Baigiamojo pedagogikos egzamino klausimai (žiemos egzas)
1. Ugdymo samprata.2. Ugdymo funkcijos ir ugdymo mokslo sistema.3. Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais.4. Ugdymo procesas.5. Ugdymo proceso dalyviai.6. Ugdytinių pažinimas – svarbi ugdymo sąlyga.7. Mokytojas – ugdytojas, jo profesijos ypatumai. Mokytojas nuolatinio ugdymosi sistemoje.8. Ugdymo tikslai ir uždaviniai.9. Ugdymo turinys, jį apsprendžiantys dokumentai.10. Ugdymo turinio individualizavimo principai. Individualiosios ugdymo programos.11. Profilinis mokymas. Profilinio mokymo tikslai ir samprata.12. Mokymo svarba ir esmė.13. Mokymosi procesas, jo etapai.14. Mokymosi metodų supratimas, jų parinkimo kriterijai.15. Pamoka. Geros pamokos požymiai. Pamokos tobulinimo būdai.16. Veiksmingas mokymas ir mokymasis. Mokymo metodų derinimas su mokinių pasirengimu.17. Svarbiausių mokymo būdų charakteristika.18. Mokymosi aplinka ir motyvacija.19. Pamokos planavimas.20. Vertinimo problema šiuolaikinėje pamokoje.21. Vertinimo rūšys ir formos.22. Aktyvaus mokymosi metodai.23. Kritinio mąstymo ugdymas.24. Mokyklos ir klasės bendruomenės įtaka asmenybei, santykiai grupėje.25. Mokinių saviaukla, jos sąlygos, turinys ir metodai. Pedagoginė pagalba saviauklai.26. Papildomo ugdymo uždaviniai, organizavimas ir problemos.27. Klasės auklėtojo pagrindinės veiklos sritys.28. Moksleivių nuostatų, vertybių ir gebėjimų ugdymas.29. Santykiai klasės bendruomenėje.30. Užklasiniai renginiai. Renginio metodika.
Išbraukti bilietai: • Lietuvos pedagoginės raidos etapai. XXI a. švietimo principai. • Didaktika, jos raida. Bendrosios didaktinės nuostatos. • Didaktiniai teorijos principai ir taisyklės. • Projektai ugdyme. • Pilietinis ugdymas. • Vaikų ir jaunimo organizacijos, pedagoginis vadovavimas joms. •
1. Ugdymo samprata.??? atkreipiu dėmesį, jog.Siūlau ugdymą apibrėžti iš 2003 m. 06 17 LR Šv. Įst. 2 straipsnis. Pagrindinės sąvokos šiame ist. Yra nusakytos, būtent UGDYMAS – mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas.
Žmogaus padėtį ir vaidmenį visuomenėje nulemia daugybė sąlygų, iš kurių viena svarbiausių – žinios ir profesinė kompetencija, asmenybės kūrybingumas, gebėjimas bendrauti, apskritai jo išsivystymo lygis. Tai didele dalimi lemia jaunosios kartos ugdymo pobūdis tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigose, t.y. istoriškai susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo gyvenimui sistema. Ugdymas atsirado kartu su žmogumi ir visuomet buvo labai reikšminga visuomeninio gyvenimo funkcija. Ugdymo patirtis kaupta ir perduota iš kartos į kartą per sakytinę liaudies kūrybą, vėliau atsispindėjo teologijos, filosofijos, politikos, retorikos veikaluose. Tik nuo 17-18 a., prasidėjus spartesnei gamybos plėtotei, vystantis mokslui ir paspartėjus jo diferenciacijai, plečiantis mokyklų, kaip specialių mokymo įstaigų, tinklui, kartu išryškėjus tokio visuomeninio reiškinio, kaip ugdymas, svarbai, nuo filosofijos atsiskyrė jaunosios kartos rengimo gyvenimui mokslas – pedagogika.O pedagogika – žmogaus ugdymo mokslas.Ugdymas – visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Tradiciškai ugdymas suprantamas kaip mokymas, lavinimas ir auklėjimas.Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas – tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda išsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą. Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Valdančios klasės per ugdymą vykdo savo politiką. Tuo ir pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybės. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga
2. Ugdymo funkcijos ir ugdymo mokslo sistema.Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas, siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui. Tradiciškai ugdymas suprantamas kaip mokymas, lavinimas ir auklėjimas.Mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu vystosi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas – tai svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymo metu įgyjami žinių pagrindai, mokiniai mokosi jas taikyti praktikoje, savarankiškai plėsti ir tobulinti.
Lavinimas- ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų bei įgūdžių, jų sistemos įvaldymas, fizinių ir protinių galių (atminties, mąstymo ir jo operacijų, dėmesio, pastabumo, vaizduotės, kalbos ir t.t.) tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai veikti formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas visų pirma mokymosi metu, o taip pat ir įvairioje veikloje, savarankiškai kaupiant įvairią informacija.Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų ir kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas. Vykdomas dorovinis, religinis, tautinis, darbinis, tarptautinis, estetinis auklėjimas. Auklėjimas vyksta visu pirma mokymo metu, o taip pat ir įvairiame užklasiniame darbe, ypač klasės organizuojamoje veikloje. Ypatingą vaidmenį auklėjime atlieka šeima. Edukologija – tai ugdymo mokslas, apimantis visas amžiaus grupes, o pedagogika – tik jaunosios kartos ugdymo mokslą(mokymą, lavinimą, auklėjimą).Šios sąvokos yra labai glaudžiai susijusios, jos įvairiais aspektais viena su kita siejasi, susikerta, viena nuo kitos priklauso. Antai mokymas yra svarbiausia tiek lavinimo, tiek auklėjimo mokykloje priemonė – mokant bet kurio dalyko, realizuojami ir mokomieji, ir lavinamieji, ir auklėjamieji uždaviniai, t.y. ugdoma. Bet pagrindinė veikla mokykloje – mokymas. Mokymas – tai pedagoginis procesas, kuriame dalyvauja ir mokytojai ir mokiniai. Mokiniai ne tik įgyja žinių, bet kartu ir auklėjami ir lavinami. Per pamokas formuojama pasaulėžiūra, elgesys, mokoma analizuoti ir pan. Labai svarbu – lavinamas intelektas. Mokykloje įgyjamos sistemingos žinios. Tad mokykla apibūdinama kaip ugdymo institucija. Švietimas – tai arba įvairiais keliais bei būdais žinių teikimas, arba mokymo ir auklėjimo įstaigų, jų sistemų, teikiančių arba organizuojančių išsilavinimą pavadinimas(apibūdinimas).3. Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais.Pedagogika yra labai sudėtingas, įvairiašakis mokslas, nes objektas yra ypač sudėtingas – besiformuojanti asmenybė, juo labiau, kad kiekvienam žmogui būdinga individuali, nepakartojama raida. Pedagogikos mokslas turi neišvengiamai plėtotis, nežiūrint į daug nepalankių sąlygų, pvz., ekonominės, socialinės sąlygos, mokytojų pesimizmas ir t.t. Tradiciškai pedagogiką iki pastarųjų metų sudarė kelios šakos, kurių kiekvieną sąlygoja ugdymo tikslai, ugdymo objekto amžius ir jo ypatumai, tradiciškai susiformavusi mokyklų sistema, pačios pedagogikos susiformavimo lygis ir t.y. Tradicinės pedagogikos šakos, kurios jau išsivysčiusios, visuotinai pripažintos::1. Bendroji arba teorinė pedagogika nagrinėja pačius bendriausius ir svarbiausius ugdymo klausimus, jo dėsningumus, būdingus visoms amžiaus grupėms ir įvairių tipų mokykloms, ugdymo institucijoms. Ją sudaro 2 pagr. dalys didaktika ir auklėjimo teorija.2. Ikimokyklinė pedagogika; 3. Mokyklinė pedagogika(bendrojo lavinimo mokyklos pedagogika). Didaktika, auklėjamoji teorija ir metodika, specialioji(pvz. Logopedija, tiflopedagogika ir kt.), profesinė.4. Aukštosios mokyklos pedagogika;5. Siūloma išskirti ir suaugusių pedagogika: karinę pedagogika ir kt.6. Šeimos pedagogika tiria vaikų ugdymo ir jų rengimo gyvenimui šeimoje problemas. Šeima – lemiamas asmenybės ugdymo veiksnys. 7. Socialinė pedagogika8. Liaudies pedagogika;9. Pedagogikos istorija tiria pedagogikos teorijos ir ugdymo praktikos įv. šalyse bei epochose plėtojimąsi. Pedagogikos istorijai būtinas rimtas dėmesys – joje randama labai reikšmingų idėjų, svarbių ir šiuolaikinio ugdymo organizavimui.10.. lyginamoji pedagogika – tai įvairių pedagoginių teorijų, pažiūrų, idėjų, įvairių šalių švietimo sistemų lyginimas.Šios pedagogikos mokslo šakos daugiausia apima vaikų, paauglių ir jaunimo ugdymą – iš esmės iki asmenybės subrendimo, t.y. 18-19 metų amžiaus. Kitaip sakant pedagogika iš esmės jaunosios kartos ugdymo mokslas. Tad įvedus edukologijos terminą, laikytina, kad pedagogika yra pagrindinė edukologijos dalis, jos pagrindas. Bet… kaip Rajeckas sako, kad tokios kaip edukologijos nėra, nes mokslų klasifikacijoje tokio kaip mokslo edukologija NĖRA. Ugdymas – ypatinga veiklos sfera. Jaunosios kartos ugdymas svarbus uždavinys.Todėl, kad kuo sėkmingiau būtų organizuojamas ugdymas – neišvengiamai turi bendrauti su kitais mokslais. Pedagogika susijusi su filosofija, etika, sociologija, medicina, psichologija. Glaudžiausiai su filosofija, pedagogika ją laiko išeities pozicija. Etika (filosofijos dalis) supažindina su moralės ir dorovės dėsniais, ja remiasi auklėjimo teorija. Sociologija nagrinėja aplinkos įtaką žmonėms, leidžia suvokti ugdymo priklausymą nuo visuomenės raidos ir santykių. Psichologija – norint auklėti visais požiūriais, reikia žinoti vaiko psichologinį lygį. Didaktikai ypač svarbu iš psichologinės pusės vaizduotė, suvokimas, auklėjimo problemos – jausmai, valia, charakteris. Komenskis dėmesį pavadino mokymo šviesa. Kibernetika – įvairių procesų valdymas. Ugdymas – auklėjimo procesas. Kai kuriuos procesus valdyti lengva, bet ugdymo sunku. Kibernetikoje reikšminga grįžtamojo ryšio problemos sprendimas – mokinių mokymosi rezultatai. Atsiranda vis naujos pedagoginės mokslo šakos. Pedagogika apima visus žmogaus amžiaus tarpsnius. Įsigalioja terminas – edukologija (ugdymo mokslas), kuris liečia visas amžiaus grupes. Edukologija: familistika, pedagogika, socialinė edukologija, kultūros edukologija, subkultūros edukologija. Pedagogika: šeimos, ikimokyklinė, mokyklinė: didaktika, auklėjimo teorija ir metodika, specialioji, profesinė, socialinė, liaudies, pedagogikos istorija, lyginamoji.
Skirtingai nuo visų visuomeninių ir gamtos bei technikos, o taip pat ir kitų mokslų, pedagogika nagrinėja specifinius mokymo, auklėjimo ir lavinimo, t.y. ugdymo klausimus. Kiti mokslai padeda pažinti asmenybė, jos vidinį pasaulį, raidos dėsningumus, suprasti jos ryšį su supančia aplinka, organizuoti ugdymo procesą, kurio šerdį sudaro mokymas.Vadinasi, būdingas pedagogikos bruožas – jos integracija su kitais mokslais4. Ugdymo procesas.
5. Ugdymo proceso dalyviai
6. Ugdytinių pažinimas – svarbi ugdymo sąlyga
6. Ugdytinių pažinimas – svarbi ugdymo sąlyga.
Ugdytinių pažinimas yra būtinas pedagogui, nes ne tik pedagogams, bet ir psichologams iškyla klausimas – kokių reikia sąlygų, kad ugdymas padėtų asmenybės raidai, kad ugdytiniai noriai, suprasdami žinių įgijimo svarbą, mokytųsi, kad būtų išugdomas ugdytinių teigiamas požiūris į mokymąsi, tinkama mokymosi motyvacija, troškimas nuolatos lavintis. Svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti ugdytinius, reikia žonoti jų amžiaus tarpsnius, taip pat ir individualias savybes. Tuomet bus galima ugdymo metu sudaryti sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškos plėtrai, galimybes mokytis iš visų jėgų.Šiuolaikiniame ugdyme pedagogas yra orentuotas į ugdytinį, jam svarbu, kad kiekvienas vaikas klasėje jaustųsi saugus, mylimas ir gerbiamas, kad mokytojai skatintų jo savarankiškumą, individualumą. Todėl siekiant veiksmingo pedagoginio bendravimo, norint išvengti konfliktų tarp ugdytinio ir ugdytojo, būtina gerai pažinti kiekvieną ugdytinį klasėje. Udgytojas privalo pripažinti, kad jis bendrauja su tokiomis asmenybėmis kaip jis pats.Pažinti ugdytinį ir visą grupę nuolatinės kaitos sąlygomis – sudėtingas uždavinys. Norėdami visapusiškai pažinti, padėti sėkmingai kiekvieno ugdytinio raidai, turime žinoti jų gebėjimus, interesus, bet ir daugelio psichinių savybių, kaip dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo ypatumų, darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi lygį ir kt. Ugdytinio darbingumas, mokslumas, interesai daug kuo siejasi su charakteriu, su ugdytinio santykiais su gyvenimo tikrove, su jo reagavimo pobūdžiu į gyvenimo bei visuomenės poveikius.Savo charakterio ypatybėmis ugdytiniai sunkina arba lengvina ugdytojo darbą, todėl privalu žinoti svarbiausius temperamento ir charakterio bruožus. Reikšminga informacija pedagogui yra apie ugdytinių fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę. Ne pro šalį žinoti ugdytinio materialinę, socialinę, kultūrinę ir pedagoginę aplinką. Ugdytojas siekdamas visapusiškai pažinti vaiką privalo gerai pažinti jo šeimą, todėl reikia lankytis ugdytinio šeimoje, susipažinti su tėvais. Pažinti ugdytinį – vienas svarbiausių reikalavimų, keliamų visiems pedagogams. Tik nuo to, kiek bus pažintas ugdytinis, kaip asmenybė, priklauso ugdytojo darbo sėkmė.Pedagogo praktikoje ugdytinio pažinimui taikomi įvairūs būdai ir metodai, kuriuos naudojant lengviau pažinti ugdytinius. Gausią metodų grupę sudaro empyriniai tyrimo metodai, kurie naudojami mokyklos darbe. Į šią grupę įeina stebėjimas ir savistaba, eksperimentas, pokalbis, veiklos procesų ir rezultatų analizė, autobiografinis metodas, anketa, testai.
