Kontrolinis darbas
Dorovinės brandos raida
Kontrolinio darbo planas
Įvadas 1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė 2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos: 2.1.Psichoanalitinė teorija; 2.2.Kognityvinė teorija; 2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas; 2.4.Socialinės kognicijos kryptis; 2.5. Humanistinė kryptis. 3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys 4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos reiškimasis mokykliniame amžiuje: 4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius; 4.2.Paauglystė; 4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius; 4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumo apibendrinimas. 5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybėsIšvadosPanaudotos literatūros sąrašas
Įvadas Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žmogaus dorovinėsbrandos raida. Nors ir nežinant tikslaus „dorovės“ sąvokos apibrėžimo,manau daugeliui, pirmiausia, šis žodis asocijuojasi su gėriu, su norudaryti kažkam gera, padėti, užjausti ir pan. Manau, kad nesuklysiusakydama, jog tik ne daugelis iš mūsų žino tikrąją dorovinės raidos reikšmębei svarbą asmenybei, kadangi kasdieniniame gyvenime žmonės tiesiog apiedorovingumą nemąsto, o dažnas jų, apie tai net užmiršta… Taigi, pagrindinis šio darbo tikslas: kuo išsamiau ir aiškiauišnagrinėti dorovinės brandos raidą. Užsibrėžtam tikslui pasiekti, šiamekontroliniame darbe keliami šie uždaviniai: 1. Susipažinti su „dorovės“ sąvoka, jos kilme bei svarba senaisiais ir dabartiniais laikais; 2. Pateikti pagrindines psichologijos kryptis, nagrinėjančias dorovinės (moralinės) raidos formavimąsi, bei jų sukurtas teorijas; 3. Remiantis ugdymu, išanalizuoti dorovinės brandos raidą ir išskirti, kaip ugdymas veikia augančio mokinio dorovinę poziciją; 4. Remiantis, jau anksčiau pateiktų uždavinių atsakymais bei įvairiais dorovinio brandumo interpretavimais, atsakyti į klausimą, ar dorovinio brandumo raida turi „galutinį tašką“?Rašydama šį darbą, rėmiausi įvairių autorių literatūra. Mūsų dienų filosofuČ. Kalenda(1981), psichologiniais šaltiniais ( David G. Myers(2000), R.Žukauskiene (2002)), Lietuvos pedagogų darbais (V. Aramavičiūtė (1998), V.Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995), V. Kruteckis (1978), S. Dzenuškaitė(1984, 1990), R. Bakutytė (2001)).
1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė Nagrinėjant dorovinės brandos raidą, pirmiausia reiktų apžvelgti„dorovę“ kaip sąvoką, jos kilmę, jos reikšmės, svarbumo supratimąsenaisiais bei dabartiniais laikais.Apie dorovę. Prieš apibrėžiant, kas tai yra dorovė, vertėtųapžvelgti, kaip senai buvo susidomėta žmogaus dorovingumu? Pasak Č.Kalendos, žmogus kiekviename gyvenimo žingsnyje turi apsispręsti, rinktispoelgius. Tas pasirinkimas dažnai būna susijęs su gėrio ir blogio, tiesosir melo, garbės ir gėdos, niekšybės ir kilnumo, žmoniškumo ir žiaurumo beikitomis kategorijomis. Sudėtingose, kraštutinėse situacijose poelgiopasirinkimas kartais virsta sunkiu, kankinančiu klausimu: ką daryti? Kaippasielgti?.. Visais atvejais, kai poelgio rinkimosi pagrindas yra „amžinos“kategorijos – pareiga, sąžinė, garbė, orumas, meilė, ištikimybė,pasiaukojimas ir kitos, – ryškiai atsiskleidžia žmonių esmė: vienų – didybėir grožis, kitų – menkystė ir nepatrauklumas (Č. Kalenda, 1981, p. 3). Iššių pasakytų žodžių aišku, jog kalbama apie vieną iš pagrindinių žmogaussaviraiškos formų- moralę, arba dorovę. Būtent su dorove yra susijusiosdidžiausios žmogaus gyvenimo vertybės, giliausi dvasiniai išgyvenimai,skausmingi savo vietos visuomenėje, savo veiklos prasmės ieškojimai. Dėlšių priežasčių dorovės ir žmogaus dorovinio elgesio, jo raidos problema nuoseniausių laikų kėlė žmonių susidomėjimą. Pirmasis iš graikų filosofų, intensyviai svarsčiusių dorovės irdorovinio auklėjimo klausimus, buvo Sokratas (470/ 469-399 m. pr. m. e.).Jis visą gyvenimą įrodinėjo kiekvienam, jog reikia rūpintis ne kūnu ir neturtu, bet siela, kad ji taptų kuo geriausia. Jo požiūris pagrįstas tezeapie laimingo ir doro gyvenimo tapatumą: būti laimingam- tai visur irvisada elgtis dorai. Kaip matome, dorovės problema buvo keliama nuo seniausių laikų,tačiau šiame darbe daugiau bus nagrinėjamos XIX- XX a. psichologų, filosofųbei pedagogų darbai, apie dorovinę žmogaus raidą. Pateiksiu keletąšiuolaikinių „dorovės“ apibrėžimų. Anot V. Jakavičiaus, dorovė – individualios sąmonės forma,atspindinti visuomenės moralę, kuri reguliuoja konvencinius individosantykius su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Tai visumapažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną it tobulėjimą.Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės tapsmo atskaitos taškas –savimonė (V. Jakavičius, 1998, p.21). Pasak L. Jovaišos verta skirti dvisąvokas: dorovę ir dorą. Yra du skirtingi reiškiniai: dorovė kaip visųžmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio
elgesio pamatas. Dorovė- tai sąmonės ir pasąmonės parengtis elgtis arveikti pagal gėrio normas. Šia prasme dorovė atitiktų tarptautinį žodį„moralė“. Dora- tai realizuota dorovė- doras elgesys. Todėl verta teigti,kad dorovė yra neaktualizuota gamtinių, antgamtinių ir sutartinių normųvisuma žmonių sąmonėje, o dora- gyvenimas dorovės vertybėmis (L. Jovaiša,1995, p. 64.).Asmenybės brandos raida Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimokriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Kiekviena psichologijoskryptis skirtingai interpretuoja asmenybės brandos raidą. Psichologai netik aprašo žmogaus raidą, jo brendimą, bet ir siekia paaiškinti stebimuspasikeitimus, ir tai daro, siūlydami savo teorijas, apie kurias bus kalbamasekančioje darbo dalyje.Kalbant apie brandos raidą bei jos kriterijus, verta pabrėžti, kadBendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose yra teigiama, kadasmens brandą liudija: ❖ Savo vertės suvokimas; ❖ Tolerancija kitiems ir „kitokiems“; ❖ Atsakomybė už savo sprendimus ir veiksmus; ❖ Kritiškumas vertinant savo elgesį.2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos Kaip jau buvo minėta, žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinioelgesio ypatumus nagrinėja įvairios istoriškai susiformavusiospsichologinės kryptys, kurios siūlo įvairias savo teorijas. Neįmanomapateikti visų teorijų, nagrinėjančių žmogaus raidą, todėl pateiksiuvyraujančias, žymiausias raidos psichologijos teorijas, kurios nagrinėjožmogaus dorovinės brandos raidą.
