Mokymasis bendradarbiaujant

TURINYS

ĮVADAS..............................3
MOKYMASIS..............................4-5
MOKYMOSI GRUPĖS..............................6-7
MOKYMASIS BENDRADARBIAUJANT.......................8-9
IŠVADOS..............................10
NAUDOTA LITERATŪRA..............................11

ĮVADAS

Mes gyvename įvairių socialinių, politinių, ekonominių būvių metu. Pasauliui būdingos globalizacijos tendencijos. Dabartinis mokinys bus įtraukiamas į vis glaudesnius tarpusavio santykius ir kuo toliau, tuo labiau priklausys nuo kitų. Todėl būtina jiems suteikti tvirtus bendradarbiavimo pagrindus.

Visas mūsų gyvenimas nuo gimimo iki mirties yra susijęs su buvimu bei priklausomybe grupėms. Vos gimę įsitraukiame į grupę, vadinamą šeima, veikiame grupėse: mokomės, dirbame, draugaujame. Nėra vieningo apibūdinimo, kas yra grupė ir kas ją lemia. Mokomosios grupės suprantamos kaip grupės, kurios siekia užžtikrinti, kad nariai įsimintų informaciją, išmoktų ja dalintis ir bendradarbiauti.

Mokymasis bendradarbiaujant – tai pedagoginė kryptis, iš esmės pakeitusi mokyklų kultūrą daugybėje pasaulio šalių. Ji itin tinka šiam sparčiai besikeičiančiam laikmečiui, nes ne tik padeda moksleiviams įgyti daugiau ir gilesnių akademinių žinių, bet ir ugdo taip svarbius socialinius įgūdžius.

Įrodyta, kad net su silpnesniais moksleiviais grupėje bendradarbiavę gabesni, pasiekė geresnių rezultatų, negu tie, kurie dirbo individualiai. Vaikai mokydamiesi bendrauja, dalijasi išmintimi ir patirtimi, siekia gerai įsisamoninti tai, kas padėtų pasiekti bendrą tikslą.

Dirbant koolektyve, galima taikyti įvairius metodus: diskusija, grupinis tyrimas, bendras piešinys ir kt.

Žvelgiant iš psichologinės pusės, toks mokymasis svarbus tuo, kad vaikai įgauna daug gerų charakterio savybių: tolerancijos, supratingumo, atvirumo, komunikabilumo, draugiškumo ir daugelį kitų. Todėl vaikų mokymasis bendradarbiaujant svarbus ne

e tik dėl jų geros ateities ir užtikrinto sugebėjimo įsijungti į įvairias organizacijas siekiant geresnio ekonominio būvio, bet ir dėl įvairių žmogiškųjų vertybių.

MOKYMASIS

Mokymasis – aktyvi, tikslinga žmogaus veikla, kuria siekiama gauti žinių, jas suprasti ir įsiminti, įgyti įgūdžių. Keičia žmogaus psichiką ir elgesį, turtina jo dvasinį pasaulį.
Sėkmingo mokymosi sąlygos: aktyvumas ir savarankiškumas, žynių, mokėjimų ir įgūdžių įtvirtinimas. Mokymosi aktyvumą skatina teigiama motyvacija – mokymosi svarba, reikšmingumas asmenybei, tikslas, kurio siekiama mokymusi. Mokymosi procese formuojasi pažiūros, didėja pažintinės galios (pastabumas, suvokimas, mastymas, vaizduotė, kalba, atmintis), bręsta gabumai, susiklosto asmenybės psichinės ir moralinės savybės.
Pastaraisiais dešimtmečiais tiriami socialiniai mokymosi aspektai: vaiko santykiai su mokytojais, vaiko vertinimas, mokymosi kontrolė. Humanistinės psichologijos požiūriu, mokymasis – asmenybės saviaktualizacijos ir saviraiškos dalis.
K. Rodžersas (JAV) skiria du mokymosi tipus: beprasmį ir prrasmingą. Beprasmis mokymasis – priverstinis mokymasis, nesiremiantis vidinėmis mokinio paskatomis, vykstantis tarsi už mokinio asmenybės. Prasmingu mokymusi laiko sąmoningą mokinio aktyvumą, troškimą suvokti įvairių dalykų prasmę, mokantis įgyti asmeninės patirties.
Suprasti kas yra mokymasis ir kaip išmokstama daugelio dalykų svarbu todėl, kad profesionaliai kurtume mokymosi ir išmokimo situacijas, išmokytume vaikus mokytis pačiais geriausiais būdais. Vaikui mokymasis yra sudėtingas darbas, kurio specialiai reikia mokytis. Mokytis – tai ne vien tekstą perskaityti ir atpasakoti, ne pratimą perrašyti ar eilėraštį kartoti tik todėl, kad mokytoja pr

