Japonija

JAPONIJA

Japonija – Tekančios Saulės šalis,bet ji ir žydinčių vyšnių kraštas. Nuo – stabus savo skirtingumu, savo gyvenimu, savo išorine išvaizda, architektū –ra, menu, skoniu visai skirtingas kraštas, nežiūrint į japonų stengimąsi su –europinti savo valstybę.Japonas dėvi europiečių drabužius, bet japonės tebevaikšto savo spalvotais kimono. Kaip jų gamta linksma, kaip jų klimatasšvelnus ir malonus, taip ir jų žmonės atrodo visuomet linksmi, pasitinka ta-ve džiaugsmingai.

Kiekvienos brandžios ir turtingos kultūros svarbi sudedamoji dalis yra filosofija, fiksuojanti žmogaus minties skvarbumą, originaliai mąstančių individų pastangas pažinti supantį pasaulį,jį įvertinti ir įprasminti.Tai pro –To dvasios simbiozė, įvairios jos apraiškos, nemažai reiškiančios visuome – nės gyvenime, nes nustato žmogaus santykį su aplinka, jo pažiūras, skatinaatitinkamą egzistavimo būdą.Filosofijos reikšmė visais laikais buvo didžiu – lė; ji tokia,o gal dar didesnė tebėra ir šiandien.Po Antrojo Pasaulinio ka – ro Japonijoje, kur anksčiau buvo toks įtakingas klasikinių konfucizmo mo – kyklų mokymas,susiformavo ir išryškėjo kelios filosofinio mąstymo kryptys – tai egzistencializmas,pragmatizmas ir personalizmas.

Japonai supranta,kad negalima sėkmingai puoselėti šiandieninės dorovėsir estetikos,dvasinio turtingumo ir sąmoningumo,griaunant ir naikinant tai, kas per šimtmečius jau sukurta, kd kultūra tampriausiais ryšiais susijusi su tautos tradicijomis, jų tąsa ir tolesniu vystymu.Jos plėtra nepertrau – kiamas procesas.Jį suardžius, didžiausi nuostoliai neišvengiami.Turbūt di – džioji dalis gyventojų niekaip nepateisintų pretenduojančio į kultūrą žmo – gaus, kuris viena ranka griauna praeities reliktus, o kita ant jų griuvėsių stato tariamai pranašesnį ir vertingesnį objektą, siekdamas tik utilitarinių tikslų.Pagarba praeičiai, jos paminklų saugojimas yra nerašyta japonų tai – syklė ir būtina jų nacionalinės savimonės dalis.

Šiame savotiškame krašte daug kas kitaip nei pas mus, kitoks požiūris į mirtį.Čia nuo seniausių laikų liaudis suvokia šį ir aną pasaulį lyg nedalomą visumą.Tarp jų – jokios ryškios sienos, o mirusieji laikomi gyvųjų globėjais. Taigi mirtis esanti visai natūralus persikėlimas į nežemišką pasaulį,nesusi – jęs su baisiu liūdesiu ir niūruma.

Be to, japonų estetika gerokai skiriasi nuo vakarietiškos: jeigu europie – tis mėgsta nušveistus, blizgius daiktus, tai japonas žavisi tuo, kas turi lai – ko žymių, kas jau truputį aplinkos paveikta ir akies nerėžia. Mes neretai klaidingai manome, kad grožis ir gausumas – tapačios sąvokos;Japonijoje vertinamas kuklumas,paprastumas,lakoniškumas ir ypač natūralumas – šios ypatybės,matyt, ir lemia estetinę vertę.Be abejo, geras skonis, estetinis išprusimas savaime neatsiranda. Tai rezultatas šimtmečius trukusio grožio kulto, intensyvaus estetinio auklėjimo ir meninių gabumų lavinimo, tų visų rimtų pastangų ugdyti grožio jausmą, su kuo japoniukas susiduria jau ankstyvoje vaikystėje, vos peržengęs darželio ar mokyklos slenkstį. Jis pamilsta grožį visam gyvenimui, išmoksta jį vertinti ir saugoti. Vaiko dvasia trokšta grožio, o jis subrandina ir moralinės atsakomybės principus.Tai stipri užtvara nevalyvumui,tamsumui ar paprasčiausiam vandalizmui,ko,de – ja,taip apstu.

Vis dėl to Japonijoje daug kas skiriasi nuo Vakarų : jeigu dažna apkvai – tusi nuo emancipacijos amerikietė akiplėšiška ir arogantiška, tai japonė kukli,mandagi ir subtili,nepraradus žavaus moteriškumo;jeigu Amerikoje ir Vakarų Europoje šlovinama jaunystė ir jėga, nevertinant senyvo žmogaus, tai čia jis gerbiamas,čia paisoma jo nuomonės ir išminties,kaip buvo įpras- ta per šimtmečius.

