SVARBIAUSI POLITINĖS, EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS PASAULIO RAIDOS BRUOŽAI XIX a.

Jūratė Litvinaitė/Istorija: viskas, ko reikia egzaminui

XII TEMA. SVARBIAUSI POLITINĖS, EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS PASAULIO RAIDOS BRUOŽAI XIX a.

Pramonės revoliucija – ekonominio gyvenimo posūkis, sukeltas sparčios industrializacijos raidos, kai XVIII am. gamyboje imta naudoti mašinas, varomas garu. 1769 m. Džeimsas Vatas išrado garo mašiną. 1815 m. anglų inžinierius Džordžas Stefensonas suprojektavo pirmąjį geležinkelį ir sukons-travo pirmą varomą garvežį. 1807 m. R.Fultonas išrado garvežį, o XIX am. pr. sukonstravo pirmuo-sius garvežius tinkamus praktiniam naudojimui. Pramonės revoliucija prasidėjo anglijos tekstilės pramonėje. Vėliau persimetė į Olandiją, Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Austriją ir kt. Požymiai: dar-bo mechanizacija, masinė gamyba, garo energijos panaudojimas.

Industrializacija – stambiosios mašinų gamybos pramonės kūrimas, leidęs agrarinę ir agrarinę pra-moninę šalį paversti pramonine agrarine arba pramonine šalimi. Industrializacija prasidėjo pramoni-niu perversmu XVIII am. pab. D.Britanijoje. Pirmoji industrializacijos banga XVIII am. pab. – XIX am. pr. apėmė Prancūzija, Belgiją, Šveicariją, JAV, antroji – Vokietiją, trečioji – Italiją, Rusiją, Skandinavijos valstybes, Japoniją. Lietuvoje – XIX am. pab.

Agrarinė revoliucija – žemės ūkio revoliucija. Agrarinė revoliucija, prisidėjusi prie industrializaci-jos, sukūrė palankias sąlygas vystytis pramonei. Augant gyventojų skaičiui, sparčiai augo žemės ūkio produktų paklausa.Vystantis žemės ūkiui išaugo pramonės gaminių paklausa ir dėl to išsiplėtė vidaus rinka. Dėl aukštų žemės ūkio produktų kainų, nemažo pelno žemės ūkyje buvo kaupiamas kapitalas, kuris vėliau buvo investuojamas į pramonę. Ir tai darė ne tik buržuazija. Anglijos aristo-kratija nuo seno savo ūkiuose kūrė lentpjūves, akmens skaldyklas. Jie vis daugiau investavo į pre-kybą, akmens anglies ir geležies rūdos šachtas, fabrikus. Aristokratija daug lėšų skyrė tiesti kelius, kasti kanalus. Kaip pavyzdys, anglijoje sukuriama tekstilės pramonė. Žemdirbiai augino javus, bet dėl blogų klimato sąlygų (drėgmės, vėjo) buvo nuspręsta dirbamus laukus paversti pievomis avims, kurių vilnos perdirbimui buvo steigiamos manifaktūros. Taip buvo pereita nuo ūkininkystės prie gy-vulininkystės bei susiformano stipri tekstilės pramonė.

Darbininkų judėjimas – pramoninio perversmo epochoje (XVIII am. pab.–XIX am. pr.) atsiradu-sio plataus žmonių sluoksnio prasidėjusi kova už savo socialines ir politines teises. Dėl staigių eko-nominių, socialinių pasikeitimų, kuriuos sukėlė pramonės revoliucija, nusigyvenęs valstietis ar ama-tininkas, laisvoje rinkoje priverstas parduoti darbo jėgą, buvo pasmerktas baisiam išnaudojimui. Pir-miausia darbininkai ėmė kovoti už savo teises Anglijoje, kur pramoninis perversmas prasidėjo anks-čiausiai. Pradinė darbininkų judėjimo fazė buvo (XVIII a. pab. – 1825 m.) luditų (mašinų laužytojų) judėjimas. Jo dalyviai manė, kad į vargą juos įstūmė fabrikuose rankų darbą pakeitusios mašinos. 1824 m. Anglijoje panaikinamas draudimas darbininkams jungtis į profsąjungas. Vėliau atsirado or-ganizuotos kovos formų: nuo 1825 m. tredjunionų (darbininkų profesinių sąjungų) veikla, koopera-tyvai. 1833–1848 m. čartistų judėjimas, dėl rinkimų teisės išplėtojimo Anglijoje. 1836m. Londone įkurta darbininkų asociacija, kuri 1838m. paskelbė “Liaudies chartiją”, reikalavusią visuotinės rin-kimų teisės. Čartistai – pirmoji darbininkų partija. Pirmuosius masinius darbininkų judėjimus nuo1875m. pakeitė socialistinės partijos.Protektoratas – 1. valstybės priklausomybės forma; stipri valstybė per savo atstovą tvarko silpnesnės šalies užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką; 2. Anglijos valdymo forma (1653 – 1659 m.): iki gyvos galvos išrinkto lordo protektoriaus vadovavimas respublikai.

Parlamentizmas – parlamentinė valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitus valstybės organus; vyriausybė atskaitinga parlamentui; ji turi turėti parlamento daugumos pritarimą; paleisti parlamentą yra valstybės vadovo teisė. Partija – 1. politinė organizacija, veikianti kokios nors programos, išreiškiančios šios organizacijos interesus ir idealus, pagrindu: stengdamasi programą įgyvendinti, siekia valdžios; 2. politinė grupuotė; 3. žmonės sudarantys tą organizaciją.Romantizmas pamažu blėso. Naujiesiems rašytojams buvo svarbu parodyti ne senąją luomeninę santvarką ir ją idealizuoti, o aprašyti ir net kritikuoti tuo metu paaštrejusius socialinius ir politinius konfliktus. Tokia literatūra paskatino ir utopinio socializmo atsiradimą. Daug politikų ir mąstytojų įvairiose šalyse pradėjo kurti ateities projektus, ieškoti būdų, kaip padaryti žmones laimingesnius, išvengti didžiausių negerovių. Prancūzijoje tokiais socialinės utopijos kūriniai pagarsėjo Sen Simo-nas, o Anglijoje – R.Ovenas, vyriausybę ir turtinguosius raginęs padėti skurstantiems, panaikinti darbininkų išnaudojimą. XIX am. spauda tapo “ketvirtąja valdžia”. 1893 m. N.Zelandijoje pirmą kartą rinkimų teisė suteikta moterims, 1902 m. Australijoje, 1906 m. Suomijoje, 1907 m. Suomijo-je, 1915 m. Danijoje ir Islandijoje, 1917 m. Olandijoje ir Rusijoje, 1918 Airijoje, D.Britanijoje, Kanadoje, Lenkijoje.

