………………… 13
Ávadas
Menas valdyti þmones visuomet yra gyvybiðkai svarbus vadovams bet kurioje veiklos srityje. Praeityje, kai buvo darbo jëgos perteklius ir maþas nusiskundimø skaièius, vadovas galëdavo “laikyti po padu” daugiau darbininkø ir atleisti nepatikusius. Ðiais laikais prityræ specialistai tapo retenybë. Be to, labai padaugëjo skundø bei reikalavimø, kuriems tenkinti firmos iðleidþia daugiau pinigø, nei kitiems veiklos objektams.
Dël visø ðiø faktoriø valdymo menas yra vienas pagrindiniø momentø vertinant firmos konkurentabilumà ir vadovybës darbo efektyvumà.
Nors þmogus yra sudëtingesnis ir máslingesnis uþ bet kurá gamybiná procesà, teorinis supratimas apie já labai menkas. Þmogaus atsakomøjø reakcijø gama þymiai platesnë nei árengimø. Vienodi mechanizmai vienodomis sàlygomis vienodai reaguoja á konkreèius poveikius, taèiau nëra dviejø þmoniø, kurie, atsidûræ vienodose sàlygose, elgtøsi vienodai ( nors jø patirtis ir bûtø identiðka).
Be to, þmogus reaguoja á tokius faktorius, kurie mums neþinomi, todël jo negalima tiksliai apibûdinti. Lengva patikrinti, kaip dirba maðina, þmogus gi gali nusiðypsoti, nors viduje tiesiog “verda” ið pykèio.
Nors psichologija- jauna disciplina, taèiau apie individualø màstymà ir elgesá spëjo sukaupti nemaþa þiniø. Ji gali bûti naudinga vadovui, kuriam bûtina suprasti þmones, su kuriais dirba. Pirmos ir antros ðio darbo dalies tikslas- supaþindinti su kai kuriomis psichologijos mokyklomis, teorijomis, koncepcijomis, labiausiai tinkanèiomis ðiuolaikiniam vadovui.
Þmogaus elgesio samprata leis vadovui bûti atidesniu þmonëms, padëti darbuotojams patenkinti savo poreikius ir pasitarnauti organizacijai.
1dalis
Asmenybës samprata
Ðioje dalyje pateikiamos trys pagrindinës mokyklos: 1) psichoanalizës teorija, 2) mokymosi teorija ir 3)
Augimo teorija
1. 1. Psichoanalizës teorija
Vientisà ir iðsamiausià þmogaus asmenybës teorijà- psichoanalizës teorijà- XX a. pradþioje sukûrë Z.Froidas (S.Freud), o jà iðvystë K.Jungas
(K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney),
H.Salivanas(H.S.Sullivan) ir E.Fromas(E.Fromm).
Z.Froidas.
Z. Froidas( 1856- 1939)- austrø psichiatras ir psichologas, sukûræs individo psichoseksualinio vystymosi teorijà, pasiûlæs laisvø asociacijø metodà laikyti psichoanalitinës terapijos pagrindu.
Psichoanalizë pagrásta dviem pagrindinëmis hipotezëmis.Pirmosios esmë ta, kad kiekvienas psichologinis reiðkinys turi konkreèià prieþastá.
Froidas árodinëjo, kad sapnø turinys, nors daþnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sàlygojamas nesàmoningø þmogaus impulsø ir norø.
Jei gerbiantis virðininkà darbuotojas sapne mato já, atleistà ið pareigø, tai pagal Froido teorijà gali reikðti, kad ið tikrøjø virðininkas nëra pavaldiniui malonus.
Kalbos, raðymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikë ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neásisàmonintø siekiø ir troðkimø liudijimu. Jei susirinkimo pirmininkas suklys ir pasakys: ” man labai nemalonu jus, susirinkusius èia, matyti…”- tai gali reikðti, kad pasàmonëje dël ávairiø prieþasèiø jis norëtø susirinkimà atidëti arba visai atðaukti.
Antroji hipotezë sako, kad neásisàmoninti procesai vaidina þymiai svaresná vaidmená formuojant màstymà ir elgesá, nei sàmoningi. Þmogus daþnai neþino tikrøjø savo siekiø ir norø. Kad iðsiaiðkintø slaptus siekius, Froidas sukûrë laisvø asociacijø metodà, t.y. tiriamasis kalba viskà, kas jam ðauna á galvà, nesvarbu kokios keistos ar nesàmoningos iðreikðtosios mintys bebûtø.
