viešojo ir privataus sektoriaus panašumai ir skirtumai

Liberalių demokratijų, arba vadinamųjų kapitalistinių demokratinių visuomenių, sąlygomis ekonomikoje ir visuomenėje ryškiai skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Nėra kokio nors vieno būdo atskirti privačią ir viešąją sritis, taigi, panagrinėkime atidžiau, ir pabandykime suprasti, kas jas sieja ir skiria, kokių bendrų bruožų ir kokių skirtybių galima atrasti sektorinių organizacijų struktūrose ir jų veikos srityse.
Nėra vieno apibrėžimo, kuris tiksliai apibrėžtų viešojo sektoriaus sąvokos reikšmę, viešąjį sektorių galima apibrėžti keleriopai: valdžia, biurokratija, viešasis išteklių išdėstymas, visuomeninė nuosavybė, planinė ekonomika ir pan. Taačiau, kad ir kaip jį traktuotume, visiems mums daro didžiulį poveikį.
Pagrindiniai viešojo administravimo principai, pagal kuriuos struktūruojamas arba turėtų būti struktūruojamas viešasis sektorius, apimant jo institucinę struktūrą, valstybės tarnautojų motyvaciją bei viešųjų interesų statusą:
1. Viešųjų institucijų uždavinius turi apibrėžti politikai, o vykdyti – administracijos darbuotojai, šitaip įgyvendinami racionalaus sprendimų priėmimo modelio reikalavimus.
2. viešojo sektoriaus uždaviniai formuojami ir vykdomi kaip nepertraukiamas, taisyklėmis apibrėžtas procesas.
3. administravimas turi remtis rašytiniais dokumentais, kurių dėka įstaiga tampa šiuolaikinės valdžios šerdimi.
4. administravimo darbą reglamentuojančios taisyklės yra techninės arba teisinės.
5. užduotys arba fuunkcijos skirstomos į funkcionaliai skirtingas sritis, kurių kiekvienai suteikta atitinkama valdžia ir sankcijos.
6. ir pareigūnai, ir uždaviniai išdėstomi hierarchine tvarka, apibrėžiamos kontrolės bei apskundimo teisės. Jei visos kitos sąlygos vienodos, pirmenybė teikiama centralizavimui.
7. organizacijos ištekliai yra visiškai atskirti nuo jos narių, kaip privačių as