rašė tai padaryti. Kiekvienam besimokančiajam ir kiekvienam mokytojui svarbu žinoti, kas yra mokymasis, koks šio darbo turinys, ko jis skiriasi nuo kitų darbų, nes nei vieno darbo žmogus nesiima jo gerai neišmanydamas.
Mokymosi procesas yra daugialypis: mes galime mąstyti, analizuoti, matyti, girdėti, jausti, suvokti, stebėti, naudoti vaizduotę ir kt.
Daugeliui mokymasis – veiklos būdų įsisąmoninimas ir įsitvirtinimas. Jo rezultatas – žinios, mokėjimas, įgūdžiai.
Vaikas besimokydamas sužino istoriškai susiformavusius žmonių veiklos ir elgesio būdus. Jie pasireiškia integruotai, kaip žinios, dėsniai, taisyklės ar socialinio elgesio normos. Kad tai mokinys įsisąmonintų, būtina panaudoti tam tikra mokymo medžiagą, sudarant atitinkamą darbo, žaidimo arba bendravimo situaciją. Mokinys elgesio normą (arba konkrečias žinias) įsisąmonins tik tada, kai jas pamatys pateiktas ypatingu būdu. Jis turi suprasti ne tik normos turinį ir reikšmę, bet ir prasmę. Kitaip ta elgesio norma liks už jo, netaps jo nuosavybe.

MOKYMOSI GRUPĖS

Grupelė gali susidėti iš dviejų, trijų, keturių, penkių mokinių. Kuo mažesnė grupė, tuo labiau išryškėja jos narių charakteristikos. Jeigu du ar trys mokiniai tarpusavy sutaria, tai gerai, bet jei ne, tai mažose grupėse kyla konfliktai. Didesnėse grupelėse mokiniai ne taip greit susicementuoja, bet užtat jose yra daugiau įvairumo (jausminio, žinių, pažiūrų) ir galimybių grupelės nariams susirasti sau tinkamų bendraamžių.
Grupė yra daugiau nei būrelis žmonių, – tai or

