KLAIPEDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJAVERSLO FAKULTETASFINANSAI
GAMYBOS VEIKSNYS – ŽEMĖEkonomikos referatas
Darbą atliko 1L kurso studentė Darbą tikrino dėst. I. Kalnėnienė
Klaipėda, 2003 TURINYSGAMYBOS VEIKSNIAI 2ŽEMĖ ARBA GAMTOS IŠTEKLIAI 2LIETUVOJE 2LITERATŪRA 2
Gamybos veiksniai
Gamybos veiksniai parodo įmonės pajėgumąGaminti produktus su optimaliomis išlaidomisANONIMAS
Kuriant ir gaminant naujas gėrybes, t.y. prekes ir paslaugas, reikalinga planinga žmogaus veikla – darbas, kuriuo jis galėtų keisti gamtos teikiamas dovanas. Vartojimas daiktų, kuriuos gali gauti kiekvienas be jokio darbo, kad ir kaip jie yra žmogui reikalingi ir naudingi, neįeina į ūkišką gyvenimą, pavyzdžiui, vandens ir oro vartojimas, naudojimasis saulės šviesa. Tačiau tokių laisvųjų gėrybių savo beribiams poreikiams patenkinti žmogus turi mažai . Vienu oru, vandeniu ar saulės šviesa žmogus negali gyventi – jam reikia ir maisto, ir drabužių, ir pastogės bei daugybės kitų gėrybių. Taigi daugumos gėrybių, reikalingu poreikiams tenkinti, žmogui trūksta, ir, norint jų pasigaminti, žmogus verčiamas stengtis, tuo rūpintis. Nors visų materialių gėrybių šaltinis yra gamta, bet žmogus, norėdamas gamtos turtus pritaikyti savo poreikiams, yra priverstas patsai dirbti. Norėdamas turėti duonos, privalo arti, sėti, javus nupjauti, susimalti, duoną iškepti.Žmogus negali sukurti nė menkiausios dalelės naujų medžiagų, ir gamybai naudoja gamtoje esančias medžiagas, tik jas keisdamas. Todėl gamtiniai ištekliai ir sudaro antrą pagrindinį gamybos veiksnį. Tačiau vien gamtos turtų ir darbo dar neužtenka gaminti materialioms gėrybėms. Dėl savo fizinių jėgų menkumo žmogus turi griebtis įvairių įrankių, darbo priemonių. Jau pirmieji žmonės naudojosi tokiais įrankiais, kaip akmuo, lazda ir pan. Šiandien žmogus nieko negamina be įrankių, kurie jau buvo padaryti anksčiau. Todėl žmogus, pradėdamas naują darbą, visuomet naudojasi jau atlikto darbo produktais, kurie naują gamybą palengvina arba ją daro galimą. Tokie padedamieji daiktai (pavyzdžiui, pastatai, įrengimai, medžiagos, įrankiai, prietaisai ir pan.), kurie bus naudojami gamybos procese, yra vadinami – kapitalu.