7. Mokytojas – ugdytojas, jo profesijos ypatumai. Mokytojas nuolatinio ugdymosi sistemoje
8. Ugdymo tikslai ir uždaviniaiUgdymas – tikslinga, sąmoninga veikla, tikslo supratimas yra viena svarbiausių pedagogikos problemų. Tikslas tai norimas pasiekti dalykas, idealas. Ugdymo tikslas yra pedagoginės veiklos rezultato idealus vaizdinys. Vadinasi, pedagogas savo veiklą organizuoja su tikslu. Kuo geriau supranta savo tikslą, tuo geriau vykdo savo pareigą. Ugdymo tikslą teikia visuomenė. Kas apsprendžia ugdymo tikslą? Daug dalykų, objektyvios gyvenimo sąlygos. Vadinasi įvairiose išsivystymo stadijose šiek tiek skirtingas. Visais laikais visuomenė norėjo išugdyti tokį žmogų, kad atitiktų visuomenės norus. Šiuolaikinėje visuomenėje pagrindinis idealas – laisvas žmogus. Filosofinės kryptys įvairiai aiškina ugdymo tikslą. Marksistai reikalavo harmoningos asmenybės. Egzistencialistai – kaip sudaryti sąlygas būti savimi. Pragmatistai reikalavo praktiškos asmenybės. Dabar religiniu ugdymu siekiame ugdyti tai, kas vadinama susiliejimu su aukščiausia esybe. JAV: ugdyti lojalius piliečius, kurie prisiima pilietines pareigas. Dabar išsivysčiusiose šalyse skiriamos dvi vertybės:1)asmenybės laimės siekimas, kad asmenybė būtų atsakinga;2)siekimas tarnauti visuomenei, todėl reikalaujama ugdyti pakantumą žmonėms, pagarbą kitiems. Jos sudaro gyvenimo prasmę. Visi turi būti laimingi, bet reikia, kad būtų naudingas ir visuomenei. Laisvė – tai ne anarchija, tai šalia galimybės kartu veikti visuomenei. Visais atvejais remiamasi bendražmogiškomis vertybėmis. Tos vertybės, kurios išreikštos 10 Dievo įsakymų ir nuo kurių priklauso vertybės.
Šiandien mes kalbėdami apie ugdymo tikslą, negalime atsiriboti nuo antikos mąstymo keliamų reikalavimų. Mūsų ugdymo tikslas – harmoninga, aukštos tautinės savimonės asmenybė, siekiant asmeninės laimės ir savo tautos gerovės, jaunosios kartos ugdymas orientuotas į ateitį. Taip suprantant ugdymo tikslą – bendras žmogus bendroje visuomenėje. Didžiausia vertybė – žmogus. Valdžia turi tarnauti žmogui. Kad žmogus priimtų bendražmogiškąsias vertybes, būtina skirti ypatingą dėmesį savo tautos kultūrai, tradicijoms; iš esmės pagerinti rengimą savarankiškam gyvenimui, darbui; sudaryti kuo geresnes sąlygas asmenybės saviraiškai, realizuoti ugdymo procese humaniškumo principą iš esmės keičiant ugdytojų santykį; didinti šeimos atsakomybę už vaikų ugdymą.9. Ugdymo turinys, jį apsprendžiantys dokumentaiPastaba: reikia kalbėti apie ugdymo turinį, o ne apie mokymo, nesuklyskite.Siūlau apie u. turinį šnekėti iš LR Šv. Įst. 2 str. Sąvoka 38. Ugdymo turinys – integruota žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų sistema.4 straipsnis. Ugdymo turinys1. Švietimo programos ugdymo turinį sudaro žinių, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų sistema, būtina šio Įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems tikslams įgyvendinti.2. Konkretus ugdymo turinys formuojamas ir sistemingai atnaujinamas atsižvelgiant į atitinkamo tipo mokyklai keliamus ugdymo tikslus, besikeičiančios socialinės bei kultūrinės aplinkos lemiamus Lietuvos visuomenės poreikius, vietos bei mokyklos bendruomenės reikmes, taip pat konkrečius mokinių ir studentų ugdymosi poreikius bei interesus.3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų reikalavimų laikomasi rengiant ikimokykliniam, priešmokykliniam ugdymui, bendrajam lavinimui, profesiniam mokymui, studijoms aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose skirtas ugdymo programas (modulius), išsilavinimo standartus ir (ar) kvalifikacinius reikalavimus, ugdymo ar studijų planus, egzaminų programas, vadovėlius, kitas mokymo priemones, papildomą ugdymo medžiagą.Čia b. cituota iš įstatymo Švietimo.