Tæsdamas tyrimus, Froidas sukûrë struktûriná þmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelá. Jis iðskyrë tris pagrindines dalis: “id”
(arba “tai”), “ego” (arba “að”) ir “superego” (arba “aukðèiau negu að”).
“Id”- þmogiðkø troðkimø ðaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji troðkimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norø ágyvendinimu nedelsiant.
”Ego”- sàmonë, reguliuojanti pirmojo ir treèiojo psichikos lygiø konfliktà, kontroliuojanti “id” ir “superego”. Ji paklûsta realybës dësniams ir ieðko galimybës patenkinti poreikius ir norus atsiþvelgdama á iðorinius faktorius.
“Superego”- auklëjimo, socialiniø normø suformuotas psichikos lygis (sàþinë), padedantis sàmonei tramdyti ir valdyti pasàmonës potraukius.
“Superego” formuojasi tëvø, kuriuos vaikas stebi, moralës pavyzdþiu. Ðtai pavyzdys, kaip visos trys psichikos dalys veikia vienu metu. Sutikæs gatvëje patrauklià moterá, vyriðkis gauna ið “id” seksualiná impulsà. Jo “ego” ieðko galimybës realiai patenkinti norà, o “superego”- moraliniø principø ir kaltës jausmo ásikûnijimas- sulaiko nuo agresyviø veiksmø.
Kai susidaro iðorinis pavojus þmogaus psichinei bûsenai (nerimas, stresas), “ego” stengiasi sumaþinti pavojø ieðkodamas realaus, sàmoningo problemos sprendimo arba iðkreipdamas situacijà. Toks reiðkinys þinomas kaip apsauginiø mechanizmø veikimas.
Pagrindiniai apsauginiai mechanizmai yra šie:
1) Iðstûmimas (repression).Reiðkiasi kaip nesiderinanèiø su savimone ir galinèiø pakenkti savigarbai potraukiø ir impulsø, t.p. jø sukeltø emocijø bei atsiminimø uþmirðimas, arba perkëlimas ið sàmonës á pasàmonæ.
Skirtingai nuo paprasto uþmirðimo, yra motyvuotas, t.y. uþmirðtama tai, kas nemalonu ir kelia kaltës pajautimà.
2) Perkëlimas (projection). Asmuo priskiria savo pojûèius kitiems þmonëms. Uþuot pasakæs ”Að nekenèiu Dþordþo”, jis gali pasakyti “Dþordþas nekenèia manæs”. “Ego” naudojasi ðiomis priemonëmis dël tø paèiø prieþasèiø kaip iðstûmimo atveju. Minties apie neapykantà ásisàmoninimas, dažnai žeidžiantis labiau nei pati neapykanta, sukelia toká nerimà ir pavojø, kad þmogus nebegali normaliai gyventi.
3) Racionalizavimas (rationalization). Tikrosios prieþastys, sukelianèios tam tikras mintis ar poelgius, kartais yra tokios nepriimtinos, kad jas reikia pakeisti priimtinesnëmis. Pavyzdþiui, sunkiai susitvarkantis su darbais, gali tikinti save ir kitus, kad grafikas neatitinka realiø þmogaus galimybiø. Ið tikrøjø jam norisi, kad visas kolektyvas dirbtø lëèiau ir blogiau, nes jis jauèiasi paþemintas.
4) Pakeitimas ( reaction formation ). Kai noro, jausmo ásisàmoninimas sukelia þmogui baimæ ir diskomfortà, juos galima pakeisti prieðingais (
pyktá- dþiaugsmu, neapykantà- pakantumu ir pan.).
K.G.Jungas.
K.G. Jungas(1875- 1961)- ðveicarø psichologas, filosofas.Davë pradþià gelmiø psichologijos krypèiai- analitinei psichologijai. 1907- 11 Z. Froido mokinys ir bendradarbis.Froidistinëje psichikos sistemoje itin didelæ reikðmæ teikë kolektyvinei pasàmonei, priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesniø kartø mitus, simbolius ir vaizdinius ).
