„Mano sieloj rimta ir iškilminga rašant man laimės žodį.Rodos daugybė vaikučių garbanotom galvutėm, mėlynakių apspinta mane ir verksmingais žvilgsniais bei riedančiom ašarėlėm prašo manęs: „Duok mums laimės, mes taip alkstam!“O už jų pasirodo kiti veidai, suvyte ir išvagoti, ir jų drumstas ir atbukęs žvilgsnis tarsi sako: „ Nekalbek apie tai, laimės visai nėra!“Bet juos vėl nustumia malonūs, meile spinduliuoją vaikučių veidai, o jų viltingos akutės sakyte sako: „Kalbėk, kalbėk apie laimę!“ Sakyk. Ką turim daryti, kad liūdnais laikais jos turėtume ir susikurtumėm!””
TEISĖ BŪTI LAIMINGU
Rodos, nereikėtų nė kalbėti apie laimės reikalingumą. O vis dėlto yra kitaip. Teisė būti laimingu mūsų laikais niekinama ir žudoma. Tikrosios laimės reikšmės nebematoma, nors laimės trokštama labai karštai, jos siekiama pašėlusiai. Vieniems Laimė – saldus gyvenimo paskaninimas, retas kąsnis , gavus godžiai nuryjamas, arba brangus vynas. Kurį tik turtingieji gali gerti, ar pagaliau iškilniųjų gyvenimo papuošalas. Kiti su panieka kalba apie laimę. Tai esą saldainiai panelėms i vaikinams. Jie pridengia savo veidą pasaulio liūdesio skraiste ir tatiasi esą dvasios didžiūnai ar daug patyrę žmonės. Yra ir kuklių žmonių, kurie kiekviename laimės lašelyje mato pasislėpusį tikėjimo ir pamaldumo priešą. Bet daug daugiau yra tų, kurie tikėjimo ir pamaldumo nepakenčia, nes tame mato laimės slopinimą.O vis dėl to laimė yra gyvenimo reiškinys, gyvenimo jėga ir gyvenimo vertė. Kiekvienas žmogus trokšta laimės ir turi teisę būti laimingu. Laimė yra reikalinga kūno ir sielos sveikatai, kūno ir dvasios gyvybei bei tikejimui.Laimė žmogui yra kaip saulės šviesa augalui. Tai nėra vien poetiškas pasakymas. Juk regime, kaip laimė gyvina, o liūdesys marina. Jau vaiką rūpestis slegia, o linksmumas, laimė jį nušviečia ir atgaivina. Sergant, negaluojant linksmumas, laimė stebūklus daro. Išmintingi gydytojaitai žino ir brangina šiuos sielos vaistus.
Anglų gydytojas Veberis (Weber) mokymąsi džiaugtis vadina svarbiausiu sveikojo gyvenimo reiškiniu. O laimę ir džiaugsmą laimėti ir išlaikyti esą galima tik turint griežtą pareigos jausmą ir pažabojus aistras. Daugiausia tam padedanti valia. Sielos būsenos įtaką kūnui jis aiškina taip: laimė ir viltis skatina kvėpavimą, gausiau plukdo kraują į smegenis ir tuo būdu geriau maitina nervų ląsteles. Dvasinė sloga susilpnina kvėpavimą ir širdies veiklą, turkdo kraujui plaukti į smegenis ir sukelia kūno veiklos sutrikimus. Taip laimė veikia kūną ir dvasią: išplečia krūtinę, palengvina širdies darbą, lygiai kaip kvėpavimas tyrame kalnų ore, ir taip pagyvina visą dvasios gyvenimą. Tada žmogus nepažįsta ligų, o jei ir tenka susirgti, ligą lengvai nugali.Laimė – tai tyras oras kūno ir dvasios gyvybei. K. Kolumbą ir jo nusiminusią įgulą