Mokymo turinys – specialiai atrinkta svarbiausia žmonijos kultūros dalis, prieinama ir būtina moksleiviui, kad jis pasirengtų gyvenimui ir darbui. Mokymo turinio elementai: 1. Žinių apie gamtą, visuomenę, žmogų bei jo veiklą sistema. Žinios – tai informacija apie faktus, sąvokas, terminus, dėsnius, idėjas, teorijas ir apie įvairius reiškinius, jų atsiradimą. Žinios atspindi patirtį, yra žmonijos pažinimo produktas.Mokiniams žinias stengiamasi pateikti taip, kad jos būtu suprantamos, prieinamos, kuo lengviau perimamos. 2. Intelektinių bei praktinių mokėjimų ir įgūdžių sistema. Mokėjimai – tai išmokti veiksmo atlikimo būdai, įgūdžiai – automatizuoti mokėjimai. Jie sudaro bet kurios veiklos pagrindą. Todėl jų formavimas ir tobulinimas – ypač svarbi pedagoginio darbo dalis. Mokėjimai ir įgūdžiai yra įvairūs: elgesio, sportiniai, meniniai; intelektiniai įgūdžiai: skaitymas konspektavimas ir kt. Svarbu mokėti tomis žiniomis naudotis, susidaryti praktinius mokėjimus ir įgūdžius. 3. Pagrindiniai kūrybingumo ir kūrybinės veiklos elementai. Kūrybinė veikla, kūrybingumas – tai dar ne žinios, mokėjimai ar įgūdžiai, jie tik kūrybiškumo prielaida. Daug žinoti ir mokėti tai dar nereiškia būti kūrybingu. Tai reiškia kad atliekant mokyklines užduotis, mokėjimų ir įgūdžių pagrindu reikia kūrybingai veikti, savarankiškai mąstyti, kelti naujas originalias idėjas, ieškoti naujų originalių sprendimų. Taigi kūrybingumą turi skatinti mokymo turinys, jo pateikimo pobūdis. Šiuolaikinėmis sąlygomis tai ypač svarbu.4. Vertybiniai emociniai požiūriai į aplinką ir savo veiklą. Tai jau yra dvasinė žmogaus sfera. Žinios turi tapti asmenybės savastimi, požiūrio į aplinką pagrindu. Medžiaga turi būti pateikiama įtaigi, prieinama, turi veikti ne tik intelektą, bet ir emocijas, kuo giliau paveikti mokinio asmenybę. Mokiniai turėtų įsitikinti, kad tai kas įgyjama mokymo metu, yra asmeniškai vertinga ir padeda orientuotis gausiame informacijos sraute ir sudėtingame visuomenės gyvenime.Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama pirmiems dviem mokymo turinio elementams. Keičiantis visuomenei, keitėsi ir mokymo turinys. Jis turi istorinį pobūdį. Pagrindinės teorijos, svarbios mokymo turiniui:* formaliojo mokymo teorija – tvirtina, kad reikia teikti tokias žinias, kurios plėtotų intelektą ir svarbiausia ne žinios, o jų įtaka profesiniam lavinimui. Neakcentuojama žinių svarba gyvenimui;* materialiojo mokymo teorija – svarbiausia praktinės žinios.Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikiniam mokymo turiniui:1. turi padėti spręsti harmoningos, visapusiškos, pilnutinės asmenybės ugdymo uždavinį. Šį reikalavimą sąlygoja ugdymo tikslas (pilnutinė asmenybė). Mokymo turinyje turi atsispindėti tautos kultūra, tradicijos, papročiai;
2. Mokymo turinys turi padėti ugdyti aukštos tautinės savimonės asmenybę, t.y. padėti ugdyti visapusišką tautinę individualybę, suformuoti teisingą požiūrį į savo tautą. Šį reikalavimą lemia taip pat ugdymo tikslas, sociokultūriniai interesai.3. Mokymo turinys turi būti suteikti mokslo žinių pagrindus, jų sistemą, t.y. kiekvienam būtinas svarbiausias žinias, gebėjimus ir įgūdžius; tai įgalina plėtoti ir intelektą, ir formuoti žmogaus vertybių sistemą, taip pat gebėjimą savarankiškai įgyti žinių, jas taikyti;4. mokymo turiniu turi būti siekiama įdiegti bendražmogiškąsias vertybes, t.y. šiuo reikalavimu mokymo turinys turi būti mokymo ir auklėjimo vienovės pagrindas, jame turi kuo ryškiau atsispindėti tautos kultūra;5. mokymo turinio integracija, t.y. turi būti tarpdalykiniai ryšiai, sociokultūrinė integracija, t.y. atskiruose dalykuose atsispindėti ryšiai su tautos kultūra;6. mokymo turinio diferencijavimas, siejamas su mokymo medžiagos prieinamumu;7. mokymo turinyje turi būti organiškai siejama materialiojo ir formaliojo mokymo pusės, t.y. mokymo turiniu turi būti siekiama teikti tiek gyvenime reikalingų, praktinių žinių, tiek ir mokslo žinių pagrindus, o naudojant tas žinias ugdyti mokinių intelektą, formuoti jų protines operacijas.Ir kt. reikalavimai:8. mokymo turinys turi būti mokiniams prieinamas, pagal jėgas;9. turi atspindėti svarbiausius žmonijos laimėjimus, atitikti esamą lygį bei orientuotis į tam tikrą visuomenės raidos perspektyvą.10. mokymo turinys turi didinti auklėjamąją įtaką;Pagrindiniai dokumentai : MOKYMO PLANAS, MOKOMOSIOS PROGRAMOS, VADOVĖLIAIMokymo planas – tai dokumentas, kuriame nurodomi mokomieji dalykai, dėstymo tvarka, valandų skaičius.Jis privalomas visoms atitinkamo tipo mokykloms. Svarbu tinkamai paskirstyti mokomuosius dalykus mokslo metams, remiantis didaktiniais principais, tarpdalykiniais ryšiais. Planai negali būti stabilūs, nes viskas keičiasi(socialinė, ekonominė aplinka, patys mokiniai). Planas sudaromas atitinkamais principais:valstybingumas – tai dokumentas (planas) privalomas visoms šio tipo mokykloms;perimamumas – mokiniai gali tęsti mokslą baigę atitinkamą vieno tipo mokyklos pakopą;visapusiškumas – asmenybės tobulinimas, parengimas protiniam ir fiziniam darbui;moksliškumas – mokomieji dalykai turi rodyti tikrovę tokią, kokią pripažįsta šiuolaikinis mokslas;sistemingumas – nustatyti glaudžius ryšius tarp visų mokamųjų dalykų;diferenciacija – nors planas privalomas visoms mokykloms, bet leidžia mokymo turinį diferencijuoti, priklausomai nuo nacionalinės sudėties, individualių mokinių sugebėjimų, interesų, polinkių.Mokymo programos – tai dokumentas, kuriame nurodomas mokomojo dalyko turinys, mokiniams būtinos žinios, mokėjimai bei įgūdžiai.Programos sudaromos istoriškumo, moksliškumo, vientisumo, sistemingumo, nuoseklumo principais. Prie mokymo programų pateikiami metodiniai nurodymaiL……. mokymo medžiagos dėstymas – visas skyrius iš karto dėstomas išsamiai ir prie jo daugiau negrįžtama.Koncent…..- sunkios sąvokos, teorijos aiškinama pradžioje paviršutiniškai, o vėliau medžiaga susisteminama.Vadovėlis – tai mokymo knyga mokiniams, kurioje pateikiamas nuoseklus, sistemingas mokymo turinys, atitinkantis mokymo programą ir didaktinius reikalavimus.10. Ugdymo turinio individualizavimo principai. Individualiosios ugdymo programos
11. Profilinis mokymas. Profilinio mokymo tikslai ir samprata.Medžiaga apie profilinį mokymą, kurią reikia susiaurinti.Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos baigiamojoje pakopoje numatoma visuotinai įgyvendinti profilinį mokymąsi. Tai turėtų įvykti 2000 m. rudenį. Kurį laiką dar turėsime pereinamojo laikotarpio problemų, o nuo 2002 m. viliamasi turėti sklandžiai veikiantį profilinį mokymąsi. Su juo būtų suderinta brandos egzaminų sistema, vidurinį išsilavinimą teikiančių mokyklų tinklas, priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygos. Kodėl svarbi ši naujovė? Kodėl ja pradėta rūpintis gerokai iš anksto ir stengiamasi su ja supažindinti kuo daugiau pedagogų, apskritai visuomenės? Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas kelia uždavinį Lietuvos švietimo sistemai „sudaryti sąlygas individualybei plėtoti” (LR švietimo įstatymas, 1 straipsnis). Lietuvos švietimo reforma nuo pat pradžios skiria didelį dėmesį vaiko individualybei, siekia sudaryti sąlygas saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams. Lietuvos švietimo koncepcijoje teigiama, kad „visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus”. Šiems „tikslams įgyvendinti Lietuvoje kuriama permanentinė, ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema” (Lietuvos švietimo koncepcija). Koncepcija įvardija ir trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėti formuotis vaiko struktūruotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų (dalykinis mokymas), suteikti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir polinkius (profiliuotas mokymas), sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagal gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas).