Nors K.G.Jungas pritarë daugeliui Z.Froido idëjø, taèiau jø nuomonës iðsiskyrë principiniuose nesutarimuose. Jungas manë, kad elgesá lemia tiek þmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Froidas tvirtino, kad þmogus gyvena tik norais, tai Jungas manë, kad þmogus gyvena ir norais, ir tikslais.
Þinomiausia Jungo “asmenybës teorijos” dalis- þmoniø skirstymas á intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai susikoncentravæ á iðoriná pasaulá ir yra komunikabilesni. Intravertai orientuojasi á savo vidiná pasaulá, subjektyvius pojûèius, yra uþdaresni. Abi ðios tendencijos dera vienoje asmenybëje, taèiau viena jø dominuoja, nulemdama asmenybës tipà.Todël vadovui svarbu þinoti, kad þmonës bendrauja su iðoriniu pasauliu taip, kaip jiems patogiau, o tai reiðkia, kad su kiekvienu ið jø reikia elgtis skirtingai.
A.Adleris.
A. Adleris (1870- 1937)- austrø gydytojas ir psichologas. 1902-11
Z.Froido bendradarbis. Atsisakæs Froido paþiûrø sukûrë individualios psichologijos sistemà. Þmogaus veiklos stimulu laikë siekimà kompensuoti nepilnavertiðkumo kompleksà.
Adleris manë, kad socialiniams þmogaus interesams ir norui vadovauti, pirmauti reikëtø skirti daugiau dëmesio, nei tai darë Froidas. Jo sukurta teorija kaip tik ir sukoncentruota á ðiuos aspektus .
Savo teorijoje Adleris árodinëja, kad noras pirmauti- pagrindinis þmogaus noras.Pirmaavimà jis suprato ne kaip garbæ ar socialiná statusà, o kaip kaþkà labai artimà potencialiø þmogaus galimybiø vystymui ir realizavimui. Adleris pastebëjo, kad silpni vienoje veiklos srityje þmonës daþnai jauèiasi nepilnaverèiai ir bando kompensuoti tuos trûkumus kita veikla.Pavyzdþiui, G. Kaningemas (Kanningem) vaikystëje labai apdegë.
Norëdamas kompensuoti ðá trûkumà jis intensyviai treniravosi ir tapo þymiu sprinteriu.
K.Horni, H.Salivanas ir E.Fromas.
K. Horni(1885-1952)-vokieèiø, amerikieèiø gydytoja, psichologë. Neurozes laikë þmogaus elgesio apsaugos nuo prieðiðkos socialinës aplinkos forma .
H. Salivanas (1892- 1949)- amerikieèiø psichologas. Sukûrë asmeniniø santykiø koncepcijà. Asmenybæ traktavo kaip þmogaus personifikacijø visumà.
E.Fromas (1900- 1980)- vokieèiø ir JAV filosofas, sociologas psichologas;
projekto sukurti sveikà visuomenæ psichoanalitinës socialinës ir individualios terapijos pagrindu autorius.
Ðie psichologai taip pat pripaþino socialiniø aspektø svarbà asmenybës teorijoje. Jie padarë svarbø ánaðà á þmogaus, ne tik kaip biologinës, bet ir kaip á socialinës bûtybës, sampratà.
K. Horni (Horney) nustatë, kad vaiko baimës atsiranda dël blogø santykiø su tëvais. Ji apraðë tø baimiø reiðkimosi vëlesniame bendravime formas. Pavyzdþiui, vaikas, kuris vaikystëje buvo þeminamas, baudþiamas, arba tas, kuris buvo pernelyg globojamas ir lepinamas, suaugæs gali visokiais bûdais siekti aplinkiniø meilës ar valdžios.
H. Salivanas (Sullivan) tyrinëjo þmoniø santykius ir priëjo iðvadà, kad asmenybë- tai tiesioginis tarpasmeniniø santykiø atspindys.
E.Fromas tyrë ryðius tarp psichiniø procesø ir socialiniø þmogaus gyvenimo sàlygø. Jis teigë, kad kai kurie þmonës ar þmoniø grupës, neturëdamos galimybiø patenkinti socialiniø poreikiø, tampa lyderiais-
maniakais. Kaip pavyzdá jis nagrinëjo situacijà hitlerinëje Vokietijoje.