2.1.Psichoanalitinė teorija. Šios teorijos pradininkas S. Freudas (1856-1939) teigė, kad asmenybę sudaro trys teoriniai komponentai Id, Ego,Superego. Id- yra mūsų pasąmonės impulsų šaltinis, siekiantis patenkintimūsų poreikius, veikia pagal malonumo principą, kuris reiškia, kad asmuonori to, kas atrodo malonu ir žavu, ir nori to dabar. Ego raidai prasidėjus, vaikas pamažu sužino, kad egzistuoja irkiti žmonės ir kad kai kada reikia palaukti, kol jo norai bus įvykdyti. Egoveikia, remdamasis realybe. Superego raida prasideda 4-5 metų vaikui, jis pradeda tapatintisave su tėvų moraliniais standartais. Freudas teigė, kad tai prasidedatada, kai vaikas išsprendžia Edipo kompleksą. Šiuo laikotarpiu vaikaiperima tos pačios lyties tėvų elgesį ir moralines vertybes. Superego yratarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera nuo blogonesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Egoidealo. Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką,taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Terminas Ego idealas atspindielgesio standartus, kurių vaikas siekia. Kaip anksčiau vaiką už kokį norselgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Egoidealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego yra visuomenės būdastvarkai palaikyti. Anot šios teorijos, žmogaus brandos raida suskirstyta į 5esminius etapus, kurie buvo išskiriami atsižvelgiant į tai, kurios kūnovietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yrastipriai sužadinamos. Trumpai jas paminėsiu.1) Oralinė stadija ( nuo gimimo iki vienerių metų). Burna yra malonių kūdikio kūno pojūčių šaltinis. Maitinimas yra labiausiai vaiką stimuliuojanti veikla.2) Analinė stadija ( 1 – 3 metų). Išangė yra malonių kūno pojūčių šaltinis, ir mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla.3) Falinė stadija ( 3 – 6 metų). Problemos šios stadijos metu kyla, kai seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Ši situacija yra vadinama Edipo kompleksu. Pasak Freudo teorijos, mažas vaikas savo fantazijomis seksualinės meilės trokšta iš priešingos lyties tėvų, nesąmoningai bijodamas, kad tos pačios lyties tėvai sužinos apie tuos troškimus, supyks ir nubaus. Šis draudimų, vertinimų, reikalavimų rinkinys individo gelmėse formuoja kažką panašaus į savarankišką tėvus reprezentuojančią struktūrą, kurią Freudas pavadino Superego. Tai rodo Superego ir sąmonės raidos pradžią, kurie atspindi tėvų „daryk taip“ arba „nedaryk to“, taip pat visuomenės keliamus reikalavimus. Superego visiškai susiformuoja išsprendus edipo kompleksą.4) Latentinis periodas ( 7 – 11 metų).Edipo komplekso krizės simptomai išnyksta. Šio periodo metu vaikas įsisąmonina naujus kognityvinius sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas jaučia malonumą, užsiiminėdamas nauja veikla ir laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą. Taip vyksta tolesnė Ego ir Superego raida.5) Genitalinė stadija (paauglystė). Latentinio periodo rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Paauglio seksualiniai impulsai nukreipiami į priešingos lyties atstovus. Jo tikslas yra subrendimas, suaugusiems būdingas seksualumas, kurio biologinis tikslas yra pratęsti giminę. Taigi pagal šią teoriją vaiko dorovinė raida pasibaigia ties 5-6
metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas Superego.Psichoanalitinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu.Psichoanalitikų nuomone, vaikas, galintis pasakyti, kas yra teisinga, o kasne, jau turi internalizuotą (vidinę) dorovinių normų sistemą. Šios vidinėsnormos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį. Tėvai galinaudoti fizines bausmes, grasinimus, kad vaikas bus fiziškai nubaustas,atstumtas, nemylimas („ jei tu manęs neklausysi, aš tavęs nemylėsiu“). Taipreguliuojant elgesį, vaikas ima suvokti, ko tėvai iš jo elgesio tikisi.Vaikai, stengdamiesi įtikti tėvam, tampa vis panašesni į juos, todėl vaikųdorovė priklauso nuo tėvų reikalavimų ir nuo visuomenės normų. Pasak psichoanalitikų, vaikas dorovines normas perima, norėdamiišvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų dorovines normas, susiformuojajo Superego, kuris leidžia vaikui suprasti, koks jis turi būti ir atpažintitėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išvengti kaltės jausmą rodo, kadvaiko Superego jau yra gerai susiformavęs. Taigi, identifikacija su tėvais,jų moralinių normų priėmimas ir sugebėjimas jausti kaltę yra vaikonormalios psichologinės raidos požymiai. Pasak Freudo teorijos, vaikasskatinamas elgtis pagal visuomenės reikalavimus, kad išvengtų bausmės. Dabar yra manoma, kad Freudo teorija negali visiškai paaiškintidorovinės raidos. Anot Freudo, kaip jau minėjau anksčiau, ši raida iš esmėspasibaigia 5-6 metų vaikams, tik viduriniosios vaikystės laikotarpiu tamtikru būdu papildomai įtvirtinamas Superego. Freudas manė, kad dorovineiraidai labai svarbi ikimokyklinio amžiaus vaiko socializacija, tačiaudabartiniai tyrimai rodo, kad ši raida yra laipsniškas procesas, kuriamsvarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Dorovinė raida prasidedakūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.
