NAUDINGA

1.Psichologijos objektas, šakos, kryptys, uždaviniai ir reikšmė, vieta mokslų sistemoje. Psichologija ir edukologija.
Psichologijos uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus psichiką laboratorijoje, aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios žmonių elgsenos ypatybes.
Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.
Psichologijai kaip mokslui būdinga:
1.Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi empiriniu (gr. empeiria- pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai, tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota elgsenos lygiai:
a) fiziologinės reakcijos b)motorika ir judesiai c)) kalbinės reakcijos d)gali būti fiksuojami ir elgsenos
2.Mokslas siekia ir ne tik aprašyti surinktus faktus, bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama.
3.Kiekvienas mokslas turi teorijas. 4.Psichologija turi savo mokslinius metodus t.y.būdus, kuriais yra renkami ją dominantys faktai. 5.Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius, kurie turi tikslią apibrėžtą mokslinę reikšmę.
Psichologijos objektas-psichika: SĄMONĖ ir PASĄMONĖ.
Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius.Sąmonė yra tai, apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone.
Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, ku

uri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, hipnozės reiškiniai,visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais.
Psichologijos šakos: I.Fundamentalioji:
1.Bendroji psichologija. 2.Socialinė psichologija 3.Amžiaus tarpsnių (raidos)4.Zoopsichologija 5.Medicininė psichologija 6.Patopsichologija. II.Taikomoji: 1.Darbo ir inžinierinė 2.Pedagoginė 3.Šeimos 4.Kūrybos (inovacijų) 5.Sporto 6.Vadovavimo 7.Organizacinė. Intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.
Psichologijos kryptys:1.Struktūralizmas. teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galiam suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį. 2.Funkcionalizmas. teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. 3.Biheviorizmas. iškėlė idėją, kad, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. 4.Geštaltpsichologija. tyrė suvokimą ir atmintį. 5.Psichoanalizė. atskleide ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami trys lygmenys: idd (nesąmoningas), ego (pasąmoninis), superego(sąmoningas). 6.Neopsichoanalizė. pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. ARBA Jie, neatmesdami nesąmoningų reiškinių vaidmens psichikoje, iškėlė ir socialinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę. 7.Kognityvinė (šiuolaikinė psich.kryptis). subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai. 8.Humanistinė. iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių, pažinti save.(Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas).
Psichologijos vieta mokslu sistemoje. Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai, todėl ji susijusi su visais mokslais, kurie 1 ar kt.aspektu li
iečia žmogaus egzistencijos problemas: filosofija, sociologija, biologija, pedagogika ir kt. Specifinė psichologijos ryšių su kt.mokslais priežastis – visus mokslus kuria žmonės savo psichinių ir fizinių pastangų dėka – jusdami ir suvokdami tikrovę, mąstydami ir apibendrindami, t.t.motyvų skatinami pasirinkdami tyrimų kryptis. Bet koks mokslinis pažinimas – sudėtinga psichinė veikla, kuri gali būti psichologijos mokslo objektas. Dėl to psichologijos žinios – kiek1 mokslo sudėtinė dalis. Su filosofija. Su pedagogika Su žmogaus nervų sistemos fiziologija.. Su biologija, fizika Psichologija tyrimams, jų interpretavimui naudojama matematika, kibernetika.
Dėl įvairių mokslų glaudaus bendradarbiavimo su psichologija atsiranda hibridiniai mokslai – psichofiziologija, psichofizika, psichobiologija, psicholingvistika ir psichofizika, farmokologija ir kt.
Psichologija ir edukologija
Psichologijos žinios reikalingos, norint patobulinti bet kokią žmonių veiklos sritį, kur žmogus veikia savo dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis. Ypač reikšmingas psichologijos vaidmuo tėvų bei pedagoginėje veikloje. Norint ugdyti jaunąją kartą, koreguoti suaugusių žmonių elgseną, tobulinti patį save, būtina sąlyga –gerai pažinti ugdymo objektą. Šiam patyrimui neužtenka praktinės psichologijos, gaunamos iš bendravimo praktikos, reikia ir šiuolaikinės mokslinės psichologijos žinių.
2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai. Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla(naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną konkretų atvejį.) Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi, tuo kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto būvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuluoti dėsnius, kurti arba pa
atikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama pasiekti tai, kas nauja, nežinoma. Psichologijoje galime išskirti 3 mokslinio tyrimo strategijas: Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti duomenų apie elgesį, 2.Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. 3.Koreliacinis tyrimas naudojamas, kai ieškomas ryšys tarp t.t.psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.
Išskiriami duomenų rinkimo ir matavimo būdai-metodai:
1.Stebėjimas–tai objektyvus duomenų rinkimo būdas,
Faktai renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis:
a)stebėjimas natūraliose gyvenimo sąlygose, kai nesikišame į stebėjimą. b)stebėjimas tyrėjo sudarytose sąlygose, kurios yra artimos natūralioms c)stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje
d) Stebėjimas dalyvaujant tyrėjui. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią gr. ir stebėti tos gr. narius ‘iš vidaus’.
2.Apklausa–duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu/raštu atsakant į klausimus. Apklausa raštu –anketos, klausimynai, žodžiu–pokalbiai, interviu. Informaciją apie žm.žinias iš savižinos srities. Silpnoji pusė–tai subjektyvumas.
3.Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testas – tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal t.t.kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį ir t.t.).
Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti: •žinių testai skirti nustatyti mokymo metodų efektyvumą; •gabumų testai skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui; •asmenybės testai skiriami: asmenybės klausimynus ir projekcinius testus (daugiaprasmės užduotys).
3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios jėgos hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).
Asmenybė – organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka, ta
aikosi prie jos (adaptuojasi). Asmenybe tampama.
Asmenybės vystymąsi lemiantys veiksniai grupuojami:
1.endogeninius (vidinės kilmės). Paveldimumas ir brendimas. 2.egzogeninius (išorinės kilmės). Aplinkos poveikiai. Išmokimas. Juo įgyjama individuali patirtis. Asmenybei vystantis, individualioji ir istorinė–visuomeninė patirtis susilieja į vieningą visumą. Žmogus formuoja savyje motyvaciją, kuri sudaro jo gyvenimiškąjį ir filosofinį–ideologinį kryptingumą bei nusistatymą, jo santykių stilių – žmogaus charakterį. T.t.momentu žmoguje pradeda veikti prieštaravimų įveikimo mechanizmas, kurį sudaro saviaukla, vaizduotė ir kūryba, valia ir mąstymas.
Prieštaravimai, skatinantys asmenybės vystymąsi:
1) asmenybės ir aplinkos prieštaravimai. 2) vidiniai prieštaravimai.
Asmenybės psichikos lygiai:» id – impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai;» ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id. » Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis.
Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.
Struktūrinės dalys: poreikių, motyvacijos ir valios sfera ,temperamentas ir charakteris, sugebėjimai, sąžinė
Asmenybės kryptingumą požiūrį į kitus žmones, požiūrį į save, požiūrį į išorinį pasaulį.
Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek1 asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai).
Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis.
Poreikiai skirstomi:. Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos) Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai – artimi, betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai.
Motyvų hierarchija. Saviraiškos, Įsitvirtinimo, Afiliacijos, Saugos,Biologiniai .
Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių.
Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai): A – bazinis (potraukis artimiau bendrauti, draugauti, meilė, įvairios gr.),
B – būties (nukreipti į gėrį, grožį, pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.
4.Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas.
Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.
Norint parodyti temperamento įtaką, pabrėžiami skiriamieji temperamento požymiai:
temperamento ypatybės daro įtaką įv.žmogaus veiklos sritims, temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba visą gyvenimą; temperamento savybės yra dėsningai susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.
Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas jas mažai pakeičia.
Kiek1 žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiek1 temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūšyse. Temperamentų pakeisti neįmanoma ir nėra tikslo, geriau adaptuotis prie aplinkos ir vieni prie kitų būdami skirtingų temperamentų. Bet ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus.
Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:
Sensityvumas (jautrumas). Reaktyvumas. Kokio stiprumo emocijos sukelia žmogui išorinis / vidinis to paties stiprumo poveikis. Aktyvumas. Kaip aktyviai žmogus veikia, Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: Reakcijų tempas. Įv.psichinių reakcijų ir procesų greitis: Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė introvertiškumas. Kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – momento išoriniai įspūdžiai.
Temperamentų tipai: Sangvinikas. Labai reaktyvus, Cholerikas. Sensityvumas nedidelis, didelis reaktyvumas ir aktyvumas, Flegmatikas. Nesensityvus ir neemocingas, Melancholikas. Labai sensityvus ir jautrus
Charakteris formuojasi temperamento pagrindu.To paties temperamento žmonės, augantys sk.aplinkoje, gali turėti visiškai sk.charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Charakteris – visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje,
Charakterio struktūra. Charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu. Charakterio pasireiškimai gali keistis . Charakterio struktūrą sudaro asmenybės psichinių reiškinių individualių ypatybių junginys. Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamentu, Charakterio bruožus siejančios savybės – charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas.
Sugebėjimais vadiname tokias individualias asmenybės savybes, kurios lemia t.t.veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atlikti, todėl skiriami:
muzikiniai, literatūriniai, matematiniai, sportiniai ir pan.
Pagal bendresnes psichinės ir fizinės veiklos savybes sugebėjimai skirstomi: pedagoginius, intelektinius, percepcinius
motorinius. Sugebėjimų grupės (Pagal Sternbergą): sugebėjimas mokytis iš patirties; sugebėjimas abstrakčiai mąstyti; sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime; sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus. Sugebėjimų formavimuisi lemiamos įtakos turi asmenybės kryptingumo savybių(poreikių, interesų, polinkių) buvimas arba stoka.. Sugebėjimas turi įgimtų ir įgytų savybių. Interesai ir polinkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kt.charakterio bruožais. Sugebėjimų skirtumai l.priklauso nuo temperamento ypatybių.
Ugdymo individualizavimas – mokymo proceso, atskleidžiančio mokinio individualių savybių raišką ir tobulinimą, leidžainčio sukurti optimalias gebėjimų, galimybių realizavimo sąlygas, organizavimas.
Individualus priėjimas – vienas pedagogikos principų; darbo su konkrečiu žm sistema.
IP kaip principas – pedagoginiame darbe pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į kiek1 kliento individualias savybes. IP kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu organizavimas, numatant laiką t.t. pedagoginei problemai spręsti. Individualus soc-ped darbas suprantamas kaip ilgalaikio/trumpalaikio kontakto organizavimas, paremtas pasitikinčiu ir produktyviu bendravimu, tuo pačiu padedant klientui, jo šeimai suvokti aplinkybes, situaciją, kurioje jie atsidūrė, mobilizuoti vidinius resursus, įsisąmoninti savo vaidmenį bendruose veiksmuose, stimuliuoti ir/arba organizuoti aktyvius veiksmus sprendžaiant problemą. Tam soc. ped. pasitelkia įv. metodus, būdus: Netiesioginius, pagrindinius netiesioginius, šalutinius netiesioginius, tiesioginius
5. Valia. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.
Valia – tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kt.žmonių priešinimasis.Vidinės kliūtys – subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai. Įveikiami valios pastangomis.valios kildinimas iš jausmų -valios aiškinimas jausmais. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų -valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti – gyvai įsivaizduoti tikslo vaizdinį ir jį jausmais nudažyti.
Valios procesai: Paprasti.i žmogus siekia užsibrėžto tikslo. Sudėtingi. Dažnai tenka svyruoti, valios veiksmas susideda iš dviejų etapų: 1.Parengiamąjį etapą sudaro sumanymas, tikslo įsisąmoninimas, 2.Vykdymas. sugebėjimas įveikti troškimus, trukdančius pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir ištvermingai, atkakliai stengtis jį įgyvendinti
Valios funkcijos: Stimuliavimo; Reguliavimo; Nelaikymo. Valios savybės. Žmogus, atlikdamas valingus poelgius, išsiugdo tokias valios savybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi l.didelę reikšmę gyvenimui ir darbui.