smenų, išteklių.
8. įstaigos vadovas negali naudoti savo įstaigos privatiems tikslams.
9. kad įvykdytų įsipareigojimus, valstybės tarnautojai atlieka viešųjų interesų užduotis priklausomai nuo savo profesinio pasirengimo ar pareigos įsisąmoninimo.
10. viešajame sektoriuje yra vienas vyraujantis interesas – visuomenės ( viešasis ) interesas, kuris nustato politikų bei administracijos darbuotojų asmeninių interesų įtakos ribas.
Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė, bei įstaigos, tuo tarpu privačiame sektoriuje įsikūrusios įvairiausios rinkos institucijos. Asmenys, jų grupės, elitas vadinamąjį visuomenės (viešąjį ) interesą dažnai naudoja kaip kriterijų problemoms spręsti viešajame sektoriuje, o privačiame sektoriuje viešpatauja išimtinai privatūs interesai.
Viešojo sektoriaus darbuotojai maksimizuoja privataus naudingumo funkciją, kuri priklauso nuo jų įstaigos dydžio bei nuo jų vykdomo viešojo vaidmens galios ir prestižo. Nors viešajame sektoriuje tarnavimas visuomenei yra pagrindinis tikslas, viešieji administratoriai dažniausiai vykdo savo pareigas skatinami savanaudiškumo, o įstaigos viiešuosius veiksmus supaprastina iki priemonių, reikalingų pasiekti svarbesnius asmeninius tikslus – tokius kaip atlyginimas, asmeninė valdžia ir prestižas bei darbo vietos garantija. Privačiame sektoriuje tarnavimas visuomenei yra labiau skatinamas savanaudiškų paskatų, nes tai yra rinkos dalies ir pelno didinimo bei organizacijos augimo sąlyga.
Viešųjų institucijų tikslas yra protingai išleisti pinigus, o privačiame sektoriuje pagrindinis tikslas apibrėžiamas, kaip pinigų uždirbimas.
Viešasis sektorius apima įvairias institucijas, kurias pasitelkus daromi ir įgyvendinami sprendimai įvairių rūšių interesų atžvilgiu. Viešojo sektoriaus institucijos neapibrėžia interesų ir neįgyvendina jų automatiškai.
Viešajame se
ektoriuje sprendimų priėmimas yra atviras, ir siekiama, kad jis būtų ne tik atviras, bet jame būtų galima ir dalyvauti. Vadovavimas viešajai organizacijai negali būti slaptas, visi vykstantys procesai turi būti atviri. Ir net tokiu atveju , kai organizacijai leidžiama neviešinti savo veiklos , visgi vadovai privalo viešai skelbti savo sprendimus ir sudaryti sąlygas visuomenei susipažinti su raštiškais dokumentais. Viešųjų organizacijų veiklai budinga atvirai svarstyti svarbiausius klausimus, susijusius su kiekvienu sprendimu, kad piliečiams būtų suteikiama galimybė suprasti, kokiais argumentais yra grindžiamas kiekvienas sprendimas. Tuo tarpu privačiame sektoriuje atvirumas nėra toks akivaizdus, nes svarbi vertybė yra turimos informacijos apsaugojimas. Slaptumo širma dažnai yra neišvengiama norint sėkmingai vystyti organizacijos veiklą. Žinoma sprendimų priėmimas nebūtinai turi būti užslaptintas, kartais tai visiškai netikslinga, todėl šis procesas gali būti įvairus, tiek atviras, tiek uždaras arba net ir tarpinis variantas, priklausomai nuo esamų sąlygų bei nuo privačių asmenų strateginių planų(pvz., nuo organizacijos vadovo).
Sprendimų priėmimo procesas valstybės agentūrose yra pliuralistinis, ir agentūros personalas ne tik turi būti dėmesingas kitiems aplinkos veiksniams, bet ir jų gebėjimui efektyviai veikti gali užbėgti už akių sprendimai , priimti kitur vyriausybės sistemoje. Reikalavimas, kad valdžios agentūros jautriai reaguotų į piliečių interesus, akivaizdžiai ir, be abejonės, teisingai apriboja sprendimų priėmimo procesą. Taigi ir jų veiksmai yra labiau negu pr
ramonės srities kolegų matomi visuomenei.
Daugelis privačių organizacijų vis dažniau patenka į visuomenės areną ir suvokia būtinybę keisti savo tradicinę vadovavimo praktiką. Daug privačių ir pusiau privačių organizacijų vis labiau orientuojasi į paslaugų sferą. Savo veiklą jie vykdo vis labiau susirūpinę dėl nežinomų aplinkos veiksnių įtakos, o jų veiklą atidžiai stebi ir vyriausybė, ir visuomenė.
Viešųjų ir privačių organizacijų partnerystė vyksta daugelyje politikos sričių, pvz., infrastruktūros plėtojimas, miestų atnaujinimas, regionų plėtra, švietimas ir lavinimas, aplinkosauga. Tokios partnerystės plitimą paaiškina abipusės naudos suvokimas: valdžia( viešasis sektorius) gali pasinaudoti vadybine privataus sektoriaus kompetencija, o privatus sektorius – turėti finansinės bei kitokios naudos. Tačiau tradiciniam viešojo administravimo modeliui pripažinti privačios motyvacijos aspektus viešajame sektoriuje yra “tabu” , nes tai kertasi su viešojo intereso sąvokos buvimu ir vyravimu.
Organizacijoms, kurios įsipareigojusios atvirai, viešai formuluoti ir vykdyti politiką, atsiranda ypatingų galimybių ir apribojimų, kuriuos siejame su viešosiomis organizacijomis.
Privačiame sektoriuje veikla yra daug laisvesnė nei viešajame, jos nevaržo konkretūs įstatymai ar norminių aktų rėmai,esant neapibrėžtoms situacijoms, organizacijos veikla formuojama pagal aplinkybes. Tuo tarpu viešajame sektoriuje veikla galima tik atsižvelgiant į konkrečius įstatymus, įsakymus ar yra varžoma kokių nors norminių aktų, ir visa tai riboja veiklos lankstumą, veikimo laisvę, įgalinimą, delegavimą, vietinę iniciatyvą ir sprendimų priėmimą. Reikalavimas griežtai laikytis šių taisyklių kartais kelia ab
bejonių , tačiau būtent tai ir yra demarkacija. Viešajame sektoriuje visos problemos turi būti vertinamos nustatytais būdais, sprendžiamos apibrėžtu būdu ir įgyvendinamos tiksliai nurodyta tvarka. Būtent aiškūs įvairių situacijų apibrėžimai leidžia sėkmingai struktūrizuoti procesus nesunkiai numatomu būdu.
Viešajame sektoriuje lygybės principas reikalauja lygaus požiūrio į visus klientus, o ypatingas aptarnavimas iškreipia demokratijos principus. Tuo tarpu privačiose organizacijose kiekvienas klientas priimamas skirtingai, priklausomai nuo jo asmeninių savybių, netgi lygis kuriuo suteikiamas kiekvienam klientui reikalingas aptarnavimas, nulemia verslo sėkmę.
Viešajame sektoriuje reikia subalansuoti nuolat besikeičiančius ir dažnai prieštaringų klientų interesus, o privačiame sektoriuje galima paprasčiausiai susitelkti prie vieno didelio kliento, ir vien tik jo patenkinimas užtikrins verslo sėkmę.
Pagrindinės vadybos problemos yra tos pačios ir privačioje įmonėje, ir valstybės sektoriuje, t.y. bet kuriuo atveju vadovas turi reikalų su valdžios galios bei komunikacijos klausimais, ir t.t. Todėl jeigu manysime, kad tai tiesa, tuomet viskas, ką sužinojome ir išmokome vienoje aplinkoje, automatiškai turėtų būti perkeliamos į kitą,kadangi tos žinios turi didelę reikšme veiklos efektyvumui ir organizacijos produktyvui didinti, taigi visos įgytos žinios turėtų praturtinti bendrąją organizacijų teoriją.
Valstybės agentūroms daugiau rūpi paslaugos, o ne gamyba ir pelnas. Valdžios agentūrų tikslai yra kur kas menkiau apibrėžti negu privačiame sektoriuje. Pirmieji paprastai yra apibrėžiami kaip paslaugos , o pastarieji – kaip pelnas ir gamyba.
Vadovavimas – tai pagrindinė vadovo veiklos funkcija. Vadovas siekdamas įgyvendinti organizacijos tikslus bendradarbiauja su žmonėmis,
Viešosiose institucijose socialinės vertybės yra nustatytos ir taikomos aktyviai dalyvaujant piliečiams ir jautriai reaguojant į piliečių poreikius bei interesus.
Viešosios gėrybės nuo privačių gėrybių, kurias galima išmatuoti,pateikti rinkai ir laikyti, skiriasi dėl to, kad jos yra visiškai nedalios. Viešąja gėrybe suteikta vienam asmeniui arba grupei, galės naudotis visi.
Esantieji viešosiose organizacijose privalo būti įsipareigoję elgtis teisingai, laikytis taisyklių, etikos bei morales normų, t.y. elgtis humaniškai, tačiau šitai nėra lengva įgyvendinti iš racionalios perspektyvos, kuri nepaiso tokių žmogaus gyvenimo aspektų kaip jausmai ir emocijos. Viešųjų organizacijų narių pasišventimas siekti gyvenimo, laisvės ir laimės idealų, padėti tobulėti visiems piliečiams ir suteikti galimybę mokytis pačiai visuomenei gali atsirasti gali atsirasti tik per asmenų, o ne daiktų sąveiką. Manoma, kad emocijos trukdo racionaliai planuoti ir priimti sprendimus, o intuicija esą atitraukia nuo proto ir tvarkos.

