Mastymas

MĄSTYMAS
Gyvenime mes nuolat susiduriame su neatidėliotinomis problemomis ir užduotimis. Tam, kad jas sėkmingai galėtume išspręsti, reikalingas gilus mus supančio pasaulio pažinimas. Mąstydami mes atrandame sau kažką naujo, nepažinto. Mąstome, kai norime išspręsti problemą, kai svajojame ko nors laukdami, kai planuojame atostogas, kai rašome laišką ar esame dėl ko nors susirūpinę. Mąstymas vyksta smegenų žievėje, kuri yra vėliausiai išsivystęs žmogaus smegenų darinys. Ši smegenų dalis apdovanojo mus sąmoningu savęs suvokimu.Mąstymas visais atvejais gali būti apibūdintas kaip ,,proto kalba”. Vienas iš mąstymo būūdų siejasi su sakinių srautu, kurį mes įsivaizduojame kaip ,,paklusimą savo protui”.
Tai verbalinis mąstymas. Kitas mąstymo būdas gali turėti ryšį su vaizdu, ypač ta jo dalimi, kurią mes įsivaizduojame savo protu. Tai mąstymas vaizdais. Galimas ir trečias mąstymo būdas – motorinis mąstymas, susijęs SU ,,proto judesiu”. Daugiausia dėmesio motoriniam mąstymui yra paskyrę raidos procesų tyrinėtojai, siedami jį su vaikų raida.
Jutiminis pažinimas ir mąstymas
Mąstymas atsiranda praktinės veiklos ir jutiminio pažinimo sandūroje. Pažintinė veikla, prasidėjusi pojūčiais ir suvokimu, toliau pereina į mąstymą. Mąstymo šaltinis viisada yra jutiminis pažinimas. Per pojūčius ir suvokimą mąstymas yra susijęs su išoriniu pasauliu, taigi jis yra mūsų galvos smegenų vykdomas tikrovės atspindys. Tačiau visapusiškam pasaulio pažinimui nepakanka jutiminio pasaulio vaizdo, kurį gauname per pojūčius ir suvokimą, nes juose neatsispindi da

aiktų, įvykių ir reiškinių tarpusavio ryšiai. Kitaip sakant, neatskleistos tų ryšių priežastys ir pasekmės. Mąstant vyksta gilesnis išorinio pasaulio pažinimas. Panaudodami pojūčius, suvokimą bei vaizduotę, galima sakyti, išeiname už jutiminio pasaulio pažinimo ribų. Mąstymo procese pradedame pažinti tokias mus supančio pasaulio savybes ir santykius, kurių neaptikome suvokime ir kurių negalime pastebėti tiesiogiai.
Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, analizės ir sintezės būdu apibendrintas tikrovės atspindys, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.
Mąstymas ir kalba
Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba. Kai mąstome, mūsų mintys lyg ir ,,aprengiamos” kalbos rūbais – kalbos išraiškos priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis gyvūnų ir žmogaus psichikos bruožas. Gyvūnų mąstymas yra tik vaizdinis. Gyvūnai operuoja daiktais, kuriuos mato prieš akkis. Tik kalbos dėka nuo pažinimo objekto įmanoma ar skirti tą ar kitą savybę ir išreikšti tą savybę specialiu žodžiu – sąvoka. Tik žodyje mintis įgyja materialųjį apvalkalą, ir tik tuomet mintis tampa realia tikrove mums patiems ir kitiems žmonėms. Nesvarbu, kokiomis formomis žmogaus mąstymas vyktų,jis neįmanomas be kalbos. Kuo giliau apgalvota mintis, tuo aiškiau ji gali būti išreikšta žodžiu ar rašytine kalba.
Raštas yra vadinamas fiksuota kalba. Rašto ženklai reiškia vienus ar kitus kalbos elementus. Tačiau žinome pakankamai pavyzdžių, jog žmogus ga
ali skaityti ne tik rašmenis. Pati seniausia raštijos forma buvo piktografinis, pieštinis raštas. Kita, gerai ištyrinėta rašto rūšis, yra garsinis raštas, kuriame kiekvienas rašytinis simbolis reiškia kalbos garsą. Natų skaitymas yra artimas garsinio rašto skaitymui.
Specialūs tyrimai, atlikti psichologinių eksperimentų metu, įrodė, kad kai kurie moksleiviai, o kartais ir studentai, sunkiai sprendžia uždavinius, kol neišreiškia savo minčių garsiai. Pasirodo, kad garsiai formuluodami savo mintis kitiems, tuo pat metu aiškiau suprantame jas ir patys.
