NAUDINGA

1.Psichologijos objektas, šakos, kryptys, uždaviniai ir reikšmė, vieta mokslų sistemoje. Psichologija ir edukologija.

Psichologijos uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje, aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios žmonių elgsenos ypatybes.
Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.
Psichologijai kaip mokslui būdinga:
1.Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi empiriniu (gr. empeiria- pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai, tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota elgsenos lygiai:
a) fiziologinės reakcijos (ppulsas, nerviniai impulsai, prakaito išsiskyrimas, kraujospūdis, kvėpavimo dažnis ir pan.)
b) motorika ir judesiai
c) kalbinės reakcijos
d) gali būti fiksuojami ir elgsenos rezultatai (įvykdyta ar neįvykdyta užduotis, piešiniai ir kt.).
2.Mokslas siekia ir ne tik aprašyti surinktus faktus, bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama.
3.Kiekvienas mokslas turi teorijas. Teorija – tai apibendrinantys teiginiai, kurie leidžia aiškinti faktus, numatyti būsimų faktų pasirodymą bei interpretuoti būsimus faaktus.
4.Psichologija turi savo mokslinius metodus t.y.būdus, kuriais yra renkami ją dominantys faktai.
5.Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius, kurie turi tikslią apibrėžtą mokslinę reikšmę. Pvz. psichologijoje žodis ‘suvokti’ – tai susidaryti šiuo metu veikiančio objekto vaizdą.
Psichologijos objektas-psichika: SĄMONĖ ir PASĄMONĖ.

br />Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius.Sąmonė yra tai, apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone.
Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, hipnozės reiškiniai,visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais (ėjimu, rašymu, kalbėjimu ir t.t.)
Psichologijos šakos:
I.Fundamentalioji:
1.Bendroji psichologija. Aiškina pagrindines psichologijos problemas, jos tikslus, metodus ir kt.
2.Socialinė psichologija tyrinėja kaip žmonės veikia vienas kitą (kaip suvokiame, vertiname save bei kitus).
3.Amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija duoda vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir senstančio žmogaus psichikos pažinimą.
4.Zoopsichologija – gyvūnų psichikos tyrimas, bandant paaiškinti ir pažinti gyvūnų elgesį.
5.Medicininė psichologija naagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus, tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai bei somatinės (kūno) ligos poveikį psichikai.
6.Patopsichologija nagrinėja žmogaus psichikos sutrikimus.
II.Taikomoji:
1.Darbo ir inžinierinė tyrinėja profesines asmenybės ypatybes, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.
2.Pedagoginė tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes.
3.Šeimos–analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos tarpusavio ryšius, tėvystės/motinystės aspektus. 4.Kūrybos (inovacijų) – aiškina mokslinės, techninės, meninės kūrybos procesų dėsningumą, kūrybinių sugebėjimų struktūrą ir pan.
5.Sporto – atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, tiria sportininkų elgesį va
aržybose.
6.Vadovavimo tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko spęsti konfliktus, vesti derybas ir pan.
7.Organizacinė – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu.
Intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.
Psichologijos kryptys:
1.Struktūralizmas. Atstovai V.Vuntas, E.Tičineris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galiam suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį.
2.Funkcionalizmas. Atstovai V.Džeimsas, R.Vudvortsas, F.Spenseris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.
3.Biheviorizmas. Atstovai Dž. Votsonas, E.Torndaikas. Jie iškėlė idėją, kad, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.
4.Geštaltpsichologija. Atstovai V.Keleris, K.Kofka, M.Vertheimeris. Jie tyrė suvokimą ir atmintį.
5.Psichoanalizė. Atstovai Z.Froidas. Bandė atskleisti ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami trys lygmenys: id (nesąmoningas), ego (pasąmoninis), superego(sąmoningas).
6.Neopsichoanalizė. Atstovai A.Adleris, K.Jungas, K.Horni, E.Fromas, E.Eriksonas. Jie pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. ARBA Jie, neatmesdami nesąmoningų reiškinių vaidmens psichikoje, iškėlė ir socialinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę.
7.Kognityvinė (šiuolaikinė psich.kryptis). Atstovai U.Neiseris, S.Stenbergas. Įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai.
8.Humanistinė. Atstovai A.Maslou, K.Rodžersas, V.Franklis. jie iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių, pažinti save.(Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas).
Šiuolaikinė psichologija yra žinių si
istema, apimanti įvairias psichinės tikrovės sritis. Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plečiasi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių.
Psichologijos vieta mokslu sistemoje.
Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai, todėl ji susijusi su visais mokslais, kurie 1 ar kt.aspektu liečia žmogaus egzistencijos problemas: filosofija, sociologija, biologija, pedagogika ir kt. Specifinė psichologijos ryšių su kt.mokslais priežastis – visus mokslus kuria žmonės savo psichinių ir fizinių pastangų dėka – jusdami ir suvokdami tikrovę, mąstydami ir apibendrindami, t.t.motyvų skatinami pasirinkdami tyrimų kryptis. Bet koks mokslinis pažinimas – sudėtinga psichinė veikla, kuri gali būti psichologijos mokslo objektas. Dėl to psichologijos žinios – kiek1 mokslo sudėtinė dalis.
Su filosofija. Psichologija ilgai buvo filosofijos mokslo šaka,o dabar jos teorijos remiasi bendriausiais tikrovės supratimo teiginiais, aiškinamais filosofijoje.
Su pedagogika. Pedagogika negali tyrinėti ugdymo problemų, nepažindama psichinių reiškinių
Su žmogaus nervų sistemos fiziologija. Ši mokslo sritis tiria nervų sistemos gyvybinius procesus, kurie sudaro pagrindą žmogaus jutimams, atminčiai, emocijoms ir kitiems psichiniams reiškiniams.
Su biologija, fizika. Nepažįstant organizmo valdymo psichinių ypatybių, negalima tirti atskirose organizmo sistemose vykstančių procesų.
Psichologija tyrimams, jų interpretavimui naudojama matematika, kibernetika.
Dėl įvairių mokslų glaudaus bendradarbiavimo su psichologija atsiranda hibridiniai mokslai – psichofiziologija, psichofizika, psichobiologija, psicholingvistika ir psichofizika, farmokologija ir kt.
Psichologija ir edukologija
Psichologijos žinios reikalingos, norint patobulinti bet kokią žmonių veiklos sritį, kur žmogus veikia sa
avo dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis. Ypač reikšmingas psichologijos vaidmuo tėvų bei pedagoginėje veikloje. Norint ugdyti jaunąją kartą, koreguoti suaugusių žmonių elgseną, tobulinti patį save, būtina sąlyga –gerai pažinti ugdymo objektą. Šiam patyrimui neužtenka praktinės psichologijos, gaunamos iš bendravimo praktikos, reikia ir šiuolaikinės mokslinės psichologijos žinių.

2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai.

Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla(naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną konkretų atvejį.) Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi, tuo kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto būvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuluoti dėsnius, kurti arba patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama pasiekti tai, kas nauja, nežinoma. Psichologijoje galime išskirti 3 mokslinio tyrimo strategijas:
1. Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti duomenų apie elgesį, savižiną ir t.t. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus.
2. Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.
3. Koreliacinis tyrimas naudojamas, kai ieškomas ryšys tarp t.t.psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.
Išskiriami duomenų rinkimo ir matavimo būdai-metodai:
1.Stebėjimas–tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tiksliai suvokia daiktus ir reiškinius. Kad stebėjimas būtų objektyvus, naudojama aparatūra, stebimus duomenis reikia tiksliai apibrėžti, o faktus tiksliai fiksuoti ir klasifikuoti, išreikšti juos skaičiais, stebėti juos atitinkamais laiko tarpais.
Faktai renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis:
a)stebėjimas natūraliose gyvenimo sąlygose, kai nesikišame į stebėjimą(tyrėjas nėra suvokiamas);
b)stebėjimas tyrėjo sudarytose sąlygose, kurios yra artimos natūralioms(aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius);
c)stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje
d) Stebėjimas dalyvaujant tyrėjui. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią gr. ir stebėti tos gr. narius ‘iš vidaus’.
2.Apklausa–duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu/raštu atsakant į klausimus. Apklausa raštu –anketos, klausimynai, žodžiu–pokalbiai, interviu. Informaciją apie žm.žinias iš savižinos srities. Silpnoji pusė–tai subjektyvumas.
3.Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testas – tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal t.t.kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį ir t.t.).
Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti:
•žinių testai skirti nustatyti mokymo metodų efektyvumą;
•gabumų testai skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui;
•asmenybės testai skiriami: asmenybės klausimynus ir projekcinius testus (daugiaprasmės užduotys).
Pagal pateikiamų užduočių pobūdį projekciniai testai skirstomi į:
1. asociacinius, kuriuos sudaro neapibrėžti stimulai (Roršacho testas). Tiriamąjam reikia išvardinti visas asociacijas, kurios kyla, suvokiant konkrečią rašalo dėmę.
2. interpretacinius, kuriuose tiriamasis turi užbaigti pateiktus sakinius, piešiniu arba įrašyti į nurodyto personažo lūpas žodžius, kuriuos jis ištartų panašioje situacijoje.
3. ekspresyvinius testus, kuriuose užduotys susiję su laisva tiriamojo raiška (nupiešti namą, medį, žmogų arba fantastinį gyvūną. Tiriamasis negali įspėti testo tikslo, todėl sumažėja duomenų iškreipimo tikimybė.

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios jėgos hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Asmenybė – organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos (adaptuojasi). Asmenybe tampama.
Asmenybės vystymąsi lemiantys veiksniai grupuojami:
1. endogeninius (vidinės kilmės). Paveldimumas ir brendimas.
2. egzogeninius (išorinės kilmės). Aplinkos poveikiai, individas vienus įsisavina, kitus atmeta.
Išmokimas. Juo įgyjama individuali patirtis. Asmenybei vystantis, individualioji ir istorinė–visuomeninė patirtis susilieja į vieningą visumą. Žmogus formuoja savyje motyvaciją, kuri sudaro jo gyvenimiškąjį ir filosofinį–ideologinį kryptingumą bei nusistatymą, jo santykių stilių – žmogaus charakterį. T.t.momentu žmoguje pradeda veikti prieštaravimų įveikimo mechanizmas, kurį sudaro saviaukla, vaizduotė ir kūryba, valia ir mąstymas.
Prieštaravimai, skatinantys asmenybės vystymąsi:
1) asmenybės ir aplinkos prieštaravimai.
2) vidiniai prieštaravimai. Žmogaus siekimai neatitinka sugebėjimų, m-kloje žinių, įgūdžių įsisavinimo tempo skirtumai; įgimtų ir įgyjamų savybių neatitikimas.
Asmenybės psichikos lygiai:
» id – impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai;
» ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id.
» Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis.
Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.
Struktūrinės dalys:
• poreikių, motyvacijos ir valios sfera
• temperamentas ir charakteris
• sugebėjimai.
• sąžinė
Asmenybės kryptingumą (dominuojančius santykius) galime apibrėžti pagal:
1. požiūrį į kitus žmones
2. požiūrį į save
3. požiūrį į išorinį pasaulį.
Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek1 asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai).
Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Poreikiai skirstomi:.
Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara, jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti.
Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę.
Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai – artimi, betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai.
Motyvų hierarchija.
• Saviraiškos
• Įsitvirtinimo
• Afiliacijos
• Saugos
• Biologiniai
Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių.
Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai):
A – bazinis (potraukis artimiau bendrauti, draugauti, meilė, įvairios gr.),
B – būties (nukreipti į gėrį, grožį, pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4.Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.
Norint parodyti temperamento įtaką, pabrėžiami skiriamieji temperamento požymiai:
1) temperamento ypatybės daro įtaką įv.žmogaus veiklos sritims (skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;
2) temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba visą gyvenimą;
3) temperamento savybės yra dėsningai susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.
Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas jas mažai pakeičia.
Kiek1 žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiek1 temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūšyse. Temperamentų pakeisti neįmanoma ir nėra tikslo, geriau adaptuotis prie aplinkos ir vieni prie kitų būdami skirtingų temperamentų. Bet ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus.
Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:
1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galima sukelti kokią nors žmogaus reakciją. Tai silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis pojūčio slenkstis)/mažiausia nepatenkinta reikmė, sukelianti neigiamus pergyvenimus (kentėjimą).
2. Reaktyvumas. Kokio stiprumo emocijos sukelia žmogui išorinis / vidinis to paties stiprumo poveikis.
3. Aktyvumas. Kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis tikslams pasiekti.
4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių ar nuo vidinių aplinkybių.
5. Reakcijų tempas. Įv.psichinių reakcijų ir procesų greitis: judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos.
6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.
7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė introvertiškumas. Kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – momento išoriniai įspūdžiai (ekstravertiškumas -emocinį stabilumas) ar vaizdiniai, mintys, susiję su praeitimi bei ateitimi (introvertiškumas – neurotizmas).
Temperamentų tipai:
Sangvinikas. Labai reaktyvus, nesensityvus, aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra, labai plastiškas, ekstravertiškas.
Cholerikas. Sensityvumas nedidelis, didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą.
Flegmatikas. Nesensityvus ir neemocingas, aktyvumas viršija reaktyvumą, rigidiškas, introvertiškas.
Melancholikas. Labai sensityvus ir jautrus, reaktyvumas silpnas, rigidiškas, introvertiškas.
Charakteris formuojasi temperamento pagrindu.To paties temperamento žmonės, augantys sk.aplinkoje, gali turėti visiškai sk.charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Charakteris – visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas (pasaulėžiūra,jausmai,intelektas).
Charakterio struktūra.
1. Charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu.
2. Charakterio pasireiškimai gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių.
3. Charakterio struktūrą sudaro asmenybės psichinių reiškinių individualių ypatybių (pažinimo, jausmų, valios, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimų, veiklos manieros ir kt.) junginys.
4. Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamentu, svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Valia laikoma charakterio stuburu, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo savybių. Charakterį sudaro daugybė bruožų, kurie turi savitarpio sąsajų.
Charakterio bruožus siejančios savybės – charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas.
Sugebėjimais vadiname tokias individualias asmenybės savybes, kurios lemia t.t.veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atlikti, todėl skiriami:
• muzikiniai,
• literatūriniai,
• matematiniai,
• sportiniai ir pan.
Taip pat skiriami bendri ir specialieji sugebėjimai.
Pagal bendresnes psichinės ir fizinės veiklos savybes sugebėjimai skirstomi:
• pedagoginius,
• intelektinius,
• percepcinius
• motorinius.
Sugebėjimus galima klasifikuoti ir pagal jų išlavėjimo lygį:
1) sugebėjimų užuomazgas, kaip prielaidą sugebėjimams lavėti;
2) daugiau ar mažiau būdingus visiems žmonėms sugebėjimus;
3) talentą, pasireiškiantį tik nedaugelio konkrečios veiklos atstovų tarpe;
4) genialumą–išimtinius, daugiapusius sugebėjimus, įgalinančius padaryti reikšmingus mokslo atradimus, sukurti meno šedevrus.
Sugebėjimų grupės (Pagal Sternbergą):
1. sugebėjimas mokytis iš patirties;
2. sugebėjimas abstrakčiai mąstyti;
3. sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime;
4. sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus.
Sugebėjimų formavimuisi lemiamos įtakos turi asmenybės kryptingumo savybių(poreikių, interesų, polinkių) buvimas arba stoka. Sugebėjimai – sudėtingas įvairių savybių junginys. Žinių, mokėjimų ir įgūdžių atžvilgiu sugebėjimai pasireiškia kaip potencialios galimybės, kaip prielaidos k.n.veiklos atlikimui, meistriškumas – kaip reali tikrovė, įgyjama išmokimo procese.
Sugebėjimas turi įgimtų ir įgytų savybių. Interesai ir polinkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kt.charakterio bruožais. Sugebėjimų skirtumai l.priklauso nuo temperamento ypatybių.
Ugdymo individualizavimas. UI reikėtų laikyti 1 svarbiausių ugdymo tikslų, o mokymo diferencijavimą (didaktinį) – priemone siekiant šio tikslo. Svarbu ugdymą individualizuoti, kad suteiktumėm vaikui galimybę dirbti pgl jo individualius gabumus ir interesus, parenkant tokius ugdymo būdus ir stilių, kurie atitiktų jo temperamentą; eiti į priekį konkrečiam vaikui tinkamu tempu (greta individualizavimo taikomas ir diferencijavimas, kuris suprantamas, kaip ugdytinių skirstymas į grupes pagal t.t.kriterijus (gabumus, polinkius, interesus, intelektą), o tai daugeliu atv sietina su t.t.soc diskriminacija).
Ugdymo individualizavimas – mokymo proceso, atskleidžiančio mokinio individualių savybių raišką ir tobulinimą, leidžainčio sukurti optimalias gebėjimų, galimybių realizavimo sąlygas, organizavimas.
Individualus priėjimas – vienas pedagogikos principų; darbo su konkrečiu žm sistema.
IP kaip principas – pedagoginiame darbe pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į kiek1 kliento individualias savybes.
IP kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu organizavimas, numatant laiką t.t. pedagoginei problemai spręsti.
Individualus soc-ped darbas suprantamas kaip ilgalaikio/trumpalaikio kontakto organizavimas, paremtas pasitikinčiu ir produktyviu bendravimu, tuo pačiu padedant klientui, jo šeimai suvokti aplinkybes, situaciją, kurioje jie atsidūrė, mobilizuoti vidinius resursus, įsisąmoninti savo vaidmenį bendruose veiksmuose, stimuliuoti ir/arba organizuoti aktyvius veiksmus sprendžaiant problemą. Tam soc. ped. pasitelkia įv. metodus, būdus:
• netiesioginius – užtikrina tarpininkavimą ir pagalbą kai vaikas negali pats išspręsti iškilusios problemos,
• pagrindinius netiesioginius – naudoja priemonių sistemą, įgyvendinamą tiesiogiai įsikišant į situaciją, kurioje kyla grėsmė vaikui, kilus neatidėliotinai būtinybei apsaugoti vaiką ir ginti jo teises
• šalutinius netiesioginius – naudoja priemonių sistemą, įgyvendinamą be tiesioginio įsikišimo į iškilusią situaciją. Soc-ped betarpiškai bendraudamas su vaiku išaiškina ir nukreipia, o vaikas pats sprendžia problemą.
• tiesioginius – sukuria saugios aplinkos grupėje atmosferą, kuri neleidžia kilti grėsmei iš bendraamžių ar suaugusiųjų tarpo, tuo pačiu apsaugojama nuo pačios problemos atsiradimo.

5. Valia. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.

Valia – tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.
Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kt.žmonių priešinimasis.
Vidinės kliūtys – subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai. Įveikiami valios pastangomis.
Valios procesas įv. aiškinamas dėl to, kad jis mūsų sąmonėje visada reiškiasi kartu su kt. procesais.
1. valios kildinimas iš jausmų -valios aiškinimas jausmais.Valia yra kliūtis nugalinčios jėgos jausmas; per jausmą aš žinau čia save patį kaip vidinę priežastį.
2. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų -valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. Intensyvus ko nors įsivaizdavimas tiesiogiai vedąs į atitinkamą veikimą. Žmogus atlieka sąmoningą veiksmą, kai jis prieš tai yra padaręs sprendimą, jog tą veiksmą naudinga arba tiesiog reikalinga atlikti.
3. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti – gyvai įsivaizduoti tikslo vaizdinį ir jį jausmais nudažyti.
Valios procesai:
Paprasti. Priskiriami tie, kai žmogus nesvyruodamas siekia užsibrėžto tikslo, jam aišku, ką ir kokiu būdu siekia atlikti.
Sudėtingi. Dažnai tenka svyruoti, pasirenkant veiksmo tikslą, apsvarstant įvairius, prieštaringus motyvus, patirti sunkumų, sprendžiant kaip veikti. Šiais atvejais valios veiksmas susideda iš dviejų etapų:
1.Parengiamąjį etapą sudaro sumanymas, tikslo įsisąmoninimas, motyvų kova, apsisprendimas, darbo metodų pasirinkimas. Apsisprendimu pasibaigia parengiamasis veiksmo etapas.
2.Vykdymas.
Motyvų kova valios akte gali vykti ne tik kai pasirenkamas veiksmo tikslas, atsiranda kt.motyvų, kliudančių veikti taip, kaip numatyta. Tuomet vyksta kova tarp pareigos jausmo ir kt.paskatų. Žmogaus valią ir sudaro sugebėjimas įveikti troškimus, trukdančius pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir ištvermingai, atkakliai stengtis jį įgyvendinti
Valios funkcijos:
• Stimuliavimo;
• Reguliavimo;
• Nelaikymo.
Valios savybės. Žmogus, atlikdamas valingus poelgius, išsiugdo tokias valios savybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi l.didelę reikšmę gyvenimui ir darbui. Vienos savybės žmogų daro aktyvesnį, kt.reiškiasi nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu, stabdymu, įveikimu.
1.Su aktyvumu susijusios valios savybės:
Ryžtingumas yra mokėjimas laiku ir tvirtai nuspręsti, be reikalo nesvyruojant. Ryžtingumas pasireiškia pakankamai apgalvotuose, motyvuotose poelgiuose. Žmogus tvirtai įsitikinęs, kad reikia daryti taip, o ne kitaip. Mokėjimas būti ryžtingam (turint pedagoginį taktą) – svarbus mokytojo bruožas.
Drąsumas – žmogaus sugebėjimas įveikti baimę ir sutrikimą. Drąsumas pasireiškia ne tik veiksmais, atliekamais gyvybei pavojingais momentais; drąsūs nepabūgs sudėtingo darbo, didelės atsakomybės, neišsigąs nesėkmės. Drąsumas reikalauja, kad į tikrovę būtų žiūrima protingai, teisingai. Valios pastangomis žmogus nuslopina nepamatuotą baimę ir atlieka tai, kas jam atrodo reikalinga. Drąsiam žmogui paprastai būdingas ir narsumas, t.y. šaltakraujiškumas pavojaus akimirką, mokėjimas tvirtai iškęsti pasitaikančius sunkumus ir negandas.
Atkaklumas – mokėjimas pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad ir koks ilgas ar sunkus būtų kelias į juos. Atkaklumu įveikiamos išorinės ir vidinės kliūtys. Atkaklumas reikalingas pedagoginiame darbe. Atkaklumo nelygus užsispyrimui, kai žmogus, skatinamas smulkios savimeilės, nesugeba atsisakyti klaidingo sprendimo.
Savarankiškumas – žmogaus sugebėjimas pačiam nuspręsti ir atlikti numatytą veiksmą, nepasiduodant pašalinei įtakai. Savarankiškas žmogus noriai atsižvelgia į protingą kt.žmonių nuomonę ir klauso jų patarimų, jeigu jie priimtini.
2.Savybės, susijusios su nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu:
Patvarumas (savitvarda) – žmogaus mokėjimas valdytis. Kontroliuodamas savo elgesį, jis savyje įveikia kylančias nepageidaujamas paskatas, impulsyvius veiksmus, afektus (pvz.pyktį, baimę). Patvarumas žmogų daro savikritišką, padeda susilaikyti nuo neprotingų poelgių. Savitvarda padeda mokytojui sulaikyti pyktį, įveikti sutrikimą, pasimetimą, nugalėti drovumą, varžymąsi ir kt.psichines būsenas, kurios atsiranda žmonėms, dirbant su kolektyvu.
Savitvardai artimos ir tokios valios savybės, kaip ištvermė ir kantrybė, kai žmogus sugeba iškęsti nepriteklius ir kančias (dėl ligų, bado, šalčio, nepaprastai sunkių darbo sąlygų).
Drausmingumas – tai paklusimas kolektyvo reikalavimas.
Organizuotas žmogus moka prisiversti ir priversti kt.produktyviai dirbti.
Valios tvirtumas -pastovus žmogaus sugebėjimas įvykdyti savo pasiryžimus bei nusprendimus, nepaisant išorinių ar vidinių kliūčių.
Silpnavališkumas – tai nesugebėjimas realizuoti savo sąmoningo nusistatymo. Silpnavalis g.b. aktyvus ir pasyvus. Aktyvus silpnavalis – veikia kurios nors aistros, polinkio valdomas prieš savo paties valią. Pasyvus silpnavalis –trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti,neturi jėgos pasipriešinti kt.įtakai.
Silpnavališkumo priežastys:
» įgimtieji valios defektai. Psichopatinio pobūdžio valios iškrypimai, isteriškumas, abulija, didieji valios trūkumai
» įgytieji valios defektai. Priežastys:
1. blogos aplinkos įtaka,
2. netinkamas auklėjimas šeimoje / mokykloje,
3. klaidingas žmogaus įsitikinimas / nusistatymas,
4. persidirbimas, ligos, kai kurių nelaimingi atsitikimai.
Valios ugdymas. žmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Valia – ugdoma. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Valia interiorizuojama. Kiek1 žmogus privalo ugdyti valią. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas – valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada – geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiek1 darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.
Būtina išsiugdyti įprotį griežtai save stebėti, kontroliuoti savo darbą ir elgesį. Valią reikia treniruoti, įveikiant savo trūkumus (tingėjimą, netvarkingumą, blogus įpročius ir pan). Kiek1 laimėjimas šioje srityje įkvepia žmogui pasitikėjimo savimi, daro jį valingesnį. Tai atlikti padeda teisingas gyvenimo būdas, dienos režimas, bendras nervų sistemos stiprinimas, fizinis, psichinis grūdinimasis, nuolatinis valios treniravimas.

6. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys ir raiškos formos.

Emocijomis ar jausmais išgyvename t.t.santykius su pažįstama tikrove. Žmogus neabejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų padeda patenkinti poreikius (naudingi), kiti kliudo patenkinti poreikius/kenksmingi fizinei ir dvasinei žmogaus egzistencijai. Žmonės neabejingi atskiroms daiktų ir reiškinių savybėms. Ryškiai skiriami malonūs/nemalonūs kvapai, garsai, skoniai ir t.t. Sudėtingesnius išgyvenimus sukelia daiktų visumos pažinimas(saulėta diena).
Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu.
Emocijos yra psichologinės reakcijos, kurias sudaro:
1. fiziologinis sužadinimas.Geriausiai atliekame užduotį kai esame vid.sužadinti, bet tai priklauso ir nuo užduoties sudėtingumo;
2. veiksmų išraiškos;
3. sąmoningos patirties sąveika.
Emocijų įvairovė:
Teigiamos (džiaugsmas, simpatija, aktyvumas, palaima, malonumas, žingeidumas, ramybė, meilė, laimė, pergalė).
Neigiamos (gailestis, baimė, liūdesys, skausmas, panieka, kaltė, nerimas, pavydas, skriauda, neapykanta, agresija).
Iš visų emocijų, kurias išgyvena žmogus, šios yra svarbios.
Baimė yra prisitaikymo emocija, tačiau ji gali ir traumuoti.
Pyktis. Jį sukelia tokie reiškiniai, kurie ne tik ardo mūsų planus/mus žeidžia, bet ir yra laikomi sąmoningi ir neteisingi. Neigiamos emocijos (nusiminimas) palaiko pyktį. Pykčio raiška gali sukelti dar daugiau pykčio.
Laimė. Gera nuotaika praplečia pasaulio suvokimą ir norą padėti kitiems. Nuotaikas, kurias sukelia kasdieniniai geri ar blogi dalykai, retai kada trunka ilgiau kaip dieną. Laimės santykinumą galima paaiškinti prisitaikymo lygio ir santykinės netekties dėsniais. Tačiau k.k.žmonės yra paprastai laimingesni už kitus.
Paprasčiausios emocijos skiriamos į rūšis:
1. pasitenkinimas-nepasitenkinimas (susiję su biologiniais poreikiais);
2. įtempimas-atsipalaidavimas (siejasi su įprasto gyvenimo būdo pasikeitimais);
3. susijaudinimas-nusiraminimas (susiję su k.n.naujais impulsais, kurie kelia neapibrėžtą pavojų asmenybės savęs vertinimui, nuostatoms).
Emocijos klasifikuojamos pagal išgyvenimo trukmę, pasireiškimų stiprumą ir įtakas asmenybės veiklai. Išskiriamos šios pagrindinės emocinės būsenos:
1. Nuotaikos. Būsenos, besitęsiančios ilgesnį laiką, apimančios t.t.laiką visą asmenybę ir nuspalvinančios elgseną bei psichinius reiškinius.
2. Afektai. Staiga iškylančios, audringai pasireiškiančios, trumpos būsenos (pykčio, džiaugsmo, išgąsčio).
3. Aistros. L.stiprios, ilgai besitęsiančios būsenos, susijusios su veiksmingu veržlumu prie aistros objekto.
4. Stresai. Būsenos, sukeliamos extremalių asmenybei sąlygų (stresorių), pasireiškiančios įtampomis, judesių dezogranizacija, nepasitikėjimu pasirenkant veikimo kryptis, klaidingomis reakcijomis.
5. Frustracijos. Stiprus nervinis-psichinis žmogaus sukrėtimas, iškylantis kai, siekiant l.norimo tikslo, susiduriama su neįveikiama kliūtimi (objektyviai, subjektyviai).
Emocijų atskirti nuo protinio pažinimo ar loginio samprotavimo neįmanoma, jos žmogaus asmenybės energijos šaltinis.
• Atskirų asmenybių jausmų srities skirtumai pirmiausia pasireiškia emociniais lygiais (emocingi / šaltakraujiški).
• Esant vienodam emocionalumui, žmonės gali skirtis emociniu pastovumu.
• Skiriasi ir žmonių emocinio gyvenimo turinys, l.priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir visos asmeninės patirties.
Emocijų raiška. Nežodinis bendravimas – bendraujant naudojama nežodinė kūno kalba. Išraiška ne tik perteikia emocijas, ji sustiprina išgyvenamas emocijas ir yra ženklas kūnui atitinkamai reaguoti. Saviraiškos galimybės yra: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas stengiamės nuo mažumės. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir soc.reikšmę. Visi žmonių tarpusavio santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba. Emocijų išraiška papildo ir praturtina žmonių bendravimą. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Veido išraiškos pasikeitimai – mimika. Kūno judesiai (gestai, laikysena, eisena)– pantomimika. K.k.gestai yra sąlygoti kultūros, bet veido išraiška, išgyvenant emocijas (laimė/baimė) – vienodos visame pasaulyje. Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairūs organizmo pakitimai (širdies plakimas, paraudimas, ašaros, gilesnis kvėpavimas).
Jausmai yra žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai. Jie skiriasi turiniu, reikšme asmenybei, trukme ir patvarumu, santykiais su veikla ir kt.savybėmis.
Jausmai skirstomi:
• teigiamus
• neigiamus.
Kiek1 teigiamą jausmą atitinka neigiamas (jausmų poliariškumas). +/- jausmai kyla priklausomai nuo jų ryšių su žmogaus poreikiais (tenkinami, bus patenkinti). Tie patys objektai gali sukelti skirtingos kokybės jausmus priklausomai nuo poreikių (lietus).
Priklausomai nuo jausmų įtakos veiklai jie skirstomi:
Steininiai – padidina žmogaus aktyvumą, pasitikėjimą savimi ir skatina veikti. Dažniausiai būna teigiami.
Asteniniai – mažina aktyvumą, paraližuoja valią, nuteikia tik pasyvios gynybos reakcijomis – neigiami.
Ambivalentiniai-sudėtingi jausmai, susipina malonūs ir nemalonūs/steniniai ir asteniniai išgyvenimai.
Aukštesnieji žmonių jausmai atsirado žmonių visuomenės evoliucijoje:
Dorinius jausmus sukelia priimtų elgsenos normų laikymasis /pažeidimai(gėdos, sąžinės graužimo, patriotiškumas).
Intelektiniai jausmai kyla išgyvenant santykius su protine veikla (ypač siejasi su kūrybine veikla).
Estetinių jausmų kyla pažįstant grožį (dalyvauja intelektiniai ir doriniai jausmai).
Intelektiniai jausmai: nustebimas, apstulbimas, smalsumas, abejonė, žinių troškimas, atradimo džiaugsmas. Tai jausmai, kylantys pažintinėje veikloje, sukeliami minties darbo, jo sėkmingumo.
Praktiniai jausmai, atspindintys žmogaus veiklą ir santykį su ja: pareiga, sėkmės troškimas, nesėkmės vengimas.
Religiniai jausmai kyla patiriant kažką, kas mums turi absoliučios prasmės charakteristiką.
Estetiniai jausmai: gėrėjimasis, grožio pajautimas, didingumo, kilnumo, komiškumo / tragiškumo jausmai
Moraliniai jausmai. Atspindi žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu savimi.
Atsakomybės jausmas pradedamas ugdyti dar vaikystėje.
Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais, kalbos intonacijomis.

7.Dėmesys ir dėmesingumas. Dėmesio rūšys, ypatybės ir veiksniai.

Veiklai būdingas kryptingumas. Psichinį veiklos organizuotumą galima vadinti dėmesiu. Tuo pačiu žmogus iš visų aplinkos poveikių išskiria tuos, kurie jam yra svarbiausi. Ši savybė apibūdinama kaip psichinės veiklos atrenkamumas (selektyvumas). Įsisąmoninta ir sv.veiklos dalis – dėmesio objektas, o tai, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje – dėmesio fonas. Veiksniai lemiantys psichinės veiklos selektyvumą, vienų jos procesų suaktyvėjimą, o kitų slopinimą.
1.Suvokimo objektu virsta tik t.t.intensyvumo poveikiai. Vos juntamus (slenkstinius) stimulus žmogus išskiria iš triukšmo valios pastangomis. Priverstas ilgesnį laiką aptikinėti tokius stimulus, žmogus greitai pavargsta.
2.Kuo stimulai stipresni, tuo jie labiau patraukia dėmesį.
3.Stimulo naujumas. Įprastoje aplinkoje nauji įvykiai sudomina žmones. Svarbus regimojo dėmesio veiksnys yra daiktų spalvingumas (vaikai).
4.Stimulo struktūriškumas. Veiklos atskiros dalies tapimą dėmesio objektu palengvina jų ryšys su veiklos tikslais. Dėmesys sutelkiamas į veiklos tikslus. Jei veiklos tikslas – konkretaus veiksmo išmokimas, tai šitas veiksmas ir bus dėmesio objektas. Jeigu veiksmas automatizuotas – tai taps dėmesio fonu. Kadangi žmogaus veiklos tikslai betarpiškai susiję su jo poreikiais ir interesais, yra glaudus ryšys tarp dėmesio ir asmenybės kryptingumo (poreikių, interesų). Dėmesio objekto išskyrimas iš fono priklauso nuo konkrečios veikiančiojo būsenos (miegant neįmanomas psichinių procesų selektyvumas).
Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais objektais.
Dėmesingumas – pastovi savybė, pasireiškianti dėmesio patvarumu, geru paskirstymu ir perkėlimu, atsparumu triukšmui (Išsiblaškymas -tikrasis -nesugebėjimas ilgiau susitelkti ir atsispirti pašalinėms įtakoms, profesoriškas – dėl didelio dėmesio sutelkimo prie pagrindinių objektų ir menko jo paskirstymo bei jo perkėlimo).
Dėmesys psichologijoje atlieka tris funkcijas:
1. atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie dėl t.t. priežasčių yra reikšmingesni už kitus;
2. koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais;
3. reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą ir pertraukimą.
Dėmesio rūšys.
Pgl.pasireiškimo sferas dėmesį galima suskirstyti:
• sensorinį (vizualinį, akustinį,taktilinį),
• intelektinį,
• motorinį,
• emocinį (afektinį).
pgl. asmenybės iniciatyvos ir valios dalyvavimo lygius pasirenkant objektus ir susitelkiant ties jais:
٭ Nevalingas dėmesys atsiranda be išankstinio tikslo, jam palaikyti nereikia pastangų. Jį sukelia išorinių ar vidinių dirgiklių ypatybės. Veikia tokios stimulo savybės kaip naujumas, intensyvumas ir t.t. Vadinamas dėmesiu – aidu, t.y. dėmesiu, kurį lemia reikšmingi išorės poveikiai.
٭ Valingas dėmesys atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti reikalingos pastangos. Jis pasireiškia visais atvejais, kai žmogus imasi nepatrauklios, bet būtinos veiklos. Valingas dėmesys – tai iš anksto numatytas dėmesio objektas išskyrimas iš fono valios pastangomis. Žmogui dažnai tenka sutekti dėmesį į objektą, kurio nėra, bet kuris kiekvienu momentu gali pasirodyti. Toks atidumas 1/keliems signalams vadinamas vigilumu. Kuo vigilumas stipresnis, tuo daugiau aptinkama reikšmingų signalų. Vigilumas reikalauja valios pastangų. Jis yra valingo dėmesio atmaina. Vigilumas priklauso nuo signalų pasirodymo tikimybės. Juo pastarųjų daugiau, tuo mažiau jų aptikimo klaidų ir atvirkščiai. Valingo dėmesio forma – savaiminis (povalinis) dėmesys, atsirandantis turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti nereikia pastangų. Jis dažnai pasireiškia po valingo.Psichiniai procesai organizuojami, atrenkami sąmoningai, bet vykti jie gali savaime, be didesnių valios pastangų.
Dėmesio ypatybės.
1.intensyvumas. Juo dėmesys intensyvesnis, tuo mažiau pastebimos fono ypatybės (koncentracija). Dėmesio intensyvumas priklauso nuo to, kaip dėmesio objektas atitinka asmenybės kryptingumą, ir fono pobūdžio. Dėmesio koncentracija priklauso nuo elementų skaičiaus dėmesio objekte. Kuo elementų daugiau, tuo sunkiau į juos visus sukoncentruoti dėmesį, ir atvirkščiai.
2.patvarumas. Priklauso nuo to, kad atsiranda dėmesio nuovargis. Dėmesio patvarumas apibūdinamas laiko tarpu, per kurį dėmesio objektas ir dėmesio fonas išlieka nepasikeitę vietomis.Tai santykinis apibūdinimas, nes yra dėmesio svyravimai, vykstantys savaime (1-5s).
3.apimtis – tai objektų kiekis, kuri gali apimti žmogus vienu metu per trumpą laiką.
4.paskirstymas. Daug veiklos rūšių, kai vienu metu žmogus turi atlikti daugiau skirtingų operacijų. Kadangi atskirų asmenų dėmesio paskirstymas labai skirtingas, į tai atsižvelgiama, atrenkant žmones profesijoms.
5.perkėlimas (perjungimas). Valingas (į naują veiklos sritį, į jos operacijas) ar nevalingas (priklauso nuo išorinių dirgiklių) dėmesio objektų pakeitimas.
Dėmesio perkėlimo srityje pastebimi dideli asmenybiniai skirtumai. K.k.žmonės lengvai pakeičia 1 veiklos rūšį į kitą, pakankamai greitai į ją įsitraukia ir dirba visu pajėgumu; kitiems toks pasikeitimas reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Pastebėti ryšiai tarp dėmesio perkėlimo ir temperamento ypatybių. Perkėlimo ypatybės priklauso nuo veiklos išmokimo, perkėlimo treniruočių ir kitų patyrimo rezultatų. Sugebėjimas perkelti dėmesį rodo dėmesio judrumą. Dėmesio perkėlimo lengvumas priklauso nuo to, kuri veikla yra įdomesnė.
Dėmesio sutrikimai atsiranda kartu su kt. psichikos reiškinių (suvokimo, mąstymo, valios, charakterio) sutrikimais.
Susilpnėjus dėmesiui sunku mokytis, bet dėmesingumo nepadidinsime, nepašalinę jo pagrindinės priežasties – nepailsėję, nenusiramine.
Lavindami dėmesį, galime išugdyti vertingas jo ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai:
1. reikia prisiversti dirbti ramiai, dėmesingai, nesiblaškant;
2. dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protinis aktyvumas.
3. nesistenkime sudaryti darbui „šiltnamio“ sąlygų, teks išsiugdyti atsparumą išorės poveikiams, dėmesio blaškymui.

8. Jutimas ir suvokimas. Pojūčių ir suvokinių rūšys, savybės ir ypatumai. Jutimo jautrumas, jo kitimas, kompensacija.

Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogus gauna info apie išorinę tikrovę bei patį save.
Informacijos apie aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu, o jo rezultatas – įvairių rūšių pojučiai (regos, klausos, lytėjimo, uoslės). Kai interpretuojame gaunamą info, tvarkome ją vadovaudamiesi savo patirtimi, galime sakyti, jog suvokiame vieną ar kitą objektą. Suaugusiems žmonėms orientuotis padeda ne jutimas, o suvokimas.
Jutimas – tai procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fiziškai pateikia išorinę aplinką. Jutimus nagrinėjama ‘iš apačios į viršų’: pradedant receptoriais ir baigiant aukštesniojo lygio apdorojimu.
Jutimo dėsniai: slenksčiai. Gebėjimas justi – įgimta savybė, padedant jiems išgyventi ir tobulėti.
Suvokimai yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokiant prie tiesioginių sensorinių įspūdžių prisijungia kaikas iš atmintyje turimos patirties. Suvokiamų objektų ypatybės priklauso nuo ankstesnių žinių apie juos. Suvokimai – įsisamoninti jutiminiai vaizdai, pasireiškia savybėmis:
1. Įprasminimas pasireiškia suvokiamų objektų įtraukimu į žinomų objektų grupes.
2. Priskiriant suvokiamus objektus t.t.gr., būtina rasti bendrų savybių, kurios jungtų į jas – apibendrinimas.
3. Visybiškumas pasireiškia tuo, kad atskiri objektų elementai yra skiriami t.t. visuminėms struktūroms.
4. Suvokimo konstantiškumas pasireiškia tuo, kad kintant pavieniams ispūdžiams, yra išlaikomas daugiau ar mažiau stabilus suvokiamo objekto vaizdas.
Suvokimai ne visada vienodai tiksliai atspindi aplinką. Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis.
Tai ką matome, girdime, užuodžiame, priklauso ne vien nuo suvokiamos medžiagos, bet ir nuo suvokėjo savybių. Suvokimą visada įtakoja ir suvokėjo asmenybė – tai, ką matome aplink save, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, nuostatų, motyvacijos. Suvokimą įtakoja ir profesinės žinios, darbo pobūdis (dailininkai geriau skiria spalvas).
Suvokinių rūšys (priklauso nuo aplinkos ir patirties):
• Erdvės(daikto gabaritai)
• Laiko(kas buvo prieš,kas bus poto,kiek laiko praėjo)
Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. Tai – specifinės energijos, būdingos t.t.jutimo organams, o ne daiktų savybių atspindžiai. Pojūčių turinį sudaro paties žmogaus organizmo ypatybės. Žmogus turi apie 20 skirtingų jutimo aparatų, kuriais priimami išorinės ir vidinės aplinkos poveikiai, sukeliantys pojūčius. Visa pojūčių įvairovė skirstoma į rūšis:
●Pgl. dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą, skiriami kontaktiniai (skonio, lietimo, skausmo) ir distanciniai (regejimo, girdėjimo, vibracijos) pojūčiai.
●Pgl. receptorių išsidėstymą skiriami išoriniai (receptoriai yra organizmo paviršiuje arba netoli jo (girdėjimo, regėjimo, lietimo), vidiniai pojūčiai (receptoriai yra organizmo viduje(alkio, troškulio, pusiausvyros ir kt.).
Pojūčių rūšys.
1. Cheminiai pojūčiai: skonis ir uoslė. Susiję. Žmogus yra jautresnis kvapui negu skoniui.
2. Padėties pojūčiai: kūno padėties ir pusiausvyros. Kūno padėties pojūčiai suteikia info apie kūno dalių padėtį judant. Pusiausvyros pojūtis informuoja apie galvos padėtį ir judėjimą žemės atžvilgiu.
3. Odos pojūčiai: spaudimas, lietimas, šiluma, šaltis ir skausmas. Informuoja apie objektų, besiliečiančių su kūno paviršiumi, savybes. Jautriausia oda rankų pirštų, lūpų ir liežuvio.
4. Klausa. Klausa – bendravimo įrankis. Žmogus sugeba atskirti 400 000 skirtingų garsų.
5. Regėjimas. Teikia pagrindinę info apie aplinką, įgalina mus savarankiškai veikti, lengvai orientuotis. Regimoji info papildo ir mūsų bendravimą kalba: padeda gauti informacijos apie kito žmogaus jausmus, ketinimus.
Bendri visiems pojūčiams dėsningumai:
1. Jautrumas ir slenksčiai. Sugebėjimas pajusti dirginimą vadinamas jautrumu. Yra skiriamas:
• absoliutinis. Sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius vadinamas absoliutinio jautrumo slenksčiu. Absoliutinio jautrumo slenkstis yra min dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį.
• skyrimo jautrumas. Sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus vadinamas skyrimo slenksčiu. Tai min dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčių pasikeitimą.
Jie nepastovūs, kinta nuo jutimo organus veikiančių dirgiklių, nuo kt. tuo pat metu turimų pojūčių ir nuolatinių gyvenimo sąlygų.
2. Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Dažnai adaptacija pasireiškia jautrumo padidėjimu. Stipri adaptacija regėjimo, uodimo, lietimo, temperatūros pojūčiuose, silpna – klausos, skausmo.
3. Sensibilizacija. Jautrumas gali sumažėti / padidėti dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Ji vyksta dėl įvairių fiziologinių organizmo pakitimų.
4. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių jautrumo padidėjimas/sumažėjimas dėl kt.tuo pat metu gaunamų pojūčių įtakos (nedidelis garsas padidina regėjimo jautrumą, nes garso jutimas mobilizuoja ir kitus jutimo organus).
5. Sinestezijos pasireiškia tuo, kad 1 rūšies pojūčiai gali sukelti kt. rūšies pojūčių

