Francas Šubertas(1797-1828)
Francas Šubertas gimė 1797 metais sausio 31 dieną. Šubertai nebuvo gryni vieniečiai, bet kilę iš Austrijos Silezijos. Šuberto tėvas iš ten ir atvyko į Vieną. Šubertų giminėje gyvavo tradicija dirbti mokykloje. Tėvas buvo entuziastingas mokytojas, du Franco broliai – taip pat, o viena jo sesuo ištkėjo už mokytojo. Apskritai daug kompozitorių yra kilę iš mokytojų šeimų. Francas Šubertas pirmąsias smuiko ir fortepijono pamokas gavo iš tėvo. Mokytis sekėsi jam taip lengvai, kad jis dar visai mažas jau muzikuodavo kartu su visais namiškiais. Kiekvieną sekmadienio popietę namuose būdavo grojama. Daugiausia Šubertai grodavo kamerinius kūrinius, taciau kartais ryždavosi atlikti ir kokią simfoniją. Francas Šubertas buvo trumparegis, nedidelio ūgio, kuklus ir drovus jaunuolis. Jam didelį džiaugsma teikdavo Haidno, Mocarto, Bethoveno muzika Francas turėjo gerą balsą, todėl jį priėmė į rūmų chorą. Garsusis Antonijus Saljeris, pastebėjęs didelius berniuko gabumus, ėmėsi jį mokyti kompozicijos. Greit paaiškėjo, kad drovusis mokinys yra kartu nepaprastai užsispyręs: jis kūrė dainas pagal vokiečių poetų žodžius ir jokiu būdu nenorėjo rašyti puošnių itališko stiliaus arijų, kaip kad reikalavo mokytojas. Vienuolikmetis Francas tapo rūmų kapelos dainininku. Jis atejo į tą patį chorą, kuriame anksčiau buvo dainavęs Jozefas Haidnas ir kurį mes šiandien žinome kaip Vienos berniukų chorą. Ilgainiui berniuko balsas ėmė skambėti nebe taip skaidriai ir pradėjo, kaip kad paprastai būna paaugliams, keistis. Teko atsisveikinti su choru ir pagalvoti, kuriuo keliu eiti toliau. Berniukas labai daug kūrė, ir prityrę mokytojai ir muzikantai kalbėjo jį turint nepaprastų gabumų. Tačiau tėvas žinojo: norint būti muzikantu, reikia turėti miklumo, pasitikėjimo savimi, atkaklumo, na, ir imponuojančią išvaizdą. Jis neabejojo, kad jo nedrąsiam, droviam ir neišvaizdžiam sūnui ši profesija gali atnešti tik skudurą, vien nusivylimus ir rūpesčius. Tėvas nutarė parūpinti Francui mokytojo vietą savo mokykloj, o paskui ir visą mokyklą į jo rankas.