2.2.Kognityvinė teorija. Šveicarų psichologas J. Piaget (1896-1980)yra vienas žinomiausių kognityvinės teorijos atstovų. Jo idėjos turėjodidelę įtaką ne tik šios teorijos krypčiai. Jis laikomas vienas žymiausiųdvidešimtojo amžiaus raidos psichologu. Piaget skyrė keturias pagrindinespažintinės raidos stadijas: 1) Sensomotorinė ( nuo gimimo ik 2 metų). Vaikas įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti. 2) Priešoperacinė ( 2 – 6 metų). Vaizduotė labai išlavėjusi. Vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį. 3) Konkrečių operacijų ( 7 – 11 metų). Naudodamasis loginiais sugebėjimais, vaikas mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir kitas konkrečias sąvokas. 4) Formalių operacijų ( nuo 12 metų).Vyrauja abstraktus mąstymas. Dėmesio centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai. Piaget teigė, kad galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiškaloginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymostadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamasaukščiausias mąstymo lygis.
Piaget teorija apie dorovinę raidą. Piaget sutiko su kitais to metopsichologais, kad vaiko dorovė- tai daugiausia nekritiškai perimtisuaugusiųjų nurodymai, tačiau jis pirmasis iškėlė mintį, kad visa dorovėnėra grupės primesta individui. Vaiko supratimas apie socialiniussusitarimus keičiasi, kartu keičiasi ir jo dorovė, dorovinis elgesys,vertybės: neliečiamos, šventos, neginčytinos dorovinės taisyklės pradedamospriimti kaip lanksčios, galimos keisti atsižvelgiant į žmonių poreikius. Piaget rinko vaikų mintis apie moralę, naudodamas klinikinįinterviu. Remdamasis vaikų pasakojimais, Piaget nustatė dvi dorovinėsraidos stadijas: 1) Heteronominės moralės ( paklusimo kito autoritetui), arba moralinio realizmo, stadija. Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Maždaug 5-6 metų vaikams prasideda moralinio realizmo stadija. Jie pradeda domėtis taisyklėmis ir jas gerbti, bet priima jas kaip fiksuotas, pateiktas suaugusiųjų. Tokį vaikų požiūrį į taisykles lemia du veiksniai, ribojantys vaiko moralės supratimą: 1) prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina; 2) kognityvinis nesubrendimas bei vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas kitas žmogus mąsto taip pat, kaip ir jis, todėl taisykles supranta kaip nekintamą realybę. 2) Autonominės moralės stadija, arba bendradarbiavimo moralė ( būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams). Pasak Pieget, šiam perėjimui ypač svarbu vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais, kadangi vaikas, bendraudamas su vienmečiais kaip lygus su lygiu, išmoksta išspręsti konfliktus abipusiai naudinga linkme. Vaikas pradeda suvokti abipusiškumą , kuris svarbus norint bendradarbiauti. Piaget abipusiškumą vadino protingą dorumą, rūpinimąsi kito gerove taip pat, kaip savo, t. y. „ elkis su kitais taip, kaip tu nori, kad jie elgtųsi
su kitais“. Suprastas abipusiškumas yra perėjimo iš heteronominio į autonominį lygį pagrindas. Autonomiškas vaikas jau nemano, kad taisyklės yra fiksuotos, jis jas priima kaip lanksčias, keičiamas, kad atitiktų daugumos norus.Kohlbergo dorovinės raidos samprata. Pastaraisiais dešimtmečiais Piagetteoriją apie dorovės raidą pakeitė Kohlbergo sukurta visapusiškesnė šešiųdorovinės raidos stadijų sistema, kuri yra tiesioginis Piaget pradėtųtyrimų tęsinys, kadangi jis pradėjo ieškoti universalių dorovinės raidosstadijų ir tyrinėjo, kaip vaikų moralės supratimas yra susijęs sukognityvinės raidos eiga. Kohlbergas, sudarydamas stadijų seką, siekė tiksliai apibūdintikokybinius moralės sampratos pokyčius, kurie vyksta nuo vaikystės ikisuaugusio žmogaus gyvenimo pabaigos. Kohlbergas šešias stadijas suskirstė įtris dorovinės raidos lygius. I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Prekonvencinis lygmuo skirstomas į dvi stadijas: Pirmoji stadija- bausmės ir paklusnumo orientacija.Nežinodami, kad gali skirtis žmonių interesai ir dalyko supratimas, vaikaiignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geriar blogi. Jie neginčijamai priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipiadėmesį į tai, kaip išvengti bausmės. Antroji stadija- naivus hedonizmas, arba instrumentinėorientacija. Vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti įdorovinę dilemą, tačiau šis supratimas labai konkretus. Teisingu laikomastoks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip patžiūrima kaip į veikiančius savo interesams. Vaikas ima suprastiabipusiškumo principą, o jo supratimu garbingumas reiškia abipusįpasikeitimą įvairiomis gėrybėmis.II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą. Aktyviai keisti socialinę tvarką yra pačių individų teisė. Tokie vaikai palaiko ir remia esamos socialinės sistemos įstatymus ir taisykles. Trečioji stadija: „ gero berniuko–geros mergaitėsorientacija“, arba tarpasmeninio atitikimo, santarvės moralė. Būdami„geri“( teisingi, ištikimi, padedantys kitiems ir gražiai besielgiantys),vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai. Ketvirtoji stadija: socialinės tvarkos palaikymo orientacija.Individai, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenųtarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą-visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Taisyklės turi būti vienodaitaikomos bei galiojančios kiekvienam ir kiekvieno pareiga jų laikytis.III. Pokonvencinis moralės lygmuo. Individas moralę stengiasi apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijomis ir bet kurioje visuomenėje. Penktoji stadija: socialinės sutarties, teisėtumoorientacija. Individas nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui.Asmuo turi laikytis įstatymų, kurie atitinka jo teises ir daugumosinteresus, jis turi orientuotis į socialinius susitarimus, nes jie suteikiajam ir kitiems daugiau gero, negu jei tokių susitarimų nebūtų. Šeštoji stadija: orientavimasis į universalius etiniusprincipus. Tipiški principai, būdingi šiai stadijai, yra pripažintivisuotinę žmonių lygybę ir gerbti kiekvieno asmens kaip individualybėsvertę ir orumą. Pasak Kohlbergo, individas, priimdamas moraliniussprendimus, atsižvelgia į visas moralinės dilemos perspektyvas ir po topasirenka vieną iš jų.Kognityvinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu. Ši teorijataip pat, kaip ir kitos teorijos, negali būti laikoma visiškaiatskleidžianti moralę. Kognityvinės raidos teorijos atstovai tiki, kadvaikas, pradėjęs suprasti socialinių normų tikslus ir funkcijas, visdaugiau gerbia save ir tuos žmones, kurie palaiko ir saugo tas normas.Vaikai pamažu pradeda suprasti, kad elgesys, apie kurį mąstoma, yra svarbiteisingo socialinio pasaulio kūrimo ir palaikymo dalis. Tuo remdamiesi,kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis tarpusavioryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti vienas priekito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo lygio. Remiantisįvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad moralinis samprotavimas irmoralus elgesys vidutiniškai atitinka vienas kitą. Tai ir padedapaaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip.
