Mastymas

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei
sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti
atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus

vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius.
Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius
, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas.
Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes
ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda
nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos
patikimumo lygius.
Pasinaudodami žiniomis apie vaaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas,
gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių
tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir
santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms
žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu
(lyginant su tiesioginiais jutimais).

Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima
numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvada mes
lengvai darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties
diena, po dienos naktis ir vėl diena ir t.t. Išsamesnis visatos dėsnių
pažinimas verčia net suabejoti, arr tikrai ir toliau taip bus (gali užgesti
saulė, gali žemė susidurti su kokiu nors kosminiu kūnu ir kt.), nors tokio
pasikeitimo tikimybė ir labai maža.
Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymo
apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje –
vadinasi, mąstymas gl

laudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacine
prigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu).
Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti
iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties,
atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas,
temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.

Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas.
Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių
klausimais. ,,Grynojo mąstymo” teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai
siejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų
sprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas kurio mąstymas
atsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų
psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu be
garso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezės
tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant
mastymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teeiginius (
“Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”, “Lenk medelį, kol jaunas”).
Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės
protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais
neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės
vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu ir
patyrimu ir kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės ir
techninės kūrybos veikloje.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir
reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese.
Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus
gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti,
kaip išsiversti ga
aunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų
sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis.
Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir
protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių
sąranga.

Sąvoka yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes.
Žodžiais sąvokos įtvirtinamos kitiems kalbant. Antai bendrosios sąvokos,
kaip trikampis, medis ir t.t., nėra atstovaujamos realiems daiktams ar
reiškiniams ir negali būti įtvirtinamos vaizdiniais. Čia mąstymui
talkininkauja kalbos žodžiai. Tačiau reikia suprasti, kad žodžiai yra tik
ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Tos pačios sąvokos
gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais, viena sąvoka – keliais
žodžiais, kaip garsų ar regimų ženklų kompleksais. Keičiantis išoriniams
sąvokų apvalkalams jų turinys lieka pastovus.

Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės
(klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis,
kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai
požymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas
visų pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma
– vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir
sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai
ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos
ribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objekto
vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas
nesusidarytų jo sąvokos. U
Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų
panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi,
galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?” (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas”
ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yra
šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tik
vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų.
Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai,
be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visai
atsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių
apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su
kitomis sąvokomis, yam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena,
izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemoje
priklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių
(jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir
esminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokos
esmė, jos “šerdis”. Į. ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiau
sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomis
sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir su
jutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jos
sudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų
daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, individualias jų
savybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo
bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai.
Sąvoka yra pagrindinė t
turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo,
organizavimo, struktūrinimo priemonė.

Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos ir
žodžio sąryšis – būtina sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai savo
išore nepanašūs į tai, ką jie žymi (garsų ar grafinių ženklų kompleksas
“stalas” išoriškai nepalyginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotas
galimybes apibendrinimui. Pažintinė žodžio paskirtis visų pirma ir yra
apibendrinti daiktus ir reiškinius Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį
daiktų, o tą patį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmės
žodžiais (pvz., “Botanika”, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirti
bendrąsias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų,
todėl pagreitina sąvokų įgijimą. Sąvokos, kuriose sukaupta istorinė
visuomenės patirtis, formavosi tūkstantmečiais, o mokantis jas galima įgyti
greitai.

Ne visų sąvokų ryšys su žodžiais vienodas. Priklausomai nuo to, kaip
sąvokos formuojasi, kokie jų vartojimo psichologiniai ypatumai, įprasta
skirti dvi jų rūšis: buitines, ikimokslines, ir mokslines sąvokas.
Pirmosios įgyjamos, kaupiantis praktinei gyvenimo patirčiai, dažnai
susiduriant su panašiais ir panašios paskirties daiktais bei reiškiniais.
Tokių sąvokų turinį paprastai sudaro bendrieji vaizdiniai. Mokslinės
sąvokos, atvirkščiai, pradeda formuotis nuo žodžio – termino – ir jo
reikšmės supratimo: padedant kalbai, čia iš pradžių išskiriami pagrindiniai
sąvokos požymiai, suformuluojamas jos apibrėžimas. Taigi žodžio vaidmuo
daug didesnis kuriant mokslines sąvokas negu buitines. (Todėl lengviau
apibrėžti pvz., sąvoką “stačiakampis” negu sąvoką “knyga”.) Kita vertus,
norint laisvai operuoti mokslinėmis sąvokomis, reikia turėti žinių ir
praktinės jų vartojimo patirties. (Tai neretai pajunta pradedantis
studijuoti kokį nors dalyką, pvz., psichologiją, kai tenka pradėti operuoti
sąvokomis “pojūtis”, “suvokimas” “abstrahavimas”, “insaitas” ir kt.)

