Kontrolinis darbas
Dorovinės brandos raida
Kontrolinio darbo planas
Įvadas
1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė
2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos:
2.1.Psichoanalitinė teorija;
2.2.Kognityvinė teorija;
2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas;
2.4.Socialinės kognicijos kryptis;
2.5. Humanistinė kryptis.
3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys
4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos reiškimasis mokykliniame amžiuje:
4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius;
4.2.Paauglystė;
4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius;
4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumo apibendrinimas.
5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybės
Išvados
Panaudotos literatūros sąrašas
Įvadas
Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žmogaus dorovinės brandos raida. Nors ir nežinant tikslaus „dorovės“ sąvokos apibrėžimo, manau daugeliui, pirmiausia, šis žodis asocijuojasi su gėriu, su noru daryti kažkam gera, padėti, užjausti ir pan. Manau, kad nesuklysiu sakydama, jog tik ne daugelis iš mūsų žino tikrąją dorovinės raidos reikšmę bei svarbą asmenybei, kadangi kasdieniniame gyvenime žmonės tiesiog apie dorovingumą nemąsto, o dažnas jų, apie tai net užmiršta…
Taigi, pagrindinis šio darbo tikslas: kuo išsamiau ir aiškiau išnagrinėti dorovinės brandos raidą. Užsibrėžtam tikslui pasiekti, šiame kontroliniame darbe keliami šie uždaviniai:
1. Susipažinti su „dorovės“ sąvoka, jos kilme bei svarba senaisiais ir dabartiniais laikais;
2. Pateikti pagrindines psichologijos kryptis, nagrinėjančias dorovinės (moralinės) raidos formavimąsi, bei jų sukurtas teorijas;
3. Remiantis ugdymu, išanalizuoti dorovinės brandos raidą ir išskirti, kaip ugdymas veikia augančio mokinio dorovinę poziciją;
4. Remiantis, jau anksčiau pateiktų uždavinių atsakymais bei įvairiais dorovinio brandumo interpretavimais, atsakyti į klausimą, ar dorovinio brandumo raida turi „galutinį tašką“?
Rašydama šį darbą, rėmiausi įvairių autorių literatūra. Mūsų dienų filosofu
Č. Kalenda(1981), psichologiniais šaltiniais ( David G. Myers(2000), R.
Žukauskiene (2002)), Lietuvos pedagogų darbais (V. Aramavičiūtė (1998), V.
Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995), V. Kruteckis (1978), S. Dzenuškaitė
(1984, 1990), R. Bakutytė (2001)).
1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė
Nagrinėjant dorovinės brandos raidą, pirmiausia reiktų apžvelgti „dorovę“ kaip sąvoką, jos kilmę, jos reikšmės, svarbumo supratimą senaisiais bei dabartiniais laikais.
Apie dorovę. Prieš apibrėžiant, kas tai yra dorovė, vertėtų apžvelgti, kaip senai buvo susidomėta žmogaus dorovingumu? Pasak Č.
Kalendos, žmogus kiekviename gyvenimo žingsnyje turi apsispręsti, rinktis poelgius. Tas pasirinkimas dažnai būna susijęs su gėrio ir blogio, tiesos ir melo, garbės ir gėdos, niekšybės ir kilnumo, žmoniškumo ir žiaurumo bei kitomis kategorijomis. Sudėtingose, kraštutinėse situacijose poelgio pasirinkimas kartais virsta sunkiu, kankinančiu klausimu: ką daryti? Kaip pasielgti?.. Visais atvejais, kai poelgio rinkimosi pagrindas yra „amžinos“
kategorijos – pareiga, sąžinė, garbė, orumas, meilė, ištikimybė, pasiaukojimas ir kitos, – ryškiai atsiskleidžia žmonių esmė: vienų – didybė ir grožis, kitų – menkystė ir nepatrauklumas (Č. Kalenda, 1981, p. 3). Iš šių pasakytų žodžių aišku, jog kalbama apie vieną iš pagrindinių žmogaus saviraiškos formų- moralę, arba dorovę. Būtent su dorove yra susijusios didžiausios žmogaus gyvenimo vertybės, giliausi dvasiniai išgyvenimai, skausmingi savo vietos visuomenėje, savo veiklos prasmės ieškojimai. Dėl šių priežasčių dorovės ir žmogaus dorovinio elgesio, jo raidos problema nuo seniausių laikų kėlė žmonių susidomėjimą.
Pirmasis iš graikų filosofų, intensyviai svarsčiusių dorovės ir dorovinio auklėjimo klausimus, buvo Sokratas (470/ 469-399 m. pr. m. e.).
Jis visą gyvenimą įrodinėjo kiekvienam, jog reikia rūpintis ne kūnu ir ne turtu, bet siela, kad ji taptų kuo geriausia. Jo požiūris pagrįstas teze apie laimingo ir doro gyvenimo tapatumą: būti laimingam- tai visur ir visada elgtis dorai.
Kaip matome, dorovės problema buvo keliama nuo seniausių laikų, tačiau šiame darbe daugiau bus nagrinėjamos XIX- XX a. psichologų, filosofų bei pedagogų darbai, apie dorovinę žmogaus raidą. Pateiksiu keletą šiuolaikinių „dorovės“ apibrėžimų.
Anot V. Jakavičiaus, dorovė – individualios sąmonės forma, atspindinti visuomenės moralę, kuri reguliuoja konvencinius individo santykius su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną it tobulėjimą.
Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės tapsmo atskaitos taškas –
savimonė (V. Jakavičius, 1998, p.21). Pasak L. Jovaišos verta skirti dvi sąvokas: dorovę ir dorą. Yra du skirtingi reiškiniai: dorovė kaip visų žmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio elgesio pamatas. Dorovė- tai sąmonės ir pasąmonės parengtis elgtis ar veikti pagal gėrio normas. Šia prasme dorovė atitiktų tarptautinį žodį „moralė“. Dora- tai realizuota dorovė- doras elgesys. Todėl verta teigti, kad dorovė yra neaktualizuota gamtinių, antgamtinių ir sutartinių normų visuma žmonių sąmonėje, o dora- gyvenimas dorovės vertybėmis (L. Jovaiša,
1995, p. 64.).