1.Su aktyvumu susijusios valios savybės:Ryžtingumas Drąsumas.Atkaklumas Savarankiškumas .
2.Savybės, susijusios su nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu:
Patvarumas (savitvarda) ištvermė ir kantrybė, Drausmingumas ,Organizuotas, Valios tvirtumas –
Silpnavališkumas –aktyvus ir pasyvus. Aktyvus silpnavalis – veikia kurios nors aistros, polinkio valdomas prieš savo paties valią. Pasyvus silpnavalis –trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti,neturi jėgos pasipriešinti kt.įtakai. Silpnavališkumo priežastys:» įgimtieji valios defektai » įgytieji valios defektai. Priežastys:
blogos aplinkos įtaka, netinkamas auklėjimas šeimoje / mokykloje, klaidingas žmogaus įsitikinimas / nusistatymas,persidirbimas, ligos, kai kurių nelaimingi atsitikimai.
Valios ugdymas. žmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Valia – ugdoma. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Kiekvienas žmogus privalo ugdyti valią. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas – valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada – geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiekviena darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią. Būtina išsiugdyti įprotį griežtai save stebėti, kontroliuoti savo darbą ir elgesį. Valią reikia treniruoti, įveikiant savo trūkumus (tingėjimą, netvarkingumą, blogus įpročius ir pan). Kiek1 laimėjimas šioje srityje įkvepia žmogui pasitikėjimo savimi, daro jį valingesnį. Tai atlikti padeda teisingas gyvenimo būdas, dienos režimas, bendras nervų sistemos stiprinimas, fizinis, psichinis grūdinimasis, nuolatinis valios treniravimas.
6. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys ir raiškos formos.
Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu.
Emocijos yra psichologinės reakcijos, kurias sudaro:
fiziologinis sužadinimas. veiksmų išraiškos; sąmoningos patirties sąveika.
Emocijų įvairovė:
Teigiamos Neigiamos Iš visų emocijų, kurias išgyvena žmogus, šios yra svarbios.
Baimė. Pyktis. Laimė.
Paprasčiausios emocijos skiriamos į rūšis:
pasitenkinimas-nepasitenkinimas įtempimas-atsipalaidavimas susijaudinimas-nusiraminimas
Emocijos klasifikuojamos pagal išgyvenimo trukmę, pasireiškimų stiprumą ir įtakas asmenybės veiklai.
emocinės būsenos:Nuotaikos Afektai. Aistros. Stresai. Frustracijos. .
Emocijų raiška. Nežodinis bendravimas. Saviraiškos galimybės yra: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas stengiamės nuo mažumės. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir soc.reikšmę. Visi žmonių tarpusavio santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba. Emocijų išraiška papildo ir praturtina žmonių bendravimą. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. mimika. pantomimika. Gestai išgyvenant emocijas. organizmo pakitimai. Jausmai yra žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai.
Jausmai skirstomi: teigiamus neigiamus.
Priklausomai nuo jausmų įtakos veiklai jie skirstomi:
Steininiai – padidina žmogaus aktyvumą, pasitikėjimą savimi ir skatina veikti. Dažniausiai būna teigiami.Asteniniai – mažina aktyvumą, paraližuoja valią, nuteikia tik pasyvios gynybos reakcijomis – neigiami.Ambivalentiniai-sudėtingi jausmai, susipina malonūs ir nemalonūs/steniniai ir asteniniai išgyvenimai.
Aukštesnieji žmonių jausmai atsirado žmonių visuomenės evoliucijoje:
Dorinius jausmus sukelia priimtų elgsenos normų laikymasi. Intelektiniai jausmai kyla išgyvenant santykius su protine veikla. Estetinių jausmų kyla pažįstant grožį .
Intelektiniai jausmai: nustebimas, apstulbimas, smalsumas, abejonė, žinių troškimas, atradimo džiaugsmas. Tai jausmai, kylantys pažintinėje veikloje, sukeliami minties darbo, jo sėkmingumo.
Praktiniai jausmai, Religiniai jausmai, Estetiniai jausmai, Moraliniai jausmai, Atsakomybės jausmas.
Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais, kalbos intonacijomis.
7.Dėmesys ir dėmesingumas. Dėmesio rūšys, ypatybės ir veiksniai.
Psichinį veiklos organizuotumą galima vadinti dėmesiu. Tuo pačiu žmogus iš visų aplinkos poveikių išskiria tuos, kurie jam yra svarbiausi. Ši savybė apibūdinama kaip psichinės veiklos atrenkamumas (selektyvumas). Įsisąmoninta ir sv.veiklos dalis – dėmesio objektas, o tai, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje – dėmesio fonas. Veiksniai lemiantys psichinės veiklos selektyvumą, vienų jos procesų suaktyvėjimą, o kitų slopinimą.
1.Suvokimo objektu virsta tik t.t.intensyvumo poveikiai. Vos juntamus (slenkstinius) stimulus žmogus išskiria iš triukšmo valios pastangomis. Priverstas ilgesnį laiką aptikinėti tokius stimulus, žmogus greitai pavargsta. 2.Kuo stimulai stipresni, tuo jie labiau patraukia dėmesį.
3.Stimulo naujumas. Įprastoje aplinkoje nauji įvykiai sudomina žmones. 4.Stimulo struktūriškumas. Veiklos atskiros dalies tapimą dėmesio objektu palengvina jų ryšys su veiklos tikslais. Dėmesys sutelkiamas į veiklos tikslus. Jei veiklos tikslas – konkretaus veiksmo išmokimas, tai šitas veiksmas ir bus dėmesio objektas. Jeigu veiksmas automatizuotas – tai taps dėmesio fonu Dėmesio objekto išskyrimas iš fono priklauso nuo konkrečios veikiančiojo būsenos (miegant neįmanomas psichinių procesų selektyvumas).
Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais objektais.
Dėmesingumas – pastovi savybė, pasireiškianti dėmesio patvarumu.
Dėmesys psichologijoje atlieka tris funkcijas: atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie dėl t.t. priežasčių yra reikšmingesni už kitus; koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais; reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą ir pertraukimą.
Dėmesio rūšys.
Pgl.pasireiškimo sferas dėmesį galima suskirstyti:sensorinį (vizualinį, akustinį,taktilinį), intelektinį, motorinį, emocinį.
pgl. asmenybės iniciatyvos ir valios dalyvavimo lygius pasirenkant objektus ir susitelkiant ties jais:
٭ Nevalingas ٭ Valingas. Valingas dėmesys – tai iš anksto numatytas dėmesio objektas išskyrimas iš fono valios pastangomis. Žmogui dažnai tenka sutekti dėmesį į objektą, kurio nėra, bet kuris kiekvienu momentu gali pasirodyti. Toks atidumas 1/keliems signalams vadinamas vigilumu. Vigilumas priklauso nuo signalų pasirodymo tikimybės. Juo pastarųjų daugiau, tuo mažiau jų aptikimo klaidų ir atvirkščiai. Valingo dėmesio forma – savaiminis (povalinis) dėmesys, atsirandantis turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti nereikia pastangų. Jis dažnai pasireiškia po valingo.Psichiniai procesai organizuojami, atrenkami sąmoningai, bet vykti jie gali savaime, be didesnių valios pastangų.
Dėmesio ypatybės. 1.intensyvumas. Juo dėmesys intensyvesnis, tuo mažiau pastebimos fono ypatybės (koncentracija). 2.patvarumas. Priklauso nuo to, kad atsiranda dėmesio nuovargis3.apimtis – tai objektų kiekis, kuri gali apimti žmogus vienu metu per trumpą laiką. 4.paskirstymas. Daug veiklos rūšių, kai vienu metu žmogus turi atlikti daugiau skirtingų operacijų. 5.perkėlimas (perjungimas). Valingas (į naują veiklos sritį, į jos operacijas) ar nevalingas (priklauso nuo išorinių dirgiklių) dėmesio objektų pakeitimas.
Dėmesio perkėlimo srityje pastebimi dideli asmenybiniai skirtumai. K.k.žmonės lengvai pakeičia 1 veiklos rūšį į kitą, pakankamai greitai į ją įsitraukia ir dirba visu pajėgumu; kitiems toks pasikeitimas reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Pastebėti ryšiai tarp dėmesio perkėlimo ir temperamento ypatybių. Perkėlimo ypatybės priklauso nuo veiklos išmokimo, perkėlimo treniruočių ir kitų patyrimo rezultatų. Sugebėjimas perkelti dėmesį rodo dėmesio judrumą. Dėmesio perkėlimo lengvumas priklauso nuo to, kuri veikla yra įdomesnė.
Dėmesio sutrikimai atsiranda kartu su kt. psichikos reiškinių (suvokimo, mąstymo, valios, charakterio) sutrikimais.
Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai: reikia prisiversti dirbti ramiai, dėmesingai, nesiblaškant; dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protinis aktyvumas; nesistenkime sudaryti darbui „šiltnamio“ sąlygų, teks išsiugdyti atsparumą išorės poveikiams, dėmesio blaškymui.
8. Jutimas ir suvokimas. Pojūčių ir suvokinių rūšys, savybės ir ypatumai. Jutimo jautrumas, jo kitimas, kompensacija.
Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogus gauna info apie išorinę tikrovę bei patį save.
Informacijos apie aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu, o jo rezultatas – įvairių rūšių pojučiai (regos, klausos, lytėjimo, uoslės). Kai interpretuojame gaunamą info, tvarkome ją vadovaudamiesi savo patirtimi, galime sakyti, jog suvokiame vieną ar kitą objektą. Jutimas – tai procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fiziškai pateikia išorinę aplinką. Jutimo dėsniai: slenksčiai. Gebėjimas justi – įgimta savybė, padedant jiems išgyventi ir tobulėti. Suvokimai yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas.Suvokimai – įsisamoninti jutiminiai vaizdai, pasireiškia savybėmis: Įprasminimas apibendrinimas. Visybiškumas Suvokimo konstantiškumas Suvokimai ne visada vienodai tiksliai atspindi aplinką. Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Tai ką matome, girdime, užuodžiame, priklauso ne vien nuo suvokiamos medžiagos, bet ir nuo suvokėjo savybių. Suvokimą visada įtakoja ir suvokėjo asmenybė – tai, ką matome aplink save, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, nuostatų, motyvacijos. Suvokimą įtakoja ir profesinės žinios, darbo pobūdis (dailininkai geriau skiria spalvas). Suvokinių rūšys (priklauso nuo aplinkos ir patirties): Erdvės, laiko.
Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. Tai – specifinės energijos, būdingos t.t.jutimo organams, o ne daiktų savybių atspindžiai. Pojūčių turinį sudaro paties žmogaus organizmo ypatybė. Visa pojūčių įvairovė skirstoma į rūšis:
●Pgl. dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą, skiriami kontaktiniai (skonio, lietimo, skausmo) ir distanciniai (regejimo, girdėjimo, vibracijos) pojūčiai.●Pgl. receptorių išsidėstymą skiriami išoriniai (receptoriai yra organizmo paviršiuje arba netoli jo (girdėjimo, regėjimo, lietimo), vidiniai pojūčiai (receptoriai yra organizmo viduje(alkio, troškulio, pusiausvyros ir kt.). Pojūčių rūšys. 1. Cheminiai pojūčiai: 2. Padėties pojūčiai 3. Odos pojūčiai: 4. Klausa. 5. Regėjimas.
Bendri visiems pojūčiams dėsningumai: Jautrumas ir slenksčiai. Sugebėjimas pajusti dirginimą vadinamas jautrumu. Yra skiriamas: • absoliutinis. Sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius • skyrimo jautrumas. Sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus Jie nepastovūs, kinta nuo jutimo organus veikiančių dirgiklių, nuo kt. tuo pat metu turimų pojūčių ir nuolatinių gyvenimo sąlygų. 2.Adaptacija – jautrumo pakitimas 3.Sensibilizacija. Jautrumas gali sumažėti / padidėti dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos.4. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių jautrumo padidėjimas/sumažėjimas 5.Sinestezijos.
