Motinystė

TURINYS

Įvadas .............................. 3
Dalykai, kuriuos turi žinoti kiekviena motina ....................... 4
Kūdikiui dar negimus .............................. 6
Kūdikio ryšio su motina svarba .............................. 8
Išvados .............................. 12
Literatūra .............................. 13
Priedai .............................. 16

ĮVADAS

Per paskutinius penkiasdešimt metų moters vertė ir motinystės reikšmė smarkiai pasikeitė. Penktajame dešimtmetyje moterys išėjo į darbus, norėdamos padėti kariaujantiems Antrajame pasauliniame kare. Šeštajame dešimtmetyje sugrįžo į namus, šeima ir vėl tapo jų dėmesio centru. Septintajame dešimtmetyje išplito moterų judėjimas, o aštuntą ir devintą dešimtmečiais moterys, derindamos darbą ir namus, suvokė, kad yra tokios pat vertingos kaip vyrai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje mooterys pajuto, kad jų tarpusavio suvokimui kažko trūksta, tad ėmė tyrinėti visas moteriškumo apraiškas. Šiandien motina stengiasi, kad šeima prisitaikytų prie jos, o save siekia pritaikyti prie šeimos.
Paskutinių metų bandoma suprasti, kiek vertingas yra motinos darbas? Kai kurios motinos pluša nuo aušros iki vakaro augindamos vaikus. Namai yra vienintelis jų pašaukimas. Kitos kartais perduoda kai kurias motiniškas pareigas kitiems. Bet visos, kurios augina vaikus, skirdamos jiems savo gyvenimą, patiria išbandymą.
Mūsų visuomenėje mes dažnai susiduriame su dviem nuostatomis, susijusiomis su mootinyste:
 Motinystė nalaikoma darbu.
 Motinystė nevertinama kaip sugebėjimas.
Jeigu esi mama, visuomenėje bus sakoma, kad tu nedirbi. Net jeigu tu esi mama, bet dar dirbi, pavyzdžiui, teisininkės darbą, dienos dalis, kai atlieki motinos pareigas, darbu nelaikoma. Mūsų visuomenėje motinystė nelaikoma darbu. Užduotis užauginti va

aikus ir prižiūrėti šeimą mūsų pasaulyje nevertinama. Motinystė taip pat nevertinama kaip sugebėjimas, todėl daugelis moterų abejoja, ar motinystė svarbi, ar ji turi kažkokią vertę mūsų laikais (E. Morgan, C. Kuykendall. 2002).
Referato tikslai:
• Aptarti dalykus, kuriuos turi žinoti kiekviena motina: ką įtakoja motinystė, ar geri motinos ketinimai visada yra geri vaikui.
• Apžvelgti psichologinio pasiruošimo motinystei temą.
• Aptarti kūdikio ryšio su motina svarbą.

DALYKAI, KURIUOS TURI ŽINOTI KIEKVIENA MOTINA

Kiekviena mama žino, kad motinystė keičia gyvenimą. Kad suprasti, ką keičia motinystė, reikia išmokti iš naujo nustatyti jos vertę. Į vertės apibrėžimą neįeina atlyginimas ir finansinis skatinimas. Motinystės svarbą atskleidžia minčių ramybė, užplūstanti, kai žinote, kad darote ką galite, panaudodamos viską, kas jums duota.
E. Morgan ir C. Kuykendall (2002) rašo, kad motinystė įtakuoja daug ką. Pirmiausia motinystė keičia taavo vaiko gyvenimą. Vaikui reikia motinos. Niekas gyvenime nėra jam toks svarbus kaip motina. Autoriai daro išvadą, kad:
 Motina daro įtaką vaiko psichikos vystymuisi.
Ankstyvoji vaikystė yra lemiamas laikotarpis. Tyrimų duomenimis, vaiko aplinka nuo gimimo iki trejų metų nulemia smegenų struktūrą ir sugebėjimą mokytis.
 Motina daro įtaką emociniam savo vaiko vystymuisi.
Šiame ankstyvajame amžiuje daroma įtaka vaiko sugebėjimui mylėti. Globojanti mamos meilė padeda pagrindą vaiko sugebėjimui mylėti kitus, mokytis ir prisitaikyti prie aplinkos.
 Motinystė daro įtaką mamos gyvenimui.
G. Sosnovskienė (2000) straipsnyje „Ar geri motinos ketinimai visuomet yr

