D. ,2001). O L.Kaukėnaitė mano, kad “ ugdydami sutrikusio intelekto vaikų kultūringą elgesį, padedame jiems suvokti elgesio taisykles, pritaikyti jas kasdieniniame gyvenime ir taip skatiname auklėtinių bendravimą, socialinių santykių suvokimą” ( 1995). Šios dvi citatos rodo, jog pagrindinis neįgalių asmenų, o ypatingai sutrikusio intelekto, savarankiškumo formavimo variklis – supanti aplinka, sveikųjų suinteresuotumas padėti šalia esančiam ir nuostatos į neįgalų žmogų. Darbinis neįgalių asmenų rengimas tai iš esmės profesijos mokymas. Šio neįgaliųjų profesinės reabilitacijos etapo tikslas – “..maksimaliai padėti neįgaliesiems tapti kompetetingais rinkos sąlygomis profesionalais, dorais Lietuvos piliečiais, tobulomis asmenybėmis” ( Šernas V., 1995). Taigi darbinio rengimo uždavinys yra parengti neįgalius jaunuolius darbui taip, kad visuomenėje jie pritaptų ir neišsiskirtų darbo rinkoje. Neįgaliųjų darbinis rengimas remiasi keturiais pagrindiniais profesinės reabilitacijos modeliais.

Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modeliai

Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modeliai paprastai sudaromi stebint tam tikrus švietimo politikos, darbo rinkos, socialinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo, asmenybės raidos ir socializacijos reiškinius. Anot Bronislavo Krikščiūno “ apibendrintai vertinant pasaulyje egzistuojančių profesinio rengimo sistemų modelius juose stengiamasi parodyti požiūrį į neįgalius mokinius, profesinio ugdymo turinį, metodus, profesinio mokymo organizavimo formas, profesinio ugdymo institucijos ir profesijos pedagogo vaidmenį ugdant asmenybę, valstybės santykį su mokykla” ( 2001 ).

SOCIALINĖS PROFESINĖS INKLIUZIJOS( Rinkos liberalusis ) MODELIS

“ Rinkos profesinio mokymo sistemai būdingas lankstus, darbdavio poreikius tenkinantis neįgalių asmenų profesinio ugdymo turinys” ( Daukilas S. , 2001). Šioje sistemoje asmenys mokosi konkurencingumo, o tai ir yra bene pagrindinis išorinis veiksnys, lemiantis gerus profesinio ugdymo ir saviugdos rezultatus. Be to, daug dėmesio skiriama neįgaliųjų mokymui vertinti socialinės aplinkos bei darbo pokyčius ir, esant reikalui, savarankiškai formuoti profesinį kryptingumą.