Vadinasi, bet kurio produkto gamyboje svarbūs trys pagrindiniai veiksniai: darbas, gamtiniai ištekliai ir kapitalas.Taigi jei ištirsime visus veiksnius, įtraukiamus gamyboje į bet kurio panašaus produkto gamybą, tai įsitikinsime, kad jie gali būti suskirstomi į tris pagrindines veiksnių grupes, ekonomistų vadinamas gamybos veiksniais arba ekonominiais ištekliais: gamtinius išteklius, arba žemę; darbą arba darbo jėgą; ir kapitalą arba gamybos priemones.Nesudėtinga gamyba vyksta pasitelkus tik du iš trijų veiksnių – žemę ir darbą. Esant sudėtingai gamybai, o mūsų laikais beveik visa gamyba yra tokia, – naudojami visi trys veiksniai ir dar koordinuojantis veiksnys, kuris „paleidžia“ veikti šiuos tris pagrindinius gamybos veiksnius, kontroliuoja ir reguliuoja juos bei užtikrina (garantuoja) jų efektyvų ir pelningą veikimą. Šis veiksnys yra verslumas, arba iniciatyva.Gamybos veiksniai – tai ekonominiai ištekliai, kurie naudojami gamybos procese kaip sąnaudos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Juos sudaro naudingieji žemės, darbo jėgos, kapitalo ir verslumo ištekliai.Žemė arba gamtos ištekliaiPirkite žemę.Niekas jos daugiau nepagamins.VILIS RODŽERSASJAV ekonomistasKai kalbama apie gamtinius išteklius kaip gamybos veiksnį, ekonomistai vartoja ir terminą žemė plačiąja prasme, norėdami nusakyti tai ne tik kaip fermerių (ūkininkų) dirbamą žemę, sodybinius sklypus, vietą namui ar įmonei pastatyti, bet apibūdinti viską, kas gamtos duota, t.y. visus gamtos turtus (išteklius). Žemė yra natūralus gamybos veiksnys, duotas gamtos ir pats savaime nėra žmogaus veikos rezultatas. Tačiau, naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomų savybių. Žemė gamybos procese gali dalyvauti trimis aspektais.1. Žemė kaip naudojimosi veiksnys. Vykdant šią funkciją, žemė nuolat naudojama, ją regeneruojant, pvz., miškų ūkyje, žemės ūkyje.2. Žemė kaip gavybinis veiksnys. Šiuo atveju žemė atlieka žaliavų davėjo funkciją ir šiuo atveju negali būti regeneruota, pvz., kalnakasyba.3. Žemė kaip radimosi vietos veiksnys. Čia žemė išnaudojama kaip gamybos radimosi vieta. Gali būti skiriama laisva ir apribota radimosi vieta, kai gamyba gali būti vykdoma tik tam tikruose klimatinėse ar tam tikras savybes turinčiose žemėse. Ypač tai pasakytina apie žemės ūkį bei gavybinę pramonę.
Gamtiniai ištekliai – visa tai, kas sukurta gamtos; tai gamtos gėrybės (produktai), kurios naudojamos prekėms gaminti bei paslaugoms kurti.Gamtinius išteklius sudaro gyvoji gamta, miškai, žemė ir jos naudingosios iškasenos, mineralai, vandenys, saulės šviesa, vėjo bei vandens energija, taip pat ir oras, kuriuo kvėpuojame.Gamtos teikiamos žmogui dovanos yra dvejopos rūšies: vienomis jų galima naudotis tokiomis, kokios jos yra (pavyzdžiui, vandenų pasiskirstymas, žemės paviršiaus forma, saulės šviesa), o kitais galima gerinti, dauginti, tvarkyti pagal savo norą, pavyzdžiui, natūraliąsias dirvožemio savybes – dirvos našumą. Ir vienos, ir kitos rūšies gamtiniai ištekliai yra bet kurios gamybos pagrindas, nes pati gamyba, yra ne kas kita, kaip gamtos teikiamų turtų pritaikymas visuomenės poreikiams.Tokių gamtinių išteklių mums teikia žemė arba dirva. Dirvos teikiamos medžiagos yra dvejopos: vienos, nors