Svarbiausi buities ir gyvenimo pokyčiai. Žmonės iš kaimo ūkio, negalėdami išmaitinti šeimų, geresnio gyvenimo traukė ieškoti į miestus. Apsigyvendavo daugiaaukščiuose namuose (“barakuose”), kur, dėl blogų higieninių sąlygų, lengvai galėdavo plisti įvairios ligos ir epidemijos. Bet XIX am. II pusėje padėtis keitėsi. Pradėjus statyti tobulesnius namus, pagerėjo žmonių buitis. XVIII am. pab. Europoje, ypač Anglijoje bei Prancuzijoje, pradėta tyrinėti maitinimosi problemos, stengtasi išsiaiškinti maisto poveikį sveikatai. Žmonės pradėjo valgyti sveikesnį maistą, atsirado “stalo reglamentas”. Taip pat didelė pažanga įvyko medicinoje, higienos srityje. Buities ir gyvenimo gerėjimas leido ilgėti europiečių gyvenimo trukmei. Pradedama galvoti apie ekonominę šeimos padėtį, tiksliai apskaičiuojama, kiek vaikų ji gali išmaitinti, išleisti į mokslus.

1861 – 1865 m. JAV pilietinis karas. Priežastys: vergovė stabdė ekonominę šalies raidą, pietinių valstyjų plantatoriai nesirūpino pramonės plėtojimu, plantatoriams nepatiko besitęsusi fermerių kolonizacija į vakarines šalies žemes, šiauriečiai siekė didelių muitų įvežamoms iš Anglijos prekėms. Svarbesni įvykiai: 1860m. A.Linkolnas išrenkamas šalies prezidentu, 1861m. susikuria JAV pilietinių valstijų konfederacija(sostinė Ričmondas), A.Linkolnas nepripažįsta pietinių valstijų atsiskyrimo, 1861m. pietiečiai pradeda karinius veiksmus apšaudydami Samterio frontą, 1863m. paskelbtas vergų išlaisvinimo aktas, 1864m. A.Linkolnas perrenkamas prezidentu. Padariniai: po piletinio karo, 1865m., vergvaldžių agentas Dž.Butas nušovė A.Linkolną, pilietiniame kare žuvo daug žmonių, sugriauta daug miestų, fabrikų, geležinkelių, nuniokota dirbama žemė(ypač pietinėse valstijose). Reikšmė: JAV kongresas patvirtino kostitucijos pataisas: 13–ąją 1865m. dėl vergijos panaikinimo, 14–ąją 1868 m. suteikia negrams pilietines teises, 15–ąją 1870m. suteikia negrams rinkimų teisę; 1877m. buvo priimti segregaciniai įstatymai. Pagal juos negrai atskirti nuo baltųjų.Abolicionizmas – 1. judėjimas, kilęs Š.Amerikoje XIX am. I puseje, siekęs vergijos panaikinimo. 2. judėjimas, siekiant panaikinti kurį nors pasenusį įstatymą.1852 m. pasirodė H.Bičer–Stoun romanas “Dėdės Tomo trobelė”, kuriame autorė vaizdžiai atskleidė vergovinės sistemos žiaurumus.Kukluksklanas – JAV slapta teroristinė rasinė organizacija, kovojanti prieš negrus ir imigrantus.Plantacija – didelis ūkis, besiverčiantis monokultūros auginimu (cukrašvendrių, tabako, kavos, medvilnės ir t.t). Plantaciniai ūkiai paplitę Brazilijoje, Argentinoje, Alžyre, Egipte, Australijoje ir t.t., ten, kur pigi darbo jėga.

1904 m. JAV pasirašo sutartį su Panama, kur pradedamas kasti Panamos kanalas, turintis sujungti Atlanto ir Ramųjį vandenyną.R.Ly (1807–1870) vergvaldinių Pietų valstijų konfederacijos kariuomenės vyriausiasis vadas. J.Grantas (1822–1885), nuo 1864 m. vyriausiasis JAV federacijos kariuomenės vadas. Nuo 1869 iki 1877 m. JAV prezidentas.Emigracija (lot. emigratio – išsikėlimas)– žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitą šalį. Ryškiausi emigracijos motyvai: ekonominiai, politiniai, religiniai, rasiniai, kultūriniai ir patriotiniai.Imigracija (lot. immigro – apsigyvenu, įsikuriu) – 1. kitos šalies gyventojų atsikėlimas į kurią nors šalį norint joje apsigyventi; 2. kito krašto gyventojų, apsigyvenusių kurioje nors šalyje, bendruomenė.

JAV ekonomika XIX am. antroje pusėje: pramonėje ir žemės ūkyje diegiamos mokslo ir technikos naujovės, siekiant apsaugoti vidaus rinka vykdomas protekcionizmas, prezidento Teodoro Ruzvelto valdymo laikotarpiu pradedama “garbingo sandėrio” politika, kuri padidina ekonominę valstybės galią, prasidėjusi imigracija į JAV turi ekonominę ir kultūrinę reikšmę.Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria nacionalinė ekonomika saugoma nuo nuo kitų šalių konkurencijos, siekiant padidinti vietinių pramonės įmonių pelną, vidaus rinkos prekių kainas. Paprastai pasireiškia muitų politika.

