Narkomanijos prevencija jaunimo tarpe

Narkomanijos prevencija jaunimo tarpe

Kursinis darbas

Turinys

1. Įvadas .............................. 2

2. Jaunimas ir narkotikai ............................. 3

2.1. Narkomanijos prežastys ........................... 3

2.2. Narkomanijos keliamos problemos ...................... 6

3. Narkomanijos prevencija ............................ 7

3.1. Narkomanijos prevencijos istorija ...................... 7

3.2. Narkomanijos prevencijos programų ir priemonių kūrimas ........ 8

3.3. Narkomanijos prevencijos programos ................... 10

4. Narkomanijos prevencija mokyklose ..................... 11

4.1. Pagrindiniai narkomanijos prevencijos mokyklose principai ....... 11

4.2. Narkomanijos prevencijos mokyklose ypatumai ............... 12

4.3. Kaip reikėtų kalbėtis su moksleiviais apie narkotines medžiagas ..... 14

4.4. Socialinių įgūdžių formavimas ........................ 17

5. Apibendrinimas .............................. 18
6. Literarūros sąrašas .............................. 20

1. ĮVADAS

Narkomanija – naujas ir sudėtingas šių dienų pasaulio reiškinys. Ji griauna senąjį pasaulio supratimą apie sveikatą ir žmonijos vystymąsi, reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės ir labiau inntegruotos įvairių institucijų veiklos. Priklausomų nuo narkotikų asmenų gydymas reikalauja daug pastangų, laiko ir ne visada yra sėkmingas, todėl jau seniai ieškoma šios problemos prevencinių priemonių. Žodis „prevencija” kilęs iš lotyniško žodžio „praevenire”, kas reiškia „ateiti pirma”. „Pritaikyti prevenciją” pažodžiui reiškia „neleisti kam nors atsitikti”. (Websterio žodynas, 1995).
Narkotinių medžiagų vartojimas plinta ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp moksleivių, nes jaunimas yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Dėl savo amžiaus ypatumų – rizikos nesuvokimo, noro patirti naujų pojūčių – jaunimas iš smalsumo narkotikų paabando, o vėliau įpranta juos vartoti, ar net pradeda jais prekiauti. Kad jaunimas suprastų narkotikų žalą, mokėtų jų išvengti, išsiugdytų reikiamus gyvenimo įgūdžius, būtina mokykloje dirbti prevencinį darbą. Pagal L.Bulotaitę, narkotinių medžiagų vartojimo mokyklose prevencijos programos pagrindiniai tikslai yra šie:
3 suteikti mo

okslaiviams reikiamų žinių;
3 formuoti brandžias vertybines nuostatas;
3 formuoti gyvenimo (asmeninius ir socialinius) įgūdžius bei sveikos gyvensenos
poreikį.
Pagrindiniai elementai, kurie yra efektyviausi dirbant narkotikų prevencijos srityje yra visuomenės supažindinimas su narkomanijos priežastimis, jos keliamomis problemomis bei šios problemos prevencijos būdais. Didelė dalis jaunimo narkomanijos prevencijos yra vykdoma mokyklose. Tam kuriamos specialios prevencijos programos, kurios yra integruojamos į mokomąjį procesą.
Šio darbo tikslas yra išsamiau supažindinti su jaunimo tarpe vykdomomis narkomanijos prevencijos programomis.

2. JAUNIMAS IR NARKOTIKAI

Lietuvoje vyksta sparčios ekonomines, socialinės ir žmonių gyvenimo permainos. Kaip naujas socialinis reiškinys, pamėgdžiojant vakarus, tarp jaunimo, net paauglių pasilinksminimo vietose (ypač diskotekose) padažnėjo įvairių naujų narkotikų vartojimas: amfetaminų grupės, ekstazio, haliucinogeno LSD preparatų, rūkomojo hašišo ir marihuanos ir net heroino, kuris per labai trumpą laiką sukelia priklausomybę. Narkotikai pardavinėjami mokymo įsstaigose ir gatvėse. Labai jauni žmonės, net paaugliai – linkę pradėti vartoti narkotikus bei užsiimti su narkotikais susijusia rizikinga veikla. 1998 metais Pedagogikos institutas atliko tyrimus Vilniaus mieste apie narkotikų vartojimą moksleivių tarpe. Tyrimo rezultatai kai kuriose Vilniaus mokyklose rodo tokią situaciją:

1995 metais nelegalius narkotikus mokyklose vartojo 3,2 procentai, o 1998 metais nelegalius narkotikus vartojo 26 procentai tų pačių amžiaus grupių moksleivių. Per dvejus metus nelegalių narkotikų vartojimas išaugo 8 kartus. Marihuanos vartojimas išaugo 12,5 karto. Daugybė narkotikų gerai žinomi moksleiviams(O. Grimalauskienė, 2000).
Narkotikų prevencijos tikslas – užkirsti kelią narkomanijos pl

litimui. Kuriant ir įgyvendinant prevencines programas, pirmiausiai reikėtų išsamiau susipažinti su narkomanijos priežastimis bei jos keliamomis problemomis visuomenei.