Praktinës psichoanalizës teorijos iðvados.
Nors psichoanalizës teorija nepateikia konkreèiø problemos sprendimo metodø, ji gali padëti vadovui suprasti pavaldinius. Ið ðios teorijos vadovas supras, kad pavaldiniø elgesys ne visada yra logiðkas ir protingas, kad elgesá ne visuomet galima apibendrinti griežtais ir tiksliais terminais, kad žmonës ne visada supranta savuosius impulsus ir norus. Todël vadovui reikëtø atsiþvelgti ir á galimus slaptus motyvus.
1. 2. Mokymosi teorija.
Ið dalies kaip atsakas psichoanalizës teorijos idëjoms, ið dalies dël psichologijos mokslo vystymosi buvo sukurta mokymosi teorija- biheviorizmas-
antroji psichologijos mokykla. Jos atstovai- Dþ.Votsonas ir B.Skineris, didelæ átakà turëjo I.Pavlovo darbai.
I.Pavlovas (1849- 1936) specializavosi sàlyginiø refleksø tyrimuose.
XX a. pr. sukûrë sàlyginiø refleksø teorijà, padëjusià tirti psichinius procesus, nustatë refleksiniø aktø susidarymà ir persitvarkymà.
Dþ.Votsonas (Watson) pritaikë sàlyginio reflekso sampratà mokymosi teorijoje. Jis teigë, kad visà elgesá galima apibûdinti stimulø ir reakcijø terminais. Stimulas apibûdinamas kaip iðorinës aplinkos pasikeitimas, o reakcija- kaip organizmo atsakas á tà pasikeitimà.
Mokslininkas teigë, kad tarp stimulo ir reakcijos egzistuoja ágimti ryðiai, todël, pasitelkus sàlyginius refleksus, galima mokyti, taip sukuriant naujus ryðius tarp konkreèiø stimulø ir reakcijø.
Tvirtai ásitikinæs iðmokimo principø svarba ir þmogaus apmokymo galimybe, Votsonas sakë: “ Duokite tuzinà sveikø vaikø, leiskite juos auklëti pagal mano metodikà, ir að garantuoju, kad bet kurá ið jø padarysiu, kuo panorësiu- daktaru, teisininku, menininku, komersantu, net vagimi, visiðkai neatsiþvelgdamas á jø talentus, polinkius, siekius…”
B.Skineris (Skinner) praplëtë sàlyginiø refleksø teorijà. Jis nustatë skirtumà tarp dviejø reakcijos tipø- automatiniø, atsirandanèiø dël iðoriniø stimulø (seiliø iðsiskyrimas pamaèius maistà, rankos atitraukimas nuo karðto daikto), ir operantiniø refleksø, kuriuos organizmas sukuria savaime ( pradedanèio paþinti pasaulá vaiko ðliauþiojimas).
B.Skineris nustatë, kad operantines reakcijas galima sustiprinti pagiriant ir susilpninti baudþiant. Ádomu, kad operantinis mokymas tæsiasi ilgiau, jei skatinama ir giriama ne reguliariai, o kartas nuo karto.
B.Skinerio bandymai parodë, kaip plaèiai galima taikyti operantinio reagavimo principus( pvz.: mokë balandþius þaisti stalo tenisà).
Praktinës mokymosi teorijos iðvados.
Terminas “mokymosi teorija” taikomas pirmiausia kalbant apie elgesio psichologijà. Skirtumas nuo pedagoginio supratimo yra tas, kad èia daugiau analizuojami daugiau átakos asmeninës patirties formavimuisi turintys faktai, tokie kaip ápratimas, ásidëmëjimas, paprasèiausiø refleksø susidarymas ir pan.
Mokymo teorija organizacijoje pritaikoma efektyviau, nei psichoanalizës teorija. Be to jos principai paprastesni, todël maþesnë rizika, kad taikydami teorines þinias praktikoje, pabloginsime esamà situacijà.
1. 3. Augimo teorija.
Treèioji asmenybës tyrinëjimø kryptis þinoma kaip “ treèioji jëga ”.
Literatûroje ji daþnai minima kaip humanistinë psichologija. Augimo teorija pabrëþia þmogaus siekius á savo galimybiø realizavimà, saviraiðkà ir tobulëjimà. Pagrindiniai ðios srovës atstovai: A.Maslou(Maslow,1908- 1970),
K.Rodžersas (Rogers,g.1902 ).