ra geri vaikui“ rašo, kad kartais atsitinka taip, kad mamos, nors ir norėdamos sava vaikams visko paties geriausio, elgiasi ne visai išmintingai. Autorė rašo apie didelės meilės pavojus. Jeigu moteris negali savęs realizuoti visuomeniniame gyvenime ar profesinėje srityje, susilaukia vaikučio, gali būti, kad ji visas jėgas nukreips į mažylį, stengdamasi apsaugoti jį nuo „priešininko“, jos nepriėmusio pasaulio. Vaikas susidūręs su išorinio pasaulio agresyvumu bei pavojais, ieškos prieglobščio motinos meilėje. Susidaro dirbtinis uždaras ratas, kuriame motinos ir vaiko santykiai tampa pernelyg intensyvūs, kartais netgi liguisti. G. Sosnovskienė taip pat rašo apie vaiko charakterio formavimą. Dažnao galime pastebėti, kaip motina pati ugdo ir skatina teigiamas arba neigiamas vaiko savybes. Teigiamas savybes skatinamti motina bendrauja su vaiku taip, tarytum jis iš prigimties turėtų pozityvių charakterio bruožų, be to ji leidžia vaikui pajusti, kad jis yra stipri asmenybė. Neigiamas vaiko asmenybės bruožus motina nesąmoningai formuoja jį koneveikdama. Auklėjant vaiką labai svarbi yra laisvė ir draudimas. Suteikdama vaikui daug laisvės, motina demonstruoja savo pasitikėjimą juo. Kai motina leidžia vaikui rinktis, o ne primeta savo nuomonę, reiškia, kad ji pripažįsta jo teisę į asmeninį gyvenimą. Ribojimai, draudimai, nuolatiniai „negalima“ – tai giluminis motinos nepasitikėjimas vaiku, psichologinės lygybės nepripažinimas. Autorė iš viso, kas buvo pasakyta daro išvadą, kad priežastys, skatinančios ne
esąmoningus neigiamus motinos veiksmus, dažniausiai susijusios su bendru moters napasitenkinimu gyvenimu, kuris šiais laikai yra dažnas reiškinys. Todėl motina visas savo neigiamas emocijas perduoda vaikui.
M. Nemanytė (2002) rašo, kad Jeilio universiteto Vaiko studijų centro klinikinės psichiatrijos profesoriaus daktaro K. Pruett nuomone, tikslios informacijos apie vaiko vystymąsi trūkumas gali tapti priežatimi, dėl kurios tėvai gali išauginti „perdėtai agresyvius vaikus, kurie reaguoja į situacijas baimingai ir priešiškai, užuot bendradarbiavę ir supratę; vaikus, kurie nagali pakęsti frustracijų, sulaukti savo eilės ar gerbti kitų poreikius“. Autorė rašo, ko motinos galėtų išmokti iš viso tyrimo. Pirmiausia, pergalvoti kai kurias savo nuostatas apie gerą auklėjimą. Autorė pataria įsidėmėti:
 Reikia nedelsiant reaguoti į savo kūdikio nuotaikas.
 Reikia stengtis, kad jūsų lūkesčiai dėl vaiko elgesio būtų realūs ir atitiktų jo amžių.
 Negalime imtis prievartos, reikia naudotis amžių atitinkančiais disciplinos metodais.
 Reikia sveikai maitinti savo kūdikį.
 Reikia kalbėti ir žaisti su savo vaiku.
 Reikia skaityti savo vaikui.
 Reikia suteikti savo vaikui saugumo ir jaukumo.
 Reikia saugoti vaiką nuo prievartos.
K. Miškinio (1985) knygoje „Šimtas atsakymų tėvams“ ir M. Perecago, B. Minzelio, H. Vimerio (1990) knygoje „Ką turėtų žinoti tėvai“ motinos galėtų rasti daug vertingų patarimų, kaip auklėti vaikus. Skaitant šias knygas kai ką reikai apmąstyti ir apgalvoti.