Narkomanijos priežastys

Analizuojant narkomanijos priežastis, neįmanoma išskirti kurios nors vienos ją nulėmusios priežasties. Jei taip būtų – šią ligą būtų galima kontroliuoti. Narkomaniją sukelia daugybė įvairių susijusių priežasčių – biologinės, psichologinės ir socialinės. Kiekvienu konkrečiu atveju jų poveikis yra nevienodas, tačiau daugeliu atvejų galima daryti tam tikrus apibendrinimus, kurie įrodo, kad narkomanija yra sudėtinė liga. Paminėtos priežastys nebūtinai sąlygoja narkomaniją, tačiau asmenys, turintys šiuos rizikos veiksnius, turi didesnį polinkį į narkomaniją, nors narkomanu gali tapti asmuo, neturintis nė vieno išvardyto faktoriaus. Pagrindinės narkomanijos priežasys yra šios (L. Bulotaitė, 2000; S. Avižinis, S. Čaplinskas, 2001):
1. Biologinės (genetinės) priežastys. Atliekama daug šios srities tyrimų, tačiau vieningos nuomonės nėra. Teigiama, kad dėl įgimtos nevisavertės neuromediatorių veiklos kai kurie žmonės yra jautresni ir pažeidžiamesni. Emocinę įtampą jiems padeda įveikti narkotikai.
2. Psichologinės priežastys. Kartais manoma, kad narkotikai padės išspręsti psichologines problemas. Paminėsime keletą iš jų:
• Pesimizmas ir nusivylimas žmonėmis. Žmonės, linkę į priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, dažnai turi bendravimo problemų. Vieni jų stengiasi kontroliuoti ir valdyti juos supančius žmones, kiti nemoka bendrauti. Draugams nuo jų nusisukus, nusivilia, vėl bando užmegzti naujus kontaktus, tačiau kiekvienas toks kontaktas baigiasi dar viena nesėkme, todėl draugų ratas mažėja, jie tampa vi

ieniši.
• Vienišumo jausmas. Šis jausmas paprastai aktyviai slopinamas, tačiau nepasi-tenkinimas ir priešiškumas aplinkai ir visuomenei nuolat stiprėja, ir narkotikų vartojimas įgauna protesto išraišką.
• Baimės jausmas. Dažnai narkotikai pradedami vartoti, norint atsikratyti atsakomybės, įsipareigojimų, kurių bijoma.
• Vidiniai emociniai išgyvenimai ir konfliktai. Dažnai žmonių, turinčių polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, emocijų, kurios sukelia vidinį konfliktą, skalė yra labai plati. Jie krypsta į kraštutinumus, viską vertina arba tik labai gerai, arba labai blogai.
• Žemas savęs vertinimas. Dažniau narkotikus vartoja tie, kurie dėl žemo savęs vertinimo jaučiasi nereikalingi ir nevykėliai. Pradėję vartoti narkotikus, jie pasijaučia visaverčiai.
• Jausmų reguliavimas. Paprastai rinkdamiesi narkotikus jaunuoliai atsižvelgia į tai, kokius jausmus nori savyje nuslopinti (baimės, gėdos, pavydo, ar beprasmybės, depre-sijos).
• Noras išsiskirti iš kitų.
• Nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų.
• Suaugusiųjų elgesio mėgdžiojimas – tai noras greičiau tapti suaugusiam.
3. Socialinės priežastys:
3.1. Šeimos įtaka. Šeima turi didelią įtaką vaiko ugdymuisi. Narkotikų vartojimą gali lemti šie veiksniai:
• Netinkamas auklėjimas šeimoje.
• Nepilna šeima arba nuolatinis vieno iš tėvų užimtumas ilgose komandiruotėse ar darbe.
• Dažnai sergantis (ar lepinamas) ir vienintelis vaikas šeimoje
• Dvasinės ir fizinės traumos.
• Piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais šeimoje.
“Žinoma, ne visų šeimų, kuriose vaikų auklėjimas yra nesistematiškas arba vaikai per daug prižiūrimi, viskas sprendžiama ir daroma už juos, vaikai taps narkomanais. Tačiau tai, jei vaikas auga socialiai pasyvia, neatsakinga, vartojiška asmenybe, nenorinčia ir nesugebančia kurti ateities pl
lanų, nes to neišmokė suaugusieji, yra labai pavojinga. Tokios nesubrendusios asmenybės, nesugebančios apsaugoti savęs nuo pagundų pabandyti naujų, nepatirtų ir malonių pojūčių, gali tapti narkomanais ( S. Avižinis, S. Čaplinskas, 2001)”.
3.2. Draugų įtaka ir kitos priežastys. Draugystė su narkotikus vartojančiais ar norinčiais išbandyti narkotikus bendraamžiais. Paauglystėje didžiausią įtaką turi bendraamžiai, noras būti pripažintam bei bendrumo jausmas. Tai gali paskatinti paauglį pradėti vartoti narkotikus.
• Neteisingas ir nekritiškas požiūris į narkotikus.
• Smalsumas ir noras patirti narkotinių medžiagų sukeliamus psichikos pakitimus.
• Bendruomenės ryšių susilpnėjimas. Bendruomenėje, kurios nariai mažiau susieti bendrumo jausmu ir yra didelis nusikalstamumas, gyvenantys paaugliai dažniau piktnaudžiauja narkotikais.
•Nenoras mokytis, neužimtumas.
• Narkotinių medžiagų prieinamumas. Lengvai įsigyjami narkotikai sudaro galimybę juos dažniau vartoti.
• Nepakankamas mokinių užimtumas užklasinėje, užmokyklinėje veikloje.
• Mada.
Žinodami rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, mes galime sukurti ir stiprinti apsaugančius nuo narkotikų vartojimo veiksnius.
“Apsaugantys veiksniai šeimoje – tai geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.
Apsaugantys veiksniai mokykloje – geri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams. Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę (L. Bulotaitė, 2000) ”.