9. Atmintis, jos procesai, rūšys, formos ir tipai. Atminties veiksniai.

Atmintis yra ankstesnio patyrimo atspindys, to kas anksčiau buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Be atminties kiek1 pojūtis ir suvokimas būtų naujas, žmogus negalėtų orientuotis tikrovėje. Mąstant be atminties negalima būtų operuoti sąvokomis, vaizduotė neturėtų iš ko kurti naujų vaizdinių, nebūtų asmenybės su pastoviais motyvais, nuostatomis ir t.t.išgyvenimų. Atmintis – aktyvi veikla, dar vadinama mnemine veikla. Ji žmogaus pažinimo veiklos sudedamoji dalis. Atminties procesai vyksta drauge su kitais psichiniais procesais: jutimu, suvokimu, mąstymu ir t.t.
Atminties procesai
1.Įsiminimas. Šiame etape suvokiama ir fiksuojama tai, kas vėliau bus atgaminta Priklausomai nuo tikslo ir pastangų dalyvavimo gali būti:
Valingas įsiminimas (mokymasis) skirstomas:
mechaninis – medžiaga nesuprantama / nenorima jos suprasti;
prasminis (loginis) – įsimenama medžiaga suprasta, ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu.
Vienais atvejais įsiminimas trunka labai trumpai (įsimenama momentiškai), kitais jis – sudėtinga veikla, susidedančia iš nuoseklių kartojimų, m-gos pertvarkymų ir t.t. M-gos įsiminimą palengvina mneminės veiklos atrenkamumas, kuris priklauso nuo įsimenančiojo poreikių ir interesų. Norint įsiminti, būtina, kad žmogaus veikloje įsimenama m-ga būtų reikšminga, taptų centriniu jos objektu. Svarbus įsiminimo veiksnys yra įsimenančiojo būsena. Stiprūs +/- emociniai pergyvenimai padeda įsiminti greičiau ir ilgesniam laikui. Budrus žmogus įsimena lengviau nei mieguistas, nuvargęs. Įsiminimo efektyvumas priklauso nuo to, kiek m-gos įsimenama ir nuo įvairių tos m-gos savybių (jos elementų loginiai ryšiai, atskirų elementų panašumas, medžiagos vienodumas). Įsiminimą labiausiai palengvina asociacijos.
Psichologijoje skiriami įsiminimo būdai:
ištisinis, medžiaga perskaitoma nuo pradžios iki galo tiek kartų, kiek to reikia visiškai įsiminti.
dalinis įsiminimas toks, kai medžiaga suskaldoma į dalis, kiekviena kurių įsimenama atskirai.
kombinuotas. Abu pirmieji būdai derinami: pradžioje 1/kelis kartus m-ga perskaitoma ištisai, o atskiros (sunkesnės) vietos įsimenamos dalimis (efektyviausias)
Didesnės apimties medžiaga įsimenama tik kartojant. Jo sėkmę lemia:
a) paties kartojimo įvairinimas;
b) papildymas pavyzdžiais;
c) derinimas su įvairiausiomis kitomis mnemotechnikos priemonėmis;
d) įvairių suvokimo ryšių (girdėjimo, regėjimo ir t.t.) derinimas;
e) atgaminimas;
f) teisingas kartojimo laiko paskirstymas (ši sąlyga svarbiausia kartojimui).
2.Laikymas atmintyje – informacijos saugojimas.
3.Išlaikymui priešingas, tačiau su juo sisijęs reiškinys – užmiršimas – atrenkamojo pobūdžio reiškinys,atliekantis adaptacijos funkciją.
Skiriamas dalinis ir visiškas užmiršimas.
Užmiršimo tempas priklauso nuo:
a) įsiminimo tvirtumo,
b) užmiršimą skatinančių poveikių stiprumo.
Pagrindinės skatinančios užmiršimą priežastys:
a) įsimintos medžiagos nepanaudojimas praktikoje;
b) neigiamas perkėlimas / interferencija (slopinamojo pobūdžio ankstesniojo ir paskesniojo įsiminimų sąveika);
c) ‘atpratimas’ – tikslingas užmiršimas;
d) stimuliuojančios situacijos pasikeitimas (pvz.užmirštama, jei vyksta ne toje pačioje vietoje);
e) nuostatų pasikeitimas.
Ankstesnės mneminės veiklos neigiamas poveikis paskesniajai vadinamas proaktyviu slopinimu, o vėliau įsimenamos medžiagos neigiamas poveikis tam, kas jau įsisavinta-retroaktyviu( svarbu pedagogui).
4.Atsiminimas – m-gos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Skiriamos jo rūšys:
– atpažinimas (atsiminimas tik pakartotinai ją suvokiant);visiškas, ryškus atpažinimas, nereikalaujantis valios pastangų, vadinamas nevalingu.
– atgaminimu – m-gos atsiminimas be pakartotinio jos suvokimo; jį lemia pati veikla ir jos tikslai, kurie tiesiogiai gali būti nesusiję su atgaminimu.
G.b. nevalingas atgaminimas. Valingas atgaminimas visada reikalauja t.t.mnemotechnikos priemonių, (dažnai vadinamas netiesioginiu/atgaminimas pagal asociacijas). Panašumo asociacijos – tai toks reiškinys, kai 1 objektas ir jo pagrindu susiformavęs vaizdinys sukelia panašių požymių turinčio objekto vaizdinį. Kontrasto asociacija – sukelia priešingas savybes turintys objektai ir jų vaizdiniai. Gretimumo asociacija – pasireiškia tuo, kad 1 laiku ir gretimai veikę objektai 1 kitus primena.
– prisiminimas – valingo prisiminimo rūšis, kai reikia pasinaudoti vaizdiniais. Įvykių sekos atgaminimas vadinamas atsiminimais.
Atminties rūšys nėra atsiskyrusios viena nuo kitos (vaizdinė atmintis gali būti valinga ir nevalinga ir pan.).
Pagal turinį, kuriuo operuoja atmintis:
1. Vaizdinė atmintis operuoja iš tikrovės gauta/susikurta vaizdine m-ga (atkuriami veikusių daiktų, reiškinių vaizdai – atminties vaizdiniai) –objektų, reiškinių ir jų savybių įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas (kaip atrodo mūsų draugai). Pgl. modalumą vaizdinė atmintis skirstoma į regimąją, girdimąją, uodžiamąją, lytėjimo ir skonio.
2. Motorinė (judėjimo) atmintis – judesių, jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Jis dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo (darbiniams, sportiniams) mokėjimams ir įgūdžiams.
3. Žodinė-loginė atmintis pasireiškia žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimu, išlaikymu ir atgaminimu. Žodine atmintimi yra paremtas sistemingas žinių įgijimas.
4. Emocinė atmintis išlaiko patirtus jausmus ir emocines būsenas. Ji siejasi su žmogaus dorovine kultūra, dalyvauja formuojantis įgūdžiams ir įpročiams, išlaikant stabilius santykius su artimais žmonėmis. Atsimename ne vien tai, kad pykome/džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Įsiminti pergyvenimai tampa savotiškais signalais apie poreikių patenkinimą/nepatenkinimą, apie santykius su aplinkos objektais ir reiškiniais. Žmogui nebereikia atsidurti baimę sukeliančioje situacijoje: prisiminus situaciją, atsigamina ir baimę lydinčios emocijos. Emocinė atmintis svarbi aktoriams.
Emocinė, vaizdinė ir motorinė atmintis būdinga gyvūnams, o žodinė atmintis yra žmogaus psichinės veiklos bruožas.
Atminties formos.
Pagal valios reguliavimo lygius:
» Nevalinga atmintis pasireiškia tuo, kad žmogus ką nors įsimena/atgamina nesistengdamas/net nenorėdamas. Tokiu būdu sukaupiama nemaža gyvenimiška patirtis be jokių pastangų.
» Valinga atmintis, pasireiškianti tada, kai žmogus sąmoningai užsibrėžia tikslą ką nors įsiminti/atgaminti ir tai daryti l.stengiasi. Būdingas valingos atminties požymis–t.t.motyvų, kurie skatina įsiminimą ir atgaminimą, dalyvavimas. Atgaminimo ir įsiminimo veiksmai reikalauja t.t.juos palengvinančių priemonių (kartojimo, medžiagos sisteminimo ir t.t.). Visi valingi veiksmai yra sąmoningi, jie suteikia veiklai kryptingumo. Atmintis gali būti loginė arba mechaninė. Mechaninė, kai įsimenama ir atgaminama neturinti prasmės medžiaga (pvz.nežinoma kalba parašytas textas). Įsiminimui g.b. pateikta ir prasminga m-ga, bet jei individas nesistengia/neįstengia jos suprasti, įsiminimas lieka mechaninis. Loginė atmintis pagrįsta medžiagos, jos loginių minčių supratimu.
Pagal informacijos išlaikymo trukmę:
1) sensorinė (labai trumpalaikė atmintis);
2) trumpalaikė (skiriasi nuo sensorinės atminties ilgesniu info išlaikymu ir didesne įsimenamos m-gos apimtimi). M-gos perkėlimas iš sensorinės atminties į trumpalaikę vyksta, kai į tą m-gą nukrypsta dėmesys, kai įsimenančiam ji k.n. reikalinga. Savita trumpalaikės atminties atmaina – operatyvi atmintis. Ji padeda nuosekliai perskaitytus žodžius sujungti į vieną bendrą sakinį, išryškinti jo mintį.
3) ilgalaikė (į ją m-ga pereina dėka pakartojimų, kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti m-ga įtraukiama į asociacinių ryšių sistemą; saugojimo terminas – nuo valandos iki viso gyvenimo). Ji– mūsų žinių ir patirties pagrindas. Ilgalaikės atminties informacija naudojamės nuolatos.
Atminčiai funkcionuoti ir jai tobulėti būtinas normalus nuolatinis krūvis (įsiminimui ir atsiminimui), savo atminties ypatybių pažinimas, įgūdžiai logiškai struktūrinti m-gą įsimenant ir atsimenant.
Individualūs atminties skirtumai.
Kadangi žmogus, kaip asmenybė – sistema, su savo individualiomis temperamento, charakterio, gebėjimų, dėmesio, mąstymo, bendro patyrimo ir kitomis ypatybėmis, tai ir kiekvieno žmogaus atmintis turi savų skirtumų.
1. Žmonės skiriasi atminties produktyvumu. Skiriasi atminties apimtis, įsiminimo tempai, atminties tikslimas, išlaikymo ilgumas ir atminties pasirengimas.
2. Žmonių atmintis skiriasi atskirų jos rūšių dominavimu. Žmonių gr.skirtumai vadinami atminties tipais: vaizdinės, žodinės-loginės ir pan. atminties tipai skiriasi ir pagal tai, kokiais jutimo organais m-ga įsimenama. Skiriami regimojo, girdimojo, motorinio ir mišraus atminties tipo žmonės.
3. Pasitaiko atminties patologiniai bruožai: amnezija – visiškas nesugebėjimas atsiminti ir hipermnezija – pasireiškianti kai kurių reiškinių padidintu atsiminimu.

10. Mąstymas, jo veiksmai (operacijos). Mąstymo turinio (minties) formos. Mąstymo rūšys, lygiai, tipai. Mąstymas ir kalba.

Mąstymas – tai pažinimo procesas, kurį sudaro atsietas, apibendrintas ir tarpiškas faktų bei reiškinių atspindėjimas, jų tarpusavio ryšių ir santykių nustatymas. Mąstymas – tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu bei perteikimu.
Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais ir suvokimais) negali būti pažįstami. Jutimais negalima pažinti reiškinių, vykstančių ateityje ir buvusių praeityje. Pojūčiais ir suvokimais negalima pažinti sudėtingų santykių tarp daiktų ir reiškinių. Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu. Jis l.išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Suvokdami ir mąstydami susidarome vientisą, pasaulio vaizdą.
Mąstymo procesas – minties sukūrimas. Mąstant (apibendrintai ir tarpiškai pažįstant tikrovę), dalyvauja (keičia ir pats nuo jų priklauso) ir kt.pažinimo procesai: suvokimas, atmintis, kalba. Toks ryšys ypač ryškus tarp mąstymo ir jutimo atspindėjimo. Pojūčiai, suvokiniai, vaizdiniai genetiškai ankstesni už mąstymą. Jutiminis pažinimas ir mąstymas – dvi reliatyviai savarankiškos, 1 kitą papildančios bei praturtinančios pažinimo formos. Sudėtingi, įvairiapusiai ryšiai jungia mąstymą ir atmintį.
Susidūrę su nauja situacija, kuriai netinka jokie gerai išmokti atsakymai, galima naudoti vieną iš kelių strategijų, pvz.mėginimus ir klaidas, algoritmus bei praktiškas euristikas. Būna, kad sprendimai paaiškėja staiga ‘nušvitus protui’. Polinkis ieškoti patvirtinimo kreipia mus patvirtinti hipotezes, o ne jomis abejoti. Fiksacija gali neleisti pažvelgti į problemą nauju žvilgsniu. Problemų sprendime svarbiausias įrankis – mąstymas.
Mąstymo veiksmai (operacijos) susiformuoja žmogui mąstant:
• Analizė – tai visumos (daikto/reiškinio) skirstymas į dalis.
• Sintezė – atskirų elementų/dalių jungimas į visumą.
• Palyginimas –panašumo ir skirtumo tarp daiktų, jų atskirų elementų bei požymių nustatymas.
• Abstrahavimas – minties atitrūkimas nuo daiktų daugelio savybių ir k.n. 1 iš jų, mums reikalingos, išskyrimas.
• Konkretinimas – kai nurodome tam tikrą daiktą arba pabrėžiame konkretų šio daikto požymį.
• Apibendrinimas – daiktų ir reiškinių, kurie turi bendrų savybių, sujungimas mintimis.
Mąstymui būdingi keli, vis aukštesni, apibendrinimo lygiai. Apibendrinant susidaro visybiški minties vienetai – sąvokos. Jos įvairaus apibendrinimo lygio. Mąstymu pažįstame ir bendra, ir atskira, o nuo 1 prie kito mintyse nuolat pereidami, pradedame suprasti jų dialektinį ryšį – santykius tarp jų panašumo ir skirtumo, tarp bendra ir atskira ir kt.
Mąstymo turinio (minties) formos
– Sąvoka – mintis apie daiktą/reiškinį, atspindinti bendrąsias ir esmines jo savybes. Pvz.matau daiktą kurį sudaro lenta, paguldyta ant 4kojų, ir suprantu, kokia šio daikto paskirtis, tai man ateina į galvą sąvoka “stalas”. Sąvokos, sudedamosios mąstymo dalys, supaprastina ir susistemina informaciją apie pasaulį į kategorijų hierarchiją. Dažnai sąvokos sudaromos, remiantis prototipais, geriausiais kategorijų pavyzdžiais.
– Sprendimas – mąstymo forma, kuria k.n.teigiama/neigiama.
– Protavimas – tai mąstymo forma, kuria remiantis 1 (keliais) sprendimais, padaromas naujas sprendimas. Pvz.“5 kl. – visi skautai”, “Petras – šios mokyklos 5 kl. mokinys”. Remiantis 1,2 sprendimais, pareiškiame 3 sprendimą “Vadinasi, Petras – skautas”.
Protavimas yra:
۰Induktyvinis (indukcija) – toks protavimas, kai, remiantis grupe atskirų faktų (išreikštų daliniais sprendimais), daroma išvada, bendras sprendimas. Pvz. nustačius, kad ir 1, ir 2, ir 3, ir t.t. daiktai, panardinti į vandenį, jame palengvėja, daroma išvada, kad kiek1 kūnas, panardintas į vandenį, netenka tiek savo svorio, kiek sveria jo išstumtas vanduo (Archimedo dėsnis).
۰Deduktyvinis (dedukcija) – toks protavimas, kai nuo bendrų teiginių einama prie dalinių išvadų. Pvz. žinodami, kad visi kūnai šildomi plečiasi, galime padaryti išvadą, kad ir geležiniai bėgiai per karščius kiek pailgėja.
Mąstymo rūšys.
1. pgl atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos:
– veiksminis mąstymas – vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius/savybes norima pažinti. Pvz.negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina kuro, elektros ir kt.sistemas, kol randa gedimo priežastį.
– Vaizdinis mąstymas – operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pvz.buriuotojas iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie linijos prieš patį starto signalą.
– Abstraktus sąvokinis mąstymas – operuoja mintimis, žodžiais, ar kt.ženklais. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos. Loginis mąstymas – jame protavimas griežtai grindžiamas teisingais sprendimais, mokslas apie taisyklingo mąstymo formas ir dėsnius – logika. Loginio mąstymo ypatybė yra išvadų logiškumas, tvirtas jų argumentavimas.
2. Pagal problemų sprendimo metodus:
– diskursyvus-loginis mąstymas – vyksta nuosekliai, žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo.
– intuityvus mąstymas – sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų, staigių “prašvytėjimų”būdu.
Mąstymo lygiai:
– reproduktyvus mąstymas –kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės, algoritmai – žinomi, mąstymo procese užtenka juos prisiminti (rasti žinynuose).
– kūrybiškas (kreatyvus) mąstymas – jo reikalauja naujos problemos, kurių sprendimo metodai nėra žinomi (kaip išvengti vėžinių susirgimų? ir pan.)
Mąstymo tipai – reliatyviai pastovūs mąstymo būdai. 1ms būdingas vaizdinis, 2ms veiksminis, 3ms – abstraktus-sąvokinis mąstymas. Mąstymo tipais pasireiškia ir savarankiškumo, originalumo, lankstumo ir tempų ypatybės. Mąstymo tipai priklauso nuo įgimtų psichofiziologinių, nuo lavinimo, profesine ar kita veikla įgytų savybių.
1. Mąstymo savarankiškumas. Tai gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. Mąstymo savarankiškumas siejasi su intelektualaus aktyvumo ir mąstymo išlavėjimo lygiais. Ribotas intelektinis aktyvumas pasireiškia tuo, kad žmogui viskas aišku, nekyla problemų.
2. Mąstymo tempai labai skirtingi. Greiti mąstymo tempai būtini kai kuriomis ekstremaliomis situacijomis: karų ir stichinių nelaimių, sportinių varžybų metu ir k. Moksliniuose tyrimuose dėl skubotumo atsiranda klaidų.
3. Mąstymo originalumas pasireiškia naujų problemų ir jų sprendimo metodų atsiradimais. Originalaus mąstymo asmenybės dažnai pabrėžtinai vengia stereotipinių sprendimų, pabrėžia savo intelektualinę nepriklausomybę.
4. Mąstymo lankstumas. Lankstaus mąstymo žmonės lengviau keičia problemas, jei jos neatitinka poreikių ir tikslų, greičiau atsisako fiksuotų sprendimo metodų, nepadedančių išspręsti problemų.
Mąstymas ir kalba Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.
Bendra praktinė veikla, dalijimasis mintimis su kitais kalbantis, galimybė mintimis bendrauti su visa žmonija suformuoja svarbius mąstymo ypatumus. Bendraudamas žmogus perima apibendrintas žinias, sukauptas istorinėje žmonijos raidoje. Apibendrinti, susisteminti visuomenės istorinės patirties rezultatai yra mąstymo m-ga. Bendravimu perduodami taip pat žinių įgijimo būdai bei priemonės.
Minčių perdavimas turi kelis etapus: jis prasideda poreikiu/noru kažką pasakyti (sumanymu), pereina sudėtingą vidinio kalbėjimo etapą, kuriame sumanymas aiškėja, įgyja kontūrus, ir baigiasi minties realizavimu gramatiškai taisyklingu išoriniu kalbėjimu. Asmuo, kuriam šis pranešimas skiriamas, eina atvirkštiniu – minties dekodavimo – keliu nuo išorinio kalbėjimo suvokimo prie vidinio kalbėjimo, kol pasiekiamas supratimas. Ir pranešimą koduojant ir dekoduojant mintys ne tik išreiškiamos, formuluojamos, bet ir formuojamos. Ypač didelės reikšmės minčių formavimui turi vidinė kalba.
Kalba –žodžiai ir tai, kaip juos deriname, norėdami perteikti prasmę. Ji padeda mąstyti ir išreikšti mintis. Vaikai lengvai žengia pirmyn: gugavimas, 1 žodžio stadija, telegrafinė 2 žodžių stadija ir t.t. Mokantis kalbos, veikia asociacijų, mėgdžiojimo ir pastiprinimo dėsniai. Atlikdamas mintyse įvairias operacijas su žodžiais, vaikas mokosi įvaldyti ne tik kalbinius, bet kartu ir mąstymo veiksmus: juos planuoti, kontroliuoti ir koreguoti. Kalbėjimo mechanizmai – kalbiniai analizatoriai, kalbos centrai kairiajame smegenų pusrutulyje ir kabinių ryšių sistemos – būtina mąstymo anatominių-fiziologinių mechanizmų dalis. Kadangi kalba gali veikti mąstymą, ugdant vaiką, l.svarbu formuoti žodyną. Kalbos plėtra reiškia mąstymo gebėjimų plėtrą. Mažų vaikų mąstymas tobulėja kartu su kalba.
Kalbos įtaka mąstymui- žodžiai perteikia mintis ir dėl skirtingos kalbos skirtingai mąstome. Lingvistinio reliatyvumo hipotezė teigia, kad kalba veikia mąstymą, kad turtingesnis žodynas gali pagerinti mąstymą, atskleidžia žodžių poveikį.
Mąstymas be kalbos: kai kurios idėjos, pvz. gebėjimas suvokti ir įsiminti skirtingas spalvas, nepriklauso nuo kalbos. Kartais mąstome vaizdiniais, o ne žodžiais, be to sukuriama naujų žodžių naujoms idėjoms išreikšti. Taigi mąstymas veikia mūsų kalbą, kuri veikia mūsų mąstymą.

11. Vaizduotė, jos rūšys. Vaizdinių perdirbimo vaizduotėje būdai. Vaizduotė ir emocijos.

Vaizduotė – pažinimo procesas, kai, pertvarkant patirtį, kuriami asmens nesuvoktų/tikrovėje neegzistuojančių objektų, žmogaus elgesio, veiklos bei jos rezultatų vaizdai. Pažindamas tikrovę ir praktiškai joje veikdamas, žmogus nuolatos atskleidžia gyvenimo trūkumus/jo ydingumą. Tai sukelia nepasitenkinimą ir norą keisti pasaulį, o šitai tampa vaizduotės varikliu. Vaizduotė padeda detalizuoti mąstymu numatytą veiklos programą. Pats konkretus veiklos atlikimas reguliuojamas vaizduotės: veiksmus aplenkiančiais vaizdiniais numatoma tolesnių judesių ir veiksmų forma, jų nuoseklumas. Šitaip atlikdama veiklos ir elgesio kontrolės bei korekcijos funkcijas, vaizduotė tuo pačiu yra jų tobulinimo sąlyga ir pati tobulėja veikloje.
Vaizduotė (fantazija) – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.
Vaizduotės rūšys.
Priklausomai nuo vaizduotę skatinančių motyvų, jų ryšio su asmens sąmone ir valinga veikla skiriamos:
• Pasyvi. Žmogus neturi tikslo kurti vaizdinių, nededa sąmoningų pastangų (suvokiant meno kūrinį). Ypatingą vietą čia užima sapnai.
• Aktyvi (valinga). Žmogus veikia su tikslu- pertvarkyti, patobulinti gyvenimo tikrovę. Aktyviajai vaizduotei būdingas sąmoningas asmenybės tikslas įsivaizduoti t.t.objektus/reiškinius, valingos pastangos kurti vaizdus, atitinkančius iškeltą uždavinį ir stengimąsi šiuos vaizdus įgyvendinti:
1.atkuriamąja vaizduote vadinamas nesuvoktų vaizdinių sudarymas pgl kokią nors infom-gą: verbalinius aprašymus, objektų schemas, fotografijas. Galima dvejopa atkuriamosios vaizduotės išraiška:
a) jau susidaryti vaizdiniai naujai pertvarkomi (įsivaizduojant įprastą darbą naujoje situacijoje);
b) remiantis socpatyrimu kuriami subjektyviai naujų objektų vaizdai (išmirusių gyvūnų išvaizda pgl jų aprašymą).
2.kuriamoji vaizduotė – savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas. Ji kuria naujus, dar nematytus ir neesamus vaizdus, rodo žmogaus kuriamąjį sugebėjimą. Kuriamasis vaizdavimasis- naujų vaizdų kombinavimas sintetiškai. Vaizdo detalės tik iš lėto įgyja savo formą. Naujas vaizdas iš pradžių – gana neaiškus, tik paskui išaiškėja, išryškėja.
Vaizdinių pertvarkymo būdai.
Vaizduotėje sudarant naujus vaizdinus, pertvarkomi atmintyje likę pojūčių ir suvokinių pėdsakai. Bendrausios šio pertvarkymo rūšys (vaizdinių skaidymas ir jungimas ) – asociacijos ir disociacijos procesai. Operuojama visuminiais tikrovės vaizdais, atmintyje užfiksuotais vaizdiniais. Vaizdiniai – tai t.t. programos, pgl kurias renkama info iš aplinkos. Kiek1 kartą vaizdinys tarsi iš naujo persipiešiamas. Atminies vaizdiniais artėjama prie tikrovės vaizdo, dėl vaizduotės proceso atotrūkis nuo tikrovės gali labai padidėti.
Vaizdiniams pertvarkyti naudojamos priemonės:
1. Agliutinacija – skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas. Akivaizdūs vaizdinių disociacijos ir asociacijos procesai.
2. Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto, jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, dalių pagausinimas.
3. Akcentavimas – objekto dalių pabrėžimas, išryškinimas.
4. Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias savybes.
5. Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes atskirais individais.
• Paprastai šie vaizdiniai (objekto pertvarkymo būdai) vaizduotės procese kyla ne pavieniui, o įvairiai kombinuojami.
Vaizduotė ir asmenybės kūrybiškumas. Didesnis vaizduotės produktyvumas pasireiškia kūrybiniais gebėjimais bet kokioje asmenybės veikloje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba – originalesnė. Atskirų žmonių vaizduotė gali skirtis dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis (dažniausiai dominuoja regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai). Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo asmenybės patirties skirtumų, nuo kūrybinės veiklos pobūdžio, konkrečios profesijos ypatumų. Užimdama reikšmingą padėtį visoje asmenybės struktūroje, vaizduotė ypač susijusi su asmenybės gabumų, charakterio, emocijų sritimis. Ji kiek1 asmenybei pasireiškia vis kitaip ir yra jos svarbiausias kūrybinio aktyvumo bei originalumo komponentas.

