Akvinietis Tomas

Akvinietis, Tomas (Thomas Aquinas) – vienas iš labiausiai žinomų viduramžių mąstytojų (1225 – 1274), dominikonų vienuolių ordino narys, ryškiausias scholastinio mokymo atstovas, kartu su Augustinu padarė didelę įtaką teologijos vystymui, katalikų bažnyčios laikomas vienu iš šventųjų. Griežtai laikėsi Aristotelio filosofijos, kurio darbams išleido komentarus. Veikale “Summa Theologiae” Tomas Akvinietis žiūri į astrologiją, kaip į dalį ryšio tarp žmogaus ir kosmoso. Jo nuomonė (kuria katalikų bažnyčia rėmėsi ir vėlesniais amžiais) buvo tokia, kad stebint planetų judėjimą galima nustatyti jų sąsają su didelio masto įvykiais Žemėje, ir to dėėka daryti prognozes. Ateities aiškinimąsi remiantis praeitimi ir dabartimi Tomas Akvinietis laikė visiškai normaliu užsiėmimu. Situacijas ir įvykius, kurie turi būtinai įvykti, prognozuoti galima, tačiau jei kas nors pasaulyje įvyksta atsitiktinai arba pagal žmogaus valią, tai to prognozuoti iš planetų esą neįmanoma. Atitinkama išvada: iš planetų esą negalima prognozuoti kokio nors atskiro žmogaus likimo. Nepaisant to, kad Tomo Akviniečio autoritetas buvo labai didelis, individualios astrologinės prognozės tuomet ir vėlesniaisiais viduramžiais buvo labai populiarios net tarp dvasininkų bendruomenės.Jis taip pat teigė, kaad tikėjimas turi būti grįstas argumentais. Argumentai reikalingi įrodyti ir Dievo buvimą.
Dievo būvimo įrodymai:
– Jei yra idėja, tai turi būti ir objektas. Apie nieką nieko sugalvoti negali.
– Sako, kad ne tikėjimas, o žinojimas priartina žmogų prie tikėjimo, o tikėjimas – prie Di

ievo.
Tomas Akvinietis dar tebeturi tokią didelę įtaką nūdienos mąstymui,todėl, kad jis pirmasis pasisakė už harmoniją tarp to, kuo jis tikėjo, ir to, ką žinojo, už harmoniją tarp tikėjimo akto ir žinojimo akto, žodžiu, tarp Dievo ir mokslo. III tūkstantmetyje yra pagrindo tikėtis vaisingo dialogo ontologijos ir gnoseologijos srityse tarp mokslo (kvantinė fizika*), filosofijos ir teologijos . Šv.Tomas Akvinietis preciziškai tiksliai įvedė filosofinę refleksiją į teologiją, skrupulingai išsaugojo ir vienos ir kitos vienybę.
Taip pat jis vadinamas ir katalikybės Filosofu ir Mokytoju, be viso to rėmėsi ir tradicine antikine meno samprata, tačiau jo kūriniuose ryškėja meno atribojimas nuo mokslo ir moralės; menas siejasi su kūryba, mokslas – su pažinimo sfera, o moralė orientuojasi į “bendrus” žmogaus gyvenimo tikslus. Tomas Akvinietis į meno sampratą įjungia rašymo meną, tapybą irr skulptūrą, pastariesiems priskirdamas specifinį vaizduojamąjį ir atspindimąjį pobūdį. Jis pripažino grožio objektyvumą, teigdamas, kad “ne todėl kažkas yra gražus, kad mes tai mylime, bet todėl mylime, kad kažkas yra gražus ir geras” . Tomo Akviniečio požiūriu, grožį apibūdina trys požymiai:
1) vientisumas arba tobulumas,
2) proporcija arba harmonija,
3) aiškumas.
Jis galvojo, kad grožis ir gėris skiriasi ne realiai, o tik sąvokos požiūriu, nes Dievas yra absoliutus gėris ir absoliutus grožis. Gėriu jis vadino visa tai, kas patenkina poreikius arba norus ir nukreipia į
tam tikrą tikslą. Grožis, pasak Tomo Akviniečio, yra toks gėris, kurio suvokimas suteikia estetinį pasitenkinimą, artimą pažinimui. Filosofas net gi pripažino tam tikrą meninio fakto autonomiją, teigdamas, kad dorinė meistro intencija nėra svarbi, svarbiausia – kad dirbinys būtų gerai padarytas. Menininkas gali sukonstruoti pastatą turėdamas ir blogų ketinimų, tačiau namas gali būti estetiškai tobulas ir atitikti savo funkciją. Su geriausiais pasaulyje ketinimais galima sukurti labai nepadorią statulą, kuri trikdys kieno nors dorą; tokiu atveju Valdovas privalo išmesti kūrinį iš Miesto, nes Miestas yra pagrįstas organiška tikslų integracija ir nepakenčia pasikėsinimų į ją .Viduramžių estetika neapsiribojo tik viršjutiminio arba metafizinio grožio tyrinėjimu, bet pripažino pažinų arba jutiminį grožį, kuris dažnai atsidurdavo filosofinių diskusijų centre. Menas, lyginant su antikos estetika, įgijo tam tikrą savarankiškumą bei estetinę vertę.

Leave a Comment