Minčių formulavime reikšmingas vaidmuo priklauso vidinei kalbai: spręsdami uždavinį, mes ne būtinai kalbame garsiai, tačiau, galima būtų sakyti, kalbame patys sau.
Taigi mąstymas yra tiesiogiai susijęs su kalba. Kalba veikia tik socialinėje sferoje, nuolat ir nuolat organizuodama mūsų socialinę aplinką. Galėtume išskirti kelis kalbos aspektus. Vienas iš jų vadinasi pragmatinis. Šiuo atveju kalbos prasmė yra nustatyti reikšmes, kurios pasiekia klausytoją. Kalba taip pat turi semantinį aspektą – tai ,,žaidimas” posakių, frazių reikšmėmis. Trečiasis kalbos aspektas yra sintaksinis. Tai kalbos taisyklės arba kalbos ženklų santykiai. Bendrasis kalbos nagrinėjimas visais trimis aspektais yra vadinamas semiotika.
Kalba taip pat turi pirmaeilės reikšmės minčių ryšiams susiformuoti. Dėl to kiekviena žmonių bendruomenė turi savo kalbą, o kiekviena žmogiška, normaliai išsivysčiusi būtybė yra pajėgi įsisavinti savo gimtąją kalbą bei ja efektyviai naudotis. Šis kalbos bruožas kartais mu
us dalinai suklaidina, nes mes pernelyg dažnai manome, kad kalbai išmokti nereikia specialių pastangų. Tikrovė yra tokia: kai kurie žmonės gali skaityti, o kiti – ne, tačiau beveik kiekvienas gali naudotis milžinišku kalbos sistemos kompleksu.
Socialinė mąstymo prigimtis
Glaudus mąstymo ryšys su kalba išreiškia žmogaus mąstymo socialinę, istoriškai sąlygotą esmę. Pažinimui yra būtinas perimamumas visų žinių, įgytų žmogaus socialinės raidos procese, tačiau visa tai įmanoma tik tuo atveju, jei sukauptos žinios įtvirtinamos ir perduodamos žmogaus žmogui, kartos kartai. Visų žmonijos raidos rezultatų pažinimas vyksta kalbos dėka ir yra įkūnytas rašytinėje kalboje. Taigi žmogaus protinis vystymasis vyksta žinių įsisavinimo procese, o pats procesas taipogi yra sąlygotas žmonijos istorinės visuomeninės raidos. Sukauptos patirties įsisavinimas reikalauja didelių mąstymo pastangų ir kūrybiškumo, nors įsisavinama jau paruošta žinių sistema, o pačiam įsisavinimo procesui – mokymui – vadovauja suaugusieji.
Apie mąstymo socialinę prigimtį kalba ir toks ypatingas momentas – žmogaus kaip būtybės unikalumas išmokti kalbą. Toks teiginys leidžia iškelti klausimą, ar kitos būtybės gali išmokti žmonių kalbą? Plačiai tyrinėjantis šią problemą Noamas Chomskis mano, kad žmogaus sugebėjimas išmokti kalbą yra unikalus. Mokslininkas pripažįsta, kad ir kitos būtybės turi savo komunikacijos sistemą, tačiau ji yra kokybiškai skirtinga.
Mąstymo logika ir psichologija
Istorinio – visuomeninio vystymosi pažinimo procese yra sisteminamos ir tobulinamos mokslo žinios. Kaip jau buvo mi
inėta, kalbos pagalba atsiranda ir išauga svarbiausių žmonijos pasiekimų ir jų rezultatų pažinimas. Taip susiformuoja mokslų – fizikos, chemijos, biologijos, psichologijos sistema. Mokslo žinių sistema sudaro pažinimo teorijos arba gnoseologijos pagrindą. Pažinimo teorijos bendrųjų principų pagalba, pasitelkiant formaliąją logiką ir psichologiją, yra tiriamas žmogaus mąstymas. Mąstymo tyrime logika ir psichologija viena kitą papildo. Logika tiria logines mąstymo formas, kurioms priskiriama sąvokos, sprendiniai ir samprotavimai. Mes su jumis jau kalbėjome apie mąstymo ir kalbos santykį. Taigi jūs jau žinote, kad pagrindinė kalbos sandaros dalis yra žodis. Tuo tarpu svarbiausias mąstymo elementas yra sąvoka. Sąvoka – yra mintis, kurioje atsispindi bendrieji, esminiai ir skiriamieji tikrovės reiškinio ar daikto požymiai. Sąvokų turinys atsiskleidžia sprendiniuose. Jie visuomet išreiškiami bet kuria žodine forma: garsiai pasakant, pasakant sau ar raštu. Sprendiniai – tai ryšio tarp tikrovės reiškinių ir daiktų arba tarp savybių ir požymių atspindys.
