Mastymas

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių beisudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažintiatomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius.Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas.Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybesir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atrandanežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijospatikimumo lygius.Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas,gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleiviųtinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus irsantykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytomsžinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu(lyginant su tiesioginiais jutimais). Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalimanumatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvada meslengvai darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po naktiesdiena, po dienos naktis ir vėl diena ir t.t. Išsamesnis visatos dėsniųpažinimas verčia net suabejoti, ar tikrai ir toliau taip bus (gali užgestisaulė, gali žemė susidurti su kokiu nors kosminiu kūnu ir kt.), nors tokiopasikeitimo tikimybė ir labai maža.Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymoapibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje –vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacineprigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu).Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti

iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties,atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas,temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos. Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas.Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšiųklausimais. ,,Grynojo mąstymo” teorijų šalininkai laiko, kad šie procesaisiejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemųsprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas kurio mąstymasatsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatųpsichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu begarso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezėstikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinantmastymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teiginius (“Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”, “Lenk medelį, kol jaunas”).Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginėsprotavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiaisneverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovėsvaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu irpatyrimu ir kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės irtechninės kūrybos veikloje. Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų irreiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese.Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogausgyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti,kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtųsudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis.Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai irprotavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių
sąranga. Sąvoka yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes.Žodžiais sąvokos įtvirtinamos kitiems kalbant. Antai bendrosios sąvokos,kaip trikampis, medis ir t.t., nėra atstovaujamos realiems daiktams arreiškiniams ir negali būti įtvirtinamos vaizdiniais. Čia mąstymuitalkininkauja kalbos žodžiai. Tačiau reikia suprasti, kad žodžiai yra tikženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Tos pačios sąvokosgali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais, viena sąvoka – keliaisžodžiais, kaip garsų ar regimų ženklų kompleksais. Keičiantis išoriniamssąvokų apvalkalams jų turinys lieka pastovus. Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės(klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis,kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiaipožymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektasvisų pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma– vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai irsąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktaiir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtosribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objektovaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikasnesusidarytų jo sąvokos. Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktųpanašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi,galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?” (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas”ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yrašis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tikvaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų.
Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai,be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visaiatsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žiniųapibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai sukitomis sąvokomis, yam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena,izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemojepriklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių(jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų iresminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokosesmė, jos “šerdis”. Į. ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiausąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomissąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir sujutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jossudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamųdaiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, individualias jųsavybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingobendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai.Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo,organizavimo, struktūrinimo priemonė. Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos iržodžio sąryšis – būtina sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai savoišore nepanašūs į tai, ką jie žymi (garsų ar grafinių ženklų kompleksas“stalas” išoriškai nepalyginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotasgalimybes apibendrinimui. Pažintinė žodžio paskirtis visų pirma ir yraapibendrinti daiktus ir reiškinius Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį
daiktų, o tą patį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmėsžodžiais (pvz., “Botanika”, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirtibendrąsias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų,todėl pagreitina sąvokų įgijimą. Sąvokos, kuriose sukaupta istorinėvisuomenės patirtis, formavosi tūkstantmečiais, o mokantis jas galima įgytigreitai. Ne visų sąvokų ryšys su žodžiais vienodas. Priklausomai nuo to, kaipsąvokos formuojasi, kokie jų vartojimo psichologiniai ypatumai, įprastaskirti dvi jų rūšis: buitines, ikimokslines, ir mokslines sąvokas.Pirmosios įgyjamos, kaupiantis praktinei gyvenimo patirčiai, dažnaisusiduriant su panašiais ir panašios paskirties daiktais bei reiškiniais.Tokių sąvokų turinį paprastai sudaro bendrieji vaizdiniai. Mokslinėssąvokos, atvirkščiai, pradeda formuotis nuo žodžio – termino – ir joreikšmės supratimo: padedant kalbai, čia iš pradžių išskiriami pagrindiniaisąvokos požymiai, suformuluojamas jos apibrėžimas. Taigi žodžio vaidmuodaug didesnis kuriant mokslines sąvokas negu buitines. (Todėl lengviauapibrėžti pvz., sąvoką “stačiakampis” negu sąvoką “knyga”.) Kita vertus,norint laisvai operuoti mokslinėmis sąvokomis, reikia turėti žinių irpraktinės jų vartojimo patirties. (Tai neretai pajunta pradedantisstudijuoti kokį nors dalyką, pvz., psichologiją, kai tenka pradėti operuotisąvokomis “pojūtis”, “suvokimas” “abstrahavimas”, “insaitas” ir kt.) Nors buitinės ir mokslinės sąvokos turi specifinių bruožų, tarp jų nėragriežtos ribos. Vadindami daiktus tais pačiais žodžiais, gali bendrautiskirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonės, nors jų vartojamo žodžio reikšmėsdaug kuo skiriasi. Antai žodis ,,vanduo” viena reiškia vaikui, kita –fizikui ar chemikui. Sąvokos kinta, turtėjant žodžio reikšmei. Pavyzdžiui, ikimokslinę sąvoką(vaisius – ‘tai, kas auga ant.medžio) vėliau, didėjant patyrimui, pakeičia
platesnė jo sąvoka (vaisius—ta augalo dalis, kurioje yra sėklos), opastarąją – teorinio lygio sąvoka (vaisius – tai organas arba organizmas,kuris išsivysto po apvaisinimo). Tačiau žodžio reikšmė ir sąvoka nesutampa.Sąvokoje atsispindi daikto ar reiškinio esmė, todėl jai apibūdinti nereikiavisų žodžio reikšmių. Kuri iš šių reikšmių sudaro sąvokos turintį,paaiškėja iš sakinio, kuriuo kas nors teigiama arba neigiama apie sąvokosobjektą, kuriuo formuluojamas sprendinys. Sąvoka ir sprendinys – glaudžiai susijusios minties formos. Sąvoką žmogusturi tada, kai gali ją apibūdinti tam tikrais sprendiniais, t.y. teigdamastai, kas būdinga, esminga mąstymo objektui ir paneigdamas, kas jamneesminga. Tai išreiškia sprendinio loginę struktūra: abiejų sprendiniopusių – subjekto (S) ir predikato (P) ryšys (S – P) žymi ryšį tarp atskirair bendra reiškiniuose. Pavyzdžiui, sprendinio “stebėjimas yra planingas,sistemingas suvokimas” subjektą ”stebėjimas” paaiškina predikatas“planingas, sistemingas suvokimas”, įjungdamas stebėjimą į suvokimą, t.y.platesnę reiškinių klasę. Sąvoka yra pagrindinių sprendinių apie mąstymo objektą sintezė, visuma.Norint trumpai apibūdinti sąvoką, atskleisti jos pagrindinį turinįsuformuluojamas apibrėžimas. Apibrėžti sąvoką – tai visų pirma įtraukti jąkitą, platesnę sąvoką arba, logikos terminais tariant, nurodyti artimiausiągiminę, į kurią apibrėžiamoji sąvoka įeina kaip tam tikra, rūšis(“stebėjimas – suvokimas”; “kvadratas – lygiagretainis” ir pan.). Toliauapibrėžime nurodomi požymiai, kuriais ši sąvoka skiriasi nuo kitų, taipačiai giminei priklausančių, rūšinių sąvokų – vadinamieji rūšiniaiskirtumai (stebėjimą nuo kitų suvokimo rūšių išskiria jo planingumas irsistemingumas, kvadratą nuo kitų lygiagretainių – statūs kampai ir lygioskraštinės). Toks apibrėžimas nurodant artimiausią giminę ir rūšinius skirtumus, labai