Teisinis viešosios vadybos veiklos vertinimas yra nepalyginamai svarbesnis negu privačios vadybos. Dėmesys teisinei revizijai ir priežiūrai reiškia tai, kad taisyklės turi būti aiškiai suformuluotos, o veiksmai dokumentuoti. Vadovavimas viešai organizacijai negali būti slaptas. Tiek privačiame ir viešajame vadovavime būtina derinti administracijos ir specialistų veiklą, kad organizacija dirbtų efektyviai. Abu valdymo tipai turi derinti administracijos reikalavimus su specialistų sprendimais (Parsons). Galima teigti, kad įtampa tarp šių dviejų valdžios veiksnių yra kur kas didesnė viešosiose, o ne privačiose organizacijose. Viešosios organizacijos prigimtis verčia vadovus atidžiau laikytis administracinių procedūrų, kurios riboje specialistų valdžią. Viešojoje institucijoje valdymo funkcijas atlikti ir administracinis personalas, ir specialistai, todėl nelengva apibrėžti, kur turėtų vyrauti administracinė tvarka, o kur viską lemtų specialistų sprendimai (Dunsire). Privačioje organizacijoje specialistų kompetencija galima suderinti su bendraisiais vadybos tikslais, atskiriant funkcinį ir bendrąjį vadovavimą, o viešojoje vadyboje toks atskyrimas paprastai nepraktikuojamas.