iš visiškos nevilties ir begalinio nuovargio staiga atgaivino sasafraso laurų kvapas, kurį atnešė vėjas iš sausumos. Taip daznai atgaivina ir sugyvina laimės kvapas. Tikroji laimė, kuri teka iš skaidraus šaltinio, yra gyvybės gaivintoja, neįkainojama auklėjimo jėga, stipri darbo pdėjėja ir svarbus visuomeninis veiksnys. Bet tik tikrasis dvasios, o ne juslių dziaugsmas.Kartais laimė žmogui suteikia dvigubai jėgų, kilnina jo norus ir veikimą, daro jį tvirtą ir drąsų. Laimė dažnai paskatina ryžtis dideliems sumanymams ir kilniems darbams. Ji padeda lengvai nugalėti sunkumus ir kliūtis. Ji kilnina, ragina siekti gėrio, grožio ir tiesos, sulaiko nuo žemo gyvuliško gyvenimo ir žadina tyrus palinkimus. Ji teikia malonumo. Ji artina zmones, skatina juos draugautiir audžia draugiškumo ryšius.Laimė išliko ir maitina šviesiąsias pažiūras ir gena tamsiąsias. Jau tai yra didelis nuopelnas. Teisingai sako Emersonas, kad šviesių pažiūrų žmonės pajėgūs ir darbingi, o tamsiosios pažiūros griauna veiklių jėgų sandermę.Be laimės negali gyveni nė vienas žmogus. Be laimės negali gyventi ir krikščionis. Net tas, kuris eina tobulybės keliu. Linksmų, laimingų ir malonių žmonių daug daugiau tarp tikinčiųjų nei tarp netikinčiųjų. Daug laimingų žmonių randamę tarp šventųjų. Daug skaidriau tviska laimė tikinčiųjų rašytojų , poetų, menininkų kūriniuose nei tų, kurie laikomi naujojo meno ir naujosios literatūros atstovai. Naujojoj literatūros istorijoj regim daugybę laimės priešų ir tamsiųjų pažiūrų skleidėjų .Laimė naudinga darbams. Ji padeda lengviau pakelti vargus, suprasti jų sunkenybes. Ir lengviau surandamos priemonės tikslui pasiekti. Susirūpinęs susigraužęs žmogus netinka darbui. Visa jį atstumia ir erzina. Jis negali nė mažiausios sunkenybės nugalėti. Jis turi darbą mesti. Arba jo darbas turi neskaidraus vidaus žymių.Jeigu būsimes laimingi, mums nieko neatsitiks ne laiku. Niekas mūsų neišmuš iš pusiausvyros. Nors ir kokia pareiga mus netikėtai užkluptų, nors ir kokie nenumatyti priešingumai mums kliudytų, nors ir kokios pagundos stengtųsi mus įkaitinti, visa atrodo vietoj: taip reikia. Nėra šešėlio mūsų sieloj, kur galėtume niurnėdami sėdėti. Džiaugsmo malonė spindi kaip didelė saulė gražią dieną.Laimė suteikia dvasios laisvę, be kurios malonės priemonės tampa kliūtimis, sakramentai – patarnavimu, pamaldumas – abejingumu, o tvarka – vergo grandine. Laimė nera susilaikymo priešė. Priešingai: susilaikymas ir jo griežtumas bendruja su džiaugsmu.Laimė – tai laivo burės. Kas moka jomis naudotis, pagauna ir priešingą vėją, ir kelionė darosi greitesnė. Tikra ir tyra laimė yra tokia pat auklėtoja kaip ir kentėjimas. Ir gal net reikalingesnė už kentėjimą.LAIMĖS ŽUDYTOJAI
Naujoji kultūra laimei yra ne tik nepalanki, bet netgi jį savo veikimu griauna.