“ Šio modelio tikslas yra profesinė ir socialinė neįgalių asmenų adaptacija. Ji čia suvokiama ne tik kaip profesijos mokymas, gamybos procese, bet ir neįgaliųjų bei sveikųjų asmenų bendradarbiavimas” ( Baranauskienė I., 2003 ). Socialinė inkliuzija siekia pašalinti visus barjerus ir kliūtis, su kuriomis, kaip žinia , susiduria kiekvienas negalę turintis , bet lygybės siekiantis, asmuo. Rinkos liberalaus ugdymo sistemoje didelis dėmesys skiriamas pragmatiško ugdymo filosofijai, dažnai mokymas organizuojamas ypač akcentuojant praktinę veiklą. Pabrėžiama ir neįgaliųjų apsisprendimo teisė ir lygių galimybių sudarymas. To siekiama per visuomenės tarpininkavimą, įdarbinimo agentūras, kur neįgaliu asmeniu rūpinasi profesinio konsultavimo – socialinio darbo specialistai. Jie rūpinasi įsidarbinimo , bendravimo ir kitų bazinių gebėjimų ugdymu, ieško neįgaliąjam darbo vietos ir siekia pašalinti visas su įsidarbinimu susijusias kliūtis, pavyzdžiui, transporto, kuriuo neįgalusis nuvyks ir parvyks iš darbo, finansavimas ir kitos problemos. “ Šio modelio vienas iš esminių bruožų – mokymas realiomis sąlygomis, būsimoje darbo vietoje, kur mokymo turinys pritaikytas prie gamybos proceso, rinkos poreikių” ( Baranauskienė I., 2003 ). Sėkmės principas čia yra “ TINKAMAS ŽMOGUS TINKAMOJE VIETOJE”. Atsakomybe dalijamasi tarp trijų asmenų : darbdavio, kuris atsako už profesinius įgūdžius, agentūros specialisto – atsakingo už neįgalaus asmens profesinę adaptaciją, ir paties neįgaliojo. Būsimasis darbininkas mokomas savo specialybės darbovietėje pagal 5 žingsnių programą: “1 žingsnis. Psichologinis darbininko parengimas.2 žingsnis. Demonstravimas, kuomet nuosekliai, atskiromis fazėmis rodoma darbo eiga, atkreipiant dėmesį į svarbiausius dalykus.3 žingsnis. Praktinis proceso išbandymas, kuomet darbininkas savarankiškai atlieka veiksmus, kelia klausimus.4 žingsnis. Įgūdžių įtvirtinimas, kuomet leidžiama darbininkui dirbti savarankiškai, tik šiek tiek padedant mokytojui.5 žingsnis. Mokymo programa.Darbininkas dirba savarankiškai paskiriant asmenį, į kurį kilus klausimams reikia kreiptis. Iš pradžių kontroliuojama dažniau, o vėliau, situacijai klostantis sėkmingai, apmokymas baigiamas” ( Baranauskienė I., 2003).
Šios penkių žingsnių programos rezultatas – darbininko ir darbdavio poreikių tenkinimas. Valstybėse, kuriose taikomas rinkos liberalusis modelis, profesijos yra labai smulkiai suskaidytos, o tai reiškia, kad žmogus per santykinai trumpą laiką yra paruošiamas dirbti kokį nors konkretų, darbdavio poreikius tenkinantį darbą. Tačiau, kaip teigia R.Adamonienė “.. šiuo atveju nukenčia neįgalaus žmogaus bendrosios kvalifikacijos ugdymas” ( 2001). Šis veiksnys labai reikšmingas jaunuoliui prisitaikant prie kintančių darbo rinkos poreikių, kai reikia keisti veiklos sritį arba prisitaikyti prie naujų darbo technologijų. Baigiant kalbėti apie šį modelį reikia paminėti, jog jis taikomas JAV, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje. Kai kurių šios sistemos bruožų galima rasti ir Lietuvos neįgaliųjų profesinio rengimo sistemoje. Todėl galima tikėtis, kad, Lietuvoje ryškėjant rinkos ekonominiams santykiams, jos neįgalių asmenų profesinio rengimo sistemoje atsiras daugiau liberalumo.

PROFESINIO KONKURENCINGUMO ( dualinis) MODELIS

Dualinė neįgaliųjų profesinio rengimo sistema pasižymi tuo, kad teorinis ir praktinis mokymas vyksta skirtingose institucijose : teorinis – profesinėje mokykloje, praktinis – pas darbdavį praktinio rengimo centre. Maknienė I. teigia, kad “ ..šiuo atveju darbdavys yra ir darbo jėgos užsakovas, nustatantis tiek jos kvalifikacinius reikalavimus, tiek poreikį” ( Maknienė I., 2001). “ O visos sistemos funkcionavimą reglamentuoja valstybės leidžiami įstatymai, kurie padeda suvienodinti valstybės ir darbdavio atsakomybę už darbininko rengimą” ( Daukilas S., 2001). Dualinė neįgalių asmenų profesinio ugdymo sistema yra labai lanksti, kadangi mokyklos yra priverstos greitai reaguoti į naujausius darbo technologijų pokyčius bei darbininkų poreikius. Esant būtinybei (kai jaunuolis dar neapsisprendė kokią profesiją rinktis, stokoja motyvacijos, gebėjimų, įgūdžių ) galima lankyti 1 metų kursus ugdymo institucijoje, kurie skirti tam tikros profesijos pasirengimui ar jos pagrindui įgyjimui. Tai savotiški skatinimo kursai, jie viena iš pozityviausių dualinio modelio pusių. Tokio pobūdžio kursai nevien padeda išsirinkti specialybę, bet ir svarbiausia, lavina neįgalių asmenų bendravimo, gebėjimo įgūdžius, o tai padeda efektyviau integruotis visuomenėje.