Taigi profiliavimas Lietuvos švietimo dokumentuose yra sumanytas nuo pat reformos pradžios. Tam tikromis jo užuomazgomis galėtume laikyti sustiprintą dalykų mokymąsi bei mokymąsi lygiais. Tačiau ankstesnieji formaliai diferencijuoto mokymo modeliai vertė visus vaikus mokytis visko, o specializuotis iš esmės tik papildomo laiko, papildomo krūvio sąskaita. Esminis dabartinio modelio profiliavimui įgyvendinti skirtumas yra sumažintas privalomų mokytis dalykų skaičius. Tai nesumažina bendro mokymosi valandų skaičiaus, tačiau sudaro realias galimybes specializuotis, skirti daugiau laiko gilintis į dalykines sritis, atitinkančias polinkius ir interesus, nedidinant mokymosi laiko krūvio. Tokia mokymosi specializacija ir pavadinta profiliuotu mokymusi. 1996 04 25 Švietimo ir mokslo ministerijos kolegija priėmė sprendimą dėl profilinio mokymo modelio sukūrimo, kuris reglamentuotų, iš ko ir kaip mokiniai galėtų rinktis ugdymo turinį. 1998 11 26 Kolegija paskelbė profiliuoto vidurinio mokslo įdiegimą vienu iš prioritetinių švietimo reformos antrojo etapo darbų. Profilinis mokymas tampa vienu iš svarbiausių švietimo reformos darbų, nes: a) tai yra ryškus reformos orientavimosi į vaiką įrodymas konkrečiais darbais; b) profiliavimas vykdomas baigiamojoje bendrojo lavinimo mokyklos pakopoje, kuriai tradiciškai skiriamas ypatingas visuomenės dėmesys; c) profiliavimas skatins visų pagrindinių švietimo sistemos grandžių pokyčius (profiliavimo pradmenys pagrindinėje mokykloje, profiliavimas dabartinėse vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, technologinis profilis ar pakraipa profesinėse mokyklose, priėmimo į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas sąlygos ir kt.); d) profiliavimas turi įtakos daugeliui kitų prioritetinių švietimo reformos darbų – ugdymo turinio pertvarkai, išsilavinimo standartų rengimui, egzaminų reformai, aprūpinimui mokymo priemonėmis, švietimo institucijų tinklo optimizavimui, tiltų mokymosi krypčiai keisti formavimui, pedagogų darbo apmokėjimui ir kt.; e) bus sukurta arba pataisyta daug įvairių norminių dokumentų, modelių, metodinių rekomendacijų (profiliavimo, profilių bei tiltų modeliai, mokyklų tipų koncepcijos ir nuostatai, ugdymo planai, programos ir standartai, egzaminų dokumentai, mokyklų dienynai, baigimo dokumentai, stojimo į aukštąsias mokyklas sąlygų derinimo tvarka, tvarkaraščių sudarymo, moksleivių grupavimo, projektinio mokymo rekomendacijos ir t.t.). f) daug pedagogų ir valdininkų privalės išmokti vykdyti profilinį mokymą; g) profiliavimo realizavimas svarstomas kaip vienas iš pagrindinių švietimo kokybės vertinimo kriterijų Europoje ir pasaulyje. Svarbu žinoti ir tai, kad iš mūsų artimiausių kaimynų bei visų šalių, kurių patirtį mes nagrinėjame modeliuodami savo reformą, profiliavimo dar nėra įgyvendinto, be Lietuvos, tik Baltarusijoje. Profiliavimas naudingas ir patiems besimokantiesiems, ir valstybei. Vaikui naudinga, nes profiliavimas • apsaugo nuo pernelyg didelio krūvio, grėsmės beviltiškai stengtis aprėpti daugiau nei įmanoma (XX a. garsėja informacijos sprogimu, žinojimo gausa ir specializacijų įvairove, o viską aprėpti nebeįmanoma); • sudaro galimybę pareikšti savo interesą, mokytis to, kur linksta širdis arba protas (tik apie 50% ugdymo turinio yra privaloma visiems, maždaug 25% vaikas pasirenka rinkdamasis profilį, apie 15% – rinkdamasis pakraipą, o apytiksliai 10% ugdymo turinio vaikas renkasi visiškai laisvai); • skatina būti savarankišką, išmokti ieškoti savo kelio gyvenime (vaikas neišvengiamai turi apsispręsti); • sudaro galimybę išbandyti save iki lemtingo profesijos pasirinkimo (tiksliniai kursai orientuoti į profesijai reikšmingas intelekto ypatybes); • sudaro galimybę nesiblaškyti, o mokytis kryptingai, ir giliau (mažiau dalykų); • skatina mokytis visą gyvenimą, saugiai naudotis švietimo sistemos galimybėmis (pripratina prie tiltų sistemos, sukuriančios saugos lauką apsisprendimo netikslumams amortizuoti, sudarančios galimybes bet kada tęsti mokymąsi bet kuria kryptimi, siekti bet kurios dominančios srities išmanymo). Valstybei svarbu, kad mokyklą baigs savarankiškesni, tvirčiau pasirinkę ir geriau pasirengę jauni žmonės, daugiau žmonių įgis vidurinį išsilavinimą (profiliuotas mokymasis bus prieinamesnis ir patrauklesnis didesnei daliai jaunų žmonių, kurie dabar nesiryžta siekti vidurinio išsilavinimo). Taip pat svarbu, jog profilinis mokymas stimuliuos besimokančios visuomenės formavimąsi (ne visam gyvenimui, o šiam gyvenimo etapui), kas ypač aktualu šiuolaikinėje informacijos visuomenėje. Šiuo metu darbai vykdomi keturiomis pagrindinėmis kryptimis • profilinio mokymo eksperimentas; • profilinio mokymo dokumentų rengimas; • profilinio mokymo sklaida; • vadovėlių leidybos planavimas ir rengimas. Šiame leidinyje stengiamasi ne atsakyti į visus klausimus, o supažindinti visuomenę su parengtais projektais, iškilusiomis problemomis, vykdomais darbais. Profiliavimas yra pakankamai sudėtingas reiškinys, tad jam ruoštis būtina pradėti kuo anksčiau, informacijos turi būti kuo daugiau visiems suinteresuotiems asmenims.12. Mokymo svarba ir esmė.
