Narcizmas

TURINYS

1. NARCISTINĖ ASMENYBĖ. KAS TAI? 2
2. NARCIZMO TEORIJOS 4
3. NARCIZMAS: NORMA AR PATOLOGIJA? 6
SANTRAUKA 8

IŠVADOS 10

LITERATŪROS SĄRAŠAS 11

1. NARCISTINĖ ASMENYBĖ KAS TAI?

„Mano gyvenimas visiškai beprasmis – tarsi kažkas uždėjo man akinius, kurių vienas stiklas iki begalybės viską padidina, o kitas – tiek pat sumažina“
(S. Kierkegaard)

Kai kurių žmonių asmenybės struktūros „pagrindinis tikslas“ – palaikyti savigarbą. Tai šios asmenybės daro nuolatos rinkdamos „savęs patvirtinimą“ iš šalies. Tokią asmenybės struktūrą psichoanalitikai vadina narcistine asmenybe. Visi mes šiek tiek jautrūs tam, kuo esame ir kiek vertingais jaučiamės esą. Todėl savo gyvenimą stengiamės kurti taip, kad būtume patenkinti paatys savimi. Kai mus giria – auga pasididžiavimo savimi jausmas. Kai mus peikia ar kritikuoja – savigarbos jausmas mažėja.
Tačiau kai kuriems žmonėms susirūpinimas „narcistinėmis atsargomis“ arba kitaip tariant, savigarbos jausmo palaikymu, užtemdo visus kitus tikslus. Užtemdo taip smarkiai, kad jie tampa pasinėrę tik į save. Narcizmas – ir normalus, ir patologinis, domino daugelį psichologų – šiai temai dėmesį skyrė Z.Freudas, A.Adleris, O. Rankas ir kiti. Pačioje psichoanalizės teorijos raidos pradžioje buvo pastebėtos asmenybės, turėjusios problemų su savęs vertinimu. Šių pacientų patyrimą geriausiai nusako deficito moodelis: jų vidiniame gyvenime „kažko trūksta“. Susirūpinusios tuo, kaip jas priima aplinkiniai, narcistinės struktūros asmenybės giliai išgyvena jausmą, kad yra apgautos ir nemylimos.
Kuomet Z.Freudas nagrinėjo narcizmo problemą, ji dar nebuvo tokia paplitusi. Šiuolaikiniame pasaulyje ji – tarsi epidemija. Pasaulis labai gr

reitai kinta. Mes dažnai keičiame gyvenamą vietą. Masinės informacijos priemonės naudojasi mūsų atvirumu, kelia mumyse godulį, norą laikytis aukštosios visuomenės standartų. Visa tai užslopina žmonių vidines normas, nulemtas religinių tradicijų. Greitų permainų laikais masinėje kultūroje betarpiškas įspūdis, kurį kas nors sukelia aplinkiniams, gali būti stipresnis ir geresnis, negu įspūdis, kurį sukeltų nuoširdumas – bruožas, kuris vertinamas mažesnėse ir stabilesnėse bendruomenėse.
Daugelis Freudo pacientų negalėjo pakomentuoti savo pasiekimų bei trūkumų. Tokią savybę Freudas aprašė kaip „griežtą super -ego“. Dabar yra atvirkščiai. Šiuolaikiniai pacientai subjektyviai jaučiasi „tušti“. Jie pergyvena dėl to, kad nepritampa, o ne dėl to, kad nesilaiko savo principų. Jie gali be perstojo svarstyti apie regimas vertybes, tokias kaip: grožis, garbė, turtai, tačiau ne apie užslėptus savo asmenybės aspektus – identiškumą ir viisumą. „Įvaizdis“ pakeičia esmę. Tai, ką Jungas vadino persona ( savęs pateikimas išoriniam pasauliui) tapo svarbesniu, gyvesniu ir labiau patikimu dalyku, negu tikroji asmenybė. E. Jones savo darbe „Dievo kompleksas“ aprašė tokį žmogaus tipą, kuris charakterizuojamas tokiais bruožais: ekshibicionizmu, susvetimėjimu, emociniu nepasiekiamumu, fantazijomis apie visagalybę, savo kūrybinių sugebėjimų pervertinimu ir tendencija teisti bei smerkti kitus. Kai toks žmogus suserga, jis atvirai demonstruoja kliedesį, kad iš tiesų yra Dievas.
Psichoanalizės tyrimų eigoje paaiškėjo, kad asmenybės didybė – grandioziškumas – yra tik viena iš narcistinės pr
roblemos formų arba „savojo AŠ sutrikimas“. Šiuolaikinės psichoanalitinės koncepcijos aprėpia daugybę branduolinių identiškumo ir savivertės problemų. Daugelis autorių pastebėjo, kad kiekviename savimylos ir grandioziškumo jausmo apimtame „narcize“ slypi susirūpinęs savimi, nedrąsus vaikas. O kiekviename depresiškame ir savikirtiškame “narcize“ slypi grandioziškas požiūris į tai, kokiu šis žmogus turėtų arba galėtų būti. Bendra visoms narcistinėms asmenybėms yra : vidinis jausmas arba baimė, kad jie „netinka“, nepritampa; gėdos, silpnumo ir savo žemos padėties jausmas. Jų kompensacinis elgesys gali būti skirtingas, tačiau viduje visada glūdės susirūpinimas.
Narcistinės struktūros asmenybės gali naudoti daugybę psichologinės gynybos mechanizmų, tačiau labiausiai joms būdinga idealizacija ir nuvertinimas. Idealizuojant savąjį AŠ, kitų žmonių reikšmingumas ir rolės nuvertinamos, ir atvirkščiai. Grandioziškumo, didybės jausmas gali būti jaučiamas viduje arba projektuojamas į aplinką. Vyksta nuolatinis rangavimo procesas, kurį narcistinės asmenybės naudoja nuolat, susidurdamos su bet kokia problema.( Kuris gydytojas “geriausias“? Kuri mokykla vaikui „geriausia”?).