KŪDIKIUI DAR NEGIMUS

Motiną mintys ir nuojautos užplusta tik sužinojus, jog turės kūdikį. Reikšmingą vaidmenį čia gali va

aidinti ir tai, kaip motina suvokia save ir jaučiasi šiuose santykiuose pati. Į motinos savivoką ir savijautą iki vaiko gimimo ir pirmaisiais mėnesiais po to, vertinant jų tarpusavio santykių kontekstą, taip pat reikia atsižvelgti. Motinos savijauta laukiant kūdikio ir jam gimus, jos mintys apie gyvenimo perspektyvą ir atmosferą namie ir tai, kaip ji save suvokia naujajame vaidmenyje yra labai svarbūs dalykai (Čekuolienė, 1997).
S. Meščeriakova (2000) rašo apie psichologinį pasiruošimą motinystei. Kuris anot jos yra labai svarbus. Psichologinis pasiruošimas motinystei nagrinėjamas čia kaip specifinis asmeninis lavinimas, kurio pagrindą sudaro subjektyvi – objektyvi orientacija santykiuose tarp motinos ir dar negimusio kūdikio. Autorė bando atsakyti į klausimą, kaip galima nustatyti psichologio pasiruošimo motinystei laipsnį, kūdikiui dar negimus? Motinos elgesys tik paskutiniais metais buvo pradėtas tirti. Psichologinis pasiruošimas motinystei formuojasi iš vienos pusės veikiamas biologinių, socialinių faktorių, kurie turi instinktyvų pagrindą, o iš kitos pusės tai pasireiškia kaip savitas asmeninis lavinimas.
G. Filippova mano (1995) mano, kad motinos elgesio motyvacinis pagrindas formuojasi visą gyvenimą. Motiną veikia teigiami ir neigiami veiksniai. Iš to galima būtų padaryti išvadą, kad pasiruošimo motinystei laipsnį galima nustatyti sudėjus teigiamus ir neigiamus veiksnius tuo metu, kai moterys tampa motina.
S. Meščeriakova (2000) bando išskirti pagrindinius teigiamus ir neigiamus veiksnius, kurie veikai motinystę. Labai svarbūs, pagal autorę, yra pirmieji gyvenimo metai, santykiai su artimaisiais, o ypač ankstesnieji santykiai su savo motina. Taigi pirmoji psichologinio pasiruošimo motinystei rodyklių grupė apima komunikacinius moters patyrimo ypatumus ankstyvoje vaikystėje.
Labai svarbūs yra motinos jausmai, kūdikiui dar negimus.Apie tai rašo ir R. Jusienė. Ji (1995) rašo, kad prancūzų psichiatras L. Kreisleris vienas pirmųjų ėmė kalbėti apie „kūdikį galvoje“ („baby in the mind“). Dar prieš kūdikio gimimą, net prieš pradėjimą, tėvai galvoje jau turi tam tikras fantazijas apie būsimą kūdikį: koks jis bus, kaip atrodys . Tai palieka žimę gimusiam kūdikiui. Todėl pačios pirmos problemos gali kilti dėl šio skirtumo tarp „kūdikio galvoje“ ir realaus kūdikio. Yra gerai, kai motina laukia vaiko, labai myli dar negimusį vaiką, kalbasi su dar negimusių kūdikių.
Apie negimusio kūdikio „portretą“ rašo ir G. Sosnovskienė (2000). Moteris ruošiasi gimdymui ne tik fiziologiškai, bet dar intensyviau psichologiškai. Jos sąmonėje formuojasi laukiamo kūdikio portretas, veikiamas vaikystės prisiminimų, brandaus gyvenimo įspūdžių, troškimų ir siekių. Motina įsivaizduoja, koks bus jos vaikas. Toks motinos bendravimas su vaiku gali būti ir pozityvus, ir negatyvus, sukurdamas atitinkamai gerą arba blogą emocinį lauką, kuriame auga bei vystosi vaikas. „Pozityvus bendravimas: „tu geras“, „aš tave myliu“, „tau viskas seksis“. Negatyvus bendravimas: „tu blogesnis negu norėčiau“, „jeigu būsi geriasnis aš tave mylėsiu“, „tau bus gerai, jeigu tu būsi toks, kokio aš noriu““ (Sosnovskienė, 2000, p. 29). Vienoks arba kitoks motinos bendravimas lemia ir dominuojančią emocinę vaiko nuotaiką (aktyvumą, energiją arba niūrumą, apatiją) bei bendrą gyvenimo filosofiją (optimizmą ar pesimizmą).
Taigi S. Meščeriakova (2000) išskiria antrąją psichologinio pasiruošimo motinystei rodiklių grupę, kuri apima moters išgyvenamus jausmus dar negimusiam kūdikiui nėštumo metu. Trečioji rodyklių grupė apima moters orientaciją į vaiko auklėjimo strategiją. Pagal tuos tris kriterijus buvo sudarytos anketos. Tyrime dalyvavo 50 nėščiųjų moterų iš Maskvos. Buvo nustatyta, kad anketos sudarytos gana tiksliai ir kad pagal jas galima prognozuoti psichologinį pasiruošimą motinystei, jos elgiasį su vaikų ir kūdikio vystymosi ypatumus.
E. Ilguvienė (1998) rašo apie gimdymo stresą. Gimdymas yra potenciali stresinė situacija jau vien todėl, kad jo metu moteris patiria ypač stiprų skausmą ir kontrolės praradimo pojūtį, o pojūtis kontriliuoti save yra vienas svarbiausių asmenybės poreikių. Blogai yra tai, kad daugelis Lietuvos moterų negali rinktis nei gimdymo aplinkos, nei personalo, nei pozos. Daugelis moterų nėra ruošiamos gimdymui, todėl jaučia neapybrėžtumą, nežino, ko gali tykėtis per gimdymą ir po jo. Jos negauna papraščiausios emocinės paramos, o nuo pat atvykimo į ligoninę iki išrašymo jaučiasi žeminamos dėl įvairiausių procedūrų, replikų, klausimų, dėl dėmesio ir pagalbos stokos. Autorė bando atsakytiį klausimą, kaip sumažinti gimdymo strasą? Pirmiausią, moterį reikia nuosekliai ir visapusiškai ruošti gimdymui ir pogimdyviniam gyvenimui. Dabartinės moterų konsultacijos dažnai rūpinasi tik fiziniais nėštumo aspektais. Būtų gerai, kad nėštumo metu moteris konsultuotųsi su psichologu, lankytų nėščiųjų savitarpio paramos grupes, kurioms vadovautų jautrios ir patyrusios akušerės. Pavyzdžių galima paieškoti netolimose Europos šalyse. Olandijoje moterys gimdo namuose arba ligoninėje su ta pačia pribuvėja, kuri ją rengė gimdymui. Taigi bet kuriuo atveju, stengiantys sumažinti gimdymo stresą, svarbiausi yra du dalykai: aplinka, kurioje moteris gimdo, ir pačios moters psichologinė būsena. Straipsnyje rašoma, kad daktarė Paulina Perez pastebi, kad natūralus gimdymas nenuskausminus irgi turi savų privalumų. Kai moteris gimdo be vaistų, ji sužino, kad yra stipri ir galinga. Ji išmoksta pasitikėtis savimi. Suvokusi savo stiprumą ir galias, moteris vėliau kitaip žiūri į gyvenimą, skausmą, ligas, nuovargį, sunkias situacijas.