A. Maslou.
Poreikiø hierarchija.
Daugelis vadovø mano, kad darbas gali patenkinti visus þmogaus poreikius. Taèiau tyrimai parodë, kad darbas daugeliui þmoniø reiðkia daugiau nei pinigus, todël, nors ir gauna didelá atlyginimà, bet nepatenkintas darbu, þmogus gali tapti blogu darbuotoju.
A.Maslou pirmasis pasiûlë poreikiø klasifikacijà ir nustatë jø tarpusavio ryðius. Jis matë galimybæ sudaryti poreikiø hierarchijà, kurioje aukðtesnieji poreikiai nepasireiðkia, kol nëra patenkinami þemesnieji.
Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sàlygas (maistà, poilsá, gyv.vietà ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo samprata. Ðiame lygyje þmogus stengiasi uþtikrinti asmeniná saugumà ir fiziologiniø poreikiø patenkinimo garantijas.Bûdamas saugus, þmogus pereina á kità lygá ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius (statuso, pripaþinimo siekimà). Kai visi prieð tai minëti poreikiai patenkinami, þmogus rûpinasi saviraiðka ir potencialiø galimybiø realizavimu, talento atskleidimu. A. Maslou poreikiø hierarchija pateikta 1
paveiksle.
Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktûra nëra visiems vienoda.
Poreikiø lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali iðsikreipti, net apsiversti. Pavyzdþiui, lenktyniø nugalëtojui þymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o poliariniø srièiø tyrinëtojas pirmiau dëmesá skirs saviraiðkai, nei fiziologiniams poreikiams.
1 pav. A. Maslou poreikiø hierarchija
Labai svarbu suvokti poreikiø hierarchijos reikðmæ vadovams.
Hierarchija rodo, kad greta pinigø- vieno pagrindiniø darbo varikliø-
svarbûs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Tyrimai rodo, kad aukðtas gamybos lygis ir maþas darbuotojø kintamumas iðsilaiko tada, kai nëra jokiø garantijø dël darbo vietø arba yra plaèios saviraiðkos galimybës.
Patenkintas poreikis netenka ðio privalumo. Þemiausiam hierarchijos lygiui ði taisyklë teisinga tik ið dalies, kadangi sotus þmogus greitai iðalksta ir jam vël reikia tenkinti tuos paèius poreikius.
Keldama darbo naðumà vien tokiais metodais vadovybë turi þinoti, kad netinkamø socialiniø ir saviraiðkos poreikiø tenkinimas gali prieðtarauti darbo reikalavimams, jam kenkti. Iðkilusios problemos sprendþiamos maksimaliai pritaikant darbo sàlygas prie poreikiø. Pavyzdþiui, pradinë situacija gamykloje buvo tokia, kad ten dirbanèios merginos negalëjo bendrauti darbo metu dël tarp jø stovinèiø dëþiø. Kad patenkintø bendravimo poreiká, jos palikdavo darbo vietas. Kai dëþës buvo paðalintos, merginos galëjo laisvai kalbëtis, konsultuotis. Darbo naðumas padidëjo, o broko sumaþëjo pusantro karto.
2 dalis
Kitos asmenybës sampratos teorijos ir
Faktoriai
Antroje dalyje aptariamos kitos koncepcijos, kurios neiðsivystë á mokyklas, taèiau su kuriomis vadovui naudinga susipaþinti. Tai “lauko”, motyvacijos ir P. Lekio sàmoningumo teorijos. Be to, dëmesys skiriamas konkretiems elgesio aspektams (logikai, intuicijai, kûrybiðkumui, vertybiø sistemos formavimui bei ápratimams).
2. 1. Lauko teorija.
Tai viena perspektyviausiø teorijø, tirianèiø þmogaus elgesá;
geðtaltinës psichologijos variantas, sukurtas 1935 m.
K. Levinas (K.Lewin), jos autorius, pagrindinæ idëjà pateikia taip:
asmenybë gyvena ir veikia nemetrinëje erdvëje ir yra sistemos arba lauko, kuris jà veikia ir lemia jos elgesá, dalis. Asmenybës elgesá lemia situacinës, arba lauko jëgos, ir jos paèios bruoþai. Vienas elgesio tipas labiau priklauso nuo asmenybës (pvz. manieros), kitas- nuo situacijos (
pvz., stereotipinis saliutavimas vëliavai).