Narcistinei asmenybei yra būdingas perfekcionizmas. Tokie žmonės išsikelia sau nerealius idealus, ir – arba giria save už tai, kad juos pasiekia (grandiozinė baigtis) , arba ( nesėkmės atveju) jaučiasi nepataisomai nevykėliai, o ne tiesiog žmonės, turintys silpnybių (depresinė baigtis). Šie pacientai iš psichoterapijos laukia savęs ištobulinimo, o ne savęs supratimo siekiant rasti efektyvesnius būdus savo poreikiams realizuoti. Kartais narcistinės asmenybės sprendžia savęs vertinimo problemą laikydami ka
ažką kitą – meilužį, mokytoją, literatūrinį personažą – tobulybe. Tuomet jie pajunta savo didingumą identifikuodamiesi su tuo žmogumi (AŠ jo priedas, kuris negali suklysti). Kai kurie žmonės visą gyvenimą ką nors idealizuoja, ir nuverčia nuo pjedestalo tada, kai aptinka to žmogaus netobulumą.
Narcistinės dilemos perfekcionistinis sprendimas yra griaunantis patį save. Nepasiekiami idealai kuriami tam, kad kompensuoti savojo AŠ defektus.
Kaip jau buvo minėta, žmonės su narcistine diagnoze nuolat jaučia netikrumą, pavydą, gėdą, tuštumą, bjaurisi savimi, jaučiasi nepilnaverčiai arba kompensuoja tai priešingais dalykais – savo didybės jausmu. Tai yra priešingos ego būsenos: didybė (viskas puiku) ir išsekimas ( viskas blogai). Narcistinės asmenybės tam tikrame lygyje suvokia savo psichologines silpnybes. Jie bijo išsiskyrimo, bijo staiga prarasti savigarbą, kaip niekas kitas jie bijo netikėtų stiprių jausmų. Jie jaučia, kad jų identiškumas itin trapus. Jis neatlaiko įtampos ir subyra. Jų baimė dažnai nukrypsta į susirūpinimą savo fizine sveikata. Šiems žmonėms būdinga hipochondrija (pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant) ir liguista mirties baimė.
Dėl perfekcionizmo, narcistinės asmenybės vengia jausmų ar veiksmų, kurie parodytų, kad jie patys negali ko nors padaryti ir kad jie yra priklausomi nuo kitų. Dėkingumas – tai jausmas, kurį narcistinės asmenybės neigia. Apgailestavimas dėl savo klaidų jiems reikštų savo defekto pripažinimą. O dėkingumas kam nors už
ž pagalbą – patvirtintų tai, kad jiems jos reikia. Narcistiški žmonės kuria pozityvų savęs jausmą iliuzijos pagrindu. Jų iliuzija byloja, kad nebūna nesėkmių, kad niekad nereikia kitų pagalbos.