Asmenybės brandos raida Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimo kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Kiekviena psichologijos kryptis skirtingai interpretuoja asmenybės brandos raidą. Psichologai ne tik aprašo žmogaus raidą, jo brendimą, bet ir siekia paaiškinti stebimus pasikeitimus, ir tai daro, siūlydami savo teorijas, apie kurias bus kalbama sekančioje darbo dalyje.
Kalbant apie brandos raidą bei jos kriterijus, verta pabrėžti, kad
Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose yra teigiama, kad asmens brandą liudija:
❖ Savo vertės suvokimas;
❖ Tolerancija kitiems ir „kitokiems“;
❖ Atsakomybė už savo sprendimus ir veiksmus;
❖ Kritiškumas vertinant savo elgesį.
2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos
Kaip jau buvo minėta, žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinio elgesio ypatumus nagrinėja įvairios istoriškai susiformavusios psichologinės kryptys, kurios siūlo įvairias savo teorijas. Neįmanoma pateikti visų teorijų, nagrinėjančių žmogaus raidą, todėl pateiksiu vyraujančias, žymiausias raidos psichologijos teorijas, kurios nagrinėjo žmogaus dorovinės brandos raidą.
2.1.Psichoanalitinė teorija. Šios teorijos pradininkas S. Freudas (1856-
1939) teigė, kad asmenybę sudaro trys teoriniai komponentai Id, Ego,
Superego.
Id- yra mūsų pasąmonės impulsų šaltinis, siekiantis patenkinti mūsų poreikius, veikia pagal malonumo principą, kuris reiškia, kad asmuo nori to, kas atrodo malonu ir žavu, ir nori to dabar.
Ego raidai prasidėjus, vaikas pamažu sužino, kad egzistuoja ir kiti žmonės ir kad kai kada reikia palaukti, kol jo norai bus įvykdyti. Ego veikia, remdamasis realybe.
Superego raida prasideda 4-5 metų vaikui, jis pradeda tapatinti save su tėvų moraliniais standartais. Freudas teigė, kad tai prasideda tada, kai vaikas išsprendžia Edipo kompleksą. Šiuo laikotarpiu vaikai perima tos pačios lyties tėvų elgesį ir moralines vertybes. Superego yra tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera nuo blogo nesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Ego idealo.
Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką, taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Terminas Ego idealas atspindi elgesio standartus, kurių vaikas siekia.
Kaip anksčiau vaiką už kokį nors elgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Ego idealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego yra visuomenės būdas tvarkai palaikyti.
Anot šios teorijos, žmogaus brandos raida suskirstyta į 5
esminius etapus, kurie buvo išskiriami atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos. Trumpai jas paminėsiu.
1) Oralinė stadija ( nuo gimimo iki vienerių metų). Burna yra malonių kūdikio kūno pojūčių šaltinis. Maitinimas yra labiausiai vaiką stimuliuojanti veikla.
2) Analinė stadija ( 1 – 3 metų). Išangė yra malonių kūno pojūčių šaltinis, ir mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla.
3) Falinė stadija ( 3 – 6 metų). Problemos šios stadijos metu kyla, kai seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Ši situacija yra vadinama Edipo kompleksu. Pasak Freudo teorijos, mažas vaikas savo fantazijomis seksualinės meilės trokšta iš priešingos lyties tėvų, nesąmoningai bijodamas, kad tos pačios lyties tėvai sužinos apie tuos troškimus, supyks ir nubaus. Šis draudimų, vertinimų, reikalavimų rinkinys individo gelmėse formuoja kažką panašaus į savarankišką tėvus reprezentuojančią struktūrą, kurią Freudas pavadino Superego. Tai rodo
Superego ir sąmonės raidos pradžią, kurie atspindi tėvų „daryk taip“ arba „nedaryk to“, taip pat visuomenės keliamus reikalavimus. Superego visiškai susiformuoja išsprendus edipo kompleksą.
4) Latentinis periodas ( 7 – 11 metų).Edipo komplekso krizės simptomai išnyksta. Šio periodo metu vaikas įsisąmonina naujus kognityvinius sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas jaučia malonumą, užsiiminėdamas nauja veikla ir laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą. Taip vyksta tolesnė Ego ir Superego raida.
5) Genitalinė stadija (paauglystė). Latentinio periodo rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Paauglio seksualiniai impulsai nukreipiami į priešingos lyties atstovus. Jo tikslas yra subrendimas, suaugusiems būdingas seksualumas, kurio biologinis tikslas yra pratęsti giminę.
Taigi pagal šią teoriją vaiko dorovinė raida pasibaigia ties 5-6
metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas Superego.
Psichoanalitinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu.
Psichoanalitikų nuomone, vaikas, galintis pasakyti, kas yra teisinga, o kas ne, jau turi internalizuotą (vidinę) dorovinių normų sistemą. Šios vidinės normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį. Tėvai gali naudoti fizines bausmes, grasinimus, kad vaikas bus fiziškai nubaustas, atstumtas, nemylimas („ jei tu manęs neklausysi, aš tavęs nemylėsiu“). Taip reguliuojant elgesį, vaikas ima suvokti, ko tėvai iš jo elgesio tikisi.
Vaikai, stengdamiesi įtikti tėvam, tampa vis panašesni į juos, todėl vaikų dorovė priklauso nuo tėvų reikalavimų ir nuo visuomenės normų.
Pasak psichoanalitikų, vaikas dorovines normas perima, norėdami išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų dorovines normas, susiformuoja jo Superego, kuris leidžia vaikui suprasti, koks jis turi būti ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išvengti kaltės jausmą rodo, kad vaiko Superego jau yra gerai susiformavęs. Taigi, identifikacija su tėvais, jų moralinių normų priėmimas ir sugebėjimas jausti kaltę yra vaiko normalios psichologinės raidos požymiai. Pasak Freudo teorijos, vaikas skatinamas elgtis pagal visuomenės reikalavimus, kad išvengtų bausmės.
Dabar yra manoma, kad Freudo teorija negali visiškai paaiškinti dorovinės raidos. Anot Freudo, kaip jau minėjau anksčiau, ši raida iš esmės pasibaigia 5-6 metų vaikams, tik viduriniosios vaikystės laikotarpiu tam tikru būdu papildomai įtvirtinamas Superego. Freudas manė, kad dorovinei raidai labai svarbi ikimokyklinio amžiaus vaiko socializacija, tačiau dabartiniai tyrimai rodo, kad ši raida yra laipsniškas procesas, kuriam svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Dorovinė raida prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.