Yra ir kitas šiam modeliui būdingas profesijos pasirinkimas – 3 mėnesių kursai tiems, kurie nelankė skatinamųjų kursų ir nenori ar nėra pajėgūs mokytis su visais. Šie profesinio konsultavimo kursai sudaro galimybes pagal specialią programą praktiškai išbandyti visas tam tikroje įmonėje ruošiamas profesijas, suderinti savo norus ir galimybes, įsitikinti ar ši profesinio rengimo įmonė ir yra būtent tai, ko neįgaliam jaunuoliui reikia. Visas tolesnis mokymas nieko nesiskiria nuo profesinio rengimo po skatinamųjų kursų. Dualinė profesinio rengimo sistema taikoma Vokietijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Austrijoje, kai kuriose Lotynų Amerikos bei Azijos šalyse. Dualizmo elementų yra ir Lietuvos profesinio rengimo sistemoje, kai organizuojamas gamybinis mokinių mokymas.

MOKYKLINIS NEĮGALIŲJŲ PROFESINIO RENGIMO SISTEMOS MODELIS

Mokykliniam neįgaliųjų profesinio rengimo modeliui būdinga tai, kad valstybė visą profesinį mokymą planuoja, organizuoja, finansuoja ir kontroliuoja. Tokio tipo profesinio ugdymo sistemoje ugdymo turinys yra griežtai reglamentuojamas valstybės apibrėžtų profesinio rengimo standartų arba profesijų kvalifikacinių reikalavimų. Tokiu būdu išnyksta bet koks liberalumas neįgaliųjų profesinės reabilitacijos srityje. Neigiama ir tai šiame modelyje, jog kintant gyvenimo aplinkai, reikalingas palyginti ilgas laiko tarpas, kad profesinio ugdymo turinys būtų priderintas prie gyvenimo poreikių. Be to, “ ..mokyklinėje neįgaliųjų profesinio ugdymo sistemoje dominuoja aiškinamojo mokymo metodai, mokiniui nesudaromos galimybės savarankiškai rinktis priimtiną mokymosi būdą, mokymas mažai diferencijuojamas ir nėra lankstus” ( Adamonienė R. , 2001 ). Leonas Jovaiša teigia, jog “..mokyklinėje sistemoje profesinio ugdymo tikslai bei uždaviniai daugiausia formuluojami socialinio užsakymo pagrindu , o mokytojas dažniausiai būna pagrindinė mokymo proceso figūra” ( 1999 ). Kitas neigiamas bruožas šioje ugdymo sistemoje būtų tai, jog čia daug autoritarizmo bruožų, be to mokyklinio neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modelio sukuriamos pedagoginės prielaidos ne visuomet užtikrina darbo rinkoje reikalingų profesinių žinių ir mokėjimų įgijimą. Šis modelis taikomas Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje, dalinai Lietuvoje ir Švedijoje.

KOMBINUOTAS NEĮGALIŲJŲ PROFESINĖS REABILITACIJOS MODELIS

Šis modelis turi anksčiau išvardytų modelių bruožų. Čia įvairiai varijuojami valstybės ir darbdavio santykiai, atsižvelgiant į situaciją darbo rinkoje nustatomas rengiamų neįgalių darbininkų skaičius. “ Daugelis valstybių, reformuojančių savo neįgaliųjų profesinio rengimo sistemas, renkasi šio modelio variantą” ( Daukilas S. , 2001 ). Tokia sistema plačiai paplitusi Olandijoje, Belgijoje, Danijoje. Reformuojama Lietuvos neįgaliųjų profesinio rengimo sistema taipogi galėtų būti priskiriama šiam profesinio mokymo modeliui, nors dažniausiai akcentuojamas “ modernizuotas mokyklinis” modelis ( Pusvaškis R., 1996 ) , tuo pabrėžiant neįgaliųjų mokyklinio profesinio rengimo modelio bruožų dominavimą. Pagalba įsidarbinant ir parama darbo vietose