Samprotavimai – tai toks ryšys tarp minčių (sąvokų, sprendinių), kai iš vieno ar kelių sprendinių gauname išvestinį sprendinį. Tokie sprendiniai dar vadinami silogizmais.
Nors logika ir psichologija mąstymo tyrime viena kitą papildo, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Logikos tikslas – išaiškinti ryšį tarp pažinimo rezultatų, t. y. tarp pažinimo produktų, kurie susiformuoja mąstymo metu. Psichologija tiria mąstymo proceso dėsningumus, kurių dėka suformuojami pažinimo rezultatai, atitinkantys logikos reikalavimus.
Kadangi mąstymo procesas ir jo rezultatas yra tarpusavyje SUSIJĘ, tiek pat tarpusavyje siejasi logika ir psichologija.
Kiekvienam iš mūsų galvojant žinių įsisavinimo procese, žaidimo ar darbinės veiklos metu, bendraujant ar kūrybos procese) atsiranda ir vystosi naujos mintys, pasiūlymai, prielaidos, planai. Taigi logikos dėsniai, žinoma, yra svarbūs, tačiau jų nepakanka visapusiškai paaiškinti žmogaus mąstymą, nes jie neatspindi mąstymo proceso. Mąstymo procesas yra toji kita, esminė mąstymo veiklos pusė, kurią tiria psichologija. Mąstymo ryšys su veikla rodo esminius mąstymo raidos ypatumus. Keisdami daiktus arba sutvarkydami žinias apie juos, žmonės aptinka vidinius tikrovės reiškinių santykius. Mąstymas yra išorinės praktinės veiklos procesas, kurį lemia veiklos tikslai ir rezultatai. Tuo pat metu mąstymas pats yra veikla, kurios rezultatai sudaro galimybes praktinei veiklai.
Mąstymas kaip procesas
Tirti mąstymo procesą- reiškia išsiaiškinti vidines pažinimo rezultatų susiformavimo priežastis.
Mąstymui išsiaiškinti psichologijoje mes taip pat turime pasinaudoti sąvokomis. Sąvoka psichologijoje yra mąstymo forma, kurioje atsispindi bendros ir esminės daiktų savybės.
Kokia sąvokų funkcija mąstymo aiškinimosi procese? Sąvokos mūsų gyvenime atlieka daugybę

funkcijų, Jeigu kiekvieną atskirą objektą vadintume skirtingu vardu, reikėtų milžiniško žodyno.

Antai, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia 60 000 žodžių. Ar tai mažai? Taigi priskirdami
objektą tam tikrai sąvokai, mes jį kategorizuojame. Kalbėdami apie mąstymą, dar vartojame

asociacijos sąvoką. Taip darydami, daiktui priskiriame visas savybes, kurios asocijuojasi su sąvoka.

Iš čia seka antroji sąvokos funkcija – sąvoka mums leidžia prognozuoti informaciją, kurią gal net
nesame pasirengę suvokti.
Savo kasdieninėje kalboje mes naudojame daugybę sąvokų. Pavyzdžiui, sąvoka ,,valgymas” tinka veiksmui apibrėžti; sąvoka ,Jaunas”- amžiui nurodyti; sąvokos ,,tiesa”, ,,teisingumas” yra skirtos moralinėms žmogaus savybėms išreikšti. Apibrėždami tam tikras sąvokas, kiekvienu tokiu atveju mes kai ką žinome apie tų daiktų savybes. Žinodami sąvokų savybes, mes taip pat žinome, kaip tos sąvokos yra susijusios viena su kita. Žinoma, negalima tvirtinti, jog visuomet žinome, kuri sąvoka yra platesnė. Tai priklauso nuo patirties ir išmokimo.
Sąvokos yra skirstomos į buitines, ikimokyklines ir mokslines. Buitinių sąvokų turinį sudaro bendrieji vaizdiniai. Jos įgyjamos kaupiantis gyvenimo patirčiai, dažnai susiduriant su panašiais daiktais ar vaizdiniais. Ikimokyklinės sąvokos keičiasi į platesnes, didėjant patyrimui. Mokslinių sąvokų kūrime didesnis vaidmuo priklauso žodžiui. Naudotis mokslinėmis sąvokomis neužtenka patirties, jau reikia turėti tam tikrų žinių.
Psichologijos tikslas šiuo atveju yra atskleisti vidinį mąstymo procesą, pasinaudojus minėtais išoriniais faktais. Analizuodama išorinius faktus, psichologija remiasi determinizmo principu.