2.2.Kognityvinė teorija. Šveicarų psichologas J. Piaget (1896-1980)
yra vienas žinomiausių kognityvinės teorijos atstovų. Jo idėjos turėjo didelę įtaką ne tik šios teorijos krypčiai. Jis laikomas vienas žymiausių dvidešimtojo amžiaus raidos psichologu. Piaget skyrė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas:
1) Sensomotorinė ( nuo gimimo ik 2 metų). Vaikas įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
2) Priešoperacinė ( 2 – 6 metų). Vaizduotė labai išlavėjusi. Vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
3) Konkrečių operacijų ( 7 – 11 metų). Naudodamasis loginiais sugebėjimais, vaikas mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir kitas konkrečias sąvokas.
4) Formalių operacijų ( nuo 12 metų).Vyrauja abstraktus mąstymas. Dėmesio centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai.
Piaget teigė, kad galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis.
Piaget teorija apie dorovinę raidą. Piaget sutiko su kitais to meto psichologais, kad vaiko dorovė- tai daugiausia nekritiškai perimti suaugusiųjų nurodymai, tačiau jis pirmasis iškėlė mintį, kad visa dorovė nėra grupės primesta individui. Vaiko supratimas apie socialinius susitarimus keičiasi, kartu keičiasi ir jo dorovė, dorovinis elgesys, vertybės: neliečiamos, šventos, neginčytinos dorovinės taisyklės pradedamos priimti kaip lanksčios, galimos keisti atsižvelgiant į žmonių poreikius.
Piaget rinko vaikų mintis apie moralę, naudodamas klinikinį interviu. Remdamasis vaikų pasakojimais, Piaget nustatė dvi dorovinės raidos stadijas:
1) Heteronominės moralės ( paklusimo kito autoritetui), arba moralinio realizmo, stadija. Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Maždaug 5-6
metų vaikams prasideda moralinio realizmo stadija. Jie pradeda domėtis taisyklėmis ir jas gerbti, bet priima jas kaip fiksuotas, pateiktas suaugusiųjų. Tokį vaikų požiūrį į taisykles lemia du veiksniai, ribojantys vaiko moralės supratimą: 1) prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina; 2) kognityvinis nesubrendimas bei vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas kitas žmogus mąsto taip pat, kaip ir jis, todėl taisykles supranta kaip nekintamą realybę.
2) Autonominės moralės stadija, arba bendradarbiavimo moralė ( būdinga 10
metų ir vyresniems vaikams). Pasak Pieget, šiam perėjimui ypač svarbu vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais, kadangi vaikas, bendraudamas su vienmečiais kaip lygus su lygiu, išmoksta išspręsti konfliktus abipusiai naudinga linkme. Vaikas pradeda suvokti abipusiškumą , kuris svarbus norint bendradarbiauti. Piaget abipusiškumą vadino protingą dorumą, rūpinimąsi kito gerove taip pat, kaip savo, t. y. „ elkis su kitais taip, kaip tu nori, kad jie elgtųsi su kitais“. Suprastas abipusiškumas yra perėjimo iš heteronominio į autonominį lygį pagrindas. Autonomiškas vaikas jau nemano, kad taisyklės yra fiksuotos, jis jas priima kaip lanksčias, keičiamas, kad atitiktų daugumos norus.
Kohlbergo dorovinės raidos samprata. Pastaraisiais dešimtmečiais Piaget teoriją apie dorovės raidą pakeitė Kohlbergo sukurta visapusiškesnė šešių dorovinės raidos stadijų sistema, kuri yra tiesioginis Piaget pradėtų tyrimų tęsinys, kadangi jis pradėjo ieškoti universalių dorovinės raidos stadijų ir tyrinėjo, kaip vaikų moralės supratimas yra susijęs su kognityvinės raidos eiga.
Kohlbergas, sudarydamas stadijų seką, siekė tiksliai apibūdinti kokybinius moralės sampratos pokyčius, kurie vyksta nuo vaikystės iki suaugusio žmogaus gyvenimo pabaigos. Kohlbergas šešias stadijas suskirstė į tris dorovinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Prekonvencinis lygmuo skirstomas į dvi stadijas:
Pirmoji stadija- bausmės ir paklusnumo orientacija.
Nežinodami, kad gali skirtis žmonių interesai ir dalyko supratimas, vaikai ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri ar blogi. Jie neginčijamai priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės.
Antroji stadija- naivus hedonizmas, arba instrumentinė orientacija. Vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į dorovinę dilemą, tačiau šis supratimas labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip į veikiančius savo interesams. Vaikas ima suprasti abipusiškumo principą, o jo supratimu garbingumas reiškia abipusį pasikeitimą įvairiomis gėrybėmis.
II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą. Aktyviai keisti socialinę tvarką yra pačių individų teisė. Tokie vaikai palaiko ir remia esamos socialinės sistemos įstatymus ir taisykles.
Trečioji stadija: „ gero berniuko–geros mergaitės orientacija“, arba tarpasmeninio atitikimo, santarvės moralė. Būdami „geri“( teisingi, ištikimi, padedantys kitiems ir gražiai besielgiantys), vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.
Ketvirtoji stadija: socialinės tvarkos palaikymo orientacija.
Individai, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą-
visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Taisyklės turi būti vienodai taikomos bei galiojančios kiekvienam ir kiekvieno pareiga jų laikytis.
III. Pokonvencinis moralės lygmuo. Individas moralę stengiasi apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijomis ir bet kurioje visuomenėje.
Penktoji stadija: socialinės sutarties, teisėtumo orientacija. Individas nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui.
Asmuo turi laikytis įstatymų, kurie atitinka jo teises ir daugumos interesus, jis turi orientuotis į socialinius susitarimus, nes jie suteikia jam ir kitiems daugiau gero, negu jei tokių susitarimų nebūtų.
Šeštoji stadija: orientavimasis į universalius etinius principus. Tipiški principai, būdingi šiai stadijai, yra pripažinti visuotinę žmonių lygybę ir gerbti kiekvieno asmens kaip individualybės vertę ir orumą. Pasak Kohlbergo, individas, priimdamas moralinius sprendimus, atsižvelgia į visas moralinės dilemos perspektyvas ir po to pasirenka vieną iš jų.
Kognityvinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu. Ši teorija taip pat, kaip ir kitos teorijos, negali būti laikoma visiškai atskleidžianti moralę. Kognityvinės raidos teorijos atstovai tiki, kad vaikas, pradėjęs suprasti socialinių normų tikslus ir funkcijas, vis daugiau gerbia save ir tuos žmones, kurie palaiko ir saugo tas normas.
Vaikai pamažu pradeda suprasti, kad elgesys, apie kurį mąstoma, yra svarbi teisingo socialinio pasaulio kūrimo ir palaikymo dalis. Tuo remdamiesi, kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis tarpusavio ryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti vienas prie kito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo lygio. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad moralinis samprotavimas ir moralus elgesys vidutiniškai atitinka vienas kitą. Tai ir padeda paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip.
2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas
Apie kryptį. Skirtingai nuo psichoanalitinės ir kognityvinės teorijų atstovų, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. Visą dėmesį šios srities atstovai skyrė individo elgesiui. Jie stengėsi rasti tam tikro elgesio priežastis bei pasekmes ir kaip pakeisti aplinkos sąlygas, kad elgesys pasikeistų norima linkme. Kitaip sakant, jie tyrinėjo stebimo įvykio (reakcijos) ir jį sukėlusių sąlygų (stimulo) tarpusavio priklausomybę. Pagrindiniai atstovai: J. B. Watsonas, B. F. Skinneris, A.
Bandura.
Apie moralės raidą. Pasak A. Bandūros ir kitų šios srities teoretikų, moralės raidą galima paaiškinti išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikų požiūrį paskatindami, bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą.
Vaikai socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvų elgesį. Bandūra teigė, kad didžiausią įtaką vaikui daro tėvai, kurie skatina vaiką, yra jam šilti ir kompetetingi. Biheviorizmas, kitaip dar vadinamas socialinio išmokimo teorija, daugiausia dėmesio skyrė vaiko savikontrolės tyrimui, pavyzdžiui, kaip vaikas sugebės atsispirti pagundai pameluoti ar pavokti, paliktas vienas kambaryje. Šios pakraipos atstovus domina realūs, atviri vaiko moraliniai atsakymai (reakcijos) arba jų nebuvimas.
2.4.Socialinės kognicijos kryptis
Apie kryptį. Tai dar viena psichologijos kryptis, kurią norėčiau paminėti, nagrinėjant dorovinę raidą. Šios krypties atstovai socialinę ir pažintinę žmogaus raidą nagrinėjo kartu, neatskiriant, kaip tai darė anksčiau minėtos teorijos. Šios krypties atstovai domėjosi, kaip vaikas mąsto ir samprotauja apie save ir apie jį supantį socialinį pasaulį, kaip šie procesai rutuliojasi ir kaip jie susiję su socialiniu elgesiu.
Apie moralinę raidą. Viena iš šios krypties atstovų N. Eisenberg sukūrė keletą moralės dilemų, kuriose svarbiausias dalykas yra padėti kitam asmeniui atsisakant savo norų, o išorinių draudimų reikšmė yra sumažinama.
Remiantis tyrimais, N. Eisenberg išskyrė 5 elgesio orientacijų lygius, kurie atsispindi štai šioje lentelėje.
|Lygiai |Apytikris amžius |Apibūdinimas |
|Hedonistinė, |Ikimokyklinis, pradinės |Elgesys patenkina paties |
|pragmatinė orietacija |mokyklos pradžia |žmogaus poreikius. |
| | |Galėdamas padėti ar |
| | |nepadėti, žiūri, kokia |
| | |nauda iš to bus pačiam: |
| | |„Aš nepadėsiu, nes pats |
| | |liksiu alkanas“. |
|Orientavimasis į kitų |Ikimokyklinis, pradinės |Rūpinimasis fiziniais, |
|žmonių poreikius |mokyklos |materialiais ir |
| | |psichologiniais |
| | |poreikiais išreiškiamas |
| | |paprastai terminais, |
| | |nelabai aiškiai |
| | |atsižvelgiama į kito |
| | |žmogaus požiūrį, |
| | |neišreikši empatiniai |
| | |jausmai: „Jam to reikia“.|
|Stereotipinė, |Pradinės ir vidurinės |Stereotipiniai gero bei |
|pritarimo siekianti |mokyklos |blogo asmens įvaizdžiai |
|orientacija | |ir rūpinimasis, ar bus |
| | |pritarta jo elgesiui: |
| | |„Jai jis patiktų labiau, |
| | |jeigu jis jai padėtų“. |
|Empatinė orientacija |Pradinės mokyklos |Samprotaujant |
| |pabaiga ir vidurinė |atsižvelgiama į kito |
| |mokykla |žmogaus požiūrį ir |
| | |empatinius jausmus kito |
| | |žmogaus atžvilgiu:“Aš |
| | |blogai jausiuos, jeigu |
| | |jam nepadėsiu, nes jis |
| | |liks įskaudintas“. |
|Internalizuotų |Mažuma vidurinės |Moralinis pasirinkimas |
|vertybių orientacija |mokyklos mokinių; |yra pagrįstas |
| |pradinės mokyklos |internalizuotomis |
| |mokiniams tai nebūdinga |vertybėmis, normomis, |
| | |troškimu išlaikyti |
| | |sutartus įsipareigojimus |
| | |ir įsitikinimu, kad |
| | |visiems individams |
| | |būdingas orumas, jie turi|
| | |savo teises ir yra lygūs |
| | |:“Aš blogai jausiuos, |
| | |jeigu nepadėsiu, kadangi |
| | |aš žinosiu, kad |
| | |nesilaikau savo vertybių,|
| | |gyvenu ne pagal savo |
| | |principus“. |
Taigi, Eisenberg pateiktos dilemos padeda atskleisti naują moralinio samprotavimo formą, kurią ji pavadino empatija- tai įsijautimas į kito būseną, veikimas, nesiekiant sau naudos. Bigdami pradinę mokyklą, vaikai pradeda suprasti, kad nuo empatijos labai priklauso elgesys, kurio tikslas yra padaryti ką nors gero kitam. Eisenberg ir jos kolegos nustatė, kad 9 ir 10 metų vaikų, kurie yra empatiški kitiems, prosocialinio samprotavimo lygis jau paauglystės pradžioje būdavo aukštesnis, negu jų neempatiškų bendraklasių.