Narkomanijos keliamos problemos:

Pagrindinės narkomanijos keliamos problemos visuomenės lygmenyje yra šios (S. Avižinis, S. Čaplinskas, 2001):
• Politinės problemos. Tiesiogiai ir netiesiogiai daromas poveikis demokratijos plėtrai ir valstybių integracijai (valstybė dėl didelio narkomanų skaičiaus gali netekti užsienio investicijų ir užsienio valstybių paramos).
• Ekonominės problemos. Valstybė, kurioje daug vartojančiųjų ir platinančiųjų narkotikus, praranda darbingų žmonių išteklius, tuo pačiu ir biudžeto pajamas. Daug ekonominių išteklių panaudojama „kovai” su narkotikų prekeiviais.
• Socialinės problemos. Didėja valstybės išlaikomų asmenių ir našlaičių.
• Demografinės problemos. Valstybė netenka darbingų žmonių, kartu netekdama ir biudžeto pajamų, miršta darbingo amžiaus žmonės.
• Teisinės problemos. Problemas, susijusias su narkomanija reikia spręsti nuolat tobulinant įstatymus.
• Kriminalinės problemos. Daugėja nusikaltimų, sisjusių su narkotikų vartojimu ir prekyba. Narkotikų vartojimas reikalauja lėšų, kurios neretai gaunamos nusikalstamu būdu.
• Psichologinės problemos. Visuomenė psichologiškai nepasirengusi padėti spręsti narkomanų problemos.
• Kultūrinės problemos. Jaunimas elgiasi ir vertina narkotikų vartojimą ir rizikingą elgesį priklausomai nuo šalies kultūros normų ir auklėjimo.
• Religinės problemos. Bažnyčia didesnei jaunimo daliai nėra didelis autoritetas ir atsvara masinei kultūrai. Nepaisant to, narkotikų vartojimas yra dvasinė-religinė prob- lema, nes dorovės normų nesilaikymas skatina narkomanijos plitimą.
• Moralinės problemos. Visuomenėje, kur vyksta dideli pokyčiai, susiję su šeimos autoriteto smukimu, konkurencine darbo rinka, mažėjančiu jaunimo savęs vertinimu ir nesugebėjimu pasirinkti, moralinės normos nepaisymas sunkina galimybę joje įsitvirtinti.

3. NARKOMANIJOS PREVENCIJA

Narkotikų vartojimo prevencijos istorija

“Vykdant narkomanijos prevenciją, būtina žinoti kada, kaip ir kokią informaciją pateikti, kokias poveikio priemones naudoti, kad žmonės nepradėtų vartoti svaigiųjų medžiagų. Paskutiniais dešimtmečiais galime išskirti net keletą šios problemos sprendimo etapų, kuriuose buvo naudojami skirtingi prevencijos būdai (L.Bulotaitė, 2000)”:
• Gąsdinimas. Naudojant gąsdinimo metodą buvo pateikiama kuo daugiau bauginančios informacijos apie vartojimo pasekmes, rodomos narkomanų bei pažeistų jų organų nuotraukos. Deja, tai nedavė laukiamų rezultatų. Daugumai ypač jaunų žmonių, tos bauginančios pasekmės atrodė labai tolimos ir nesusiję su jų elgesiu. Kartais tai sukelia baimės jausmą, tačiau jis irgi neskatina keisti savo elgesio. Psichologai yra ištyrę, kaip baimė veikia žmogaus elgesį. Jei baimės jausmas labai stiprus, įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai, iržmogus šios bauginančios informacijos paprasčiausiai nepriima, negirdi, ima juoktis ar pan.
• Informacija. Prevencinės priemonės buvo skirtos pateikti kuo tikslesnę ir gausesnę informaciją, statistinius duomenis. Deja jau seniai nustatyta kad vien informacija žmogaus elgesio nepakeičia.
• Formuojami atsisakymo įgūdžiai. Pagrindinė užduotis – išmokinti jaunimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, tvirtai pasakyti ,,NE”. Tačiau nemokėjimas atsisakyti, atsispirti bendraamžių spaudimui – tik viena iš narkotinių medžiagų vartojimo priežasčių. Todėl vien šio įgūdžio formavimas neišsprendžia problemos.
• Ugdomi socialiniai įgūdžiai. Ieškodami vis efektyvesnių prevencijos metodų, psichologai pabandė išsiaiškinti, kokie žmonės pradeda vartoti svaigiąsias medžiagas. Buvo nustatyta, kad tai asmenys, kurie menkai save vertina, nepasitiki savo jėgomis, jaučiasi atstumti, nemylimi, nereikalingi. Jie nemoka spręsti konfliktų bei iškylančių psichologinių sunkumų, neturi bendravimo įgūdžių, nuolat jaučia nerimą, įtampą. Tai ir paskatino kurti prevencines programas, kuriose į pirmą vietą iškilo socialinių įgūdžių ugdymas.
Šiuolaikinėse prevencinėse programose naudojami visi šie metodai: pateikiama informacija, žinios, formuojamos nuostatos, vertybės ir socialiniai įgūdžiai. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis, kad ateity tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi narkotinėmis medžiagomis.

