Lytinis vaiku auklejimas

PLANAS

1. ĮVADAS..............................3
2. LYTINIO AUKLĖJIMO SAMPRATA.............................4
3. PASAKOS IR LEGENDOS..............................7
4. AIŠKINIMO BŪDAS..............................13
5. VAIKŲ LYTINIO AUKLĖJIMO PRINCIPAI.........................15
6. VAIKŲ LYTINIS AUKLĖJIMAS PAGAL JŲ FIZINĮ IR PROTINĮ IŠSIVYSTYMĄ....17
7. IŠVADOS..............................18
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................19

ĮVADAS

Jei vaikas gyvena ten, kur kritikuojama,
išmoksta smerkti.
Jei gyvena ten, priešiškumas,
išmoksta ginčytis.
Jei gyvena ten, kur bijoma,
išmoksta būgštauti.
Jei gyvena ten, kur išjuokiama,
išmoksta drovumo.
Jei gyvena ten, kur veidmainiaujama,
išmoksta dviveidiškumo.
Jei gyvena ten, kur skurdas,
išmoksta niekšiškumo.
Jei gyvena ten, kur užgaidos,
išmoksta nepakantumo.
Jei gyvena ten, kur paviršutiniškumas,
išmoksta nejautrumo
Jei gyvena ten , kur dorumas,
išmoksta padorumo.
Jei gyvena ten, kur dalijasi,
išmoksta kilniaširdiškumo.
Jei gyvena ten , kur padrąsinama ,
išmoksta pasitikėjimo.
Jei gyvena ten, kur toolerancija,
išmoksta kantrumo.
Jei gyvena ten, kur nuoširdumas,
išmoksta tiesos.
Jei gyvena ten, kur garbingumas,
išmoksta teisingumo,
Jei gyvena ten, kur meilė,
išmoksta mylėti
Ir kurti visiems geresnį pasaulį.

( Dorothy L. Nolfe )

Reikia mylėti vaiką nuo jo pradėjimo. Juk apie vaikų meilę jau išsakyta tiek, kad vargiai ką galima būtų bepridurti. Visiems aišku, jog :
1. – vaiką reikia mylėti
2. – kaip ta meilė išreiškiama.
Antroji dalis verčia suklusti. Juk bus kalbama apie bendravimą su vaiku, šiandienėje mūsų civilizacijoje vadinamu „apvaisintu produktu, apvaisinta kiaušialąste, kiaušinėliu, gemalu,

embrionu, vaisiumi, gimdos turiniu, nėėštumu”. Šiuos pavadinimus rasime ne tik biologijos ir medicinos terminijoje, minėti terminai įsibrovė ir į šnekamąją kalbą. Taip vaiką vadina specialistai medikų konferencijose, diskusijose ir savose publikacijose. Tokioje atmosferoje sunkoka įsivaizduoti meilę apvaisintai kiaušialąstei: nusiteikti tenkinti jos poreikius, apgaubti ją gražiomis mi

intimis ir jausmais, žavėtis gemalu, kalbėtis su embrionu, svajoti apie būsimą susitikimą su apvaisinimo produktu, dainuoti vaisiui, ilgėtis gimdos turinio arba rašyti laiškus nėštumui. Tėvai vaiko atžvilgiu auklėjasi spontaniškai. Prieš du tūkstančius metų susitikusios dvi izraelietės moterys neturėjo jokių dvejonių: „šoktelėjo. kūdikėlis įsčiose”, o ne nėštumas, sujudėjo „iš džiaugsmo”, kai tik „pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis” (Lk l, 44), išgirdęs ir supratęs motinos jausmus. Tokia pati nuojauta ir praktika dar išlikusi ir daugelyje XX amžiaus pabaigos visuomenių, kurios nepasidavė mentalitetui, traktuojančiam nėščią moterį kaip prievartinę pacientę, o normalų fiziologinį nėštumą – kaip patologiją. Teikiant tik motinai skirtas medicinos paslaugas, Šiame „nėštuminiame” mentalitete beveik nelieka vietos vaikui, motinai (ne nėščiai moteriai – vert, pastaba), tėvui, šeimai.