Liberalizmas, kaip politinė doktrina atsirado XVII am., suklėstėjo laisvojo kapitalizmo laikotarpiu dėl nepasitenkinimo absoliutizmo valdymo forma. Liberalizmas – politinė srovė, pasisakanti už parlamentinę santvarką ir ūkininkavimo laisvę. Pagrindinė liberalizmo tezė: visi žmonės iš prigimties yra lygus ir laisvi. Bet kokie išoriniai žmogaus laisvės suvaržymai ir apribojimai turi būti atmesti. Tačiau kiekvienas žmogus yra visiškai atsakingas pats už save ir už tai, kad naudodamasis savo laisve netrukdytų to daryti kitiems. Pagrindiniai liberalizmo bruožai: individo laisvė, apribota, bet efektyvi valstybė, galimybių lygybė, visuomenė kaip bendradarbiaujantis individualizmas. Liberalizmas pasisakė už: žodžio ir spaudos laisvę, bažnyčios atsiskyrimą nuo valstybės, rinkimų teisės išplėtimą, valstybės nesikišimą į visuomenės ūkinį gyvenimą. Libaralizmas didžiausią dėmesį skyrė laisvai konkurencijai. Paklausa ir paiūla turėjo reguliuoti kainas visose šalyse. Valstybė turi tapti “piliečių ramybės ir rimties sargu”, “naktiniu sargu” , rūpintis tvarka, gynyba, prižiūrėti, kad nebūtų išvogtas kapitalistų turtas. Liberalizmą rėmė dauguma viduriniosois klasės atstovų (mokslininkai, verslininkai, tarnautojai). Pagrindiniai liberalizmo atstovai: Dž.Lokas, Dž.St.Milis bei liberalios ekonomikos teoretikas A.Smitas (“Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas” 1776 m.).

Konservatizmas (lot. concordatus – išsaugoju)– 1. laikymasis senų tradicijų, papročių, tvarkos, siekis juos išsaugoti, atkurti; 2. priešiškumas naujovėms. Konservatizmas susiformavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos, nes ji bei liberalios idėjos tiek sukrėtė senojo rėžimo politinę, ekonominę, socailinę tvarką, kad žmonės, norėję išlikti ištikimi senosioms tradicijoms, buvo priversti suorganizuoti ir savo judėjimui bei idėjoms suteikti politinę formą. Konservatizmas pasisakė už senų tradicijų laikymąsi, už nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių išsaugojimą ir puoselėjimą, buvo už atsargių ir pamatuotų reformų įgyvendinimą. Konservatizmo pradininkas K.Berkas.

Socializmas – 1. idealogija, ekonominės minties kryptis, reikalaujanti panaikinti privatinę gamybos priemonių nuosavybę, sukurti tokią visuomenės santvarką, kurioje nebūtų įgyvendinti socialinės lygybės bei teisingumo principai. Teorijos kūrėjai: K.Marksas ir F.Engelsas, kurie savo politines mintis ir pažiūras išdėstė “Komunistų partijos manifeste”(1848 m.) bei A.Sen Simonas, Š.Furjė, R.Ovenas. 2. tos idealogijos principais pagrįsta visuomenės santvarka. Socializmo ideologijos susiformavimą XIX am. paskatino pramonės perversmas. Dėl industrializacijos susikūręs platus darbininkų sluoksnis iškėlė labai svarbią socialinę problemą – kaip panaikinti darbininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdą. Socializmas teigė, kad visi žmonės turi turėti lygias galimybes plėtoti savo gabumus, susikurti gerovę, pagrindinė vertybė – socialinė lygybė ir teisingumas, numatė, kad norėdami tai įgyvendinti darbininkai turi paimti valdžią į savo rankas, panaikinti privačią nuosavybę, žmonių skirstymą į klases.

Susiformavusi socializmo politinė teorija susikilo į keletą srovių. Vieną didžiausių – K.Markso ir F.Engelso šalininkai, pasivadinę marksistais, buvo įsitikinę, kad socializmą įgyvendinti įmanoma tik revoliucijomis ir kitais ginkluotos kovos būdais. Populiaresnės nei marksistų tapo reformistinės idėjos, dar kitaip vadinamos revizionizmu. Jo pradininkas buvo socialdemokratas Eduardas Bernšteinas(1850 – 1932). XIX am. pab. E.Bernšteinas straipsniuose apie socializmo problemas pabrėžė, kad yra visai ne taip kaip prognozavo K.Marksas ir F.Engelsas – socailiniai santykiai, esant kapitalizmui, nepaaštrėjo taip, kad kiltų revoliucija. Priešingai, pasiturinčių žmonių padaugė-jo, išnaudojimas sumažėjo. Darbininkai, organizuotai kovodami, pasiekė nemažai laimėjimų. E.Bernšteino nuomone, socialistai neturėtų rengtis kovai, revoliucijoms, o susitelkti visuomenės auklėjimui, švietimui, aiškinti socializmo panašumus, organizuoti, vienyti darbininkus ir pamažu reformuoti valstybę. E.Bernšteinas peržiūrėjo visas socializmo teorijas, numačiusias vien tik revo-liucinės kovos kelią. Todėl ir ši socializmo srovė buvo pavadinta revizionizmu. Paties socializmo E.Bernšteinas ir jo šalininkai neatsisakė. Jų nuomone, kapitalizmas yra atgyvenusi santvarka ir anksčiau ar vėliau ją pakeis socializmas, kuris bus pasiektas reformomis, demokratizuojant vals-tybę. Revizionistų srovė XIX am. pab.–XX am. pr. pamažu stiprėjo ir įsivyravo Vakarų Europos partijose.