Darbo vietų neįgaliesiems paieška ir įdarbinimas tai labai plati ir sudėtinga veiklos sritis, nes tai darbas susijęs su darbo biržomis, darbdaviais, su negalę turinčio žmogaus asmeninėmis savybėmis, jo pasirengimu dirbti atviroje visuomenėje, pagaliau su valstybės požiūriu į šią problemą. Ateityje pagrindinis neįgaliųjų įdarbinimas turėtų vykti atviroje visuomenėje. Tai rodo ir pasaulio, ir Europos šalių patirtis, tai teigia užsienio šalių ekspertai. Neįgalieji gali dirbti paslaugų sferoje, verstis smulkiuoju verslu. Tam būtina tik išmokti tinkamos profesijos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministrė Dalia Blinkevičiūtė teigė, jog “ sprendžiant asmenų su negalia įdarbinimo problemas, turi būti laikomasi nuostatos, kad tai – svarbi ir neatskiriama bendros nacionalinės užimtumo strategijos dalis. Būtina reikalauti, kad nuosekliai būtų įgyvendinamos invalidų profesinės reabilitacijos ir integracijos į darbo rinką pagrindinės nuostatos, numatytos tarptautiniuose dokumentuose – JTO Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosiose taisyklėse, tarptautinėje darbo organizacijos konvencijoje Nr.159 “Dėl invalidų profesinės reabilitacijos ir užimtumo”. Turime siekti, kad Seimas ir Vyriausybė, priderindami Lietuvos respublikos įstatymus prie Europos Sąjungos reikalavimų, laikytųsi Europos tarybos direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymą užimtumo ir profesinės veiklos srityse”

( http:///www.ldb.lt ). Invalidų užimtumo ir įdarbinimo reikalus metinėje ataskaitoje apžvelgęs Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis minėjo, jog “Šiuo metu yra visos objektyvios sąlygos, kad invalidai dirbtų, kad būtų jiems įrengtos specialiai pritaikytos darbo vietos. Priežasčių, kodėl negalę turinčių žmonių įdarbinimas vyksta lėtai, yra keletas. Viena svarbiausių – nėra struktūrų, tiesiogiai atsakingų už invalidų profesinę reabilitaciją” ( http://www.ldb.lt ). Iš daugiau nei tūkstančio apklaustų darbingo amžiaus žmonių realiai galėtų ir norėtų dirbti maždaug ketvirtadalis. Anot B. Gruževskio, apklausų metu paaiškėjo vienas įdomus dalykas: žmonės norėtų, tačiau jie nežino, ką galėtų ir sugebėtų dirbti. Taigi reikalą vėl turime ne su įstatymų netobulumu, ne su valdininkų abejingumu, o su pačių žmonių neinformuotumu. Antra vertus, didelę įtaką žmonių su negale įdarbinimui daro ekonominio persitvarkymo procesai šalyje. Privačios nuosavybės santykiai, kelis kartus sumažėjusi gamyba, maži atlyginimai ir nedarbas neigiamai veikia žmonių su negale darbą. Visa tai neskatina jų dirbti įprastinėje darbo rinkoje. Mes žinome, kad “..darbas duoda ne tik finansinį saugumą, bet ir identiteto jausmą: jis didina savigarbą, sudaro galimybių užmegzti socialinius kontaktus, yra laiko struktūravimo būdas” (Sutton, 1999). Pagal atliekamą darbą visuomenė sprendžia apie individo vertę. Žmonių su negale įdarbinimas, teikiant visokeriopą paramą, yra vis dar naujas požiūris. Tarp žmonių su negale yra daugiausia bedarbių. Be to, ši visuomenės grupė yra labiausiai neįdarbinta grupė.

Centrai, dirbantys neįgaliųjų profesinėsreabilitacijos srityje

Lietuvos Respublikoje neįgaliųjų profesinės reabilitacijos srityje dirbančių įstaigų, centrų ar kitų organizacijų ne taip jau ir daug. Vienas iš pagrindinių – 1993 m., padedant Vokietijos Federacinės respublikos vyriausybei įkurtas Lietuvos reabilitacinis profesinio rengimo centras (LRPRC). Ši sutrikusio intelekto ir kitų negalių turinčio jaunimo trijų metų profesinio rengimo mokykla siūlo specialiųjų, pagrindinių ir vidurinių mokyklų jaunuoliams įsigyti profesiją ir pasirengti savarankiškam gyvenimui. “Centras moko neįgalius jaunus žmones profesijų, vykdo jų psichologinę, medicininę ir socialinę reabilitaciją” ( http://www.leonardo.lt ).

