Francas Šubertas(1797-1828)
Francas Šubertas gimė 1797 metais sausio 31 dieną. Šubertai nebuvo gryni vieniečiai, bet kilę iš Austrijos Silezijos. Šuberto tėvas iš ten ir atvyko į Vieną. Šubertų giminėje gyvavo tradicija dirbti mokykloje. Tėvas buvo entuziastingas mokytojas, du Franco broliai – taip pat, o viena jo sesuo ištkėjo už mokytojo. Apskritai daug kompozitorių yra kilę iš mokytojų šeimų. Francas Šubertas pirmąsias smuiko ir fortepijono pamokas gavo iš tėvo. Mokytis sekėsi jam taip lengvai, kad jis dar visai mažas jau muzikuodavo kartu su visais namiškiais. Kiekvieną sekmadienio popietę namuose būdavo grojama. Daugiausia Šubertai grodavo kamerinius kūrinius, taciau kartais ryždavosi atlikti ir kokią simfoniją. Francas Šubertas buvo trumparegis, nedidelio ūgio, kuklus ir drovus jaunuolis. Jam didelį džiaugsma teikdavo Haidno, Mocarto, Bethoveno muzika Francas turėjo gerą balsą, todėl jį priėmė į rūmų chorą. Garsusis Antonijus Saljeris, pastebėjęs didelius berniuko gabumus, ėmėsi jį mokyti kompozicijos. Greit paaiškėjo, kad drovusis mokinys yra kartu nepaprastai užsispyręs: jis kūrė dainas pagal vokiečių poetų žodžius ir jokiu būdu nenorėjo rašyti puošnių itališko stiliaus arijų, kaip kad reikalavo mokytojas. Vienuolikmetis Francas tapo rūmų kapelos dainininku. Jis atejo į tą patį chorą, kuriame anksčiau buvo dainavęs Jozefas Haidnas ir kurį mes šiandien žinome kaip Vienos berniukų chorą. Ilgainiui berniuko balsas ėmė skambėti nebe taip skaidriai ir pradėjo, kaip kad paprastai būna paaugliams, keistis. Teko atsisveikinti su choru ir pagalvoti, kuriuo keliu eiti toliau. Berniukas labai daug kūrė, ir prityrę mokytojai ir muzikantai kalbėjo jį turint nepaprastų gabumų. Tačiau tėvas žinojo: norint būti muzikantu, reikia turėti miklumo, pasitikėjimo savimi, atkaklumo, na, ir imponuojančią išvaizdą. Jis neabejojo, kad jo nedrąsiam, droviam ir neišvaizdžiam sūnui ši profesija gali atnešti tik skudurą, vien nusivylimus ir rūpesčius. Tėvas nutarė parūpinti Francui mokytojo vietą savo mokykloj, o paskui ir visą mokyklą į jo rankas.
Šubertas nenoriai dėstė muziką jaunesniųjų klasių mokiniams, mieliau jis klasusėsi muziko ir, svarbiausia, kūrė, kūrė, kūrė. Dainos, chorai, sonatos, kvartetai…. Jo siela buvo kupina melodijų, jis nespėdavo jų užrašyti. Vien tik per 1815 metus jis sukūrė šimtą penkiasdešimt dainų. Ir kiekviena iš šių dainų – įdomi, nauja, nepanaši į kitus. Darbas mokykloje rodėsi nepakenčiamas. Ir štai atėjo diena, kai nedrąsusis jaunuolis paliko gimtuosius namus. Tad buvo skausmo ir laimės diena. Skaudi išsiskyrimo su savaisiais valanda – ir laisvės, kūrybos džiaugsmas. Mylimos motinos mirtis jį pašaukė namo. Tačiau tėvas nebuvo pamiršęs savo noro ir kalbino sūnų pasilikti. Jaunuolis vėl išėjo iš namų, šį kartą visam laikui. Tai įvyko 1822 metais. Tada jis sukūrė savo vienintelį jaudinamą kūrinį prozą, pavadintą „Mano sapnas“ Šubertas neturėjo kilmingų globėjų. Vienintelis įtakingas pažįstamas, galėjęs padėti, buvo rūmų kompozitorius Saljeris. Tačiau Šubertas, būdamas skirtingų pažiūrų dėl muzikos, nenorėjo prašyti jo paromos. Tas švelnus, nedrąsus žmogus buvo labai išdidus. Jis nekoncertavo viešai. Apie jį nieko nebuvo žinoma rūmuose. Leidėjai, matydami Šuberto nepraktiškumą, už jo kūrinius mokėjo skatikus, nors patys, juos leisdami, susikrovė ištisus turtus. Dažnai jam stokojo pinigų užmokėti už kambarį, daugumą savo kūrinių jis rašė be instrumento, nes ilgą laiką neturėjo savo fortepijono. Jis neturėjo pinigų padoriam rūbui įsitaisyti, gana dažnai jis dienų dienas maitindavosi vien džiuvėsiais ir kava. Jo sveikata pašlijo. Ir kai 1828 metų rudenį jis susirgo šiltine, gyditojai nepajėgė jo išgelbėti. Tėvas sakė tiesą – muzikanto profesija Šubertui atnešė tik sielvartą, skurdą, rūpesčius ir nedavė jam nei garbės, nei pasisekimo, nei gero gyvenimo. Tačiau jam laimę teikė kitkas: muzika, draugystė. Šubertas turėjo ištikimų draugų – dainininkų, poetų, artsitų, tokių pat „nevykėlių“, kaip ir jis, ir taip pat, kaip jis, visą amžių mylėjusių muziką ir poeziją – žmonių, persiėmusių pažangiomis idėjomis ir jaučiančių grožį.