“Juk iš tikrųjų spermatozoidu apvaisinta kiaušialąstė yra žmogiškoji esybė irr vystydamasi nereikalauja jokio sužmoginimo. Ji yra tėvų vaikas, turi mamą ir tėtį, šeimą ir yra tos šeimos narys, turintis daugybę giminaičių, šeimos pažįstamų. Savo buvimu jis įsitraukia į šeimos tarpusavio santykius ir veikia juos. Nuo to priklauso nėštumo eiga ir vaiko gyvenimas. Svarbiausias dalykas auklėjant vaikus yra jūsų pačiu elgesys. Ne taip svarbu, ką jiems sakote, bet – kaip sakote ir kaip gyvenate. Jeigu leidote suprasti, kad mama ir tėvelis myli vienas kitą, kad tokia Dievo valia, kad Dievas šią meile pa
alaimino ir iš jos leido atsirasti vaikams, jūs davėte jiems tai, ko niekas kitas negali duoti.
Užaugę vaikai gyvens ir mylės taip, kaip matė jus gyvenant ir mylint, bet ne taip, kaip jiems liepėte gyventi. Jeigu namai buvo laimingi, kupini meiles, kilnumo, jaukumo, tai maži žmogeliukai, kuriuos jums Dievas davė, atneš garbę ir kada nors sukurs panašius kupinus meilės namus. Vaikai mokosi nuolatos, minutė po minutės, valanda po valandos. Gyvendami drauge su jumis, jie perima jūsų elgseną, pažiūras bei vertinimus, savanaudiškumą ar nesavanaudiškumą, meilę ar neapykantą kaimynui, prietarus, dorą, išdidumą, toleranciją, teisingumą ar neteisingumą, nuolaidžiavimą ar nenuolaidžiavimą, pagarbą vyresniems, valdžiai ir t.t. Dažniausiai visai nejučiomis perduodate jiems nesuskaičiuojamą daugybę minčių ir požiūrių.“

LYTINIO AUKLĖJIMO SAMPRATA
Lytinis auklėjimas – pedagoginės veiklos procesas, siekiantis ugdyti dorovines asmenybės savybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą. Šio proceso pagrindinis tikslas – valios, “kūno paklusnumo sielai tradicijos ugdymas. “Kūnas noromis klauso dvasios, kuri tvirtai pasitiki savimi”. Taigi, lytinis auklėjimas yra “valios pedagogika”.

“Lytinis auklėjimas siekia sunormuoti vieną fiziologinio gyvenimo sričių, vieną žmogaus polinkį. Kaip žmogus iš prigimties yra linkęs siekti jėgos, turto, saugumo, .taip lygiai jis turi stiprų linkimą pratęsti savo gyvybę, palikti po savo mirties jos dalį kituose individuose. Šis linkimas yra dažniausia nesąmoningas, tačiau kai kuriais la

aikotarpiais jo veikimas yra toks stiprus, kad jis pradeda vyrauti tarp kitų polinkių, įsigali žmogaus pergyvenimuose, ima žaloti dvasinę pusiausvyrą.
Lytinis auklėjimas tėvams ir auklėtojams yra vienas sunkiausių klausimų. Sunkumas kyla visų pirma dėl seksualinių pergyvenimų slaptumo. Sunku tėvams patirti, kaip seksualinis polinkis vaikuose plėtojasi, ką vaikas tuo ar kitu metu yra jau pergyvenęs, kas jam dar svetima. Negalima vaiko iš anksto paruošti, negalima jam paliepti ar jį pamokyti, kad tais ar kitais seksualinės prasmės reiškiniais nesidomėtų. Tuo būdu vaikas kaip tik būtų labiau sudomintas. O yra labai svarbu nepažadinti vaiko smalsumo tol, kol jis dar nepabudęs; pabudusiems pergyvenimams svarbu taip pat neleisti įsigalėti, o šitai galima padaryt tik laiku šiuos pergyvenimus pastebėjus. Su atitinkamais paaiškinimais bei pamokymais yra nelengva pataikyti, lygiai taip sunku su šiais klausimais prie vaiko prieiti. Dėl šių aplinkybių daugelis tėvų jaučiasi nepajėgūs tokius klausimus paliesti. Vaikas paliekamas šioje srityje eiti savu keliu, tenkintis tomis žiniomis, kurių jis gauna iš draugų, iš suaugusių svetimųjų, iš knygų. Tokia jo paties susirenkama medžiaga dažniausia jo sielą tik žaloja. Tėvų pagalba šioje srityje bent iš dalies apsaugotų juos nuo tokių sužalojimų, jei jie patys būtų pasiruošę tokią pagalbą teikti”
Lytinis auklėjimas yra sudedamoji auklėjimo dalis. Jis padeda apsaugoti mūsų vaikus nuo pe
erdėto domėjimosi priešinga lytimi. Šios klaidos neretai būna lemtingos, kartais pasekmės būna netgi tragiškos. Lytinis auklėjimas nėra tik atsakymas į klausimą iš kur atsiranda paskaitėlės mokykloje. Lytinis auklėjimas nėra tik atsakymas į klausimą, iš kur atsiranda vaikai. Nuo pat gimimo vaikas stebi ir suvokia save bei aplinką.“
Besirūpinant tinkamu seksualiniu auklėjimu, svarbu žinoti:
· kaip seksualumas vystosi augančiame ir bręstančiame žmoguje (vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje),
· kurie veiksniai pažadina vaikuose seksualumą,
· kokių paaiškinimų bei pamokymų auklėtojas turi griebtis tuo ar kitu metu
· kokiomis formomis seksualumas pasireiškia vaikuose ir kaip su juo kovoti.
Šiuos klausimus panagrinėti ir yra šio rašinio tikslas.