Anarchizmas – 1. visuomeninė srovė, neigianti bet kokią valstybės valdžią; 2. autoriteto, tvarkos, drausmės nepripažinimas. Anarchizmas atsirado pramonės revoliucijos metu, labai paaštrėjus socia-liniams santykiams. Anarchizmo pradininkas Viljamas Godvinas teigė, kad didžiausios žmonijos nelaisvė – netolygus turto paskirstymas. Išeitis tėra viena – visiems žmonėms turtas turi būti pada-lintas po lygiai, ir jie visi turi gyventi laisvėje, nevaržomi valstybės, jos institucijas žmonės turėtų sujungti į bendrijas, panašiai kaip tikintieji jungiasi į parapijas, ir ir gyventi nevaržomi vienas kito laisvės, o jų veiksmus turėtų riboti tik moralinės normos. Anarchistinės idėjos labai paplito Rusijo-je. Carinės Rusijos atsilikimas, išlikusios pusiau feodalinės struktūros sudarė sąlygas anarchisti-nėms idėjoms. Vienu garsiausių šios politinės srovės idealogų tapo Michailas Bakuminas (1814–1876). Jis buvo kilęs iš senos kilmingos šeimos, buvo karininkas, atsisakęs karinės karjeros, į Vaka-rų Europą išvyko studijuoti filosofijos. Už dalyvavimą 1848–1849 m. revoliucijoje buvo nuteistas, grąžintas į Rusija, o iš čia ištremtas į Sibirą. Iš tremties pabėgo ir per Japoniją, Ameriką vėl atvyko į Europą. 1870 m. aktyviai įsitraukė į revoliuciją Prancūzijoje. M.Bakuminas reikalavo sukelti ginkluotą revoliuciją, išvaduoti piliečius nuo bet kokios valstybės prievartos. Žmonės turėjo gyventi laisvėje, jungtis į įvairias bendrijas. Visi fabrikai bei kitos gamybos priemonės turėjo būti perduotos valdyti žmonių grupėms ar komunoms. M.Bakuminas kritikavo marksistus teigdamas, kad suvalsty-binus nuosavybę žmogaus laisvė bus dar labiau apribota, nes valstybė vis labiau stiprės ir įsigalės. Anarchizmo idėjas jis paskleidė Italijoje bei Ispanijoje.

Nacionalizmas – politika ar idealogija, aiškinanti savo tautos išskirtinumą ar pranašumą kitų tautų atžvilgiu. Stipriausiai reiškėsi Europoje nuo XIX am. vidurio. Nacionalizmas atsirado, kai trečiojo luomo atstovai 1789 m. paskelbė, kad save laiko visos liaudies atstovais. Nacionalizmas buvo revoliucinė sąvoka, nukreipta prieš karaliaus vienvaldystę ir aristokratijos privilegijas. Nacionaliz-mas pasireiškė Vokietijoje, kaip reakcija į prancūzų dominavimą, kai Napaleonas panoro užvaldyti visą Europą. Buvo teigiama, kad žmonės, kalbantys ta pačia kalba ir turintys bendrą kultūros pavel-dą gali sukurti nacionalinę valstybę. Nacionalizmas apeliavo į visus visuomenės sluoksnius. Jis įga-lino kiekvieną pasijusti reikšmingam, kadangi visi buvo tautos atstovai. Daugeliui tautų, ypač tų, kurios neturėjo savo valstybių, buvo svarbu subrandinti nacionalinę savimonę, savo tautos istorijos, kalbos ir kultūros paveldo vertės pajautimą. Ši idealogija suvaidino svarbų vaidmenį Amerikos revoliucinio išsivadavimo judėjime. Nacionalizmas suvienijo italus ir vokiečius, bet padarė atvirkščią įtaką daugiatautėms Rytų Europos ir Balkanų valstybėms – Austrijai ir Turkijai. Tautinis sąjūdis pasireiškė ir Lietuvoje. Tai XIX am. Tautinis atgimimas, kai lietuvių tauta buvo ties išnyki-mo riba. Tuomet susidarė prielaidos Lietuvos valstybės susikūrimui XX am. I pusėje.

Šovinizmas – kraštutinė nacionalizmo atmaina; reiškiasi savo tautos perdėtu aukštinimu, kitų, paprastai mažesnių tautų menkinimu, niekinimu.

Romantizmas – 1. meninio vaizdo tipas; jo esmę sudaro tikrovės perkūrimas, rekonstravimas, autoriaus idealų įkūnijimas. 2. XVIII am. pab.–XIX am. pirmosios pusės literatūros, muzikos, dailės, teatro ir visuomenės minties kryptis; propogavo dvasingumą, nuoširdumą, asmenybės ir tautų laisvę; literatūroje sukūrė naują herojų – vienišą, nesuprastą genijų, kovotoją su aplinka. Romantizmo idėjas savo kūriniuose atskleidė tokie rašytojai, kaip:V.Hugo, Dž.Baironas, V.Skotas, M.Lermontovas. Romantizmo srovės menininkai ieškojo tautos ir visuomenės ištakų bei patriotizmo pavyzdžių skatino patriotizmą. Romantizmas paskatino tautinį judėjimą Rytų ir Vidurio Europoje bei balkanuose.Patriotizmas – tėvynės meilė, atsidavimas savo tautai, tėvynei, aukojimasis jos interesams.