9. Atmintis, jos procesai, rūšys, formos ir tipai. Atminties veiksniai.
Atmintis yra ankstesnio patyrimo atspindys, to kas anksčiau buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Be atminties kiek1 pojūtis ir suvokimas būtų naujas, žmogus negalėtų orientuotis tikrovėje. Mąstant be atminties negalima būtų operuoti sąvokomis, vaizduotė neturėtų iš ko kurti naujų vaizdinių, nebūtų asmenybės su pastoviais motyvais, nuostatomis ir t.t.išgyvenimų. Atmintis – aktyvi veikla, dar vadinama mnemine veikla. Ji žmogaus pažinimo veiklos sudedamoji dalis. Atminties procesai vyksta drauge su kitais psichiniais procesais: jutimu, suvokimu, mąstymu ir t.t.
Atminties procesai 1.Įsiminimas. Šiame etape suvokiama ir fiksuojama tai, kas vėliau bus atgaminta .
Valingas įsiminimas (mokymasis) skirstomas: mechaninis ; prasminis (loginis)
Vienais atvejais įsiminimas trunka labai trumpai (įsimenama momentiškai), kitais jis – sudėtinga veikla, susidedančia iš nuoseklių kartojimų. Svarbus įsiminimo veiksnys yra įsimenančiojo būsena. Budrus žmogus įsimena lengviau nei mieguistas, nuvargęs. Psichologijoje skiriami įsiminimo būdai: ištisinis, dalinis kombinuotas.
Didesnės apimties medžiaga įsimenama tik kartojant. Jo sėkmę lemia: a)paties kartojimo įvairinimas; b)papildymas pavyzdžiais; c)derinimas su įvairiausiomis kitomis mnemotechnikos priemonėmis; d)įvairių suvokimo ryšių (girdėjimo, regėjimo ir t.t.) derinimas; e)atgaminimas; f)teisingas kartojimo laiko paskirstymas (ši sąlyga svarbiausia kartojimui).
2.Laikymas atmintyje – informacijos saugojimas. 3.Išlaikymui priešingas- užmiršimas Skiriamas dalinis ir visiškas užmiršimas. Pagrindinės skatinančios užmiršimą priežastys: įsimintos medžiagos nepanaudojimas praktikoje; neigiamas perkėlimas / interferencija (slopinamojo pobūdžio ankstesniojo ir paskesniojo įsiminimų sąveika); ‘apratimas’ – tikslingas užmiršimas; stimuliuojančios situacijos pasikeitimas. nuostatų pasikeitimas.
4.Atsiminimas – m-gos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Skiriamos jo rūšys:
atpažinimas ;atgaminimu nevalingas atgaminimas. Valingas atgaminimas. prisiminimas – valingo prisiminimo rūšis.
Atminties rūšys nėra atsiskyrusios viena nuo kitos (vaizdinė atmintis gali būti valinga ir nevalinga ir pan.).
Pagal turinį, kuriuo operuoja atmintis: 1.Vaizdinė atmintis .vaizdinė atmintis skirstoma į regimąją, girdimąją, uodžiamąją, lytėjimo ir skonio. 2.Motorinė (judėjimo) atmintis – judesių,3. Žodinė-loginė atmintis pasireiškia žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimu.4. Emocinė atmintis išlaiko patirtus jausmus ir emocines būsenas. Emocinė, vaizdinė ir motorinė atmintis būdinga gyvūnams, o žodinė atmintis yra žmogaus psichinės veiklos bruožas.
Atminties formos. Pagal valios reguliavimo lygius:
» Nevalinga.» Valinga ,Atmintis gali būti loginė arba mechaninė. Mechaninė, kai įsimenama ir atgaminama neturinti prasmės medžiaga (pvz.nežinoma kalba parašytas textas). Įsiminimui g.b. pateikta ir prasminga m-ga, bet jei individas nesistengia/neįstengia jos suprasti, įsiminimas lieka mechaninis. Loginė atmintis pagrįsta medžiagos, jos loginių minčių supratimu. Pagal informacijos išlaikymo trukmę: 1) sensorinė 2) trumpalaikė 3) ilgalaikė Individualūs atminties skirtumai. Kadangi žmogus, kaip asmenybė – sistema, su savo individualiomis temperamento, charakterio, gebėjimų, dėmesio, mąstymo, bendro patyrimo ir kitomis ypatybėmis, tai ir kiekvieno žmogaus atmintis turi savų skirtumų. 1.Žmonės skiriasi atminties produktyvumu. 2.Žmonių atmintis skiriasi atskirų jos rūšių dominavimu. Žmonių gr.skirtumai vadinami atminties tipais: vaizdinės, žodinės-loginės ir pan. atminties tipai skiriasi ir pagal tai, kokiais jutimo organais m-ga įsimenama. Skiriami regimojo, girdimojo, motorinio ir mišraus atminties tipo žmonės.
3.Pasitaiko atminties patologiniai bruožai: amnezija – visiškas nesugebėjimas atsiminti ir hipermnezija – pasireiškianti kai kurių reiškinių padidintu atsiminimu.
10. Mąstymas, jo veiksmai (operacijos). Mąstymo turinio (minties) formos. Mąstymo rūšys, lygiai, tipai. Mąstymas ir kalba.
Mąstymas – tai pažinimo procesas, kurį sudaro atsietas, apibendrintas ir tarpiškas faktų bei reiškinių atspindėjimas, jų tarpusavio ryšių ir santykių nustatymas. Mąstymas – tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu bei perteikimu. Mąstymo procesas – minties sukūrimas. Mąstant dalyvauja ir kt.pažinimo procesai: suvokimas, atmintis, kalba. Toks ryšys ypač ryškus tarp mąstymo ir jutimo atspindėjimo. Pojūčiai, suvokiniai, vaizdiniai genetiškai ankstesni už mąstymą. Jutiminis pažinimas ir mąstymas – dvi reliatyviai savarankiškos, 1 kitą papildančios bei praturtinančios pažinimo formos. Sudėtingi, įvairiapusiai ryšiai jungia mąstymą ir atmintį. Mąstymo veiksmai (operacijos) susiformuoja žmogui mąstant: Analizė ;Sintezė ; Palyginimas ; Abstrahavimas; Konkretinimas ; Apibendrinimas
Mąstymui būdingi keli, vis aukštesni, apibendrinimo lygiai. Apibendrinant susidaro visybiški minties vienetai – sąvokos. Jos įvairaus apibendrinimo lygio. Mąstymo turinio (minties) formos– Sąvoka –Sprendimas –Protavimas
Protavimas yra: Induktyvinis (indukcija) – toks protavimas, kai, remiantis grupe atskirų faktų (išreikštų daliniais sprendimais), daroma išvada, bendras sprendimas. ۰Deduktyvinis (dedukcija) – toks protavimas, kai nuo bendrų teiginių einama prie dalinių išvadų.
Mąstymo rūšys. 1. pgl atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos: veiksminis mąstymas – vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais. Vaizdinis mąstymas – operuoja atmintyje turimais vaizdiniais.Abstraktus sąvokinis mąstymas – operuoja mintimis, žodžiais, ar kt.ženklais. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos. Loginis mąstymas – jame protavimas griežtai grindžiamas teisingais sprendimais, mokslas apie taisyklingo mąstymo formas ir dėsnius – logika. Loginio mąstymo ypatybė yra išvadų logiškumas, tvirtas jų argumentavimas. 2. Pagal problemų sprendimo metodus: diskursyvus-loginis mąstymas – vyksta nuosekliai, intuityvus mąstymas – sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų, staigių “prašvytėjimų”būdu.
Mąstymo lygiai: reproduktyvus mąstymas –kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės, algoritmai – žinomi, mąstymo procese užtenka juos prisiminti (rasti žinynuose). kūrybiškas (kreatyvus) mąstymas – jo reikalauja naujos problemos, kurių sprendimo metodai nėra žinomi.
Mąstymo tipai – reliatyviai pastovūs mąstymo būdai. 1ms būdingas vaizdinis, 2ms veiksminis, 3ms – abstraktus-sąvokinis mąstymas. Mąstymo tipais pasireiškia ir savarankiškumo, originalumo, lankstumo ir tempų ypatybės. Mąstymo tipai priklauso nuo įgimtų psichofiziologinių, nuo lavinimo, profesine ar kita veikla įgytų savybių.
1.Mąstymo savarankiškumas. Tai gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. 2.Mąstymo tempai labai skirtingi. 3.Mąstymo originalumas pasireiškia naujų problemų ir jų sprendimo metodų atsiradimais. 4. Mąstymo lankstumas.
Mąstymas ir kalba Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.
Bendra praktinė veikla, dalijimasis mintimis su kitais kalbantis, galimybė mintimis bendrauti su visa žmonija suformuoja svarbius mąstymo ypatumus. Bendraudamas žmogus perima apibendrintas žinias, sukauptas istorijoje.
Minčių perdavimas turi kelis etapus: jis prasideda poreikiu/noru kažką pasakyti (sumanymu), pereina sudėtingą vidinio kalbėjimo etapą, kuriame sumanymas aiškėja, įgyja kontūrus, ir baigiasi minties realizavimu gramatiškai taisyklingu išoriniu kalbėjimu. Asmuo, kuriam šis pranešimas skiriamas, eina atvirkštiniu – minties dekodavimo – keliu nuo išorinio kalbėjimo suvokimo prie vidinio kalbėjimo, kol pasiekiamas supratimas. Ir pranešimą koduojant ir dekoduojant mintys ne tik išreiškiamos, formuluojamos, bet ir formuojamos. Ypač didelės reikšmės minčių formavimui turi vidinė kalba.
Kalba –žodžiai ir tai, kaip juos deriname, norėdami perteikti prasmę. Ji padeda mąstyti ir išreikšti mintis. Vaikai lengvai žengia pirmyn: gugavimas, 1 žodžio stadija, telegrafinė 2 žodžių stadija ir t.t. Mokantis kalbos, veikia asociacijų, mėgdžiojimo ir pastiprinimo dėsniai. Atlikdamas mintyse įvairias operacijas su žodžiais, vaikas mokosi įvaldyti ne tik kalbinius, bet kartu ir mąstymo veiksmus: juos planuoti, kontroliuoti ir koreguoti. Kalbėjimo mechanizmai – kalbiniai analizatoriai, kalbos centrai kairiajame smegenų pusrutulyje ir kabinių ryšių sistemos – būtina mąstymo anatominių-fiziologinių mechanizmų dalis. Kadangi kalba gali veikti mąstymą, ugdant vaiką, l.svarbu formuoti žodyną. Kalbos plėtra reiškia mąstymo gebėjimų plėtrą. Mažų vaikų mąstymas tobulėja kartu su kalba. Mąstymas veikia mūsų kalbą, kuri veikia mūsų mąstymą.
11. Vaizduotė, jos rūšys. Vaizdinių perdirbimo vaizduotėje būdai. Vaizduotė ir emocijos.
Vaizduotė – pažinimo procesas, kai, pertvarkant patirtį, kuriami asmens nesuvoktų/tikrovėje neegzistuojančių objektų, žmogaus elgesio, veiklos bei jos rezultatų vaizdai. sukelia nepasitenkinimą ir norą keisti pasaulį, o šitai tampa vaizduotės varikliu. Vaizduotė padeda detalizuoti mąstymu numatytą veiklos programą.
Vaizduotė (fantazija) – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.
Vaizduotės rūšys• Pasyvi. • Aktyvi (valinga) Aktyviajai vaizduotei būdingas sąmoningas asmenybės tikslas įsivaizduoti reiškinius, valingos pastangos kurti vaizdus, atitinkančius iškeltą uždavinį ir stengimąsi šiuos vaizdus įgyvendinti: 1.atkuriamoji; 2.kuriamoji vaizduotės.