rganizacija, turinti būdingų bruožų. Grupę galima pavadinti susikristalizavusia komanda, kurios kiekvienas narys išsiskiria savo individualumu, taip pat atsiranda požymių, kad kitame etape ši komanda taps individų suėjimu, – o tai jau nebebus grupė.
Kad grupė egzistuotų, reikia tam tikros sąveikos tarp asmenų, turi būti ir bendrumas, paremtas visiems aktualiu bendru tikslu.
Grupės nėra vienodos. Studentų auditorija paprastai būna per didelė, kad būtų galima tarp studijuojančiųjų sukurti artumo jausmą. Klasė šiek tiek mažesnė, bet mokiniai taip pat dagiau galvoja apie save, nei apie aplinkinius. Diskusijų grupė paprastai būna mažesnė ir joje klostosi artimesni santykiai. Bendra užduotis ją orientuoja tam tikra kryptimi, sutelkia į problemos sprendimą, motyvuoja darbui, išlaiko tam tikrą artumo atmosferą.
Žmonių vertybinė orientacija iš dalies priklauso nuo grupių, kuriose jie veikia. Labiau įsigilinti į mažas grupes verčia didelė jų įtaka grupės nariui, jo interesų, polinkių, elgesio, idealų formavimui ir asmens išlikimo savita asmenybe galimybės.
Grupėmis galima laikyti tik tokius žmonių sambūrius, kuriuose tarp atskirų grupę sudarančių individų yra bendrų psichinių reiškinių. Grupės individų sambūris daro juos priklausomus vienas nuo kito, palaiko tarpusavio santykius ir siekia bendro tikslo.
Daugelio grupių uždavinys yra pagerinti narių mokymąsi. Mokomosiomis laikomos tokios grupės, kurios siekia užtikrinti, kad nariai įsimintų informaciją, įgytų gebėjimus. Mokymasis – svarbiausias grupės tikslas. Mokomosioms grupėms bū
ūdingi tie patys dėsningumai bei dinamika, kaip ir kitoms grupėms.
Įvairios asmenybės teorijos, pagrindžiančios socialinį elgesį, skirtingai žiūri į poreikį priklausyti grupėms.
Žmogui labai svarbūs jo ryšiai su kitais, netgi mintyse kalbamasi ir veikiama. Grupėje žmogaus elgesys keičiasi – jis daro tai, ką daro kiti, prisitaiko. Grupė yra autoritetas, kurios nuostatų bijoma, ir dėl to savo norai užgniaužiami: draudimai atmetami, sąžinė slopinama, pasiduodama malonumo potraukiui. Baisu būti grupės opozicijoje, kur kas saugiau ja sekti. Todėl nenuostabu, kad matome individą, grupėje darantį ir pritariantį dalykams bei veiksmams, kurių jis vienas niekada nedarytų.
Įsitraukimas įvertinamas asmeniui patekus į grupę pagal tai, kaip jis sugeba ar nesugeba palaikyti gerų santykių su grupės nariais.
Daugeliui grupių reikalingas socialinis aspektas, susijęs su jausmų reiškimu, ištikimybe, susidomėjimu ir užduoties dimensija, susijusi su tikslu, kryptingumu ir įvykdymu. Neturėdami užduoties nariai gali darytis nepatenkinti ir jaustis nejaukiai, kad nieko nevykdo. Be socialinio aspekto grupė gali virsti šalta, nedraugiška, joje pasidaro nemalonu būti.
Mokomosiose grupėse svarbu iškelti tikslus – socialinius ir akademinius. Grupės nariai turi užmegzti tarpasmeninius santykius ir siekti bendro akademinio tikslo. Norint pasiekti užsibrėžtus tikslus, svarbu tobulinti tarpasmeninius ryšius. Jei per didelis dėmesys sutelkiamas į santykius grupėje, mažiau jo skiriama akademinėms užduotims. Ir atvirkščiai, koncentruojantis tik į akademiniu tikslus, nukenčia tarpasmeninių santykių kokybė. Taigi tarp jų turėtų būti išlaikoma pusiausvyra.

MOKYMASIS BENDRADARBIAUJANT

Mokykla – tai vieta, kur vaikas patiria, kad jis yra visuomenės dalis. Čia vyksta intensyvus mokinių tarpusavio, mokinių ir mokytojų, mokytojų tarpusavio ir su kitų institucijų darbuotojais bendravimas ir bendradarbiavimas. Tie santykiai nulemia ir mokymosi sėkmę. Jei mokykloje kiekvienas dirba atskirai, rūpinasi vien savo laimėjimais, mokiniai jaučiasi vieniši ir izoliuoti.
Mokykla, kuri remiasi humanistiniais principais, turi skatinti bendravimą, pagrįstą bendradarbiavimu. Toks turėtų būti ir mokymasis. Mokymasis bendradarbiaujant – tai mokymas bendrauti, kad mokiniai galėtų vieni kitus pripažinti, vertinti ir gerbti, vieni kitais pasitikėti, rūpintis bei būti atsakingi.

Mokyti (-is) bendradarbiauti galima nedidelėse grupėse – nuo 2 iki 12-16 moksleivių. Vaikai mokydamiesi tik bendradarbiauja – nuoširdžiai dalijasi savo išmintimi ir patyrimu, nesivaržo ir nerungtyniauja, tik siekia gerai įsisąmoninto ir visiems bendro tikslo. Pagrindinė mokymosi bendradarbiaujant taisyklė – būti visiškai atviram savo ir kitų grupės narių patyrimui, nuoširdžiai siekti bendro ir dalinio tikslų, pvz., suformuluoti problemą, išsiaiškinti veiksmo atlikimo būdą arba sąlygas, pamatyti ir įsisąmoninti dėsningumą, apibendrinti atgamintą informaciją, padaryti konkretų sprendimą, įgyti tam tikrus įgūdžius ar kt.

Svarbu mokyti bendradarbiauti nuo pat pirmųjų klasių. Palankiausias amžius šiam, kaip ir grupinio mokymo metodui, paauglystė. VII-IX klasėse šie mokymosi metodai gali sustiprinti susilpnėjusį mokinių norą mokytis.