12.Žmogaus psichikos raidą skatinantys veiksniai. Tos raidos netolydumas ir netolygumas. Sensityvumo laikotarpiai žmogaus psichinėje raidoje, jų esmė ir reikšmė.

Raidos priežastis – poreikiai. Jei turim poreikių – turim diskomfortą, kad sugryžtume į pusiausvyrą, psichika t.b.aktyvi, apmąstyti motyvus, siekiant tikslo. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, jų vietą užima esantys aukščiau. Kai fiziologiniai poreikiai bent iš dalies patenkinti – kyla poreikis jaustis saugiam, po to – mylėti ir būti mylimas, vėliau – poreikis būti įvertintam ir gerbiamam kitų, galiausiai – žmogus pradeda siekti išreikšti save (atskleisti ir efektyviai panaudoti savo galimybes).
Vieni psichologai pabrėžia raidos vientisumą, kiti – žmogaus raidą aiškina, kaip netolydų procesą. Manoma, kad yra kelios raidos stadijos ir kiek1 – būdingi tipiški sugebėjimai ir problemos. Pgl juos žmogus juda nuo 1 lygio į kitą. Stadijos negalima peršokti. Kiek1 stadiją sudaro 2 periodai: formavimosi ir pasiekimų (progresuojantys pažintiniai sugebėjimai).
Sensityvumo laikotarpis – padidinto jautrumo laikotarpiskai kam iš aplinkos. Sensityvumas – prielaida atsiverti kitam etapui (jei vaikas gauna tai, ko jam konkrečiu laikotarpiu labiausiai reikia – jis sėkmingai vystosi toliau). Pgl Eriksoną išskiriami sensityvumo laikotarpiai:
1. pasitikėjimas – nepasitikėjimas (iki 1m) patiriant meilę, rūpestį ir globą formuojasi – saugumo ir pasitikėjimo jausmas, priešingai – baikštumo, įtarumo, nepasitikėjimo jausmas.
2. savarankiškumas – gėda ir abejonės (1-3m) Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: naudotis wc, valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Jei sekasi – savarankiškumas, jei nuolat patiria nesėkmes ir yra baramas– gėda.
3. iniciatyvumas–kaltė (3-6m) vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę. Pavojus – kaltės jausmo dėl atliktų veiksmų atsiradimas.
4. meistriškumas–menkavertiškumas (6-11m) savo darbo rezultatus jau lygina su vienmečių. Svarbu, kad jis galėtų patirti sėkmę ir turėtų sąlygas atskleisti gerasias savo puses.
5. tapatumas – vaidmenų sumaištis (paauglystė, jaunystė) Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia sexualinį, etninį, profesinį identiškumą. Sėkmės atveju – tapatumo, saugios ateities jausmas, priešingai – vaidmenų sumaištis.
6. artumas – vienuma (ankstyvoji branda) artimo žmogaus ieškojimas. Nesugebėjimas užmegsti artimų santykių lemia izoliaciją.
7. atsinaujinimas – sąstingis (branda) jei ankstesni konfliktai išspręsti, gali rūpintis kitais, atsidėti kūrybai, jei ne – užsisklendimas savyje (rūpinasi tik savimi).
8. pilnatvė – neviltis (senatvė) žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.
Pagal Freud individo raida vyksta stadijomis.
Oralinė stadija. (iki 1m.). maitinimas leidžia vaikui artimai bendrauti su motina fiziškai ir emociškai. Bendraudamas su motina, kūdikis ima suvokti pirmuosius kreipinius į save, per juos patiria motinos reiškiamus meilės/priešiškumo jausmus. Vaikui tėvai perduoda tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus.
Analinė stadija (1-3m.). nauji poreikiai sukelia naujus konfliktus tarp vaiko ir jį supančio pasaulio. Didžiausią pasitenkinimą šio amžiaus vaikas patiria tuštindamasis. Šiuo laikotarpiu vaikas pratinamas tuštintis ant puoduko. Jo troškimas patirti neatidėliotiną pasitenkinimą – slopinamas. Taip vaikas pradeda konfliktuoti su suaugusiųjų visuomene. Konflikto aštrumas priklauso nuo to, kaip vaikas prisitaiko prie jam keliamų reikalavimų. Šio amžiaus vaikui teigiama, ką jis turi ir ko neturi daryti, reikalaujama laikytis švaros.
Falinė stadija (3-5m.). lytiniai organai tiesioginiu malonumo šaltiniu tampa 5-6 m. problemos kyla, kai sexualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Iš pradžių vaikas, norėdamas užsitikrinti motinos meilę ir kartu patenkinti materialinius bei emocinius poreikius, stengiasi prisiderinti prie motinos reikalavimų. Vaikas motinos reikalavimus ir norus priima kaip savo paties, perkelia juos iš išorės į vidų taip, kad jie pasidarytų jo gyvenimo dalis.
Latentinis periodas. (nuo 5 iki lytinio brendimo pradžios). Tai tik įžanga, kada sexualiniai poreikiai santykiškai ramūs ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi arba žaidimams su tokios pat lyties, kaip ir jis, vaikas. Šio periodo metu vaikas įsisamonina naujus kognityvinius sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas bendrauja ne tik su šeimos nariais, bet ir su mokytojais, kaimynais, bendraamžiais.
Genitalinė stadija (paauglystė). Rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis mėgina priversti tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai būtina padaryti. Paauglys, kuriam pavyksta įtvirtinti savarankiškumą ir nukreipti savo sexualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas švelnumo ir priešiškumo jausmus.
Fiksacijos. Jeigu kurioje nors stadijoje susižadinama per daug intensyviai, pasireiškia fiksacija, t.y. vaikas priešinasi perėjimui į kitą raidos stadiją. Fiksacija gali pasireikšti, jeigu tam tikroje raidos stadijoje vaikas patiria per daug arba per mažai malonumo. Vaiko raidą gali sulėtinti nepalankus patyrimas, kuris užblokuoja emocinį brendimą.

13. Žmogaus pažintinės sferos raida. Ž.Pježė, Dž.Bruneris apie šios sferos raidą, jos etapus.

Pažintinė žmogaus sfera apima mąstymą ir kalbą, suvokimą, vaizduotę, atmintį ir išmokimą.
Vaikai ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodami. Tačiau greitai išryškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas. Tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Vaiko pažintinei raidai l.svarbios ir aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų. Vaikų, augančių izoliuotose teritorijose, nelankiusių mokyklos, protiniai sugebėjimai bus 3-5m. atsilikę nuo bendraamžių. Socialinė patirtis gali pagreitinti arba sulėtinti universalius pažintinius procesus. Brendimas ir mokymasis turi įtakos vaiko pažintinei raidai.
PAŽINIMO FUNKCIJŲ STADIJOS:
I.Sensomotorinis mąstymas (iki 2 metų)(pagal Pježė)
Veiksminio mąstymo stadija (pagal Brunerį)
Sens–jutimas, motorika–judesys. Vaikas iki 2-3 m. sprendžia tik tas užduotis, kur m-ga matoma jutimiškai. Simbolinis mąstymas. Vaikas susipažįsta su aplinka per veiksmus (čiulpimą, griebimą, šliaužiojimą).
Piaget sensomotorinio intelekto raidą suskirstė į 6 fazes (stadijas):
1.Refleksų naudojimas. Iki 1mėn. Kūdikis naudoja daug įgimtų refleksų. (čiulpimo).
2.Pirmasis įgytas prisitaikymas. Kūdikis pritaiko savo refleksus prie aplinkos (skirtingai čiulpdamas įv.daiktus-žinduką, pirštus, maistą).
3.Siekimas pratęsti įdomius įspūdžius. 4-8mėn. Vaikas plečia savo akiratį. Jis mėgsta žaislus, kuriuos galima barškinti, suspausti, judinti. Atlikęs veiksmą mėgina jį pakartoti. Mėgsta mėtyti žaislus iš lovytės ir prašyti juos paduoti.
4.Naujas prisitaikymas ir numatymas. 8-12mėn. Jis numato ką ketina daryti, supranta kaip pasiekti norimą rezultatą. Mėgdžioja kitus. Suvokia ko nori ir ko ne. Pamatęs, kad gali ropoti prie to daikto, jei negauna – garsiai protestuoja.
5.Vaikas tyrinėja pasaulį, aktyviai eksperimentuodamas. 12-18mėn. Suranda naujus elgesio būdus. Išmoksta koordinuoti rankas ir kojas. Mėgina pažiūrėti kas atsitiks su 1 ar kt. daiktu (patemps katę už uodegos, apvers cukrinę).
6.Naujos reikšmės sukuriamos protiniais veiksmais. 18-24mėn. Pradedama manipuliuoti protiniais vaizdiniais, gali įsivaizduoti daiktus, kurių tuo metu nėra jo akiratyje. Jau derina mintis, o ne veiksmus. Norėdamas pasiekti aukštai padėtus saldainius, gali sukonstruoti iš dėžių piramidę ir daro tai teisingai, ant didesnių deda mažesnes. Ši stadija – pereinamasis periodas į kitą protinės raidos stadiją priešoperacinį mąstymą, kai vaikas operuoja simboliais ir kalba.
II.Iki(prieš)operacinio mąstymo stadija (2–6 m.)(Pježė),
Vaizdų stadija (Bruneris).
Galima mąstyti operuojant vaizdais (tai, kas likę atmintyje).
Pježė įžvelgia 2 etapus šioje stadijoje:
1. 3-4 m. – mąstymas reproduktyvus;
2. 5-6 m. – intuityviojo mąstymo etapas.
Nekartoja vaizdų, jie intuityviai kuria naujus vaizdus. Intuityviame mąstyme įvyksta daug lūžių (ėjimas į mokyklą). Iki 6 m. vaiko mąstymą užgožia tai, kas matoma, o ne esminiai dalykai/ikiloginis mąstymas, egocentrizmas. Vykstant lūžiui sąvoka dar būna vaizdinė. Vaikas pradeda naudotis kalba ir simboliais. Negali tinkamai klasifikuoti, grupuoti.
III. Konkrečių operacijų stadija (7-11 m.) (Pježė)
Suvokimo mąstymo stadija (Bruneris)
Pježė skiria šiuos etapus:
1. Konkrečių sąvokų mąstymas – tai kas buvo matytą;
2. Formalių sąvokų mąstymas – kuriamos naujos operacijos. Šis mąstymas subręsta iki 15 m.
Iki 11 m.dominuoja konkrečių operacijų mąstymas. Pradeda suprasti priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšius, įsisamonina laiko, kiekio, masės, ilgio sąvokas. Mažėja vaiko egocentriškumas, jis pradeda geriau suprasti kt.žmonių požiūrį. Didėjančios vaiko mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus rodo ir sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti. Humoras priklauso nuo suvokiamos info netikėtumo, neatitikimo tam, ką buvo tikimasi suvokti.
IV. Formaliosios operacijos (nuo 12 m.)
Vaikai pradeda logiškai mąstyti, naudoti abstrakcijas, mąstyti moksliškai.
Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11-16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingi 2 pagr mąstymo požymiai:
1.hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai.
2.propozinis mąstymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.
Mastymo vystymasis priklauso nuo 2 dalykų:
1. Nuo paties vaiko veiklos;
2. Nuo suaugusiojo įtakos, kuris padeda vaikui išspręsti konkrečioje situacijoje kilusias problemas ir moko veikimo būdų ir duoda apibendrintus daiktų pavadinimus.
Praktinė veikla su daiktu padeda vaikui išspręsti konkrečioje situacijoje kilusias problemas. Dirbdamas su daiktu vaikas savaime padaro išvadas remdamasis sėkmingais ir nesėkmingais veiksmais. Dėl šios ypatybės ankstyvojoje vaikystėje mąstymas vadinamas veiksminiu. Jis susijęs su vaiko suvokimo ypatybėmis. Vaikas dar nesuvokia atskirų daikto detalių, išskiria kurį nors 1, labiausiai į akis krintantį daikto požymį. Atpažįsta daiktus iš kontūrų. Norėdamas palyginti daiktus, vaikas iš pradžių išmoksta veiksmais, fiziškai palyginti 1 su kitu. Vėliau nelygindamas jų fiziškai išmoksta nustatyti jų santykius. Jeigu daiktas turi keletą požymių (formą, dydį, spalvą) kartu juos vaikas suderina palaipsniui. Ilgiausiai dėmesio nekreipia į spalvas.
Didžiausią įtaką daro soc. aplinka intelektualiais sugebėjimais (veiksmais vaikas orientuojasi į suaugusį).
Apibendrinimų pagrindą sudaro kalba, nes žodžių reikšmė – apibendrinanti (įrankiai pirmieji skatina vaiką daryti apibendrinimus). Kada vaikas pradės kalbėti ir kaip gerai kalbės, priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti. Kalbos įgūdžiai tobulėja nuo gimimo. Iš pradžių vaikas bendrauja garsais, mimika, gestais, vėliau – vograudamas ir čiauškėdamas, 1-ų metų pabaigoje ištaria pirmuosius žodžius, 2-ų metų pabaigoje – gali sujungti 2-3 žodžius į paprastą sakinį.
Kalbos raida. Priešoperacinės mąstymo stadijos metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių – egocentriški. Piaget skyrė 3 egocentrines kalbos rūšis: atkartojimas, monologas ir kolektyvinis monologas. Vaikas socializuotą kalbą išmoksta pamažu. Ankstyvoje vaikystėje vaikas išmoksta~12000 žodžių ir žino beveik visas gramatines formas. Bet jis dar negali suprasti žodžių perkeltinės prasmės, abstrakcijų ir ne visada tinkamai pritaiko gramatikos taisykles. Vaiko sugebėjimas aiškiai ir taisyklingai ištarti žodžius gerokai atsilieka nuo žodyno didėjimo ir sužinomų gramatikos taisyklių. Kalba tobulėja ir tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles.
Piaget nuomone, vaikai patys siekia protinės pusiausvyros, norėdami suderinti naują patyrimą ir senas protines schemas. Vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį. Ne tik vaikas yra veikiamas aplinkos, bet ir jis pats keičia ir kurią savo nuomonę apie aplinką.
Bruneris manė, kad suaugusieji turi skatinti vaiko žingeidumą, kurdami turiningą aplinką ir specialiai jį lavindami. Taip galima pagreitinti vaiko pažintinę raidą, kuriai ypač svarbi jo socialinė aplinka. Vaikas pradeda mokytis iš aplinkinių žmonių, savo socialinio pasaulio, kuris yra visų jo sąvokų, minčių, teiginių, mokėjimų ir nuostatų šaltinis. Mokymas ir ugdymas – visuomeniškai susiformavę žmogaus patirties perdavimo būdai, kurie skatina vaiką greičiau bręsti. Vaikas bręsta mokydamasis. Todėl mokytojas moko mokinį ne to, ką jis jau moka, o to, ko jis dar nemoka. Bendradarbiaudamas su suaugusioju, vaikas pasiekia aukštesnį pažinties raidos lygį. Mokymas l.svarbus vaiko protiniams sugebėjimams.

14. Moraės raida. Ž.Pježė, L. Kohlbergas apie moralės raidos lygius ir stadijas. Valios raida.

Moralės raida – laipsniškas procesas, kuriam svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Ji prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.
Maži vaikai priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tik nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga. Vietoj priklausomybės nuo suaugusiųjų moralės (išorinės kontrolės) susiformuoja asmeninė vaiko(vidinė) moralė. Vidinės normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį.Vaikų moralė priklauso nuo tėvų reikalavimų, taip pat nuo visuomenės normų. Vaikas moralines normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtų, patiria nerimo jausmą, kuris vadinamas kaltės jausmu.
Moralinis funkcionavimas – ypatinga žmogiško aktyvumo forma, kuri priklauso nuo kiek1 asmens raidos eigos. Moralinis elgesys įgyjamas per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavinimą (vaikas, kuris demonstruoja savikontrolę ir leidžia kitam vaikui žaisti su jo mėgstamu žaislu, tėvų gali būti pastiprintas žodžiais). Vaikai moralines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami tėvų elgesį.
Piaget nustatė dvi moralės raidos stadijas:
1.Moralinio realizmo stadija. Ji būdinga 5-10m. vaikams. Iki jos pradžios vaikai nelabai supranta socialines taisykles. Nuo 5m. jie pradeda l.domėtis taisyklėmis ir jas gerbti, tačiau priima jas, kaip pateiktas suaugusiųjų. Vaikas taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę.
2.Autonominės moralės stadija (bendradarbiavimo moralė)(būdinga 10m. ir vyresniems). Vaikas bendraudamas su bendraamžiais pereina iš moralinio realizmo į autonominę samprotavimo stadiją. Piaget manė, kad šiam perėjimui ypač svarbu vaiko soc. patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Patirtis, įgyjama bendraujant su vienmečiais, mažina vaiko egocentriškumą, jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.
Kohlbergo moralės raidos samprata. Jis išskyrė 6 moralės raidos stadijas, kurias suskirstė į 3 moralinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia veiksmai teisingi ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius/nemalonius padarinius. Elgesys, kurio rezultatas -bausmė, laikomas blogu, o tas, už kurį apdovanojama, geru.
1. Bausmės ir paklusnumo orientacija. (vaikai ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri/blogi).
2. Naivus hedonizmas, (instrumentinė orientacija). Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip į veikiančius savo interesams.
II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą.
3.“gero berniuko – geros mergaitės orientacija“. Būdami „geri“ vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.
4.socialinės tvarkos palaikymo orientacija. Taisyklės t.b.vienodai taikomos bei galiojančios kiek1 ir kiek1o pareiga – jų laikytis.
III. Pokonvencinis moralės vaidmuo. Individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, priimtinas jo visuomenėje.
5. Socialinės sutarties, teisėtumo orientacija. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik 1 iš daugelio. Jis nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui, bet mato jas kaip lankstų instrumentą žmogiškosioms vertybėms palaikyti.
6. Orientavimasis į universalius etinius principus. Apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi.
Valia – tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.
Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kt.žmonių priešinimasis.
Vidinės kliūtys – subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai. Įveikiami valios pastangomis.
Valia pasireiškia sąmoningu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimu. Valia gali aktyvinti/slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valios laisvė sukuria žmoguje – atsakingumo jausmą.
Dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvioji) ir neigiamoji (slopinamoji, sulaikomoji). Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu.
Žmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Valia interiorizuojama. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas – valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada – geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiek1 darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.

15. Asmenybės tapsmas. Įvairių psichologijos krypčių atstovų pažiūros į asmenybės raidą, jos veiksnius. Asmenybės raidos stadijos, krizės (pagal. E. Eriksoną), jų pasekmės.

Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.
Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.
Asmenybės struktūrą galima suskirstyti į dalis:
• kryptingumas,
• temperamentas,
• charakteris,
• sugebėjimai,
• jausmai,
• valia.
Asmenybės atsiskleidimas priklauso nuo žmogaus žinių apie save patį, jo prigimtį ir gyvenimo prasmę; sugebėjimo įsisamoninti savo asmenišką patyrimą ir save dabarties momentu; nuo savarankiškų pasirinkimų ir sprendimų.
Psichoanalitinė teorija (Froidas). Dėmesys į pasamonę, pastangas įveikti nerimą, sexualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų ir soc. ribojimų. Asmenybė- vieninga visuma, o asmenybės komponentai (ID, EGO ir superEGO) – susiję. Subrendimas reiškia žmogaus gebėjimą mylėti ir dirbti. 2 pagr. idėjos :
1. geriau- atpažinti, įsisąmoninti savo norus, mintis, baimes, negu jas neigti.
2. tėvų įtaka – lemiamas veiksnys, formuojantis sveikai asmenybei.
Kognityvinė teorija (Piaget) žmogaus mąstymas – aktyvus ir kūrybiškas, elgesį lemia abipusė įtaka tarp žmonių ir aplinkybių, suvokiant savo gyvenimo kontrolės pobūdį. Pagrindiniai psichiniai procesai – adaptacija, asimiliacija, akomodacija, pusiausvyra.
Humanistinė kryptis (Maslow, Rogers) patenkinę pagrindinius poreikius, žmonės siekia įgyvendinti aukščiausias galimybes. Elgesį lemia įsisąmonintų jausmų apie save apdorojimas, atsižvelgiant į savo patirtį. Asmenybės subrendimas – visiškas savęs aktualizavimas ir tapimas gerai funkcionuojančiu asmeniu, besąlygiškas savęs prėmimas ir atvirumas išgyvenimui.
Psichosocialinė teorija (Eriksonas) išskyrė 8 asmenybės raidos stadijas, kiek1 jų susiduriama su nauju konfliktu/krize, kurią reikia įveikti. Krizės skatina tobulėti/regresuoti. Krizės susijusios. Sėkmė/ nesėkmė t.t. stadijoje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais. Net jei krizė neįveikiama, kitame amžiaus tarpsnyje yra galimybė išvengti buvusių nesėkmių. Stadijos:
1.KŪDIKYSTĖ pasitikėjimas – nepasitikėjimas (iki 1 m) patiriant meilę, rūpestį ir globą formuojasi – saugumo ir pasitikėjimo jausmas, priešingai – baikštumo, įtarumo, nepasitikėjimo jausmas.
Vitalinis poreikis – būti saugiam. Nesaugumo jausmas pražūtingas asmenybės raidai. Jis sukelia daug negatyvių emocijų. Gali kilti neurozė vaikui. Pagrindinis tikslas – maitinimasis. Prie maitintojo vaikas prisiriša, jaučiasi saugus.
2.ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ savarankiškumas – gėda ir abejonės (1-3m) Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: naudotis wc, valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Jei sekasi – savarankiškumas, jei nuolat patiria nesėkmes ir yra baramas– gėda. Jei saugumo jausmas išsivystęs – atsiranda pasitikėjimas savimi, poreikis išreikšti save (aš noriu). Vaiko poreikį reikia tenkinti, priešingu atveju – atsiranda vaiko pasipriešinimas, kaprizai ir t.t., jei neįmanoma jo patenkinti – reikia vengti tokių poreikių (pergudraujant vaiką) patenkinimo. Vaikui turi atrodyti, kad jo poreikis patenkintas. Negalima nuslopinti poreikio. Kitaip bus įpirštas gėdos jausmas, vaiko negatyvizmas. Krizė 3-uose metuose. Nepatenkinus poreikio negatyvizmas gali išsivystyti į agresiją. Pagrindinė veikla – manipuliatyvinė (rankomis).
3.I-oji VAIKYSTĖ iniciatyvumas–kaltė (3-6 m) vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę. Pavojus – kaltės jausmo dėl atliktų veiksmų atsiradimas. Jei susiformuoja saugumas, o vėliau pilnavertiškumo jausmas, pereinama į kitą fazę. Pagrindinė veikla – visapusiškas judėjimas. Stadijos:
1. Pradeda klausinėti – KODĖL
L.svarbu kodėlčiui patenkinti poreikį, t.y. stengtis atsakyti į jo klausimus. Sutrukdžius patenkinti poreikį klausinėti – poreikis slopinamas, t.y. vaikas nustojęs klausinėti tuo pačiu mažiau mąsto.
Tėvų klaidos: per daug plačiai aiškina; atsakymas turi būti labai trumpas, logiškas; į nesąmoningą klausimą galima taip pat atsakyti; negalima suniekinti vaiko klausimų.
2.Iš kodėlčiuko pereinama į žingeiduką (pažinti, sužinoti esmę)
Tai intensyvumo fazė. Proto iniciatyvumas – patenkinamas poreikis sužinoti. Tai malonios emocijos. Formuojamas pažinimo džiaugsmas.
Jei kodėlčiukas ar žingeidukas blokuojamas, padaroma didžiausia žala iki m-los – vaikas nuslopina savyje pažinimo džiaugsmą, intelektinį jausmą – į mokyklą vaikas ateis nebežingeidus.
3-6 metų pavojinga vaiką kaltinti (sensityvumo laikotarpis), t.y. negalima jo psichikoje piršti kaltumo jausmų – priešingu atveju įgijamas kaltumo jausmas.
4.II-oji VAIKYSTĖ(ankstyvasis mokyklos amžius)meistriškumas–menkavertiškumas (6-11m) savo darbo rezultatus jau lygina su vienmečių. Svarbu, kad jis galėtų patirti sėkmę ir turėtų sąlygas atskleisti gerasias savo puses. Pagrindinė veikla – mokymasis. Svarbiausias pasiekimas – darbštumas – norėti veikti ir jausti pasitenkinimą (gavus gerą rezultatą). Kad darbštumas susiformuotų, kad tuo metu jaustų pasitenkinimą – reikia mokėti dirbti. Reikia vaiką išmokyti darbo būdų, metodų. Šiuo periodu susiformavęs darbštumas liks. Jei ne –vaikas bus tinginys.
Neigiamos savybės – kai įgyjamas menkavertiškumo jausmas. Nereikia pabrėžti vaikui kad jis negeras – ypač prie kitų vaikų. Toks menkavertiškumo jausmas gali vaikui padaryti daug žalos – jis nebenorės domėtis kitkuo – nes jis blogesnis už kitus.
5.PAAUGLYSTĖ tapatumas – vaidmenų sumaištis (12-18 m.) Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiškumą. Sėkmės atveju – tapatumo, saugios ateities jausmas, priešingai – vaidmenų sumaištis (sunku pereiti į kitą amžiaus tarpsnį). Pagrindinė veikla – mokymąsis, bendravimas su vienmečiais.
Etapai: pirmoji ir antroji paauglystė.
Šiuo laikotarpiu sunku pačiam vaikui. Psichikoje tarsi kelios priešingos psichikos 1 metu – vaiko ir suaugusiojo. Jos nesuderintos. Komplikuoti visi psichiką lemiantys veiksniai (psichologinis, biologinis, socialinis). Suaugusieji paauglių dažnai nesupranta, juos globoja kaip vaikus. Norėdami padėti – kritikuoja juos. Negalima prikaišiot jiems dėl blogų manierų ir t.t. Reikia to vengti, nes paauglys šiuo laikotarpiu labai jautrus, ypač kritikai. Humaniškas metodas – gerbiant auklėti, pabrėžti kas jame yra gero.
Paauglystėje 1 iš svarbiausių poreikių – bendravimas su bendraamžiais. Suaugusiųjų klaida – draugus bando pakeisti savimi. Tam tinka projekcinis metodas – paaugliui girdint šnekėti su k.n., kad pergyvena dėl jo (galimybė kad paauglys jus suaugusiųjų meilę, šilumą, rūpestį).
Paauglys susiduria su problemomis jau 5 kl.: pradinėse klasėse buvo 1 mokytoja, buvo prieraišumas jai. 5-oje klasėje pasikeičia klasė ir mokytoja. Jaučiamas praradimo jausmas, viskas nauja, nesaugu.
6.INTYMUMO AMŽIUS. artumas – vienuma (18-26m.) artimo žmogaus ieškojimas. Nesugebėjimas užmegsti artimų santykių lemia izoliaciją. Pagrindinė veikla – tęsiasi mokslas, kai kas dirba. Poreikis – surasti į save panašų žmogų, turėti artimą žmogų, kuriam galėtų pasipasakoti ir pan. Jei šis poreikis nepatenkinamas – atsiranda praradimo jausmas, izoliacija nuo kitų.
7.KREATYVINIS AMŽIUS atsinaujinimas – sąstingis (27-60m.) jei ankstesni konfliktai išspręsti, gali rūpintis kitais, atsidėti kūrybai, jei ne – užsisklendimas savyje (rūpinasi tik savimi). Pagrindinė veikla – mokymasis, darbas, kūryba ir pan. Tai produktyvus laikotarpis, kūrybingas, kuriamos šeimos ir t.t. Apie 45m.- krizė. Pasimetimo situacija, frustracinė būsena. Įvyksta praradimas, sustingimas jei žmogus negali toliau savęs realizuoti. Jaučiasi esąs niekas.
8.PAGYVENUSIO ŽMOGAUS TARPSNIS pilnatvė – neviltis (60m.-∞) žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.
Pagrindinė veikla – bendravimas. Svarbus poreikis – būti reikalingu, reikšmingu. Ateitis neaiški. Vis dažniau atsigręžiama į praeitį. Šiems žmonėms reikėtų duoti ką nors veikti, kad pasijaustų jis reikšmingu, reikalingu.

16. Vaikystės amžiaus tarpsnių psichologinis apibūdinimas.

Ankstyvoji (pirmoji) vaikystė (iki 6m.)
Žaidimų, ankstyvąja vaikyste, ikimokykliniais metais paprastai vadinamas vaiko amžius nuo 2 iki 6 metų. Vartojant terminą “ žaidimų metai “, pabrėžiama didžiulė žaidimų svarba vaiko tolesnei raidai.Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 2-6 metų vaikai, ir žaisdami jie įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, spręsdami sudėtingas užduotis, žaisdami žodžiais ir mintimis, lavina savo protą, vaidindami vaidmeninius vaidinimus, įsisamonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles.
Pažintinė raida.
1.Intelektą lemiantys veiksniai. Ginčijamasi dėl paveldimumo ir aplinkos įtakos asmens raidai. Vieni sako, kad intelektas daugiausia priklauso nuo paveldimumo, kiti šiai nuomonei nepritaria, nes intelektą gali padidinti mokymasis ir aplinkos poveikis. Dažnai manoma, kad intelektas nekinta visą žmogaus gyvenimą. Dar nežinomi visi kintamieji, lemiantys vaiko intelektą. Mėginama rasti, kokios mokymo metodikos gali padėti vaikui tobulėti.
2.Pažintinė raida. Naudojančio simbolius vaiko mąstymas pasidaro sudėtingesnis ir tai leidžia efektyviau sąveikauti su aplinka. Simbolinis mąstymas leidžia vardoti žodžius ir naudoti objektų vaizdus, kurių tuo metu nėra vaiko atmintyje. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Priešoperacinis mąstymas yra ikiloginis; tai lemia egocentrizmas, nesupratimas laipsniškų pasikeitimų, grįžtamojo ryšio, tvermės dėsnio. Priešoperaciniam mąstymui būdingas egocentrizmas, todėl mažas vaikas linkęs galvoti, kad jį supantys daiktai yra gyvi, kaip ir jis pats.
3.Kalbos raida. Priešoperacinės mąstymo stadijos metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Piaget skyrė tris egocentrines kalbos rūšis: atkartojimas, monologas ir kolektyvinis monologas. Vaikas socializuotą kalbą išmoksta pamažu.
Ankstyvoje vaikystėje vaikas išmoksta apie 12000 žodžių ir žino beveik visas gramatines formas. Tačiau vaikas dar negali suprasti žodžių perkeltinės prasmės, abstrakcijų ir ne visada tinkamai pritaiko gramatikos taisykles. Vaiko sugebėjimas aiškiai ir taisyklingai ištarti žodžius gerokai atsilieka nuo žodyno didėjimo ir sužinomų gramatikos taisyklių.
4.Mąstymas ir kalba. Vieni mano, kad mąstymas be kalbos neįmanomas. Piaget teigia, kad vaiko pažintiniai sugebėjimai skatina išmokti kalba: vaikas pradeda kalbėti vėliau nei mąstyti.
Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Kalba, tapusi minčių formulavimo sau priemone, vadinama vidine.
Psichosocialinė raida.
1.Žaidžiant su kitais vaikais, išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinama bendradarbiauti. Vaikas taip pat gali mėginti vaidinti įvairius vaidmenis, įgyti naujų socialinių sugebėjimų.
2.Skiriamas socialinis i vaidmeninis žaidimas. Mažas vaikas, žaizdamas su bendraamžiais, įgyja svarbios patirties, kurią suaugusiems suteikti vaikui arba jam pačiam įgyti jau yra labai sudėtinga.
Vaikystės amžiaus tarpsniui būdingas atsigręžimas į objektyvųjį pasaulį. Atsiranda specifinis domėjimasis aplinkos vyksmais ir daiktais. Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti būreliais bei grupėmis. Vaikas jau sugeba numatyti savo veikimo tikslą bei rezultatą, o jį pasiekęs džiaugiasi. Vaiko darbuose centrinę vietą užima kūrybinis rankų darbas: statymas, piešimas, lipdymas. Šiuo laikotarpiou pasireiškia pirmutinės seksualinės apraiškos. (vaikai pasislėpę nuo suaugusiųjų žaidžia žaidimus , kuriuose pamėgdžioja suaugusiųjų seksualinius veiksmus). Žinoma šie žaidimai tėra iliuziniai, o ne tikrieji veiksmai. Mokymasis suaktyvina kitus psichinius principus, pirmiausia atmintį. Ikimokyklinio vaiko įsiminimas yra betarpiškas ir nevalingas. Jis nekelia sau tikslo įsiminti, bet žaisdamas ir girdėdamas nevalingai tai daro. Kinta ir mąstymas. Jis išmoksta valdyti savo emocijas.
Antroji vaikystė (7-12m.)
Pažintinė raida.
1. Piaget nuomone, nuo 7-8 metų vaikai mąsto, naudodamiesi konkretaus operacinio mąstymo loginėmis opracijomis. Jie gali naudoti logiką, spręsdami tvermės, klasifikavimo, serijavimo problemas, taip pat skirti priežastis ir padarinius.
2. Taip pat geriau suprantami laiko, erdvės ir atstumo tarpusavio ryšiai, nes operacinis mąstymas leidžia vaikui erdvinius atstumo matmenis sujungti su kitais fiziniais matmenimis.
3. Be to, mažėja vaiko egocentriškumas, jis pradeda vis geriau suprasti kitų žmonių požiūrį.
4. Didėjančios vaiko mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus rodo ir sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti. Humoras priklauso nuo suvokiamos informacijos netikėtumo, neatitikimo tam, ką buvo tikimasi suvokti.
Pažintinę raidą šiame laikotarpyje, anot skirtingų autorių, lemia:
1. informacijos kiekis, kurį vaikas gauna, jos apdorojimo efektyvumas, supratimas ir atgaminimas
2. yra svarbu suvokimo, dėmesio, atminties pokyčiai, pabrėžia suaugusio ir vaiko mąstymo panašumus.
3. efektyvu, kai vaikui pateikiamos tam tikros užduotys, ištaisomos klaidos ir pastiprinami teisingi atsakymai.
Mokymas turi atitikti vaiko poreikius ir sugebėjimus.
Kalbos raida. Kalba tobulėja ir tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles.
Psichosocialinė raida. Socialinės kognicijos kryptis.
1. Socialinės raidos turinys ypatingas, unikalus, nukreiptas ne į vaiką supančią fizinę, negyvą aplinką, bet į kitų žmonių ir savo paties elgesio bei vidinių savybių suvokimą.
2. Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vaikas vis geriau suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus. Vis tvirtėja tapatumo jausmas. Vertindamas savo psichologinį Aš, vaikas iš pradžių apibūdina atliekamus veiksmus, artimus žmones, vėliau – save pagal išorinius bruožus, o paauglys į save pradeda žiūrėti abstrakčiau, vertindamas savo vidinius bruožus.
3. Mokyklinio amžiaus pradžioje vaiko savigarba mažėja. Iš pradžių mažas vaikas save vertna pernelyg gerai. Vyresnis realiau, atsižvelgdamas į mokytojų vertinimus, gaunamus pažymius ir stebėdamas kitų vaikų elgesį. Savęs vertinimui labai svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius.
4. Nuo sėkmių ir nesėkmių priežasčių vertinimo priklauso, ar vaikas bus geras mokinys, siekiantis meistriškumo per kliūtis ir sunkumus, ar į nesėkmes žiūrės kaip į nenugalimas ir atsitrauks, jeigu iškart nepavyks pasiekti norimo tikslo.
Moralės raida.
– moralės normų įgyjimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus.
– moralinis elgesys įgyjamas per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.
– didėjantis kognityvinis subrendimas ir socialinė patirtis pamažu padeda vaikui vis geriau suprasti sąveikaujančias socialines normas, kurios reguliuoja moralinę atsakomybę.
Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, kartu keičiasi ir jo moralė.
– Vaiko vertinimas džn lyginamasis. Jis vertina savo paties ir kitų aplinkinių veiklą ir mėgina nustatyti, kiek teisingi – socialiniai mainai. Nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas, skirstydamas gėrybes, gali atsižvelgti į daugybę kriterijų, iš jų ir į įdėtą darbą, ir į specialius dalyvių poreikius.
Gabaus vaiko raidai būdinga l.stiprus teisingumo jausmas, laki vaizduotė, gerai išlavėjęs humojo jausmas. Kartu jis labai pažeidžiamas, kartais bendraamžių atstumiamas, todėl gabus vaikas save gali vertinti negatyviai.
Šio amžiaus vaikui būdingas realistinis dalykų supratimas ir natūralumo bei tikslumo pasigedimas. Dingsta susižavėjimas pasakomis. Šio amžiaus vaikams smagu patenkinti smalsumą, vaikas yra godus žinių. Atmintis pasiekia aukštąjį išsivystymo laipsnį. Nuo 10m. mergaičių atminties vystymasis pradeda gerokai lenkti berniukų atminties vystymąsi. Pirmiausia iškyla daiktų , paskui vaizdų , paskui reikšmės ir prasmingumo atmintis. Loginė atmintis išsivysto iki vyraujančios ir subręsta 14-19m. Apie 10-11m. vaiko seksualiniai linkimai iš naujo pabunda, tik šįkart jau daug ryškesne ir stipresne forma. Iki tikrojo seksualinio gyvenimo dar nenueinama, vaikai bijo antrosios lyties atstovų, varžosi, ar savotiškai nepakenčia.
9-11m. vaikai mėgsta imtynes, jiems būdingas noras muštis, peštis, stumdytis. Labiausiai pripažįstamas ir gerbiamas fizinės jėgos argumentas. Jie mėgsta girtis savo stiprumu, vertina drąsumą. Pasižymi didesniu negu kitais amžiaus tarpsniais tiesumu, nuoširdumu ir linksmumu.
11-12m. pasirodo tokių simptomų, kurie reiškia abiejų lyčių vystymosi skirtingumo pradžią. Šio amžiaus mergaitės pasidaro fiziškai nerangios, apsnūdusios, sumažėja darbingumas, pablogėja savijauta. Mergaitė pasidaro kaprizinga, nervinga, ieškanti vienumos. Tai yra perėjimas į negatyviąją fazę. Tuo tarpu berniukai mėgsta kovos žaidimus, azartines grupių rungtynes. Berniukams nepatinka, jeigu juos vaiku pavadina. Jis stengiasi vaidinti vyrą, pradeda rūkyti. Apie save labai gerai galvoja, o dėl to ir vyksta visos peštynės. Jie pasidaro nemandagūs, gramozdiški, padaužos. Šiame amžiaus tarpsnyje individas pradeda vis labiau priklausyti bendruomenei
Šeima yra I gr., kur vaikas iš arti ir praktiškai susiduria su soc. vaidmenimis ir pats atlieka atitinkamą (sūnaus, dukters, brolio) vaidmenį. Čia formuojasi jo pažiūros. Pradėjus lankyti m-klą vaiką veikia mokytojai ir bendraamžiai.

17. Paauglio psichologinis apibūdinimas.

Paauglystės amžiaus ribos – labai sąlygiškos, džn 12-18 m. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas.
Pažintinė raida.
Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11-16 metų. Tai – paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas.
Formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai:
1.hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai.
2.propozinis mąstymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.
Spręsdamas socialines problemas, paauglys nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, jo atsakymai būna sudėtingi, nevienareikšmiški.
Paauglio idealizmas ir egocentrizmas. Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi.
Psichosocialinė raida.
1) Freudas teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą.
2) Kiti teikia gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystės periodui. Anot jų paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu.
3) Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Jo nurodomi tapimo asmenybe procesai gali būti lengvai įžiūrimi kiekvienam paaugliui ieškant prasmės tapatumui ir siekiant prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Sėkmingumas visiškai funkcionuojančiai asmenybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmens pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti savo paties gebėjimais.
Tapatumas.
1. Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji leidžia pasirinkti ištęsta psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę.
2. Norint visškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.
3. Paaugliui norint įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.
4. Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą pasiekti būna lengviau arba sunkiau.
5. Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Bendraamžių grupės padeda užmegzti ryšius su priešingos lyties atstovais.
6. Šeima yra svarbi formuotis paauglio tapatumui. Nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę.
Mergaitės nuo 13m., berniukai nuo 14m. ima l.daug dėmesio kreipti į savo pačių vidų, analizuoti savo pergyvenimus. Pasisukimas į vidinį pasaulį, atsigręžimas į savąjį Aš – pati 1oji perėjimo iš vaikystės į jaunystę žymė. Savo paties dvasiniai pergyvenimai tampa centriniu interesų objektu. Paauglys ima skeptiškai žiūrėti į autoritetą, papročius, soc.santykių formas. Paauglys nori būti savarankiškas, turėti savo pasaulėžiūrą. Paauglys brangina laisvę ir kovoja dėl jos. Jis džn svajoja~savarankišką gyvenimą, trokšta būti nepriklausomas nuo tėvų ir globėjų, nori kuo greičiau atsistoti ant savo kojų. Atbunda tikroji atgaila dėl savo paties veiksmų ar žodžių. Paauglys jau pirma pagalvoja, o po to veikia. Atsiranda nesutarimai su šeima ir mokykla, atsiranda negatyvizmas, užsispyrimas. Didelių konfliktų galima išvengti, jei suaugusieji tam ruošiasi iš anksto, keisdami pažiūrą į bręstantį vaiką. Paauglystėje atsiranda naujų interesų, jie pasidaro pastovesni ir tvirtesni, kyla noras nuodugniau pažinti pasaulio reiškinius. Jo interesai pradeda nebesutapti su m-la. Kai kurie pradeda apsileisti, neišmokti pamokų, nusižengti mokyklos reikalavimams.
Šiam amžiaus tarpsniui būdinga paauglių draugystė. Matomi gilesni jausmai, daug savitarpio nuoširdumo ir atvirumo. Paauglių draugystė remiasi vidiniu ryšiu bei dvasinėmis vertybėmis. Asmuo, kuriuo paauglys susižavi, paprastai tampa simboliu viso to, kas gražu ir kilnu, ir jei išaiškėja, kad idealizuojamas asmuo nėra toks iš tikrųjų, paauglys patirs didelį vidinį sukrėtimą. Pereinamojoje iš erotizmo į flirtą fazėje ryšys tarp erotinio ir sexualinio pergyvenimo vis glaudėja: paauglys pradeda nebesitenkinti idealizavimu ir ilgėjimusi iš tolo. Kovodamas su nedrąsumu, jis pradeda siekti artimumo.
Flirto periodui būdingos dvi žymės:
1.sąmoningas stengimasis atkreipti į save kitos lyties jaunuolio dėmesį ir palankumą.
2.aktyvus stengimasis sueiti į artimesnį kontaktą ir bendravimą su priešingos lyties jaunuoliu, nugalint savo paties nedrąsumą bei dorovingumą. Flirto periodo metu paaugliai pamėgsta ekskursijas, kiną, vakarėlius, nes tai – geriausios progos sueiti į artimesnį kontaktą su kita lytimi. Paauglių flirtas – tai netiesioginis ir nesąmoningas ruošimasis šeimyniniam gyvenimui. Iniciatyva priklauso berniukui. Flirtuojant dėmesys kreipiamas į mokėjimą puikiai šokti, gražiai kalbėti, sugebėjimą puoštis ir patikti.
Pirmosios meilės tarpsnis. Pirmojoje meilėje daugiau romantiškų svajonių, grožio ir ilgesio. Abu drauge praleidžia laisvalaikį, drauge aptaria aktualijas, ruošiasi pamokoms. Išmoksta suprasti ir atjausti kitą žmogų, pasiaukoti dėl kito.
Idealizmas, heroizmas ir noras keliauti. Paauglys – idealistas, jo rizikavimas vėjavaikiškas. Pavojų pergyvenimas jam teikia savotiško malonumo. Jis trokšta naujų įspūdžių, domisi tuo, kas paslaptinga ir dar neištirta. Paauglys ieško teigiamo idealo, kuriuo galėtų sekti.
Svarbi paauglių tema yra valia ir tvirtų valios bruožų formavimas. Kuriant ateities planus, atsižvelgiama į tai, ar užteks valingumo numatytiems sumanymams įvykdyti.