2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimasApie kryptį. Skirtingai nuo psichoanalitinės ir kognityvinėsteorijų atstovų, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. Visą dėmesįšios srities atstovai skyrė individo elgesiui. Jie stengėsi rasti tam tikroelgesio priežastis bei pasekmes ir kaip pakeisti aplinkos sąlygas, kadelgesys pasikeistų norima linkme. Kitaip sakant, jie tyrinėjo stebimoįvykio (reakcijos) ir jį sukėlusių sąlygų (stimulo) tarpusavio
priklausomybę. Pagrindiniai atstovai: J. B. Watsonas, B. F. Skinneris, A.Bandura.Apie moralės raidą. Pasak A. Bandūros ir kitų šios srities teoretikų,moralės raidą galima paaiškinti išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikųpožiūrį paskatindami, bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip irbet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą.Vaikai socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvųelgesį. Bandūra teigė, kad didžiausią įtaką vaikui daro tėvai, kurieskatina vaiką, yra jam šilti ir kompetetingi. Biheviorizmas, kitaip darvadinamas socialinio išmokimo teorija, daugiausia dėmesio skyrė vaikosavikontrolės tyrimui, pavyzdžiui, kaip vaikas sugebės atsispirti pagundaipameluoti ar pavokti, paliktas vienas kambaryje. Šios pakraipos atstovusdomina realūs, atviri vaiko moraliniai atsakymai (reakcijos) arba jųnebuvimas.2.4.Socialinės kognicijos kryptisApie kryptį. Tai dar viena psichologijos kryptis, kurią norėčiaupaminėti, nagrinėjant dorovinę raidą. Šios krypties atstovai socialinę irpažintinę žmogaus raidą nagrinėjo kartu, neatskiriant, kaip tai darėanksčiau minėtos teorijos. Šios krypties atstovai domėjosi, kaip vaikasmąsto ir samprotauja apie save ir apie jį supantį socialinį pasaulį, kaipšie procesai rutuliojasi ir kaip jie susiję su socialiniu elgesiu.Apie moralinę raidą. Viena iš šios krypties atstovų N. Eisenberg sukūrėkeletą moralės dilemų, kuriose svarbiausias dalykas yra padėti kitamasmeniui atsisakant savo norų, o išorinių draudimų reikšmė yra sumažinama.Remiantis tyrimais, N. Eisenberg išskyrė 5 elgesio orientacijų lygius,kurie atsispindi štai šioje lentelėje.|Lygiai |Apytikris amžius |Apibūdinimas ||Hedonistinė, |Ikimokyklinis, pradinės |Elgesys patenkina paties ||pragmatinė orietacija |mokyklos pradžia |žmogaus poreikius. || | |Galėdamas padėti ar || | |nepadėti, žiūri, kokia || | |nauda iš to bus pačiam: || | |„Aš nepadėsiu, nes pats || | |liksiu alkanas“. ||Orientavimasis į kitų |Ikimokyklinis, pradinės |Rūpinimasis fiziniais, ||žmonių poreikius |mokyklos |materialiais ir || | |psichologiniais || | |poreikiais išreiškiamas || | |paprastai terminais, || | |nelabai aiškiai || | |atsižvelgiama į kito || | |žmogaus požiūrį, || | |neišreikši empatiniai || | |jausmai: „Jam to reikia“.||Stereotipinė, |Pradinės ir vidurinės |Stereotipiniai gero bei ||pritarimo siekianti |mokyklos |blogo asmens įvaizdžiai ||orientacija | |ir rūpinimasis, ar bus || | |pritarta jo elgesiui: || | |„Jai jis patiktų labiau, || | |jeigu jis jai padėtų“. ||Empatinė orientacija |Pradinės mokyklos |Samprotaujant || |pabaiga ir vidurinė |atsižvelgiama į kito || |mokykla |žmogaus požiūrį ir || | |empatinius jausmus kito || | |žmogaus atžvilgiu:“Aš || | |blogai jausiuos, jeigu || | |jam nepadėsiu, nes jis || | |liks įskaudintas“. ||Internalizuotų |Mažuma vidurinės |Moralinis pasirinkimas ||vertybių orientacija |mokyklos mokinių; |yra pagrįstas || |pradinės mokyklos |internalizuotomis || |mokiniams tai nebūdinga |vertybėmis, normomis, || | |troškimu išlaikyti || | |sutartus įsipareigojimus || | |ir įsitikinimu, kad || | |visiems individams || | |būdingas orumas, jie turi|| | |savo teises ir yra lygūs || | |:“Aš blogai jausiuos, || | |jeigu nepadėsiu, kadangi || | |aš žinosiu, kad || | |nesilaikau savo vertybių,|| | |gyvenu ne pagal savo || | |principus“. |
Taigi, Eisenberg pateiktos dilemos padeda atskleisti naująmoralinio samprotavimo formą, kurią ji pavadino empatija- tai įsijautimas įkito būseną, veikimas, nesiekiant sau naudos. Bigdami pradinę mokyklą,vaikai pradeda suprasti, kad nuo empatijos labai priklauso elgesys, kuriotikslas yra padaryti ką nors gero kitam. Eisenberg ir jos kolegos nustatė,kad 9 ir 10 metų vaikų, kurie yra empatiški kitiems, prosocialiniosamprotavimo lygis jau paauglystės pradžioje būdavo aukštesnis, negu jųneempatiškų bendraklasių. Eisenberg vienas svarbiausių nuopelnų yra tai, kad ji mėginosujungti moralės kognityvinius, emocinius ir elgesio komponentus į vienąvisumą.