Eisenberg vienas svarbiausių nuopelnų yra tai, kad ji mėgino sujungti moralės kognityvinius, emocinius ir elgesio komponentus į vieną visumą.
2.5. Humanistinė kryptis. Dviejų humanistinės psichologijos pradininkų
Abrahamo Maslow (1908-1970) ir Carlo Rodžerso (1902-1987) teorijos vaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinės asmenybės samprata: žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens (o ne tyrėjo) akimis.
Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija.
Kai patenkiname savo fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninis saugumas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti save. Pajutę savają vertę, siekiame saviraiškos, išreišti savo galias.
Pasak Maslow, „…brandaus suaugusio žmogaus savybės, būdingos tiems žmonėms, kurie pakankamai gerai išmano apie gyvenimą ir todėl gali užjausti, pamiršti savo painius jausmus tėvams, surasti savo pašaukimą, „įgyti pakankamai drąsos būti nepopuliariems, nesigėdyti būti atvirai doriems“ ir kt. (Myers G. D.,2000, p.489).
Dirbdamas su studentais, Maslow ėmė spėlioti, jog tikėtina, jog suaugę pasieks saviraiškos tie, kurie yra malonūs, rūpestingi, „asmeniškai prisirišę prie vyresniųjų, kurie to nusipelno“ ir „slapta nerimauja dėl žiaurumo, menkystės ir minios jausmo, kurie taip dažnai būdingi jaunimui“. V.
Aramavičiūtė apie Maslowo poreikių hierarchijos modelį rašė: „Saviraiška čia apibrėžiama kaip gerai funkcionuojančio žmogaus poreikių reiškimasis, kaip tapimas tuo, kuo žmogus iš tikrųjų yra. O prie save realizuojančio asmens poreikių priskiriami šie:
būti atviram, o ne užimti savigynos poziciją, mylėti kitus ir save, nenukrypti į agresiją ir klastą, elgtis dorai ir sąžiningai visuomenės atžvilgiu, būti autonomiškam ir kūrybiškam, būti smalsiam ir nuoširdžiam, bendrauti su aplinka“(V. Aramavičiūtė, 1998, p.29).
Rodžersas buvo įsitikinęs, kad visi žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Pasak jo, norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos- nuoširdumas, palankumas ir empatija. Žmonės vieni kitiems padeda augti, tobulėti, tapti geresniems, dorovingesniems, būdami nuoširdūs- atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, būdami palankūs kitiems- rodantys besąlygišką pagarbą, būdami empatiškais žmonėmis, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti.
3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys
Ankstesnėje šio darbo dalyje, dorovinė brandos raida buvo nagrinėjama, remiantis asmenybės raidos psichologija, jos krypčių atstovų sukurtomis teorijomis. Be abejonės, jų reikšmė ir svarba yra neginčijama, tačiau, siekiant įgyvendinti darbe iškeltą tikslą bei uždavinius, nusprendžiau dorovinės brandos raidą panagrinėti, remiantis ugdymu. Visame darbe , nagrinėjant žmogaus raidą, akcentuojama auklėjimo reikšmė. Anot
Aramavičiūtės, „ auklėjimas- aukščiausia ugdymo funkcija, nes be auklėjimo ugdymas negalėtų laiduoti asmenybės tapsmo“ (V. Aramavičiūtė, 1998, p.6).
Galima daryti išvadą, kad, jei auklėjimas yra dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys, o auklėjimas yra aukščiausia ugdymo funkcija, tai viso to pasėkoje galima teigti, kad, būtent ugdant asmenybę, padedamas pagrindas žmogaus dorovinei brandai.
Kadangi dorumas pasireiškia per tam tikras vertybes ir dorybes, būtina pabrėžti pagrindinę vertybę, apsprendžiančią žmogaus doringumą ir kuriai etikai linkę atiduoti pirmenybę- tai žmoniškumui – „vienam didžiausių žmogaus dvasinės būties apraiškų, savyje implikuojančiam daugybę kitų vertybių, kurios sudaro dorovės turinį ir esmę „(V. Aramavičiūtė,1998, p.112). Tačiau žmoniškumas yra negalimas be meilės žmogui, kaip teigia V.
Žemaitis „Būti žmonišku- tai visų pirma mylėti žmones, gerbti jų žmonišką orumą“(V. Aramavičiūtė,1998,p.113).
4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos reiškimasis mokykliniame amžiuje
Aramavičiūtės teigimu, meilė žmogui-tai asmens dorovinė pozicija, kuri labiausiai išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis. Dorovinę poziciją būtina nagrinėti, kalbant dorovinės brandos raidos tema todėl, kad ji labai ryškiai atspindi žmogaus dorovinį išsiauklėjimą, ne tik išryškindama atskirus jo bruožus, bet ir juos integruodama į vieningą dorovinį paveikslą. „ Dorovinę poziciją galima apibūdinti kaip vientisą dorovinių žinių, dorovinių požiūrių bei išgyvenimų, dorovinių siekių ir realių poelgių sistemą. Kadangi dorovinė pozicija yra vientisa kognityvinė, emocinė ir praktinė sistema, tai apie brandžią poziciją galima kalbėti tuomet, kai bus išsiskleidę visi jos komponentai“(V.
Aramavičiūtė,1998,p.119).
Manau, kad nesuklysiu teigdama, kad dorovinės brandos raida ypatingai formuojama ir formuojasi, pradėjus vaikams eiti į mokyklą. Būtent mokykloje per ugdymą, dorovinį ugdymą, yra suformuojami „dorovingos asmenybės rėmai“
nuo kurių priklauso tolesnė, jau suaugusio žmogaus dorovinė branda. Manau, kad nuo vertybių, dorybių, kurias mokiniai priima mokykloje, priklauso, kokiu doru žmogumi jis bus visą likusį gyvenimą. Be abejonės vertybių samprata, jų reikalingumo įvairovė kinta kartu ir su visa socialine aplinka, tačiau mokykliniai metai visada lieka svarbiausi ir nepakeičiami, kalbant apie žmogaus dorovingumo lygį.
