Menas

MENAS

Menas – kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šiuo požiūriu, menas tampa labai dėkinga erdve psichoterapiniams tikslams įgyvendinti. Visos meno priemonės (rašymas, tapymas, skulptūra ir t.t.) yra labai tinkamos ieškant būdų išreikšti save. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti save ir kitus, negalėjimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebėjimu išreikšti savo norus, nemokėjimu užmegzti artimus kontaktus. Visas šias psichines negalias dažnai “saugo” psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelė siena, sukelianti gynybiško žmogaus konfliktą su jį supančiais aplinkiniais žmonėmis, sukelianti slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus, trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir suprantančių santykių. Meno terapija leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Meno terapijos priemonės tampa vienu iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus, pranešti ir išgirsti iš kitų apie juos ne tik tiesioginėje, bet ir netiesioginėje meninės metaforos, simbolio formoje. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis, vaizdiniais, leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti žymiai daugiau, negu įprasto verbalinio kontakto metu. Metafora, simbolis – priemonės, kurios atspindi vidinių, pasąmoningų išgyvenimų turinį, tiesą apie juos, lygiai taip pat lengviau pasiekia pasąmonę ir iš išorės – pro gynybišką pasąmonės filtrą, cenzūrą, šios metaforizuotos ir simbolizuotos tiesos prasprūsta lengviau, negu pliki, racionalūs, teisingi iki žiaurumo ir skausmo verbaliniai teiginiai, tokie kaip: “tu piktas, agresyvus ir nepatenkintas; tu bijai, vengi ir pats nieko neprisileidi; tu infantiliškas ir nebrandus ir pan.”.

Atėjus terapiškai tinkamam laikui, kai klientas subręsta, pasiruošia savo problemos suvokimui, šios tiesos dažnai atsiskleidžia klientui ar pacientui priimtinoje formoje ir priimtinu laiku ir tiesioginėje savo prasmėje. Šią analizės ir atskleidimo, konkrečių reikšmių ir konkrečios realybės atskleidimo dalį sąlygoja psichoterapija. O tiesą apie save, atranda pats klientas. Nes meno terapija – tai pažinimo ir bendravimo procesas erdvėje, kurioje be grupės žmonių, yra dar tiek pat pranešimų apie juos – piešinių. Kartais, pabrėždama tam tikrą piešinių autonomiškumą ir individualumą, sakau: “ dabar mūsų nebe septyni (jei tiek grupėje buvo žmonių), o net keturiolika”. Terminą meno terapija 1938 metais įvedė Adrianas Chilas, dirbdamas sanatorijoje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis (K.Rudestam, 1998). Palaipsniui, šis terminas pradėtas taikyti ir labai plačiai – visiems užsiėmimams, kurių metu buvo naudojamos meno priemonės, ligoninėse, psichinės sveikatos centruose. Gimusi kaip psichoterapinis metodas, meno terapija savo vystymosi pradžioje daugiausiai atspindėjo psichoanalizės pažiūras. Psichoanalizės pradininko S.Freud’o mintis taikliai atspindėjo meno terapijos tikslingumą: giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Meno priemonėmis išreikšti vaizdiniai atspindi visus pasąmoningus procesus, tame tarpe ir baimes, vidinius konfliktus. Pats S.Freud’as meno terapijos savo praktikoje netaikė, bet, kaip rašo K.Rudestam (1998), jis buvo labai arti jos, sakydamas: “ Sapnus apibūdinti sunku todėl, kad jie pasakojami žodžių pagalba. Todėl, kalbėdami apie savo sapnus žmonės dažnai sako: “negaliu to apibūdinti žodžiais, bet galėčiau tai nupiešti” ”. G.Jung’as žengė šį žingsnį – jis prašė savo pacientus piešti savo sapnus, fantazijas, svajones – meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus išgyvenimu. Simbolis dažniausiai atspindi pasąmoningus žmogaus išgyvenimo aspektus. Jie nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai, kaip rašo G.Jungas, bendrai sunkiai apibūdinami, juolab dar sunkiau aiškinami. Nes yra labai individualūs, su giliu asmeniniu patyrimu susiję, giliai paslėptų, nesuvoktų žmogaus poreikių, norų, jausmų tolimi užšifruoti atspindžiai (personaliniai simboliai). Kolektyvinė pasąmonė, kuri skiriasi nuo individualios pasąmonės tuo, kad nepriklauso nuo konkretaus žmogaus patyrimo, o talpina savyje pirminius išgyvenimų modelius – archetipus, produkuoja universalius simbolius – pagal Jungą – tai bendrų visiems žmonėms, pirminių išgyvenimų simbolinės išraiškos.
Kita meno terapijos pakraipa atspindi humanistinės terapijos mokyklų pažiūras. Jai artimesnės ir geštaltinės terapijos dvasioje vedamos meno terapijos grupės. Jose labai daug dėmesio skiriama grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės išraiškos procesą, pojūčių ir jausmų, kylančių piešimo metu, aptarimui; kiek mažiau – piešinių turinio prasmės analizei. Egzistenciškai orientuota meno terapija nukreipta į gilesnį egzistencinių problemų suvokimą. Meno terapija – unikali priemonė, galinti padėti žmogui sužinoti ir priimti tiesą apie save (Bruce L. Moon, 1990). Meilė, mirtis, kančia, laisvė, atsakomybė, prasmė – šių ir kitų pagrindinių egzistencialų išgyvenimą, meno terapija sušvelnina savo galimybe kalbėti apie juos simboliais ir metaforomis, išreiškiant juos grafiškai ir spalvomis. Tai sumažina kalbėjimo nerimą ir leidžia arčiau išgyventi jų buvimą, pajusti savo ir kitų santykį su jais. Metafora pacientui padeda geriau atskleisti, ištirti save, sutelkti savo vaizduotės, kūrybingumo galią ieškant sprendimų apie savo gyvenimo reikšmes ir prasmę. Šiuo metu meno terapeutai yra atskira ir pripažinta psichoterapijos praktikų dalis, kurie leidžia savo profesinius leidinius, rengia seminarus, konferencijas. Meno terapija, apibūdinant plačiau, dažniausiai dalijasi į dvi kryptis: socialinės reabilitacijos – darbo terapijos (psichoterapijos vaidmuo joje nedidelis, užsiėmimus dažniausiai veda meninį išsilavinimą turintys specialistai) ir į meno terapijos (dominuoja psichoterapiniai tikslai, užsiėmimus veda psichoterapinį išsilavinimą turintys specialistai). Atskirai norėčiau paminėti terapija per saviraišką, kurią labai subtiliai aprašė rusų psichiatras M.E. Burno (1989), ir kuri, nors atskleidžia giliai psichiatrinio požiūrio į pacientų sutrikimus poziciją, tuo pat metu yra labai turtinga ir spalvinga psichiatrinių pacientų saviraiškos įvairiomis meno priemonėmis studija. Dažniausiai taikoma priemonės meno terapijos procese – piešimas (pieštuku, anglimi, kreidomis), tapymas (akvarele, guašu ir kt.). Šiame straipsnyje meno terapija vadinsime piešimo ar tapymo procesą grupėje, kurio pagalba ir kurio metu išsakomi vaizdiniai, asociacijos, fantazijos, mintys, jausmai, interpretacijos apie piešinius, atliekama profesionali ir neprofesionali šių piešinių analizė, kuri siejama su piešinio autoriaus asmenybe, gyvenimu, santykių sistema. Šis procesas tampa terapiniu, kai padeda atskleisti piešinio autoriaus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybinio vystymosi etapus, pozityvaus keitimosi potencijas, leidžia suvokti jas pačiam piešinio autoriui ir padeda jam keistis pozityvia asmenybiškai linkme.

2. SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

2.1. Specifinės sąvokos meno terapijoje

Simbolis – suvokiamas, įvardintas vaizdinys, reikšmė, kuris atspindi gilesnius, pasąmoningus, nesuvoktus jausmus, poreikius, norus, impulsus. Pagal E.Fromą simbolis meno terapijoje, dažniausiai universalus, nes tarp simbolio reikšmės ir to, ką jis reiškia yra ryšys. Meno terapijoje universalios simbolių reikšmės susijusios su konkrečiais žmogaus išgyvenimais, konfliktais, jausmais. E.Fromas rašė: “ Pažvelkime ką simbolizuoja ugnis. Kaip užburti žiūrime į židinį, nes tam tikros ugnies savybės veikia mus. Pirmiausiai – jos judrumas. Ugnis visą laiką keičiasi, juda, bet išlaiko ir pastovumą. Ugnis nesimaino, nuolatos keisdamasi (…). Ugnis – tai jėga, energija, grakštumas ir lengvumas. Ugnis nuolatos šoka, o jos energija neišsenka. Kai mes naudojame ugnį kaip simbolį, mes apibūdiname savo vidinę būseną (…) kaip energingą, dinamišką, lengvą”. Būtų paprasta, jei visi simboliai turėtų tik vieną reikšmę. Bet taip nėra, ir tai ir sudaro vieną sudėtingiausių terapinės analizės aspektų. E.Fromas tęsia toliau: “Ugnis židinyje leidžia pajusti gyvybingumą, šilumą, malonumą. Bet kai mes matome liepsnojantį namą ar mišką, išgyvename nesaugumą ir baimę, savo bejėgiškumą prieš stichiją. Tokiu būdu, simboliškai, ugnis gali reikšti baimę, bejėgiškumą, gali atspindėti griaunamąsias žmogaus galias”. Simboliai visuomet daugiareikšmiai . Metafora – perkeltinės prasmės panaudojimas, paslėptos reikšmės atskleidimas perkeltiniu būdu, kai psichiniai išgyvenimai, išreiškiami per analogiją, sugretinimą, tapatinimą su kitais reiškiniais. Materializacija – jausmų, išgyvenimų, minčių pavaizdavimas materialiu (realiai apčiuopiamu, matomu, girdimu) būdu – pvz., piešiant ant popieriaus, suteikiant jiems spalvas, formas, “įgarsinant” piešinio personažus ir pan. Piešinius galima keisti, papildyti, suplėšyti – t.y. su pavaizduotais juose objektais galima atlikti eilę fizinių veiksmų, materializuojančių psichinius išgyvenimus, kartais net savo forma ir tam tikra apeigine dvasia, galinčių priminti ritualų vaidmenį.

Ritualai – specifiška, stereotipiška, nustatyta apeiginių veiksmų tvarka, kuri atliekama siekiant norimų tikslų (pvz., įveikti baimę). Yra sąlygoti kultūros, tradicijų, bendruomenės/visuomenės išsivystymo lygio. Atspindi magiškąjį terapijos aspektą. Vienas iš akivaizdesnių ritualizuotos materializacijos pavyzdžių meno terapijoje, kurį sėkmingai galima taikyti vaikiškų baimių psichoterapijoje – trukdančios sėkmingai gyventi psichinio gyvenimo dalies, pavyzdžiui, naktinės baimės, įveikimas tokiu veiksmu – ritualu: nupiešiamas padaras, kuris kelia baimę, o po to, iškilmingai, šis piešinys sudeginamas ar nuskandinamas, ar suplėšomas, lydint šį procesą palaikomosios įtaigos žodžiais.