Daug reikšmės japonui turi dzenbudizmas.Sudzukis,vienas geriausių jo žinovų, rašo:”Dzenbudimo esmė yra tai,kad įgyjamas visiškai naujas požiūris į gyvenimą,apskritai į viską.Taigi,jei mes norime pasinerti į tą giluminį gyvenimą – dzenbudizmą,- privalome pabandytisurasti kokią kitą mąstyseną,įgalinčią kitaippažvelgti į pasaulį.”Dzenbudizmas – tai nuolatinio dvasinio tobulėjimo programa,tai pagaliau nemenkų pastangų reikalaujantis įsipareigojimas ją vykdyti.Kas be ko, įvairios metamorfozės,tarp jų ir ne – gatyvios, šiandien neišvengiamos, bet japonui tikriausiai visada bus būdin – gas grožio troškimas,ištikimybė tradicijoms ir dėmesys dvasiniam pradui. Čia pravartu prisiminti,sakysim, plačiai žinomą arbatos gėrimo ceremoniją. Mes paprasčiausiai gurkšnojam arbatą, neteikdami šiam veiksmui jokios prasmės, o Japonijos gyventojui tai ištisas gana sudėtingas ir prasmingas ritualas, simboliškas aktas, dorumo ir rafinuotumo adoracija, vidinės pil – natvės paskata…Ši tradicija sena.Jau ketvirtajame amžiuje ji įsišaknijo Kinijoje,arbatos tėvynėje.Tiesa,tada arbatos paruošimas gudrumu nepasi- žymėjo.Lapelius susmulkindavo ir virdavo su ryžiais, imbieru,apelsino žie – velėmis,druska, užpildavo pienu.Vėliau įprato gerti arbatą kaip vaistus,im- ta tikėti,kad ji taiso nervus, grąžina gyvenimo džiaugsmą.Ypač,jeigu jos gurkšnį palydėsi begeriant sukurtomis eilėmis,daina ar muzika.Arbatos ce- remonijos ritualas irjo turinys viena iš Rytuose paplitusių meditacijos at – mainų,kuri kitaip negu kitos orientacijasi į aukščiausias humanistines ver – tybes,vienijančias žmones.Pripažinta,kad ši ceremonija padeda įveikti stresus,neurozes,visa tai, ką įpratome vadinti mokslo ir technikos revo – liucijos padariniais.

Geišos – nacionalinis reiškinys,kurio likimu susirūpinusi visuomenė.Geišų institutas susiformavo gana vėlai,septynioliktame – aštuonioliktame amžiu-je.Jo tikslas – užimti lėbauti susirinkusius aristokratus, kurių žmonoms buvo uždrausta dalyvauti šiuose renginiuose.Geišos vesdavo pokalbį,šokda – vo,grodavo, dainuodavo.Tam, kad pokalbis būtų intelektualus,šokis,daina ir muzikavimas profesionalūs,būsimos geišos nuo penkerių iki aštuoniolikos me tų būdavo mokomos specialiose mokyklose.Be šokio,vokalo, muzikos, joms buvo dėstomos kaligrafijos,piešimo,taip pat poetikos,gėlių aranžavi – mo ir arbatos ceremonijos taisyklės, supažindinama ne tiktai su Japonijos, bet ir su Kinijos filosofija, žymiausiais kultūros paminklais. Penkiolikos – aštuoniolikos metų mokinės jau turėjo maikos – geišos praktikantės statu – są,o savarankiškai dirbdavo sulaukusios aštuoniolikos ir išlaikiusios specialų egzaminą. Kad neprarastų kvalifikacijos,du kartus per metus turėjo rengti viešus koncertus,kurių recenzijos nulemdavo tolesnį geišos likimą ir pini –gus.Sulaukusios trisdešimties trisdešimt penkerių metų palikdavo ši verslą. Jeigu,žinoma, iki to laiko neištekėdavo, ir tuo būdu neatsisveikindavo su geišos padėtimi, mat ištekėjusios geišomis būti negali.