2.5. Humanistinė kryptis. Dviejų humanistinės psichologijos pradininkųAbrahamo Maslow (1908-1970) ir Carlo Rodžerso (1902-1987) teorijosvaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinės asmenybės samprata: žmogausgalias ir pasaulio suvokimą asmens (o ne tyrėjo) akimis. Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija.Kai patenkiname savo fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninissaugumas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėtisave. Pajutę savają vertę, siekiame saviraiškos, išreišti savo galias.Pasak Maslow, „…brandaus suaugusio žmogaus savybės, būdingos tiemsžmonėms, kurie pakankamai gerai išmano apie gyvenimą ir todėl galiužjausti, pamiršti savo painius jausmus tėvams, surasti savo pašaukimą,„įgyti pakankamai drąsos būti nepopuliariems, nesigėdyti būti atviraidoriems“ ir kt. (Myers G. D.,2000, p.489). Dirbdamas su studentais, Maslowėmė spėlioti, jog tikėtina, jog suaugę pasieks saviraiškos tie, kurie yramalonūs, rūpestingi, „asmeniškai prisirišę prie vyresniųjų, kurie tonusipelno“ ir „slapta nerimauja dėl žiaurumo, menkystės ir minios jausmo,
kurie taip dažnai būdingi jaunimui“. V. Aramavičiūtė apie Maslowo poreikiųhierarchijos modelį rašė: „Saviraiška čia apibrėžiama kaip geraifunkcionuojančio žmogaus poreikių reiškimasis, kaip tapimas tuo, kuo žmogusiš tikrųjų yra. O prie save realizuojančio asmens poreikių priskiriami šie:būti atviram, o ne užimti savigynos poziciją, mylėti kitus ir save,nenukrypti į agresiją ir klastą, elgtis dorai ir sąžiningai visuomenėsatžvilgiu, būti autonomiškam ir kūrybiškam, būti smalsiam ir nuoširdžiam,bendrauti su aplinka“(V. Aramavičiūtė, 1998, p.29). Rodžersas buvo įsitikinęs, kad visi žmonės iš esmės yra geri irvisi turi saviraiškos polinkių. Pasak jo, norint, kad aplinka skatintųaugti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos- nuoširdumas, palankumas irempatija. Žmonės vieni kitiems padeda augti, tobulėti, tapti geresniems,dorovingesniems, būdami nuoširdūs- atviri savo pačių jausmams,nesistengdami rodytis kitokie nei yra, būdami palankūs kitiems- rodantysbesąlygišką pagarbą, būdami empatiškais žmonėmis, kurie supranta mūsųjausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti.3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnysAnkstesnėje šio darbo dalyje, dorovinė brandos raida buvo nagrinėjama,remiantis asmenybės raidos psichologija, jos krypčių atstovų sukurtomisteorijomis. Be abejonės, jų reikšmė ir svarba yra neginčijama, tačiau,siekiant įgyvendinti darbe iškeltą tikslą bei uždavinius, nusprendžiaudorovinės brandos raidą panagrinėti, remiantis ugdymu. Visame darbe ,nagrinėjant žmogaus raidą, akcentuojama auklėjimo reikšmė. AnotAramavičiūtės, „ auklėjimas- aukščiausia ugdymo funkcija, nes be auklėjimougdymas negalėtų laiduoti asmenybės tapsmo“ (V. Aramavičiūtė, 1998, p.6).Galima daryti išvadą, kad, jei auklėjimas yra dorovingos asmenybės tapsmąlaiduojantis veiksnys, o auklėjimas yra aukščiausia ugdymo funkcija, taiviso to pasėkoje galima teigti, kad, būtent ugdant asmenybę, padedamaspagrindas žmogaus dorovinei brandai.Kadangi dorumas pasireiškia per tam tikras vertybes ir dorybes, būtinapabrėžti pagrindinę vertybę, apsprendžiančią žmogaus doringumą ir kuriaietikai linkę atiduoti pirmenybę- tai žmoniškumui – „vienam didžiausiųžmogaus dvasinės būties apraiškų, savyje implikuojančiam daugybę kitųvertybių, kurios sudaro dorovės turinį ir esmę „(V. Aramavičiūtė,1998,p.112). Tačiau žmoniškumas yra negalimas be meilės žmogui, kaip teigia V.Žemaitis „Būti žmonišku- tai visų pirma mylėti žmones, gerbti jų žmoniškąorumą“(V. Aramavičiūtė,1998,p.113).
4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos reiškimasis mokykliniame amžiuje Aramavičiūtės teigimu, meilė žmogui-tai asmens dorovinėpozicija, kuri labiausiai išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis. Dorovinępoziciją būtina nagrinėti, kalbant dorovinės brandos raidos tema todėl, kadji labai ryškiai atspindi žmogaus dorovinį išsiauklėjimą, ne tikišryškindama atskirus jo bruožus, bet ir juos integruodama į vieningądorovinį paveikslą. „ Dorovinę poziciją galima apibūdinti kaip vientisądorovinių žinių, dorovinių požiūrių bei išgyvenimų, dorovinių siekių irrealių poelgių sistemą. Kadangi dorovinė pozicija yra vientisa kognityvinė,emocinė ir praktinė sistema, tai apie brandžią poziciją galima kalbėtituomet, kai bus išsiskleidę visi jos komponentai“(V.Aramavičiūtė,1998,p.119).Manau, kad nesuklysiu teigdama, kad dorovinės brandos raida ypatingaiformuojama ir formuojasi, pradėjus vaikams eiti į mokyklą. Būtent mokyklojeper ugdymą, dorovinį ugdymą, yra suformuojami „dorovingos asmenybės rėmai“nuo kurių priklauso tolesnė, jau suaugusio žmogaus dorovinė branda. Manau,kad nuo vertybių, dorybių, kurias mokiniai priima mokykloje, priklauso,kokiu doru žmogumi jis bus visą likusį gyvenimą. Be abejonės vertybiųsamprata, jų reikalingumo įvairovė kinta kartu ir su visa socialineaplinka, tačiau mokykliniai metai visada lieka svarbiausi ir nepakeičiami,kalbant apie žmogaus dorovingumo lygį.Taigi, sekančioje kontrolinio darbo dalyje, nagrinėsiu dorovinės raidosreiškimąsi mokykliniame amžiuje t. y. šiuose amžiaus tarpsniuose:jaunesnysis mokyklinis amžius (7-11metų), paauglystė (11-15metų),ankstyvoji jaunystė arba vyresnysis mokyklinis amžius (15-18metų).