2. NARCIZMO TEORIJOS

Iš šiuolaikinių psichoanalitikų ir jiems artimų autorių narcizmui ir jo terapijai daug dėmesio skyrė H.Kohutas, O.Kernbergas, G.Gabbardas, S.Johnsonas, P.Wachtelis.
H.Kohutas labiausiai pabrėžė ankstyvųjų išorinių, realių santykių svarbą asmenybės raidai ir patologijai. Jis ypač aktyviai skatino tirti ankstyvuosius motinos ir vaiko santykius. Manoma, kad Kohuto narcizmo teorijos raidai ir galutiniam pavidalui labai didelę reikšmę turėjo jo pacientai. Kadangi jis, praktikuodamas privačiai, dirbo tik su ambulatoriniais pacientais, į jį kreipdavosi asmenys, kurie apskritai neblogai susidorodavo su išorinės realybės reikalavimais, išlaikydavo socialinio elgesio normas, galiausiai – galėdavo susimokėti už psichoanalizę. Šių pacientų narcizmas pasireikšdavo neaiškios depresijos simptomais, ypač dideliu jautrumu kritikai ar nepritarimui, nepasitenkinimu savo tarpasmeniniais santykiais, labai pažeidžiamu savivertės jausmu. Pagrindinis jų gyvenimo tikslas buvo išvengti aplinkinių priekaištų ar pajuokos, todėl jų gyvenime nebuvo džiaugsmo ir aistros, o tik siekis „nepakliūti“. Pagrindinė Kohuto mintis apie šiuos pacientus – jie yra nuskriausti (dažniausiai savo realios motinos) ankstyvoje vaikystėje ir dabar savo desperatišku elgesiu tik mėgina gauti iš gyvenimo tai, ko tuomet nepavyko gauti.
Panašiai kaip Kohutas narcizinę patologiją vertino ir S. Johnsonas, nors pastarasis labiau siejo ją su klasikine objektų ryšių teoriją. Jo nuomone, narcizinės asmenybės pamatinio saugumo jausmas yra nepažeistas, o esminės problemos yra atsiradusios pakartotinio sugrįžimo subfazėje (M.Mahler terminai). Tuo metu augantis vaikas iš savo mamos gaudavo maždaug tokio turinio žinią: „Būk ne toks, koks esi, bet toks, kokio noriu aš. Toks, koks esi, tu mane pykdai, gąsdini, nuvili ir aš tavęs nemylėsiu. Būk toks, kokio aš noriu, tada aš tave mylėsiu“. Apskritai, pakartotinio sugrįžimo sugfazėje kylančios problemos yra pačios sunkiausios daugeliui vaikus auginančių motinų. Tuomet reikia mokėti leistis būti savo vaikui kaip archajišku savasties objektu ir tuo pat metu toliau sugebėti sutalpinti visus šio jausmus, palaikyti jį. Jei motinos nesugeba šiuo laikotarpiu leistis vaiko išnaudojama, tuomet dažniausiai ji pati ima išnaudoti vaiką savo poreikiams patenkinti. Taip sukuriama netikroji vaiko savastis, kuri yra ypač pažeidžiama dėl to, kad įkūnija sustingusį grandioziškumo siekį ir puikiai suvokia, kiek šios grandiozinės fantazijos ir poreikiai yra nerealūs. Pagrindinis išgyvenimo mechanizmas šiems žmonėms yra nepaliaujamas mėginimas atitikti grandiozinius reikalavimus ir standartus ( perfekcionizmas), nors jie nepripažįsta ir nesuvokia primityviosios šio grandioziškumo prigimties.