Vaizdinių pertvarkymo būdai.Vaizduotėje sudarant naujus vaizdinus, pertvarkomi atmintyje likę pojūčių ir suvokinių pėdsakai. Bendrausios šio pertvarkymo rūšys (vaizdinių skaidymas ir jungimas ) – asociacijos ir disociacijos procesai. Operuojama visuminiais tikrovės vaizdais, atmintyje užfiksuotais vaizdiniais. Vaizdiniai – tai t.t. programos, pgl kurias renkama info iš aplinkos. Kiek1 kartą vaizdinys tarsi iš naujo persipiešiamas. Atminies vaizdiniais artėjama prie tikrovės vaizdo, dėl vaizduotės proceso atotrūkis nuo tikrovės gali labai padidėti.
Vaizdiniams pertvarkyti naudojamos priemonės: Agliutinacija – skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas. Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto, jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, dalių pagausinimas. Akcentavimas – objekto dalių pabrėžimas, išryškinimas. Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias savybes. Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes atskirais individais. Paprastai šie vaizdiniai (objekto pertvarkymo būdai) vaizduotės procese kyla ne pavieniui, o įvairiai kombinuojami. Vaizduotė ir asmenybės kūrybiškumas. Didesnis vaizduotės produktyvumas pasireiškia kūrybiniais gebėjimais bet kokioje asmenybės veikloje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba – originalesnė. Atskirų žmonių vaizduotė gali skirtis dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis (dažniausiai dominuoja regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai). Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo asmenybės patirties skirtumų, nuo kūrybinės veiklos pobūdžio, konkrečios profesijos ypatumų. Užimdama reikšmingą padėtį visoje asmenybės struktūroje, vaizduotė ypač susijusi su asmenybės gabumų, charakterio, emocijų sritimis. Ji kiek1 asmenybei pasireiškia vis kitaip ir yra jos svarbiausias kūrybinio aktyvumo bei originalumo komponentas.
12.Žmogaus psichikos raidą skatinantys veiksniai. Tos raidos netolydumas ir netolygumas. Sensityvumo laikotarpiai žmogaus psichinėje raidoje, jų esmė ir reikšmė.
Raidos priežastis – poreikiai. Jei turim poreikių – turim diskomfortą, kad sugryžtume į pusiausvyrą, psichika t.b.aktyvi, apmąstyti motyvus, siekiant tikslo. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, jų vietą užima esantys aukščiau. Kai fiziologiniai poreikiai bent iš dalies patenkinti – kyla poreikis jaustis saugiam, po to – mylėti ir būti mylimas, vėliau – poreikis būti įvertintam ir gerbiamam kitų, galiausiai – žmogus pradeda siekti išreikšti save (atskleisti ir efektyviai panaudoti savo galimybes). Vieni psichologai pabrėžia raidos vientisumą, kiti – žmogaus raidą aiškina, kaip netolydų procesą. Manoma, kad yra kelios raidos stadijos ir kiek1 – būdingi tipiški sugebėjimai ir problemos. Pgl juos žmogus juda nuo 1 lygio į kitą. Stadijos negalima peršokti. Kiek1 stadiją sudaro 2 periodai: formavimosi ir pasiekimų (progresuojantys pažintiniai sugebėjimai). Sensityvumo laikotarpis – padidinto jautrumo laikotarpiskai kam iš aplinkos. Sensityvumas – prielaida atsiverti kitam etapui (jei vaikas gauna tai, ko jam konkrečiu laikotarpiu labiausiai reikia – jis sėkmingai vystosi toliau). Pgl Eriksoną išskiriami sensityvumo laikotarpiai:
pasitikėjimas – nepasitikėjimas (iki 1m) patiriant meile. savarankiškumas – gėda ir abejonės (1-3m) Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi. iniciatyvumas–kaltė (3-6m) vaikas nori atlikti daugelį veiksmų. meistriškumas–menkavertiškumas (6-11m) savo darbo rezultatus jau lygina su vienmečių. tapatumas – vaidmenų sumaištis (paauglystė, jaunystė) Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. atsinaujinimas – sąstingis (branda) jei ankstesni konfliktai išspręsti, gali rūpintis kitais. pilnatvė – neviltis (senatvė) žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Pagal Freud individo raida vyksta stadijomis. Oralinė stadija. (iki 1m.). maitinimas. Analinė stadija (1-3m.).
Falinė stadija (3-5m.). Latentinis periodas. (nuo 5 iki lytinio brendimo pradžios). Genitalinė stadija (paauglystė). Fiksacijos.
13. Žmogaus pažintinės sferos raida. Ž.Pježė, Dž.Bruneris apie šios sferos raidą, jos etapus.
Pažintinė žmogaus sfera apima mąstymą ir kalbą, suvokimą, vaizduotę, atmintį ir išmokimą.
Vaikai ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodami. Tačiau greitai išryškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas. Tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Vaiko pažintinei raidai l.svarbios ir aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų. Vaikų, augančių izoliuotose teritorijose, nelankiusių mokyklos, protiniai sugebėjimai bus 3-5m. atsilikę nuo bendraamžių. Socialinė patirtis gali pagreitinti arba sulėtinti universalius pažintinius procesus. Brendimas ir mokymasis turi įtakos vaiko pažintinei raidai.
PAŽINIMO FUNKCIJŲ STADIJOS:
I.Sensomotorinis mąstymas (iki 2 metų)(pagal Pježė)
Veiksminio mąstymo stadija (pagal Brunerį) Sens–jutimas, motorika–judesys. Vaikas iki 2-3 m. sprendžia tik tas užduotis, kur m-ga matoma jutimiškai. Simbolinis mąstymas. Vaikas susipažįsta su aplinka per veiksmus (čiulpimą, griebimą, šliaužiojimą).
Piaget sensomotorinio intelekto raidą suskirstė į 6 fazes (stadijas):
1.Refleksų naudojimas. Iki 1mėn. 2.Pirmasis įgytas prisitaikymas. Kūdikis pritaiko savo refleksus prie aplinkos
3.Siekimas pratęsti įdomius įspūdžius. 4-8mėn. Vaikas plečia savo akiratį. 4.Naujas prisitaikymas ir numatymas. 8-12mėn. Jis numato ką ketina daryti.5.Vaikas tyrinėja pasaulį, aktyviai eksperimentuodamas. 12-18mėn. Suranda naujus elgesio būdus. 6.Naujos reikšmės sukuriamos protiniais veiksmais. 18-24mėn. Pradedama manipuliuoti protiniais vaizdiniais.
II.Iki(prieš)operacinio mąstymo stadija (2–6 m.)(Pježė),
Vaizdų stadija (Bruneris).
Galima mąstyti operuojant vaizdais (tai, kas likę atmintyje). Pježė įžvelgia 2 etapus šioje stadijoje:
3-4 m. – mąstymas reproduktyvus; 5-6 m. – intuityviojo mąstymo etapas.
Nekartoja vaizdų, jie intuityviai kuria naujus vaizdus. Intuityviame mąstyme įvyksta daug lūžių (ėjimas į mokyklą). Iki 6 m. vaiko mąstymą užgožia tai, kas matoma, o ne esminiai dalykai/ikiloginis mąstymas, egocentrizmas. Vykstant lūžiui sąvoka dar būna vaizdinė. Vaikas pradeda naudotis kalba ir simboliais. Negali tinkamai klasifikuoti, grupuoti.
III. Konkrečių operacijų stadija (7-11 m.) (Pježė). Suvokimo mąstymo stadija (Bruneris).
Pježė skiria šiuos etapus: Konkrečių sąvokų mąstymas – tai kas buvo matytą; Formalių sąvokų mąstymas – kuriamos naujos operacijos. Šis mąstymas subręsta iki 15 m. Iki 11 m.dominuoja konkrečių operacijų mąstymas. Pradeda suprasti priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšius, įsisamonina laiko, kiekio, masės, ilgio sąvokas. Mažėja vaiko egocentriškumas, jis pradeda geriau suprasti kt.žmonių požiūrį. Didėjančios vaiko mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus rodo ir sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti. Humoras priklauso nuo suvokiamos info netikėtumo, neatitikimo tam, ką buvo tikimasi suvokti.
IV. Formaliosios operacijos (nuo 12 m.) Vaikai pradeda logiškai mąstyti, naudoti abstrakcijas, mąstyti moksliškai. Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11-16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingi 2 pagr mąstymo požymiai: 1.hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai. 2.propozinis mąstymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Mastymo vystymasis priklauso nuo 2 dalykų:
Nuo paties vaiko veiklos; Nuo suaugusiojo įtakos, kuris padeda vaikui išspręsti konkrečioje situacijoje kilusias problemas ir moko veikimo būdų ir duoda apibendrintus daiktų pavadinimus.
Praktinė veikla su daiktu padeda vaikui išspręsti konkrečioje situacijoje kilusias problemas. Dirbdamas su daiktu vaikas savaime padaro išvadas remdamasis sėkmingais ir nesėkmingais veiksmais. Dėl šios ypatybės ankstyvojoje vaikystėje mąstymas vadinamas veiksminiu. Didžiausią įtaką daro soc. aplinka intelektualiais sugebėjimais (veiksmais vaikas orientuojasi į suaugusį). Apibendrinimų pagrindą sudaro kalba, nes žodžių reikšmė – apibendrinanti (įrankiai pirmieji skatina vaiką daryti apibendrinimus). Kalbos raida. Priešoperacinės mąstymo stadijos metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių – egocentriški. Piaget skyrė 3 egocentrines kalbos rūšis: atkartojimas, monologas ir kolektyvinis monologas. Vaikas socializuotą kalbą išmoksta pamažu. Piaget nuomone, vaikai patys siekia protinės pusiausvyros, norėdami suderinti naują patyrimą ir senas protines schemas. Vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį. Ne tik vaikas yra veikiamas aplinkos, bet ir jis pats keičia ir kurią savo nuomonę apie aplinką. Bruneris manė, kad suaugusieji turi skatinti vaiko žingeidumą, kurdami turiningą aplinką ir specialiai jį lavindami. Taip galima pagreitinti vaiko pažintinę raidą, kuriai ypač svarbi jo socialinė aplinka. Vaikas pradeda mokytis iš aplinkinių žmonių, savo socialinio pasaulio, kuris yra visų jo sąvokų, minčių, teiginių, mokėjimų ir nuostatų šaltinis. Mokymas ir ugdymas – visuomeniškai susiformavę žmogaus patirties perdavimo būdai, kurie skatina vaiką greičiau bręsti. Vaikas bręsta mokydamasis. Todėl mokytojas moko mokinį ne to, ką jis jau moka, o to, ko jis dar nemoka. Bendradarbiaudamas su suaugusioju, vaikas pasiekia aukštesnį pažinties raidos lygį. Mokymas l.svarbus vaiko protiniams sugebėjimams.
14. Moraės raida. Ž.Pježė, L. Kohlbergas apie moralės raidos lygius ir stadijas. Valios raida.
Moralės raida – laipsniškas procesas, kuriam svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Ji prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.
Maži vaikai priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tik nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga. Vietoj priklausomybės nuo suaugusiųjų moralės (išorinės kontrolės) susiformuoja asmeninė vaiko(vidinė) moralė. Vidinės normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį.Vaikų moralė priklauso nuo tėvų reikalavimų, taip pat nuo visuomenės normų. Vaikas moralines normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtų, patiria nerimo jausmą, kuris vadinamas kaltės jausmu.
Moralinis funkcionavimas – ypatinga žmogiško aktyvumo forma, kuri priklauso nuo kiek1 asmens raidos eigos. Moralinis elgesys įgyjamas per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavinimą. Vaikai moralines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami tėvų elgesį.
Piaget nustatė dvi moralės raidos stadijas: 1.Moralinio realizmo stadija. Ji būdinga 5-10m. vaikams. 2.Autonominės moralės stadija (bendradarbiavimo moralė)(būdinga 10m. ir vyresniems)..
Kohlbergo moralės raidos samprata. Jis išskyrė 6 moralės raidos stadijas, kurias suskirstė į 3 moralinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra reguliuojama iš išorės. 1. Bausmės ir paklusnumo orientacija. 2. Naivus hedonizmas, (instrumentinė orientacija). II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą. 3.“gero berniuko – geros mergaitės orientacija.