KŪDIKIO RYŠIO SU MOTINA SVARBA

Kūdikio prieraišumo formavimasis prasideda jam gimus, vystosi ir įgyja būdingą kokybę jau per pirmuosius gyvenimo metus. (Braungart-Rieker, 2001).
Čekuolienė (1997) rašo, kad kūdikio fizinis išlikimas ir socialinis bei psichologinis vystymasis yra įmanomas tik suaugusiųjų globos dėka. Nuo pirmųjų gyvenimo valandų jis priklauso nuo motinos ar kitų, ją pakeičiančių asmenų. Labai svarbus yra kūdikio ir jo pagrindinio globėjo, dažniausiai mamos, bendravimas, kur klostosi jų tarpusavio santykai. Bendravimo situacijos taip pat nagalima vertinti labai izoliuotai. Vaiko raidos kontekstą sudaro ir platesnė socialinė, kultūrinė aplinka, suteikainti gaires kūdikio ir jo globėjų bendravimo ir tarpusavio santykių įprasminimui.
Savo disertacijoje D. Čekuolienė (1997) mini psichoanalitinės ktypties vaikų psichiatrą ir psichoterapeutą Johną Bowlby. Anot jo kūdikio prieraišumas prie motinos formuojasi palaipsniui ir jo pagrindas – evoliuciškai susiklosčiusi kūdikio ir motinos artumo palaikymo būtinybė, o jo funkcija – apsauga nuo išorės pavojų. Pradžioje, kol naujagimis dar visiškai bejėgis, artumo palaikymo atsakomybė tenka motinai. Kūdikis turi visą arsenalą priemonių – elgesio sistemų – kurios padeda tai padaryti (čiulpimas, verkimas, šypsena, gugavimas). Šie veiksmai pradžioje nėra nukreipti į konkretų asmenį. Pavyzdžiui, naujagimio verksmas dar nelabai priklauso nuo to, ar motina šalia, ar toli, nueina, ar ateina. Tik vėliau elgesys pasidaro tikslingai sutvarkytas – verksmas ir šypsena skyriama konkrečiam žmogui. Tai klostosi pamažu, motinai globojant kūdikį, o kūdikiui išskiriant motiną kaip pagrindinį globėją per kūdikio ir motinos bendravimą pirmaisiais metais, motina, savo ruožtu, skatindama vaiko signalus ir į juos vienaip ar kitaip reaguodama, suteikia vaikui galimybę patirti bendravimo situacijas. Čia pabrėžiama aktyvi prieraišumo prigimtis, o ne pasyvios priklausomybės sąvoka. Palaipsniui kūdikio pastangos ir veiksmai tampa tikslingi. Motinos globojantis elgesys šioje sąveikoje suprantamas kaip atitinkantis kūdikio prieraišumo elgesį. Kūdikio ir motinos bendravimas yra lydimas stipraus emocinio fono. Tai teikia malonumo abiems.
R. Jusienės (1995) straipsnio „Kūdikio vystymasis ir ryšiai su motina pirmaisiais gyvenimo metais“ tikslas – pateikti dar gana mažai žinomų Lietuvoje psichoanalitikų A. Freud, M. Klein ir jų mokinių, psichoanalizės specialistų požiūrius į minėtas problemas ir artimiau supažindinti su šių autorių kūdikio ugdymosi ir ankstyvųjų vaiko – motinos santykių teorijomis. Straipsnyje pabrėžiama ypatinga motinos reikšmė ir kūdikio – motinos santykių svarba vaiko ugdymuisi. Vystymosi teorija, aprašydama kūdikio subjektyvų pasaulį, akcentuja aplinkos ir artimiausio žmogaus – motinos įtaką tų subjektyvių potyrių formavimuisi. Motina iš pradžių yra visas kūdikio pasaulis, arba asmuo reprezentuojantis visą pasaulį ir po truputį jį atskleidžiantis. Taigi nuo jos priklauso pagrindinių vaiko potyrių, pasaulio vaizdo, vėlesnių santykių su žmonėmis, socialumo kokybė. Normaliam ir sveikam žmogaus ugdymui ypač svarbu yra pirminiai priklausomybės bei saugumo, pasitikėjimo ir meilės jausmai pirmaisiais gyvenimo metais. Todėl labai svarbu yra fizinis ir emocinis motinos buvimas.