Narkomanijos prevencijos programų ir priemonių kūrimas

Narkotikų vartojimo prevencinės programos ir priemonės bus efektyvios tik tada, kai jos bus kruopščiai suplanuotos numatant visus žingsnius – nuo tikslų iškėlimo iki įvertinimo. Planuojant įvairias prevencines programas, priemones daugelio autorių yra siūlomi šie etapai:
1. Situacijos įvertinimas.
Siūloma išsiaiškinti, kokios narkotinės medžiagos vartojamos (klasėje, mokykloje, rajone ar pan.); ar skiriasi vartojimas įvairiose amžiaus grupėse; koks moksleivių žinių apie narkotines medžiagas lygis. Reikėtų surinkti informaciją apie jau taikomas įvairias prevencines priemones, projektus, jų efektyvumą. Įvertinus situaciją, būtina pasirinkti poveikio grupę (tikslinę grupę), t.y. nuspręsti, ar programa skirta visiems moksleiviams ar tik tam tikrai amžiaus grupei, o gal “rizikos grupės” moksleiviams? Problemos įvertinimas padės atskleisti poreikius ir numatyti kitą etapą – tikslus.
2. Tikslai.
Šiame etape būtina suformuluoti tikslus ir uždavinius. Tam reikėtų atsakyti į klausimą – ko siekiama šiuo projektu ar programa? Tai gali būti noras suteikti moksleiviams tikslią informaciją apie narkotines medžiagas; suformuluoti sveiko gyvenimo įgūdžius, nuostatas; ar sumažinti narkotikų vartojimą. Suformulavus tikslą, numatomi konkretūs uždaviniai, kurių sprendimas padės nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo. Į programos tikslų, uždavinių svarstymą rekomenduojama įtraukti tiek mokytojus, tiek mokyklos psichologą, tėvų komiteto narius bei pačius moksleivius. Tai padės užsitikrinti jų paramą vykdant programą.
3. Resursų nustatymas.
Žinant programos tikslus būtina įvertinti, kokių resursų reikia jiems pasiekti. Resursai – tai ne vien pinigai, bet ir mokomosios priemonės (tai gali būti video filmai, lankstinukai, plakatai ir pan.), specialistai (galintys skaityti paskaitas, organizuoti diskusijas ir pan.). Jau planuojant programą būtina numatyti galimus finansavimo šaltinius (tai gali būti įvairių fondų, draugijų parama, valstybinės programos ir pan.), užsitikrinti paramą.
4. Turinio apibrėžimas bei metodų, technikų pasirinkimas.
Tai priklauso nuo programos tikslo. Būtina aptarti kiekvieną priemonės ar programos etapą bei jo turinį.
5. Įdiegimas.
Įdiegimas bus sėkmingesnis, jei programą kurs visas kolektyvas. Prieš įdiegimą būtinas paruošiamasis darbas, kurio metu bendruomenė supažindinama su programos tikslais, numatomais rezultatais ir pan. Tai lyg programos reklama.
6. Įvertinimas.
Ar programa buvo efektyvi, pasiekė savo tikslą? Programos kūrėjus visada domina šis klausimas, nes tai – jų darbo rezultatas. Tačiau įvertinti programą būtina ir dėl kitų priežasčių – dažnai reikia pateikti atliktų darbų arba finansines ataskaitas. Nuo to gali priklausyti ar ateity, kitoms programoms, vėl bus gaunama finansinė ar kitokia parama. Programas įvertinti galima įvairiais būdais. Dažnai sunku pasakyti ar pasiektas numatytas tikslas. Pvz., jei tikslas buvo sumažinti narkotikų vartojimą, pakeisti nuostatas, rezultatai gali paaiškėti tik po 10 metų. Labai naudinga programą vertinti etapais, pvz., kiekvieną numatytą uždavinį. Tai leidžia anksti pamatyti stipriąsias bei silpnąsias programos puses, padarytas klaidas ir pakoreguoti sekančius programos vykdymo etapus. Vienas iš įvertinimo būdų – dalyvių apklausa. Tiek prieš programą, tiek po jos mokiniai gali užpildyti anketas. Jas palyginus galima nustatyti, ar pasikeitė jų žinių lygis, informuotumas. Programą gali įvertinti ir mokytojai,tėvai. Vienas efektyvumo rodiklių yra ir dalyvių aktyvumas.

