graikų meilės dievai

Jau Senovės Graikijoje mitai turėjo didelę reikšmę žmonių gyvenime. „Mitas-gr. mythos –žodis, be to, padavimas, legenda, sakmė, ypač apie dievus ir didvyrius1“. Mitai valdė žmones. Jie buvo perduodami iš kartos į kartą. Graikai manė, kad mitais reikia tikėti. Mitai pabrėžia svarbiausias visuomenės vertybes ir problemas, nes jie kelia esminius klausimus: iš kur atsirado žmogus, dėl ko gyvena, kaip turi elgtis ir t.t. Žmonės nuoširdžiai tikėjo dievų dangiška kilme. Dievai buvo tokie pat realūs kaip ir žmonės.

Kaip ir kiekviena tauta, graikai turėjo daaug dievų ir deivių, kuriais tikėjo, juos garbino, aukojo
jiems įvairias aukas, nes bijojo dievų nemalonės. Jų manymu, dievai gyveno Olimpo kalne. Vis-
siems dievams vadovavo vienas, visų galingiausiais dievas- Dzeusas. Visi dievai buvo nemirtin-
gi, tačiau ir labai žmogiški: jie mylėjo, neapkentė, pavydėjo ir buvo vieni kitiems neištikimi. Nors buvo jie ir labai galingi, galėjo daug kam pakeisti gyvenimą, daug ką suardyti, tačiau meilės ker-ams buvo tokie bejėgiai, kaip ir paprasti žmonės. Meilės dievai turėdami didelę galią pavergdavo net stipriausius dievus, taarp jų ir Dzeusą.

Taigi graikų mituose sutinkami du pagrindiniai meilės dievai- Afroditė ir Erotas, kurie vaidino gana svarbų vaidmenį tiek žmonių, tiek ir dievų gyvenime.

„Afroditė(gr.Aphroditē), rom.Venera, grožio ir meilės deivė2“. Afroditė gimė iš Urano kraujo (netoli Kipro salos), kuris tiško į

jūrą ir pavirto puta. Ta puta buvo paliesta Dzeuso žaibo. Ne veltui Afroditė reiškia „gimusi iš putos“.Geldutėje atplaukė į Kiteros salą, kur ją pasitiko jaunosios horos. Tačiau kitame mite ji laikoma esanti Dzeuso ir Dionės dukra. Ji turi pačią didžiausią meilės galią. Niekas negali prilygti jos grožiui: „aukšta, liekna, švelnių veido bruožų, auksu vilnijančiais plaukais, vainiku dabinančiais jos nuostabią galvą, Afroditė- grožio ir amžinos jaunystės įsikūnijimas3“. Afroditę nuolat supo žydinčios bei kvepiančios gėlės, čiulbantys paukščiai, nimfos. Jos dėka žemė duoda derlių, žmonės myli vienas kitą, gimdo vaikus. „Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę4“. Meilė valdo tiek dievus, tiek ir žmones. Tačiau jai nepavaldžios trys deivės: Atėnė (išminties, karo ir amatų deivė), Artemidė (medžioklės ir mėnulio deivė) ir Heestija(židinio deivė).
______________________________
1Antikos žodynas. V. Alma littera,1998. P. 333.
2Ten pat. P. 13.
3N.Kunas. Senovės Graikijos legendos ir mitai. K. „Šviesa“,1988. P. 45.
4A.Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. K. „Šviesa“.1995. P. 26.

Vienuose mituose Afroditės vyru yra laikomas Arėjas- karo dievas. „Deivė Afroditė ateina į pagalbą vyrui, kai šis mūšio įkarštyje susitinka su Atėne5“. Su Arėjumi susilaukė Afroditė 5 vaikų: Eroto, Anteroto, Fobo, Deimos ir Harmonijos. Afroditės sūmumi yra laikomas ir Hermafroditas- Hermio ir Afroditės vaikas.

Kituose šaltiniuose „Afroditė- šlubio kalvio Hefaisto žmona, buvusi vyrui neištikima, o vyras ją