Kita svarbi motinos funkcija, pagal R. Jusienę (1995), – tai sąlygų psichologiniam kūdikio gimimui ir tapsmui individualia ir nepriklausoma asmenybe sudarymas. Būtinas emocinia motinos augimas drauge su vaiku ir lengvo postumio, įgalinančio išsivadavimą iš visiškos priklausomybės, davimas. Emocinis motinos įsitraukimas į tarpusavio santykius su kūdikiu, įsiklausimas į jo poreikius ir jų tenkinimas, bendravimas, supažindinant su pasauliu, iš dalies lemia vaiko protinį vystymąsi. Beveik visų straipsnyje minimų autorių nuomone (A. Freid, M. Klein, E. Neumann, D. Stern, M. Mahler ir kt.) , psichotiniai ir depresiniai (nerimo) sutrikimai kyla iš kūdikystės. Remdamasi daugelio kūdikių ir vaikų stebėjimais, M. Mahler su bendraautoriais daro išvadą, kad psichinė sveikatą ir patologiją, nulemia:
 Vaiko individualios savybės;
 Ankstyvasis motinos – vaiko ryšys ir sąveika;
 Esminiai įvykiai vaiko augimo procese (teigiami ar neigiami potyriai).
Globos užtikrinimas kūdikiui – evoliuciškai apspręsta būtinybė. Ankstyvoji kūdikio sąveika su jį supančiais suaugusiais turi ne tik fizinės globos, priežiūros reikšmę, bet ir psichologinę reikšmę. Kūdikio ir motinos bendravimo būdai gali būti įtakojami ir sąmoningų ir nevisai motinos suvokiamų tikslų. Čia gali turėti reikšmės tai, kam ji teikia pirmenybę tarpusavio santykių metu ir kaip apskritai juos supranta. Kultūrinės tradicijos, realios šeimos galimybės ir situacija be abėjonės įtakuoja, tačiau dažniausiai mūsų visuomenėje pirmuosius vienerius ar dvejus metus vaiko priežiūra yra vieno asmens, dažniausiai motinos, atsakomybė. Iš bendravimo tarp kūdikio ir jos, mes galime daugiausiai sužinoti apie pirmuosius vaiko raidos ir socializacijos žingsnius. Kūdikis nuo pat pradžios yra didesnės sistemos narys, o ne tik diados motina – kūdikis dalyvis. „Taigi, galime pasakyti, kad ankstyvieji santykiai apjungia individualios savasties raidą ir kūdikio kelią į didesnę už diados egzistuojančią sistemą – visuomenę“ (Čekuolienė, 1995, p. 21).
Motinos vaidmuo struktūrizuojant ir įprasminant vaiko realybę, veiksmus, pastangas suvokti pasaulį, supančią aplinką bei savo santykius su kitais yra svarbiausias. Pagrindinis kontekstas, kuriame vyksta kūdikio prieraišumo formavimasis – tai kūdikio ir motinos bendravimas šios saveikos metu sudaromos pagrindinės prielaidos vaikui patirti savo Aš. Bet tuo pat metu kūdikio ir motinos komunikacija nėra, kaip jau buvo minėta, izoliuota nuo platesnio aplinkos konteksto. Nuo bendrų visuomenėje egzistuojančių vertinimų ir įsitikinimų gali priklausyti motinos supratimas, kaip elgtis su kūdikių atitinkamuose situacijuose. Aktualiausi šiame kontekste būtų vertinimai susiję su požiūriais į savarankiškumą, santykius su kitais. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad motinos vertinimai, koks turėtų būti jos vaikas, kas geriausia jam, jai pačiai ir jų tarpusavio santykiams, priklauso ne tik nuo kultūrinės aplinkos, bet ir nuo jos patirties ir individualių tarpusavio santykiū formavimosi dėsningumų. Grįžtamasis ryšys užtikrina tai, kad visos motinos idėjos nuolat išplaukia konkretaus bendravimo su kūdikių metu. „Taigi į patį kūdikio ir motinos bendravimą galime žiūrėti kaip į kultūros kūrimą ir jos realizavimąsi. Tada vaiko ir motinos sąveika gali būti vertinama kaip kultūroje egzistuojančių bendravimo reikšmių ir normų tapsmas, apimantis ir universalius specifinius šio proceso dėsningumus. Taip motinos vertybių, įsitikinimų, realaus bendravimo su vaikų ir susiklostančių tarp jų santykių tyrimas tampa ir kultūros tyrimu“ (Čekuolienė, 1997, p.45).