Prevencijos programos

Prevencija – tai ne vienkartinis aktas, o ilgas, sistemingas darbas, todėl ji efektyvesnė, kai yra planuojama, vykdoma pagal atitinkamą prevencijos programą. Prevencijos programų tikslas – apsaugoti visuomenę, ypač jaunimą, nuo narkotikų vartojimo ir rizikingo elgesio. Narkotinių medžiagų vartojimo prevencija mokykloje – tai sudėtinė Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programos dalis, kurią 1999 metų rugsėjo 6 dieną patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Svarbiausias šios programos tikslas – atsižvelgiant į narkomanijos problemos aktualumą Lietuvoje, numatyti valstybės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politikos uždavinius ir jų sprendimo būdus. Tam būtina:
– Vykdyti aiškią ir plačiai integruotą valstybės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politiką, suderintą su šiuos klausimus reglamentuo-jančiomis Jungtinių Tautų konvencijomis, Europos Tarybos rekomendacijomis bei Europos Sąjungos teisės derinimo dokumentais;
– Tobulinti visos Lietuvos mastu visuomenės švietimą ir narkomanijos prevenciją, ypač rūpintis vaikų ir jaunimo švietimu, taip pat geriau kontroliuoti narkotinių medžiagų, prekursorių bei psichotropinių vaistų apyvartą, atsižvelgiant į valstybės ekonominės ir socialinės plėtros perspektyvas ir išteklius perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis;
– Formuoti veiksmingesnę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politiką (tiek nacionalinę, tiek savivaldos lygmens), geriau ją įgyvendinti, vykdyti jos priežiūrą (monitoringą) ir administravimą, bendradarbiauti šioje srityje su nevyriausybinėmis organizacijomis, privačiu sektoriumi bei tarptautinėmis organizacijomis.
– Šios programos išdavoje parengta Narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos programa ugdymo institucijose.
– Bendrojo lavinimo mokyklose narkotinių medžiagų vartojimo prevencinis ugdymas yra integruotas į sveikatos ugdymą, o pastarasis integruotas į daugelį mokomųjų dalykų ar dėstomas kaip papildomojo ugdymo ar pasirenkamas dalykas.
Įgyvendinant narkotikų prevencijos programas jaunimo tarpe didžiausias dėmesys yra skiriamas mokykloms, tad reikėtų plačiau aptarti kaip yra vykdoma narkomanijos prevencija mokyklose: kokie yra jos principai, keliami reikalavimai, ypatumai.

4. NARKOMANIJOS PREVENCIJA MOKYKLOSE

Pagrindiniai narkomanijos prevencijos mokyklose principai

Jaunų žmonių požiūrį į narkotikus, jų elgesį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Mokykla gali ir turi suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti socialinius įgūdžius, padėsiančius atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus.
Statistiniai duomenys liudija, kad nemažai moksleivių jau yra susipažinę su įvairiomis narkotinėmis medžiagomis ir dažniau ar rečiau jas vartoja. Todėl reikėtų ne tik stengtis apsaugoti visus moksleivius nuo narkotinių medžiagų vartojimo, bet ir padėti tiems, kurie jau pabandė šių medžiagų. Planuojant bei organizuojant prevencinį darbą mokykloje labai svarbu turėti omenyje visus asmenybės, psichologinius, kultūrinius, socialinius, šeimos ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos jaunimo nuostatoms bei elgesiui.
Prevencinėms programoms, priemonėms mokykloje yra keliami tokie reikalavimai:
• Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.

• Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo.
• Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie narkotikų vartojimo.
• Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo – be narkotikų – privalumus.
• Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksnius.
• Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių.
• Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nėra efektyvu. Prevencijos klausimais galima ne tik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.
• Būtinas prevencinis darbas ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines medžiagas, kuriomis svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais. Tėvai turi žinoti ir apie “įspėjamuosius signalus” bei tai, kur galima kreiptis pagalbos, paramos.
• Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai vadinamasis “jaunimas-jaunimui” ar “bendraamžiai-bendraamžiams” principas. Narkomanijų prevencijos programos, kuriose naudojamas šis principas, laikomos pačiomis efektyviausiomis.