Viešojoje ir privačioje vadyboje atsakomybę dalijamasi skirtingai. Viešojoje vadyboje hierarchinės pakopos parastai apibrėžiamos detaliau, čia aukštesnės pakopos organizacijos atsako už tam tikrus žemesnės pakopos organizacijų veiklos aspektus. Viešojoje vadyboje vyrauja centralizacija, o tuo tarpu privačioje decentralizacija derinama su visiška atsakomybę. Viešųjų institucijų valdymo bei kontrolės metodai riboja tų institucijų vadovų veiklą, o privati vadyba daugiausia rūpinasi ne procedūromis, o rezultatais. Vadinasi, viešojoje vadyboje matome sudėtinga superordinacijos ir subordinacijos sistemą, taisyklių, vienijančių autonomiją ir heteronomiją, įvairovę bei painią direktyvų sistemą, kuri aukštesniąją valdžią sujungia su žemesniąją, Kolektyvinės sutartys ir atsakomybė už organizacijos veiksmus.
Viešajame sektoriuje, palyginus su privačiu, kolektyvinių sutarčių sudarymo tradicija nėra sena ir gerai įsisavinta. Sudarant kolektyvinę sutartį abi šalys taip pat dalyvauja daugiašalėse derybose su valdžios struktūromis ir rinkimų apygardomis, kurios privalo būti įtrauktos į kolektyvinę sutartį.
Privačiame sektoriuje gana lengva nustatyti, kas iš įmonės vadovybės bus atsakingas už pasirengimą deryboms, už patį derybų procesą ir organizacijos įsipareigojimą laikytis sutarties sąlygų, o viešajame sektoriuje, o viešajame sektoriuje dažnai sunku rasti, kas prisiimtų šią atsakomybę, dėl valdžios išsiskaidymo į įstatymus leidžiančią ir vykdomąją, į politikus ir biurokratiją.