R. Jusienė (1995) mano, kad vaiko ugdymuisi ji ryšys su motina yra itin svarbus, todėl daugelis vystymosi sutrikimų gali atsirasti dėl šio ryšio trukdymų. Gali būti, kad ryšys su motina yra nutraukiamas dėl objektyvių priežasčių (motinos liga, mirtis). Labai svarbu, kad tada motiną pakeistų kitas pastovus ir vaiką mylintis globėjas. Kiekvieno susidūrimo su kūdikių atveju motina suteikia daug asmeniškumo. Motina turi ne tik savo pačios veikimo su kūdikių modelį, bet ir savo motinos veikimo modelį su ja, ir veikimo modelį su savo vyrų, ir daugybę kitų modelių, kurie įtraukiami su jos sąveika su kūdikiu. Todėl kūdikio – motinos santykių kokybė iš dalies priklauso ir nuo motinos santykių su kitais žmonėmis, o ypač nuo ankstesnių santykių su savo motina. Tokius sąveikavimo su kūdikiu modelius veikia (sąmoningai ar nesąmoningai, bet dažniausiai – neigiamai) kultūra, kurioje gyvena kūdikis ir jo motina. Tai taip pat veikia įvairūs visuomenės reikalavimai, elgesio normos, įsitikinimai ir t.t.
Straipsnyje „Rūpinimasis vaikų ir motinos vaiko santykiai pirmaisiais gyvenimo metais“ (1999) yra rašoma, kad pirmieji vaiko gyvenimo metai yra labai svarbūs vaikui. Buvo tyriami kūdikiai nuo 6 iki 36 mėnesių amžiaus. Buvo nustatyta, turi įtakos depresijoms ir sunkiam vaiko temparamentui.
I. Kudinskaitė (2001) straipsnyje „Naujas požiūris į tėvystę“ rašo, kad emcinio ir intelektualinio vaiko augimo stimulavimo ėsmė – tai tėvų (o ypač) motinos elgesys. Svarbu yra viskas: ką jie daro ir ko ne, kaip bara, kaip skatina ir kaip rodo švelnumą. Svarbu lavinti ne tik vaiko protą, bet dar svarbiau – jausmus. Vaiko emociniam ir intelektualiniam vystymuisi labai svarbūs yra pirmieji gyvenimo metai.
S. Meščeriakova (2000) straipsnyje „Psichologinis pasiruošimas motinystei“ irgi kalba apie tai, kad vaiko ir motinos santykiai pirmaisiais gyvenimo metais yra labai svarbūs vaiko tolesniam vystymuisi ir jo psichologinei sveikatai. Buvo nustatyta, kad neadekvatūs motinos poelgiai vaiko atžvilgiu yra veina iš sąlygų ateityje arsirasti šizofrenijai ar kitai psichinei ligai.
Daugelis psichologų ir tyrinėtojų patvirtina, kad labai sunku pažinti vaiko pasaulį. Tačiau reikia kažkaip to siekti. E. Neumannas mano, kad vienas iš būdų yra vaiko stebėjimas. Motinos ir vaiko santykių stebėjimas yra labai reikalingas, siekiant suprasti ir padėti motinai, turinčiai problemų su savo vaiku. Stebint motinos ir kūdikio santykius, akivaizdu, kokią didelę įtaką žmogaus ugdymuisi, o vėliau – veikmams ir sprendimams, daro jo aplinka. Kūdikio – motinos santykių stebėjimas padeda aptikti ir skirti normalius ir patologinius reiškinius, pavyzdžiui skirtumą tarp normalaus nepatyrusios motinos nerimo ir patologinio nervingos motinos nerimo (Jusienė, 1995).