4.socialinės tvarkos palaikymo orientacija. Taisyklės t.b.vienodai taikomos. III. Pokonvencinis moralės vaidmuo. Individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, priimtinas jo visuomenėje. 5. Socialinės sutarties, teisėtumo orientacija. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik 1 iš daugelio.6. Orientavimasis į universalius etinius principus. Valia – tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą. Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, Vidinės kliūtys – subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta. Dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvioji) ir neigiamoji (slopinamoji, sulaikomoji). Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu.
Žmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Valia interiorizuojama. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas – valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada – geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiek1 darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.
15. Asmenybės tapsmas. Įvairių psichologijos krypčių atstovų pažiūros į asmenybės raidą, jos veiksnius. Asmenybės raidos stadijos, krizės (pagal. E. Eriksoną), jų pasekmės.
Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.
Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.
Asmenybės struktūrą galima suskirstyti į dalis: kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai, jausmai, valia. Asmenybės atsiskleidimas priklauso nuo žmogaus žinių apie save patį, jo prigimtį ir gyvenimo prasmę; sugebėjimo įsisamoninti savo asmenišką patyrimą ir save dabarties momentu; nuo savarankiškų pasirinkimų ir sprendimų. Psichoanalitinė teorija (Froidas). Dėmesys į pasamonę, pastangas įveikti nerimą, sexualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų ir soc. ribojimų. Asmenybė- vieninga visuma, o asmenybės komponentai (ID, EGO ir superEGO) – susiję. Subrendimas reiškia žmogaus gebėjimą mylėti ir dirbti. 2 pagr. idėjos :
1.geriau- atpažinti, įsisąmoninti savo norus, mintis, baimes, negu jas neigti .2.tėvų įtaka – lemiamas veiksnys, formuojantis sveikai asmenybei.Kognityvinė teorija (Piaget) žmogaus mąstymas – aktyvus ir kūrybiškas, elgesį lemia abipusė įtaka tarp žmonių ir aplinkybių, suvokiant savo gyvenimo kontrolės pobūdį. Pagrindiniai psichiniai procesai – adaptacija, asimiliacija, akomodacija, pusiausvyra. Humanistinė kryptis (Maslow, Rogers) patenkinę pagrindinius poreikius, žmonės siekia įgyvendinti aukščiausias galimybes. Elgesį lemia įsisąmonintų jausmų apie save apdorojimas, atsižvelgiant į savo patirtį. Asmenybės subrendimas – visiškas savęs aktualizavimas ir tapimas gerai funkcionuojančiu asmeniu, besąlygiškas savęs prėmimas ir atvirumas išgyvenimui.
Psichosocialinė teorija (Eriksonas) išskyrė 8 asmenybės raidos stadijas, kiek1 jų susiduriama su nauju konfliktu/krize, kurią reikia įveikti. Krizės skatina tobulėti/regresuoti. Krizės susijusios. Sėkmė/ nesėkmė t.t. stadijoje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais. Net jei krizė neįveikiama, kitame amžiaus tarpsnyje yra galimybė išvengti buvusių nesėkmių. Stadijos: 1.KŪDIKYSTĖ pasitikėjimas – nepasitikėjimas (iki 1 m) patiriant meilę. 2.ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ savarankiškumas – gėda ir abejonės (1-3m) Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi. 3.I-oji VAIKYSTĖ iniciatyvumas–kaltė (3-6 m) vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę. 1. Pradeda klausinėti – KODĖL Tėvų klaidos: per daug plačiai aiškina; atsakymas turi būti labai trumpas, logiškas; į nesąmoningą klausimą galima taip pat atsakyti; negalima suniekinti vaiko klausimų. 2.Iš kodėlčiuko pereinama į žingeiduką (pažinti, sužinoti esmę) Tai intensyvumo fazė. Proto iniciatyvumas – patenkinamas poreikis sužinoti. Tai malonios emocijos. Formuojamas pažinimo džiaugsmas. Jei kodėlčiukas ar žingeidukas blokuojamas, padaroma didžiausia žala iki m-los – vaikas nuslopina savyje pažinimo džiaugsmą, intelektinį jausmą – į mokyklą vaikas ateis nebežingeidus. 3-6 metų pavojinga vaiką kaltinti (sensityvumo laikotarpis), t.y. negalima jo psichikoje piršti kaltumo jausmų – priešingu atveju įgijamas kaltumo jausmas.4.II-oji VAIKYSTĖ(ankstyvasis mokyklos amžius)meistriškumas–menkavertiškumas (6-11m) savo darbo rezultatus jau lygina su vienmečių 5.PAAUGLYSTĖ tapatumas – vaidmenų sumaištis (12-18 m.) Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Etapai: pirmoji ir antroji paauglystė.Šiuo laikotarpiu sunku pačiam vaikui. Psichikoje tarsi kelios priešingos psichikos 1 metu – vaiko ir suaugusiojo. Jos nesuderintos. Komplikuoti visi psichiką lemiantys veiksniai (psichologinis, biologinis, socialinis). Suaugusieji paauglių dažnai nesupranta, juos globoja kaip vaikus. Norėdami padėti – kritikuoja juos.. 6.INTYMUMO AMŽIUS. artumas – vienuma (18-26m.) artimo žmogaus ieškojimas. 7.KREATYVINIS AMŽIUS atsinaujinimas – sąstingis (27-60m.) jei ankstesni konfliktai išspręsti, gali rūpintis kitais 8.PAGYVENUSIO ŽMOGAUS TARPSNIS pilnatvė – neviltis (60m.-∞) žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.
Pagrindinė veikla – bendravimas. Svarbus poreikis – būti reikalingu, reikšmingu. Ateitis neaiški. Vis dažniau atsigręžiama į praeitį. Šiems žmonėms reikėtų duoti ką nors veikti, kad pasijaustų jis reikšmingu, reikalingu.
16. Vaikystės amžiaus tarpsnių psichologinis apibūdinimas.
Ankstyvoji (pirmoji) vaikystė (iki 6m.)
Žaidimų, ankstyvąja vaikyste, ikimokykliniais metais paprastai vadinamas vaiko amžius nuo 2 iki 6 metų. Vartojant terminą “ žaidimų metai “, pabrėžiama didžiulė žaidimų svarba vaiko tolesnei raidai. žaisdami jie įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, spręsdami sudėtingas užduotis, žaisdami žodžiais ir mintimis, lavina savo protą, vaidindami vaidmeninius vaidinimus, įsisamonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles.
Pažintinė raida.1.Intelektą lemiantys veiksniai. 2.Pažintinė raida. Naudojančio simbolius vaiko mąstymas pasidaro sudėtingesnis ir tai leidžia efektyviau sąveikauti su aplinka. Simbolinis mąstymas leidžia vardoti žodžius ir naudoti objektų vaizdus, kurių tuo metu nėra vaiko atmintyje. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Priešoperacinis mąstymas yra ikiloginis; tai lemia egocentrizmas, nesupratimas laipsniškų pasikeitimų, grįžtamojo ryšio, tvermės dėsnio. Priešoperaciniam mąstymui būdingas egocentrizmas, todėl mažas vaikas linkęs galvoti, kad jį supantys daiktai yra gyvi, kaip ir jis pats.
3.Kalbos raida. Priešoperacinės mąstymo stadijos metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Piaget skyrė tris egocentrines kalbos rūšis: atkartojimas, monologas ir kolektyvinis monologas. Vaikas socializuotą kalbą išmoksta pamažu. 4.Mąstymas ir kalba. Vieni mano, kad mąstymas be kalbos neįmanomas. Piaget teigia, kad vaiko pažintiniai sugebėjimai skatina išmokti kalba: vaikas pradeda kalbėti vėliau nei mąstyti.
Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Kalba, tapusi minčių formulavimo sau priemone, vadinama vidine. Psichosocialinė raida. 1.Žaidžiant su kitais vaikais, skatinama bendradarbiauti. Vaikas taip pat gali mėginti vaidinti įvairius vaidmenis, įgyti naujų socialinių sugebėjimų.2.Skiriamas socialinis i vaidmeninis žaidimas. Mažas vaikas, žaizdamas su bendraamžiais, įgyja svarbios patirties.
Vaikystės amžiaus tarpsniui būdingas atsigręžimas į objektyvųjį pasaulį. Atsiranda specifinis domėjimasis aplinkos vyksmais ir daiktais. Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti būreliais bei grupėmis. Jis išmoksta valdyti savo emocijas.
Antroji vaikystė (7-12m.) Pažintinė raida.1. Piaget nuomone, nuo 7-8 metų vaikai mąsto, naudodamiesi konkretaus operacinio mąstymo loginėmis opracijomis. 2. Taip pat geriau suprantami laiko, erdvės ir atstumo tarpusavio ryšiai, 3. Be to, mažėja vaiko egocentriškumas,4 sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti.
Pažintinę raidą šiame laikotarpyje, anot skirtingų autorių, lemia: 1.informacijos kiekis, 2.yra svarbu suvokimo, dėmesio, atminties pokyčiai, 3.efektyvu, kai vaikui pateikiamos tam tikros užduotys, ištaisomos klaidos ir pastiprinami teisingi atsakymai. Mokymas turi atitikti vaiko poreikius ir sugebėjimus.
Kalbos raida. Kalba tobulėja ir tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Psichosocialinė raida. Socialinės kognicijos kryptis.
Socialinės raidos turinys nukreiptas į kitų žmonių ir savo paties elgesio bei vidinių savybių suvokimą. tvirtėja tapatumo jausmas. Vertindamas savo psichologinį Aš, vaikas iš pradžių apibūdina atliekamus veiksmus, artimus žmones, vėliau – save pagal išorinius bruožus, o paauglys į save pradeda žiūrėti abstrakčiau, vertindamas savo vidinius bruožus. vaiko savigarba mažėja. Nuo sėkmių ir nesėkmių priežasčių vertinimo priklauso, ar vaikas bus geras mokinys,
Moralės raida. moralės normų įgyjimas , moralinis elgesys įgyjamas per išmokimo mechanizmus, didėjantis kognityvinis subrendimas ir socialinė patirtis pamažu padeda vaikui vis geriau suprasti sąveikaujančias socialines normas, kurios reguliuoja moralinę atsakomybę. Vaiko vertinimas džn lyginamasis. Jis vertina savo paties ir kitų aplinkinių veiklą ir mėgina nustatyti, kiek teisingi – socialiniai mainai. Gabaus vaiko raidai būdinga l.stiprus teisingumo jausmas, laki vaizduotė, gerai išlavėjęs humojo jausmas. Kartu jis labai pažeidžiamas, kartais bendraamžių atstumiamas, todėl gabus vaikas save gali vertinti negatyviai.
Šio amžiaus vaikui būdingas realistinis dalykų supratimas ir natūralumo bei tikslumo pasigedimas. Dingsta susižavėjimas pasakomis. Šio amžiaus vaikams smagu patenkinti smalsumą, vaikas yra godus žinių. Atmintis pasiekia aukštąjį išsivystymo laipsnį. Nuo 10m. mergaičių atminties vystymasis pradeda gerokai lenkti berniukų atminties vystymąsi. 9-11m. vaikai mėgsta imtynes.11-12m. pasirodo tokių simptomų, kurie reiškia abiejų lyčių vystymosi skirtingumo pradžią. Šio amžiaus mergaitės pasidaro fiziškai nerangios, Tai yra perėjimas į negatyviąją fazę. Tuo tarpu berniukai mėgsta kovos žaidimus, Šeima yra I gr., kur vaikas iš arti ir praktiškai susiduria su soc. vaidmenimis ir pats atlieka atitinkamą (sūnaus, dukters, brolio) vaidmenį. Čia formuojasi jo pažiūros. Pradėjus lankyti m-klą vaiką veikia mokytojai ir bendraamžiai.
17. Paauglio psichologinis apibūdinimas.
Paauglystės amžiaus ribos – labai sąlygiškos, džn 12-18 m. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas.