Viešosios vadybos savybės yra pusiau monopolinės, tai turi įtakos vadovavimui, nes šiuo atveju daugiausia dėmesio skiriama ilgalaikiam planavimui ir programų tęstinumui. O privatus vadovavimas pirmiausia stengiasi reaguoti į trumpalaikius vartotojų poreikių pokyčius ir prisitaikyti prie jų.
Privataus sektoriaus efektyvumas yra garantuotas ne todėl, kad organizacijos yra privačios, ir ne todėl, kad jis veikia rinkose, kur didelį vaidmenį turi kainos. Rinkos pranašesnės už viešąjį sektorių ir biudžeto sudarymą nes čia veikia tvirtai nusistovėjusi konkurencinė aplinka. Tačiau konkurencija nebūtinai turi būti siejama su privačiu sektoriumi ar rinkos vykdomu paskirstymu. Konkurencija yra lyginimo rezultatas, organizacijos viešajame sektoriuje taip pat gali būti lyginamos. Viešoji vadyba turi remtis sąlyginio išlaidų lyginimo sistemomis. Esama panašumų ir skirtumų tarp verslo administravimo ir viešųjų institucijų administravimo. Abiejose sferose dirbantys vadybininkai yra užimti organizacijų kutimo ir plėtros reikalais, finansine apskaita, resursų naudojimu ir žmonių išteklių vadyba.

Vienas ryškiausių skirtumu yra institucijų veiklos tikslas ir veiklos vertinimas. Daugelyje verslo sričių svarbiausias tikslas ir veiklos matas, vertinant organizacijas yra pelnas. Tad dažniausiai vertinamos individualios atskirų vadybininkų pastangos, ir bendra jų veikla organizacijos rėmuose. Toks vertinimas netinka viešosioms organizacijoms, kurių veiklos sąlygos yra skirtingos, jų veiklos finansiniai rodikliai ne visada gali būti svarbiausiais kurios nors institucijos veiklos vertinimo kriterijais. Antras skirtumas išryškėja sprendimų priėmimų procese. Demokratinėje visuomenėje valdžios institucijos siekia, kad sprendimus priimant ir įgyvendinant. Būtų įtraukiama kuo daugiau piliečių. Privačiame versle sprendimai priimami žymiai greičiau ir ne visada kokybiškai parengti. Trečias skirtumas – viešumas, skiriantis viešųjų institucijų veiklą. Siekiant efektyviai veikti ir suprantant valstybės institucijų atstovų vaidmenį ir atsakomybę, viešųjų institucijų darbuotojai jaučia nuolatinį visuomenės dėmesį, kontrolę, t.y. pastoviai yra tam tikroje teigiamos įtampos zonoje. Išskiriant viešojo ir privataus verslo administravimo skirtumus, vis dažniau aiškėja, kad šiandien nebegalime suprasti šių skirtumų vien kaip skirtumus tarp orientacijų į paslaugų teikimą ir į pelno siekimą. Vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai tradicinės viešojo sektoriaus struktūros siekia pajamų augimo, o privačios struktūros orientuojasi į paslaugų teikimą. Nepaisant šių tendencijų, ir toliau privačiose verslo struktūrose pelno siekis išlieka pirmaeilis, o viešosiose institucijose svarbiausias tikslas yra viešųjų paslaugų organizavimas.

Viešųjų organizacijų pagrindinis tikslas yra įstatymo įgyvendinimas, tai jas ir skiria nuo privačių arba pelno organizacijų, kurios yra atskaitingos savininkams arba direktorių taryboms, kurios nėra valdžios institucijos. Taip pat viešojo administravimo institucijos veikia nuolatos prižiūrimos visuomenės ir privalo kuria nors forma jai atsiskaityti. Tai paprastai nėra būdinga firmų ir nepelno organizacijų veiklai.