Tautų pavasaris – moderniųjų valstybių formavimosi pradžia, XIX am. pr. Prancūzijoje atsiradęs žmonių suinteresuotumas savo valstybės reikalais. Atbudusi tautinė samonė išplito ir į kitus kraštus. Visoje Europoje prasidėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. 1848–1849 m. revoliucijos vadinamos Tautų pavasariu. Tautų pavasario priežastys: prasidėjo prancūzijos užkariautų tautų nacionalinis judėjimas; atsiradęs nacionalizmas pradėjo suprasti, kad vieną tautą jungia kalba, papročiai, istorinė praeitis; pramonės pažanga reikalavo išsilavinusių žmonių, politinės valdžios ėmė siekti buržuazija; nacionalizmo veikiamos vienos tautos siekė išsivaduoti iš Austrijos, Rusijos ir Osmanų imperijos jungo, kitos – sukurti savo valstybę.1848 m. Prancūzijos revoliucija. Priežastys: šalyje didėjo socialiniai ir politiniai prieštaravimai; įvairių sluoksnių nepasitenkinimą kėlė rinkimų sistema, didžiulis turto cenzas; vis aktyvesni darėsi įvairių krypčių socialistai. Eiga: 1848 m. vasario 22 d. sukilimas prasideda Paryžiuje (gatvių barika-dos); karalius Luji Pilypas atsisako sosto, o sudaryta laikinoji vyriausybė 1848 m. vasario 25 d. Prancūziją paskelbia respublika. Politiniai ir ekonominiai pertvarkymai: panaikintas turto cenzas, steigiamos nacionalinės dirbtuvės (organizuojami viešieji darbai); organizuojami rinkimai į steigiamąjį susirinkimą; patvirtinta respublikos konstitucija.1848 m. gruodžio mėn. Prezidento rinkimus laimi Napoleonas I brolėnas Luji Napoleonas Bonapardas. 1851 m. jis įvykdo perversmą ir tampa diktatoriumi. 1852 m. imperatorius Napoleonas III Prancūzija paskelbia imperija.Paryžiaus sukilimas pažadina revoliucijas Vakarų Europoje. 1848–1849 m. jos įvyksta Vokietijoje, Italijoje, Austrijos imperijoje. Revoliucijų Europoje priežastys: nepasitenkinimas valdžia; nacionalizmas; noras atgaivinti nacionalinę kalbą ir kultūrą, savo valstybę; romantizmas. Rezultatai: Vokietija. 1848–1849 m. revoliucija nesuvienijo Vokietijos, bet privertė karalių atsisakyti absoliutizmo, įvesti konstitucijas ir sušaukti parlamentą. Italija. Revoliuciją pralaimėjo. Austrija valdė Lombardiją ir Veneciją, nepriklausomose valstybėse buvo panaikintos konstitucijos ir atkurtas absoliutizmas. Austrija. 1848 m. pavasarį revoliucija Vienoje privertė nusileisti valdžią. Ji suteikė spaudos laisvę, atleido nekenčiamus valdininkus. Austrijoje kancleris K.Meternichas pabėgo į Angliją. Revoliuciniai judėjimai vyko ir kitose imperijos vietose – Prahoje, Krokuvoje, Lvove, bet buvo numalšinti. Nacija(lot. natio – tauta) – žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu; tauta.

Vokietijos suvienijimas. Suskilus Frankų imperijai, susikūrė trys valstybės: Vokietija, Austrija, Prancūzija. XV am. – XVI am. pr. Vokietija buvo vadinama Šventąja Romos imperija. Tai buvo feodalinių valdų sąjunga. 1815 m. Vienos kongrese buvo sukurtas naujas politinis junginys – Vokietijos sąjunga. Centrinis jos valdymo organas buvo kunigaikčių ir karalių paskirtų atstovų susirinkimas – Bundestagas. Po Napoleono karų ir Vienos kongreso daugelis piliečių buvo patenkinti įsivyravusia taika ir politine santvarka. Tačiau dalis patriotiškai nusiteikusių vokiečių studentų, dalyvavusių kare prieš Napoleoną, buvo nusivylę Vienos kongreso sprendimai, jų tikslas buvo vieninga vokiečių nacionalinė valstybė. 1817 m. spalio 18 d. prie Vartburgo pilies buvo surengtas studentų suvažiavimas. Šventės dalyviai reikalavo suvienyti vokietiją. Po šventės nacionalinis judėjimas dar labiau išsiplėtė. Bijodamas revoliucijos, Austrijos kancleris K.Meternichas pareikalavo sušaukti Didžiųjų valstybių konfederaciją, kurioje be Austrijos ir Prūsijos dalyvavo dar aštuonios vokiečių valstybės. Konferencija posėdžiavo 1819 m. rugpjūčio 6–31 d. Karlsbade. Konfederacijoje buvo nutarta uždrausti vokiečių studentų sąjungą, o studentų ir profesorių veiklą pavesti tikrinti vyriausybių patvirtintiems prižiūrėtojams, įvesta griežta spaudos cenzūra, bendra komisija turėjo sekti visuomėnę ir užkirsti kelią bet kokiai agitacijai kunigaikštystėse. Kai 1848 m. Vieną pasiekė žinia, kad Prancūzijeje prasidėjo revoliucija, sostinės gyventojai sujudo. Miesto kavinėse buvo dalijamasi žiniomis apie revoliucija Paryžiuje ir prasidėjusius neramumus Vokietijoje. Įtampa ėmė didėti, žmonės puolė į bankus atsiimti savo pinigų, maisto produktų kainos kilo, stiprėjo nepasitenkinimas vyriausybe, imperatoriui buvo perduotos peticijos, tačiau imperatorius reikalavimus atmetė. Jis nesitikėjo, kad revoliucija gali kilti jo valdomoje šalyje.1848 m. kovo 13 d. studentų demonstracijoms virtus ginkluota kova, imperatorius atleido iš pareigų jam 39 m. tarnavusį kanclerį K.Meternichtą. Žinios apie Vienos įvykius pasiekė Berlyną ir 1848 m. kovo 18 d. demonstracijų bei barikadų kova prasidėjo ir šiame mieste. Karaliui Frydrichui Vilhelmui IV nepatiko mintis, kad jo valstybės sostinė gali būti sugriauta savo kariuomenės. Jis įsakė jai atsitraukti ir sutiko įvykdyti sukilusių miestiečių reikalavimus. Panašiai įvykiai klostėsi ir kitose vokiečių kunigaikštystėse. Vienas iš pagrindinių revoliucionierių reikalavimų buvo vieningo Vokietijos parlamento rinkimai. Mažai galios turėjęs Vokietijos sąjungos Bundestagas buvo paleistas, ir 1848 m. gegužės 18 d. išrinktas Nacionalinis susirinkimas. 812 deputatų, susirinkę Frankfurte, turėjo parengti ir priimti naują konstituciją ir padėti pagrindus Vokietijos suvienijimui. Frankfurto parlamentas manė, kad priėmus naują konstituciją Vokietija bus suvienita. Tuomet Nacionalinis susirinkimas pasirinko vadinamąjį “mažosios Vokietijos” kelią – suvienyti Vokietiją vadovaujant Prūsijai ir neįtraukti į šią suvienytą valstybę Austrijos. Tačiau Frydrichas Vilhelmas IV atsisakė Frankfurto parlamento pasiūlymo tapti Vokietijos imperatoriumi. 1849 m. revoliucija buvo nuslopinta, Frankfurto parlamentas išvaikytas. Po revoliucijos, įsukišus Rusijai, nenorėjusiai Vokietijos sustiprėjimo 1850 m. buvo atnaujinta Vokietijos sąjunga, o vadovavimas jai vėl atiteko Austrijai. Tarp Prūsijos ir Austrijos įsižiebė nesantaika. Didėjant prieštaravimams tarp Prūsijos ir Austrijos, kilo konfliktas. 1862 m. rugsėjo mėn. Karalius atšaukė Prūsijos pasiuntinį Otą fon Bismarką iš Paryžiaus ir paskyrė jį ministru pirmininku. O.Bismarkas buvo pasiryžęs ir be parlamento susitikimo įgyvendinti kariuomenės reformą. Be to, norėdamas į savo pusę patraukti didesnę dalį deputatų ir visuomenės, jis siekė pasinaudoti pergalėmis užsienio politikoje. Pirma tokia galimybė atsirado kilus konfliktui su Danija. Prūsija ir Austrija buvo įpareigotos pasipriešinti Danijai. 1864 m. danų kariuomenė buvo sutriuškinta, iš Danijos atimtos Holšteino ir Šlezvigo kunigaikštystės. Po laimėjimo vokiečių kunigaikštystėse kilo patriotizmo banga. Dauguma vokiečių palaikė Prūsiją. Tada O.Bismarkas ryžosi sutriuškinti Austriją ir įtvirtinti Prūsijos viešpatavimą. Pretekstas kariauti buvo dėl Holšteino ir Šlezvigo. Prūsija norėjo tieiogiai prijungti šias žemes prie savo teritorijos. Austrija, priešingai, reikalavo suteikti joms savarankiškumo ir išrinkti jas valdysiantį kunigaikštį. 1866 m. Prūsija į austrų valdomą Holšteiną įvedė savo kariuomenę. Prūsija greitai laimėjo prieš Austrija dėl savo pranašumo. Buvo paleista Vokiečių sąjunga, Austrija prarado vadovavimą vokiečiams. Sutriuškinus austrus Prūsijai suvienyti vokietiją trukdė Prancūzija, nenorėjusi, kad šalia jos iškiltų stipri valstybė. Prūsijos ir Prancūzijos karo pretekstu tapo konfliktas dėl Ispanijos sosto įpėdinio. Prūsijos kariuomenė buvo beveik du kartus didesnė nei Prancūzijos. 1870 m. Prancūzija buvo paskelbta respublika. Paskubomis sudaryta kariuomenė drąsiai ir aktyviai priešinosi vokiečiams.1871 m. sausio mėn., tik po to kai buvo suvartoti visi maisto rezervai, išpjauti net zologijos sodo žvėrys, o gatvių medžiai iškirsti karui Paryžiaus gyventojai kapituliavo. 1871 m. gegužės mėn. Paryžiaus Komuna žlugo, vyriausybės paklusniai kariuomenei šturmavus miestą ir kraujyje paskandinus sukilimą.1871 m. sausio 10 d. Frankfurte pasirašius taikos sutartį, Prancūzija neteko Elzaso ir Lotaringijos, turėjo sumokėti 5 mlrd. aukso frankų reparacijos. 1871 m. sausio 18 d. tebevykstant kautynėms prie Paryžiaus, Versalio rūmuose buvo paskelbta, kad sukurta Vokietijos imperija – “didžioji Vokietija”. Gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo; kaizeris – Vilhelmas I.