S.Johnsonas kitame to paties savybių spektro gale mato visiškai kitokias asmenybes, kurias taip pat galima vadinti narcizinėmis. Jos žymiai labiau atitinka psichiatrinėse klasifikacijose aprašomą narcizinį asmenybės sutrikimą turinčių pacientų simptomatiką. Tai „storaodžiai“, arba „nejautrieji“, narcizai, kuriems būdingas tikėjimas tik laimėjimais, pergalėmis, perfekcionizmas, nejautrumas kitų jausmams, atjautos trūkumas ar net visiškas nebuvimas, išdidumas ar grandioziškumas, išskirtinumo jausmas, manipuliavimas kitais siekiant savo tikslų – kiti žmonės suvokiami tik kaip įrankiai jiems pasiekti. Jie suvokia save kaip visiškai susiliejusius su sau svarbiais asmenimis, todėl privalo automatiškai ir besąlygiškai vykdyti jų norus arba realizuoti jų lūkesčius, tad jie tiesiog įtužta, jei taip nėra.
Dar vienas psichoanalitikas, daug rašantis apie narcizmą, bet suprantantis ir aiškinantis jį visiškai skirtingai, yra Oto Kernbergas. Šis mokslininkas daugiausia remiasi varų ir objektų ryšių teorijomis, todėl narcizmą ir su juo susijusius reiškinius vertina visiškai kitaip nei Kohutas. Kernbergas atkreipia dėmesį į kelias reikšmingas Kohuto teorijos ir technikos spragas. Jo nuomone, Kohutas, pirma, neišskyrė normalios ir patologinės idealizacijos procesų, o tai esą labai skirtingi psichiniai procesai. Pasak Kernbergo, patologinė idealizacija gali byloti visiškai ne apie vaikystėje paciento išgyventą idealizacijos deficitą, bet apie kitus psichinius procesus:
1. Idealizacija kaip gynybos nuo savo agresijos manevras – tokiu atveju ji atskiriama nuo nuvertinimo.
2. Idealizacija kaip atvirkštinė reakcija jaučiant nesąmoningą gėdą.
3. Idealizacija kaip grandiozinės savasties projekcija ir kitą.
Akivaizdu, kad šie skirtingi gynybos mechanizmai liudija visiškai skirtingus asmenybės organizacijos lygius.
Pats Kernbergas manė, kad narcizmas gali būti dviejų pavidalų – normalaus ir patologinio. Normaliu narcizmu jis laikė libido investavimą į savastį, kurioje yra harmoningai integruotos „geros“ ir „blogos“ savasties reprezentacijos. Patologiniu narcizmu jis laikė visas tas libido investavimo formas, kurios nukreiptos į patologiškos struktūros savastį. Šioje patologiškoje savastyje Kernbergas mato tris sudėtines dalis:
● Realios savasties reprezentacijas
● Idealios savasties reprezentacijas
● Idealių objektų reprezentacijas
Vienas iš svarbių teorinių Kernbergo teiginių yra tvirtinimas, kad narcizmui susiformuoti labai didele reikšmę turi superego formavimosi problemos. Jo nuomone, normalų superego sudaro trys internalizuotų objektų ryšių sluoksniai:
1. Tėvų draudimai ir paliepimai
2. Tai ego idealas, kurį sudaro internalizuotos savasties ir objektų reprezentacijos.
3. Tai realistiškojo superego sritis, susiformuojanti latentinėje asmenybės raidos stadidjoje.
Narcistinei asmenybei atpažinti ir taikyti atitinkamus psichoterapijos būdus H.Wiersema siūlo tokius požymius:
● akivaizdžiai ribinio lygio funkcionavimas – pvz., prasta impulsų kontrolė.
● ryškus žiaurumas ar sadizmas.
● antisocialios asmenybės savybės.
● nesidomėjimas kitais.
● intensyvios paranojinės rakcijos.
● pastovus įniršis, nukreiptas į kitus ir racionalizuojamas kaip tų kitų klaidos.