Narkomanijos prevencijos ypatumai mokyklose

Norint, kad jaunimas suprastų narkotikų vartojimo žalą, pasakytų narkotikams tvirtą “NE”, turi būti organizuojamas prevencinis darbas mokyklose. Lietuvoje yra nemažai įstaigų, organizacijų, kurios dirba narkotikų prevencijos srityje, yra sukaupusios nemažai patirties, išleidusios mokomosios literatūros, organizuojančios įvairius kursus, seminarus šia tema. Narkotikų vartojimo prevencijos klausimai dažniausiai įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, o šios integruojamos į daugelį mokomųjų dalykų arba dėstomos kaip papildomojo ugdymo ar pasirenkamasis dalykas.
Dažniausiai narkotikų vartojimo problema mokykloje nagrinėjama vertybinių nuostatų ir sveikos gyvensenos suvokimo, charakterio ir valios ugdymo atžvilgiu. Šių temų aptarinėjimas per pamokas priklauso nuo pedagogo išprusimo, pasirengimo, patirties ir gebėjimo diskutuoti apie šiuos dalykus. Deja, tik nedidelė dalis mokytojų yra susipažinę su vykdomomis programomis, išleistais ir mokyklai siūlomais leidiniais. Tuo galima paaiškinti pirminei narkomanijos prevencijai siūlomų metodų, formuojančių bendruosius kultūrinius, socialinius įgūdžius bei nuostatas, skatinančių moksleivius aktyviau dalyvauti organizuojant prevencijos struktūrą ir įgyvendinimą, taikymo ribotumą.
Labai svarbu žinoti, kad nuostatoms, vertybėms, savigarbai ir savęs vertinimui ugdytis padeda visas jaunimo socializacijos procesas. Socializacijos procesas prasideda šeimoje ir plečiasi įtraukdamas bendraamžių, kitų suaugusiųjų asmenų gyvenimo ir elgesio modelį. Mokytojas yra vienas iš tų žmonių, kuris turi įtakos socializacijos procesui.
Tarptautinė patirtis rodo, kad narkotinių medžiagų vartojimo prevencija – tai ne tik žinių ir informacijos teikimas bei higieninių nuostatų ugdymas. Moksliniai tyrimai bei JAV narkotikų vartojimo prevencijos programa mokytojams pateikia keletą pagrindinių elementų, kurie yra efektyviausi dirbant narkotikų prevencijos darbą. Štai jie:
1. Supažindinti moksleivius su priežastimis, kurios paskatina vartoti narkotikus:
a) vidinis asmens spaudimas – smalsumas, noras priklausyti kokiai nors grupei,
noras įtikti bendraamžių grupei ir kt.
b) išorinis socialinis spaudimas – bendraamžių nuostatos, tiesioginis grupės spau-
dimas, žiniasklaidos įtaka.
2. Diegti gyvenimo įgūdžius, kurie padėtų atsispirti bendraamžių spaudimui.
Tai yra: atsisakymo įgūdžiai, sprendimų priėmimas, atkaklumas, mokėjimas
įveikti stresus, emocijų valdymas ir kt.
3. Didinti teorinę moksleivių kompetenciją, kuri stiprintų savigarbą ir paremtų
mokyklos bei bendruomenės vertybes.
4. Suteikti konkrečiam amžiui tinkamų žinių apie narkotikų vartojimo padarinius
bei skirti tam pakankamai pamokų pagal gerai sudarytą prevencijos programą.
5. Vietoj didaktinių priemonių ar gąsdinimo taktikos naudoti sąveikinę ugdymo
techniką (aktyvaus ugdymo metodus), t.y. diskusijas, mokymąsi bendradarbiau-
jant, vaidmenų atlikimą.
6. Įtraukti į aktyvią veiklą šeimą ir bendruomenės narius.
7. Mokyti mokytojus ir teikti jiems reikiamą paramą.
8. Aprūpinti ugdymo medžiaga, kurią mokytojai galėtų lengvai ir tiksliai pritaikyti
ir kuri būtų tinkama moksleiviams.
9. Sukurti ugdymo institucijoje vidine demokratija paremtą tvarką dėl narkotikų
vartojimo ir siekti, kad šios tvarkos besąlygiškai laikytųsi visi bendruomenės
nariai.