Eksperimento rezultatai parodė, kad studentai pakankamai gerai apibūdino nepažįstamojo išorę, jo apsirengimą, tačiau jų tikslas buvo atskleisti ir vidines nepažįstamojo savybes. Deja, net ir psichologijos studentai nepažįstamojo atžvilgiu neturėjo vieningos nuomonės ir išskyrė tai vienas, tai kitas savybes, kurias laikė esant svarbiausiomis. Nesutapo netgi studentų požiūris į nepažįstamąjį: vieniems jis buvo patrauklus, simpatiškas, kitiems padarė nemalonų įspūdį, dar kitiems jis pasirodė piktas. Pavyzdys iliustruoja ne tik tai, kad išorinės sąlygos veikia netiesiogiai, transformuodamosi per vidines sąlygas – kiekvieno iš mūsų psichinę būseną, mintis, jausmus, bet ir tai, kad mąstymo procesas reikalauja iš mūsų kruopštaus mąstymo operacijų atlikimo.
Taigi, kokios yra tos mąstymo operacijos?
Pagrindinės mąstymo proceso operacijos – tai analizė, sintezė ir apibendrinimas.
Analizė – tai atskirų objekto dalių, elementų, savybių, ryšių išskyrimas. Kitaip sakant – tai pažinimo objekto išskaidymas į atskirus komponentus. Tai tas pat, kas tam tikro mechanizmo išardymas jo pažinimo tikslu. Skirtumas, žinoma, yra esminis, nes mąstymo procese objektas yra suskaidomas tik mintyse. Analizės metu paaiškėja daikto savybių reikšmė:esminės, įdomios ar reikšmingos savybės veikia kaip aktyvūs dirgikliai ir stimuliuoja galvos smegenų žievę.
Sintezė – tai sujungimas mintyse išskirtųjų objekto dalių ir santykių į visumą. Fiziologinis sintezės pagrindas – laikinų nervinių ryšių galvos smegenų žievėje suvedimas.
Nors analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos operacijos, tačiau jos tarpusavyje nenutrūkstamai susiję. Jų ryšys geriausiai išaiškėja pažinimo proceso palyginime, nes pažintis su išorinio pasaulio objektais vyksta palyginimo būdu. Palyginimas – tai jau kelias į apibendrinimą.
Apibendrinimas – tai dar viena i£ svarbių mąstymo operacijų. Apibendrindami du lyginamus dalykus, pirmiausia, žinoma, analizės dėka, mintyse išskiriame tai, kas jiems yra bendra. Apibendrinimą nesunkiai galime suprasti, aptarę dvi sąvokas: ,,tiesiogiai” ir ,,tarpiškai”. Tarpiškumas yra apibendrinimas mąstant, leidžiantis tarpiškai pažinti tai, ko negalime pažinti tiesiogiai. Apibendrinimui šiuo atveju tarnauja žinios iš aplinkos, kurias mes gauname per pojūčius ir kurios, be abejo, yra išorinio pasaulio poveikio į mūsų jutimo organus rezultatas. Apibendrinime dalyvauja sąvoka, išreiškianti bendruosius ir esminius požymius, taip pat ir žodis, kuris įvairiose kalbose turi skirtingus pavidalus.
Apibendrindami, išskirdami, kas daiktams ar reiškiniams yra bendra, galime tai atlikti dviem būdais: a) pagal panašumą; b) pagal esmę.
Bendrumo pagal išorinį panašumą galime rasti ir tarp labai skirtingų daiktų. Pavyzdžiui, į bendrą daiktų klasę pagal spalvą galime apjungti tokius daiktus: vyšnią, bijūną, kraują, žalią mėsą, virtą vėžį. Tačiau jų išorinis panašumas visai neišreiškia minėtų daiktų esminių savybių. Dėl tos priežasties apibendrinimai, padaryti vien išorinių požymių pagrindu, neturi didelės vertės ir gali netgi vesti prie klaidingų išvadų. Esminiai daikto požymiai gali būti nustatyti tik analizės ir sintezės būdu,
Taigi analizė, sintezė ir apibendrinimas padeda nustatyti vidinius) specifinius mąstymo dėsningumus.
Mąstymo proceso, kaip ir bet kokios kitos veiklos vyksmui, yra būtinas poreikis. Todėl, tirdama mąstymą, psichologija taip pat tiria poreikius bei motyvus, paskatinusius žmogų pažintinei veiklai
Mąstymo rūšys
Psichologijoje tradiciškai yra išskiriamos tokios mąstymo rūšys:
vaizdinis, veiksminis ir teorinis – abstraktus mąstymas. Kai kuriose, ypač seniau išleistose psichologijos knygose, mąstymo rūsių yra išskiriama daugiau. Jose, greta jau minėtųjų mąstymo rūšių, galime rasti ir tokias:
intuityvus, vaizdinis – veiksminis, vaizdinis – erdvinis, praktinis, loginis, kūrybinis bei teorinis mąstymas. Pačioje naujausioje literatūroje kitos mąstymo rūšys yra išvedamos iš vaizdinio ir veiksminio. Abstraktus, mokslinis mąstymas yra įgavęs naują pavadinimą – propozicinis mąstymas. Detaliau aptarsime vaizdinio ir veiksminio mąstymo rūšis.