Nors buitinės ir mokslinės sąvokos turi specifinių bruožų, tarp jų nėra
griežtos ribos. Vadindami daiktus tais pačiais žodžiais, gali bendrauti
skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonės, nors jų vartojamo žodžio reikšmės
daug kuo skiriasi. Antai žodis ,,vanduo” viena reiškia vaikui, kita –
fizikui ar chemikui.

Sąvokos kinta, turtėjant žodžio reikšmei. Pavyzdžiui, ikimokslinę sąvoką
(vaisius – ‘tai, kas auga ant.medžio) vėliau, didėjant patyrimui, pakeičia
platesnė jo sąvoka (vaisius—ta augalo dalis, kurioje yra sėklos), o
pastarąją – teorinio lygio sąvoka (vaisius – tai organas arba organizmas,
kuris išsivysto po apvaisinimo). Tačiau žodžio reikšmė ir sąvoka nesutampa.
Sąvokoje atsispindi daikto ar reiškinio esmė, todėl jai apibūdinti nereikia
visų žodžio reikšmių. Kuri iš šių reikšmių sudaro sąvokos turintį,
paaiškėja iš sakinio, kuriuo kas nors teigiama arba neigiama apie sąvokos
objektą, kuriuo formuluojamas sprendinys.

Sąvoka ir sprendinys – glaudžiai susijusios minties formos. Sąvoką žmogus
turi tada, kai gali ją apibūdinti tam tikrais sprendiniais, t.y. teigdamas
tai, kas būdinga, esminga mąstymo objektui ir paneigdamas, kas jam
neesminga. Tai išreiškia sprendinio loginę struktūra: abiejų sprendinio
pusių – subjekto (S) ir predikato (P) ryšys (S – P) žymi ryšį tarp atskira
ir bendra reiškiniuose. Pavyzdžiui, sprendinio “stebėjimas yra planingas,
sistemingas suvokimas” subjektą ”stebėjimas” paaiškina predikatas
“planingas, sistemingas suvokimas”, įjungdamas stebėjimą į suvokimą, t.y.
platesnę reiškinių klasę.

Sąvoka yra pagrindinių sprendinių apie mąstymo objektą sintezė, visuma.
Norint trumpai apibūdinti sąvoką, atskleisti jos pagrindinį turinį
suformuluojamas apibrėžimas. Apibrėžti sąvoką – tai visų pirma įtraukti ją
kitą, platesnę sąvoką arba, logikos terminais tariant, nurodyti artimiausią
giminę, į kurią apibrėžiamoji sąvoka įeina kaip tam tikra, rūšis
(“stebėjimas – suvokimas”; “kvadratas – lygiagretainis” ir pan.). Toliau
apibrėžime nurodomi požymiai, kuriais ši sąvoka skiriasi nuo kitų, tai
pačiai giminei priklausančių, rūšinių sąvokų – vadinamieji rūšiniai
skirtumai (stebėjimą nuo kitų suvokimo rūšių išskiria jo planingumas ir
sistemingumas, kvadratą nuo kitų lygiagretainių – statūs kampai ir lygios
kraštinės).

Toks apibrėžimas nurodant artimiausią giminę ir rūšinius skirtumus, labai
dažnai vartojamas apibūdinant mokslines sąvokas. Jis padeda išvengti
netikslaus – per plataus ar per siauro – sąvokų vartojimo. Tačiau sąvokos
negalima tapatinti su apibrėžimu. Vienas apibrėžimas viso sąvokos turinio
neatskleidžia. Jis apibūdina objektą ribotai: nuo daugelio reikšmingų ir
svarbių kitais atžvilgiais jo charakteristikų atitrūkstama.