“Psichologai jau pavargo aiškinti: seksualiai į prisilietimus reaguoja jau naujagimiai. Tik jie reaguoja kitaip – dažniausiai jaučia malonumą visu kūnu. Bet yra ypač jautrių vietų. Pirmaisiais gyvenimo metais maloniausius pojūčius vaikams suteikia lūpos, liežuvis, gomurys. Antraisiais – išeinamoji anga. Trečiaisiais penktaisiais – lytimai organai. Psichologai aiškina, o darželio auklėtojos ir mamos vis vien nerimauja: “Kodėl jis žaidžia su savo varpyte?”, “Kodėl jinai trina savo klitorį?”. Psichologai atsako: “Nes tai malonu”. Auklėtojos ir mamos klausia: “Ar jis nebus iškrypėlis?”. Psichologai atsidūsta ir sako: “Priešingai”. Taip vaikas susipažįsta su savo kūnu. Suvokia, ką reiškia būti berniuku ir mergaite. Formuoja savo lytinę tapatybę. Nes iki septynerių metų jis jau turi tvirtai žinoti – “Esu berniukas” arba “Esu mergaitė”. Visai neblogai, jei vaikas per tą laiką spėja pažiūrėti , “ką ten turi kitas” žaisdamas šeimą ar gydytoją. Tyrinėdami ir lygindami savo genitalijas, mes pažįstame savo lytį. Žinoma, taip pat svarbu, kokiais drabužiais rengia ir kaip elgiasi su mumis tėvai.
Auklėtojos ir mamos nusiramina ir įsidrąsinusios klausia : “O ar gerai, jei mažylis pamatys suaugusiųjų seksą?”. Psichologai atsako: ” Priklauso nuo to, kaip vaikas tai supras”. Jei jis išgirsta, kaip miegamajame stena ir dūsauja jo brangieji tėveliai , jei pamatys tėvą “besirungiantį ” su mama, jei suras kruviną higieninį paketą – jam, aišku, kils klausimų. “Ar tai nereiškia smurto? Ar ligos? Ar tai baisu?” Jei “užklupti” tėveliai baisiausiai persigąs ir nieko neaiškindami išvarys vaiką miegoti, jis taip ir liks su savo baisiomis fantazijomis. Todėl tėveliai turėtų viską išaiškinti – kad tai normalu, malonu ir kad visi tai daro, kai užauga.
“Na gerai, – sako auklėtojos ir mamos, – o ką, jeigu koks suaugęs ne tik neslepia sekso, o net įtraukia vaiką į tai?” Tas pats paaiškinimas reikalingas ir susidūrus su tvirkintojais ir suvedžiotojais. Erotinius jausmus vaiko kūnas gali kelti daug kam, tačiau normalus suaugęs jaučia potraukį suaugusiajam. O pedofilus traukia tik vaikai. Jie vaikus glosto, rodo savo genitalijas ir pornografines nuotraukas, prašo save liesti. Vaikai įdėmiai stebi, ar galima tokius dalykus sakyti tėvams. Jei tėvai linkę alpti nuo žodžio “seksas”, vaikas nesakys jiems nieko ir patirs šoką. Tylės ir fantazuos : “Ar aš neužsikrėčiau bjauria liga?”, “Ar aš nepastojau ?” Tėvai sužinoję apie tai galėtų pasakyti: “Tai nepavojinga, nuo to nepastojama. Tačiau šito “dėdės” ar “tetos” nereikia klausyti, jis nelabai sveikas”.
Darželinukai patys žaidžia su savo genitalijomis, jiems nereikia pagalbininkų.