Šubertas nenoriai dėstė muziką jaunesniųjų klasių mokiniams, mieliau jis klasusėsi muziko ir, svarbiausia, kūrė, kūrė, kūrė. Dainos, chorai, sonatos, kvartetai…. Jo siela buvo kupina melodijų, jis nespėdavo jų užrašyti. Vien tik per 1815 metus jis sukūrė šimtą penkiasdešimt dainų. Ir kiekviena iš šių dainų – įdomi, nauja, nepanaši į kitus. Darbas mokykloje rodėsi nepakenčiamas. Ir štai atėjo diena, kai nedrąsusis jaunuolis paliko gimtuosius namus. Tad buvo skausmo ir laimės diena. Skaudi išsiskyrimo su savaisiais valanda – ir laisvės, kūrybos džiaugsmas. Mylimos motinos mirtis jį pašaukė namo. Tačiau tėvas nebuvo pamiršęs savo noro ir kalbino sūnų pasilikti. Jaunuolis vėl išėjo iš namų, šį kartą visam laikui. Tai įvyko 1822 metais. Tada jis sukūrė savo vienintelį jaudinamą kūrinį prozą, pavadintą „Mano sapnas“ Šubertas neturėjo kilmingų globėjų. Vienintelis įtakingas pažįstamas, galėjęs padėti, buvo rūmų kompozitorius Saljeris. Tačiau Šubertas, būdamas skirtingų pažiūrų dėl muzikos, nenorėjo prašyti jo paromos. Tas švelnus, nedrąsus žmogus buvo labai išdidus. Jis nekoncertavo viešai. Apie jį nieko nebuvo žinoma rūmuose. Leidėjai, matydami Šuberto nepraktiškumą, už jo kūrinius mokėjo skatikus, nors patys, juos leisdami, susikrovė ištisus turtus. Dažnai jam stokojo pinigų užmokėti už kambarį, daugumą savo kūrinių jis rašė be instrumento, nes ilgą laiką neturėjo savo fortepijono. Jis neturėjo pinigų padoriam rūbui įsitaisyti, gana dažnai jis dienų dienas maitindavosi vien džiuvėsiais ir kava. Jo sveikata pašlijo. Ir kai 1828 metų rudenį jis susirgo šiltine, gyditojai nepajėgė jo išgelbėti. Tėvas sakė tiesą – muzikanto profesija Šubertui atnešė tik sielvartą, skurdą, rūpesčius ir nedavė jam nei garbės, nei pasisekimo, nei gero gyvenimo. Tačiau jam laimę teikė kitkas: muzika, draugystė. Šubertas turėjo ištikimų draugų – dainininkų, poetų, artsitų, tokių pat „nevykėlių“, kaip ir jis, ir taip pat, kaip jis, visą amžių mylėjusių muziką ir poeziją – žmonių, persiėmusių pažangiomis idėjomis ir jaučiančių grožį. Draugai visuomet eidavo išvien, sunkią valandą pagelbėdavo vienas kitam.Šubertas buvo savo draugų numyletinis. Draugai platino kūrinius, perrašinėjo rankraščius, vaikščiodavo pas leidėjus, organizuodavo pažįstamų namuose koncertusir kviesdavo į juos klausytojus. Tik draugų dėka Šuberto muzika pamažu pradėjo įgyti vieniečių simpatijas. Ypač daug prie Šuberto muzikos išpopuliarinimo prisidėjo žinomas dainininkas Foglis, kurį žavėjo savotiškos ir paprastos dainos:Foglis jas dainuodavo kiekviename koncerte, Ir Šubertas, lig tol niekur, be Vienos apylinkių nekeliaudavęs, leidosi su Fogliu koncertinėn kelionėn po dainininko gimtinę – Aukštutinę Austriją – ir net jam akomponuodavo. Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau išgarsėjęs puikių dainų atorius, Šubertas vis labiau linko i orkestinę kūrybą. Jis rašė: „ aš daugiau nieko nenoriu girdėti apie dainas, dabar aš galutinai ėmiausi operų ir simfonijų.