ą nutvėręs su Arėjumi6“. Tačiau Hefaistas myli savo žmoną. Jis nukala auksinius vartus Afroditės sodui, apjuosia auksine tvora. Afroditės sodas nepaprastas- „čia viešpatavo amžinas pavasaris.Už tvoros žydėjo amžinai žaliuojantys augalai, nepūtė joks vėjas7“. Afroditė padaro žmones laimingiais, jei jie aukoja ir tarnauja jai. Ji atgaivino menininko Pigmaliono sukurtą statulą, kad ši taptų jo žmona. Tačiau kartais būna ji ir labai kerštinga. Kartą ji įsimylėjo labai gražų jaunuolį –Narcizą. Tačiau jis mylėjo vien tik savo atvaizdą vandenyje, todėl Afroditė nubaudė jį- pavertė gėle.
Dovanodama meilę ir grožį kitiems, Afroditė įsimyli taip pat. Ji mylėjo Kipro karaliaus sūnų Adonį, tačiau medžiodamas mirtinai susižeidė ir mirė. Suradusi Adonio kūna, Afroditė gailiai verkė, pasi-
gailėjo jos Dzeusas ir paprašė Hado, kad išleistų Adonį.Pusę metų gyvena Adonis Hado karalystėje,
o kitą pusę su Afrodite. Nors ir labai mylėjo Afroditė mirtingąjį Anchisą, tačiau nepadarė jo nemirtingu, tačiau padovanojo jam sūnų Enėją. Jos pagrindinis palydovas-Himenajas(santuokos dievas). Jis visur ir visada padeda Afroditei. Jos palydoje sutinkami ir „erotai“(nimfų vaikai), taip pat trys Charitės(žavesio deives), Himeira (Aistra).Afroditės dosnumas begalinis. Ji teikia žmonems ne tik meilę, bet ir grožį. Ji padarė Faoną(dievų keltininką) pačiu gražiausiu vyru iš visų, už jo malonumą, kai jis kėlė Afroditę,pasivertusią sena moterimi, į kitą krantą.Tačiau Afroditė būna ir la
abai apsukri. Norėdama, kad Eridės obuolys, skirtas gražiausiai iš visų, atitektų jai, paperka Parį, pažadėdama jam gražiausią moterį pasaulyje ir atiduoda jam Menelajo žmoną- Heleną.

Afroditės šventu paukščiu laikomas balandis. Šis paukštis simbolizuoja ištikimą meilę. Ne veltui ir jos auksinį vėžimą traukia balandžiai. „Kur tik ji pralekia, ten vešliai pražysta augmenija, laukiniai miško gyvuliai pripranta prie žmonių ir ieško sau poros, o į žmogaus sielą įsiskverbia laimingos meilės šviesa8“.

Afroditė buvo taip pat laikoma ir santuokos deive. Simbolis buvęs vėžlys. „Deivės archaiškumą patvirtina ir garsioji Afroditės juosta, atiduota Herai, kad šioji sugundytų Dzeusą. Juostoje įausti
_________________________
5N.Kunas. Senovės Graikijos legendos ir mitai. P. 45.
6Antikos žodynas. P. 13.
7Imrė Trenčeni- Valdaptelis. Mitologija. V. „Mintis“.1972. P. 162.
8Ten pat.
2
gundantys žodžiai, meilė, troškimas“9.Pamažu Afroditė tampa ne tik deive, kuri teikia vaisingumą, bet ir žaisminga ir viliokiška, kuriai paklūsta visi dievai ir žmonės. Dievai, pakerėti jos grožio, nori Afroditę vesti.

Labiausiai Afroditė buvo garbinama Kipre, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. Jos
šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose. Manoma, kad Kipro salos mieste Pafe stovėjo apie šimtą
Afroditės aukurų. Afroditė valdė ne tik meilę, bet ir jūros bangas. Žmonės tikėjo, kad ji nuramina jūrą ir padeda sėkmingai plaukioti jūroje. Daug šventyklų buvo Korinte, Bojonijoje, Mesenijoje, Kretos Pafe, Kiteroje. Daugelis šalių perėme Afroditės kultą. Finikiečiai at
tnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė. Romėnai taip pat garbino Afroditę, tik kitu pavadinimu- Venera. Afroditės garbei buvo švenčiamos taip vadinamos-Areforijos.Taigi galime daryti išvadą, kad Afroditės kultas buvo labai svarbus ne tik Graikijoje. Kitos tautos, perėmusios jos kultą garbino ją kaip savo deivę. Aukojamos atnašos, statomos šventyklos rodo jos svarbą ir reikšmingumą. Graikams Afroditė buvo viskas: meile, grožis, motinystė, atgimimas ir žydėjimas.