Kiekviena svarbi þmogaus veikla tame lauke uþima atskirà sritá, kuri þymima tam tikru skaièiumi. Lauko sritys skirstomos á laisvo ir draudþiamo judëjimo sritis. Pastarosios apima visuomenës neaprobuojamus arba ið viso draudþiamus veiksmus. Lauko sritis skiria nevienodo grieþtumo ir paþeidþiamumo sienos. Asmenybë vystosi pertvarkydama leidþiamas ir draudþiamas lauko sritis.
Dþ. M. Jingeris ( Iynger ) panaudojo lauko teorijà aiðkindamas kûrybà ir teisës paþeidimus. Jis teigë, kad nusikaltimø negalima sieti tik su asmenybe, nes juos veikia ir socialinë aplinka.
Lauko teorija suteikia vadovui daug galimybiø veikti pavaldinius.
Pirma, galima keisti situacijas ar aplinkà, kurios sukelia problemas.
Antra, veikti asmenybæ. Treèia, naudoti aukðèiau minëtø galimybiø kombinacijà.
Kadangi keisti aplinkybes visuomet lengviau, negu keisti asmenybæ, todël pirmiausia reikëtø perþiûrëti visus galimus tokius problemos sprendimo variantus, ávertinant bendravimo su darbuotojais pobûdá, darbuotojø fizinæ bûklæ, ámonëje egzistuojanèias taisykles ir pan.
2. 2. Motyvacijos teorija.
Sistemindami asmenybæ stimuliuojanèius veiksnius, D.Maklelandas
(Harvardo un- tas) ir Dþ.Atkinsonas ( Mièigano un-tas) sukûrë specialià motyvacijos teorijà, turinèià didelæ reikðmæ sprendþiant valdymo problemas.
Mokslininkai tyrë, kaip objektyviai, moksliðkai ávertinti motyvacijà. Jie iðskyrë tris pagrindinius veiksnius: verþimàsi á sëkmæ, norà susilaukti pripaþinimo ir valdþios siekimà.
Verþimàsi á sëkmæ galima apibûdinti kaip norà iðsiskirti, pasiekti tam tikrus gyvenimo standartus. Toks þmogus mëgsta spræsti problemas, kelia sau sunkis uþduotis ir nori gauti konkreèius savo veiklos ávertinimus
Valdþios siekimas apibûdinamas kaip noras veikti kitus, priversti daryti juos tai, ko kitu atveju jie nedarytø. Þmogus, besiverþiantis á valdþià, nori valdyti kitus ir dþiaugtis savo valdþios poþymiais.
Pripaþinimo troðkimas- noras uþmegzti draugiðkus ryðius su aplinkiniais. Toks þmogus mëgsta dirbti kolektyviná darbà, jis gerai jauèia kolegø nuotaikas ir stengiasi palaikyti atitinkamus santykius su jais.
Visi ðie stimulai labai svarbûs versle. Maslou hierarchijoje jie taip pat yra aukðèiausiame poreikiø lygyje. Todël vadovai turi þinoti, kaip sukelti pavaldiniai tam tikrà troðkimà, kad darbuotojas ieðkotø galimybës patenkinti já gamybinio proceso metu. Toks priartëjimas prie norimos valdþios, pasiekimø, pripaþinimo padarys darbuotojà laimingà.
2. 3. Savisuderinamumo teorija
(Òåîðèÿ ñàìîñîãëàñîâàííîñòè )
Treèioji asmenybës elgesio koncepcija- P.Lekio (Prescott Lecky)
sukurta savisuderinamumo teorija. Ði teorija ypaè naudinga aiðkinant save griaunantá elgesá.
Pagrindinë savisuderinamumo teorijos tezë sako, kad kitiems atrodantis nelogiðkas asmens elgesys, tam þmogui ið tikrøjø atrodo esàs teisingas ir suderintas su asmeninëmis nuostatomis. Taigi, P.Lekis tvirtino, kad kiekvienas mûsø laikome save protinga, harmoninga ir tikslinga asmenybe.