Taigi, sekančioje kontrolinio darbo dalyje, nagrinėsiu dorovinės raidos reiškimąsi mokykliniame amžiuje t. y. šiuose amžiaus tarpsniuose:
jaunesnysis mokyklinis amžius (7-11metų), paauglystė (11-15metų), ankstyvoji jaunystė arba vyresnysis mokyklinis amžius (15-18metų).
4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius. S. Dzenuškaitė teigia, kad kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, tas laikotarpis labai reikšmingas jo visapusiškam vystymuisi ir auklėjimui. Mokslininkai pažymi, kad šiuo amžiaus tarpsniu ypač suintensyvėja dorovinis brendimas, kad daugelis svarbiausių vaiko dorovinių charakterio bruožų susiformuoja pradinėse klasėse, o nuo jų dorovinio auklėjimo turinio ir metodų vėliau labai daug priklauso ne tik paauglių bei vyresniųjų moksleivių, bet ir suaugusio žmogaus dorovinė ir psichologinė charakteristika (S.Dzenuškaitė,1990,p.6).
Pradinės klasės-pirmoji dorovinės pozicijos formavimo pakopa. Dorovinė pozicija stiprėja santykiaujant su mokytojais, klasės draugais, kartu mokantis, dirbant, žaidžiant, skaitant knygas apie mokinių pareigas, santykius, draugystę. Mokiniai pradeda tinkamai vertinti gerumą, mandagumą, pagarbą kitiems žmonėms, atsiranda jautrumas, gailestingumas, pradeda suprasti, kad reikia padėti ne tik draugui, šeimos nariui, bet ir visiems, kam gali būti reikalinga pagalba. Taigi, ugdymo turinys teikia dideles išgales mokinių dorovinei pozicijai formuoti. Pradinėse klasėse, kaip teigia Dzenuškaitė, auklėjamojo švietimo programa turėtų apimti šias sritis: ”Žmogus- didžiausia vertybė“, “Pagarba žmogui“, „Jautrumo esmė“,
„Kas yra patriotas?“, „Darbas-švenčiausias pašaukimas“, „Mūsų žaliasis draugas“, „Noriu rytoj būti geresnis“. Kalbant šiomis temomis, mokiniams yra padedama susiformuoti tikslias dorovines sąvokas, kas yra be galo svarbu, kadangi nesusiformavus tikslių dorovės sąvokų pradinėse klasėse, vėliau sunku būti pavyzdingam. Svarbiausias uždavinys, ugdant pradinukų dorovinę poziciją, tai gerumo ugdymas. Gerumo ugdymas pradinėse klasėse prasideda nuo mokymo skirti gerus poelgius nuo blogų, nuo gero vaiko, gero žmogaus vaizdinių formavimo. Dorovinės brandos raidai labai svarbu ir mokinių bei mokytojų santykiai. Jie turi būti pagrysti humaniškumu, kadangi vaikai laukia iš savo mokytojų visų pirma meilės ir pagarbos. S.
Dzenuškaitė knygoje Dorovinės pozicijos pradmenų formavimas pradinėse klasėse pateikia empirinį pradinių klasių mokinių dorovinės pozicijos modelį, su kuriuo verta susipažinti kiekvienam ugdytojui.
Baigiant kalbėti apie šio amžiaus tarpsnio dorovinės brandos raidos formavimąsi, noriu pabrėžti Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose pateikiamą pradinės mokyklos dorinio ugdymo tikslą: sudaryti moksleiviams sąlygas atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti asmeninį bei viešąjį savo gyvenimą.
Vertybinių nuostatų- atsakomybės, sąžiningumo, dėmesingumo kitam, pagarbos, meilės, tolerancijos, supratimo, teisingumo, siekio tobulėt ir t. t.-
formavimas(is) persmelkia visą dorinio ugdymo sritį. Jos yra pamatas brandžios asmenybės tapsmui.
4.2.Paauglystė. Šiuo laikotarpiu vyksta intensyvus dorovinis asmenybės formavimasis, dorovinės sąmonės formavimasis, dorovinių elgesio normų įsisavinimas. Paauglystė, pasak Kruteckio, tai intensyvaus pasaulėžiūros, dorovinių įsitikinimų, principų ir idealų, vertinimo sprendimų, kuriais paauglys pradeda vadovautis, sistemos formavimosi pradžia
(V.Kruteckis,1978,p.77). Būdamas jaunesniojo amžiaus moksleivis, jis dažniausiai veikdavo tiesiogiai lieptas vyresniųjų arba veikiamas savo atsitiktinių ir impulsyvių paskatų, o dabar jam svarbiausią reikšmę įgyja savi elgesio principai, savo pažiūros ir įsitikinimai. Kadangi šis amžius yra intensyvaus dorovinio brendimo amžius, įsidėmėtina tai, kad kartais paauglio sąmonėje gali susiformuoti dorovinės sąmonės ir įsitikinimai, kurie prieštarauja tiems, kuriuos auklėtojas norėtų moksleivio sąmonėje suformuoti. Šiam laikotarpiui būdingas ir dorovinių idealų formavimasis. S.
Dzenuškaitė ,atlikusi tinkamus tyrimus ir eksperimentus su šio amžiaus vaikais, išskyrė paauglių grupių apibendrintas charakteristikas pagal jų dorovinio idealo pobūdį. Noriu pateikti ne visus duomenis, o tik kiekvienam idealo pobūdžiui būdingas dorovines ir valios savybes, charakterio bruožus:
|Idealo |Būdingiausios dorovinės ir valios savybės, charakterio bruožai|
|pobūdis | |
|Herojinis |Meilė savo kraštui, tėvynei, žmonijai; principingumas, |
| |teisingumas, didvyriškumas, kilnumas, pasiaukojimas, |
| |atsakingumas, ryžtingumas, tikslo siekimas, optimizmas. |
|Humanistinis|Meilė ir pagarba žmogui, draugiškumas, kolektyviškumas, |
| |nesavanaudiškumas, empatiškumas, pasitikėjimas, nuoširdumas, |
| |kuklumas, tolerancija, reiklumas. |
|Nuotykinis |Drąsa, atkaklumas, vikrumas, šaltakraujiškumas, vyriškumas, |
| |narsumas, išdidumas, ištvermė, valingumas, šaunumas, |
| |pramuštgalviškumas, staigumas, stiprumas. |
4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius. Šiame amžiuje intensyviai vystosi žmogaus moralinės pajėgos, formuojasi jo dvasinis veidas, nusistovi jo charakterio bruožai, formuojasi pasaulėžiūra. Viską lemia tai, kad pakinta moksleivio veiklos pobūdis – jo visuomeninė veikla dažnai išeina už mokyklos ribų.