Šalia deivės Afroditės didelę reikšmę turėjo ir kitas graikų meilės dievas- Erotas. „Erotas dar vadinamas ir Kupidonu(lot. cupido-geismas)10 “. Eroto kilme mituose yra dviprasmė. „Kai Pasaulyje viešpatavo chaosas- žiojėjanti tuštuma, vienintelė ir pirmoji veikianti jėga buvo Erotas, arba Meilė11“. Taigi visa ko pradžia buvo Erotas. Tačiau vėliau imta skirti Erotą kaip pirmapradės meilės ir vaisingumo simbolį, nuo Afroditės pagimdyto meilės dievo. Tačiau dažniau mituose pasitaiko Erotas kaip Afroditės ir Arėjo sūnus. Erotas vaizduojamas visur panašiai: „linksmas, išdykęs, klastingas, o kartais ir žiaurus berniukas“12. Dažniausiai jis buna nuogas, su auksiniais sparnais skrieja labai greitai. „Jo rankose- mažytis auksinis lankas, ant pečių- strėlinė su stėlėmis13“. Paleisdamas savo strėles įžiebdavo meilės ugnį įsimylėjelių širdyse. Jis paleisdavo savo strėles taip tiksliai, kad šios niekaip negalėdavo nuklysti į šalį. Afroditės sode tekėjo du šaltiniai. „Viename šaltinyje buvo saldybė, kitame –kartūs nuodai. Erotas vilgydavo savo strėles į abu šaltinius kartu, todėl ne kartą į isimylėjelių širdys įsimaišydavo ne tik nuostabus meilės jausmas, bet ir sielvartas.
__________________
9A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. K. „Šviesa“. 1995. P. 27.
10Antikos žodynas. P. 132.
11N. K. Senovės Graikijos legendos ir mitai. P. 52.
12Ten pat.
13Ten pat.

3
Afroditės sūnus – pati meilė, užpildanti visatą14“.Tačiau Eroto strėlės skrieja tik „į dievų ir iš jų kilusių karalių širdis“15. Paprastų mirtingųjų širdžių jo strėlės nepasiekia. Į mirtingųjų širdis šaudo
Eroto draugai- nimfų vaikai. Taigi Erotas, turėdamas didelę galią, kartais būna ir negailestingas. Kartą jis nubaudė Apoloną (žemdirbystės,gyvulininkystės ir vegetacijos dievą), kad šis pasišaipė iš
Eroto, kai Apolonas, nukovęs pitoną, pasakė, kad Eroto strėlės nieko vertos. „Erotas išsitraukė iš strėlinės dvi strėles. Viena, gimdančia meilę, sužeidė širdį Apolonui, kitą, užmušančią meilę,
paleido į upių dievo Penėjo dukters nimfos Dafnės širdį16“. Meilė buvo be atsako, Dafnė pavirto lauro medžiu, o Apolonas, nors ir labai liūdėjo, turėjo susitaikyti su mylimosios praradimu. Eroto strėlės prasiskverbia į visų širdys. Kartais jis pasiunčia strėles ir į savo motinos Afroditės širdį. Vėlesniuose mituose „Erotas tampa net stipresnis už savo motiną: būdamas mažas berniukas,jis jau valdingai įsakinėja Afroditei.“17. Tačiau Erotas taip pat turi mylimąją. Tai Psichėja –„ žmogaus sielos personifikacija, vedanti žmones į gėrį, o per Erotą ir į palaimą18“. Kaip ir Afro-ditei, taip ir Erotui nepavaldžios trys deives- Artemidė, Atėnė, Hestija. Visur Erotą lydi jo pagalbi-ninkai- charitės, mūzos, nimfų vaikai.Taigi „Erotas skrajoja po visą pasaulį, jaunas, gražus, sėdamas savo strėlėmis tai laimę, tai sielvartą, tai gėrį, tai blogį“19.

Meilės dievas Erotas buvo garbinamas Bojonijoje, kur stovėjo jo garbei pastatyta šventykla.Ten stovėjo archaiškas Eroto formos neapdirbtas akmuo. Buvo ir Praksitelio bei Lisipo sukurtos statu-
los, kuriose Erotas yra žavus jaunikaitis. Eroto kultas buvo taip pat perimtas. Pas romėnus Erotą ati-
tinka Amoras arba Kupidonas. Su Erotu dažnai tapatinamas Potas (aistra).

Kiekvieną dalyką graikai mokėjo ir sugebėjo savo mituose labai gražiai paaiškinti, tarp jų ir meilę. Todėl, turbūt neatsitiktinai buvo sukurti ir meilės dievai, nešantys palaimą, aistrą, grožį, jau-
nystę, kartais sielvartą ar neapykantą. Tačiau visur, kur tik būna meilės dievai, ten visada pasaulyje
slypi galinga ir viską apimanti begalinės meilės jega, kuri sugeba apkerėti tiek žmonės, tiek ir diev-us.

_________________________
14I. T.- Valdaptelis.Mitologija. P. 162.
15Ten pat.
16N. K. Senovės Graikijos legendos ir mitai. P. 29.
17A. V. Antikos mitologijos žinynas. P. 27.
18Ten pat. P. 110.
19.N. K. Senovės Graikijos legendos ir mitai. P. 52.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Antikos žodynas. V., Alma littera, 1998.
2. N. Kunas. Senovės Graikijos legendos ir mitai. K., Šviesa. 1988.
3. Imrė Trenčeni- Valdaptelis. Mitologija. V., Mintis. 1972.
4. A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. K., Šviesa. 1995.

Leave a Comment