“ Iš visų kompozitorių Šubertas labiausiai vertino savo vyresnįjį amžininką – Bethoveną. Jis atkakliai kopė į didžiojo Bethoveno simfoninnės muzikos aukštybes. Daug metų jis gyveno tame mieste, kur ir Bethovenas, vaikščiojo tomis pat gatvėmis, kuriomis mėgo vaikščioti Bethovenas, dažnai matydavo jį iš tolo, bet neišdrįsdavo prieiti, prakalbinti. Kada pagaliau ryžosi ir nutarė Bethoveną aplankyti, pasirodė, kad šis jau miręs. Kas žino ko būtų pasiekęs Šubertas, jei ne ankstyva mirtis. Jis dirbo labai daug ir labai daug ko nespėjo padaryti. Bethovenas, turėdamas trisdešimt dvejus metus, buvo sukūręs dvi simfonijas, o Šubertas, dar nesulaukęs tokio amžiaus – devynias. Dabar labai megstama Šuberto „ Nebaigtoji“ simfonija. Ji beturi dvi dalis. Yra išlikę ir trečios dalies matmenys, bet tik matmenys. „Nebaigtojoje simfonijojeŠubertas išreiškė trapią svajonę ir neramų liūdesį, ir šviesią viltį, ir žiauraus gyvenimo negandus. Melodija kinta, čia ji skamba lyg tylus, slaptingas šnabždesys, čia lyg lėta skambi daina. Antrojoje dalyje – mažiau liūdesio, daugiau ramaus susimąstymo, vyriškumo, kartais net – lyg ir džiaugsmo akimirkų… Melodija iš lengvo nutyla, ir lieka šviesus susimąstymas… Pats Šubertas niekada negirdėjo savo „Nebaigtosios“ simfonijos atliekamos orkestro. Simfonijos partitūra jis padovanojo Graco miesto draugijai, bet ji užsimetė ir tik po daugelio metų nuo kompozitoriaus mirties, 1865 metais, atsitiktinai vėl atsirado. Paskutinioji – Devintoji Šuberto simfonija, kaip ir nemaža kitų kūrinių, iki šiolnesurasta. Šubertui gyvam tebesant, nei vienas leidėjas neišspausdino jo simfonijų, nei vienas orkestras nesusidomejo jo simfoniniais kūriniais. 1962 metų spalio mėnesį maskviečiai muzikos mėgėjai sulaukė džiauksmingo įvykio. Vienas geriausių mūsų laikų pianistų, Lenino premijos laureatas Emilis Gilelsas, pirmą kartą atliko su orkestru Šuberto „Fantaziją“, skirta naminiam muzikavimo keturiomis rankomis. Koncertuose niekada negrojama fortepijonu keturiomis rankomis. Todėl Šuberto „Fantazija“ f-moll, vienas ryškiausių ir poetiškiausių jo kūrinių, plačiajai publikai buvo visiškai nežinoma. Tarybinis kompozitorius D.B. Kabalevskis, išsaugodamas Šuberto muziką, sugebėjo parašyti naują partitūrą – solinę fortepijono partiją ir orkestrinį akompanimentą.Šuberto muzika, jo dainos – tai jis pats, jo švelni, jautri širdis, jo dziaugsmai ir kančios, jo svajonės ir viltys…
Ferencas Listas(1811-1886)
„Mano fortepijonas man tas pat, kaip jūrininkui – fregata, arabui – žirgas, maža to – iki šiol jis buvo mano antrasis „aš“, mano kalba, mano gyvenimas! Jis saugo visa tai, kas jaudino mano sielą jaunystėje; jam aš patikiu visas savo mintis, svajas, kančias ir džiaugsmus.“
Taip kalbejo didysis vengrų kompozitorius Ferencas Listas. Jis pirmasis atskleidė neribotas fortepijono galimybes. Listas „pavertė“ fortepioną į orkestrą, grodamas Bethoveno simfonijas, Mocarto, Berliozo, Vagnerio, Verdžio operų fantazijas. Listo fortepijonas dainuodavo Šuberto dainas ir tarytum pavirsdavo vargonais, kada pianistas grodavo Bacho fugas. Listas perkėlė fortepijona iš kambarių, iš salių į koncertinę estradą. Jis pirmasis išdrįso pasirodyti koncerte vienas, kelias valandas grodamas fortepijonu. V. V. Stasovas yra pasakęs: „Listas pirmasis parodė, ką galima išgauti iš fortepijono.