Kaip reikėtų kalbėti su moksleiviais apie narkotines medžiagas

Pasak D. Jurgaitienės kalbantis su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalima apsiriboti paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeitė, daugelis pabandė narkotikų arba tam pritarė. Kai kuriose klasėse tokių vaikų gali būti apie 10-20 proc.
Narkotikai – populiari įvairiausių moksleivių vakarėlių, pertraukų pokalbių tema. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose. Suaugusiųjų, požiūris į juos labai miglotas, o juk būtent suaugusieji šiandien ruošiasi šviesti jaunimą: skaito paskaitas apie narkotikus, organizuoja įvairaus pobūdžio akcijas. Daugeliui žmonių kyla klausimas, ar verta tai daryti? Dažnai paskaita ar pokalbis apie narkotikus neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigti kiekvieną pasakytą sakinį. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS, lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo jų priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tik ne apie narkotikus. Antra vertus, vaikų žinios apie narkotikus labai savotiškos: jos nėra paviršutinės, bet įsidėmimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai, ką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeivių peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apie malonius pojūčius, kuriuos teikia narkotikų vartojimas, vaikai galvoja, kad “lengvieji”-tabletės, milteliai, cigaretės ir pan. -tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rūkomi, dedami ant liežuvio – mažai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitų, kuriuos įsidėmi vaikai, pvz., “jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi”, “vienas kartas tikrai nepakenks”, “jeigu tik rūkysi, bet nesileisi į veną, narkomanu netapsi” ir t.t.
Šiandien lektorius, einantis į mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitų, turi būti labai gerai tam pasiruošęs: žinoti naujas nelegalių narkotikų rūšis, naujas jų prekines formas, naujus pasiūlos ir vartojimo būdus bei orientuotis, kokių tikėtis klausimų. Jo užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotikų arba svyruoja. Kolektyvinė diskusija mažai tepagelbės tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba juos platina mokykloje. Su jais reikėtų kalbėtis individualiai. Geriausias būdas dirbti su klase būtų atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo nevartojančiųjų arba dar geriau – suskirstyti klasę į tris grupes: 1) nevartojantys, bet galintys pradėti; 2) svyruojantys; 3) vartojantys arba tam pritariantys. Suskirstyti vaikus į grupes pravartu ir todėl, kad vieniems ir kitiems informacija pateikiama skirtingai. Vartojančius narkotikus vaikus paprastai domina narkomanų gydymo sąlygos, kartu su narkotikais plintančios ligos, pagalba narkomanams ir pan. Nevartojantiesiems dažniausiai rūpi, kokius pojūčius sukelia vieni ar kiti narkotikai, ar tampama narkomanu pabandžius narkotikų tik vieną kartą, ar narkomanija išgydoma ir t.t. Šis modelis, kai vaikai skirstomi į tris grupes, plačiai taikomas Kaliningrado bendrojo lavinimo mokyklose (A.Dreizinas, 2000), be abejonės, tinka ir mūsų šalies vaikams.
Daugelis lektorių gali pateikti labai daug tikslios negatyvios informacijos apie narkotikus, bet tai ne visada reikalinga. Paskaita apie narkotikus neturi būti moralizavimas arba gąsdinimas. Labiausiai vaikus įtikina faktais pagrįsta informacija, paliekant išvadas jiems patiems, arba toks žinių pateikimo būdas, kai aktyviai dalyvauti turi ir jie patys (pokalbis, diskusija, aptarimas). Tačiau dažniausiai vaikai priima tik tokią informaciją apie narkotikus, kuri jiems šiuo metu patogi ir naudinga.
Daugelys autorių sutinka, kad pati efektyviausia yra paskaita arba diskusija mažoje auditorijoje su vienodo amžiaus ir išprusimo vaikais.

Socialinių įgūdžių formavimas

Kadangi narkotikų vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių, prevenciniame darbe apsiriboti vien informacija nepakanka. Labai dažnai, kaip jau minėjome, jaunimas ima vartoti narkotikus bendraamžių įtakoje arba norėdami nusiraminti, sumažinti stresą, įtampą. Todėl svarbu formuoti jaunimo sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie narkotikų vartojimo. Socialiniai įgūdžiai įgalina pakeisti žinias -“Ką aš žinau” ir nuostatas bei vertybes – “Ką aš galvoju,jaučiu,tikiu” į veiksmus – “Ką daryti ir kaip daryti”.
Narkotikų vartojimo prevencijos programose yra akcentuojami šie socialiniai įgūdžiai:
• Problemų sprendimas. Šis įgūdis įgalina konstruktyviai spręsti problemas. Moksleiviai turi įsisavinti keturis problemų sprendimo žingsnius: problemos apibrėžimas; įvairių sprendimo būdų ieškojimas,šių sprendimo būdų įvertinimas (teigiamų ir neigiamų ypatumų); vieno sprendimo pasirinkimas ir veiksmų suplanavimas.
• Sprendimų priėmimas. šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius sprendimus. Moksleivis turi mokėti pats pasirinkti, nuspręsti ir “savo kailiu” pajusti tokio sprendimo ar pasirinkimo pasekmes. Tada, prieš pasielgdamas vienaip ar kitaip, jis pirmiausia pagalvos.
• Bendravimo įgūdžiai. Jie įgalina užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais.
• Streso įveikimas. Tai streso šaltinių mūsų gyvenime atskleidimas ir žinojimas, kaip jie mus veikia. Galima pabandyti jų išvengti arba konstruktyviai išspręsti situaciją.
• Atsisakymo įgūdžiai. Jie įgalina pasipriešinti bendraamžių ar kitokiam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pasakyti ,,NE”. Išmokę pasakyti ,,NE”, moksleiviai apsaugos save, savo interesus, vertybes. Sugebėjimas pasakyti tvirtą ,,NE” rodo ne silpnumą, o stiprybę.
Formuodami šiuos socialinius įgūdžius, mes galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateity išvengti daugelio problemų.