Mokymas – pagrindinė mokyklos veiklos sritis, svarbiausia mokykloje asmenybės ugdymo priemonė. Mokymo svarba ir uždaviniai šiuolaikinėm sąlygom:
Mokymo paskirtis – teikti, plėtoti, apibendrinti ir gilinti žinias, atitinkančias šiuolaikinį kultūros lygį, max atsižvelgiant į kiekvieno asmens interesus, galimybes ir visuomenės raidos perspektyvas; Mokymo procese įgyjant žinių privalu siekti kuo efektyviau formuot ir lavint praktinius bei intelektualinius mokėjimus bei įgūdžius, naudotis įvairiose srityse; Žinių įgijimas svarbus protinio lavinimo būdas. Reikia plėtot mokinių intelektą, skatint aktyvumą, žadint kūrybines galias; Žinios – pasaulio pažinimo instrumentas. Reikia mokyt jomis naudotis visose sistemose; Žinios, susijusios su žmonių santykiais, jų vidinio pasaulio pažinimu, ypač reikšmingos mokinių auklėjimui. Reikia siekt, kad jos taptų mokinių savastimi, formuotų pažiūras vertybes, dvasingumą, aukštą dorovinę kultūrą. Skatint domėjimąsi naujais mokslo laimėjimais tuo formuojant teigiamą požiūrį į žinias ir mokymąsi; Rengti permanentiniam mokymuisi; Pabrėžt mokymo efektyvumo didinimo sąlygą, kurios laikytis reikalauja ugdymo prigimtis. Plėtot partnerišką mokytojo ir mokinio bendradarbiavimą. Taigi, mokymą tikslinga traktuot kaip neatskiriamai susijusį su lavinimu, auklėjimu procesą.13. Mokymosi procesas, jo etapaiMokymo proceso paskirtis – pratęsti vaiko ugdymą, prasidėjusį šeimoje, ir padėti jo asmeninei raidai, sudarant kuo geresnes sąlygas saviraiškai. To siekiama mokykloje, per mokymo procesą, pasitelkus tam tikrą sistemą, atsižvelgiant į mokinio galimybes, perduodant būtiniausią informaciją. Pagrindinė mokyklos veikla – mokymas. Tai svarbiausia funkcija ir pagrindinių susistemintų žinių, praktinių bei protinių mokėjimų bei įgūdžių įgijimo būdas.Mokymas – svarbiausia mokyklos veikla. Paskirtis – teikti, plėtoti, apibendrinti ir gilinti svarbiausias žinias, atitinkančias kultūros lygį, padedančias išsirinkti profesiją. Įgyjant žinias – formuoti ir lavinti praktinius ir intelektinius mokėjimus ir įgūdžius. Tai protinio lavinimo kelias. Svarbu ugdyti kūrybinį mąstymą, savarankišką darbą. Įgytomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais naudotis praktinėje veikloje. Auklėjime svarbios žinios, kurios susijusios su žmogaus ir visuomenės esmės supratimu, perduodančios bendražmogiškas vertybes, kultūrą. Mokyme svarbu skatinti domėjimąsi tuo kas nauja, rengti savišvietai, savimokai, nenutrūkstamam mokymuisi. Svarbu konstrukcinė sąveika (teigiama sąveika tarp pedagogo ir mokinio). Žinių įsiminimas – sudėtinga protinė veikla. Jai būdingi keli etapai(grandys), remiantis Herberto ir Reino pasiūlytais etapais:parengimas. Tikslas – sužadinti mokinių norą aktyviai veikti, sužinoti ką nors naujo, sukoncentruoti. Jis gali būti labai ilgas: pakartojama jau žinoma informacija, supažindinama su nauja tema, jos tikslais, jei vadovėlyje pateikta medžiaga nėra sudėtinga – naudojasi juo, gali būti ekskursija, užduodami klausimai “raktai”(intriguojantys).suvokimas ir supratimas – mokymo pagrindas. Suvokimas – susidaro bendrą objekto vaizdą. Supratimas – konkretizuotas turimas vaizdas, siejamas su turimomis žiniomis. Svarbu įtraukti į veiklą, įdomiai pateikti medžiagą naudojant įvairius metodus (žaidimas, dedukcinis – pateikiamas teiginys ir jis įrodinėjamas, skaidomas, indikacinis – priešingai). Svarbus savarankiškas darbas, disputas, grupinis darbas, vaizdinės priemonės, savo nuomonės išsakymas, svarstymas.įtvirtinimas. Pagrindinis kelias – kartojimas, kuris turi būti sąmoningas, nuoseklus, nuolatinis procesas. Turi užimti ¼ viso mokymo laiko. Jo metu formuojami mokėjimai (gebėjimas turimom žiniom spręsti uždavinius) ir įgūdžiai (automatizuotas mokėjimas).pritaikymas. Įvairūs aspektai: sprendžiant įvairius uždavinius, analizuojant analogiškus faktus, žinių tikrinimas.Mokslinio pažinimo ir mokymosi santykis. Žinių įgijimas – pažinimas ir atradimas. Yra įvairūs pažinimo būdai: jutiminis (ką girdim, šnekam), kognityvinis (remiantis turimom žiniom), empyrinis (paremtas patyrimu), teorinis (paremtas teorijomis). Mokymasis kaip pažinimas turi savo specifiką ir skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Tiek moksliniame pažinime, tiek mokymesi svarbu stebėjimas, nuo jo prasideda žmogiškasis(žmogaus?) pažinimas.Skirtumai:mokslinio pažinimo procese žmogus vis atranda naujus faktus, o mokymesi perima jau apibendrintas žinias, patirtį.Mokslinio pažinimo procese nagrinėjami visi faktai, mokyme – tik esminiai.mokslinio pažinimo ilgas ieškojimų kelias, mokymesi – trumpesnis.moksliniame pažinime ypač svarbi praktika, o mokymesi žinios ne visada tikrinamos praktika.Mokymo procese mokiniai perima reikalingas mokslo pagrindų žinias, jiems nereikia rasti naujų dėsnių.
14. Mokymosi metodų supratimas, jų parinkimo kriterijai
15. Pamoka. Geros pamokos požymiai. Pamokos tobulinimo būdai
16. Veiksmingas mokymas ir mokymasis. Mokymo metodų derinimas su mokinių pasirengimu
17. Svarbiausių mokymo būdų charakteristika
18. Mokymosi aplinka ir motyvacijaMokymosi motyvai – tai kas skatina mokinį mokytis, siekiama, kad mokymasis būtų sąmoningas.