Reichstagas – Vokietijos parlamentas 1871 – 1945m.Kancleris – vyriausybės vadovas Austrijoje ir Vokietijoje.

Italijos vienijimas. 1848–1849 m. revoliucija Italijoje pralaimėjo, tačiau ir toliau buvo gvildena-mos idėjos sukurti vieningą valstybę. Nesėkmingi sukilimai vyko Milane, Neapolyje, Popiežiaus srityje, nes tų sukilimų nerėmė nei valstiečiai, nei miestiečiai. (Sukilimus rengė atgimimo pradininkas Dž.Madzinis, dar 1831 m. įkūręs organizaciją “Jaunoji Italija”, kuri siekė sukurti nepriklausomą Italijos respubliką; juose nedalyvavo Dž.Garibaldis, nes “Jaunosios Italijos” nariai ieškojo kitų Europos valstybių paramos.) Sardinijos ministras pirmininkas K.B.Kavūras rūpinosi šalies ūkiu. Sudarė naudingas prekybos sutartis su Anglija, Prancūzija, Olandija, padidino kariuo-menę. Siekė išvaduoti žemes iš Austrijos valdžios. Užsitikrino Napoleono III paramą (1858 m. slaptas susirinkimas; už paramą Sardinija įsipareigojo perleisti Nicą ir Savoją). Organizacija “Italų tautinė sąjunga”(vad. Dž.Garibaldis). 1859–1861 m.vyko Sardinijos karas su Austrija. 1859 m., po Prancūzijos karo su Austrija, Austrija atsisakė Lombardinijos, bet išlaikė Veneciją. Prie Sardinijos buvo prijungta Centrinė Italija. Popiežiaus valdžioje liko tik Romos miestas ir jos apylinkės. Pran-cūzijai atiduota Nica ir Savoja. 1859 m. sukilimai vyko Toskanoje, Parmoje ir Madenoje. Šios sritys po ministro pirmininko K.Kavūro buvo prijungtos prie Sardinijos. 1860 m. sulikimas vyko Sicili-joje. Jį parėmė Sicilijos saloje išsilaipinusi vienytojo Garibaldžio “tūkstantinė”. 1861 m. paskelbta Italijos karalystė, jos karaliumi tapo Viktoras Emanuelis II. Italija tapo konstitucine moranchija. Sostinė – Florencija. 1866 m. vyko Prūsijos – Austrijos karas (Italija sudarė sąjunga su Prūsija). Italijai atiteko Venecijos sritis. 1870 m. galutinai suvienita Italija. Prancūzijos – Prūsijos karas. Prijungta Roma.