LRPRC kolektyvas sprendžia šiuos uždavinius: ugdo mokinių savarankiško gyvenimo įgūdžius, padeda mokiniams pasirinkti profesiją, sudarydamas sąlygas praktiškai išbandyti savo gebėjimus, suderinti norus su galimybėmis ir interesais. Taipogi centre mokoma perspektyvių specialybių, atsižvelgiant į negalios pobūdį, orientuojantis į rinkos sąlygas.” Lietuvos reabilitaciniame profesinio rengimo centre kviečiama mokytis lengvųjų drabužių siūvėjo, namų ūkio ekonomės, staliaus, virėjo ir padavėjo, šaltkalvio, apdailininko, viešbučio darbuotojo, automechaniko, želdinių tvarkytojo ir kitų specialybių” ( http://ww.lrprc.su.lt ). Centre dirbama pagal adaptuotas profesinio ugdymo programas, atsižvelgiant į kontingento įpatumus. Čia sukaupta nemaža pedagoginio darbo patirtis mokinių profesiniam tinkamumui nustatyti, profesiniam rengimui, visam korekciniam ugdymui. Ir pamokiniu, ir popamokiniu metu sprendžiami centro auklėtinių ne tik darbinio – profesinio parengimo, bet ir jų įdarbinimo bei kiti socialinės adaptacijos, integracijos klausimai ( Baranauskienė I., 2001 ). Taipogi reikėtų paminėti “Guboją” – nevyriausybinę organizaciją, gyvuojančią jau 9 metus. Šios draugijos veikla išimtinai fokusuota į neįgaliųjų užimtumą, rekreaciją, integraciją į visuomenę. Ši organizacija neįgaliesiems gali pasiūlyti ne tik kultūrinį – meninį užimtumą, bet ir įvairius apmokymus, netgi profesinius kursus, o vėliau gali padėti susirasti apmokamą darbą. Draugija “ Guboja” apima neįgaliuosius iš visos Lietuvos, bet, žinoma, branduolį sudaro Vilniaus miesto neįgalieji. Organizacijos pagrindinė veikla:· Neįgaliųjų meninis-estetinis ugdymas.· Neįgaliųjų darbinis užimtumas, kultūrinė veikla.· Neįgaliųjų informacija ir komunikacija.· Neįgaliųjų įdarbinimas ir profesinis rengimas.· Neįgaliųjų integracija į visuomenę. Draugija “ Guboja” neįgaliesiems turi specialaus užimtumo būrelius, rengia profesinius kursus, organizuoja darbinį užimtumą. Be to, rengia vasaros socializacijos stovyklas-projektus, kurie trunka 7-12 dienų, taip pat užsiima nuolatiniu informacijos neįgaliesiems teikimu – apie kitas organizacijas, įstaigas, į kurias galėtų kreiptis. “Be to ką jau daro, draugija turi ir daugybę planų, nori daugiau plėsti savo veiklą: nori steigti darbo centrus, rengti darbinio užimtumo projektus, skatinti, organizuoti tarptautinį bendradarbiavimą. Taip pat nori tobulinti meninės veiklos krypčių sisteminimą, kurti meno kolektyvų tinklą” ( http://www.vaikunams.lt ).
Kita neįgaliųjų profesinės reabilitacijos srityje dirbanti įstaiga – “Valakupių reabilitacijos centras” , kuris buvo įsteigtas 2000 02 10.” Šis centras veikia socialinėje ir sveikatos srityse, savarankiškai teikia socialines ir medicinos paslaugas žmonėms su sunkiausia fizine negalia, kad jie būtų maksimaliai savarankiški, kad būtų ugdomi jų pirminiai įgūdžiai, teikia profesinės veiklos, užimtumo, gyvenimo bendruomenėje paslaugas, siekia kuo plačiau integruoti neįgaliuosius į visuomenę” ( http://www.reabilitacija.lt ).. Centro pagrindiniai tikslai: reabilitacijos priemonėmis ir paslaugomis siekti maksimalaus neįgaliųjų savarankiškumo, negalios kompensavimo, lygių galimybių realizavimo bei kuo platesnio neįgaliųjų dalyvavimo visose gyvenimo srityse, geresnės dvasinės ir fizinės savijautos. Valakupių reabilitacijos centre teikiamos profesinio orientavimo ir konsultavimo, profesinės ir palaikomosios reabilitacijos, profesinio mokymo paslaugos. Čia siekiama įtvirtinti asmenų profesinius įgūdžius ir stimuliuoti jų darbą, lavinti bei ugdyti profesinei veiklai svarbias savybes. Organizuojami apskaitininko, siūvėjo, juvelyro, odinių dirbinių gamintojo, dailiųjų amatų ir kompiuterinio projektavimo, medžio drožėjo bei kitų specialybių kursai.