Vaizdinis mąstymas
Vaizdinis mąstymas yra labai tampriai susijęs su suvokimu. Dauguma iš mūsų jaučiame, kad mąstome vaizdais. Kartais mums netgi atrodo, kad mes susigrąžiname praeities suvokimą ar bent jo dalį, ir tai turi įtakos dabarties suvokimo realybei.
Vaizduotė yra panaši į suvokimą, nes jai padeda toji pati smegenų dalis, tačiau suvokimas yra pirminis; vaizduotė – antrinis procesas. Išvada, jog vaizduotei ir suvokimui talkininkauja loji pati smegenų dalis buvo suformuluota ištyrus žmones, kurie patyrė dešiniojo pusrutulio smegenų sužalojimus.
Apie pastaruosius tyrimus detaliau. Žmonės su dešiniojo pusrutulio smegenų pakenkimais gali atmesti arba ignoruoti kairiajame regėjimo lauke atsirandančius vaizdinius. Vyrai gali pamiršti nusiskusti kairiąją veido pusę. Toks vaizdo ignoravimas išsiplečia iki vaizduotės. Žmonės su šiuo sutrikimu, paprašyti mintyse įsivaizduoti jiems gerai žinomą dalyką (pavyzdžiui, didelę parduotuvę) ir pasakyti, kas ir kokia tvarka joje išdėstyta, gali papasakoti tik apie daiktus, esančius kairėje vaizdo pusėje.
Pasirodo, kad smegenų sužalojimas sukelia panašias ir suvokimo, ir vaizduotės problemas. Tą akivaizdžiai rodo pastarųjų metų tyrinėtojų rezultatai. Tyrinėtojai taip pat pateikia duomenų, jog smegenų žievės aktyvumas yra didesnis tuomet, kai žmonės naudojasi vaizduote, užuot atlikę tik žodines užduotis.

Kitas vaizduotės ir suvokimo panašumas yra jų sąlyčio taškas su mažos apimties dydžiais. Tyrinėtojai teigia, kad televizoriaus ekrane matomo paveikslo dydžio suvokimas priklauso nuo jame esančių detalių dydžio. Tačiau žmogaus smegenyse nėra ekrano, ir mokslininkai linkę manyti, kad vaizdiniai atsiranda tarpininkaujant protui, o jų apimtis priklauso nuo detalių kiekio, kurias galime aptikti vaizduotėje.

Kaip vyksta vaizdo kūrimas?
Yra daug pasakojimų apie mokslininkus ir menininkus, kuriančius vaizdinio mąstymo pagalba. Kūrybiškumas itin domina socialinių procesų tyrinėtojus, nes vis daugiau pasigirsta nuomonių, jog visuomenės ateities raktas glūdi mokslo ir technologijų kūrybiniuose sprendimuose bei inovacijose. Dėl tos priežasties tyrinėtojai aiškinasi, kas apsprendžia kūrybiškumą; intelektas, darbštumas, asmenybės auklėjimas ar aplinka.
Kūrybiškumas gali būti analizuojamas kaip proceso produktas arba kaip pats procesas. Mokslininkai, kurie linkę kūrybiškumą identifikuoti pagal sukurtą produktą, pagrindiniu kriterijumi laiko jo vertinimą pagal originalaus darbo ar idėjos kokybę. Tokiu būdu yra vertinamas rašytojų, mokslininkių, architektų, chemikų, gydytojų bei inžinierių darbas.
Šiuolaikiniai kūrybos proceso tyrinėtojai siūlo kūrybinio problemų sprendimo būdą, vadinamą synectika. Synectikos esmė – žvilgsnis į tą pačią problemą, daiktus, žmones, mintis ar jausmus nauju požiūriu. Manoma, kad tokiu būdu įmanomas greitesnis problemos sprendimo prašviesėjimas.