Apibrėžimo kaip tam tikros abstrakcijos vaidmuo aiškėja nagrinėjant;
vadinamųjų abstrakčių ir konkrečių sąvokų ryšį pažinime. Negalima iš karto
pereiti nuo jutiminio konkretaus (visybiško jutiminio) vaizdo prie
konkretaus, atkurto mąstymu, t.y. prie konkrečios sąvokos. Iš pradžių tam
reikia paruošti medžiagą -išskirti ir ištyrinėti atskiras reiškinio
ypatybes, mintyse atsiejant jas nuo kitų. Taip susidaro abstrakčios
sąvokos. Jų susidarymas – būtinas tarpinis pažinimo etapas. Abstrakčiose
sąvokose giliau nei vaizdiniuose atsispindi tikrovė, bet jos neleidžia
nagrinėjamą reiškinį pažinti išsamiai. Susiejant daugelį apibūdinimų, kurie
atskirą sąvoką įtraukia į vis sudėtingesnę sąvokų sistemą, kylama nuo
abstraktaus prie konkretaus – prie mintyse atkurto įvairiapusio ir vientiso
objekto. Taip susiformuoja konkrečios sąvokos. Jos apima ir sujungia
priešingas – bendrybės ir atskirybės, esmės ir reiškinio, pastovumo ir
kintamumo – charakteristikas. Tokios sąvokos yra “lanksčios, paslankios,
reliatyvios, susijusios viena su kita, vieningos priešybėse, kad galėtų
apimti pasaulį”. Jos nuolat kinta, vystosi vis adekvatesnio tikrovės
atspindėjimo linkme. Tai būdinga ir istorinei sąvokų raidai, ir atskiro
individo per visą gyvenimą įgyjamoms sąvokoms.

Sąvokų yra daug rūšių. Detaliau jas (kaip ir kitas mąstymo formas)

tyrinėja logikos mokslas. Apsiribosime išskirdami dvi psichologiniu

požiūriu skirtingas – gyvenimiškų ir mokslinių – sąvokų rūšis.

Gyvenimiškomis (kai kas vadina “buitinėmis”) laikomos sąvokos,

susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui. Mokslinės sąvokos

formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Gyvenimiškos sąvokos

priklauso kiekvieno individo patirties, todėl jų turinys dažnai būna

subjektyvus. Pavyzdžiui, dažnai aptinkant įvairiuose kontekstuose žodį

kibernetika vienam ji asocijuojasi su kompiuterių gamyba, kitam su darbo

procesų modernizacija ir automatizacija. Mokslinis šios sąvokos apibrėžimas

yra toks: “Kibernetika yra mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius

valdymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant

informaciją.

Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, kuri ką

nors teigia arba neigia. Teiginius sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Kalboje

teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais. Turint mintyse tai, kad

sakiniai yra tik žodinis teiginių apvalkalas. Klausimai yra teiginiui ar

neiginiui parengti mąstymo forma. Protavimas yra mąstymo forma, kai iš

vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Sprendžiant įvairias

problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės.

Mąstymo įvairovė yra labai didelė, dėl to jis klasifikuojamas pagal
įvairius požymius.

Pirmiausiai mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, su
kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis mąstymas vyksta atliekant
fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti.
Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina
kuro,elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį. Vaizdinis
mąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pavyzdžiui, buriuotojas
iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie
linijos prieš patį starto signalą. Abstraktus sąvokinis mąstymas operuoja
mintimis, žodžiais ar kitais ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktus
mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavimus, kurių turinys nėra
prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu
kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei
sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos.

Žmogus rinkdamasis studijuoti aplinkos inžinerijos fakultete ar kitame
inžineriniame fakultete turėtų apsispręsti ar jam tikslieji mokslai yra
suprantami, nes jei esi linkęs daugiau prie humanitarinių mokslų čia
studijuoti bus sunku.

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

VADYBOS KATEDRA

REFERATAS

MĄSTYMAS

Atliko: tomas.cc

Priėmė: vyr. asist.

Vilnius 2000
Naudota literatūra:

1. Siela mokslas gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai.

Aleksandras Jacikevičius. Vilnius “Žodynas” 1994

2. Bendroji psichologija. Vilnius “Mokslas” 1986

Leave a Comment