4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius. S. Dzenuškaitė teigia, kad kai vaikaspradeda lankyti mokyklą, tas laikotarpis labai reikšmingas jo visapusiškamvystymuisi ir auklėjimui. Mokslininkai pažymi, kad šiuo amžiaus tarpsniuypač suintensyvėja dorovinis brendimas, kad daugelis svarbiausių vaikodorovinių charakterio bruožų susiformuoja pradinėse klasėse, o nuo jų
dorovinio auklėjimo turinio ir metodų vėliau labai daug priklauso ne tikpaauglių bei vyresniųjų moksleivių, bet ir suaugusio žmogaus dorovinė irpsichologinė charakteristika (S.Dzenuškaitė,1990,p.6).Pradinės klasės-pirmoji dorovinės pozicijos formavimo pakopa. Dorovinėpozicija stiprėja santykiaujant su mokytojais, klasės draugais, kartumokantis, dirbant, žaidžiant, skaitant knygas apie mokinių pareigas,santykius, draugystę. Mokiniai pradeda tinkamai vertinti gerumą, mandagumą,pagarbą kitiems žmonėms, atsiranda jautrumas, gailestingumas, pradedasuprasti, kad reikia padėti ne tik draugui, šeimos nariui, bet ir visiems,kam gali būti reikalinga pagalba. Taigi, ugdymo turinys teikia didelesišgales mokinių dorovinei pozicijai formuoti. Pradinėse klasėse, kaipteigia Dzenuškaitė, auklėjamojo švietimo programa turėtų apimti šiassritis: ”Žmogus- didžiausia vertybė“, “Pagarba žmogui“, „Jautrumo esmė“,„Kas yra patriotas?“, „Darbas-švenčiausias pašaukimas“, „Mūsų žaliasisdraugas“, „Noriu rytoj būti geresnis“. Kalbant šiomis temomis, mokiniamsyra padedama susiformuoti tikslias dorovines sąvokas, kas yra be galosvarbu, kadangi nesusiformavus tikslių dorovės sąvokų pradinėse klasėse,vėliau sunku būti pavyzdingam. Svarbiausias uždavinys, ugdant pradinukųdorovinę poziciją, tai gerumo ugdymas. Gerumo ugdymas pradinėse klasėseprasideda nuo mokymo skirti gerus poelgius nuo blogų, nuo gero vaiko, gerožmogaus vaizdinių formavimo. Dorovinės brandos raidai labai svarbu irmokinių bei mokytojų santykiai. Jie turi būti pagrysti humaniškumu, kadangivaikai laukia iš savo mokytojų visų pirma meilės ir pagarbos. S.Dzenuškaitė knygoje Dorovinės pozicijos pradmenų formavimas pradinėseklasėse pateikia empirinį pradinių klasių mokinių dorovinės pozicijosmodelį, su kuriuo verta susipažinti kiekvienam ugdytojui.Baigiant kalbėti apie šio amžiaus tarpsnio dorovinės brandos raidosformavimąsi, noriu pabrėžti Bendrosiose programose ir išsilavinimostandartuose pateikiamą pradinės mokyklos dorinio ugdymo tikslą: sudarytimoksleiviams sąlygas atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįstiasmeninį bei viešąjį savo gyvenimą.Vertybinių nuostatų- atsakomybės, sąžiningumo, dėmesingumo kitam, pagarbos,meilės, tolerancijos, supratimo, teisingumo, siekio tobulėt ir t. t.-formavimas(is) persmelkia visą dorinio ugdymo sritį. Jos yra pamatasbrandžios asmenybės tapsmui.4.2.Paauglystė. Šiuo laikotarpiu vyksta intensyvus dorovinis asmenybėsformavimasis, dorovinės sąmonės formavimasis, dorovinių elgesio normųįsisavinimas. Paauglystė, pasak Kruteckio, tai intensyvaus pasaulėžiūros,dorovinių įsitikinimų, principų ir idealų, vertinimo sprendimų, kuriaispaauglys pradeda vadovautis, sistemos formavimosi pradžia(V.Kruteckis,1978,p.77). Būdamas jaunesniojo amžiaus moksleivis, jisdažniausiai veikdavo tiesiogiai lieptas vyresniųjų arba veikiamas savoatsitiktinių ir impulsyvių paskatų, o dabar jam svarbiausią reikšmę įgyjasavi elgesio principai, savo pažiūros ir įsitikinimai. Kadangi šis amžiusyra intensyvaus dorovinio brendimo amžius, įsidėmėtina tai, kad kartaispaauglio sąmonėje gali susiformuoti dorovinės sąmonės ir įsitikinimai,kurie prieštarauja tiems, kuriuos auklėtojas norėtų moksleivio sąmonėjesuformuoti. Šiam laikotarpiui būdingas ir dorovinių idealų formavimasis. S.Dzenuškaitė ,atlikusi tinkamus tyrimus ir eksperimentus su šio amžiausvaikais, išskyrė paauglių grupių apibendrintas charakteristikas pagal jųdorovinio idealo pobūdį. Noriu pateikti ne visus duomenis, o tik kiekvienamidealo pobūdžiui būdingas dorovines ir valios savybes, charakterio bruožus:|Idealo |Būdingiausios dorovinės ir valios savybės, charakterio bruožai||pobūdis | ||Herojinis |Meilė savo kraštui, tėvynei, žmonijai; principingumas, || |teisingumas, didvyriškumas, kilnumas, pasiaukojimas, || |atsakingumas, ryžtingumas, tikslo siekimas, optimizmas. ||Humanistinis|Meilė ir pagarba žmogui, draugiškumas, kolektyviškumas, || |nesavanaudiškumas, empatiškumas, pasitikėjimas, nuoširdumas, || |kuklumas, tolerancija, reiklumas. ||Nuotykinis |Drąsa, atkaklumas, vikrumas, šaltakraujiškumas, vyriškumas, || |narsumas, išdidumas, ištvermė, valingumas, šaunumas, || |pramuštgalviškumas, staigumas, stiprumas. |