“Listas įžvelgė didžią fortepijono ateitį – tuo metu šis instrumentas buvo nelabai vertinamas ir naudojamas daugiausiai naminiam muzikavimui. Kartą Listas yra sulyginęs fortepijoną su graviūromis: „Fortepijonas, lyginant jį su orkestriniu atlikimu, yra tas pat, kaip graviūra, lyginant ją su tapybos paveikslu, kuri jį padaugina ir išplatina.“ Listas buvo muzikantas, užsibrėžęs pateikti žmonėms (ne vienam kitam, o daugybei žmonių) geriausius praeities ir dabarties muzikos kūrinius. Jis tai darė visą savo gyvenimą. Listas, daugiau negu kuris kitas, sugebėdavo „atrasti“ naujus žymius vardus muzikoje. Pavyzdžiui, entuziastingas Listo pritarimas nulėmė norvegų kompozitoriaus Grygo likimą ir plačiai išgarsino jo vardą. Listo parama pagelbėjo ir puikiam čekų kompozitoriui Bedržichui Smetanai. Listą nepaprastai žavėjo Glinkos kūryba. Apskritai jis nuolat įdėmiai sekė Rusijos muzikinį gyvenimą. Nuoširdžiai džiaugėsi puikiais rusų pianistais Antonu ir Nikolajumi Rubinšteinais. Džiugiai sveikindavo kiekvieną naują „Galingojo sambūrio“ kompozitorių – Musorgskio, Borodino, Rimskio – Korsakovo, Balakirevo kūrinį. Su „Galingojo sambūrio“ kompozitoriais Listą rišo ne tik laiškai, be ir asmeninė pažintis, draugystė. O sambūrininkai į Listą žiūrėjo kaip i vadą, kovojantį už muzikos pažangą. Jie neklydo. Listas anksti patyrė neteisybę. Žeminanti muzikanto padėtis nuo pat vaikystės kėlė jo širdyje protestą. Jo tėvas, protingas, veiklus, nemažų muzikinių gabumų, bet neturtingas žmogus, buvo priverstas, kaip ir jo senelis, tarnauti kunigaikščiams Esrehaziams, kurių namuose kapelmeisteriu kaažkada buvo Haidnas. Tuo metu, kai gimė Listas, jo tėvas buvo kunigaikščio avidės prievaizdas Deborjano kaime Vengrijoje. Listų gyvenimas buvo nelengvas. Algos vos užtekdavo visai šeimai išsimaitinti. Berniukas tėvams teikė didelio džiaugsmo: pastebėjęs turint sūnų didelių muzikinių gabumų, tėvas pradėjo mokyti – ir štai, vos sulaukęs devynerių metų, jis jau groja viešuose koncertuose. Berniukas susilaukė tokio didelio pasisekimo, kad kai kurie kilmingi vergų meno globėjai pasiūlė jo tėvui piniginę paramą. Nuo to laiko vienintelė Adamo Listo svajonė, vienitelis jo tikslas – pradėti rimtai mokyti savo sūnų muzikos. Šeima persikelė į Vieną. Bethoveno mokinys Karlas Černis sutiko jaunąjam Ferencui dėstyti fortepijono meną, o Antonijus Saljeris suteikė muzikos teorijos žinių. Berniuko koncertai Vienoje ir Budapešte praėjo su dar didesniu pasisekimu. Jis buvo lyginamas su Mocartu vaikystėje. Listo klausėsi Bethovenas. Jis susijaudino ir pabučiavo berniuką, tarytum pranašaudamas jam didžią ateitį.Adomas Listas išvažiavo su sūnumi į Paryžių – ten tuo metu buvo viena geriausiu pasalio konservatorijų. Tačiau konservatorija, nors ir pripažindama nepaprastus Ferenco gabumus, jo nepriėmė: jis buvo užsienietis. Konservatorijos direktorius, italų kompozitorius Kerubinis, nenorėjo „laužyti tvarkos“. Visą gyvenimą Listas negalejo užmiršti šio žiauraus vaikystėje patirto