4. APIBENDRINIMAS

Narkotikų plitimas Lietuvoje tapo nevaldomu, griūties pobūdžio procesu. Tai liudija valstybės institucijų pateikti duomenys. Narkotikų mafija giliai įsišaknijo ir per trumpą laikotarpį Lietuvoje sukūrė gerai organizuotą narkotikų tiekimo tinklą, efektyvius jų platinimo būdus. Narkotikai prasiskverbė į mokyklas, jau nusinešė nemaža jaunų gyvybių, atnešė daugelį nelaimių šeimoms. Narkotikai skatina organizuotą nusikalstamumą, sukelia grėsmę valstybės saugumui. Mūsų valstybė ir visuomenė per tą laikotarpį nesugebėjo sutelkti jėgų ir tinkamai pasipriešinti narkotikų platintojams. Jaunimo tarpe plinta narkotikų kultūra, grindžiama melagingomis idėjomis ir mitais. Įvairiomis priedangomis, o kartais ir atvirai, skleidžiamos idėjos, jog narkotikus, bent jau silpnuosius, reikia legalizuoti. Neretai tam pasitarnauja žiniasklaida. Be to, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Tai pakerta jaunimo priešinimąsi narkotikams. Todėl tarp vaikų ir paauglių narkotikai plinta vis greičiau. Kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys, didelė dalis jaunimo jau turi asmeninę patirtį. Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji – mokytojai ir tėvai (B. Burba, E. Čiapaitė,1997). Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų.
Esant narkotinių medžiagų plitimo jaunimo tarpe grėsmei, narkomanijos prevencija mokyklose tampa ypač aktuali. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose yra nusakytos ugdymo turinio gairės, akcentuojant vertybinių nuostatų, gebėjimų ir žinių integraciją. Dažniausiai tokios programos apima ne vien specifines žinias apie apie narkotines medžiagas, bet ir bendruosius gebėjimus, gyvenimo įgūdžius bei nuostatas, kurios ugdo tam tikrą moksleivių socializacijos laipsnį, formuoja psichosocialinę kompetenciją, kas neretai lemia narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos efektyvumą. Šiandien labai svarbu ugdyti socialinius įgūdžius: gebėjimą atsispirti bendraamžių (socialiniam) spaudimui, tinkamai vertinti reklamą, kai kuriuos suaugusiųjų veiksmus. Prevencijos efektyvumą didina įvairios, vietose vykdomos programos (projektai), kurie remia narkotinių medžiagų vartojimo prevenciją, formuoja bendra-kultūrinius, socialinius įgūdžius ir nuostatas. Programų (projektų) efektyvumą didina prevencijos metodų įvairovė, pačių moksleivių dalyvavimas tiek organizuojant (planuojant) programos struktūrą, tiek įgyvendinant ją. Šios programos (projektai) turėtų numatyti moksleivių užimtumo problemas, alternatyvių priemonių pasiūlą ir pasirinkimą.Prevencinis darbas mokyklose yra būtinas, kad jaunimas suprastų narkotikų žalą, mokėtų jų išvengti ir išsiugdytų reikiamus gyvenimo įgūdžius.

Literatūros sąrašas

1. Alkoholis ir kiti narkotikai. Atviros Lietuvos fondas. Vilnius, 1992
2. Aškinytė R., Bulotaitė L. ir kt. .Mokykla be narkotikų. Metodinės rekomen-
dacijos. Vilnius, 2002.
3. Avižinis S., Čaplinskas S. ir kt. Narkomanija ir jos prevencija. Informacinė
medžiaga.Vilnius, 2001.
4. Bulotaitė L. Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje.
Vilnius, 2000.
5. Bulotaitė L. Moksleiviai ir narkotikai (tyrimų medžiaga). Vilnius, 1998
6. Černiauskienė M. Apie priklausomybę sukeliančias medžiagas ir jų vartojimo
prevenciją ugdymo institucijose: Metodinė medžiaga. Vilnius, 2000
7. Davidavičienė A. G., Stonienė L. Narkotikų vartojimo ir ŽIV/AIDS prevencija
ugdymo institucijose. Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2000.
8. Davidavičienė A.G. Sveikos gyvensenos įtvirtinimas mokyklose. Vilnius,
1996.
9. Kaip įveikti alkoholio ir narkotikų problemas: Vadovėlis gydytojams, medici-
nos seserims, socialiniams darbuotojams / PSO, Vilniaus narkologijos centras.
Vilnius, 1994.
10. Vogt F. Narkotikai – grėsmingas mūsų laikų šauksmas. Vilnius, 2001.
11. http://www.stok.lt/official/prevencija

Leave a Comment