‘‘ Vaikui, susidūrusiam su suaugusiųjų seksualiniu gyvenimu, padeda suaugusieji, patys nebijantys nei sekso, nei atvirumo bendraujant su vaikais .
Tiesa, tėvai darželinio amžiaus vaikui patys yra platoniškos meilės objektai – ypač priešingos lyties. Berniukui smagu užlipti tėvui ant kelių ar kaklo, bet ypač malonu bučiuoti mamą ir rašyti jai meilės laiškelius. Mergaitei irgi malonu prisiglausti prie mamos, bet tėvelis gali būti “dievinamas”. Deja, tėvai priklauso vienas kitam ir niekuomet visiškai nepriklauso vaikui. Tai -Edipo fazė. Jai pasibaigus vaikas turi išaugti iš erotinių jausmų, orientuotų į tėvus.Visa tai normalu darželiniam amžiui, o mokyklinio amžiaus vaikų aistros ir potraukiai turi palaipsniui persiorientuoti į žmones už šeimos ribų.
Amžius nuo septynerių iki dvylikos dažniausiai siejamas su mokykla. Tada šalia rašymo, skaitymo ir skaičiavimo mes mokomės lyčiai būdingo elgesio. Berniukai žaidžia su “Action manais”, vieni su kitais, dievina nuotykius kieme, knygose ir ekrane. Dalis jų -“mergišiai”- žaidžia su mergaitėmis. Mergaitės žaidžia su barbėmis, rūpinasi gyvūnėliais, varto žurnalus ir kerpa rūbelius lėlėms. Dalis jų – “kazokės” – elgiasi berniukiškai. Įsimylima pirmąjį mokytoją, prisirišama prie savo lyties draugo. Šiose draugystėse yra erotizmo. Ar šiuo metu irgi masturbuojamasi? Taip, bet paslapčia. Nes vaikai jau žino, kas yra mandagu, kas ne, kas patinka tėvams, o kas ne (netgi labai liberaliems tėvams nepatiks atvira vaiko masturbacija).
O nuo dvylikos iki aštuoniolikos? Taip, žinoma, aukštesnės mokyklos klasės, koledžai. Bet ateina metas visus savo seksualinius poreikius išmokti tenkinti su kitos lyties atstovais. Lytinis potraukis vis stiprėja, tenka dažniau masturbuotis, o tuo metu dar reikia išmokti aibę dalykų :
· ką nors platoniškai įsimylėti (žvilgsniai, sekiojimai);
· pradėti rašyti meilės laiškelius;
· išmokti asistuoti, rodyti dėmesį, dovanoti dovanėles;
· pradėti šokti prisiglaudus (o, kaip baisu, čia jau erotika);
· išdrįsti apkabinti ir pabučiuoti;
· pradėti vienam kitą glamonėti (petingas);
· išmokti atlikti lytinį aktą (o, kaip sunku) nebijant laisvumo ir orgazmo;
· išmokti pamėgti lytinį aktą, tai yra teikti jam pirmenybę prieš laiškelius, asistavimą ir šokius. Tai yra lytinio brendimo “finišas”.
Teoriškai mes visi iki aštuoniolikos turėtumėme praeiti šią “meilės mokyklą”. Tačiau mes toli gražu ne visi pasiekiame “finišą” iki dvidešimties, o kai kas – ir iki trisdešimties metų. Be to, yra žmonių, susijaudinančių tik nuo kančių, kitos lyties rūbų, svajojančių pakeisti lytį, įsimylinčių tik savo lyties asmenį. Kodėl? Todėl, kad mes esame unikalūs savo genetika ir hormonais, gyvename skirtingose šeimose ir mikroaplinkoje.
Iš viso, kas buvo pasakyta, aišku, kad mūsų seksualinė branda turi praeiti tam tikrus etapus.“ Bet kaip ir mokykloje, kai mes liekame antriems metams, taip ir čia mes kartais “užstringame” tam tikrame “ruože”.
1. Iki mokyklinio amžiaus mes turime susipažinti su savo kūnu ir įgyti lytinę tapatybę : “Esu berniukas ir turiu varpą, kuri kelia malonius pojūčius, ir tai visai negėda”, “Esu mergaitė ir turiu klitorį, kuris kelia malonius pojūčius, ir tai visai ne gėda”.