Tiesa, sparti techninė pažanga ir išradimai tam tikrais atzvilgiais darbą palengvino ir sunkiausias darbo naštas užkrovė mašinai. Gyvenimo sąlygos, maistas, išorinis žmonių gyvenimas pasikeitė, pagerėjo. Bet šią pažangą žgožia viena visus žmones sukrečianti pasekmė. Dėl to naująjį gyvenimą pradėjo slėgti baisi įtampa, kuri grėsė sutriuškinti. Atrodo, kad garas, elektra ir vosps kitos žmogaus tarnybai palenktos jėgos pradėjo žmogui keršyti. Žmogus ėmė karščiuotis, skubėti, nebeteko kūno ir dvasios ramybės. Šis įtampos kupinas gyvenimas užtraukė ypatingą naują ligą, kuri yra džiaugsmo žudytoja. Ta liga yra neurastenija, arba nervingumas. Ji žudo visą žmoniją. Ji graužia kūno, dvasios ir doros gyvenimą. Dėl jos kenčia visuomeninis gyvenimas. Ir greta pagerintų sąlygų, valstybinės ar artimo meilės globos regim tiktai apgailėtinas sąlygas, kurias užtraukia naujoji pramonė didelei žmonijos daliai. Nėra reikalo aprašinėti kai kurių darbininkų ir darbininkių šeimų gyvenimo. Nėra reikalo keliauti po naujuosius milžiniškus fabrikus, kad susipažintum su ėdančiu ir nuobodžiu darbu tvankiame fabrikų ore, karštoj gao katilų aplinkoj, aidint šiurpiai žvangančių kūjų, ūžiančių ratų, tarškančių staklių muzikai. Nėra reikalingi ypatingi mokslai, kad suprastum, išbalusius veidus. Viena aišku: juose bus visko, tik ne laimės. Nenuostabu. Naujoji pramonė plačiu mastu pakeitė ir pablogino darbo rūšį. Tai yra labai nemoaloni darbo padalijimo pasekmė. Nors taip laimėti techniniai teigiamumai ir dideli, bet sielos ir dorovės nuostoliai didesni. Tokiu būdu žmogaus darbas pasidaro besielis, bedvasis. Tas darbas nesiekia visumos, jis tik knibinėja tą pačią menką dalelę. Tai, sakytum, vergo darbas. Nepastovumas, varžančios, nepatogios, nepakaknkamos didmiesčių butų sąlygos neleidžia išsiskleisti šeimos gyvenimo laimei ir nuoširdumui. O tas gyvenimas ir be to turi priešų. Kur ta šeimos vieningumo ir šeimos jausmo ugnis dega, kiek daug laimės ji spinduliuoja, kokia šilta ir jauki aplinka ten plūsta. Kur ji užgesusi, kaip ten šalta ir nemiela.LAIMĖ IR JAUNIMAS
Tenka karčiai nusiskųsti, kad dėl laimės stokos šiandien kenčia net vaikai ir jaunimas, kuriems juk džiaugsmas reikalingas kaip kasdieninė duona, kaip gėlelei saulės šviesa, kaip bitelei žiedadulkės. Statistiniu duomenų neturim. Bet kas pažįsta vaikų sielą, kas atidžiai stebi to mažojo pausaulio gyvenimą ir darbą, kas moka skaityti vaikų veiduose ir jaunuoliu akyse, tas žino, kad jiems džiaugsmo stinga. Kas vaikams ir jaunimui yra atidavęs savo širdį, tas su giliausiu liūdesiu turi nusiskųsti, kad šiais mūsų liūdnaisiais laikais taip dažnai, dažniua net nei prieš kelis dešimtmečius, jaunų žmonių pasaly tenka susidurti su žinojimo persisotinimu, apkartimu, nepasitenkinimu, žiaurumu, begėdiškumu, pagaliau ypatingais nedorumais ir nusikatimais, net savižudybėmis. O saulėtos laimės ir giedrumo, kurie spindi iš akių ir kaista širdyse, daug mažiau, negu būtų galima norėti. Bet ar labai tai stebina, jeigu jau ir šeima – bendruomenės, valstybės ir Bažnyčios branduolys – pradeda irti ir šimtams vargšų vaikų tai jau nėra nei priegloba, nei laimės sodas? Šimtai neturtingų motinų – motiną ypač reikia prisiminti, kalbėti apie vaikų laimę, – jau neturi laiko jų priežiūrėti: joms reikia eiti į fabriką. Šimtai turtingų motinų taip pat neturi laiko savo vaikams: jos užima „visuomenines pareigas“, jos turi dirbti visuomenės darbą, jos turi tai šiame, tai kitame suvažiavime sakyti kalbas. Vargšai fabriko darbininko ir fabriko darbininkės vaikai. Vargšai moderniųjų, išsilavinusiųjų, kalbas sakančių, knygas rašančių motinų vaikai. Vargšai didmiesčių vaikai, kur niekad neužklysta kupinas laimės saulės spindulys, kur pažįstama tik džiaugsmai tekantieji iš kanalų purvo, iš kloakų nuodėmių. Iš nedžiugios vaikystės mažasis pilietis pereina į mokyklą, o čia jam atsiveria naujas pasaulis, deja, dažnai džiaugsmu ne gausesnis. Modernioji mokykla, ypač pradžios mokykla, yra moderniosios visuomenės lėliukė, lepūnėlis. Abejoti jos tobulumu, reikalauti jos pažangos – tai įžeisti didenybę, už ką baudžiama sunkaiusia bausme ir garbės atėmimu. Pastaruoju metu gausėja balsų prieš moderniąją mokyklos pakraipą, ir jie pasigirsta ir is nelauktos pusės.