Pažintinė raida. Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11-16 metų. Tai – paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas. Formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai: 1.hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, 2.propozinis mąstymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Paauglio idealizmas ir egocentrizmas. Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi.
Psichosocialinė raida. 1) Freudas teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. 2) Kiti teikia Anot jų paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu.3) Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei Sėkmingumas visiškai funkcionuojančiai asmenybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmens pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti savo paties gebėjimais.
Tapatumas. Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Norint visškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Paaugliui norint įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Bendraamžių grupės padeda užmegzti ryšius su priešingos lyties atstovais. Šeima yra svarbi formuotis paauglio tapatumui.
Mergaitės nuo 13m., berniukai nuo 14m. ima l.daug dėmesio kreipti į savo pačių vidų, analizuoti savo pergyvenimus. Pasisukimas į vidinį pasaulį, atsigręžimas į savąjį Aš – pati 1oji perėjimo iš vaikystės į jaunystę žymė. Jis nori būti savarankiškas, brangina laisvę ir kovoja dėl jos. Paauglys jau pirma pagalvoja, o po to veikia. Atsiranda nesutarimai su šeima ir mokykla, atsiranda negatyvizmas, užsispyrimas. Jo interesai pradeda nebesutapti su m-la. Kai kurie pradeda apsileisti, neišmokti pamokų, nusižengti mokyklos reikalavimams. Šiam amžiaus tarpsniui būdinga paauglių draugystė. Matomi gilesni jausmai, Flirto periodui būdingos dvi žymės: 1.sąmoningas stengimasis atkreipti į save kitos lyties jaunuolio dėmesį ir palankumą. 2.aktyvus stengimasis sueiti į artimesnį kontaktą ir bendravimą su priešingos lyties jaunuoliu, nugalint savo paties nedrąsumą bei dorovingumą. Pirmosios meilės tarpsnis. Pirmojoje meilėje daugiau romantiškų svajonių, grožio ir ilgesio. Abu drauge praleidžia laisvalaikį, drauge aptaria aktualijas, ruošiasi pamokoms. Išmoksta suprasti ir atjausti kitą žmogų, pasiaukoti dėl kito.Idealizmas, heroizmas ir noras keliauti. Paauglys – idealistas, jo rizikavimas vėjavaikiškas. Pavojų pergyvenimas jam teikia savotiško malonumo. Jis trokšta naujų įspūdžių, domisi tuo, kas paslaptinga ir dar neištirta. Paauglys ieško teigiamo idealo, kuriuo galėtų sekti.
18. Mokymas, mokymasis ir išmokimas. Mokymo ir auklėjimo vienovė. Ugdymo priklausomybė nuo asmenybės sampratos. Asmenybės subrendimo kriterijai.
Mokymas – tikslo siekimo kelias, veikimo būdas. Mokymas turi būti laipsniškas, vaizdus, prieinamas.
Mokymo principai: mokinio vidinis aktyvumas, veikla, savarankiškumas.
Humanistiniai mokymo principai: savimoka, noras mokytis visą gyvenimą ir žinoti, kaip tai daryti, tikslus savęs vertinimas (teisingai vertinti savo žinias), asmeninis mokymosi prasmės jautimas.
Mokymasis – tai aktyvi tikslinga besimokančiojo veikla, sukelianti esminius jo psichikos ir elgesio pakitimus.
Mokymosi procese išsiskiria glaudžiai susiję jo aspektai: 1.Mokymas yra pedagogo veikla , kurios tikslas išmokyti mokinius. 2.Mokymasis – veikla, kuria siekiama ko nors išmokti. 3.Išmokimas – mokinių vidinės ir išorinės veiklos pasikeitimas. Nustatytos būtiniausios bet kokio išmokimo sąlygos: 1.palanki motyvacija. Mokymąsi ir išmokimą skatina vidiniai motyvai. Lengviau ir greičiau išmokstama skatinant vidiniams asmenybės motyvams. 2.kartojimas. kartojimas be palankios motyvacijos teduoda menkus rezultatus. 3.teigiamas ar neigiamas pastiprinimas (paskatinimai ir bausmės). Palankiame emociniame klimate greičiau išmokstam, mažiau pavargstama, norima mokytis.Išmokimas- tai mokymosi pasekmė. skiriami 6 išmokimo atvejai: Elementariausias žmogaus išmokimas; Percepcinis (suvokimo) žmogaus išmokimas;Sensomotorinis išmokimas. Motorinis (judesių) išmokimas. Žodinis išmokimas.Mąstymo išmokimas. Išoriniai išmokimo požymiai: 1.Emocinės reakcijos 2.Poreikis pasirodyti ir naudoti tai, ką išmoko. Į mokymąsi galima žiūrėti 10 aspektų: biologiniu,fiziologiniu, psichologiniu, sociologiniu, aksiologiniu, kibernetiniu, filosofiniu, loginiu, religiniu, pedagoginiu.
Ugdymo priklausomybė nuo asmenybės sampratos.
Sugebėjimai – tokios individualios asmenybės savybės, kurios lemia t.t.veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimų skirtumai daug priklauso nuo temperamento ypatybių. Ugdymo ir saviugdos tikslas – siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus. Svarbu ugdymą individualizuoti, kad suteiktumėm vaikui galimybę dirbti pgl jo individualius gabumus ir interesus, parenkant tokius ugdymo būdus ir stilių, kurie atitiktų jo temperamentą; eiti į priekį konkrečiam vaikui tinkamu tempu.Ugdymo individualizavimas – mokymo proceso, atskleidžiančio mokinio individualių savybių raišką ir tobulinimą Individualus priėjimas – vienas pedagogikos principų; darbo su konkrečiu žm sistema. kaip principas – ped.darbe pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į kiek1 kliento individualias savybes. kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu organizavimas, numatant laiką t.t. pedagoginei problemai spręsti. Asmenybės subrendimo kriterijai. Žmogus visą laiką visapusiškai bręsta. Z.Froidas teigė, kad subrendimas-žmogaus sugebėjimas mylėti ir dirbti. Žmogus, kurio ego subrendęs ir sveikas, realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo jausmus ir emocijas.
19. Išmokimo teorijos. Reakcijos sąlygojamas, operantinis, socialinis išmokimas. Išmoktas bejėgiškumas.
Norint kryptingai mokyti ir kurti mokymosi, kuris baigiasi išmokimu, situacijas, svarbu teisingai suprasti išmokimo mechanizmus, dėsningumus ir etapus, taip pat žinoti jo sąlygas. Išmokimas tai jau įgytas elgesys:- sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai stimulinei situacijai;- elgesio pasikeitimas individualus.- atminties įjungimas;- elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais.
Skiriamos 2 pirmųjų išmokimo teorijų grupės. 1 jų turi ryšį su geštaltine (svarbiausias vaidmuo tenka suvokimui), kita – bihevioristine psichologija (reikšmė teikiama staigiam suvokimui). Geštaltistai aiškina, kad išmokstama, kai susidaro ryšiai tarp ženklo ir pažyminčiojo. Bihevioristinės teorijos šalininkai išmokimą apibūdina kaip ryšį tarp stimulo ir reakcijos. Osgoodo tarpiškumo teorija. Jis vertino individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Išmokimą sudaro du etapai: įsisąmoninamos atskirų dirgiklių reikšmės kyla naujos reakcijos.Piaget pusiausvyros teorija. Išmokimą lemia naujų dalykų įsisąmoninimas, sąlygotas ankstesnės vaiko patiries, bet jo sistemingai nekontroliuojamas. Išmokimą visada parodo pakitęs elgesys tomis pat situacijomis.
Piaget išskyrė 2 išmokimo fazes:Asimiliacijos. Į seną elgesio schemą įjungiami nauji objektai. Akomodacijos.Kartu su sėkmės pajutimu modifikuojasi pati veiksmo ar elgesio schema.
Išmokimo sąlygos: Vidinė (subjektyvi) sąlyga yra motyvacija. Išorinė (objektyvi) sąlyga – priklausomumas.
Susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turi naudingą adaptyvinę reikšmę organizmui. Sąlyginės reakcijos sudarymui reikalinga:
kartojimas; sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas laike;
Klasikinis sąlygojimas – tai tik išmokinimas reaguoti (jau seniai esančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į naują dirgiklį. Reakcija g.b.bet kokia organizmo reakcija; Operantinis (instrumentinis) sąlygojimas – kai išmokstama visai naujo judesio. Tai “tikresnis” išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiškai naujai įgytą elgesį. Gesimas (nykimas): kai neutralus dirgiklis nebepasirodo/kai nėra pastiprinimo, reakcija ima gesti. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo sunkiau nyksta. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją atstatyti iš naujo.
Stimulo generalizavimas – išmokstama bijoti panašių dalykų. Svarbiausias žmogui yra išmokimas stebint, mėgdžiojant, tam būtinos sąlygos:-dėmesys;-sugebėjimas atsiminti;-galimybės(fizinės) atlikti elgesį;-motyvacija.
Išmoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas, jog esi nepajėgus kontroliuoti aplinkos, gali tik prisitaikyti ir iškęsti.
Išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese. Atsikratant blogų įpročių, auklėjant, siekiant kuo daugiau/kuo greičiau išmokti, mokant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi elgesio modifikacijai.
20. Mokymosi objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Mokymosi motyvacija, jos rūšys. Išmokimo priklausomybė nuo motyvacijos lygio.
Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje.
Motyvas – tai, kas atspindi žmogaus psichikoje vaizdo (minties) pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas t.t.poreikis. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis, o nuo tikslų priklauso, kokie bus konkretūs mokymosi veiksniai. Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Jos branduolį sudaro kryptingumas ir veržlumas.
Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio. Nuo jos priklauso, kodėl mokinys, esant skirtingom sąlygom, nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties išsimokslinimo ir gabumų mokiniai ta pačią užduotį atlieka skirtingai.Mokymosi motyvacijos funkcijos:
Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant, negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti jo poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir prieštaringų. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Mokinio apsisprendimą lemia tai, koks motyvas nugali. Prieštaringų motyvų kova mokiniui gali būti labai skausminga. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir aukštųjų jausmų, taip pat nuo šeimos narių ir mokytojų elgesio.
Mokymosi motyvacijos žadinimo būdai (veiksniai):
1.Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Nesėkmė ir bausmė mokymosi motyvaciją mažina. 2. Labai svarbu, kad vaikas mokydamasis galėtų sužinoti ar jis taisyklingai atlieka veiksmus.3. Grįžtamasis ryšys, Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas kartu veikia mokymąsi ir jo motyvaciją. 4.Teigiamas pastiprinimas žadina mokinio aktyvumą Labai maloniai įsitraukiame į veiklą, kurią suvokiame kaip laisvai pasirinktą.
Mokymosi veiksnių klasifikacija: 1.veiksniai, susiję su pačiu mokiniu. 2. mokymo turinio ir formos ypatybės.3. mokytojo asmenybė.4. mokyklinės situacijos 5.mikrosocialinė aplinka: 6.makroaplinka:
MOKYMOSI MOTYVACIJOS RŪŠYS Motyvacijos rūšys dažniausiai siejamos su Maslow poreikių hierarchija. Šiuo būdu motyvai grupuojami atitinkant poreikius. Toks motyvacijos supratimas turi atspindėti pedagoginiame darbe. Negalima tikėtis patenkinti mokinio intelektualinių poreikių, kol nėra patenkinti jo fiziologiniai ir socialiniai poreikiai. Jei vaikas ateina į m-klą alkanas, nesveikas, jaučiasi apleistas, tai mokytojui bus sunku sužadinti jo mokymosi motyvaciją.
Mokymosi motyvacija yra vidinė ir išorinė. Vidinė motyvacija skirstoma į :Smalsumo motyvacij, Svarbiausi augimo poreikiai, Išmokimo džiaugsmas, Savipilda, Savigarba, Laimėjimai ir lūkesčiai, Kompetencija – pakankamumas, Konfliktuojantys motyvai Smalsumo motyvacija labai ryški ankstyvosios vaikystės metais. Stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, lydintis išmokimą. Vadinama vidiniu pastiprinimu.