Teigiama tarpusavio priklausomybė esti tada, kai visi grupės nariai suvokia būtinybę dirbti išvien, kad įvykdytų bendrą užduotį. Formuodami teigiamą tarpusavio priklausomybę, mokytojai gali padėti mokiniams pajusti ryšį su kitais ir pareigą kartu mokytis. Teigiamos tarpusavio priklausomybės formavimo būdai:
a) nustatomas bendras tikslas (kiekvienas pasiekia, jei pasiekia visi);
b) visi komandos nariai apdovanojami vienodai, jei kiekvienam jos nariui pavyksta;
c) grupei skiriamas vienas priemonių komplektas;
d) kiekvienam grupės nariui skiriamas su kitų vaidmenimis susijęs ir juos papildantis vaidmuo;
e) visa užduotis padalijama į atskiras dalis ir paprastai atliekama nustatyta tvarka;

f) komandos nariai modeliuoja hipotetinę situaciją, kaip pasiekti tikslą arba išlikti;
g) grupės rungtyniauja su išorės veiksniais;
h) grupės narius sieja fizinė aplinka;
i) komandos nariai jaučia, kad juos sieja grupės pavadinimas, emblema, vėliava, moto ir pan.

Mokymasis bendradarbiaujant ne tik ugdo daugybę stiprinančių ypatybių ir mokinių norą mokytis, bet kartu moko juos bendradarbiauti, susikalbėti, o tai ateityje padės jiems spręsti bendrus savo šeimos ir tautos ar valstybės uždavinius. Tai įmanoma, jeigu tokiame mokymesi yra visiška sąveika tarp mokinių, mokytojų ir kiek vieno mokinio.

Bendradarbiavimą stiprina pasidalijimas mintimis ir jausmais darbo viduryje.

Būnant grupėje, kurioje bendradarbiaujama, įsipareigojama gerbti bei mylėti save bei kitus. Kai negerbi savęs, negali gerbti kitų. Kai negerbi kitų ir į juos neįsiklausai, išduodi save ir grupę. Taigi pirmoji bendradarbiavimo ypatybė – klausytis savo vidinės išminties ir elgtis pagal savo vertybes. Antroji – įsiklausyti į kitus ir gerbti jų atsivėrimą. Tai neįpareigoja atsisakyti savo vertybių ir elgtis pagal kitų lūkesčius. Elgiantis pagal kitų lūkesčius, kyla kaltės jausmas, kurio padariniai dar blogesni. Elgtis pagal savo gilumines vertybes, vadinasi, būti sąžiningam. Tai stiprina bendradarbiavimą, nes giluminės žmonių vertybės yra tokios pat, tik paviršinės emocijos arba mūsų asmenybės problemos daugeliui neleidžia jų pamatyti. Bendradarbiaujant tikėjimo ir pasitikėjimo šviesoje, artėjama prie tikslo ir sukuriamas produktas, kuris kiekvienam yra savas ir reikšmingas.

Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausimo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę už bendrą darbą, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas gali pasakyti: „Tai mes padarėme“, iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama.

IŠVADOS

1. Mokymasis yra savita veikla, kuria įgyjamas socialinis patyrimas, kurios metu sukuriami vaizdiniai, sąvokos, susiklosto pažiūros.
2. Mokymasis grupėse tobulina asmens socialinius gebėjimus. Socialiniai gebėjimai nėra išmokstami visam gyvenimui, jie turi būti nuolatos atnaujinami. Šie gebėjimai padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti socialiniame bei ekonominiame gyvenime. Jie padeda mokytis ir efektyviai atlikti daugybę užduočių tiek profesinėje veikloje, tiek ir bendruomenės gyvenime.
3. Mokymasis bendradarbiaujant svarbus tuo, kad tokiame darbe vyrauja konkurencija, todėl kiekvienas mokinys siekia kuo geresnių rezultatų, tuo pat metu gerindamas ir grupės pasiektus rezultatus. Taip pat kiekvienas yra atsakingas ne tik už save, bet ir už kiekvieną grupės narį.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. http://www.osf.lt/lt/skelbimai/Archyvas/2000/MTCProgramos.htm
2. http://gimtasiszodis.w3.lt/lauruti_02_4.htm
3. Černius V. „Mokytojo pagalbininkas“. Kaunas, 1992.
4. Teresevičienė M., Gedvilienė G. „Mokymasis grupėse ir asmenybės kaita“. Kaunas, 2003.
5. Grendstad N. M. „Mokytis – tai atrasti“. Vilnius, 1996.
6. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993.
7. Butkienė G., Kepalaitė A. „Mokymasis ir asmenybės brendimas“. Vilnius, 1996.

Leave a Comment