4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius. Šiame amžiuje intensyviai vystosi žmogausmoralinės pajėgos, formuojasi jo dvasinis veidas, nusistovi jo charakteriobruožai, formuojasi pasaulėžiūra. Viską lemia tai, kad pakinta moksleivioveiklos pobūdis – jo visuomeninė veikla dažnai išeina už mokyklos ribų.Pastebimai vystosi vaikinų ir merginų savimonė, tačiau neretai jiepervertina savo asmenybę, yra liguisti savimylos, garbėtroškos, išdidūs,išpuikę, niekinamai žiūri į aplinkinius todėl, kad vyresnysis mokinys,mokėdamas analizuoti savo asmenybės ypatybes ir elgesį geriau, negupaauglys, save kai kad vertina ne taip objektyviai. Vyresnysis mokinyssugeba pažinti sudėtingesnes asmenybės savybes, apibūdinančias daugiausiusasmenybės santykius: pareigos, garbės, žmoniškojo orumo jausmas ir kt.Vyresnysis mokinys vertina save, galvodamas apie savo ateitį:“ Koks aš
būsiu savarankiškame gyvenime? Ar tinkamas jam?“- mąsto mokinys.Formuojantis savimonei, pajuntamas ir saviauklos poreikis.Taigi, doroviniam formavimuisi vyresniajame mokykliniame amžiuje būdingastiprėjantis dorovinių įsitikinimų, dorovinės sąmonės vaidmuo. Elgesys dauglabiau, negu paauglių, priklauso nuo jų dorovinių vaizdinių ir sąvokų,dorovinių nuostatų, įsitikinimų. Kaip tik šiame amžiuje formuojasimokėjimas tinkamai elgtis įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis.4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumoapibendrinimas. Su mokyklos baigimu nesibaigia dorovinės brandos raida.Pasak Aramavičiūtės, tiek paauglių, tiek vyresniųjų mokinių dorovinėpozicija nėra brandi, tad apie dorovinę brandą taipogi negali būti jokioskalbos. Atlikusi tyrimus skirtingų tipų mokyklose, (bendrojo lavinimovidurinėse, aukštesniosiose, profesinėse ir spec. Profesinėse) Aramavičiūtėdrauge su savo kolegomis konstatavo, kad: a) Visų tirtų mokyklų auklėtiniai stokoja išsamesnės žmogaus dvasinio pasaulio sampratos, konkrečių dorovinių normų, teiginių ar principų gilesnės įžvalgos, lankstesnių gebėjimų taikyti tuos principus įvairioms gyvenimiškoms situacijoms vertinti b) Doroviniai išgyvenimai, skatinantys bei išreiškiantys vertybinius požiūrius, prieštaringi; stokojama ne tik racionalaus, bet ir emocionalaus dorovinių vertybių įprasminimo; c) Per menkas dorovinio elgesio stabilumas: visų tiriamųjų elgesys gana dažnai būna nepastovus, nenuoseklus.Autorės teigimu, „(…) besimokantiems įvairių tipų mokyklose, aktualuskirti daugiau dėmesio doroviniam auklėjimui“, kurio svarbiausia kryptisdabartinėje mokykloje „padėti moksleiviams pagilinti dorovinių normų,vertybių bei idealų turinio sampratą, pažadinti gilesnį jų prasmėsįsisąmoninimą bei išgyvenimą, skatinti moksleivių apsisprendimą, pasiryžimąbei siekimą grįsti šiomis vertybėmis savo gyvenimą ir taip pat padėti jiemssukaupti vertingą dorovinio elgesio patirtį, sudarančią žmogiškosios būtiesprasmingą pamatą“(V. Aramavičiūtę,1998,p.124-125).Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose dorinio ugdymopagrindiniame ugdyme nusakytas tikslas štai toks asmens dorinės kultūrospagrindai, įkūnijantys humanizmo ir demokratijos vertybes bei principus iratliepiantys kintančias asmens ir visuomenės gyvenimo reikmes bei iššūkius.
Taigi, kaip matome, mokykla niekada nebuvo abejinga doroviniam mokiniųauklėjimui, tačiau dažnai tiek mokiniai, tiek mokytojai (ypatingai tie,kurie dėsto atskirus dalykus: matematiką, muziką, lietuvių kalbą ir t.t.)nepakankamai dėmesio skiria dorovinėms vertybėms, jų internalizacijosprocesui. Dauguma mokinių, lankydami tikybos ar etikos pamokas, nesupranta,tiksliau nesistengia suprasti, jų dorovinės prasmės asmenybei.