3. NARCIZMAS: NORMA AR PATOLOGIJA?

1960 – taisiais psichoanalitikas H.Kohutas metė rimtą iššūkį iki tol gyvavusiai narcisizmo teorijai. H. Kohuto nuomone, normalaus ir sveiko narcizmo augimas ir formavimasis yra būtinas asmenybės vystymosi procese. Narcizmas buvo vertinamas kaip “kažkas blogo”, laikomas psichinio nesveikumo bruožu. Buvo galvota, kad narcistiškas žmogus – nebrandus. H. Kohuto tyrinėjimai parodė, kad sveikas narcizmas yra sėkmingo gyvenimo sąlyga.
H.Kohutas cituoja Z. Freudą:” Žmogus, išaugęs kaip mamos numylėtinis, eina per gyvenimą kaip užkariautojas. Toks jo pasitikėjimas savo sėkme dažnai išprovokuoja realią sėkmę”. Psichoanalitikas J.Holmes tyrinėjo narcizmo problematiką. Jo tyrimai atskleidė, kad vaikai, kurių sveikas narcizmas buvo pažeistas vaikystėje, vėliau turi psichologinių problemų – jie kenčia nuo narcistinio arba ribinio sutrikimo. Toks pacientas tiki, kad jis buvo nelauktas vaikas. Arba kad jį įvaikino. Jis gali būti įsitikinęs, jog mama jį gimdė labai sunkiai, kad net nusprendė daugiau nebeturėti vaikų. Arba kad jis kaltas dėl mamos pogimdyvinės depresijos atsiradimo. Arba kaltas dėl to, kad šeimą paliko tėvas. Visos šios idėjos kyla iš narcistinio Aš, kuris vaikystėje buvo traumuotas.
Kuomet viskas šeimoje vyksta teisingai, vaikas išmoksta suvokti save kaip ypatingą ir mylimą. Jis sugeba išgyventi savo didybę ir gauti malonumą iš sveiko egshibicionizmo. Į trimetį vaiką, šokinėjantį nuo krėslo ant sofos ir šaukiantį: “Žiūrėkite, aš moku skraidyti!”, tėvai žiūrės su meile ir švelnumu. Kai po kelerių metų jis pradės lankyti mokyklą, tėvai, pasitikdami vaiką po pamokų, iš karto pastebės jį minioje, lyg jis butų apgaubtas stebuklingos šviesos. “Tėvai, nesugebantys šitaip mylėti savo vaikų, sėja juose gėdos ir nemeilės sau sėklą”,- rašo J.Holmes.
Galutinį smūgį narcizmui suduota mirtingumo suvokimo faktas. Susitaikymas su mirties egzistavimu rodo brandumą ir išmintį. H.Kohuto teigimu, sėkmingai nugalėjus narcizmą ir priėmus mirties egzistavimo faktą, mes išmokstame save vertinti realiai – t.y., nepervertindami arba nenuvertindami, bei vystyti savo kūrybines galias, humoro jausmą, pasitikėti savo intuicija ir empatija. Šis procesas paradoksalus. Tam, kad žmogus galėtų nugalėti savo narcizmą, jo narcizmas pirmiausia turi gerai įsitvirtinti žmoguje. Pagal H.Kohuto teoriją, narcistiškumo stygius veda prie daugybės problemų. Lygiai taip pat, kaip ir pernelyg didelis narcistiškumo kiekis. Patologiniai narcicizmo bruožai, tai – kitų žmonių išnaudojimas/panaudojimas siekiant savo tikslų, negailestingas egocentrizmas, empatijos nebuvimas žmoguje.
Narcistinis Aš susideda iš tokių jausminių dalių:
– išorinis priklausomybės neigimas,
– iš to kylanti didžiulė meilė sau,
– po šiais ‘sluoksniais” slepiasi pyktis ir pavydas,
– o dar giliau – frustruotas (nepatenkintas) meilės ir rūpesčio troškimas.
Du tipažai, kuriuos psichologijos teorija “pasiskolino” iš graikų mitologijos – tai Narcizas ir Echo. Senąjame mite pasakojama apie Narcizą, upių dievo Kefiso gražuolį sūnų, atstūmusį nimfos Echo meilę. Narcizas buvo nubaustas Afroditės – pamilo savo atvaizdą šaltinyje ir mirė iš aistros. Dievai pavertė jį gėle. Narcizas – gražuolis, įsimylėjęs save. Jis nepasitiki kitais. Santykiuose su žmonėmis jis veikia naudodamas bausmes bei prievartą. Mokykloje arba su bendraamžiais Narcizas turi būti priekabiautojas, besirenkantis Echo tipo aukas. Tai jo grobis. Echo, atvirkščiai, iliustruoja ambivalentišką prieraišumą. Jos asmenybė egzistuoja tik kaip reakcija į kitus žmones. Ji niekada neužima aktyvios rolės. Jos narcizmas yra anti – narcizmas. Ji griebsis kito žmogaus (objekto) kaip paskutinės vilties pasiekti nors minimalų saugumo pojūtį. Ir Narcizas, ir Echo turi savo vidinę logiką. Narcizo logika remiasi įkyraus pasitikėjimo savim jausmu. O Echo – nenugalima priklausomybe nuo kitų.
Kad narcistinis charakteris nėra retenybė, byloja gausūs pavyzdžiai, kuriuos galime rasti pasaulinėje literatūroje. Pavyzdžiui – Ovidijaus mitas apie Narcizą, Šekspyro 62-as sonetas, Oskaro Vaildo romanas “Doriano Grėjaus portretas” ir kt. Narcizmas, kaip klinikinis fenomenas, gali būti vertinamas kaip bandymas panaudoti patį save kaip patikimą atramą/ramstį. Patologinis narcizmas gydomas psichoterapijoje.