Sakoma, kad, būtent, tokios istorijos geriausiai parodo, ar žmonės turi vaizdinio mąstymo dovaną. Gal jums atrodys Siek tiek neįprasta, bet vaizdinis mąstymas yra itin efektyvus abstrakčiuose moksluose, tokiuose kaip fizika, matematika. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad jis labai retai mąstydavo žodžiais. Savo mintis jis vystydavo naudodamasis terminais ,,daugiau ar mažiau aiškus vaizdas, kurį pasirinktinai galima atgaminti ar sukonstruoti. Vaizdo kūrimo pavyzdį bene aiškiausiai iliustruoja žymaus vokiečių chemiko Frydricho Augusto Kekulės fon Štradonico gyvenimo epizodas.
Mokslininkas norėjo nustatyti benzolo molekulės struktūrą. Vienų naktį. Jis susapnavo gyvatės pavidalo figūrą, kandančią savo uodegą, kuri staigiai susisuko i uždarą kilpą.
Gyvatės pavidalo figūra, pasirodo, buvo benzolo molekulės struktūra. Tai ne vienintelis atvejis, kai užduoties sprendimas buvo rastas sapne;
daugelio mokslininkų problemos išsispręsdavo sapnuose.
Tyrinėtojai pažymi, kad vaizdiniai yra ne tik mokslininkų, bet ir daugelio rašytojų bei dailininkų kūrybos šaltinis. Taigi su vaizdiniu mąstymu yra tampriai susijęs kūrybinis mąstymas.
Veiksminis mąstymas
Veiksminis mąstymas – tai mąstymas veiksmais. Ryškiausias šio mąstymo šalininkas buvo kognityvinės teorijos atstovas, šveicarų psichologas Žanas Piaže (Jean Piaget). Piaže nuomone, vaiko mąstymas darosi sudėtingesnis ir efektyvesnis dėl sąveikos su aplinka. Praktinę veiklą jis laikė svarbiausia kiekvieno vaiko vystymesi. Ikimokykliniame amžiuje, maždaug iki 3 metų, vyraujantis būna veiksminis mąstymas. Vaikas analizuoja ir jungia objektus, su kuriais jis susipažįsta, pagal tai, kaip jis tai atlieka praktiškai, rankomis. Smalsūs vaikai net sulaužo žaislus, norėdami sužinoti, kas yra jų viduje. Šiame laikotarpyje vaikas dar nesugeba atlikti veiksmų mintyse, tačiau pamažu vietoj kiekvieno veiksmo praktinio atlikimo ima juos atlikti viduje. Taip išorinis veiksmas interiorizuojamas. Interiorizavimo dėka vidinis veiksmas virsta to veiksmo vaizdiniu.
Ar veiksminis mąstymas būdingas tik vaikams? Suaugusiojo žmogaus mąstyme taip pat yra veiksminio mąstymo darinių, susijusių su motoriniais sugebėjimais. Pavyzdžiui, mokymasis važiuoti dviračiu, automobiliu.
Tačiau vaikai ir suaugę nuolat patiria naujas sąveikas su aplinka, todėl jie konstruoja ir rekonstruoja turimas žinias apie pasaulį ir taip tobulina mąstymą.
Visi suprantame, kad, spręsdami problemas, siekiame tikslo, tačiau vargu ar suvokiame būdus, kaip jo siekiame? Viskas tarytum paprasta:
siekdami galutinio tikslo, turime jį padalinti Į dalinius tikslus, kol pasiekiame mums visai aiškų lygį. Tai galime pailiustruoti pavyzdžiu.
Sakykime, kad jums reikia apskaičiuoti nežinomo užrakto derinį. Yra žinoma tik tai, kad derinys yra iš keturių skaičių ir, kad, suradus tinkamą numerį, išgirsite spragtelėjimą. Jūsų galutinį tikslas yra surasti reikiamą derinį. Užuot bandę rasti keturis skaičius atsitiktinai, (dauguma žmonių dalina. tikslą Į mažesnius tikslus, kiekviename iš jų stengdamiesi rasti vieną iš keturių skaidų derinio. Pirmasis dalinis tikslas yra surasti pirmą skaičių, ir jūs atliekate štai tokią procedūrą: (ar tai ne veiksminis mąstymas) lėtai sukate užraktą, tikėdamiesi išgirsti spragtelėjimą. Kitas dalims tikslas ~ surasti antrąjį skaičių, ir jūs atliekate vėl tą pačią procedūrą. Taip elgiatės ir su kitais skaičiais, siekdami likusių dalinių tikslų,
Kitas svarbus dalykas – kaip žmonės mintyse įsivaizduoja problemą, nes tai siejasi su pasirengimu ją spręsti. Todėl žvilgterėkime į galimus sprendimo būdus.
Problemos sprendimo strategijos
Tikriausiai nustebsite išgirdę, kad problemų sprendime svarbiausias įrankis yra mąstymas. Stengdamiesi išspręsti sunkią problemą, tyrinėtojai kartais prašo respondentų ne tik mąstyti, bet mąstyti garsiai, o jie patys analizuoja žodinius atsakymus, ieškodami problemos sprendimo strategijos.