IŠVADOS
 Motinystė įtakuoja daug ką:
o Motina daro įtaką vaiko psichikos vystymuisi.
o Motina daro įtaką emociniam savo vaiko vystymuisi
o Motinystė daro įtaką mamos gyvenimui.
 Mūsų visuomenėje mes dažnai susiduriame su dviem nuostatomis, susijusiomis su motinyste:
o Motinystė nalaikoma darbu.
o Motinystė nevertinama kaip sugebėjimas.
 Psichologinio pasiruošimo motinystei kriterijai, veiksniai (pagal S. Meščeriakovą):
o Komunikaciniai moters patyrimo ypatumus ankstyvoje vaikystėje.
o Jausmai dar negimusiam kūdikiui nėštumo metu.
o Orientaciją į vaiko auklėjimo strategiją.
 Stengiantys sumažinti gimdymo stresą, svarbiausi yra du dalykai:
o Aplinka, kurioje moteris gimdo.
o Pačios moters psichologinė būsena.
 Natūralus gimdymas nenuskausminus irgi turi savų privalumų. Kai moteris gimdo be vaistų:
o Ji sužino, kad yra stipri ir galinga.
o Ji išmoksta pasitikėtis savimi.
o Vėliau moteris kitaip žiūri į gyvenimą, skausmą, ligas, nuovargį, sunkias situacijas.
 Visų referate minimų autorių nuomone (D. Čekuolienė, R. Jusienė, S. Meščeriakova ir kt.), motinos vaidmuo ir kūdikio – motinos santykiai pirmaisiais gyvenimo metais yra labai svarbūs tolesniam vaiko vystymuisi ir jo psichologinei sveikatai. Daug psichotinių ir depresinių (nerimo) sutrikimų kyla iš kūdikystės. Kita svarbi motinos funkcija – tai sąlygų psichologiniam kūdikio gimimui ir tapsmui individualia ir nepriklausoma asmenybe sudarymas. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad motinos vertinimai, koks turėtų būti jos vaikas, kas geriausia jam, jai pačiai ir jų tarpusavio santykiams, priklauso ir nuo kultūrinės aplinkos, ir nuo jos patirties ir individualių tarpusavio santykiū formavimosi dėsningumų. Būtinas emocinia motinos augimas drauge su vaiku ir lengvo postumio, įgalinančio išsivadavimą iš visiškos priklausomybės, davimas. Kūdikio – motinos santykių kokybė iš dalies priklauso ir nuo motinos santykių su kitais žmonėmis, o ypač nuo ankstesnių santykių su savo motina.