ir sunaudotos, vėl atsinaujina (pavyzdžiui, augalų maisto medžiagos), o kitos, paimtos, jau neatsinaujina, pavyzdžiui, iškasamieji iš žemės mineralai, akmens anglis, durpės, nafta, smėlis ir pan. Pastarųjų gėrybių žmogus negali padidinti, ir žemės mineraliniai turtai (naudingosios iškasenos) baigsis juo greičiau, juo daugiau jų bus imama ir vartojama. Tuo tarpu dirvos maitinamosios medžiagos dalis atsinaujina pati savaime. Be to, augalų maisto medžiagos dirvoje gali būti žmogaus papildomos ir net padauginamos trąšų pavidalu. Vis dėlto maisto medžiagų papildymas augalams dirvos našumo nuolatos ir be galo nedidina. Sakysim, derlingas neliestas dirvožemis iš pradžių duoda gana gausų derlių, ir visai mažai stengiantis. Jis gali būti įdirbamas santykinai mažomis darbo bei išlaidų sąnaudomis ir teiks daug maisto produktų. Tačiau gamtos dosnumas nėra beribis. Peržengus tam tikrą ribą, gamta tampa šykšti ir išgauti jos turtus tada darosi vis sudėtingiau, tai kainuoja brangiau. Po kiek laiko nesunku pastebėti, kad tokios pat darbo ir pinigų išlaidos duoda mažėjantį rezultatą. Mažėjantis žemės derlingumas – tai tokia ekonominė situacija, kai, esant tam tikram darbo ir kapitalo kiekiui, kiekvieno papildomo žemės sklypo įtraukimas į gamybą duoda vis mažesnį derliaus prieaugį.Tai atsitinka dėl to, kad naudojamos vis mažesnio derlingumo žemės, kurių įdirbimui reikia didesnių sąnaudų.Nuolat kartojamas to paties žemės ploto tręšimas duoda mažėjantį rezultatą. Pavyzdžiui, tręšiant mineralinėmis trąšomis, pirmasis trąšų maišas, įbertas į hektarą dirvos, daugiau padidins derlių negu antrasis. Įterpus trąšų 2-3-4-5 kartus daugiau, derlius tiek kartų nepadidės, nes kiekvienas trąšų maišas veiks mažiau negu kiekvienas ankstesnis. Kitaip sakant, tręšdami dirvą, prieiname tam tikrą ribą, ir toliau tręšti nebeišsimoka, nes žemės derlingumas, palyginti su tolesnėmis išlaidomis, mažėja. Šis dėsningumas vadinamas mažėjančio žemės rezultatyvumo dėsniu. Tas pats atsitiks ir tada, kai vis daugiau ir daugiau žmonių dirbs tame pačiame ūkyje. Analogiškai ir kasyboje – kiekvienas piniginių išlaidų vienetas duos vis mažesnį rezultatą, šachtoms vis gilėjant, o naudingų iškasenų, vis labiau tolstant. Kuo giliau slūgso kasamoji anglis, kuo toliau nuo įprastų vietų turime brautis, ieškodami naftos, dujų arba retųjų metalų, kuo didesnius vandens plotus turime aprėpti žvejodami, tuo mažesnis mūsų darbo rezultatyvumas. Ši gamtos ypatybė išreiškiama vienu svarbiausių ekonomikos teorijos dėsniu – mažėjančio rezultatyvumo dėsniu. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis byloja, kad pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų sąnaudų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau, tęsiant šį procesą, pasiekiamas toks taškas, kai iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti.Žemės naudojimą apibūdinantis mažėjančio rezultatyvumo dėsnis teigia, kad žemei dirbti panaudoto kapitalo ir darbo prieaugis lemia, apibendrinant nusakant, ne proporcingą, o mažesnį gaunamos produkcijos prieaugį. Trumpai tariant, mažėjančio žemės rezultatyvumo dėsnis perspėja, kad už tam tikros ribos esamame žemės plote gaunamos produkcijos kaštai turi tendenciją didėti sparčiau negu pati produkcija. Nekintantį žemės plotą dirbantis ūkininkas pagaliau visada supras, kad kiekvienu atveju darbo ir kapitalo sąnaudų rezultatyvumas tokiame pačiame žemės plote yra mažesnis už ankstesnių sąnaudų rezultatyvumą ir kad pagaliau ateina toks momentas, kai jam nebeapsimoka eikvoti tai žemei daugiau darbo ir kapitalo. Tada rezultatas arba pajamos, kurias jis gauna iš paskutinių sąnaudų, vien tik kompensuoja išlaidas darbui apmokėti ir medžiagoms pirkti. Daryti tolesnes išlaidas reikštų paprasčiausiai kurti sau nuostolius. Ir tas taškas, kuriame nebelieka prasmės toliau didinti kapitalo ir darbo įdėjimų į tą patį žemės sklypą, vadinamas apdirbimo riba.Nors mažėjančio rezultatyvumo dėsnis veikia pirminėse žemės ūkio, medžioklės, žvejybos bei gavybinės pramonės šakų stadijose, tačiau jis turi galioti visuose kitose šakose. Apdirbamojoje pramonėje šio dėsnio veikimas gali būti tam tikram laikui atidėtas, pasitelkus naujus žmonių sugebėjimus bei jų išradingumą, bet ir čia gamta bei žmogus pagaliai sulėtins rezultatų didėjimo tempą. Šis dėsnis yra visuotinis ir skelbia, kad, kai kintantis gamybos veiksnys sąveikauja su nekintančiu, iš pradžių rezultatas didėja sparčiau negu papildomos kintančio veiksnio sąnaudos, tačiau vėliau pasiekiamas taškas, kada rezultatas didėja lėčiau už sąnaudas.LietuvojeLietuva yra žemės ūkio šalis, nes didelių naudingųjų pramoninių iškasenų neturi. Šalis neturtinga ir energetinių išteklių. Nedidelių naftos atsargų esama Klaipėdos, Neringos, Šilutės rajonuose ir Baltijos jūros baseine prie Nidos miestelio. Jau išgaunama pirmoji pramoninė nafta, tačiau svarbiausią dalį sudaro iš kitų valstybių atvežama ir Mažeikių naftos įmonėje perdirbama nafta. Dabar daugiausia naftos perkama iš NVS šalių, o pastačius Būtingės terminalą prie Šventosios miestelio, turime galimybę naftos pirkti iš kitų pasaulio valstybių.
Dujas dujotiekiais teikia Ukraina, Komijos respublika, akmens anglį perkame iš NVS šalių, Lenkijos ir kt. Pagrindinis elektros energijos gamintojas – Ignalinos atominė elektrinė, Elektrėnų termofikacinė elektrinė, Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė, Kauno HES ir kitos mažesnės hidroelektrinės. Ateityje būtų tikslinga vietoj hidroakumuliacinių elektrinių statyti suspausto oro elektrines, plačiau naudoti vėjo energiją ir pan.Mūsų kraštas neturi savo metalo ir perka jo iš užsienio valstybių, nes gamybai kasmet jo sunaudoja apie milijoną tonų. Pasikeitus šalies gamybos struktūrai, metalo poreikis turės sumažėti.Lietuva turi gausius mineralinių žaliavų išteklius statybų medžiagoms gaminti. Mūsų teritorijoje susiformavo klintys, gipsas, kreida, bei kreidos mergelis, molis žvyras, dolomitas bei kitos naudingos iškasenos.Klinties vertingiausi klodai slūgso šiaurinėje Lietuvoje. Karpėnų klintis yra pagrindinė cemento žaliava. Gausių gipso ir anhidrito išteklių yra Biržų ir Pasvalio rajonuose.Vertinga mineralinė žaliava – kreida ir kreidos mergelis. Stambiausi šios mineralinės žaliavos ištekliai yra Varėnos, Jurbarko, Šakių rajonuose.Lietuvoje yra daug įvairių molių. Daugiausia yra kvartero molio. Molio telkinių yra daugelyje mūsų krašto vietų, bet daugiausia – Kauno, Tauragės, Ignalinos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Šiaulių