Vis dëlto, dël atgaliniø ryðiø su iðoriniu pasauliu, supratimas apie save kinta. Vieni, gaudami prieðtaringà informacijà apie save, lengvai pakeièia nuomonæ, kiti tai daro labai sunkiai ir skausmingai arba ið viso laiko naujus faktus klaidingais. Pastarasis atvejis pasitaiko daþniau.
Kitaip þmogaus supratimas apie save nuolat kistø, dël to labai komplikuotøsi kasdieninis gyvenimas: asmuo netektø pasitikëjimo savimi, savo galimybëmis, neþinotø aplinkiniø nuomonës, nesuprastø, kuo galima pasikliauti.
Kad bûtø iðvengta panaðios situacijos, savimonë turi atsilaikyti prieð iðorës signalus. Dël ðios prieþasties suklydæs þmogus linkæs kaltinti visus ir viskà, tik ne save (pvz., neigiamos kolegø pastabos daþnai laikomos klaidomis ar pavydo apraiðka, uþuot jø paisèius ir bandþius keisti savo elgesá).
Þmogaus susitaikymas su pastabomis priklauso nuo paèio asmens savybiø (subrendæs, pasitikintis savimi þmogus greièiau ásitikins kritikos teisingumu), kritikos intensyvumo (daugeliui sunku ignoruoti nuolatines pastabas, todël anksèiau ar vëliau jas pripaþásta), taip pat nuo savæs vertinimo adekvatumo ( kuo asmens savæs vertinimas labiau neatitinka tikrovës, tuo didesnio pasiprieðinimo susilaukia kritika).
Teorija labai neparanki vadovui: uþuot baudæs uþ neteisingus sprendimus, jis turi pagalvoti, kaip pats darbuotojas save ásivaizduoja, kaip reaguos á iðorinius signalus, kurie gali neatitikti darbuotojo savimonei. Jei vadovas galës paaiðkinti pavaldinio elgesá, jis turës realià galimybæ paveikti darbo procesà.
2. 4. Logika ir kûryba
Manome, kad visos mûsø mintys, veiksmai bei dauguma kitø asmenø svarstymø, poelgiø yra logiðki. Visa mokymo sistema, kurios pagrindas-
faktø isiminimas, vysto loginá màstymà.Ið tikrøjø dauguma poelgiø-
intuityvûs, paremti tik jausmais. Taigi, logika vaidina tik antraeilá vaidmená þmogaus elgesyje.
Ne visuomet logiðki yra ir kûrybiniai procesai. Dauguma þmoniø linkæ manyti, kad mokslinë kûryba, atradimai- tai loginiø etapø grandinë. Ið tikrøjø logika atsiranda tik vëlesniais kûrybinio proceso etapais.Pradþioje kûrybinë asmenybë nustato neloginius tarpusavio ryðius tarp idëjø. Tik kai padaromas atradimas, naudojami loginiai argumentai.
Kûrybinis procesas- tai viena intuicijos formø. Já galima padalinti á dvi stadijas.
Pirmoje kûrybinio proceso stadijoje ieðkoma ryðio tarp dviejø atskirø idëjø ar faktø, kuriuos reikia sujungti á vienà prasminæ priklausomybæ.
Pavyzdþiui, pirmuose bandymuose su elektra lordas Kelvinas bandë sukonstruoti árengimà labai maþiems elektros átampos svyravimams fiksuoti.
Giedrà dienà jis pastebëjo kaip nuo menkiausio þiûrono læðio kryptelëjimo ant sienos juda “saulës zuikutis”. Tada Kelvinas suprato, kad prie voltmetro prijungus nedidelá veidrodëlá ir nukreipus já á matavimo skalæ, bus galima pastebëti maþiausius svyravimus.
Ðis kûrybinio proceso etapas remiasi intuicija, aukðtesne pasàmoningo màstymo forma. Mokslininkai ne visada gali paaiðkinti ko ieðko, o mums sunku suprasti jø idëjas, todël negalima versti kûrybingø þmoniø nuolat atsiskaitinëti. Jei jø iðkeltos idëjos ir nepasitvirtina, nereikia reikðti didelio nepasitenkinimo, nes jis gali visai uþgniauþti kûrybinius polinkius.
Antroji stadija apima atrastojo ryðio loginá paaiðkinimà, praktinio pritaikymo árodymà.
