Untitled
Turinys
Įvadas
Prieš 2,5 milijardus metų žemėje pradėjo formuotis pirmosios primityvios gyvybės formos. Šios formos egzistavo, tačiau nepasižymėjo jokiais protiniais sugebėjimais. Metams bėgant organizmai evoliucionavo ir pradėjo vystytis pirmosios protaujančios gyvybės formos, o iš jų pirmieji mąstantys žmonės. Pirmieji protingieji žmonės (Homo sapiens) žemėje apytiksliai atsirado prieš 80 000-130 000 metų. Šie protingieji žmonės davė pagrindą vystytis psichologijai ir kitiems mokslams.
Psichologija – mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, mokslo sampratą, psichikos struktūrą, savęs pažinimo ir savikūros procesus. Dažniausiai psichologija yra taikoma žmonėms, tačiau kartais yra tiriama ir gyvūnų elgsena (zoopsichologija). Terminas psichologija – pradėtas naudoti XVI a., o išplito XVIII a., K. Volfui paskelbus darbus „Empirinė psichologija“ (1732) ir „Racionalistinė psichologija“ (1734). Formalia psichologijos atsiradimo data laikomi 1879 metai, kai V. Vuntas Leipcige įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją.
Viena iš psichologijos nagrinėjamų sričių yra mąstymas. Mąstymas – tai tarpiškas pasaulio pažinimas. Mąstymo pagrindas yra kalba, bet kalbos ir mąstymo elementai esti skirtingi. Kalbos elementas – žodis, mąstymo – sąvoka. Taigi, jie vienas nuo kito neatsiejami ir vienas kitą papildo.
Šio referato tikslas – plačiau pasidomėti mąstymu, jo reikšme bei įdomesniais mąstymo faktais.
Referate nagrinėjamos problemos:
Kas yra mąstymas?
Mąstymoklasifikacija.
Kas yra pozityvus ir kritinis mąstymas?
Kaip mes mąstome
Maži vaikai nuolat klausinėja “Kodėl?”. Jiems reikia “jungčių”, būdų užpildyti žinių spragas ir sujungti turimą patirtį, kad gautų tvirtesnę visumą. Jei tokių jungčių nesuteikia tėvai, vaikai priversti kurti savus aiškinimus ir mitus. Kadangi suaugusieji neturi ko pasiklausti, todėl jų sukurtų mitų pagrindas yra toks pats. Kai kurie mitai yra tikrai vertingi kaip metaforos, išgryninančios ir padedančios išlaikyti tam tikras vertybes ar idealus.
Mitų kaip jungiamųjų grandžių, vertė yra reali net tada, kai patys mitai yra absurdiški. Suvokimui tiesa tėra “žiediškumas”, o ryšys su išorine realybe nesvarbus. Išorinio pasaulio paskirtis – patobulinti mitus.
Mąstymas buvo tapatinamas su atmintimi, suvokimu, jutimu. Ilgai mąstymas buvo filosofijos ir logikos objektas. XX a., Viurcburge buvo įkuriama eksperimentinė laboratorija mąstymui tirti. Nustatyta, kad labai svarbu žmogaus motyvacija. Pvz., intelektas gali būti vienodas, bet tas, kuris nemėgsta matematikos, uždavinius spręs blogiau. Į mastymą įeina įvairūs procesai: planavimas, numatymas, atradimas. Mąstymo negalima tapatinti su kūrybine veikla. Mąsto visi, tik nevienodu lygiu. Mąstyme pasitaiko tokių reiškinių, kai staiga, nesiremiant ankstesne patirtimi, išsprendžiama problema – praregėjimas.
Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymo apibendrinimams ir žinioms. Žinios išlaikomos atmintyje – vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacine prigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu). Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties, atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas, temperamento ypatybės, charakterio bruožai bei asmenybės nuostatos.
Kalba ir kalbėjimas mąstyme
Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas. Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių klausimais. ,,Grynojo mąstymo” teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai siejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų sprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas, kurio mąstymas atsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu be garso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezės tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant mąstymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teiginius ( “Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”,“Lenk medelį, kol jaunas”). Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės protavimo tvarkas ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintų apibendrintu intuityvumu ir patyrimu. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės ir techninės kūrybos veikloje.
Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese. Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti, kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis. Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga.Mintys
Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės (klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas visų pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma – vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai ir reiškiniai, dažnai žymimituo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos ribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objekto vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas nesusidarytų jo sąvokos. Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi, galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?” (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas” ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yra šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tik vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų. Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai, be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visai atsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis, tam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena, izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemoje priklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių (jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir esminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokos esmė, jos “šerdis”. Į ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiau sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį, ją praturtina ryšiai su kitomis sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir su jutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jos sudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, individualias jų savybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto savybės bei santykiai. Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo, organizavimo ir struktūrinimo priemonė.
Mąstymo klasifikacija
Pirmiausia mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis mąstymas vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina kuro, elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį. Vaizdinis mąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pavyzdžiui, buriuotojas iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie linijos prieš patį starto signalą. Abstraktus sąvokinis mąstymas operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktus mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavimus, kurių turinys nėra prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos.
Taip pat mąstymas skirstomas į gyvenimiškąjį ir mokslinį. Gyvenimiškomis (kai kas vadina “buitinėmis”) laikomos sąvokos, susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui.Mokslinės sąvokos formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Gyvenimiškos sąvokos priklauso kiekvieno individo patirčiai, todėl jų turinys dažnai būna subjektyvus. Pavyzdžiui, dažnai aptinkant įvairiuose kontekstuose žodį kibernetika vienam ji asocijuojasi su kompiuterių gamyba, kitam su darbo procesų modernizacija ir automatizacija. Mokslinis šios sąvokos apibrėžimas yra toks: “Kibernetika yra mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius valdymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant informaciją.