Japonų šeimos brangenybė yra bonsajai (medeliai nykštukai jap.).Jie auginami vazonėliuose tris keturis šimtus metų,kaip mes auginame gėles. Tik medeliams reikia kur kas daugiau globos,kad užaugtų ne didesni kaip dešimt centimetrų.Tokie bonsajai labiausiai vertinami ,nors pasitaiko ir ūgtelėjusių iki devyniasdešimt centimetrų.Bonsajų auginimas – ištisas mokslas, reikalaujantis pasišventimo.Bonsajai paplitę visoje Japonijoje.Iš jų montuojami žemaūgiai sodai aplink namą,jie tinka viduje kambariams papuošti.Medelio grožį padeda atskleisti specialus vazonėlis,kurį parinkti svarbu kaip ir patį sodinuką. Japonai tiki, kad akmens dvasia ( mono no ki) sugeba apsaugoti žmogų nuo piktų demonų. Tam nuolat reikia nešiotis akmenuką.Nebūtinai brangų. Tokius talismanus įprasta dovanoti naujagimiams, jaunavedžiams. Ypač populiarūs akmenukai su įrėžtais palinkėjimais, iš akmens drožti paukščiai, žvėrys, mitologinės būtybės. Labiausiai vertinami dirbiniai iš rožinio ak – mens, randamo Ogasavaros salose.Šis akmuo,panašiai kaip Indijoje “juo – doji žvaigždė”,ima kibirkščiuoti, vos tiktai paliestas šviesos. Tiktai japo – niškas mena saulėtekį…

Akmens žibintas – reikšminga roji detalė. Jis turi praktinė paskirtį – tarnauja tiems, kurie į arbatos namelį susiruošė vakare ar naktį. Japonai įsitikinę,jog ugnis privalo aplankyti kiekvieną, einantį tobulėjimo keliu.Ak – mens žibintai – paprotys sudėti ugnies auką – leisti laivelius pagerbiant mirusius, popierinių žibintų pomėgis ir kita – atkeliavo iš Indijos, kur pa – plitęs dievo Agnio kultas. Japonijoje beliko tiktai to kulto fragmentai – brahmanų aukurai, tapę žibintais, aukojimas ugniai virtęs gerėjimusi švie – sos žaismu…

Etnografų nuomone, su ugnies kultu susijęs ir paprotys pagerbti “įsimylėjusias” žvaigždes, švęsti Tanabatą – įsimylėjusių žvaigždžių šventę. Tanabata, taip japoniškai šaukiama žvaigždė audėja, švenčiama daugiau kaip dvylika šimtmečių ir vis tokia pat populiari, ypač jaunimo tarpe. Mat tą naktį prašoma žvaigždžių pagalbos meilės reikaluose. Mažai pakito ir ritualas. Kaip ir anksčiau puošiami namai jaunais bambuko ūgliais, sienos – ilgomis popieriaus juostelėmis, kuriose surašyti prašymai, per naktį šokama aplinkui degančius laužus. Apyaušriu karnavalinė eisena skuba prie artimiausio upelio,į kurį leidžia popierinius laivelius, prisodintus blogį įprasminančių popierinių figurėlių – kiaulių, beždžionių,gyvačių ir kt.Šitaip tikimasi atsikratyti per metus susikaupusio blogio…

“Japoniškiausias menas” – ikebana – gėlių komponavimas,aranžavimas.Ji turi būti suprantama kaip menas, suteikiantis gėlėms antrąjį gyvenimą. Ikebana yra toks pat kūrinys kaip muzika, tapyba, skulptūra… Gėlių komponavomas į Japoniją atkeliavo iš Kinijos kartu su budizmu.Tačiau nacionalinio meno viršūne, tokia kaip ksilografija, poezija, tapo tik saviizoliacijos laikais,septynioliktame – aštuonioliktame amžiuje. Tada ji išplito ir tapo tokia pat reikšminga moterų dvasinio pasaulio savastimi. Meistras teigia, kad sukurti idealią kompoziciją tereikia devynių augalų, devynių “šakelių”, kylančių iš aukšto indelio.Trys šakelės laikomos svarbiausiomis – sin ( “dangus”), soe arba uke (“žmogus”), tai (“žemė”), kitos pagalbinėmis, tinkančiomis santykiams tarp pagrindinių išreikšti. Kiekviena šakelė tarsi savotiškas hieroglifas,todėl skiriasi savo forma, spalva,padėtimi erdvėje.Ikebana japonų gyvenimereiškia kur kas daugiau negu pas mus gėlių puokštė. Mes gėlėms suteikiame tiktai ritualinę, ceremonijos prasmę.Tuo tarpu Japonijoje gėlės – pirmiausia simbolis, ne persimetimas keliais žodžiais, o ištisas pokalbis.Sakoma, kad ten vyriškis gali įsimylėti moterį vien supratęs jos sukurtą kompoziciją, perpratęs jos moralinius principus…Ikebana – veiksminga meditacijos priemonė, geriau negu kiti kūriniai padedanti atsinaujinti, vaduotis iš kasdienybės pančių, apsivalyti nuo jos dulkių, buities smulkmenų, per kurias nebesuvokiame esminių egzistencijos vertybių…