2. 5. Intuicija ir áproèiai
Logika ne visada gali iðsamiai paaiðkinti þmogaus elgesá, todël svarbûs yra ir kiti veiksniai: intuicija, áproèiai.
Intuicija- teisingumo ar klaidingumo, protingumo ar kvailumo vidinis pojûtis be loginio paaiðkinimo. Laikydamas konkretø poelgá teisingu konkreèiomis aplinkybëmis, þmogus vadovaujasi praeities patirtimi.
Aplinkybës nebûtinai turi bûti identiðkos. Pakanka, keliø leidþianèiø apibendrinti elementø. Laikoma, kad intuicija veikia tokiu principu: þmogus pergyvena konkretø ávyká, já apibendrina ir vëliau vadovaujasi tuo apibendrinimu. Apibendrinimas gali bûti teisingas ir klaidingas.
Intuicijos procesai nëra iki galo aiðkûs, nes jie labai priklauso nuo pasàmonës. Su intuicija susijusios ir dvi sàmonës funkcijos: atmintis ir gebëjimas apibendrinti.
Kitas þmogaus elgesá formuojantis faktorius- áproèiai. Tai standartinë asmens reakcija á aplinkà, susiformavusi dël daugkartiniø ankstesniø reakcijø panaðiomis aplinkybëmis praeityje. Kai kurios áproèiø formos pasitaiko ypaè daþnai. Tai pieðtuko galo kramtymas, atsakymo pradþia þodeliu “na…”, nesàmoningas ðvilpavimas arba þodþio “þinai” kartojimas.
Prieþastys, dël kuriø atsiranda áproèiai, logiðkai nepaaiðkinamos, todël kartais tenka pasistengti, kad jø atsikratytume.
Áproèiai- svarbi þmogaus elgesio dalis, kadangi jie atmeta bûtinybæ spræsti daugelá problemø keletà kartø- tai padaroma automatiðkai (pvz., knygos puslapiø vertimas). Kuo daþniau kartojamas veiksmas, tuo didesnë tikimybë pakartoti já panaðiomis aplinkybëmis ateityje. Áproèio susiformavimas priklauso nuo iðorinio teigiamo ar neigiamo poveikio, laiko tarp pirminio áproèio pasireiðkimo ir skatinimo.
2. 6. Vertybiø sistema ir þmogaus pozicija
Be pasàmonëje glûdinèiø intuicijos ir áproèiø þmogaus elgesá veikia dar viena veiksniø grupë- vertybiø sistema ir þmogaus pozicija.
Vertybiø sistema ir pozicija daþnai apibûdinamos kaip tikëjimas (ne religine prasme). Prieðingai intuicijai ir áproèiams, vertybiø sistema ir pozicija perimama ið aplinkiniø, daþniausiai pasireiðkia sàmonës lygyje.
Vaikas perima jas pirma ið tëvø, vëliau draugø, mokytojø, bendradarbiø.
Svarbø vaidmená èia vaidina laikraðèiai, knygos bei televizija.
Iki ðiol labai maþai þinoma apie patá sistemos formavimosi mechanizmà, kurio rezultatus sunku numatyti.
Tikimybë priimti konkreèià vertybæ priklauso nuo:
1)þmogaus amþiaus (lengviausiai formuojasi ir kinta jaunimo vertybiø sistema ir pozicija);
2) žmogaus pasitikëjimo tos vertybës neðëju (greièiausiai perimamos ðeimos nariø, artimø draugø paþiûros);
3) pasitikëjimo savimi (kuo maþesnis pasitikëjimas, tuo labiau asmuo yra priklausomas nuo kitø, tuo daþniau keièia savo pozicijà);
4) nuosavø ásitikinimø tvirtumo;
5) naujø vertybiø atitikimo senosioms;
6) vertybiø priëmimo tvarkos.
Savirealizacijos poreikiai saviraiška, kuryba,talento atskleidimas
Saves ivertinimo poreikiai vidiniai išoriniai savigarba statusas pasitikejimas prestižas laisve pagarba
Socialiniai poreikiai padetis visuomeneje, draugyste, meile
Saugumo poreikiai saugumas, fiziologiniu poreikiu patenkinimo garantijos
Fiziologiniai poreikiai maistas, poilsis, gyvenamoji vieta