dažnai vartojamas apibūdinant mokslines sąvokas. Jis padeda išvengtinetikslaus – per plataus ar per siauro – sąvokų vartojimo. Tačiau sąvokosnegalima tapatinti su apibrėžimu. Vienas apibrėžimas viso sąvokos turinioneatskleidžia. Jis apibūdina objektą ribotai: nuo daugelio reikšmingų irsvarbių kitais atžvilgiais jo charakteristikų atitrūkstama. Apibrėžimo kaip tam tikros abstrakcijos vaidmuo aiškėja nagrinėjant;vadinamųjų abstrakčių ir konkrečių sąvokų ryšį pažinime. Negalima iš kartopereiti nuo jutiminio konkretaus (visybiško jutiminio) vaizdo priekonkretaus, atkurto mąstymu, t.y. prie konkrečios sąvokos. Iš pradžių tamreikia paruošti medžiagą -išskirti ir ištyrinėti atskiras reiškinioypatybes, mintyse atsiejant jas nuo kitų. Taip susidaro abstrakčiossąvokos. Jų susidarymas – būtinas tarpinis pažinimo etapas. Abstrakčiosesąvokose giliau nei vaizdiniuose atsispindi tikrovė, bet jos neleidžianagrinėjamą reiškinį pažinti išsamiai. Susiejant daugelį apibūdinimų, kurieatskirą sąvoką įtraukia į vis sudėtingesnę sąvokų sistemą, kylama nuoabstraktaus prie konkretaus – prie mintyse atkurto įvairiapusio ir vientisoobjekto. Taip susiformuoja konkrečios sąvokos. Jos apima ir sujungiapriešingas – bendrybės ir atskirybės, esmės ir reiškinio, pastovumo irkintamumo – charakteristikas. Tokios sąvokos yra “lanksčios, paslankios,reliatyvios, susijusios viena su kita, vieningos priešybėse, kad galėtųapimti pasaulį”. Jos nuolat kinta, vystosi vis adekvatesnio tikrovėsatspindėjimo linkme. Tai būdinga ir istorinei sąvokų raidai, ir atskiroindivido per visą gyvenimą įgyjamoms sąvokoms. Sąvokų yra daug rūšių. Detaliau jas (kaip ir kitas mąstymo formas) tyrinėja logikos mokslas. Apsiribosime išskirdami dvi psichologiniu požiūriu skirtingas – gyvenimiškų ir mokslinių – sąvokų rūšis. Gyvenimiškomis (kai kas vadina “buitinėmis”) laikomos sąvokos,
susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui. Mokslinės sąvokos formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Gyvenimiškos sąvokos priklauso kiekvieno individo patirties, todėl jų turinys dažnai būna subjektyvus. Pavyzdžiui, dažnai aptinkant įvairiuose kontekstuose žodį kibernetika vienam ji asocijuojasi su kompiuterių gamyba, kitam su darbo procesų modernizacija ir automatizacija. Mokslinis šios sąvokos apibrėžimas yra toks: “Kibernetika yra mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius valdymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant informaciją. Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, kuri ką nors teigia arba neigia. Teiginius sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Kalboje teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais. Turint mintyse tai, kad sakiniai yra tik žodinis teiginių apvalkalas. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengti mąstymo forma. Protavimas yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės. Mąstymo įvairovė yra labai didelė, dėl to jis klasifikuojamas pagalįvairius požymius. Pirmiausiai mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, sukuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis mąstymas vyksta atliekantfizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti.Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrinakuro,elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį. Vaizdinismąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pavyzdžiui, buriuotojasiš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prielinijos prieš patį starto signalą. Abstraktus sąvokinis mąstymas operuojamintimis, žodžiais ar kitais ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktusmąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavimus, kurių turinys nėraprieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymukuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė beisprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos. Žmogus rinkdamasis studijuoti aplinkos inžinerijos fakultete ar kitame
inžineriniame fakultete turėtų apsispręsti ar jam tikslieji mokslai yrasuprantami, nes jei esi linkęs daugiau prie humanitarinių mokslų čiastudijuoti bus sunku. VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS VADYBOS KATEDRA

REFERATAS MĄSTYMAS

Atliko: tomas.cc Priėmė: vyr. asist.

Vilnius 2000Naudota literatūra: 1. Siela mokslas gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. Aleksandras Jacikevičius. Vilnius “Žodynas” 1994 2. Bendroji psichologija. Vilnius “Mokslas” 1986