LITERATŪRA

1. Afanasjeva T. (1983) Šeimos portretai. Kaunas: Šviesa.
2. Čekuolienė D. (1997) Prieraišumo kontekstas: kūdikių ir motinų bendravimo būdai ir motinų vertybės. Disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas.
3. Dzenuškaitė S. (1989) Motinos dienoraštis. Kaunas: Šviesa.
4. Ilguvienė I. (1998) Gimdimo stresas // Psichologija tau, 1998-5, p. 36-39.
5. Jusienė R. (1995) Kūdikio vystymasis ir ryšiai su motina pirmaisiais gyvenimo metais // Psichologija, 1995-14, p. 98-113.
6. Kudinskaitė J. (2001) Naujas požiūris į tėvystę // Psichologija tau, 2001-4, p. 22-27.
7. Miškinis K. (1985) Šimtas atsakymų tėvams. Kaunas: Šviesa.
8. Morgan E. Kuykendall C. (2002) Ko reikia kiekvienai mama: patenkink pagrindinius savo poreikius ir būk geresne mama. Vilnius: Dialogo kultūros institutas.
9. Nemanytė M. (2002) Ko reikia vaikams? // Psichologija tau, 2002-6, p. 20-21.
10. Perecas M., Minzel B., Vimeris H. (1990) Ką turėtų žinoti tėvai. Kaunas: Šviesa.
11. Sosnovskienė G. (2000) Ar geri motinos ketinimai visuomet yra geri vaikui? // Psichologija tau, 2000-6, p. 28-33.
12. Мещерякова С. Ю. (2001) Психологическая готовность к материнству // Вопросы психологии, 2001-5, стр. 18-27.
13. Филиппова Г. Г. (1995) Мотивационная основа материнского поведения: филогенетический аспект // Социокогнитивное развитие ребёнка в раннем детстве. М., 1995.
14. Филиппова Г. Г. (2001) Материнство и основные аспекты его исследования в психологии // Вопросы психологии, 2001-2, стр. 22-35.

Leave a Comment