Tai yra savipildos poreikio, kaip vidinės valios ir išminties energijos skleidimosi, įgyvendinimas. Savigarbos motyvas stiprina pasitikėjimą savimi, pajėgumą, įsitikinimą, kad esi kitiems reikalingas ir naudingas. Kai šie siekimai ribojami, išgyvenamas silpnumas, bejėgiškumas arba menkavertiškumas. Laimėjimų motyvacijai priklauso viltis (lūkestis), kad tikslas bus pasiektas be nesėkmės. Kompetencija. Kuo dažniau mokinys mato savo įgūdžių ar kitų mokymosi rezultatų gerą kokybę, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti.
Išorinė motyvacija.
Džn moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi jų aplinkoje, tarpusavio santykiuose. Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad “reikia“, baimės, motyvu. Jie lanko mokyklą arba mokosi pamokas tik todėl, kad bijo būti nubausti. Tolima motyvacija (ateities, gyvenimo prasmės) teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus, džiaugsmingai mokytis, augti harmoningai, dorai, išmintingai. Svarbu, kad vaikas ir žaisdamas, ir mokydamasis, ir dirbdamas jaustųsi esąs žmogus ir galėtų kiekvienąsyk žengti keturis žingsnius:
Įsisąmoninti save. Savarankiškai apsispręsti, ką ir kaip toliau daryti. Išgyventi atsakomybę dėl savo pasirinkimo ir pasekmių. Jaustis reikšmingų žmogumi, siekiančiu įprasminti save gyvenime.
L.B.Itelsono nuomone, vaikas nuolat norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai gali būti: Mokymosi rezultatai, Mokymosi tikslai ,Pats mokymosi procesas.
21. Pedagogo psichologinės savybės. Bendrieji pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai. Pedagoginiai sugebėjimai. Pedagogo profesinės veiklos stadijos.
Pedagogo psichologinės savybės.
1.Nusiteikimas ugdyti asmenybę, 2.Tikrumas ir patrauklumas. 3.Mokytojo sugebėjimas sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikėti mokinio asmenybe, atsižvelgti į mokinio nuomonę, jausmus. 4.Įsijautimas į mokinio reakcijas – empatija. 5.Mokytojas turi mokėti įsisąmoninti savo jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimams ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms.
PEDAGOGINIS TAKTAS – ypatingas vaiko, pedagogo tikslingumo, visko, ką daro mokytojas, jausmų gebėjimas palaikyti teisingus, gerus santykius su mokiniais. Pedagoginis taktas – pedagogo ped. kultūros išraiška.
Autoritetas –asmenybės poveikio jėga, jį apsprendžia ped.taktas, meistriškumas. Tai įtaka, valdžia. Ypatinga mokytojo asmenybės poveikio jėga mokiniams – mokytojo autoritetas.
Pedagogo vaidmuo, jam keliami reikalavimai, jo veiklos specifika. Svarbiausia, kad pedagogai būtų kūrybingos asmenybės – žmonės ugdytojai, o ne vien tiktai dalykinių žinių perteikėjai, gebantys kuo pilniau išugdyti besimokančiojo žmogaus prigimties, fizines, psichines ir dvasines galias, sudaryti sąlygas laisvai skleisti individualias savybes ir tobulėti. Bendrieji pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai.
Informaciniai mokėjimai ir įgūdžiai:◦ didaktiškai perdirbti mokslo medžiaga;◦ išskirti svarbiausius didaktinius vienetus ;◦ ne tik taikyti, bet ir tobulinti būdingiausius atitikimo mokykloje dėstomo dalyko metodus;◦ taikyti technines mokymo priemones, naudotis vaizdinėmis priemonėmis;◦ vartoti programuoto mokymo elementus;◦ kalbėtis su vaikais jiems suprantamai, logiškai, aiškiai;◦ būtinais atvejais mintį išreikšti grafiškai nesudėtingais;◦ užtikrinti grįžtamąjį ryšį – įgytų žinių ir mokėjimų tikrinimą;◦ organizuoti su vaikais exkursijas;
Mobilizuojantys mokėjimai ir įgūdžiai:▪ patraukti mokinių dėmesį ir ugdyti tvirtus jų mokymosi ir darbo interesus; ▪ mokyti moksleivius taikyti žinias praktiniams uždaviniams spręsti;▪ vadovauti kolektyvo augimui, mokėti teisingai pasiskirstyti moksleivių kolektyvo jėgas;▪ tiksliai planuoti darbą, kontroliuoti jį ir objektyviai vertinti.
Lavinantys mokėjimai ir įgūdžiai:- dėstant panaudoti stebėjimo metodus ir įvairius mokyklinius bandymus; – taikyti visą dėstymo metodų įvairovę; – vadovauti moksleivių protinei veiklai; -mokant kurti problemines situacijas, reikalaujančias savarankiško vaikų mąstymo;- formuluoti ir kelti moksleiviams klausimus, reikalaujančius pritaikyti anksčiau įgytas žinias, lyginti ir savarankiškai protauti, taip pat reikalaujančius aktyvios pažinimo veiklos;- tobulinti moksleivių kalbą.
Orientaciniai mokėjimai ir įgūdžiai:- formuoti mokslinę pasaulėžiūrą;- skiepyti moksleiviams nuolatinį domėjimąsi mokymusi;- ugdyti moksleivių estetinius, politinius, aukštus dorovinės visuomenės idealus;
Pedagoginiai sugebėjimai.
Pedagoginiai sugebėjimai priklauso nuo asmenybės bruožų, atitinkančių mokymo ir auklėjimo reikalavimus. Pedagoginiai sugebėjimai – tai ne tik sėkmingos pedagoginės veiklos sąlyga, bet ir jo rezultatas.
Pedagoginių sugebėjimų rūšys:- Didaktiniai. žinių ir įgūdžių perteikimas;- Konstrukciniai. asmenybės sėkmingas projektavimas ir formavimas;- Parcepciniai; vaiko psichologijos, taip pat jo psichinės būklės tam tikru momentu suvokimu ir supratimu.- Expresyviniai. Sugebėjimai reikšti mintis;- Komunikaciniai. Padedantys nustatyti teisingus tarpusavio santykius su vaikais;- Organizaciniai sugebėjimai.
Pedagogo profesinės raidos stadijos:- Naujokas- tai 1-1,5 m. turintis darbo patirtį;- Pramokęs-2 darbo metai, pradeda jausti aplinką;- Kompetentingas – 3-5 darbo m., taiko savo žinias;- Patyręs–mato kiek1 mokinį, taiko jiems individualius metodus;- Expertas–mato kiek1 vaiko visą situaciją, sugeba konstruoti, vadovauti.
22. Grupės psichologinis apibūdinimas.Grupių rūšys.Referentinė grupė. Sociometriniai metodai.
Grupė – tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Žmonių grupėse ir kolektyvuose formuojami tarpasmeniniai santykiai, elgesio normos, t.t.tikslai bei grupės narių emocinis patrauklumas. Grupės nariams bendraujant, dirbant, derinant tarpusavio siekimus, kuriamos elgesio normos. Asmenybė yra grupių, iš kurių susidaro visuomenė, narys. Žmonės jungiasi į grupes, kad lengviau galėtų patenkinti įvairius savo poreikius. Grupės nariai, veikdami šalia ir kartu 1 su kitais, daro vieni kitiems įvairiausią poveikį. Galima sakyti, kad grupės nariai 1 kitiems padeda, – naudingi arba trukdo vieni kitiems – yra žalingi. Pagal kokybę tarpasmeniniai santykiai skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Pagal iškilimo sąlygas skirstomi į formalius ir neformalius .
Grupių rūšys: Pagal bendravimo pobūdį: 1. Sąlyginės – praktiniais, demografiniais ar kt. tikslais išskirtų pgl 1/kelis bendrus požymius žmonių visuma. 2. Realios – realiai egzistuojanti bendrija, kurią jungia t.t.bendri požymiai/bendri veiklos ypatumai .Jos skirstomos į: laboratorines (psichologijos tyrimams); natūralias. Pagal narių skaičių ir kai kurias ypatybes grupės skirstomos į makro ir mikro grupes: 1.makrogrupės – didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai. a)pastovios – soc klasės; b)trumpalaikės – stichiškai susidariusios; 2.mikrogrupės – nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstę rolėmis. Laiko atžvilgiu skiriamos; nuolatinės ir atsitiktinės. Pagal formavimosi ypatumus, tikslus ir asmeninių santykių struktūrą grupės skirstomos: 1.Oficialios grupės(formalios).Formaliai sudaromos t.t.tikslui siekti. Oficialia grupe laikoma soc.bendrija, atliekanti bendrą darbą, įgyvendinanti visuomenei reikšmingus uždavinius, turinti jos narių santykių reglamentuojančias taisykles, juridinį statusą. Oficialios grupės sukurtos ūkinei finansinei veiklai ir turinčios turto ir valdymo organus vadinamos organizacijomis. 2.Neoficialias. Jos gali susidaryti iš oficialios grupės bet formuojasi stichiškai. Ši grupė susidaro pati, niekas jos formaliai nekuria, nėra jokių jos narių santykius reguliuojančių taisyklių. Neoficialios gr.pagrindas – vertybių, gyvenimo būdo, tikslų panašumas. Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė – vadinama referentine – tai grupė, kurios normas asmuo pripažįsta ir trokšta jomis vadovautis. Referentinė (etaloninė) grupė – reali/įsivaizduojama gr.,kurios standartus asmenybė laiko savo elgesio etalonais (paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje referentinė asmenybės gr.tampa ne reali kontaktinė gr. vienos ar kitos grupės tapimą referentine grupe asmenybei nulemia pagr priežastys: grupės normų priimtinumas; asmens statusas grupėje; grupės prestižas. Sociometrija – tai 1 iš grupės tyrimo metodų, kurią pasiūlė Morenas. Sociometrija tiriami mažojoje gr. susiklostę tarpusavio santykiai, t.y. kiekybiškai nustatomos individų simpatijos, abejingumas ir antipatijos.
23. Socialiniai vaidmenys, jų rūšys. Vaidmenų konfliktai. Socialinis statusas. Statusų hierarchija grupėje.
Tam tikru laiku ir t.t.aplinkoje žmogus ka nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip gr. narys, – atlieka koki nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas – nebūtinai veikla. Ši sąvoka vartojama ir ryšių su kitais žmonėmis specifikai apibūdinti. Kai kuriuos vaidmenis galime laikyti amžinais. Asmenybės vaidmuo – jos elgesio sistema, užtikrinanti jos teisių ir pareigų realizavimą visuomenėje. Bendraujant grupės nariui džn tenka atlikti kelis vaidmenis (socialinį ir asmeniško bendravimo su kitais gr.nariais). Vaidmuo g.b.priimamas; asmuo gali abejoti dėl vaidmens tikslingumo. Pasekmės-tragiškos. Jei vaidmuo oficialus jo turinys apibrėžiamas oficialiai. Bet ir tada atlikėjas gali nesutikti su keliamais reikalavimais.
Skiriamos tokios socialinio vaidmens stadijos: Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. Lūkesčiai siejami su vaidmens atlikėju -Vaidmens supratimas. Zm.individualiai juos supranta. – Vaidmens priėmimas. Emocinis sutikimas su tuo, kad esi .vaidmens atlikėjas.- Vykdymas. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo stadijos turi įtakos baigiamajai stadijai, pačiam vaidmens atlikimui. Vaidmenų rūšys: 1) profesiniai; 2) biologiniai (vyras/moteris), 3) giminystės (tėvas, motina); 4) amžiaus (kūdikiai, jaunuoliai); 5) centriniai ir antraeiliai.