Viešųjų organizacijų vadovai yra bendros atskaitomybės tinklo dalis: atskaitomybė yra demokratijos esmė. O privačios organizacijos gali laisvai apsibrėžti savo atskaitomybės rėmus.
Taigi, valdžios įstaigos nuo privačių bei kitų nepelno organizacijų skiriasi teisiniu statusu, ekonomine padėtimi, politine prigimtimi bei funkcijomis, tai reiškia, kad taip pat skiriasi jų aplinkos faktorių įtaka, sąveika su kitomis institucijomis, be abejonės skiriasi jų vidinės struktūros ir procesai. Štai keletas pagrindinių skirtumų:
Viešajame sektoriuje yra daug įvairių procedūrinių suvaržymų ir veiklos sričių apribojimų (mažesnė valdininkų autonomija priimant sprendimus). Čia esti daug smulkmeniškų instrukcijų, bei daug daugiau kontrolės. Viešosioms organizacijoms rinkos poveikis nėra toks didelis nei privačioms. Rinka mažiau veikia į veiklos efektyvumą bei produktyvumą, skiriamų lėšų efektyviausią paskirstymą.
Viešajame sektoriuje egzistuoja daug didesnė kontrolė ir dėmesys iš visuomenės pusės. Visuomenė nori būti užtikrinta, kad valdininkai veikia bešališkai, atsakingai ir garbingai, kad visuomenės nuomonė smarkiai imponuoja jų sprendimus.Viešajame sektoriuje pastebima daug didesnė organizacijos tikslų ir kriterijų įvairovė. Daug mažesnis lankstumas ir mažesnė valdininkų sprendimų priėmimo autonomija. Aukščiausio lygio vadovams tenka didesnis politinis ir atstovaujamasis vaidmuo.
Organizacinė veikla yra atsargesnė, mažiau kūrybinga. Dėl dažnos aukščiausiojo lygio vadovų kaitos ( taip yra dėl rinkimų ir politinių paskyrimų), taigi dažnai nebaigiami įgyvendinti numatyti planai. Pageidaujami valdininkų bruožai: siekimas dominuoti, lankstumas, siekimas tobulėti
Viešosiose organizacijose sunku nustatyti silpniausią grandį, kurią reiktų paskatinti, kad pakiltų veiklos efektyvumas, nes sunku nustatyti ir įvertinti atskirų tarnautojų indėlį.

Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymo įgyvendinimas Lietuvoje

Interesų konfliktas – tai situacija, kai vyriausybės ar savivaldybės tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ir vykdydamas pavedimą, privalo priimti ar dalyvauti priimant sprendimą,įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo asmeniniais interesais. Interesų konfliktas būdingas beveik visoms profesijoms, bet visuomenės administratoriams ypač svarbus, nes tai susiję su visuomenės pasitikėjimu. Šią problemą geriau suvokti padės asmeninio suinteresuotumo sąvoka. Asmeninis suinteresuotumas – asmens siekimas priimti sprendimą, kuris būtų palankus jam ar jo artimiems giminaičiams, šeimos nariams ar kitiems su juo susijusiems asmenims.
Visuomenė itin susirūpinusio dėl tarnybinės padėties naudojimo asmeniniams tikslams. Išrinkto ar pasirinkto valsininko gauta nauda vertinama kaip netinkama, neetiška ir daugeliu atvejų neteisėta. Visuomenė tokį asmeninį pasipelnymą suvokia kaip apgavystę ar visuomeninio iždo vagystę. Eilėje demokratinių šalių suvokiama, kad asmeninis valsininkų pasipelnymas turėtų būti visuomenės kontroliuojamas. Todėl priimami įstatymai, užkertantys kelią valdininkams gauti bet kokias dovanas ar arbatpinigius ir juos naudoti savo privačiais tikslais.
Todėl Lietuvoje yra priimtas viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kuris reglamentuoja tarnautojų veiklą. Šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai.
Kad būtų aiškiau, pateikiu keletą pagrindinių šio įstatymo sąvokų ( 2 straipsnis):
Asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, – valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą, kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės valdžios, valdymo, savivaldybių, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose vykdo valdžios atstovo funkcijas arba turi administravimo įgaliojimus, taip pat asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų bei fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.
Privatūs interesai – kandidato ar asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.
Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.
Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo privačiais interesais.
Interesų konflikto draudimas valsininkams įrašytas daugelyje teisės aktų kaip norma, kuriai turi būti be išimčių paklūstama. Interesų konfliktų draudimas taikomas valdininkui, jo šeimai ir tiems, su kuriais jis turi artimus asmeninius ar finansinius santykius. Naudojimasis buvusia tarnybine vieta ir patyrimu gali pasitarnauti privatiems interesams todėl įstatymuose yra numatyti tam tikri apribojimai atskiroms veiklos sritims. Dažnai taikomos “laino limitas” lyg siekiant sukurti buferį tarp buvusio tarnybos laiko ir to meto, kai gali būti naudojamasi anksčiau tarnyboje įgytais kontaktais.
Visuomenės tarnautojai turi savo asmeninius interesus, tačiau jiems pasiekti negali naudoti užimamos vietos. Siekiant tam užkirsti kelią valdininkai turi kasmet deklaruoti savo ir artimų šeimos narių turtą ir pajamas.

Asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolės( 3 straipsnis):
Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo:
1. nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;
2. įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto;
3. nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti;
4. priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu;
5. nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybes nuosavybe, taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe, kitokiai nei tarnybinei veiklai.
Apžvelgę esminius privačių ir viešųjų organizacijų požymius, galime pažymėti ir išskirti kelis pagrindinius viešojo administravimo ir verslo administravimo panašumus ir skirtumus:
Panašumai:
– vadybininkai užimti organizacijų kūrimo, vystymosi ir stiprinimo klausimais.
– Resursų valdymas, planavimas ir racionalus išdėstymas
– Personalo atranka, rengimas, jų kvalifikacinis pasiruošimas
(užsiima organizacijos stiprinimu, biurokratija paplitusi ir privačiose institucijose, visos turi problemų su įvairiais ištekliais)
Skirtumai:
– veiklos tikslas ir veiklos vertinimas. Pagrindinis kriterijus vertinant privačių organizacijų ir individualių vadybininkų veiklą yra pelnas, valdžios institucijų veiklą vertinant pinigų uždirbimas ir išleidimas ne visada gali tarnauti kaip svarbiausias vertinimo kriterijus
– sprendimų priėmimas. Demokratinėje visuomenėje valdžios institucijos siekia į sprendimų priėmimą įtraukti kuo daugiau visuomenės norų. Privačiame versle sprendimai dažnai priimami itin greitai ir nedalyvaujant platiems visuomenės sluoksniams.( Kita vertus, populiaristinis sprendimų priėmimas tampa labai sudėtingu reiškiniu.)
– viešumas ir skaidrumas. Visuomenės institucijose vadybininko darbas yra nuolat kontroliuojamas ir peršviečiamas, jis dirba nuolatinėje įtampoje, turi suprasti savo kaip valstybės atstovo vaidmenį ir atsakomybę.

Apibendrindami galime teigti, kad šiandien esant skirtumui tarp viešojo ir verslo administravimo ryškėja tendencijos į veiklos formų ir tikslų suartėjimą, tačiau išlieka privatus visuomenės interesas, kuris šiek tiek apriboja ir reguliuoja institucijų veiklą. Viešosioms institucijoms visuomet išliks svarbiau paslaugų kokybė nei uždirbama pinigų suma.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Robert B. Denhardt “Viešųjų organizacijų teorijos”, Algarvė, 2001.
2. Kauno Technologijos Universitetas “Viešasis administravimas”, Kaunas,Technologija, 1999.
3. J.E. Lane “Viešasis sektorius”, Vilnius, 2001.
4. A. Raipa “Viešojo administravimo efektyvumas”, Kaunas, technologija, 2000.
5. Wayne Parsons “Viešoji politika”, Vilnius, Eugrimas, 2001m.
6. Lietuvos Respublikos seimo priimtas įstatymas “Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas”, Vilnius, 1997 (įstatymas redaguotas 2000) .

Leave a Comment