Šiuolaikinė japonų medžio graviūra tęsia senąsias tradicijas, bet smarkai pasikeitusi, be galo įvairi, spalvinga ir įspūdinga, pasižymi originalia fantazija ir dideliu subtilumu. Motyvai, tiesa, visai paprastučiai (labai populiarūs gamtos vaizdai) – vieni labiau realistiški, kiti priartėję prie abstrakcijos, bet visi poetiški, kupini kažkokios ypatingos nuotaikos ir didelio žavesio. Atlikimo technika itin tobula, o kainos didelės.

Japono santykis su menu labai jautrus. Menas jam svarbi egzistencijos dalis, nuolat sukasi žmogaus interesų rate ir persmelkia visą gyvenimą, todėl estetinis nemokšiškumas čia neįmanomas. Kažin ar apskritai yra pasaulyje dar esama kitos tokios šalies, kurioje taip būtų aukštinimas menas, skiriant jam tokį svarbų vaidmenį žmogaus tobulėjimo procese.

Tradicinis japonų rūbas – kimono – tiesaus kirpimo chalatas su plačiomis rankovėmis, susiaučiamas į dešinę ir vyrų, ir moterų, o į kairę – tik mirusiems, prilaikoma juosta – obiu, kurį vyrai suriša kaip Vakaruose rišamas kaklaraištis, o moterys riša peteliške ( jei netekėjusi ) arba slepia po kėdute vaikui, kurią nešioja ištekėjusios ant nugaros. Meniškai išpuoštas kimono labai brangus.Norint jį pasigaminti kaip reikalauja tradicijos, meistrui reikia pačiam surinkti keturis penkis tūkstančius kokonų, nuvynioti siūlus ir daugiau kaip porą mėnesių iš jų austi norimą audinį, kurį pats kimonų kūrėjas vėliau siuvinės aukso, sidabro siūlais, puoš raštais ornamentais… Smeigtukai plaukams – tai bene ir visi japonės papuošalai, ne taip kaip indės, kuri ant savęs visą amžių nešioja šeimos auksą ir sidabrą.Japonė pirmenybę teikia kosmetikai.Nūnai kaip ir prosenelių laikais japonė baltai tepa ne tiktai veidą, o ir kaklą, nugarą, visa, kas matosi iš kimono iškirptės…

Japonai – puikūs kulinarai, nors dar neturi,kaip prancūzai įsteigę nacio – linio kulinarijos meno instituto. Vien tik iš žuvies jie sugeba paruošti dau – gybę pikantiškų patiekalų ir taip juos išdėlioti lėkštėse,lėkštelėse,įvairiuo – se indeliuose, kad ne tik verčia varvinti seilę, bet ir malonu akiai.Kulinarų kūryba – patiekalai iš makaronų, ryžių, žuvies,krevečių, krabų,jūros kopūs- tų ir kitos augmenijos, prie kurių siūlomas šviesus alus,arbata, gaivinantys gėrimai su pietų vaisių sultimis ar sakė – švelni, gardi ir nestipri japoniška degtinė.

Rytuose senų senovėje susiformavo ištisas spalvų mokslas, paplitęs nuo Ramiojo vandenyno iki Viduržemio jūros, įtvirtintas įstatymų.Kinijoje spalvų simboliką įtvirtino konfucionizmas, nustatęs, jog “purpuro spalva reiškia mielaširdingumą, žalia – humaniškumą, raudona tinka ceremonijose, geltona byloja tikėjimą, balta – pareigą ir tiesą, juoda – mokslą, išmintį”, reikalavęs, kad imperatorius nešiotų geltoną, mokslininkai – juodą, valdininkai – baltą ar rudą, o kariai – raudoną arba mėlyną drabužį.Senovės Kinijoje vyravo paprotys keisti rūbą atsižvelgiant į sezoną.Žalių tonų drabužius vilkėdavo pavasarį, raudonų vasaros pradžioje, į rudenį jie “pagelsdavo”, o žiemą buvo madinga pasirodyti juodais drabužiais.

Literatūros sąrašas :

1. Romualdas Lankauskas “Tokijo cikados”Vilnius “Vaga” 1989m.2. Romualdas Neimantas “Pasaulis puodelyje arbatos”Vilnius 1994m.3. Susan Meridith “Pasaulio religijos”Kaunas “Šviesa” 1997m.4. David Self “Pasaulio religijos”Vilnius “Alma Littera” 1997m.