18. Mokymas, mokymasis ir išmokimas. Mokymo ir auklėjimo vienovė. Ugdymo priklausomybė nuo asmenybės sampratos. Asmenybės subrendimo kriterijai.

Mokymas – tikslo siekimo kelias, veikimo būdas. Mokymas turi būti laipsniškas, vaizdus, prieinamas.
Mokymo principai: mokinio vidinis aktyvumas, veikla, savarankiškumas.
Humanistiniai mokymo principai:
1. savimoka,
2. noras mokytis visą gyvenimą ir žinoti, kaip tai daryti,
3. tikslus savęs vertinimas (teisingai vertinti savo žinias),
4. asmeninis mokymosi prasmės jautimas.
Mokymasis – tai aktyvi tikslinga besimokančiojo veikla, sukelianti esminius jo psichikos ir elgesio pakitimus.
Mokymosi procese išsiskiria glaudžiai susiję jo aspektai:
1.Mokymas yra pedagogo veikla (aiškinimas, demonstravimas, kontrolė, vertinimas), kurios tikslas yra ko nors išmokyti mokinius.
2.Mokymasis – veikla (pedagogų aiškinimo supratimas, įvairių užduočių atlikimas, savarankiškas kartojimas ir kt.), kuria siekiama ko nors išmokti.
3.Išmokimas – mokinių vidinės ir išorinės veiklos pasikeitimas (išmoko skaityti, vairuoti automobilį ir kt.).
Nustatytos būtiniausios bet kokio išmokimo sąlygos:
1.palanki motyvacija. Mokymąsi ir išmokimą skatina vidiniai motyvai (noras žinoti, gauti geresnį įvertinimą, pralenkti kitus ir t.t.) ir išoriniai motyvai (mokyklos reikalavimai, bausmės, tėvų prievarta ir t.t.). Lengviau ir greičiau išmokstama skatinant vidiniams asmenybės motyvams.
2.kartojimas. Kartojimas vadinamas mokymosi motina, bet tyrimai rodo, jog kartojimas be palankios motyvacijos teduoda menkus rezultatus.
3.teigiamas ar neigiamas pastiprinimas (paskatinimai ir bausmės). Žmonių išmokimui teigiamo pastiprinimo reikšmės turi ne tik fiziologinis malonumas dėl patenkintų organinių poreikių. Malonias emocijas sužadina teigiamas išmokimo rezultatų įvertinimas žodžiu ar pažymiu, savo pasiekimų supratimas ir pan. Neigiamų pastiprinimų (peikimai, bausmės, savo nesėkmių suvokimas ir pan.) mokymo procese turi būti kuo mažiau. Palankiame emociniame klimate greičiau išmokstam, mažiau pavargstama, norima mokytis.Išmokimas- tai mokymosi pasekmė.
Išmokimą galima apibūdinti kaip nuolatinį tikslingą psichinės ir fizinės veiklos(elgesio) kitimą, kaip ankstesnio mokymosi pasekmę. Atsižvelgiant į tai, kas sukelia kitimus išmokstant, kaip jie vyksta ir būtinas jų kitimų sąlygas, skiriami 6 išmokimo atvejai:
1. Elementariausias žmogaus išmokimas – pagrįstas klasikinių sąlyginių refleksų susidarymu keičiantis tik išorinėms reakcijoms.
2. Percepcinis (suvokimo) žmogaus išmokimas. Jo metu pakinta reakcijos į stimulų kompleksus.
3. Sensomotorinis išmokimas. Čia svarbiausias elementas yra tikslas(išmokimas važiuoti dviračiu).
4. Motorinis (judesių) išmokimas. Čia labai svarbi besimokančiojo nuostata ir pasitikėjimas savimi. Išmokti padeda, kai mąstai apie tai, ką ir kaip darai.
5. Žodinis išmokimas. Tai gali būti lengvesnių skiemenų tarimo išmokimas, gimtosios ar svetimos kalbos išmokimas įsisąmoninant žodžių reikšmes ir prasmę.
6. Mąstymo išmokimas. Tai sąvokų įsisąmoninimas, naujų mąstymo veiksmų ir operacijų išmokimas, mąstymo įgūdžių susidarymas, naujų mąstymo strategijų ir problemų sprendimo išmokimas. Čia dalyvauja ne tik pažinimas, bet ir poreikiai, interesai.
Išoriniai išmokimo požymiai:
1.Emocinės reakcijos (džiugesys, širdies plakimas, veido išraiška, baimė).
2.Poreikis pasirodyti ir naudoti tai, ką išmoko.
Į mokymąsi galima žiūrėti 10 aspektų: biologiniu (paveldėjimas nelemia mokymosi būdo, sugebėjimų), fiziologiniu (yra vis naujų ir naujų sąlyginių refleksų), psichologiniu (keičiasi mokymosi komponentai, padidėja ar smažėja mokymosi produktyvumas), sociologiniu, aksiologiniu (vertybių ir normų teorija, etikos ir teisės mokslais), kibernetiniu (padeda palyginti žmogaus mokymąsi su kitų organinių sistemų tobulėjimu, pamatyti jo vietą Visatoje), filosofiniu, loginiu (padeda struktūruoti mokymosi turinį, vadovėlius), religiniu, pedagoginiu (nuo pedagogų kompetencijos ir sąžiningumo priklauso ugdymo ir mokymo efektyvumas).
Ugdymo priklausomybė nuo asmenybės sampratos.
Sugebėjimai – tokios individualios asmenybės savybės, kurios lemia t.t.veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Jie potencialios galimybės kokios nors veiklos atlikimui, meistriškumas – kaip reali tikrovė, įgyjama išmokimo procese. Interesai ir polinkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kitais charakterio bruožais. Sugebėjimų skirtumai daug priklauso nuo temperamento ypatybių. Kiek1 žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiek1 temperamento žmonės gali įgyti +/-savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūšyse. Ugdymo ir saviugdos tikslas – siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus. Svarbu ugdymą individualizuoti, kad suteiktumėm vaikui galimybę dirbti pgl jo individualius gabumus ir interesus, parenkant tokius ugdymo būdus ir stilių, kurie atitiktų jo temperamentą; eiti į priekį konkrečiam vaikui tinkamu tempu.Ugdymo individualizavimas – mokymo proceso, atskleidžiančio mokinio individualių savybių raišką ir tobulinimą, leidžainčio sukurti optimalias gebėjimų, galimybių realizavimo sąlygas, organizavimas.
Individualus priėjimas – vienas pedagogikos principų; darbo su konkrečiu žm sistema.
IP kaip principas – ped.darbe pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į kiek1 kliento individualias savybes.
IP kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu organizavimas, numatant laiką t.t. pedagoginei problemai spręsti.
Asmenybės subrendimo kriterijai. Žmogus visą laiką visapusiškai bręsta.
Z.Froidas teigė, kad subrendimas-žmogaus sugebėjimas mylėti ir dirbti. Žmogus, kurio ego subrendęs ir sveikas, realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo jausmus ir emocijas.
A.Adleris manė, kad psich.sveikas asmuo tas, kuris turi išvystytą soc.interesą. Subrendęs asmuo suinteresuotas kt.žmonėmis ir jų gerove, savo energiją naudoja žmonijos gerovei, siekia visiškai išreikšti save per visuomenei naudingą veiklą.
C.G.Jungas teigė,kad žmogus natūraliai siekia save realizuoti, asmenybė sukuria vidinę harmoniją ir sukelia vidinį pasitenkinimą. Asmenybei tapus visapusiška, sumažėja psichinė įtampa ir vidinis konfliktas.
E.Erixonas sujungė visus gyvenimo tarpsnius į sistemą. Subrendimas-ego stiprumas, gebėjimas jausti pagarbą sau ir kt.-pagrindas veiksmingumui, produktyvumui ir kūrybingumui.
Kohlbergas – vadovavimasis sąžine ir universaliais etiniais principais.
Rodžersas – visiškas savęs aktualizavimas ir tapimas gerai funkcionuojančiu asmeniu, besąlygiškas savęs priėmimas ir atvirumas išgyvenimui.

19. Išmokimo teorijos. Reakcijos sąlygojamas, operantinis, socialinis išmokimas. Išmoktas bejėgiškumas.

Norint kryptingai mokyti ir kurti mokymosi, kuris baigiasi išmokimu, situacijas, svarbu teisingai suprasti išmokimo mechanizmus, dėsningumus ir etapus, taip pat žinoti jo sąlygas. Išmokimas tai jau įgytas elgesys:
– sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai stimulinei situacijai;
– elgesio pasikeitimas individualus (tai – ne visai rūšiai būdingas pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasekoje);
– atminties įjungimas;
– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su atitinkamomis CNS sritimis;
– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tam tikrų medžiagų poveikyje nefiksuojami).
Skiriamos 2 pirmųjų išmokimo teorijų grupės. 1 jų turi ryšį su geštaltine (svarbiausias vaidmuo tenka suvokimui), kita – bihevioristine psichologija (reikšmė teikiama staigiam suvokimui).
Geštaltistai aiškina, kad išmokstama, kai susidaro ryšiai tarp ženklo ir pažyminčiojo (vaikų, kurie mokosi skaityti, prašoma daug kartų suvokti raides, žodžius ir šias raides ar žodžius iliustruojančius objektus ar piešinius. Knygelėse raidė, kurios norima išmokyti, išryškinama spalva).
Bihevioristinės teorijos šalininkai išmokimą apibūdina kaip ryšį tarp stimulo ir reakcijos. Jie teigia, kad didžiulis vaidmuo išmokstant tenka mėginimui. Išmokstama pratybų metu(per mėginimus ir klaidas). XX a.pr.ši teorija padėjo atsirasti mechaniniam mokymuisi ir mokymui. Vaikai mokomi skaityti pagal šią teoriją, pirmiausia išmoksta tarti garsus, juos jungti į žodžius, jiems leidžiama skiemenuoti. (Thordike teorija).
Hullas išmokimą siejo su susidariusiu įgūdžiu, o įgūdžio susidarymą – su sąlygomis, buvusiomis prieš pastiprinimą. Ši teorija padeda suprasti didžiulį mokymosi motyvacijos vaidmenį. Mokymasis visada – patyrimo pratęsimas. Išmokimas – priežastis, atlikimas – pasekmė.
Skinnerio teorija. Jis išskyrė reaktyvųjį ir instrumentinį elgesį. Reaktyviajam turi įtakos stimulas, instrumentiniam – individas. Jis atskirai tyrinėjo, kaip išmokstama susidarant klasikiniams sąlyginiams refleksams ir kaip išmokstama atsirandant instrumentiniams (operantiniams) refleksams. Klasikinis sąlyginis refleksas – tai ryšys tarp naujo objektyvaus dirgiklio ir įgimtų reakcijų, pagrįstas dirgiklių sutapimu laiko atžvilgiu. Instrumentinis refleksas įsitvirtina atrenkant reikalingiausius veiksmus(mokytojo šypsena, pasakytas pagyrimas padeda išmokti). Skineris pagrindė programuotą mokymą. Instrumentinis išmokimas susijęs su mąstymu ir kalba.
Osgoodo tarpiškumo teorija. Jis vertino individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Išmokimą sudaro du etapai:
1. įsisąmoninamos atskirų dirgiklių reikšmės;
2. kyla naujos reakcijos.
Piaget pusiausvyros teorija. Išmokimą lemia naujų dalykų įsisąmoninimas, sąlygotas ankstesnės vaiko patiries, bet jo sistemingai nekontroliuojamas. Išmokimą visada parodo pakitęs elgesys tomis pat situacijomis.
Piaget išskyrė 2 išmokimo fazes:
Asimiliacijos. Į seną elgesio schemą įjungiami nauji objektai.
Akomodacijos.Kartu su sėkmės pajutimu modifikuojasi pati veiksmo ar elgesio schema.
Išmokimo sąlygos:
Vidinė (subjektyvi) būtiniausia išmokimo sąlyga yra motyvacija.
Išorinė (objektyvi) sąlyga – priklausomumas.
Išmokimas žymiai greitesnis/efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su t.t.situacija, kai labai stipri numatanti vertė, kai sąlyginis stimulas patikimai susijęs su nesąlyginiu stimulu.
Susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turi naudingą adaptyvinę reikšmę organizmui.
Sąlyginės reakcijos sudarymui reikalinga:
– kartojimas;
– sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas laike;
Klasikinis sąlygojimas – tai tik išmokinimas reaguoti (jau seniai esančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į naują dirgiklį. Reakcija g.b.bet kokia organizmo reakcija (seilių išsiskyrimas).
Operantinis (instrumentinis) sąlygojimas – kai išmokstama visai naujo judesio (gali būti tik somatinė(kūno) reakcija). Tai “tikresnis” išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiškai naujai įgytą elgesį Sąlyginių reakcijų funkcionavimo dėsniai. Gesimas (nykimas): kai neutralus dirgiklis nebepasirodo/kai nėra pastiprinimo, reakcija ima gesti. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, tai naujos reakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo sunkiau nyksta. Kuo daugiau kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daug kartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją atstatyti iš naujo. Kuo daugiau reikėjo pastangų, tuo greičiau reakcija užgęsta.
Stimulo generalizavimas – išmokstama bijoti panašių dalykų. Tačiau yra ir stimulo skyrimas (diferencijavimas-motina atsibunda tik tada, kai verkia jos kūdikis, o ne bet kokio triukšmo pasekoje). +/- pastiprinimas (apdovanojimas/bausmė) yra naudojami ir žmonių išmokime. Tokiu pastiprinimu g.b.net žvilgsnis/šypsena. Pažymiai, baudos, socialinis ignoravimas ir kt.
Svarbiausias žmogui yra išmokimas stebint, mėgdžiojant, tam būtinos sąlygos:
-dėmesys;
-sugebėjimas atsiminti;
-galimybės(fizinės) atlikti elgesį;
-motyvacija.
Išmoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas, jog esi nepajėgus kontroliuoti aplinkos, gali tik prisitaikyti ir iškęsti.
Išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese. Atsikratant blogų įpročių, auklėjant, siekiant kuo daugiau/kuo greičiau išmokti, mokant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi elgesio modifikacijai (sutuoktiniai, kurie kivirčijosi dėl niekų, mokėjo baudą 1 kitam).

20. Mokymosi objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Mokymosi motyvacija, jos rūšys. Išmokimo priklausomybė nuo motyvacijos lygio.

Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje.
Motyvas – tai, kas atspindi žmogaus psichikoje vaizdo (minties) pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas t.t.poreikis. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis, o nuo tikslų priklauso, kokie bus konkretūs mokymosi veiksniai.
Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Jos branduolį sudaro kryptingumas ir veržlumas.
Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio. Nuo jos priklauso, kodėl mokinys, esant skirtingom sąlygom, nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties išsimokslinimo ir gabumų mokiniai ta pačią užduotį atlieka skirtingai.
Mokymosi motyvacijos funkcijos:
Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant, negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti jo poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir prieštaringų. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Mokinio apsisprendimą lemia tai, koks motyvas nugali. Prieštaringų motyvų kova mokiniui gali būti labai skausminga. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir aukštųjų jausmų, taip pat nuo šeimos narių ir mokytojų elgesio.
Mokymosi motyvacijos žadinimo būdai (veiksniai):
1. Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Visada labiau domimės tuo, kas sekasi. Mokymosi motyvaciją ypač sustiprina laukiama sėkmė. Manoma, jog mažas nerimas ir nedidelė nesėkmės tikimybė turėtų būti, bet mokymasis kiekvienam turėtų baigtis sėkme – išmokimu.Nesėkmė ir bausmė mokymosi motyvaciją mažina.Bet koks nepasisekimas ir neigiamas kitų atsiliepimas apie poelgį sukelia nemalonų jausmą bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtingumą naujam veiksmui.
2. Labai svarbu, kad vaikas mokydamasis galėtų sužinoti ar jis taisyklingai atlieka veiksmus. Grįžtamasis ryšys, naudojant patvirtinimo principą, pagreitina mokymąsi ir priartina išmokimą. Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas kartu veikia mokymąsi ir jo motyvaciją.
3. Teigiamas pastiprinimas žadina mokinio aktyvumą per jo pasitikėjimą savimi bei savigarbos jausmą, sustiprina norą mokytis ir brandina mokymosi motyvaciją. Kritikavimą, užgauliojimą, barimą psichologai vadina neigiamu pastiprinimu. Dėl jo vaikui mokytis pasidaro dar sunkiau ir dar labiau sumažėja noras mokytis.
4. Labai maloniai įsitraukiame į veiklą, kurią suvokiame kaip laisvai pasirinktą. Nemėgstame, kad kas nors mus kontroliuotų, mums patinka patiems save kontroliuoti. Mažiems vaikams ir paaugliams tai dar svarbiau. Svarbiausia , kad mokytoją ir tėvus vaikas jaustų kaip rūpestingus, mylinčius pagalbininkus. Jeigu jie vaiko akyse yra tik kontroleriai ir jo darbų vertintojai, ryšio su vaikų jau nebėra. Mokiniui reikia pagalbos, kuria jis galėtų pasinaudoti.
Mokymosi veiksnių klasifikacija:
1. veiksniai, susiję su pačiu mokiniu. Koks yra tas, kuris mokosi ir kaip jis mokosi,
2. mokymo turinio ir formos ypatybės. (programos, vadovėliai, mokymo planai),
3. mokytojo asmenybė. Koks yra tas, kuris moko ir kaip moko,
4. mokyklinės situacijos(kaip keliama į aukštesnę kl., kokie reikalavimai mokiniui,mokytojų tarpusavio santykiai),
5. mikrosocialinė aplinka: šeima, giminės, kaimynai (jų elgesys, pažiūros, bendravimas),
6. makroaplinka: užmokyklinės situacijos (kultūrinis, socialinis-ekonominis gyvenimas).
MOKYMOSI MOTYVACIJOS RŪŠYS Motyvacijos rūšys dažniausiai siejamos su Maslow poreikių hierarchija. Šiuo būdu motyvai grupuojami atitinkant poreikius. Toks motyvacijos supratimas turi atspindėti pedagoginiame darbe. Negalima tikėtis patenkinti mokinio intelektualinių poreikių, kol nėra patenkinti jo fiziologiniai ir socialiniai poreikiai. Jei vaikas ateina į m-klą alkanas, nesveikas, jaučiasi apleistas, tai mokytojui bus sunku sužadinti jo mokymosi motyvaciją.
Mokymosi motyvacija yra vidinė ir išorinė.
Vidinė motyvacija skirstoma į :
1. Smalsumo motyvacija
2. Svarbiausi augimo poreikiai
3. Išmokimo džiaugsmas
4. Savipilda
5. Savigarba
6. Laimėjimai ir lūkesčiai
7. Kompetencija – pakankamumas
8. Konfliktuojantys motyvai
Smalsumo motyvacija labai ryški ankstyvosios vaikystės metais. Vaikai ieško naujų patyrimų, mėgsta mokytis naujų dalykų, mėgaujasi spręsdami kryžiažodžius.
Stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, lydintis išmokimą. Vadinama vidiniu pastiprinimu.
Tai yra savipildos poreikio, kaip vidinės valios ir išminties energijos skleidimosi, įgyvendinimas. Veiksmingiausia ir prasmingiausia mokymosi motyvacija susijusi su gyvenimo prasmės jausmu ir pačių žmogiškiausių vertybių įsisąmonimu. Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis pats gali pasirinkti tikslą, dėtų pastangas jam įvykdyti ir kontroliuotų, kaip pavyko veiksmai ir koks gautas rezultatas.
Savigarbos motyvas stiprina pasitikėjimą savimi, pajėgumą, įsitikinimą, kad esi kitiems reikalingas ir naudingas. Kai šie siekimai ribojami, išgyvenamas silpnumas, bejėgiškumas arba menkavertiškumas.
Laimėjimų motyvacijai priklauso viltis (lūkestis), kad tikslas bus pasiektas be nesėkmės. Dėl to laimėjimo motyvacijai būdingos sėkmės vilties ir nesėkmės baimės emocijos.
Kompetencija. Kuo dažniau mokinys mato savo įgūdžių ar kitų mokymosi rezultatų gerą kokybę, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti.
Visi nori būti mylimi ir gerbiami. Dėl to mylintys, draugiški mokytojai mokiniams mielesni negu pernelyg santūrūs ir racionalūs. Tačiau reikia prisiminti, kad, susidarius tam tikrai bendravimo atmosferai klasėje, ypač paauglystės metais, dauguma moksleivių kenčia dėl konflikto tarp savo poreikių gauti gerus pažymius ir būti mylimiems.
Išorinė motyvacija.
Džn moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi jų aplinkoje, tarpusavio santykiuose. Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad “reikia“. Kita dalis vadovaujasi dar negatyvesniu, baimės, motyvu. Jie lanko mokyklą arba mokosi pamokas tik todėl, kad bijo būti nubausti. Tolima motyvacija (ateities, gyvenimo prasmės) teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus, džiaugsmingai mokytis, augti harmoningai, dorai, išmintingai. Svarbu, kad vaikas ir žaisdamas, ir mokydamasis, ir dirbdamas jaustųsi esąs žmogus ir galėtų kiekvienąsyk žengti keturis žingsnius:
1. Įsisąmoninti save.
2. Savarankiškai apsispręsti, ką ir kaip toliau daryti.
3. Išgyventi atsakomybę dėl savo pasirinkimo ir pasekmių.
4. Jaustis reikšmingų žmogumi, siekiančiu įprasminti save gyvenime.
L.B.Itelsono nuomone, vaikas nuolat norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai gali būti:
1. Mokymosi rezultatai
2. Mokymosi tikslai
3. Pats mokymosi procesas

21. Pedagogo psichologinės savybės. Bendrieji pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai. Pedagoginiai sugebėjimai. Pedagogo profesinės veiklos stadijos.