SANTRAUKA

Žmonės-narcizai yra savotiškai nubausti. Šie bruožai iš dalies įgimti, iš dalies susiję su tuo, kad žmogus tarsi sustojo emociniame vystymesi – emociškai jam kokie du metai. Tik pasakyti “įsimylėję save”- reiškia pasakyti pusę tiesos. Visa tiesa yra ta, kad sulaukęs brandaus amžiaus toks žmogus jaučia augančią vidinę tuštumą, nerimą ir vienatvę. Tuomet jis kartais ateina pas psichoterapeutą ir turi šansų po kelerių metų darbo pasikeisti. Paaiškėja: narciziškas žmogus iš tiesų nelabai moka mylėti kitus, tačiau visai ne todėl, kad įsimylėjęs save.
Jo sieloje mes atrandame didingumą – įsivaizdavimą, kad jis yra pats stipriausias, pats protingiausias, pats gražiausias. ir labai giliai paslėptą menkumą – kruopščiai ginamą menkumo, silpnumo ir bjaurumo jausmą. Tarsi yra tik dvi būsenos – ir tarsi svarbiausias uždavinys – palaikyti savo didybės jausmą.
Šalia tokio žmogaus netrukus galima pajusti jo panieką – jis žiūri iš viršaus į tai, ką kiti skaito, kaip atrodo, kuo užsiima. Kartais su šia panieka susijęs pavydo jausmas – slaptas menkumas – antra narciziškos didybės pusė. Jei tai vyras, jis neretai niekina visas moteris, bet kartu joms ir pavydi moteriško emocionalumo, sugebėjimo gimdyti vaikus, mokėjimo aistringiau reaguoti lovoje. Jei tai moteris – ji pavydi vyrams jų galimybių, jėgos, faloso. Žinoma, šis pavydas yra labai giliai išstumtas iš sąmonės. Sau pačiam toks žmogus atrodo visiškai tobulas. Jam tik atrodo, kad jį supa žmonės: buki, nevykėliai, neišmanėliai.
Dar viena savybė – nemokėjimas gedėti. Dėl savo psichinės sandaros tokia asmenybė, netekusi ko nors brangaus, ne liūdi, o pyksta! Jai aišku, dėl ko įvyko praradimas – gydytojai nemokšos arba pats žmogus buvo bukas. Pripažinti, kad praradimas – tiesiog liūdnoji gyvenimo dalis – reiškia nustoti niekinti aplinkinius. O tai narcizams nesuprantama.
Tam, kad tokia asmenybė jaustųsi išskirtinė, ji turi puoselėti išskirtinumo atributus – turėti labai prestižišką butą, labai gerą garsų gydytoją, labai galingą automobilį, uždirbti labai didelius pinigus, dirbti pagal asmeninį grafiką – jokiu būdu ne pagal bendrą. Negali stovėti eilėse, ir netgi. nelabai gali tiesiog susituokti.
Tokiems žmonėms sudėtinga palaikyti emocinius ir kartais net seksualinius santykius. Juk priešinga lytis – tai niekinama ir slaptą pavydą sukelianti būtybė.
Tokios asmenybės ieško tobulos, sau lygios ar dieviškos būtybės. Jis gali idealizuoti: gydytoją, turtuolį, politiką, garsią istorinę figūrą. Tačiau labai greitai nusivilia jais ir ima pykti bei niekinti.
Narcizinei asmenybei būdingas savo vertės sureikšminimas ir kraštutinis jautrumas kritikai. Šie žmonės linkę fantazuoti apie begalinę jaunystę, jėgą, todėl tampa labai jautrūs sveikatos blogėjimui ir savo „grožio“ kritikai. Tokie asmenys siekia žavėti kitus ir būti mylimi, santykius stengiasi palaikyti tik su tais, kurie jų atžvilgiu nusiteikę geranoriškai. Bet kokia kritika sukelia jų pyktį. Šie asmenys nepasižymi jautrumu kitų atžvilgiu, yra gana arogantiški. Yra ir kita grupė narcizu, kurie netrokšta žavėti, tačiau vengia nuvertinimo. Tai drovūs, vengiantys atviro dėmesio, bijantys kritikos asmenys. Tačiau ir jų simptomų pagrindas – grandiozinė savastis, šiuo atveju slepiama dėl nuvertinimo baimės.