Dalis mokinių mokosi tik dėl išorinių poveikių. Jei mokinys nenori mokytis, jis neįgyja gero išsilavinimo. Taip iškyla teigiamo požiūrio į mokymąsi problema. Pagrindinės mokinių, nenorinčių mokytis, grupės:vaikai, neturintys vidurinio išsilavinimo motyvų;neturi pažinimo interesų;vaikai praranda pasitikėjimą savo gebėjimu mokytis.Mokymosi motyvų pagrindas – pareiga kitiems žmonėms, visuomenei(įtaką turi tvirtas ir veiklus klasės kolektyvas). Kuo mažiau apie tą dalyką žino, tuo mažiau tuo domisi ir nori mokytis. Nepasitikėjimą formuoja šeima, draugai, mokytojai, aplinka. Jis formuojasi per ilgą laiką, atidus mokytojas gali užkirsti tam kelia (pirmiau lengvesnės užduotys, po truputį vėliau sunkinamos). Motyvai sukelia kryptingą aktyvumą. Poreikius galima panaudoti motyvams formuoti. Mokymo medžiaga turi sietis su artimiausia aplinka, vaikų patirtimi. Turi būti išlaikyta ir tarpdalykinė ir sociokultūrinė integracija. J.Laužiko suformuluoti du motyvai:perspektyviniai (ateities) – susiję su ateitimi: tolima, vidutine, artima, mokyklos baigimu, profesijos pasirinkimu;tiesioginiai (betarpiškai skatinantys mokytis – pavyzdys, pažymys, tėvų reikalavimai, dalyko įdomumas, statuso siekimas).Motyvacija perkelia iš nuobodulio į susidomėjimą. Ją galima nuolat keisti bei koreguoti.19. Pamokos planavimasŠiuo metu reikia taip organizuoti pamoką, kad jos metu aktyviai ir sąmoningai dirbtų kiekvienas mokinys, žinias sietų su gyvenimu, praktika, savo patyrimu.Pamoka – tai apribotas tam tikro laiko, mokymo organizavimo vienetas. Pamokos organizuojamos su tais pačiais mokiniais, pamokos vyksta pagal tam tikrą tvarkaraštį, mokymui vadovauja mokytojas. Per pamoką vyksta įvairus darbas: kolektyvinis, grupinis, individualus. Viena pamoka skiriasi nuo kitos savo tikslais, mokymo turiniu. Pamoka – pagrindinė mokymo organizavimo forma. Todėl reikia siekti, kad pamoka būtų kuo tobulesnė, kuo įdomesnė.Ko reikia siekti visose pamokose(bruožai): mokiniams mokymo medžiaga prieinama, visi turi ją suprasti, suvokti, kas svarbiausia, o pagrindinius dalykus išmokti per pamoką; lengvinti mokymąsi, daryti jį kuo įdomesniu; svarbiausios žinios turi tapti mokinių savastimi(reikia taip organizuoti mokymą); įsitikinti žinių teisingumu ir kt.Galima skirti šiuos pamokos reikalavimus:Mokymo turinio aspektuNors vadovėlius mokytojai gauna jau paruoštus, tačiau daug informacijos pasirinkti jam tenka pačiam. Čia jis turi atrinkti kas svarbiausia. Svarbiausių dalykų akcentavimas ne tik padeda geriau suvokti, bet čia pat, pamokoje ir perimt. Mokymo medžiaga turi sietis su mokinių patirtimi. Svarbiausia integracija yra sociokultūrinė. Sociokultūrinė integracija padeda suprasti ryšį su tauta, tradicijom, papročiais. Turi būti istoriškumo panaudojimas pamokose. Būtina istoriškai aiškinti įvairius objektus, reiškinius. Labai svarbu perimamumas, naujos žinios turi remtis jau turima informacija, žiniom patirtimi.Reikalavimai:1.Aiškūs pamokos tikslai, t.y. mokytojas turi numatyti pagrindinį didaktinį tikslą, ko sieks per pamoką. Jis padeda: numatyti struktūrą, apgalvot pamokos grandžių seką, parinkt mokomą medžiagą, numatyt mokymo metodus, būdus, aktyvint mokinių veiklą. Reikia atidžiai suformuot lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, juos kuo konkrečiau, dalykiškiau apibūdint;2.Tikslingas mokymo medžiagos parinkimas kiekvienos pamokos daliai. Pats mokytojas turi suvokt, kas medžiagoje svarbiausia, kas sudaro temos esmę. Išskiriami svarbiausi dalykai;3.Sieti mokymo medžiagą su gyvenimu, su mokinių patirtim, jis susijęs su išvardintais 1 ir 2 punktais. Jis svarbus formuot mokymosi motyvus.4.Kuo visapusiškiau naudot integracijos galimybes, turi būti tarpdalykinė ir sociokultūrinė, jai reikšmingi humanitariniai dalykai. Viena iš integravimo formų – kompleksinis mokymas.5.Reikia siekt pereinamumo, reikia remtis tuo ką jau mokiniai yra įgiję ir tai plėtoti.Mokymo organizavo aspektu Pamoka turi būti organizuojama kuo meistriškiau. Nauja medžiaga turi būti perteikiama taip, kad mokinius skatintų ieškoti, dirbti savarankiškai per pamokas. Reikia vaikus išmokyti pačius mokytis.Reikalavimai:tikslingas mokymo metodų bei būdų parinkimas. Taip organizuot pamoką, kad visi mokiniai, aktyviai dirbdami, sąmoningai perimtų svarbiausius medžiagos dalykus;savarankiško mokinių darbo per pamokas organizavimas, šios darbo dalies didinimas. Gali būti įvairiai derinamas mokomosios medžiagos pateikimas ir savarankiškas mokinių darbas.kolektyvinis ir individualus darbo derinimas. Kolektyvinė – tai visos klasės veikla. Grupinė – tai kai klasės mokiniai suskirstyti į grupes vykdo diferencijuotas ir vienodas užduotis. Individualus – kai mokinys savarankiškai vykdo užduotį ar veikia savo iniciatyva.tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką, kad būtų pasiekta kuo geresnių rezultatų.