Pedagogo psichologinės savybės.
1.Nusiteikimas ugdyti asmenybę, žinant, kokia ji t.b. Svarbu šitą nusiteikimą realizuoti veiksmais realiai ugdant asmenybę;
2.Tikrumas ir patrauklumas. Mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra, niekada jų objektyviai nevertindamas. Toks mokytojas visada yra savimi.
3.Mokytojo sugebėjimas sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikėti mokinio asmenybe, atsižvelgti į mokinio nuomonę, jausmus. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, asmenines problemas.
4.Įsijautimas į mokinio reakcijas – empatija.
5.Mokytojas turi mokėti įsisąmoninti savo jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimams ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms.
PEDAGOGINIS TAKTAS – ypatingas vaiko, pedagogo tikslingumo, visko, ką daro mokytojas, jausmų gebėjimas palaikyti teisingus, gerus santykius su mokiniais. Pedagoginis taktas – pedagogo ped. kultūros išraiška.
Autoritetas – t.t.asmenybės poveikio jėga, jį apsprendžia ped.taktas, meistriškumas. Tai įtaka, valdžia. Ypatinga mokytojo asmenybės poveikio jėga mokiniams – mokytojo autoritetas. Tuomet mokiniai stengiasi būti drausmingi, kuo geriau mokytis, skatina aktyviai veikti, stengiasi sekti tokiu mokytoju.
Pedagogo vaidmuo, jam keliami reikalavimai, jo veiklos specifika. Svarbiausia, kad pedagogai būtų kūrybingos asmenybės – žmonės ugdytojai, o ne vien tiktai dalykinių žinių perteikėjai, gebantys kuo pilniau išugdyti besimokančiojo žmogaus prigimties, fizines, psichines ir dvasines galias, sudaryti sąlygas laisvai skleisti individualias savybes ir tobulėti. Besimokančiojo ir pedagogo sąveika grindžiama partneryste, dialogu, dvasiniu bendravimu, teisingumu, reiklumu, pagarba, kūrybiškumu bei nuoširdumu. Siekiama, kad visų lygių ir pakopų šv.įstaigų pedagogai būtų aukštos kultūros, dorovės, inteligencijos, ped., dalykinės ir mokslinės kompetencijos. Nuo mokytojo iš esmės priklauso santykiai su mokiniais mokymo procese – nuo jo ped.išprusimo, kultūros, žinių ir erudicijos, ped.takto bendravimo su mokiniais pobūdžio. Tai sąlygoja koks mokytojo požiūris į mokinius, taip pat ir jo asmeninės savybės–atsakingumas, duoto žodžio laikymasis, gebėjimas derinti pagarbą mokinio asmenybei su principingu reiklumu.
Bendrieji pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai.
Informaciniai mokėjimai ir įgūdžiai:
◦ didaktiškai perdirbti mokslo medžiagą į mokymosi dalyko medžiagą;
◦ išskirti svarbiausius didaktinius vienetus (sąvokas, mokėjimus, įsitikinimus), kurti būdus jiems formuoti, toliau vystyti ir paversti tam tikra moksleivių žinių sistema;
◦ ne tik taikyti, bet ir tobulinti būdingiausius atitikimo mokykloje dėstomo dalyko metodus;
◦ taikyti technines mokymo priemones, naudotis vaizdinėmis priemonėmis;
◦ vartoti programuoto mokymo elementus;
◦ kalbėtis su vaikais jiems suprantamai, logiškai, aiškiai, trumpai ir raiškiai;
◦ būtinais atvejais mintį išreikšti grafiškai nesudėtingais scheminiais piešiniai;
◦ užtikrinti grįžtamąjį ryšį – įgytų žinių ir mokėjimų tikrinimą, įvertinimą, koregavimą ir įtvirtinimą moksleivių atmintyje;
◦ organizuoti su vaikais exkursijas į muziejų, gamtą, gamyklas, supažindinti juos su žemės ūkio darbais, atlikti užsiėmimus mokymo dirbtuvėse ir bandomuosiuose mokymo sklypuose .
Mobilizuojantys mokėjimai ir įgūdžiai:
▪ patraukti mokinių dėmesį ir ugdyti tvirtus jų mokymosi ir darbo interesus; mokyti juos mokytis; mokyti paruošti darbo vietą, dirbti su knyga, įrankiais ir pan.;
▪ mokyti moksleivius taikyti žinias praktiniams uždaviniams spręsti;
▪ vadovauti kolektyvo augimui, mokėti teisingai pasiskirstyti moksleivių kolektyvo jėgas, organizuoti juos bendram darbui atlikti;
▪ tiksliai planuoti darbą, kontroliuoti jį ir objektyviai vertinti.
Lavinantys mokėjimai ir įgūdžiai:
• dėstant panaudoti stebėjimo metodus ir įvairius mokyklinius bandymus;
• taikyti visą dėstymo metodų įvairovę, remiantis amžiaus fiziologijos, psichologijos, pedagogikos ir mokyklinės higienos duomenimis;
• vadovauti moksleivių protinei veiklai, mokant ir formuojant protinių veiksmų bei pažiūrų į aplinką sistemą;
• mokant kurti problemines situacijas, reikalaujančias savarankiško vaikų mąstymo, nustatyti priežasties ir pasekmės ryšius ir santykius tarp daiktų ir tikrovės reiškinių;
• formuluoti ir kelti moksleiviams klausimus, reikalaujančius pritaikyti anksčiau įgytas žinias, lyginti ir savarankiškai protauti, taip pat reikalaujančius aktyvios pažinimo veiklos;
• tobulinti moksleivių kalbą.
Orientaciniai mokėjimai ir įgūdžiai:
• formuoti mokslinę pasaulėžiūrą, teigiamą pažiūrą į gamtą ir darbą;
• skiepyti moksleiviams nuolatinį domėjimąsi mokymusi ir mokslu, gamybiniu darbu ir profesine veikla, atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir pačių vaikų polinkius bei galimybes;
• ugdyti moksleivių estetinius, politinius, aukštus dorovinės visuomenės idealus, lemiančius teisingą socialinę ir profesinę kiekvieno mokinio orientaciją.
Nurodyti bendri pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai neapima visų mokytojui-auklėtojui reikalingų mokėjimų ir įgūdžių. Mokytojas privalo turėti konstrukcinės, organizacinės, komunikacinės ir tiriamos veiklos mokėjimų bei įgūdžių, kad galėtų kūrybiškai spręsti moksleivių mokymo, ugdymo ir auklėjimo uždavinius.
Mokytojo dalyko dėstymo veiklos struktūra turi savo specifiką, kurią sąlygoja dalykinis jo žinių, mokėjimų ir įgūdžių turinys. Nuo tos specifikos tai pat priklauso mokymo ir auklėjimo pagerinimas, jo veiksmingumas.
Praktinėje veikloje mokytojas visada reiškiasi kaip vientisa asmenybė, kaip sąmoningas subjektas ir aktyvus socialinės pažangos veikėjas. Jo asmeninių savybių, gabumų, dorovės įsitikinimų, takto ir charakterio bruožų reikšmė l.didelė.
Pedagoginiai sugebėjimai.
Pedagoginiai sugebėjimai priklauso nuo t.t.asmenybės bruožų, atitinkančių mokymo ir auklėjimo reikalavimus. Pedagoginiai sugebėjimai – tai ne tik sėkmingos pedagoginės veiklos sąlyga, bet ir jo rezultatas. Jie formuojasi ir vystosi kaip bendros psichinių mokytojo asmenybės savybių, pažiūrų ir veiksmų struktūros elementas. Tai- asmenybės proto, jausmų ir valios savybių sintezė.
Pedagoginių sugebėjimų rūšys:
1. Didaktiniai. Leidžiantys sėkmingai tobulinti žinių ir įgūdžių perteikimo moksleiviams metodus, remiantis bendrųjų mokymo dėsningumų supratimu. Šie sugebėjimai padeda mokytojui gerai planuoti ir rekonstruoti m-gą, padaryti ją prieinamą moksleiviams, kūrybiškai vesti pamokas, vystant vaikų mąstymą, pratinant juos dirbti savarankiškai.
2. Konstrukciniai. Nuo jų priklauso auklėjamojo asmenybės sėkmingas projektavimas ir formavimas, mokėjimas numatyti pedagogo darbo rezultatus, iš anksto atspėti vaiko elgesį įvairiose situacijose.
3. Parcepciniai.Pasireiškiantys adekvačiu vaiko psichologijos, taip pat jo psichinės būklės tam tikru momentu suvokimu ir supratimu. Šiems sugebėjimams priskiriamos ir mokytojo dėmesio ypatybės.
4. Expresyviniai. Sugebėjimai reikšti mintis, žinias, įsitikinimus ir jausmus pirmiausia kalba, mimika ir pantomima.
5. Komunikaciniai. Padedantys nustatyti teisingus tarpusavio santykius su vaikais (pedagoginis taktas, atsižvelgimas į individualias ir amžiaus ypatybes).
6. Organizaciniai sugebėjimai.
Pedagogo profesinės raidos stadijos.
• Naujokas-daro pagal trafaretą, tai 1-1,5 m. turintis darbo patirtį;
• Pramokęs-2 darbo metai, pradeda jausti aplinką, kontekstą, išmoksta išsirinkti kas naudinga;
• Kompetentingas – 3-5 darbo m., taiko savo žinias, mokėjimus, supranta savo ir mokinių savybes;
• Patyręs–mato kiek1 mokinį, taiko jiems individualius metodus, sugeba suprasti ko vaikui labiausiai reikia;
• Expertas–mato kiek1 vaiko visą situaciją, sugeba konstruoti, vadovauti, perkelti situacijas iš 1 į kitą.

22. Grupės psichologinis apibūdinimas.Grupių rūšys.Referentinė grupė. Sociometriniai metodai.

Psichologijoje grupės terminas vartojamas apibūdinant kiek1 žmogaus bendriją, kuri gali būti išskirta pgl kokį nors požymį. Grupė – tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Žmonių grupėse ir kolektyvuose formuojami tarpasmeniniai santykiai, elgesio normos, t.t.tikslai bei grupės narių emocinis patrauklumas. Grupės nariams bendraujant, dirbant, derinant tarpusavio siekimus, kuriamos elgesio normos. Asmenybė yra grupių, iš kurių susidaro visuomenė, narys. Žmonės jungiasi į grupes, kad lengviau galėtų patenkinti įvairius savo poreikius. Dėl to kiek1 kultūros visuomenėje randama daug grupių, besiskiriančių savo funkcijomis. Grupės nariai, veikdami šalia ir kartu 1 su kitais, daro vieni kitiems įvairiausią poveikį. Supaprastinus šias sąvokas, galima sakyti, kad grupės nariai 1 kitiems padeda, – naudingi arba trukdo vieni kitiems – yra žalingi. Dėl to tarp grupės narių atsiranda draugiškumo ir priešiškumo, meilės ir neapykantos, pagarbos ir paniekos bei daugybė kitokių tarpasmeninių santykių.
Pagal kokybę tarpasmeniniai santykiai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.
Pagal iškilimo sąlygas skirstomi į formalius (numatomi ir reguliuojami kokių nors taisyklių) ir neformalius (susiklosto savaime). Būdinga, kad neformalūs santykiai, susiklostę greta formalių, daro didelę įtaką pastariesiems ir visai gr.veiklai.
Grupių rūšys:
Pagal bendravimo pobūdį:
1. Sąlyginės – praktiniais, demografiniais ar kt. tikslais išskirtų pgl 1/kelis bendrus požymius žmonių visuma. Šioms grupėms priskiriamos t.t. kategorijos žmonių, kurie gali ir neturėti tarpusavio ryšių, kitos turi tipiškų psichologinių ypatumų, priklausančių nuo tų žmonių amžiaus, profesijos ar k.n. kitos soc padėties (aukštesniųjų kl.moksleiviai, jaunimas, inteligentai).
2. Realios – realiai egzistuojanti bendrija, kurią jungia t.t.bendri požymiai/bendri veiklos ypatumai. Į šią grupę įeinantis žmogus daugiau/mažiau artimai sąveikauja ir kontaktuoja (mokyklos kl.sporto komandos).Jos skirstomos į:
• laboratorines (psichologijos tyrimams);
• natūralias.
Pagal narių skaičių ir kai kurias ypatybes grupės skirstomos į makro ir mikro grupes:
1.makrogrupės – didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai. Jos gali būti realios (gamyklos darbininkai) ar sąlyginės.
a)pastovios – soc klasės,etninės grupės, profesinės, amžiaus grupės;
b)trumpalaikės – stichiškai susidariusios (dainų šventės dalyviai ir pan.)
2.mikrogrupės – nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstę rolėmis. Jose vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrolė, tarp grupės narių nustatyti t.t.oficialūs santykiai (įmonės subordinacija). Šios grupės nariai bendrauja toje pačioje erdvėje ir laike (mokyklos klasė, šeima – realiai egzistuojančios grupės, kurių nariai tiesiogiai bendrauja).
Grupių skirstymas į dideles ir mažas kartais labai sąlygiškas, nes grupė – dinamiškas reiškinys.
Laiko atžvilgiu skiriamos
nuolatinės (mokyklos, organizacijų – nariai keičiasi, o grupės lieka) ir
atsitiktinės grupės (autobuso keleiviai).
Pagal formavimosi ypatumus, tikslus ir asmeninių santykių struktūrą grupės skirstomos:
1.Oficialios grupės(formalios).Formaliai sudaromos t.t.tikslui siekti. Oficialia grupe laikoma soc.bendrija, atliekanti bendrą darbą, įgyvendinanti visuomenei reikšmingus uždavinius, turinti jos narių santykių reglamentuojančias taisykles, juridinį statusą. Oficialios grupės sukurtos ūkinei finansinei veiklai ir turinčios turto ir valdymo organus vadinamos organizacijomis. Įsijungimas ir išėjimas iš jos formaliai reguliuojamas. Gr.nariai atlieka jiems skirtus vaidmenis. Jų elgesį, teises, pareigas ir tarpusavio santykius reglamentuoja vidaus tvarkos taisyklės, instrukcijos ir kt. Gr.narius vienija veiklos turinys, tarp jų egzistuoja dalykiški santykiai. Tai teisės ir pareigų, vadovavimo ir pavaldumo, reiklumo ir atsakomybės bei kt. tarpusavio bendravimo santykiai, susiję su tam tikros grupės veiklos aspektais.
2.Neoficialias. Jos gali susidaryti iš oficialios grupės bet formuojasi stichiškai. Ši grupė susidaro pati, niekas jos formaliai nekuria, nėra jokių jos narių santykius reguliuojančių taisyklių. Neoficialios gr.pagrindas – vertybių, gyvenimo būdo, tikslų panašumas. Šiuo požiūriu panašūs žmonės patrauklesni 1 kitiems. Šioje gr.žmonės patenkina bendravimo, emocinio artumo poreikius. Čia nėra griežto pavaldumo, vyrauja asmeniniai santykiai, t.y. draugiški buitiški.
Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė – vadinama referentine – tai grupė, kurios normas asmuo pripažįsta ir trokšta jomis vadovautis. Tai grupės, kurių normos, nuostatos ir orientacijos turi įtakos individui ir yra asmenybės elgesio motyvas. Referentinė (etaloninė) grupė – reali/įsivaizduojama gr.,kurios standartus asmenybė laiko savo elgesio etalonais (paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje referentinė asmenybės gr.tampa ne reali kontaktinė gr. o populiarių knygų, kino filmų herojai). Asmenybės socializacija, normų ir vertybinių orientacijų formavimas efektyviausiai vyksta tik kontaktinėse grupėse tarp realiai egzistuojančių žmonių.
1 ar kitos grupės tapimą referentine grupe asmenybei nulemia pagr priežastys:
1) grupės normų priimtinumas;
2) asmens statusas grupėje;
3) grupės prestižas
Sociometrija – tai 1 iš grupės tyrimo metodų, kurią pasiūlė Morenas. Sociometrija tiriami mažojoje gr. susiklostę tarpusavio santykiai, t.y. kiekybiškai nustatomos individų simpatijos, abejingumas ir antipatijos. Tyrimo eiga. Kiekvienas gr.narys individualiai užrašo tuos gr.narius, su kuriais norėtų arba nenorėtų dalyvauti kokioje nors veikloje. Tai sociometriniai kriterijai.

23. Socialiniai vaidmenys, jų rūšys. Vaidmenų konfliktai. Socialinis statusas. Statusų hierarchija grupėje.

T.t.laiku ir t.t.aplinkoje žmogus k.n.veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip k.n.gr. narys, – atlieka k.n. socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas – nebūtinai veikla. Ši sąvoka vartojama ir ryšių su kitais žmonėmis specifikai apibūdinti (draugas, pavaldinys, globėjas). Kai kuriuos vaidmenis (tėvo, motinos, žmogaus) galime laikyti amžinais. Būtina pažymeti, kad kiek1 tuos vaidmenis atlieka savotiškai. Asmenybės vaidmuo – jos elgesio sistema, užtikrinanti jos teisių ir pareigų realizavimą visuomenėje (mokinio vaidmuo – mokymasis, mokytojų – mokymas bei auklėjimas ir pan.). Bendraujant grupės nariui džn tenka atlikti kelis vaidmenis (socialinį ir asmeniško bendravimo su kitais gr.nariais). Vaidmens vykdymas priklauso nuo žmogaus individualių ypatybių, pagarbos kt.žmogui jausmo ir pan. Vaidmuo g.b.priimamas ir jam g.b. atiduotos visos jėgos; asmuo gali abejoti dėl vaidmens tikslingumo; jis g.b.psichologiškai svetimas ir tuomet žmogaus atmetamas. Pasekmės-tragiškos. Atlikdamas vaidmenis žmogus išreiškia aspiracijas – savotišką meistriškumo orientyrą. Jei vaidmuo oficialus (mokytojas, gydytojas) jo turinys apibrėžiamas oficialiai įformintomis instrukcijomis ir darbo taisyklėmis. Bet ir tada atlikėjas gali nesutikti su k.n.keliamais reikalavimais.
Skiriamos tokios socialinio vaidmens stadijos:
1. Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. Lūkesčiai siejami su vaidmens atlikėju ir su vaidmeniu apskritai, tai – vilčių, tikėjimo ir lūkesčių sistema. Pradėdamas bendrauti, žmogus paprastai savo partneriui nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir, žinoma, juos pateisinti. Bet pirmiausia būtina apskritai norėti nebūti abejingam tiems lūkesčiams. Lūkesčių nežinojimas – ne vienintelė priežastis, kuri apsunkina jų patenkinimą. Kuo didesnis žmonių ratas su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
2. Vaidmens supratimas. Vaidmenis žmonės interpretuoja. Nors visuomenėje ir egzistuota t.t.jų modeliai, orientuojantys, ką turėtų daryti ir koks t.b.kiek1 vaidmens atlikėjas, tačiau žmonės savaip, individualiai juos supranta. Taip atsitinka dėl daugybės priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
3. Vaidmens priėmimas. Emocinis sutikimas su tuo, kad esi k.n.vaidmens atlikėjas, – vaidmens priėmimas.
4. Vykdymas. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo stadijos turi įtakos baigiamajai stadijai, pačiam vaidmens atlikimui. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia vienokias/kitokias aspiracijas – savotišką meistriškumo orientyrą. Jeigu vaidmuo nelaikomas svarbiu, o ypač jei jis atmetamas, nėra ko tikėtis, kad ir atlikdamas jį žmogus turės nors kiek didesnes aspiracijas.
Vaidmenų rūšys:
1) profesiniai;
2) biologiniai (vyras/moteris),
3) giminystės (tėvas, motina);
4) amžiaus (kūdikiai, jaunuoliai);
5) centriniai ir antraeiliai.
Vaidmenų rūšys priklauso nuo:
1. gavimo būdo – vieniem vaidmenys lemia gauta padėtis, kiti pasiekiami.
2. apimties – vieni apriboti siaura veikla (gydytojo), kiti neturi griežtų ribų(motinos).
3. formalizavimo – vieni – formalizuoti (pedagogo), kiti – ne (tėvo vaidmuo).
Neformalus vaidmuo (draugo, svečio, mylimojo). Jų turinį sąlygoja tradicijos, moralė/žmonių susitarimas. Interpretuojant neformalius vaidmenis ir pasireiškia nuomonių įvairovė. Soc.vaidmens turinį galima nusakyti žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama (moksleivio vaidmeniui būtina įsisavinti žinias, pageidaujama papildomai, daugiau gilintis į k.n.mokomąjį dalyką, draudžiama būti nesąžiningam). Vaidmens turinio apibrėžtumas – problema. Žmogus džn klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas – jau kitų žmonių vaidmuo. Jei sekasi, labiau linkstama prisipažinti to vaidmens atlikėju, jei ne – savasis vaidmuo mažinamas.
Kuo žmogus ilgiau gyvena, tuo daugiau socialinių vaidmenų jam tenka atlikti. Atliekant daug vaidmenų, sunku tikėtis juos tobulai suderinti. Džn 1 vaidmenys trukdo, prieštarauja kitiems. Tai sąlygoja žmogaus dalyvavimas daugelyje gr., keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Vaidmenų konfliktas atsiranda tada, kai žmogui reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus vaidmenis (konfliktas tarp dirbančios ir auginančios mažametį vaiką motinos vaidmenų).
Vaidmenų konfliktą sukelia ir nevienodas prioritetas, kurį žmogus priskiria vaidmenims pats ir kurį jam priskiria kiti.
Vaidmenų konfliktas ir jo sprendimas gali tapti žmogaus vertybių, pareigų, brandumo patikrinimu. Sprendžiant vaidmenų konfliktus, paprastai pasiliekamas 1k.n.vaidmuo ir laikomasi su juo susijusių vertybių, ignoruojant atmestojo vaidmens vertybes.
Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto vaidmenimis. Pasidalijus veiklos funkcijomis, pasidaro aiškiau, kas ką daro. Aiškesnė pasidaro grupės narių atsakomybė už jiems patikėtą veiklos barą. Gr.nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu vadinama nario statusu. Tai grupės nario pozicija grupėje, visuomenės nario pozicija visuomenėje (pirmuoju atveju – grupės nario statusas, antruoju atveju – socialinis statusas). Asmuo gali neadekvačiai suvokti savo faktišką statusą. Yra ir vadinamasis paribio/marginalinis statusas, kuris būdingas asmenims, priklausantiems kelioms gr. Kai reikia vadovautis kelių gr.normomis bei lūkesčiais, tokia padėtis džn riboja asmens vaidmenį bei jo elgesį 1/kitoje grupėje, sudaro konfliktines situacijas, kurios savo ruožtu sukelia frustracines būsenas.
Ne kiek1oje gr.statusų hierarchija – griežtai nusistovėjusi. Daugelyje gr., keičiantis veiklos pobūdžiui (nuo mokymosi pereinant prie pramogų), keičiasi ir gr.narių statusai. Bet struktūruotose gr.pasiskirstymas vaidmenimis griežtas ir statusų improvizacijos netoleruojamos. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl gr.nariai siekia aukštesnio statuso arba bent jau išlaikyti turimą. Žmogus~tokį statuso pažeidimą nekalba atvirai. Oficialiai, sąmoningai, statusų hierarchijos pažeidimas įvardijamas kaip nepagarba, nesiskaitymas, nedėkingumas.
Statusų hierarchija gr. aukščiausio statuso žmogus gr.- lyderis, nebūtinai populiariausias žmogus. Lyderiu vadinamas grupės narys, kuris t.t.situacijoj imasi didesnės už kitus atsakomybės, kad būtų įgyvendinti grupės uždaviniai Kitame poliuje – gr. atstumtieji ir izoliuotieji. Atstumtasis – nepopuliarus asmuo, bet gr. gali būti jį remiančių žmonių. Tarpinę padėtį užima vidutinio statuso asmenys. Todėl gr. vyksta statusų varžybos, kova dėl aukštesnio statuso. Žemesnio statuso asmenų pastangos pagerinti savo statusą suvokiamos kaip statusų hierarchijos pažeidimas. Daugelio konfliktų priežastis – statusų hierarchijos pažeidimas (prieš motiną balsą pakėlei, grįžai vėliau neatsiklausęs). Statuso palaikymo būdai g.b.visuomenei priimtini/nepriimtini, veiksmingi/neveiksmingi (geras mokymasis negarantuoja gero statuso klasėje, lygiai kaip rūkymas/agresyvumas nebūtinai turi jį mažinti). Viskas priklauso nuo to, kokios normos susiklosčiusios toje gr. savo statusą galima kelti neveiksmingomis priemonėmis, nuo to statusas gali kristi (pozavimas, norint sukelti efektą, pabūti dėmesio centre. Pozuotojas kurį laiką pabūna dėmesio centre, bet statusas smarkiai krinta). Siekdami aukštesnio statuso gr. nariai gali manipuliuoti kt.gr. nariais, blokuoti juos. Dėl statusų varžybų dalis gr.narių gali pasijusti nesaugūs. Gynybinis vertinimas – tai mėginimas palaikyti savo vertės lygį, tendencingai vertinant kitus žmones, jų veiklos rezultatus, kai kuriuos soc.vaidmenis. Susiformavus statusų hierarchijai, gr. narių elgesys vertinamas diferencijuotai. Aukšto statuso asmenys – labiau pastiprinami. Jų geri poelgiai laikomi natūraliais ir dėsningais, žemo statuso – atsitiktiniais. Ir priešingai – aukšto statuso asmens nevykęs poelgis laikomas atsitiktiniu(jei pamokos nemoka prastas mokinys – ko daugiau iš jo galima tikėtis, jei prastai atsakinėja geras – šiandien jam nesiseka).Nevienodos ir leistino elgesio normos. Aukštesnio statuso asmenims daugiau leidžiama.
Grupės sutelktumas priklauso nuo grupę sudarančių asmenų nuostatų, įsitikinimų bei grupės vadovo (lyderio) ir jo naudojamo vadovavimo grupei stiliaus. Vadovavimo grupei stiliai:
1) autoritarinis – lyderis nesitaiko su grupės narių nuomone, pasiūlymais;
2) demokratinis, liberalus- vadovavimą perleidžia į grupės narių rankas.
Yra sukurta DESC sistema, norint sėkmingai įsitvirtinti grupėje (D-aprašyk, E-išreikšk, S-detalizuok, C – pasekmės).
Svarbiausioji statuso charakteristika – prestižas. Tai savitas asmens įvertinimo už jo nuopelnus gr.matas. Prestižo pripažinimas g.b.oficialus ir ne. Vadovavimas gr. – oficialių santykių reguliavimas, o neoficiali lyderystė – asmeniškų.