rajonuose.Ne mažiau vertinga žaliava – smėlis. Daugiausia yra kvartero smėlio. Didžiausios jo atsargos yra Varėnos, Raseinių, Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos rajonuose. Lietuvos Respublikos teritorijos plotas yra 6,5 mln. ha. Iš jų 2,5 mln. ha. – dirbamosios žemės. Didžiausius plotus užima žemės, skirtos grūdų gamybai, t.y. žemdirbystei. Kartu su grūdų gamyba plečiama gyvulininkystės ir paukštininkystės produktų gamyba.Vanduo – vertingas ir nepakeičiamas gamtos turtas. Su juo susijusi žmogaus buitis, pramonė, žuvininkystė, rekreacija hidroenergetika, žemės ūkis ir vandens transportas. Lietuvoje iškrenta nemažai kritulių (vidutiniškai 748 mm per metus), todėl gėlo vandens nestokojama. Šalyje yra apie 4000 ežerų, kurie užima apie 1,5 proc. teritorijos ploto.Vandens ištekliai lemia gamybos išdėstymą ir mastą. Krašto pagrindinėse gamybos šakose vandens vidutiniškai per metus sunaudojama: pramonėje – 271,0; komunaliniame ūkyje, buityje – 246,6; žemės ūkyje – 102,1; drėkinimui – 11,5; tvenkiniai žuvininkystei – 217,9 mln. m3 vandens.Ypač brangintas požeminis vanduo, nes jo kokybė daug geresnė už paviršinio. Šiuo vandeniu aprūpinami miestai.Produkcijos vienetui įvairios gamybos šakos vandens sunaudoja labai nevienodai, priklausomai nuo gaminamos produkcijos asortimento ir naudojamos technologijos.Lietuvoje miškai užima apie 30 proc. visos teritorijos.Statybinio smėlio trūksta šiaurės Lietuvoje. Kita statybinė medžiaga – žvyras. Tai biri nuosėdinė uoliena, naudojama betono gamybai, kelių tiesimui ir kt. Geros kokybės žvyro žaliavos yra Jurbarko, Trakų, Jonavos, Vilniaus rajonuose.Svarbi medžiaga ir statybų akmuo; jis naudojamas skaldai gaminti. Skaldos žaliava – dolomitai, rieduliai, stambios žvyro frakcijos. Didžiausią praktinę reikšmę turi tik šiaurės Lietuvos dolomitas. Pietryčių Lietuvoje maždaug 300 metrų gylyje slūgso dideli granito ištekliai.Vakarinėje Lietuvos dalyje, Nemuno žemupyje, yra daug ir geros kokybės valgomosios ir kalio druskos išteklių, kurie slūgso 600 – 900 m gylyje.Kuršių marių šiaurinėje dalyje 10 – 15 metrų gylyje, 189 km2 plote yra apie 100 tūkst. tonų gintaro.Mūsų šalyje yra nemaži durpių ištekliai. Durpynų plotai išsimetę po visą Lietuvos teritoriją. Daugiausia durpių yra rytinėje krašto dalyje. Durpės naudojamos kurui ir kaip žemės ūkio trąša.Šalies pramonės įmonėms – mašinų, prietaisų, elektronikos, baldu, iš dalies tekstilės ir kitoms pramonės šakoms – reikiamos žaliavos, medžiagos importuojamos iš užsienio šalių. Savomis žaliavomis daugiausia naudojasi statybos medžiagų, mėsos, pieno pramonės perdirbimo įmonės.Žemė ypatingos reikšmės turi ir kaip gamybos vieta. Vietovė yra patogi, pirmiausia tada, kai arti yra gamybai reikalingų žaliavų ir medžiagų, netoli rinka ir pan.Visa tai, kas reikalinga mūsų reikmėms patenkinti, pagaliau priklauso nuo gamtos, nors, kol mes pasinaudojame jos dosnumu, paprastai turime dar gana įvairiai jai ir pagelbėti.Literatūra
1. MARTINKUS, Bronius; ŽILINSKAS Vytautas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001.2. MARTNKUS, Bronislovas; SAKALAS, Algimantas; SAVANEVIČIENĖ, Asta. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas: Technologija, 2000.