reikia nuolat kartoti mokymo medžiagą;tikslingas vaizdinių ir techninių mokymo priemonių naudojimas, jų paskirtis kuo tobuliau organizuoti mokymą, jį lengvinti. Ypatingą reikšmę turi kūrybiškas žodžio ir vaizdinių priemonių derinimas, bet jos negali pakeist mokytojo.sisteminga mokymosi rezultatų, gebėjimo taikyti žinias, mokėjimus, įgūdžius kontrolė, tai žinių formavimo veiksnys;gera emocinė atmosfera, partneriški mokytojo ir mokinių santykiai mokymo procese;pamokos ryšys su ankstesnėmis ir būsimom pamokom;pamokos užbaigimas, teigiami rezultatai. Reikia derinti:1. Kolektyvinį darbą – kai visi vaikai sprendžia tokias pat užduotis. Mokytojui svarbiausia ar visi vaikai supranta. Naudinga tik tada, kai mokytojas įsitikinęs, kad visi vaikai supras tą medžiagą.2. Grupinį darbą – vaikai gali būti skirstomi pagal žinių lygį.3. Individualų darbą – atsižvelgiama į kiekvieno vaiko interesus, gebėjimus. Jis prasmingas, kai atskiriems vaikams duodamos individualios užduotys, mokytojas stebi ir kam geriau sekasi – duoda papildomas užduotis. Reikia per pamoką kuo racionaliau panaudoti laiką. Vaizdumas pamokoje padeda sieti intelektą su jausmais ir lengviau vaikai supranta. Vaizdas turi būti derinamas su žodiniu aiškinimu. Vaizdinės priemonės labai praverčia pamokose. Mokymo organizavimo sėkmė priklauso nuo teigiamų emocijų. Pamokos užbaigtumas – kiekviena pamoka turi vaikui kažką duoti. Dėmesio centre turi būti mokymo metodų modernizacija, jų kūrybiškas panaudojimas, naujų mokymo būdų, metodų paieška. Mokyme labai svarbų vaidmenį vaidina žodis (naujo informacija, svarstymai, diskusijos). Norėdamas tinkamai panaudoti mokymo metodus, mokytojas turi gerai žinoti savo dalyką, turi reikšmės jo gebėjimai, individualios savybės.20. Vertinimo problema šiuolaikinėje pamokoje
21. Vertinimo rūšys ir formos
22. Aktyvaus mokymosi metodai
23. Kritinio mąstymo ugdymasKritinis mąstymas – gebėjimas analizuoti, logiškai mąstyti ir priimti sprendimus. KMU – kritinio mąstymo ugdymas.KMU schema:
1. Sužadinimas;2. Prasmės suvokimas;3. Apmąstymas 1. Sužadinimas skirtas smalsumo sukėlimui. Prisiminti tai, ką jau žinome šia tema. TIKSLAS – išjudinti vaikus, pakelti motyvaciją. Etp. trunka nuo 5 iki 30 min.2. Prasmės suvokimas. Pateikiama visa nauja medžiaga. Stengtis išlaikyti susidomėjimą ir stiprinti dėmesį.2. Besimokantys tvirtina tai, ką išmoko, įgyja naujų žinių, pritaikydami naujas sąvokas, aktyviai keičia savo žinių schemą. Persakyti savais žodžiais. Moksleivius skatinti pasikeisti idėjomis.
Gali būti: žaidimai, kūrybiniai piešiniai, sportiniai žaidimai, viktorinos, grupinis darbas, menas, individualizacija.Ugdymas keičiasi, kai kritiškai mąstoma:1. nuo asmeninio visuomeninio2. nuo heteronominio (teisinga, tai, kas parašyta) autonominio (pats vertini, kas teisinga)3. nuo intuityvaus (daug nesigilinant) loginio (nuosekliai pagrįsti teiginiai)4. nuo 1 požiūrio daugelio požiūriųKritinis mąst. udymas priklauso nuo: Laiko Nuoseklumo (turi būti sistemingas)
24. Mokyklos ir klasės bendruomenės įtaka asmenybei, santykiai grupėje
25. Mokinių saviaukla, jos sąlygos, turinys ir metodai. Pedagoginė pagalba saviauklai
26. Papildomo ugdymo uždaviniai, organizavimas ir problemosNaujame įstatyme šios sąvokos nebeliko.Kalba tik apie neformalųjį u., kur įeina ir papildomas ugdymas.
Sąvoka iš įstatymo 2 str. 17. Neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas.
27. Klasės auklėtojo pagrindinės veiklos sritys
28. Moksleivių nuostatų, vertybių ir gebėjimų ugdymas
29. Santykiai klasės bendruomenėje
30. Užklasiniai renginiai. Renginio metodika
Žiemos valstybinio egzo – Psichologijos klausimai:
1. Psichologijos objektas, šakos, kryptys, uždaviniai, reikšmė, vieta mokslų sistemoje. Psichologija ir edukologija.2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai.3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių ,kaip asmenybės raidos varomosios jėgos, hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).4. Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas. 5. Valia. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.6. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys ir raiškos formos.7. Dėmesys ir dėmesingumas. Dėmesio rūšys, ypatybės ir veiksniai.8. Jutimas ir suvokimas. Pojūčių ir suvokinių rūšys, savybės ir ypatumai. Jutimo jautrumas, jo kitimas, kompensacija. 9. Atmintis, jos procesai, rūšys, formos ir tipai. Atminties veiksniai.10. Mąstymas, jo veiksmai (operacijos). Mąstymo turinio (minties) formos. Mąstymo rūšys, lygiai, tipai. Mąstymas ir kalba.11. Vaizduotė, jos rūšys. Vaizdinių perdirbimo vaizduotėje būdai. Vaizduotė ir emocijos. 12. Žmogaus psichikos raidą skatinantys veiksniai. Tos raidos netolygumas ir netolydumas. Sensityvumo laikotarpiai žmogaus psichinėje raidoje, jų esmė ir reikšmė.
13. Žmogaus pažintinės sferos raida. Ž. Pježė, Dž. Bruneris apie šios sferos raidą, jos etapus.14. Moralės raida. Ž. Pježė, L. Kohlbergas apie moralės raidos lygius ir stadijas. Valios raida.15. Asmenybės tapsmas. Įvairių psichologijos krypčių atstovų pažiūros į asmenybės raidą, jos veiksnius. Asmenybės raidos stadijos, krizės (pagal E. Eriksoną), jų pasekmės.16. Vaikystės amžiaus tarpsnių psichologinis apibūdinimas. 17. Paauglio psichologinis apibūdinimas. 18. Mokymas, mokymasis ir išmokimas. Mokymo ir auklėjimo vienovė. Ugdymo priklausomybė nuo asmenybės sampratos. Asmenybės subrendimo kriterijai. 19. Išmokimo teorijos. Reakcijos sąlygojamas, operantinis, socialinis išmokimas. Išmoktas bejėgiškumas. 20. Mokymosi objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Mokymosi motyvacija, jos rūšys. Išmokimo priklausomybė nuo motyvacijos lygio. 21. Pedagogo psichologinės savybės. Bendrieji pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai. Pedagoginiai sugebėjimai. Pedagogo profesinės raidos stadijos. 22. Grupės psichologinis apibūdinimas. Grupių rūšys. Referentinė grupė. Sociometriniai metodai. 23. Socialiniai vaidmenys, jų rūšys. Vaidmenų konfliktai. Socialinis statusas. Statusų hierarchija grupėje. 24. Bendravimas, jo struktūra, rūšys. Socialinio suvokimo ypatumai, klaidos. Individualūs skirtumai bendravime. Bendravimo stiliai. 25. Konfliktai, jų rūšys, sprendimo būdai. Konfliktiškų asmenybių tipai. Konfliktų profilaktika.