IŠVADOS

Anot psichoanalitikų, narcizinė asmenybė yra ta, kuri nuolat ir visokiais būdais bando palaikyti savo savigarbą, yra priklausoma nuo kitų žmonių požiūrio į ją, kadangi jai nuolat reikalingas „savęs patvirtinimas“ iš šalies. Tokioms asmenybėms būdinga idealizacija, perfekcionizmas, kraštutinis jautrumas kritikai ir nuvertinimas. Narcizinės asmenybės labai dažnai kuria nepasiekiamus idealus tam, kad būtų kompensuoti savojo Aš defektai.
Tačiau teorijų narcizmui apibūdinti yra labai daug ir skirtingų. Psichoanalitikas H.Kohutas teigė, kad narcizinė asmenybė yra ne kas kita, kaip asmenybė dar ankstyvoje vaikystėje nuskriausta motinos, ir dabar savo desperatišku elgesiu tik norinti gauti iš gyvenimo tai, ko tuomet gauti nepavyko.
Panašiai kaip Kohutas narcizinę patologiją apibūdino ir S.Johnsonas. Jo manymu, „narcizinės asmenybės pamatinio saugumo jausmas yra nepažeistas, o esminės problemos yra atsiradusios pakartotinio sugrįžimo subfazėje. Johnsonas taip pat išskiria ir kita grupę asmenybių galinčių vadintis narcizinėmis: tai narcizai, kuriems būdingas perfekcionizmas, tikėjimas tik laimėjimais, nejautrumas kitų jausmams, išdidumas, išskirtinumo jausmas.
Dar vienas psichoanalitikas O.Kernbergas tvirtino, kad narcizmui didelę reikšmę susiformuoti turi superego formavimosi problemos.
Kernbergas manė, kad narcizmas gali būti ir normalus ir patologinis. Normaliu narcizmu jis laikė „lipido investavimą į savastį“, kurioje harmoningai pasireiškia „geros“ ir „blogos“ savasties savybės.
Tuo tarpu Kohuto tyrinėjimai parodė, kad sveikas narcizmas yra „sėkmingo gyvenimo sąlyga“. Jo nuomone, narciziškumo stygius veda prie daugybės problemų. Patologiniais narcizmo bruožais jis laiko kitų žmonių išnaudojimą, panaudojimą savo tikslams, negailestingą egocentrizmą, bei empatijos nebuvimą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Mokslinis redaktorius Algirdas Dembinskas, Psichiatrija, Vilnius 2003 (Vaistų žinios)
Liudmila Andrikienė, Eugenijus Laurinaitis, Raimundas Milašiūnas, Psichoanalitinė psichoterapija, Vilnius 2004
Algirdas Kriščiūnas, Psichiatrija, Vilnius 2002 Ciklonas
Stig Fhanér, Psichoanalizės žodynas, Aidai 2005
http://www.mentalhelp.net/poc/view_doc.php/type/doc/id/419
http://narcissism.homestead.com/

Leave a Comment