24. Bendravimas, jo struktūra, rūšys. Socialinio suvokimo ypatumai, klaidos. Individualūs skirtumai bendravime. Bendravimo stiliai.

Bendravimas – žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Bendravimas – būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Darbo ir kitų veiklos rūšių padiktuotas koordinacijos ir kooperacijos būtinumas ilgainiui suromavo sudėtingus bendravimo būdus ir įvairias priemones. Palaipsniui susiformavo tobuliausia žmonių bendravimo priemonė – kalba.
Žmonių bendravime išskiriami tarpusavyje susiję komponentai (struktūra):
1. Komunikacinis komponentas. Sudaro keitimasis info (mintimis, vaizdiniais, emocijomis, interesais, įgūdžiais).
2. Interakcinis komponentas. Esmė – keitimasis judesiais ir veiksmais.
3. Percepcinį komponentą sudaro bendravimo partnerių savitarpio suvokimo ir gilesnio pažinimo procesai.
Bendravimas – ryšys tarp žmonių, skatinantis kontakto atsiradimą, pasireiškia informacijos pasikeitimu, tarpusavio supratimu, pergyvenimu. Sąveika tarp žmonių vadinama bendravimu.
Bendravimo funkcijos:
1)pažintinė (žinių, mokėjimų perdavimas);
2)ekspresyvinė (emocijų, būsenų ir pergyvenimų supratimas);
3)reguliuojanti;
4)soc kontrolės (reglamentuojama auklėtinių veikla);
5)socializacijos(mokėti ginti savo interesus, mokėjimas suprasti kitus ir pan.).
Pgl turinį ir tikslus skiriamas dalykinis ir nedalykinis bendravimas.
Bendravimas g.b.trumpalaikis ir ilgalaikis. Trumpalaikio bendravimo metu susidaro pirmas įspūdis. Daugeliui jis – didžiausias ir ilgam pasilieka sąmonėje. Ilgalaikis bendravimas leidžia suprasti 1 kitą žymiai geriau.
Negalima kitiems perduoti tiesiogiai savo psichikos turinio (vaizdinių, minčių, emocijų ir kt.). Naudojamasi įvairiais materialiais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.). Tie materialūs objektai, kurie žymi t.t.psichikos turinį, – vadinami ženklais. Visuomenėje, plečiantis komunikacijos poreikiams, susiformavo stichiškai/buvo dirbtinai sudarytos įvairios ženklų sistemos. Bendravimui skirtų ženklų sistema – kalba. Tačiau ir ta pačia kalba bendraujant gali pasitaikyti nesusipratimų. Tie patys žodžiai gali turėti skirtingą reikšmę, dėl to žmonės gali juos nevienodai suprasti (techninė kalba, slengas).
Išorinės emocijų išraiškos atlieka ir komunikacinę funkciją. Įvairūs veido, galūnių ir kt. judesiai, kalbos intonacijos, ašaros ir t.t. signalizuoja kitiems apie vidinius psichinius išgyvenimus. Žmogus gali valia savo išraiškas reguliuoti (aktoriai), gali rodyti ir labai besiskiriančias nuo emocinių išgyvenimų išraiškas.
Verbalinis ir neverbalinis bendravimas
Verbalinis – žodinis bendravimas. Siuntėjas ir priėmėjas – tai bendravimo metu info perduodantys ir priimantys žmonės, o pati info – pranešimas. Verbaliniu būdu perduodama 20-40 %info, 60-80 % – neverbaliniu būdu.
Neverbalinis bendravimas – “Kūno kalba” – būdingi gestai, mimika, kūno judesiai.
Neverbalinių ženklų tipai: konvencionalūs – skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas reikšmes; spontaniški – neplanuotai atsirandantys , atspindi gilius pasąmoninius išgyvenimus. Gestai, mimika, kūno judesiai papildo 1 kitą ir padeda atskleisti tikrąją neverbalinių ženklų reikšmę. Atskiro gesto, mimikos interpretavimas gali suklaidinti, kadangi neverbaliniai ženklai turi po keletą reikšmių.
Socialinį suvokimą sudaro:
1. Reagavimo į žmogų ypatumai.
2. Įspūdžio apie žmogų formavimasis.
3. Atribucija – elgesio priežasčių priskyrimas.
Žmogaus suvokimui turi įtakos (ir iškraipo) suvokiančiojo asmens poreikiai, nuostatos, interesai, stereotipai. Žmogus nuolat kinta. Adekvačiam žmogaus suvokimui reikia ir naujų papildomų žinių, neužmirštant, kad ir pats suvokiantysis subjektas nuolat keičiasi. Kt žmogaus (ir savęs paties) suvokimas neužbaigtas dalykas. Suvokiančiojo ir suvokiamojo bendravimas – veiksnys, duodantis vis naujos ir papildomos info. Bendraudami kt. asmenyje galime aptikti, suvokti tai, ką patys pastebimai/nejučiomis esame sukėlę. Bendraujant suvokimas priklausomas nuo abiejų pusių. Veiksnių aibėje eilinis veiksmas bendraujant priklauso nuo to, kaip suvokiamas partneris ir kokia t.b. atsakomoji reakcija į jo veiksmus.
Reagavimo įsisamonimas. Soc. suvokimas reiškia, kad žmogus – suvokimo subjektas ir objektas. Daugeliu atvejų žmogus žino, įsisamonina esąs suvokimo objektas. Reagavimo įsisamonimas – žinojimas, kad esi suvokiamas, ir koncentravimas dėmesio į tuos Aš aspektus, kuriuos kiti gali viešai stebėti. Žinojimas, kad esi stebimas, sukelia žmogui neigiamas emocijas, ir žmogus tokių situacijų linkęs vengti. Daugybė situacijų informuoja žmogų apie tai, kad jis – kitų žmonių/savo paties dėmesio objektas.
Skiriamas asmeninis reagavimo įsisamonimas ir viešasis reagavimo įsisamonimas.
Pirmuoju atv žmogaus dėmesys – nukreiptas į vidinį Aš, savo mintis, jausmus, vertybes. Viešojo reagavimo atv- dėmesys kreipiamas į viešus, socialinius Aš aspektus. Dėmesio telkimas į viešąjį Aš daro žmogų jautresnį stebimiems Aš aspektams. Viešojo reagavimo įsisamoninimo atveju padidėja jautrumas neigiamam įvertinimui, nerimas dėl veiklos rezultatų kokybės/pasirodymo nerimas. Abiem atv žmogus linkęs galvoti, kad yra padidinto dėmesio sau objektas. Padidėjusio dėmesio sau suvokimas sustiprina tendenciją lyginti savąjį elgesį, pasiekimus su subjektyviais elgesio tinkamumą ir kokybę žyminčiais požymiais. Tai savo ruožtu paaštrina skirtumo tarp asmenybės veiklos rezultatų, ego plačiąja prasme ir subjektyviai užsibrėžtų standartų suvokimą. Tokiu mastu, kokiu ego ir standartai suvokiami kaip neatitinkantys 1 kito, kokiu ego neprilygsta standartui, asmenybė motyvuota daryti ką nors, kad sumažintų šį neatitikimą arba dėmesio sau mastą, t.y. vengti situacijų, kurioje žmogus atsiduria padidėjusio dėmesio sau centre.
Įspūdžio kūrimas. Žmogus, žinodamas, kad yra/bus kitų žmonių reagavimo objektas, gali panorėti tą reagavimą padaryti kuo naudingesnį sau. Įspūdžio kūrimas – tiesioginis/netiesioginis info apie save pateikimas kalba, veiksmais.
Įspūdžio kūrimo strategijos:
1.Įsiteikimo strategija. Skiriama, kad būtum laikomas mėgstamu ir patraukliu. To siekiama paremiant kitus, būnant geru klausytoju ir pan.
2.Įbauginimo strategija. Tikslas – sukelti kito žmogaus baimę ir taip įgyti valdžią ir pranašumą.
3.Savęs aukštinimo strategija. Įspūdį padaryti siekiama savo kompetencijos, galių, faktiškų/tariamų, demonstravimu.
4.Pavyzdžio strategija. Siekiama sukurti pavyzdingo žmogaus įspūdį.
5.Kentėjimas. Mėginama demonstruoti/reklamuoti savo silpnybes, trūkumus.
Esame linkę aiškinti kieno nors elgesio priežastis, džn jas priskirdami situacijai/asmens ypatybėms. Klaida -stebėtojų polinkis, analizuojant kito elgesį, nepakankamai vertinti situacijos įtaką ir pervertinti asmens ypatybių įtaką.
Atgalinis ryšys. Kuriant įspūdį kyla natūralus noras pasitikslinti, kiek sėkmingos buvo pastangos. Info apie savo veiklos sėkmingumą vadinama atgaliniu ryšiu. Atgalinio ryšio ieškojimo motyvai:
– netikrumo dėl savo veiklos sumažinimas;
– siekimas apginti savo ego;
– siekimas valdyti savo sukuriamą įspūdį.
Savo elgesio tikrinimas. Savistaba ir savikontrolė, orientuojantis į savo elgesio soc. tinkamumą.~tinkamumą sprendžiama iš t.t. situacijos signalų. Savo elgesio tikrinimas apima verbalinio ir neverbalinio įspūdžio kūrimo kontrolę. Tai įgalina priderinti elgesį prie situacinių normų ir laukimų. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą, kaip į subjektą reaguoja kiti žmonės, ir aktyvų savo elgesio keitimą, kaip atsaką į kitų žmonių reakcijas ir lūkesčius.
Kito žmogaus suvokimą lemia veiksniai:
• Suvokiančiojo asmens įtaka. Gebėjimas suvokiti neįgimtas dalykas. Tai – neatskiriama asmenybės raidos dalis. Socializacijos metu įgyjamas asm. ir soc. asmenybės patyrimas, formuojasi vertinimo kriterijai, plėtojasi suvokimo selektyvumas ir įvairiapusiškumas.
• Nuostatos turi įtakos suvokimo selektyvumui ir vertinimo pobūdžiui.
• Suvokiamojo ypatumai. I-oji pakopa suvokiant žmogų – vaizdo~jį susidarymas. Turint kito žmogaus vaizdą, jam priskiriamos įv. asmenybės savybės. Polinkis spręsti~asmenybės bruožus, remiantis fiz žmogaus ypatumais – metaforiniu apibendrinimu. Apibendrinimas reiškiasi atsitiktinio ryšio tarp k.n.fiz požymio ir veiklos parametro išaukštinimu, jo paskleidimu ir tolesniu tokio santykio nekritišku vertinimu.
• Laikinumas ir pastovumas vertinant. Suvokiant vertinimai skiriasi trukme. Tai iš dalies susiję su tuo, kad k.k. kito žmogaus informaciniai požymiai g.b.laikini, atsitiktiniai (demonstracinė šypsena – nuo suvokiančijo priklausys, jis tą info požymį palaikys pastovia ar epizodine asmenybės charakteristika. Laikinumo-pastovumo dialektika ypač pasireiškia žiūrint fotografijas ir pan, kai užfiksuojama k.n.momentinė asmenybės būsena. Kadangi papildomų koreguojančių info požymių nėra, momento būsena g.b.palaikyta pastovia savybe.
• Santykio tarp suvokiančiojo ir suvokiamojo. Santykis su žmogumi džn lemia sprendimą~jį galvoti, kad mėgstamas žmogus – geras, visiškai natūralus dalykas.
• Konteksto įtaka. Bet kuri soc.situacija, kaip dirgiklis, turi savąjį kontekstą/foną. Esama tiesioginio ryšio tarp informuotumo~soc.kontekstą ir suvokimo adekvatumo. Kontekstas verčia suvokiantįjį daryti asociatyvius sprendimus, dažnai nepagrįstus.
Žmonių tarpusavio suvokimas – bendravimo procesas- socialinė percepcija. Bendraudamos 2 asmenybės stengiasi iššifruoti tai, ką pastebi, jaučia.
Tarpusavio suvokimo procese reiškiasi efektai:
1. Stereotipizacijos – supaprastinta, schematizuota samprata~objektą, priskiriami nebūdingi trūkumai.
2. Naujumo ir pirmumo efektas – jei suvokiamas žmogus – nepažįstamas, reiškiasi pirmumo efektas 0 nuostata į šį žmogų formuoja anksčiau~jį gautą info. Jei žmogus pažįstamas reiškiasi naujumo efektas–naujausia info~jį.
3. Aureolės efektas. Aureolė – bendras palankumas/nepalankumas kt.asmeniui bendravimo procese. Nedifirencijuota: nepageidaujamos žmogaus savybės/poelgiai nepastebimi, o pageidaujami – sustiprinami.
4. Blogio analogijų ieškojimo efektas – suvokiantysis žmogus iš išvaizdos panašumo žmonių tikisi ir panašių vidinių savybių.
5. Loginio paklydimo efektas. Suvokiantysis žmogus tikisi, jog t.t.savybes iššaukia 1 kitą (jeigu žmogus malonus, tais jis garbingas, patikimas)
6. Andoros fenomenas (save išpildanti pranašystė). Būdinga pesimistams, kurie~žmogų susirenka atitinkančią jo pesimistinius lūkesčius info.
Kognityvinis sudėtingumas – naudojimas įvairiapusiška ir prieštaringa informacija, vertinant soc. objektus ir reiškinius;
Kognityvinis nesudėtingumas (paprastumas) – kategoriškumas vertinant, pasireiškiantis nediferencijuotu objektų ir reiškinių skirimu į keletą kategorijų (balta-juoda; gerai –blogai) ir ignoruojant subtilesnio vertinimo galimybę.
Kiek1 asmeniui būdingas savitas bendravimo stilius: 1 siekia jumis manipuliuoti, kitas vargina savo tykiu nuolankumu, o su trečiu bendraudami pailsite. Produktyvaus bendravimo dėka asmenybė tobulėja, tampa savarankiška, kūrybiška.
Neproduktyvaus bendravimo tipai:
1.„Imlioji“ orientacija. Šio tipo žmogui būdingas įsitikinimas, kad gėrio šaltinis – išorėje, todėl vienintelis būdas gauti tai, ko nori – paimti iš išorinio pasaulio. Dėl to jis stengiasi „įsigyti“ draugą, kuris spręstų jo problemas. Šie žmonės lojalūs, dėkingi už pagalbą, bijo jos netekti. Jie pasijunta saugūs tik tada, kai yra remiami.
2.„Išnaudotojiška“ orientacija. Šie žmonės irgi mano – gerovės šaltinis išorėje, bet skiriasi tuo, kad stengiasi ne gauti iš kitų, o imti. Jiems būdingas įtarumas, pavydumas, cinizmas.
3.„Kaupimo“ orientacija. Šio tipo žmonės jaučiasi saugūs tik sukaupę daugybę daiktų/idėjų. Jie bijo naujovių, pedantiški, nelankstūs. Artimus santykius su kt.žmonėmis vertina kaip įsibrovimą į jų psichologinę aplinką.
4.„Rinkos“ orientacija. Šio tipo žmogaus tikslas – turėti paklausą, populiarumas. Jie neturi savojo Aš. Toks žmogus nesugeba nei mylėti, nei neapkęsti, jo nesieja su kitais jokie emociniai ryšiai.
Bendravimo būdai (stiliai):
1.Konvencinis – tai mokėjimas palaikyti dialogą ir rasti problemų sprendimus.
2.Primityvus – kai į bendravimo partnerį žiūrima kaip į daiktą, kuris mums reikalingas arba kuris kliudo.
3.Standartizuotas – „kaukių“ tiesiog „užsidedama“ 1 iš „kaukių“, kuri ir informuoja, kokio norima bendravimo.
4.Manipuliacinis –bendravimas, kai į bendravimo partnerį žiūrimą kaip į varžovą, kurį reikia nugalėti. Siekiama ne tiek materialinės, kiek psichologinės naudos.
Šiems bendravimams būdingos primityvios tarpasmeninės reakcijos: pikdžiugiškumas, pavydas, pasitenkinimas, abejingumas, ambicijos. Bendravimo kultūra visada apsprendžia partnerių psichologinis pasirengimas.
Sėkmingo bendravimo taisyklės:
• Žiūrėkite į situaciją akimis to žmogaus, su kuriuo bendraujate;
• Stenkitės ne tik matyti, bet ir išgirsti;
• Nusimeskite „kaukes“, išmokite atvirai reikšti savo mintis;
• Būkite tolerantiški, geranoriški;

25. Konfliktai, jų rūšys, sprendimo būdai. Konfliktiškų asmenybių tipai. Konfliktų profilaktika.

Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, tai – nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas. Bręstantį konfliktą galima atpažinti iš t.t.požymių: keičiasi bendravimo pobūdis, bendravimas nebe toks atviras, partneriai mažiau keičiasi info, atrenka, ką 1 kt. sakyti. Bendravimo partneriai vis labiau ima pastebėti, kaip skiriasi jų interesai ir vertybės. Taip atsitinka ir todėl, kad, pradėdami draugauti, žmonės kartais vardan draugystės savo interesus nuslepia/nuneigia. Plačiąja prasme žmogui tenka spręsti tokią problemą: kaip apginti savąjį ego, nepasiduoti gniuždančiai aplinkai, likti ištikimam sau ir išlaikyti padorius santykius su aplinkiniais. Mėgstantys iššūkį turi progą įtvirtinti savo asmenybę.
Konfliktų rūšys:
1. asmenybės konfliktai
2. tarpasmeniniai konfliktai
3. konfliktai tarp grupių
4. paslėpti arba nenumatyti konfliktai
5. atviri arba numatyti konfliktai
6. konfliktai, kilę dėl asmenybės savybių
7. situacijos sąlygoti konfliktai
Konfliktai skirstomi į:
Konstruktyvius, kurie stimuliuoja gr. dinamiką, naudingi kaip profilaktika prieš gr. sąstingį;
Destruktyvius konfliktus, kurie ardo grupę.
Konflikto priežastys: nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktą lengviau įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški – tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje.
Konflikto sprendimo būdai:
o tiesioginiai( dalyvauja abi konfliktuojančios pusės, o kartais ir trečias, nešališkasis asmuo)
o netiesioginiai sprendimo būdai:
1.Jausmų išsiliejimo principas (leisti išsilieti).
2.Pozicijų pasikeitimo principas (susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą poziciją).
3.„Agresijos apnuoginimo“ principas (patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančius, kad jie padiskutuotų, pažaistų).
4.„Oponento priverstinio klausymo“ principas(kai k.n. liepia pasakyti ką tik girdėtą priešininko repliką. Tada oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savus žodžius).
5.Pajuokavimo principas. Konfliktą galima nuleisti juokais.
Nekonstruktyvus konflikto sprendimas.
1. Išorinis konflikto nuslopinimas: autoritetingas žmogus, valdžia stabdo konfliktą. Tačiau toks konflikto nuslopinimas nepanaikina jo priežasčių. Kiekvieną kartą, kilus naujam konfliktui, reikės ne tik spręsti naują problemą, bet ir ankstesnių neišspręstų konfliktų likučius.
2. Konflikto užglostymas. Tai nenoras spręsti konfliktą ir savo pozicijos atsisakymas vardan „gerų“ santykių.Sukuriama paviršutiniška harmonijos iliuzija.
3. Konflikto vengimas. Vengimas sukuria racionalumo iliuziją. Lieka neišspręstos problemos. Problemos vengimas gali tapti asmenybės bruožu, tipiška reakcija į kliūtį.
4. Kompromiso strategija. Tai kelio vidurio strategija – kai kurių dalykų atsisakymas vardan susitarimo. Konstruktyviausia iš aukščiau paminėtų, bet tik iš dalies pašalina konflikto priežastis.
Konfliktavimo įgūdžiai:
1.Fizinis/emocinis pasitraukimas.Pasitraukus iš konfliktinės situacijos sprendimo, galima susilaukti dar didesnių reikalavimų, atsakomojo atsitraukimo.
2.Nuslopinimas. Atsisakoma pripažinti, kad konfliktas egzistuoja. Retais atvejais tokia ‘taika’ atstato gerus santykius.
3.Taktika„laimėti–pralaimėti“.Neduoda ilgalaikių rezultatų, nes pralaimėjusieji priešinasi primestiems sprendimams.
4.Kompromisas. Netinkama visiems konfliktų sprendimams.
5.Taktika„laimėti – laimėti“. Jos principas yra „aš noriu laimėti, bet taip pat ir tu laimėk“.
Konfliktų profilaktika.
• nekalbėk, jei esi suirzęs,
• nesiginčyk dėl smulkmenų,
• prieštarauk taktiškai,
• nekalbėk kategoriškai,
• nesišaipyk pokalbio metu, tai gali įžeisti kitą žmogų,
• duokite patarimus tada, kai jūsų to prašo ir tik tokius, už kuriuos padėkos.
Pats konfliktas dar nėra blogis. Ginčuose gimsta teisybė. Neracionalu konfliktą drausti, slopinti/neigti. Jį reikia spręsti. Socialinė pažanga neįmanoma be konflikto. Nuomonės įtvirtinimą lydi konfrontacija. Konstruktyvioji konflikto sprendimo strategija prasideda problemos pripažinimu. Problemos pripažinimas pašalina iliuziją, kad konfliktai tave aplenkia. Įsidėmėtina, kad išsakant problemą ramiu balsu, yra daug vilties, kad bus atsižvelgta į jos turinį. Kitokiu nekonstruktyviu būdu reaguojant į problemą (nekalbant, spyriojantis) siunčiama tik netiesioginė info apie savo nepasitenkinimą. Adresatas gali tokią info savaip ‘perskaityti’(iš klaidingų prielaidų daromos klaidingos išvados).
Sėkmingai spręsti konfliktus trukdo nemokėjimas išklausyti:
• užbėgimas į priekį;
• lyg ir klausomasi, bet iš tikrųjų patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai;
• žvalgymasis į šalis, kalbančiojo apžiūrinėjimas;
• neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti.

Leave a Comment