Pastebimai vystosi vaikinų ir merginų savimonė, tačiau neretai jie pervertina savo asmenybę, yra liguisti savimylos, garbėtroškos, išdidūs, išpuikę, niekinamai žiūri į aplinkinius todėl, kad vyresnysis mokinys, mokėdamas analizuoti savo asmenybės ypatybes ir elgesį geriau, negu paauglys, save kai kad vertina ne taip objektyviai. Vyresnysis mokinys sugeba pažinti sudėtingesnes asmenybės savybes, apibūdinančias daugiausius asmenybės santykius: pareigos, garbės, žmoniškojo orumo jausmas ir kt.
Vyresnysis mokinys vertina save, galvodamas apie savo ateitį:“ Koks aš būsiu savarankiškame gyvenime? Ar tinkamas jam?“- mąsto mokinys.
Formuojantis savimonei, pajuntamas ir saviauklos poreikis.
Taigi, doroviniam formavimuisi vyresniajame mokykliniame amžiuje būdinga stiprėjantis dorovinių įsitikinimų, dorovinės sąmonės vaidmuo. Elgesys daug labiau, negu paauglių, priklauso nuo jų dorovinių vaizdinių ir sąvokų, dorovinių nuostatų, įsitikinimų. Kaip tik šiame amžiuje formuojasi mokėjimas tinkamai elgtis įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis.
4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumo apibendrinimas. Su mokyklos baigimu nesibaigia dorovinės brandos raida.
Pasak Aramavičiūtės, tiek paauglių, tiek vyresniųjų mokinių dorovinė pozicija nėra brandi, tad apie dorovinę brandą taipogi negali būti jokios kalbos. Atlikusi tyrimus skirtingų tipų mokyklose, (bendrojo lavinimo vidurinėse, aukštesniosiose, profesinėse ir spec. Profesinėse) Aramavičiūtė drauge su savo kolegomis konstatavo, kad:
a) Visų tirtų mokyklų auklėtiniai stokoja išsamesnės žmogaus dvasinio pasaulio sampratos, konkrečių dorovinių normų, teiginių ar principų gilesnės įžvalgos, lankstesnių gebėjimų taikyti tuos principus įvairioms gyvenimiškoms situacijoms vertinti b) Doroviniai išgyvenimai, skatinantys bei išreiškiantys vertybinius požiūrius, prieštaringi; stokojama ne tik racionalaus, bet ir emocionalaus dorovinių vertybių įprasminimo;
c) Per menkas dorovinio elgesio stabilumas: visų tiriamųjų elgesys gana dažnai būna nepastovus, nenuoseklus.
Autorės teigimu, „(…) besimokantiems įvairių tipų mokyklose, aktualu skirti daugiau dėmesio doroviniam auklėjimui“, kurio svarbiausia kryptis dabartinėje mokykloje „padėti moksleiviams pagilinti dorovinių normų, vertybių bei idealų turinio sampratą, pažadinti gilesnį jų prasmės įsisąmoninimą bei išgyvenimą, skatinti moksleivių apsisprendimą, pasiryžimą bei siekimą grįsti šiomis vertybėmis savo gyvenimą ir taip pat padėti jiems sukaupti vertingą dorovinio elgesio patirtį, sudarančią žmogiškosios būties prasmingą pamatą“(V. Aramavičiūtę,1998,p.124-125).
Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose dorinio ugdymo pagrindiniame ugdyme nusakytas tikslas štai toks asmens dorinės kultūros pagrindai, įkūnijantys humanizmo ir demokratijos vertybes bei principus ir atliepiantys kintančias asmens ir visuomenės gyvenimo reikmes bei iššūkius.
Taigi, kaip matome, mokykla niekada nebuvo abejinga doroviniam mokinių auklėjimui, tačiau dažnai tiek mokiniai, tiek mokytojai (ypatingai tie, kurie dėsto atskirus dalykus: matematiką, muziką, lietuvių kalbą ir t.t.)
nepakankamai dėmesio skiria dorovinėms vertybėms, jų internalizacijos procesui. Dauguma mokinių, lankydami tikybos ar etikos pamokas, nesupranta, tiksliau nesistengia suprasti, jų dorovinės prasmės asmenybei.
5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybės
Vienos nuomonės, apsprendžiančios asmens dorovinės brandos pabaigą, nėra. Dauguma psichologų, filosofų bei pedagogų teigia, kad žmogaus dorovinė raida vyksta visą gyvenimą. Kiti bando nusakyti tam tikras žmogiškąsias vertybes, požymius, nusakančius dorovinę brandą.
Susipažįstant su V tarptautinės mokslinės konferencijos mokslo darbais bei pranešimais, pastebėjau įdomų Redos Stankevičienės pranešimą pavadintą
„Atleidimas ir moralinė branda“. Pranešimo autorė teigia, kad „ Vienas svarbiausių asmenybės brandos požymių yra moralinė branda, o vienas svarbiausiu moralinės brandos aspektų- gilus atleidimo prasmės suvokimas, gebėjimas atleisti ir priimti atleidimą“(Švietimo reforma ir mokytojų rengimas,1998,p.247.).
Vydūnas subrendusios doros požymiu laikė žmoniškumą, į kurio turinį įtraukė tokias dorybes kaip tiesą, malonumą, teisingumą, kantrybę, skaistumą, taurumą, didingumą, garbingumą, tvirtumą, gražumą, išmintį, meilę.
V. Aramavičiūtė rašo:“ J. L. Navickio nuomone, labai svarbu pamilti ypatingos rūšies vertybes, apsprendžiančias asmens dorovinį gyvenimą. Tokiomis moralinėmis vertybėmis jis laiko: žmogų, gyvybę, lytį, tiesą, teisingumą, nuosavybę ar turtą. Tai aukščiausios ir svarbiausios vertybės, kuriose slypi galutiniai dorovės pamatai
(…)“(V.Aramavičiūtė,1998,p.114).