smūgio. Tačiau „atsilygino“ už jį savaip: tapęs pasauline įžimybe, jis dar daug jėgų skyrė jaunų talentingų pienistų mokymui ir nieko neimdavo už pamokas. Jaunojo Listo koncertai turėjo nepaprastą pasisekimą. Keturiolikos metų jis jau buvo apkeliavęs su koncertais daug Prancūzijos, Šveicarijos ir Anglijos miestų. Sulaukęs šešiolikos metų, Listas liko be paramos – staiga mirė tėvas. Nuo tada Listui teko pardavinėti savo meną, savo kūrinius, kad galėtų aprūpinti motiną ir save. Jaunąjį Listą nuolat slėgė žeminama menininko padėtis. Vėliau jis rašė. Tačiau stipri ir smalsi prigimtis paėmė viršų. Jo lavinimusi niekas nesirūpino. Listas pats domėjosi geriausiomis knygomis, pažangiais, gabiais žmonemis. Jis siekė naujų žinių, kūrė muziką, ieškojo joje naujų kelių. Jis buvo labai išprusęs žmogus.Listas paprasati kurdavo programinę muziką – jo kūriniai turėjo aiškų, išbaigtą siužetą. Siužetų kompozitorius dažnaiieškojo literatūroje. Didžiųjų rašytojų klasikų veikaluose jisrasdavo drąsių, dorų, už žmonių laisvę kovojančių veikėjų ir stengdavosi šių veikėjų paveikslus įkūnyti muzikoje. Listo kūrinių herojais tapo Prometėjas ir Faustas, Hamletas ir Orfėjus. Siekdamas kūrinio idėjos aiškumo, jo turinio gilumo, Ferencas Listas atrado naujas muzikos meno formas. Pavyzdžiui, jis kūrė ne simfonines poemas, jo fortepijoniniai koncertai, sonatos turėjo tik vieną dalį, o tuo metu buvo visur priimta tokius kūrinius rašyti kelių (trijų ar keturių) dalių. Užtat kūriniai tapo vientisesni. Taip jau susiklostė kompozitoriaus gyvenimas, kad jis ilgus metus gyveno toli nuo savo tėvynės – Vengrijos. Tačiau visur ir visuomet jis ištikimai jai tarnavo, jis niekada nepamiršdavo esąs vengrų kompozitorius. Daugelyje jo kūrinių galima išgirsti vengriškas melodijas ir ypač visiems geraj pažįstamas čardašą. Dauguma geriausių savo kūrinių Listas sukūrė pagal vengrų liaudies gyvenimą, jos istoriją. Tai ir žinoma „Vengrų rapsodija“, tapusi savotišku vengrų liaudiesepu, ir simfoninė poema „Vengrija“, rūsti ir didinga laidotuvių eisena, parašyta 1849 metais žuvusiems vengrų revoliucionieriams atminti, ir „Herojinis maršas vengrų stiliumi“, fortepijoninės pjesės apie vengrų liaudies didvyrius, kovotojus už laisvę ir nepriklausomybę – Šandorą Petefį ir Ferencą Rakocį. Listas buvo gyvas, veiklus žmogus, jis negalėjo likti abejingas tuometiniams įvykiams. Sujaudintas 1830 metų birželio revoliucijos Prancūzijoje, jis sukūrė „Revoliucinė simfonija“. Po ketverių metų, sukilus Liono audėjams, Listas sukūrė fortepijoninę pjesę „lionas“. Pjesės epigrafu Listas paėmė sukilėlių šūkį: „Gyvenanti dirbant arba mirti kovojant!“ Visus pažinojusius Listą, stebindavo jo entuziazmas, energija, nuoširdūs santykiai su jaunimu. Savo prisiminimuose apie Listą Borodinas pasakoja, koks draugiškas jis uvo savo mokiniams, kaiprūpinosi jų likimu ir kaip pats buvo jų mylimas. Kartą Listas, lydėdamas akimis išeinančius mokinius, pasakė Borodinui: „Kad jūs žinotumėte, kokie jie visi puikūs žmonės!.. Ir kiek juose gyvybės!“ O Borodinas pagalvojo: „Ta gyvybė tavyje ir glūdi, mielas mano žmogau!”