Viena iš strategijų yra sumasinti skirtumą tarp dabartinės problemos sprendimo būsenos (situacijos) ir tikslo siekimo būsenos (situacijos), kurioje turi būti surastas galutinis sprendimas. Dar kartą paanalizuokime jau anksčiau pateiktąją situaciją apie užrakto derinio problemą. Faktinė t.y. dabar esama padėtis, nesusijusi su žiniomis apie kurį nors iš keturių skaičių. Dėl to buvo iškeltas mažesnis tikslas – sumažinti skirtumą tarp abiejų tikslų, laikantis nuomonės, kad pirmojo skaičiaus radimas yra mažesnis tikslas. Kai Įgijome žinių apie pirmąjį skaičių, vis tiek liko skirtumas tarp dabartinės ir tikslo siekimo būsenos, ir mes galėsime jį sumažinti tik nustatydami antrąjį skaičių ir t.t. Taigi svarbiausia mintis, kuri liks, sumažinus skirtumą, bus ta, kad mes iškelsime mažesnį tikslą, kurį pasiekę, atsidursime arčiau tikslo.
Kita iš strategijų – ketinimų užbaigimo analizė. Šioje strategijoje dabartinė būsena yra lyginama su tikslo siekimo būsena, norint surasti tarp jų esminį skirtumą, kurio suradimas ir yra vienas iš mažesnių tikslų. Jeigu paaiškėja, kad dabartinė situacijos sprendimo būsena trukdo pasinaudoti šia procedūra, mes suformuluojame naują, siauresnį tikslą, tokiu būdu pašalindami kliūtį.
Pavyzdys. Aš noriu savo sūnų leisti į vaikų darželį. Ar yra esminis skirtumas tarp to, kas yra dabar ir ko aš noriu? Taip. Tai atstumas. Kas galėtų ( kokia procedūra ) pakeisti šį dalyką? Mano automobilis, bet jis nevažiuoja. Ko reikia, kad jis važiuotų? Reikia pakeisti seną akumuliatorių nauju. 0 kur jį gauti? Be abejo, autoremonto parduotuvėje.
Ketinimų užbaigimo analizė yra sudėtingesnė, negu pirmoji – skirtumų sumažinimo, tačiau ji yra patogesnė, nes leidžia veikti netgi tada, jei tik laikinai sumažiname skirtumą tarp dabartinės ir tikslo siekimo būsenos. Pateiktojo pavyzdžio atveju autodetalių parduotuvė yra gal net priešingos krypties strategija, nei vaikų darželis. Autodetalių parduotuvės ieškojimas laikinai net atitolina nuo pagrindinio tikslo, tačiau problemos sprendimui tai yra svarbus veiksmas.
Dar viena iš strategijų yra tikslo siekimas priešinga kryptimi. Ši
strategija ypač rinka matematikos užduočių sprendimui.
Tyrinėtojų nuomone, visos trys minėtosios strategijos yra labai bendro pobūdžio ir, iš esmės, gali būti naudojamos bet kurioms problemoms spręsti. Svarbiausia yra tai, kad visos minėtosios strategijos nereikalauja specifinių žinių, dėl to jomis galima naudotis, kai mažai žinoma apie problemą. Toliau pamatysime, kad, įgijus daugiau žinių, problemoms spręsti pasitelkiamos stipresnės specifinės procedūros.
Problemos pateikimas
Sugebėjimas išspręsti problemą priklauso ne tik nuo strategijos pasirinkimo, bet ir nuo to, kaip mes ją pateikiame. Vienu atveju svarbesnis yra teorinis problemos pateikimas; kitu atveju efektyvesnis būna vaizdo sukūrimas.

Ekspertai prieš naujokus
Yra pastebėta, kad tam tikrose srityse fizikoje, geografijoje, žaidžiant šachmatais) ekspertai sprendžia užduotis kokybiškai skirtingai nei pradedantieji. Tie skirtumai, manoma, atsiranda tiek dėl skirtingų ekspertų ir naujokų problemos įsivaizdavimų, tiek dėl skirtingų strategijų. Pasirodo, kad ekspertai turi daug daugiau specifinių vaizdinių atmintyje, negu jie gali panaudoti iškilusiai problemai spręsti. Patyręs šachmatininkas, vos penkias sekundes žvilgterėjęs į 20 figūrų išsidėstymą lentoje, gali tai puikiai atgaminti;
tuo tarpu naujokas tegali atgaminti tik 7 +- 2 figūras. Ekspertai sklandžiai atsimena, nes besipraktikuodami metų metais jie suformavo atmintyje daugelio įmanomų kombinacijų įsivaizdavimą. Įsivaizdavime, tikriausiai, glūdi šachmatų žaidimo meistriškumas, Šachmatų meistrai įsimena apie 50 000 kombinacijų ir yra išmokę, kaip elgtis, kai tik jos atsiranda lentoje.