Austrijos – Vengrijos paskelbimas. Pirmoje XIX am. pusėje Austrijoje prasidėjo pramonės perversmas. Besiplečiant fabrikinei gamybai, išaugo ir socialinės problemos. Ne tik skurdas, nedarbas, bet ir nacionalinės problemos aštrino padėtį Austrijoje. Nežiūrint šių problemų, buvo ir nemažai pertvarkymų. Valstybės valdymas buvo gerokai liberalizuotas. Daugiau teisių buvo suteikta vietos valdžios organams. Buvo reformuoti teismai ir suteiktos lygios teisės žydams. Praktiškai buvo panaikinta cenzūra, įvykdyta kariuomenės reforma. Austrijai pralaimėjus Italijoje ir patyrus nesėkmę prieš Prūsiją, iškilo butinybė reformuoti imperiją. Ypač aktyviai autonominių teisių ėmė reikalauti vengrai. 1867 m. birželio mėn. Pranciškus Juozapas I pritarė naujai imperijos konstitucijai ir Vengrijos teisių sulyginimui su Austrija. Vengrija ir Austrija tapo savarankiškos imperijos dalys, kurias vienijo personalinė unija, t.y. Austrijos imperatorius buvo renkamas Vengrijos karaliumi. Abi valstybės dalys turėjo savo atskirus parlamentus ir vyriausybes. Bendra buvo tik užsienio politika, kariuomenė ir valstybės finansai.

Nepriklausomų valstybių kūrimąsi Balkanuose paskatino nacionalinis judėjimas ir autonomijos siekiai. XIX am. pr. nepriklausomybę nuo Turkijos imperijos išsikovojo graikai. Po išsivaduojamojo karo 1821–1829 m. Graikijos nepriklausomybę pripažino Vakarų šalys. Tapusi nepriklausoma Graikijos karalystė siekė suvienyti visas istorines graikų žemes, visų pirma Makedoniją ir Kretos salą. Dėl to Graikija įsitraukė į nuolatinius karus su Turkija.Kelis šimtus metų turkų pavergta Serbija XIX am. pr. išsikovojo autonomiją. 1878 m. Berlyno kongrese, surengtame po Rusijos ir Turkijos karo, aptarta Balkanų ateitis. Serbija pasiekė visišką nepriklausomybę ir pasiskelbė karalyste. Padedant Rusijai, Bulgarija 1878 m. nugalėjo Turkiją ir paskelbė nepriklausomybę. Tačiau jai teko susidurti su Rusijos mėginimais įsigalėti šioje jaunoje valstybėje. 1885–1887 m. kilus konfliktui su Rusija, Bulgarija paramos sulaukė iš Austrijos – Vengrijos. Rumunijos valstybė buvo sukurta po Krymo karo 1858 m. Paryžiaus kongrese. Vakarų šalys garantavo Rumunijos autonomiją Turkijos imperijos sudėtyje. Tik po 20 metų, 1878 m. Berlyno kongrese Rumunijai buvo suteikta visiška nepriklausomybė. Rumunija tapo karalyste. Taip iki Pirmojo pasaulinio karo Balkanuose susikūrė daug nepriklausomų valstybių. Tarp jų dominavo Serbija, raginusi susijungti į sąjungą pietų slavų tautas, skatinusi jas atsiskirti nuo Austrijos – Vengrijos imperijos.

1861 m. vasario 19 d. paskelbtas manifestas apie baudžiavos panaikinimą. Priežastys: XIX am. vid. gilėjanti feodalinės sistemos krizė; darbo ūkio stagnacija ir smukimas; sunki valstiečių padėtis ir kilę bruzdėjimai; Krymo karas. Reformos turinys: valstiečiai, dvarininkui sutinkant, galės gauti žemės, bet ją turės išsipirkti (per 49 m.). po dviejų metų jie gaus asmens laisvę. Dvejus metus dar privalės eiti lažą. Rezultatai: paspartino kapitalizmo vystimąsi; valstiečiai gavo asmens laisvę, bet jų netenkino žemės išpirkimo sąlygos. Baudžiavos panaikinimo reforma buvo dvilypė: buržuazinė – valstiečiai gavo asmens laisvę ir tapo žemės savininkai; baudžiavinė – ją vykdė dvarininkai, todėl išliko dvarininkinė žemėvalda.

1905 m. revoliucija Rusijoje. Priežastys: feodalinių liekanų (patvaldystės, dvarininkų žemėvaldos, kaimo bendruomėnės) egzistavimas; marksizmo plitimas; demokratijos nebuvimas; Lenino ir kitų revoliucionierių agitacija; blogos darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos; tautinė ir kultūrinė nerusų tautų priepauda; nesėkmingas karas su Japonija. Įvykiai: dėl sunkių socialinių–ekonominių sąlygų 1905 m. sausio pr. daugelio Sant Peterburgo fabrikų darbininkai paskelbė streiką. Sausio 9 d., sekmadienį, tūkstančiai protestuotojų patraukė prie Žiemos rūmų, caro Nikolajaus II ir jo vyriausybės rezidencijos. Nors demonstracija buvo taiki, ją pasitiko policija, kariuomenės dalys ir aikštėje prieš rūmus ėmė šaudyti į demonstrantus. Šimtai žmonių žuvo ir buvo sužeisti, dėl to šis įvykis buvo pavadintas “Kruvinuoju sekmadieniu”. Šios demonstraijos sušaudymas paskatino naujus protestus, prasidėjo streikai kituose Rusijos miestuose, neramumai apėmė ir kaimus. 1905 m. spalio mėn. prasidėjo visuotinis streikas, privertęs carą Nikolajų II paskelbti “Spalio manifestą”. Jame Rusijos imperatorius pažadėjo įvykdyti reformas, išplėsti demokratines teises ir sušaukti parlamentą – Dūmą. Gavus tokius pažadus revoliucija atslūgo, tačiau vyriausybė greitai pažeidė savo pažadus. Rezultatai: Rusijos politinė santvarka priartėjo prie Europos valstybių santvarkos; pagyvėjo visuotinis–politinis gyvenimas; sumažėjo tautinė priespauda.Dūma (rus.) –Rusijoje– valdžios organas, pvz., bojarinų dūma, miesto dūma, valstybės dūma. Manifestas (lot.manifestus – aiškus, akivaizdus) – 1. iškilmingas aukščiausios valdžios kreipimasis raštu į gyventojų kokiu nors svarbiu reikalu; 2. programinio pobūdžio kreipimasis raštu. Komunistai – komunizmo idėjų šalininkai, komunistų partijos nariai, K.Markso teorijos remėjai.Sionizmas (pagal Siono kalvos pavadinimą Jeruzalėje) – 1. žydų nacionalistinė idealogija, politika ir judėjimas; skelbė nelaukti Mesijo atėjimo, o grįžti į Palestiną prie Siono kalno ir kurti ten žydų valstybę; nuo 1948 m. – Izraelio valstybinė idealogija. 2. teigimas, kad žydas, kad ir kur jis gyventų, yra eksteritorialinės žydų tautos narys. (Pradininkas T.Herclis, L.Pinskeris). Sionistų organizacijos kūrėsi Rusijoje, Vokietijoje. Bazelio programa 1897 m. rugpjūčio 29–31 d. Šveicarijos mieste Bazelyje buvo įkurta pasaulinė sioniztų organizacija, surengtas kongresas, kuriame delegatai iš Vakarų ir Rytų Europos nusprendė, kad žydų valstybė gali būti sukurta tik Palestinoje.Antisemitizmas – (gr. anti – prieš + semitai (žydai)) – neapykanta, priešiškumas žydams. 1919 m. Pietų Rusijoje kilus priešiškumui žydams buvo nužudyta 85 tūkst. žydų. Po pirmojo pasaulinio karo žydai tikėjosi sulaukti tolerancijos. 1920 m. Tautų sąjunga ragino priimti įstatymus, saugančius mažumų teises. Tačiau priešiškumas žydams išliko visą tarpukarį. Kad ir kaip plito žydų diaspora, žydai išsaugojo savo kalbą, religiją.M.Mendelsonas (1729–1786) vienas ryškiausių filosofų kvietęs žydus atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo ir integruotis į aplinkinę visuomėnę.