S. Dzenuškaitė rašė, kad įžymus pagarbos gyvybei propaguotojas
A. Šveiceris teigė, kad „tikrai dorovingas žmogus yra tik tada, kai jis paklūsta vidinei paskatai padėti kiekvienai gyvasčiai, kuriai jis tai padaryti gali, ir vengia gyvą padarą kaip nors nuskriausti“(S.Dzenuškaitė,1990,p.33). Pati autorė mano, kad žmogus tampa dorovinga asmenybe, kai jis savarankiškai suderina savo veiksmus su tautos doroviniais reikalavimais, įsisąmonina jų turinį ir reikšmę, geba kelti dorovingus tikslus ir priimti sprendimus pagal konkrečias aplinkybes, savarankiškai vertinti savo ir kitų žmonių poelgius, auklėti save. Doram žmogui dorovės normos tampa jo vidiniu įsakymu. Jis daro gera ir vengia daryti bloga, klauso savo sąžinės balso, nuoširdžiai atjaučia kitą žmogų
(S. Dzenuškaitė,1990,p.5). Manau, kad šis apibūdinimas yra labai aiškus ir pagal jį kiekvienas asmuo gali suprasti tikrąjį dorovinį brandumą, iškelti sau klausimą: ar aš esu doroviškai brandi asmenybė?
Išvados
• Su „dorovės“ sąvoka susijusios didžiausios žmogaus gyvenimo vertybės, giliausi dvasiniai išgyvenimai, skausmingi savo vietos visuomenėje, savo veiklos prasmės ieškojimai, todėl dorovės ir žmogaus dorovinio elgesio, jo raidos problema nuo seniausių laikų kėlė žmonių susidomėjimą;
• Dorovė – tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną it tobulėjimą. Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės tapsmo atskaitos taškas – savimonė;
• Žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinio elgesio ypatumus nagrinėja įvairios istoriškai susiformavusios psichologinės kryptys, kurios siūlo įvairias savo teorijas: psichoanalitinė, kognityvinė , bihevioristinė, socialinės kognicijos, humanistinė ir kt.
• Pasak psichoanalitinės teorijos, vaiko dorovinė raida pasibaigia ties
5-6 metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas
Superego.
• Kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis tarpusavio ryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti vienas prie kito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo lygio. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad moralinis samprotavimas ir moralus elgesys vidutiniškai atitinka vienas kitą.
• Bihevioristų žodžiais tariant, moralės raidą galima paaiškinti išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikų požiūrį paskatindami, bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą. Vaikai socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvų elgesį.
• Vienos iš socialinės kognicijos krypties atstovų Eisenberg pateiktos dilemos padeda atskleisti naują moralinio samprotavimo formą, kurią ji pavadino empatija- tai įsijautimas į kito būseną, veikimas, nesiekiant sau naudos. Bigdami pradinę mokyklą, vaikai pradeda suprasti, kad nuo empatijos labai priklauso elgesys, kurio tikslas yra padaryti ką nors gero kitam.
• Pasak Maslow, „…brandaus suaugusio žmogaus savybės, būdingos tiems žmonėms, kurie pakankamai gerai išmano apie gyvenimą ir todėl gali užjausti, pamiršti savo painius jausmus tėvams, surasti savo pašaukimą, „įgyti pakankamai drąsos būti nepopuliariems, nesigėdyti būti atvirai doriems“ ir kt.
• Kadangi auklėjimas yra dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys, o auklėjimas yra aukščiausia ugdymo funkcija, tai viso to pasėkoje galima teigti, kad, būtent ugdant asmenybę, padedamas pagrindas žmogaus dorovinei brandai.
• Dorovinė pozicija labai ryškiai atspindi žmogaus dorovinį išsiauklėjimą, ne tik išryškindama atskirus jo bruožus, bet ir juos integruodama į vieningą dorovinį paveikslą.
• Jaunesniajame mokykliniame amžiuje ypač suintensyvėja dorovinis brendimas, daugelis svarbiausių vaiko dorovinių charakterio bruožų susiformuoja pradinėse klasėse, o nuo jų dorovinio auklėjimo turinio ir metodų vėliau labai daug priklauso ne tik paauglių bei vyresniųjų moksleivių, bet ir suaugusio žmogaus dorovinė ir psichologinė charakteristika.
• Paauglystės laikotarpiu vyksta intensyvus dorovinis asmenybės formavimasis, dorovinės sąmonės formavimasis, dorovinių elgesio normų įsisavinimas. Šiame amžiuje būdingas ir dorovinių idealų formavimasis.
• Vyresniajame mokykliniame amžiuje intensyviai vystosi žmogaus moralinės pajėgos, formuojasi jo dvasinis veidas, nusistovi jo charakterio bruožai, formuojasi pasaulėžiūra. Viską lemia tai, kad pakinta moksleivio veiklos pobūdis – jo visuomeninė veikla dažnai išeina už mokyklos ribų.
• Vienos nuomonės, apsprendžiančios asmens dorovinės brandos pabaigą, nėra. Dauguma psichologų, filosofų bei pedagogų teigia, kad žmogaus dorovinė raida vyksta visą gyvenimą. Kiti bando nusakyti tam tikras žmogiškąsias vertybes, požymius, nusakančius dorovinę brandą.
Panaudotos literatūros sąrašas
1. Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata. Vilnius, 1998.
2. Bakutytė R. Pradinių klasių mokinių humaniškumo ugdymas.
Monografija. Šiauliai, 2001.
3. Dzenuškaitė S. Dorovinės pozicijos pradmenų formavimas pradinėse klasėse: Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 1990.
4. Dzenuškaitė S. Paauglių dorovinio idealo bruožai. Kaunas, 1984.
5. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. Klaipėda, 1998.
6. Jovaiša L. Hodegetika: auklėjimo mokslas. Vilnius, 1995.
7. Kalenda Č. Dorovės samprata. Vilnius, 1981.
8. Kruteckis V. Moksleivių mokymo ir auklėjimo psichologija.
Kaunas, 1978.
9. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Dorinis pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius, 2003.
10. Myers. G. David. Psichologija. Kaunas, 2000.
11. Stankevičienė R. Atleidimas ir moralinė branda // Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. Pranešimai. Vilnius, 1998.
12. Žukauskienė R. Raidos psichologija.. Vilnius,2002.