Hilti savo plačiai skaitomoj knygoj „Laimė“: „Atsiskaityti su mokykla tikrai teks. Paklauskim kartą: ką mokykla duoda ir ką ji iš kūno jaunumo dalį. Ji atima mūsų didelę linksmos jaunystės ir kūno jaunumo dalį. Ji atima mūsų didelę linksmos jaunystės ir kūno jaunumo dalį. Ji atima mūsų kūdiška tikėjimą ir mūsų įgimtą laisvę. Ji verčia bendrauti su blogais žmonėmis ir bloga aplinka. Ji sunaikina, kiek tik įmanoma, savitumą ir kūrybingumą. Ji moko mus daugelio vėlesniam mūsų gyvenimui nereikalingų, net klaidingų dalykų… bet duoda ir daug reikalingų bei naudingų žinių, taip pat naudingą bendravimą su kitais žmonėmis ir luomais, pagaliua, geriausiu atvėju, nuolatinį palinkimą į atskirus mokslus.“ Sprendimai griežti , galbūt net iš dalies per griežti. Čia išreikšti skundai ne visur atitinka tiesą. O gerosios įtakos, kurios tvarkingoj mokykloj supa vaiką, sielos ir širdies auklėjimas, kuriuos ir šiandien moka perteikti uolus tinkamas mokytojas, per menkai įvertintos ar tik kaip išmintys nurodytos. Bet viena yra tikra; kol viešpataus nelemtas žinių perteikimo garbinimas ir būdo bei valios lavinimo niekinimas, kol į mokyklos rėmus bus spraudžiama vis daugiau žinių, kol „moderniojo kalimo ir egzaminų sistemos beprotystė“ visa bus apėmusi, pavojus bus didelis, kad ir mokykloje protas bus visa, o širdis – niekas, žinių perteikimas – visa, būdo auklėjimas – niekas, ir geriausios mokyklos jėgos, geriausias rūpestis, geriausios pastangos bus eikvojama pirmiesiems dalykams. Ir jeigu vadinamajai pažangiajai krypčiai pasisektų tikybą iš mokyklos visai išstumti, tai blogosios tos linkmės padariniai būtų baisūs. O visa tai kelia pavojų ir vaiko laimei, nes laimė yra širdies dalykas ir gauna atramą tik gerame būde, kur gali toliau klestėti. Pavojus laimei iškyla ir tada, kai mokytojai ir auklėtojai – šis atvėjas retas, bet vis dėlto pasitaiko – mano, kad lazda, tai stebūklingoji auklėjimo ir mokymo lazdelė, kai jų svarbiausias darbas yra mušimas, kai jie muša vaikus, lenktyniaudami su tėvais. Ir taip galima pasiekti, kad laimė bus išmusšta iš vaikų širdžių, kad noras mokytis, noras dirbti, valios jėga, pasitikėjimas ir pagaliau kiekvienas geresnis pasiryžimas vaiko širdelėje bus užmuštas ir joje tepasireikš atkaklumas, pyktis, įsiutimas, niekingumas ir nedorumas. Toks auklėjias įeina į dangun šaukiančių nuodėmių skaičių: jis pažemina vargšus. Bejėgius, beginklius. Bet tų niekinamų vaikų balsas skundžia danui jų kankintojus, ir dangaus Tėvas tai girdi. Jis tiems laimes žudytojams duos suprasti, kad jie suteiktą jiems galią neturi išnaudoti žiaurumui, kad jų uždavinys turi būti jaunus medelius globoti, stiprinti, leisti iems vystytis, o ne beprotiškai juos plakti, iki bus sutiuškintas paskutinis vaisiaus pumpuras, išniekintas paskutinis džiaugsmo žiedas.Būti laimingu žmogui įgimta ir natūralu. Bet vis dėlto tikrosios laimės mūsų laikais yra nedaug. Jeigu taip nebūtų, žmonija gyventu puikiausioj harmonijoj, kaip kokiame rojuje. Ir gimimas, ir gyvenimas, ir mirtis būtų kaip mieli dangiškų sąskambių aidai. Dėl ko ta mūsų laikų laimė netikra? Dėl to, kad dažniausiai teka iš ne visai tyrų šaltinių/ iš jų vaisių juos pažinsi, – visi tą žodį žino. Bet jeigu po paragautos laimės pasidaro kartu ar skaudu – tai netikra laimė. Tai pakaitalas.