Taigi prityręs šachmatininkas, skirtingai nuo naujokų, tiesiog ,,mato” įmanomus ėjimus, apie juos netgi nemąstydamas.
Tyrinėtojai yra pastebėję, kad ekspertai, susidūrę su nauja problema, ją visai kitaip įsivaizduoja, negu naujokai. Geriausia to iliustracija – fizikos uždavinių sprendimas. Fizikas – ekspertas ar fizikos profesorius įsivaizduoja uždavinį tų fizikos dėsnių požiūriu, kurie yra reikalingi sprendimui, tuo tarpu studentai tai daro paviršiaus savybių požiūriu.
Ekspertai ir naujokai taip pat skiriasi pagal strategijų naudojimą. Spręsdami fizikos uždavinius, ekspertai stengiasi taip sudaryti veikimo planą, kad galėtų iškart imtis problemos prieš sudarant lygtis. Naujokai, atvirkščiai, pradeda nuo lygčių, dar mintyse neturėdami bendro uždavinio sprendimo plano.
Panašią situaciją tyrinėtojai yra pastebėję medicinos ekspertų bei naujokų tarpe. Labiau patyrę gydytojai pradeda nuo simptomų ir ieško galimo susirgimo; nepatyrę gydytojai – pradeda nuo ligos ir ieško ją atitinkančių simptomų.
Tyrinėdami problemų sprendimus, mokslininkai vis dažniau naudoja panašumo į kompiuterį metodą. Kartais mokslininkai naudoja savo verbalines žinias pavesdami problemos sprendimą kompiuteriui. Po to jie lygina kompiuteriu gautas išvadas su savo būdu gautomis ir žiūri, ar jos sutampa. Jeigu jos sutampa, kompiuterio programa pasiūlo problemos sprendimo teorinį aspektą. Taigi, manoma esant tam tikro panašumo tarp žmogaus mąstymo ir kompiuterio veiklos. Mąstydami mes naudojamės tam tikrais psichiniais procesais. Jie gali būti ir labai paprasti: tai skaitymas, išvadų darymas, atminties panaudojimas, lyginimas. Tam tikra prasme ir kompiuteris atlieka tuos pačius veiksmus, nes kiekviena programa tai yra detalus instrukcijų rinkinys, kurį mašina turi atlikti tam tikra seka. Be abejo, būtina pabrėžti, kad yra esminis skirtumas, lyginant žmogaus veiklą su kompiuteriu: kompiuteris gali atlikti tik tai, kas yra užprogramuota. Tačiau galėtume pasakyti, jog žmogaus veikla taip pat yra ,,užprogramuota” jo prigimtyje.
Patirtis ir protas rodo žmones esant skirtingus. Būtent, šie skirtumai dažniausiai reiškia ir sugebėjimų skirtumus. Sugebėjimų skirtumai gali būti kokybiniai ir kiekybiniai.

Žmonės, kurie žino savo mąstymo būdą, gali lengviau pasirinkti profesiją. Jei žmogaus mąstymas:
• Žodinis ir skaitmeninis – administratoriai, ekonomistai, vadybininkai galėtų būti.
• Jutiminis ir žodinis mąstymas – gamtininkai, biologai, ekologai.
• Žodinis ir erdvinis mąstymas – fotožurnalistai, redaktoriai.
• Analitinis ir žodinis mąstymas – filosofai, psichologai, kritikai.
• Skaitmeninis ir jutiminis mąstymas – matematikai, chemikai, astronimai.
• Skaitmeninis ir techninis mąstymas – technikai, gamintojai.
• Skaitmeninis ir erdvinis mąstymas – statyba, architektūra.
• Skaitmeninis ir analitinis mąstymas – statistikai, biržos brokeriai.
• Jutiminis ir erdvinis mąstymas – psichometrijos specialistai.
• Jutiminis ir techninis mąstymas – išradėjai, inžinieriai.
• Jutiminis ir analitinis mąstymas – filosofai.
• Erdvinis ir techninis mąstymas – dailidės, statybininkai.
• Erdvinis ir jutiminis mąstymas – skulptoriai, dizaineriai.
• Erdvinis ir analitinis mąstymas – elektronikos inžinieriai.
• Techninis ir analitinis mąstymas – programuotojai, mechanikai, konsultantai.

Leave a Comment