Etnosas(gr. ethnos – tauta) – istoriškai susiformavusi žmonių bendrija.

Imperializmas – XIX am. – XX am. pr. epocha ir valstybių nacionalistinė politika, kurios tikslas – plėsti savo teritoriją, vykdyti agresyvią kolonijinę politiką, įsiviešpatauti pasaulyje pavergiant kitas tautas. Remiasi jėga arba jėgos grėsme. Tikslui pasiekti naudojamos trejopos priemonės: karinės, ekonominės ir kultūrinės. Ryškiausi istoriniai pavyzdžiai – SSRS bei varžybos dėl “vietos po saule” – kolonizavimosi laikotarpiu varžybos dėl to, kas turės daugiau kolonijų. Pirmiausia buvo pradedama kovoti dėl kolonijų Juodojoje Afrikoje – žemyne, kur buvo smulkūs vietiniai ūkininkai, juodaodžiai – vergai – pigi darbo jėga. 1859–1869 m., nutiesus Sueco kanalą, europiečiai sparčiai pradėjo skverbtis į Afriką. Užkariavimus paskatino 1876 m. Belgijos karalius Leopoldo III iniciatyva sušaukta konferencija, kurioje tartasi, kaip sparčiau ištirti Afrikos žemyno geografiją ir atverti jį europiečiams.

Dominija(angl. dominion – valdymas) – autonominė valstybė, įėjusi į D.Britanijos imperiją ir pripažinusi D.Britanijos karalių valstybės vadovu. Pirmoji kolonija, gavusi dominijos statusą buvo Kanada (1867 m.), Australija (1901 m.), N.Zelandija (1907 m.), Pietų Afrikos Sąjunga (1910 m.). Nuo 1947 m. dauguma buvusių Britanijos dominijų ir kolonijų kartu su metropolija sudaro Britų sandraugą – tarpvalstybinį laisvos konfederacijos tipo susivienijimą.

Pusiau kolonija – šalis, kuri išlaiko savo politinę nepriklausomybę, tačiau jos valdžios organai nevadovauja ekonomikai. Pramoninės valstybės, kaip atlygį už negrąžinamas skolas perima muitų finansų kontrolę. Be to, šalyje sudaromos ekonominės įtakos zonos.

Konfederacija – 1. nuolatinių suverenių valstybių sąjunga dažniausiai kuriama politiniais, ekonominiais ar kariniais tikslais; konfederacijos valstybės napavaldžios centrinei valdžiai (pvz. 1861 m.); 2. visuomeninių organizacijų sąjunga, susivienijimas (pvz. Prancūzijos darbo konfederacija); 3. politinė ginkluota luomeninė sąjunga (XIV-XVIII am. Lenkijoje ir XVI-XVII am. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykdė valstybinės valdžios funkcijas).

1882 m. tarp Vokietijos, Austrijos – Vengrijos ir Italijos sudaroma Trilypė sutartis. Tai blokas, kurio šalys įsipareigojo viena kitai padėti kilus karui. Suiro, kai Italija neįstojo į Pirmąjį pasaulinį karą, o slapta 1915 m. susitariusi su Antante kovojo prieš buvusias sąjungininkes.

1907 m. sudaryta Santarvė (arba Antantė) tarp Prancūzijos, Anglijos ir Rusijos – kaip atsvara Trilypei sąjungai. Santarvės sutartis remiasi trimis sutartimis: 1893 – 1894 m. Prancūzijos – Rusijos, 1904 m. Prancūzijos – D.Britanijos, 1907 m. D.Britanijos – Rusijos. Pirmajam pasauliniui karui pertvarkyta į Antantę. Kovojo su centrinėmis valstybėmis (Vokietija, Austrija – Vengrija, Turkija, Bulgarija).

Naudota literatūra:

Jūratė Litvinaitė, Istorija: viskas, ko reikia egzaminui. K.: Šviesa, 2005;Naujųjų amžių istorija 9 kl. V.: Kronta, 1999;A. Endzinas, Mokyklinis istorijos žodynas. V.:A.Varno p.į., 2000;R.Morozovienė. Lietuvos ir pasaulio istorijos lentelės. V.: Vaga, 2005;N.Letukienė, J.Gineika. ISTORIJA۰POLITOLOGIJA Kurso santrauka istorijos egzaminui V.: Alma littera, 2004.