Mokslinis mąstymas yra priskiriamas mokslininkams, kurio metu mąstoma apie įvairius išradimus, mokslines teoremas, bei išradimus. Toks mąstymas atvėrė duris į šiuolaikinį mokslo pažangumo amžių.
Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, kuri ką nors teigia arba neigia. Teiginius sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Kalboje teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais. Turint mintyse tai, kad sakiniai yra tik žodinis teiginių apvalkalas. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengtos mąstymo formos. Protavimas yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės.
Pozityvus ir kritinis mąstymas
Pozityvus mąstymas
Klasikiniai psichoanalitikai teigė: „tiesa išlaisvina“, „pažinkite savo problemų šaknis, ir nebeturėsite problemų“. Atsirado psichologų, kurie paprieštaravo: „tarkime, išsiaiškinate, kad depresijos priežastis slypi tame, jog vaikystėje tėvai nebuvo emociškai šilti ir artimi, kaip būtumėtenorėjęs.
Šiuo metu psichologijoje yra kryptis, vadinama pozityviąja psichologija, kuri teigia: „jeigu norite, kad gyvenimas pradėtų džiuginti, tapkite optimistu“. Pagrindinis šios krypties atstovas – Martinas Seligmanas, išmokto optimizmo teorijos autorius. Jis yra sukūręs metodiką („Atribucijos stiliaus klausimynas“), pagal kurią žmones galima suskirstyti į du tipus – optimistus ir pesimistus. Šia metodika jis jau daugelį metų tiria vaikus, sportininkus, politikus, verslininkus, organizacijų darbuotojus.
Pagal optimizmo balus galima prognozuoti, kaip žmogui seksis versle, moksle ar karjeroje. Įrodyta, kad pozityviai mąstantys žmonės karjeroje ir gyvenime pasiekia didesnių aukštumų nei kritiškai mąstantieji. Optimistai turi daugybę teigiamų minčių, kurios padeda neprarasti jėgų, tvirtumo, sveikatos, aktyvumo. Taip pat optimistai yra atsparesni ligoms, infekcijoms bei žalingiems įpročiams. Pozityviai mąstantys save itin gerbia bei myli, jei padaro ką nors gero, save visuomet paskatina maloniu žodžiu ar dovanėle. Tokiems žmonėms lengviau sekasi gyvenime bei darbuose.
Kritinis mąstymas
Kritinis mąstymas yra vienas iš svarbiausių įgūdžių atviroje ir demokratinėje visuomenėje. Jaunimui labiau negu bet kada reikia mokėti spręsti sudėtingas problemas, kritiškai vertinti aplinkybes, pasverti alternatyvias nuomones ir priimti apgalvotus, nuoseklius sprendimus. Lietuvos bendrojo išsilavinimo standartuose, bendrosiose ugdymo programose taip pat pabrėžiamas gebėjimas kritiškai mąstyti, kūrybiškai naudoti ir praktiškai taikyti informaciją.
Kritinis mąstymas yra laikomas procesu, į kurį yra įtraukti moksleiviai. Jie aktyviai svarsto apie informaciją bei manipuliuoja ja, kad galėtų praktiškai pasinaudoti, kauptų naujas žinias ir sąvokas, kad jiems atsivertų naujos perspektyvos ir galimybės. Mokiniai siekia atsakingai ir tiksliai analizuoti ir integruoti informaciją. Pabrėžiamas aktyvus mokymasis, o ne pasyvus informacijos priėmimas.
Kritinis mąstymas yra mąstymo (apie bet kokį daiktą, turinį ar problemą) būdas kai mąstytojas gerina savo mąstymo kokybę aptikdamas savo mąstymo spragas ir taikydamas intelektualius mąstymo standartus. Autoriai pateikia intelektualaus mąstymo standartus : integralumas, kuklumas, teisingumas, atkaklumas, bešališkumas, pasikliovimas mąstymu, drąsa, užuojauta, savarankiškumas.
Išvados
Taigi, mąstymas yra nepažįstamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingo santykių pažinimo procesas. Pažindamas daiktų ir reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomusreiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius.
Mąstymas klasifikuojamas rūšimis pagal atramos objektus, kurie skirstomi į veiksminį, vaizdinį ir abstraktų. Taipogi mąstymas skirstomas į gyvenimiškąjį ir moksliškąjį. Gyvenimiškasis priklauso kiekvieno individo gyvenimui, o moksliškasis labiau kvalifikuotiem individam. Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, kuri ką nors teigia arba neigia.
Yra žinoma, jog mąstymas dar gali būti pozityvus arba kritinis. Pozityviam mąstymui yra priskiriami optimistai, kurie teigiamomis mintimis sau garantuoja ilgą ir sveikągyvenimą. Kritiškai mąstantys žmonės yra saugesni, nes atsižvelgia į realybę, teigiamus bei neigiamus dalykus.
Taigi, mąstymas yra neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, be kurios neitų įsivaizduoti gyvenimo .
Naudota literatūra
VDU švietimo studijų centras. Pažinkime savo mąstymą. Kaunas: VDU leidykla, 2006, Nr2, p. 6-9
Adamonienė, R. Psichologijos įvadas. Kaunas: LŽŪU Leidybos centras, 1998. p. 20-22
https://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/mastymas-ir-kalb-2.html
http://www.straipsniai.lt/psichologija/puslapis/10146
http://aidir.home.mruni.eu/?page_id=29
https://www.mokslai.lt/referatai/referatas/17975.html
http://stebek.wordpress.com/2009/03/29/kritinis-mastymas/
10