5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybės Vienos nuomonės, apsprendžiančios asmens dorovinės brandospabaigą, nėra. Dauguma psichologų, filosofų bei pedagogų teigia, kadžmogaus dorovinė raida vyksta visą gyvenimą. Kiti bando nusakyti tam tikrasžmogiškąsias vertybes, požymius, nusakančius dorovinę brandą.Susipažįstant su V tarptautinės mokslinės konferencijos mokslo darbais beipranešimais, pastebėjau įdomų Redos Stankevičienės pranešimą pavadintą„Atleidimas ir moralinė branda“. Pranešimo autorė teigia, kad „ Vienassvarbiausių asmenybės brandos požymių yra moralinė branda, o vienassvarbiausiu moralinės brandos aspektų- gilus atleidimo prasmės suvokimas,gebėjimas atleisti ir priimti atleidimą“(Švietimo reforma ir mokytojųrengimas,1998,p.247.).Vydūnas subrendusios doros požymiu laikė žmoniškumą, į kurio turinį įtraukėtokias dorybes kaip tiesą, malonumą, teisingumą, kantrybę, skaistumą,taurumą, didingumą, garbingumą, tvirtumą, gražumą, išmintį, meilę. V. Aramavičiūtė rašo:“ J. L. Navickio nuomone, labai svarbupamilti ypatingos rūšies vertybes, apsprendžiančias asmens dorovinįgyvenimą. Tokiomis moralinėmis vertybėmis jis laiko: žmogų, gyvybę, lytį,tiesą, teisingumą, nuosavybę ar turtą. Tai aukščiausios ir svarbiausiosvertybės, kuriose slypi galutiniai dorovės pamatai(…)“(V.Aramavičiūtė,1998,p.114). S. Dzenuškaitė rašė, kad įžymus pagarbos gyvybei propaguotojasA. Šveiceris teigė, kad „tikrai dorovingas žmogus yra tik tada, kai jispaklūsta vidinei paskatai padėti kiekvienai gyvasčiai, kuriai jis taipadaryti gali, ir vengia gyvą padarą kaip norsnuskriausti“(S.Dzenuškaitė,1990,p.33). Pati autorė mano, kad žmogus tampadorovinga asmenybe, kai jis savarankiškai suderina savo veiksmus su tautosdoroviniais reikalavimais, įsisąmonina jų turinį ir reikšmę, geba keltidorovingus tikslus ir priimti sprendimus pagal konkrečias aplinkybes,savarankiškai vertinti savo ir kitų žmonių poelgius, auklėti save. Doramžmogui dorovės normos tampa jo vidiniu įsakymu. Jis daro gera ir vengiadaryti bloga, klauso savo sąžinės balso, nuoširdžiai atjaučia kitą žmogų(S. Dzenuškaitė,1990,p.5). Manau, kad šis apibūdinimas yra labai aiškus irpagal jį kiekvienas asmuo gali suprasti tikrąjį dorovinį brandumą, iškelti
sau klausimą: ar aš esu doroviškai brandi asmenybė?Išvados • Su „dorovės“ sąvoka susijusios didžiausios žmogaus gyvenimo vertybės, giliausi dvasiniai išgyvenimai, skausmingi savo vietos visuomenėje, savo veiklos prasmės ieškojimai, todėl dorovės ir žmogaus dorovinio elgesio, jo raidos problema nuo seniausių laikų kėlė žmonių susidomėjimą; • Dorovė – tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną it tobulėjimą. Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės tapsmo atskaitos taškas – savimonė; • Žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinio elgesio ypatumus nagrinėja įvairios istoriškai susiformavusios psichologinės kryptys, kurios siūlo įvairias savo teorijas: psichoanalitinė, kognityvinė , bihevioristinė, socialinės kognicijos, humanistinė ir kt. • Pasak psichoanalitinės teorijos, vaiko dorovinė raida pasibaigia ties 5-6 metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas Superego. • Kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis tarpusavio ryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti vienas prie kito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo lygio. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad moralinis samprotavimas ir moralus elgesys vidutiniškai atitinka vienas kitą. • Bihevioristų žodžiais tariant, moralės raidą galima paaiškinti išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikų požiūrį paskatindami, bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą. Vaikai socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvų elgesį. • Vienos iš socialinės kognicijos krypties atstovų Eisenberg pateiktos dilemos padeda atskleisti naują moralinio samprotavimo formą, kurią ji pavadino empatija- tai įsijautimas į kito būseną, veikimas, nesiekiant sau naudos. Bigdami pradinę mokyklą, vaikai pradeda suprasti, kad nuo empatijos labai priklauso elgesys, kurio tikslas yra padaryti ką nors gero kitam. • Pasak Maslow, „…brandaus suaugusio žmogaus savybės, būdingos tiems žmonėms, kurie pakankamai gerai išmano apie gyvenimą ir todėl gali užjausti, pamiršti savo painius jausmus tėvams, surasti savo pašaukimą, „įgyti pakankamai drąsos būti nepopuliariems, nesigėdyti būti atvirai doriems“ ir kt. • Kadangi auklėjimas yra dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys, o auklėjimas yra aukščiausia ugdymo funkcija, tai viso to pasėkoje galima teigti, kad, būtent ugdant asmenybę, padedamas pagrindas žmogaus dorovinei brandai. • Dorovinė pozicija labai ryškiai atspindi žmogaus dorovinį išsiauklėjimą, ne tik išryškindama atskirus jo bruožus, bet ir juos integruodama į vieningą dorovinį paveikslą. • Jaunesniajame mokykliniame amžiuje ypač suintensyvėja dorovinis brendimas, daugelis svarbiausių vaiko dorovinių charakterio bruožų susiformuoja pradinėse klasėse, o nuo jų dorovinio auklėjimo turinio ir metodų vėliau labai daug priklauso ne tik paauglių bei vyresniųjų moksleivių, bet ir suaugusio žmogaus dorovinė ir psichologinė charakteristika. • Paauglystės laikotarpiu vyksta intensyvus dorovinis asmenybės formavimasis, dorovinės sąmonės formavimasis, dorovinių elgesio normų įsisavinimas. Šiame amžiuje būdingas ir dorovinių idealų formavimasis. • Vyresniajame mokykliniame amžiuje intensyviai vystosi žmogaus moralinės pajėgos, formuojasi jo dvasinis veidas, nusistovi jo charakterio bruožai, formuojasi pasaulėžiūra. Viską lemia tai, kad pakinta moksleivio veiklos pobūdis – jo visuomeninė veikla dažnai išeina už mokyklos ribų. • Vienos nuomonės, apsprendžiančios asmens dorovinės brandos pabaigą, nėra. Dauguma psichologų, filosofų bei pedagogų teigia, kad žmogaus dorovinė raida vyksta visą gyvenimą. Kiti bando nusakyti tam tikras žmogiškąsias vertybes, požymius, nusakančius dorovinę brandą.
Panaudotos literatūros sąrašas
1. Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata. Vilnius, 1998. 2. Bakutytė R. Pradinių klasių mokinių humaniškumo ugdymas. Monografija. Šiauliai, 2001. 3. Dzenuškaitė S. Dorovinės pozicijos pradmenų formavimas pradinėse klasėse: Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 1990. 4. Dzenuškaitė S. Paauglių dorovinio idealo bruožai. Kaunas, 1984. 5. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. Klaipėda, 1998. 6. Jovaiša L. Hodegetika: auklėjimo mokslas. Vilnius, 1995. 7. Kalenda Č. Dorovės samprata. Vilnius, 1981. 8. Kruteckis V. Moksleivių mokymo ir auklėjimo psichologija. Kaunas, 1978. 9. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Dorinis pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius, 2003. 10. Myers. G. David. Psichologija. Kaunas, 2000. 11. Stankevičienė R. Atleidimas ir moralinė branda // Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. Pranešimai. Vilnius, 1998. 12. Žukauskienė R. Raidos psichologija.. Vilnius,2002.