Vaidmenų rūšys priklauso nuo: gavimo būdo – vieniem vaidmenys lemia gauta padėtis, kiti pasiekiami. apimties – vieni apriboti siaura veikla (gydytojo), kiti neturi griežtų ribų(motinos). formalizavimo – vieni – formalizuoti (pedagogo), kiti – ne (tėvo vaidmuo).
Neformalus vaidmuo (draugo, svečio, mylimojo). Soc.vaidmens turinį galima nusakyti žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Vaidmens turinio apibrėžtumas – problema. Kuo žmogus ilgiau gyvena, tuo daugiau socialinių vaidmenų jam tenka atlikti. Atliekant daug vaidmenų, sunku tikėtis juos tobulai suderinti. Vaidmenų konfliktas atsiranda tada, kai žmogui reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus vaidmenis.
Vaidmenų konfliktą sukelia ir nevienodas prioritetas, kurį žmogus priskiria vaidmenims pats ir kurį jam priskiria kiti.
Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto vaidmenimis. Gr.nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu vadinama nario statusu. Tai grupės nario pozicija grupėje, visuomenės nario pozicija visuomenėje. Ne kiek1oje gr.statusų hierarchija – griežtai nusistovėjusi. Daugelyje gr., keičiantis veiklos pobūdžiui, keičiasi ir gr.narių statusai. Bet struktūruotose gr.pasiskirstymas vaidmenimis griežtas ir statusų improvizacijos netoleruojamos. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl gr.nariai siekia aukštesnio statuso arba bent jau išlaikyti turimą. Statusų hierarchija gr. aukščiausio statuso žmogus gr.- lyderis, Kitame poliuje – gr. atstumtieji ir izoliuotieji. Atstumtasis – nepopuliarus asmuo, bet gr. gali būti jį remiančių žmonių. Tarpinę padėtį užima vidutinio statuso asmenys. Daugelio konfliktų priežastis – statusų hierarchijos pažeidimas. Grupės sutelktumas priklauso nuo grupę sudarančių asmenų nuostatų, įsitikinimų bei grupės vadovo (lyderio) ir jo naudojamo vadovavimo grupei stiliaus. Vadovavimo grupei stiliai: 1) autoritarinis – lyderis nesitaiko su grupės narių nuomone, pasiūlymais; 2) demokratinis, liberalus- vadovavimą perleidžia į grupės narių rankas.
24. Bendravimas, jo struktūra, rūšys. Socialinio suvokimo ypatumai, klaidos. Individualūs skirtumai bendravime. Bendravimo stiliai.
Bendravimas – žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Bendravimas – būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Tobuliausia žmonių bendravimo priemonė – kalba. Žmonių bendravime išskiriami tarpusavyje susiję komponentai (struktūra): Komunikacinis komponentas. Sudaro keitimasis info;- Interakcinis komponentas. Esmė – keitimasis judesiais ir veiksmais.- Percepcinį komponentą . partnerių savitarpio suvokimo ir gilesnio pažinimo procesai.
Bendravimas – ryšys tarp žmonių, skatinantis kontakto atsiradimą, pasireiškia informacijos pasikeitimu, tarpusavio supratimu, pergyvenimu. Sąveika tarp žmonių vadinama bendravimu.
Bendravimo funkcijos: 1)pažintinė; 2)ekspresyvinė; 3)reguliuojanti; 4)soc kontrolės; 5)socializacijos.
Pgl turinį ir tikslus skiriamas dalykinis ir nedalykinis bendravimas.
Bendravimas g.b.trumpalaikis ir ilgalaikis. Trumpalaikio bendravimo metu susidaro pirmas įspūdis. Naudojamasi įvairiais materialiais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.). Tie materialūs objektai, kurie žymi t.t.psichikos turinį, – vadinami ženklais. Visuomenėje, plečiantis komunikacijos poreikiams, susiformavo stichiškai/buvo dirbtinai sudarytos įvairios ženklų sistemos. Bendravimui skirtų ženklų sistema – kalba.
Išorinės emocijų išraiškos atlieka ir komunikacinę funkciją. Įvairūs veido, galūnių ir kt. judesiai, kalbos intonacijos, ašaros ir t.t. signalizuoja kitiems apie vidinius psichinius išgyvenimus. Verbalinis ir neverbalinis bendravimas:Verbalinis – žodinis bendravimas. Neverbalinis bendravimas – “Kūno kalba” – būdingi gestai, mimika, kūno judesiai. Socialinį suvokimą sudaro: Reagavimo į žmogų ypatumai.- Įspūdžio apie žmogų formavimasis.- Atribucija – elgesio priežasčių priskyrimas.
Reagavimo įsisamonimas. Soc. suvokimas reiškia, kad žmogus – suvokimo subjektas ir objektas Skiriamas asmeninis reagavimo įsisamonimas ir viešasis reagavimo įsisamonimas.
Pirmuoju atv žmogaus dėmesys – nukreiptas į vidinį Aš, savo mintis, jausmus, vertybes. Viešojo reagavimo atv- dėmesys kreipiamas į viešus, socialinius Aš aspektus.
Įspūdžio kūrimas. Žmogus, žinodamas, kad yra kitų žmonių reagavimo objektas, gali panorėti tą reagavimą padaryti kuo naudingesnį sau. Įspūdžio kūrimas – tiesioginis/netiesioginis info apie save pateikimas kalba, veiksmais.
Įspūdžio kūrimo strategijos: 1.Įsiteikimo strategija. 2.Įbauginimo strategija. Tikslas – sukelti kito žmogaus baimę ir taip įgyti valdžią. 3.Savęs aukštinimo strategija. Įspūdį padaryti siekiama . 4.Pavyzdžio strategija. Siekiama sukurti pavyzdingo žmogaus įspūdį. 5.Kentėjimas. Mėginama demonstruoti trūkumus. Atgalinis ryšys. Kuriant įspūdį kyla natūralus noras pasitikslinti, kiek sėkmingos buvo pastangos. Info apie savo veiklos sėkmingumą vadinama atgaliniu ryšiu. Atgalinio ryšio ieškojimo motyvai: -netikrumo dėl savo veiklos sumažinimas;- siekimas apginti savo ego;- siekimas valdyti savo sukuriamą įspūdį. Savo elgesio tikrinimas. Savistaba ir savikontrolė, orientuojantis į savo elgesio soc. Tinkamumą.Kito žmogaus suvokimą lemia veiksniai: Suvokiančiojo asmens įtaka. Gebėjimas suvokiti neįgimtas dalykas. Nuostatos turi įtakos suvokimo selektyvumui ir vertinimo pobūdžiui. Suvokiamojo ypatumai. Laikinumas ir pastovumas vertinant. Suvokiant vertinimai skiriasi trukme.m Santykio tarp suvokiančiojo ir suvokiamojo. Santykis su žmogumi džn lemia sprendimą. Konteksto įtaka. Žmonių tarpusavio suvokimas – bendravimo procesas- socialinė percepcija. Bendraudamos 2 asmenybės stengiasi iššifruoti tai, ką pastebi, jaučia.
Tarpusavio suvokimo procese reiškiasi efektai: Stereotipizacijos – supaprastinta, Naujumo ir pirmumo efektas -Aureolės efektas. Aureolė – bendras palankumas. Blogio analogijų ieškojimo efektas ; Loginio paklydimo efektas. Andoros fenomenas (save išpildanti pranašystė). Būdinga pesimistams.
Kognityvinis sudėtingumas – naudojimas įvairiapusiška ir prieštaringa informacija. Kognityvinis nesudėtingumas (paprastumas) – kategoriškumas vertinant.
Neproduktyvaus bendravimo tipai: 1.„Imlioji“ orientacija. Šio tipo žmogui būdingas įsitikinimas. 2.„Išnaudotojiška“ orientacija; būdingas įtarumas, pavydumas, cinizmas.
3.„Kaupimo“ orientacija. Šio tipo žmonės jaučiasi saugūs tik sukaupę daugybę daiktų/idėjų. 4.„Rinkos“ orientacija. Šio tipo žmogaus tikslas – turėti paklausą, Bendravimo būdai (stiliai): 1.Konvencinis – tai mokėjimas palaikyti dialogą; 2.Primityvus – kai į bendravimo partnerį žiūrima kaip į daiktą, 3.Standartizuotas – „kaukių“ tiesiog „užsidedama“ 1 iš „kaukių“,. 4.Manipuliacinis –bendravimas, kai į bendravimo partnerį žiūrimą kaip į varžovą; Šiems bendravimams būdingos primityvios tarpasmeninės reakcijos: pikdžiugiškumas, pavydas, pasitenkinimas, abejingumas, ambicijos. Bendravimo kultūra visada apsprendžia partnerių psichologinis pasirengimas.
Sėkmingo bendravimo taisyklės: Žiūrėkite į situaciją akimis to žmogaus, su kuriuo bendraujate; Stenkitės ne tik matyti, bet ir išgirsti; Nusimeskite „kaukes“, išmokite atvirai reikšti savo mintis; Būkite tolerantiški, geranoriški;
25. Konfliktai, jų rūšys, sprendimo būdai. Konfliktiškų asmenybių tipai. Konfliktų profilaktika.
Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, tai – nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas. Plačiąja prasme žmogui tenka spręsti tokią problemą: kaip apginti savąjį ego, nepasiduoti gniuždančiai aplinkai, likti ištikimam sau ir išlaikyti padorius santykius su aplinkiniais. Mėgstantys iššūkį turi progą įtvirtinti savo asmenybę.
Konfliktų rūšys:- asmenybės konfliktai;- tarpasmeniniai konfliktai;- konfliktai tarp grupių;- paslėpti arba nenumatyti konfliktai;- atviri arba numatyti konfliktai;- konfliktai, kilę dėl asmenybės savybių;- situacijos sąlygoti konfliktai.
Konfliktai skirstomi į: Konstruktyvius, kurie stimuliuoja gr. dinamiką, Destruktyvius konfliktus, kurie ardo grupę.
Konflikto priežastys: nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Konflikto sprendimo būdai: -tiesioginiai;-netiesioginiai sprendimo būdai: -1.Jausmų išsiliejimo principas (leisti išsilieti).- 2.Pozicijų pasikeitimo principas ;- 3.„Agresijos apnuoginimo“ principas ;- 4.„Oponento priverstinio klausymo“ principas;- 5.Pajuokavimo principas. Konfliktą galima nuleisti juokais.
Nekonstruktyvus konflikto sprendimas. Išorinis konflikto nuslopinimas:-Konflikto užglostymas.-Konflikto vengimas.-Kompromiso strategija. Konfliktavimo įgūdžiai: 1.Fizinis/emocinis pasitraukimas. 2.Nuslopinimas. 3.Taktika„laimėti–pralaimėti“. 4.Kompromisas. 5.Taktika„laimėti – laimėti“.
Konfliktų profilaktika.- nekalbėk, jei esi suirzęs,- nesiginčyk dėl smulkmenų,- prieštarauk taktiškai,- nekalbėk kategoriškai,- nesišaipyk pokalbio metu, tai gali įžeisti kitą žmogų,- duokite patarimus tada, kai jūsų to prašo ir tik tokius, už kuriuos padėkos. Pats konfliktas dar nėra blogis. Ginčuose gimsta teisybė. Neracionalu konfliktą drausti, slopinti/neigti. Jį reikia spręsti. Socialinė pažanga neįmanoma be konflikto. Konstruktyvioji konflikto sprendimo strategija prasideda problemos pripažinimu. Problemos pripažinimas pašalina iliuziją, kad konfliktai tave aplenkia. Įsidėmėtina, kad išsakant problemą ramiu balsu, yra daug vilties, kad bus atsižvelgta į jos turinį. Kitokiu nekonstruktyviu būdu reaguojant į problemą siunčiama tik netiesioginė info apie savo nepasitenkinimą. Adresatas gali tokią info savaip ‘perskaityti’.
Sėkmingai spręsti konfliktus trukdo nemokėjimas išklausyti:
-užbėgimas į priekį;- lyg ir klausomasi, bet iš tikrųjų patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai;- žvalgymasis į šalis, kalbančiojo apžiūrinėjimas;- neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti.

Leave a Comment