I š v a d o s

Vis garsiau deklaruojama nuostata, kad žmonės visą gyvenimą turi mokytis. Ji taikytina ir negalią turintiems žmonėms. Jau dabar tarp besimokančių neįgaliųjų yra tokių, kurie turėdami vieną specialybę, mokosi naujos. Be to, turime būti psichologiškai pasiruošę dažnai keisti darbą, nes Lietuvoje, kaip ir Europoje, keičiasi profesijos samprata. Svarbu paminėti, jog negalę turinčių jaunuolių ugdymas nesibaigia mokyklos baigimu. Būtina organizuoti neįgalaus asmens galimybes atitinkantį profesinį rengimą. Antra vertus, labai svarbu yra tai, kaip patys jaunuoliai suvokia profesinio lavinimosi būtinybę ir reikšmę jų gyvenime; kokia yra šių jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija.” Nors neįgalių žmonių profesinis rengimas Lietuvoje yra reformuojamas, vis tik šių jaunuolių socialinėje ir profesinėje integracijoje vis dar daug socio-psichologinio, užimtumo ir darbinės veiklos, profesinio rengimo pobūdžio problemų, anaiptol neskatinančių brandžios ir sąmoningos neįgalaus jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos” ( http://www.socmin.lt ). Kita vertus, socialiniai pedagogai, specialybės mokytojai ir kiti specialistai, dirbantys su neįgaliais vaikais bei jaunuoliais gali imtis specialių priemonių, padidinančių sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvaciją. Prie šios problemos atsiradimo prisidėjome ir mes patys – sveikieji – sukurdami mitus apie neįgalius, ypatingai protinę negalę turinčius asmenis, laikydamiesi nuostatų, jog jie turi būti izoliuojami ir kitokiais būdais diskriminuojami. Ne paslaptis, jog vis dar jaučiamas psichologinis barjeras tarp negalę turinčių ir sveikų žmonių, tačiau situacija, mano nuomone, pamažu gerėja, keičiasi tolerantiškesne linkme. Reikia pasidžiaugti, kad 2003m. Lietuvoje paskelbti “Neįgaliųjų metais”.

Kintantis požiūris į negales ir įvairius sutrikimus leidžia daug rimčiau pažvelgti į susidariusią problemą ir telkti visas įmanomas jėgas jai spręsti. Vienas pagalbos teikimo būdų ir būtų – profesinė reabilitacija. Neįgalių asmenų darbinis ir profesinis rengimas turėtų būti kaip dualinis procesas. Daug dėmesio specialiojo ugdymo sistemoje turėtų būti skiriama ne vien kokybiškam specialybės pasirengimui, bet ir bendrakultūriniam ugdymui, adaptuotam pagal specifines neįgaliųjų reikmes.

L I T E R A T Ū R A1. Adamonienė R., Daukilas S., Krikščiūnas B. ( 2001 ). Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius.2. Baranauskienė I., Elijošius E., Karvelis V. ( 2001). Darbinis ir profesinis neįgaliųjų rengimas: turinio kaita. Šiauliai.3. Baranauskienė I., Elijošius E., Karvelis V. (1997). Jaunuolių, turinčių psichofizinio vystymosi sutrikimų, profesinis ir socialinis rengimas. Vilnius.4. Сазонов А.Д. ( 1988 ), Профессиональная ориентация учащихсяю Москва.5. Elijošienė I., Garšvienė A., Kaffemanienė I. ( 2001 ). Metodiniai nurodymai rašantiems kursinius, bakalauro ir magistro darbus . Šiauliai. 6. Elijošius E.( 2001 ). Profesinio apsisprendimo metas. Šiauliai. 7. Jovaiša L. ( 1999 ). Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius. 8. Jovaiša L. ( 1978 ). Profesinio orientavimo pedagogika. Kaunas.9. Kregždė S. (1998 ). Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Kaunas.10. Sutton C. ( 1999 ). Socialinis darbas , bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius. 11. Šernas V. ( 1995) , Profesinė pedagogika. Vilnius.12. http://www.search.lt13. http://www.google.lt14. http://www.tm.lt/scripts15. http://www.labourmarket.lt/veikla.html16. http://ww.reabilitacija.lt17. http://www.negalia.lt18. http://ww.lrprc.su.lt19. http://www.ldb.lt20. http://www.socmin.lt21. http://www.miza.it22. http://www.osgf.ge23. http://www.smm.lt24. http://www.leonardo.lt25. http://www.disabledliving.co.uk/diarypage26. http://www.voices.no/country/monthlithuania27. http://www.eerp.usp.br/ilaenf/40