‘‘ Klausimai, susiję su lytimi, pasidaro tarytum kokie tabu, draudžiami mažajam, daigstomi paslapties, gėdos skraiste, tačiau draudžiamas vaisius visuomet saldus. Ir vaikas ima galvoti apie lytį, kaip apie kažin ką neleistina, lyg apie žaidimą degtukais, arba kaip apie ką nors taip pat žemą ir gėdingą, kaip tai, ką jis palieka savo naktiniame puoduke. Kuo pakeisti seksualinį smalsumą? Seksualinio auklėjimo esmė – ne slopinti instinktus, o sudaryti visas sąlygas juos pakeisti kokia nors prasminga veikla. Pavyzdžiui, kai kada mažyliai mėgsta su savo kakučiu. Užuot griežtai baudę vaiką, pamėgusį tokius žaidimus, patraukiame jo dėmesį kuo nors kitu: pasirūpinkime plastilino, leiskime minkyti žemę ar dumblą, pliuškentis vandenyje ir t.t. Tada vaikas patenkins savo poreikius. O augdamas jis taps ne liguistas pedantas, bet žmogus, nebijantis susitepti rankų. Taip seksualinis smalsumas kada nors peraugs į intelektualinį, o noras pasirodyti nuogam, arba ekshibicionizmas virs normaliu moterišku (mergaitėms) ar noru tapti puikios išvaizdos vyru ( berniukams). Šie instinktai turi būti išsaugoti ir todėl, kad suaugusiųjų gyvenime jie taps labai svarbi lytinio akto įžanga. Lytinis auklėjimas prasideda vos gimus. Pirmosios savaitės, pirmosios gyvenimo dienos naujagimiui palieka neišdildomų pėdsakų. Prisilietimas yra pats primityviausias pojūtis: per odą skverbiasi pirmieji įspūdžiai – tėvų mintys ir jausmai. Žindomas mažylis – laimingas, globojamas, glamonėjamas – jei pasąmonė suvokia, kad pasaulis yra gėris. Taip kūdikis nuteikiamas optimistiškai. Jei jis maitinamas, kai tikrai alkanas ir valgo kiek nori, bei burna mėgaujasi tiek , kiek reikia nusiraminti, tai pasirengs drąsiai sutikti sunkumus. Tas, kurio poreikius tėvai patenkina ramiai, neišsigąs nenumalšintų pojūčių geismo. Instinktas siekia pasitenkinimo, kaip gėlė saulės ir geria jį, kaip pirmą pavasario lietų. Ko nepadarytų sodininkas, kad gėlės pražydėtų? Primityvūs draudimai žaloja.
Tačiau kūdikis auga, ir dalis burnos pojūčių pasidaro nebereikalingi. Būtent šiuo momentu turi būti pasiekta sveika pusiausvyra ir tenkinant, ir atimant. Jei tėvai mokys vaiką vertinti savo kūną, kaip kažką gėdinga ar bjauraus, tuomet atims iš jo maloniausius jausmus, į kurios jis tikrai turi teisę. Ne tiek tuo, ką jie sako, kiek tuo, ką jie daro ir kaip tai daro.

PASAKOS IR LEGENDOS

Kai vaikus atranda kopūstuose. “Praeitame šimtmetyje apie lytinį gyvenimą nebuvo kalbama. Tačiau tai netrukdė atžaloms klausinėti, kaip gimsta vaikai. Kai jie paklausdavo: „Kur aš buvau iki tol, kol gimiau?”, suaugusieji atsakydavo: „Tu tada buvai kopūstuose”. Belgijoje vaikai „randami” po pastoriaus kopūstais. Prancūzijoje moterų žiniuonių dar visai neseniai tvirtinta, kad moteris atrandanti kūdikį kopūsto gūžės vidury.
Kodėl kopūstuose? Turėdamas obuolio pavidalą, kopūstas slepia šerdį, kurią sunku atrasti. Lengva patikėti, kad gali būti pasislėpęs vaikas! Dėl tų pačių priežasčių, tik vėliau rožė buvo „priskirta” kūdikiams mergaitėms. Gėlė ir jos spalva tapo moters simboliu.
Rausva mergaičių, žydra berniukų.Turbūt iš to pasakojimo apie rožes ir spalvų tradicija; kūdikis mergaitė dažnai rengiamas rausvai, kūdikis berniukas – žydrai. Mat sunku atskirti kūdikių lytį, kai jie aprengti.
Stebuklingi šaltiniai. Vanduo dažnai siejamas su gimimo paslaptimi. Daug legendų apie stebuklingus fontanus ir šaltinius. Taigi ant vandens paviršiaus galima ištiesti dvejus baltinius – vienus berniuko, kitus mergaitės; tie, kurie vandens paviršiuje išsilaiko ilgiau, rodo, kad mažoji būtybė gimusi dėvės „kelnaites arba sijonuką”.
Nuo dvejų iki penkerių” – taip vadinasi nuostabi Kornejaus Čiukovskio knyga, skirta susipažįstantiems su pasauliu, jį „modeliuojantiems” vaikams. Beje, knyga parodo, kad jų „modeliavimas” labai skiriasi nuo mokslininkų „modeliavimo”, o juolab nuo „protingų” kibernetinių mašinų. „Nuo trejų iki šešerių” – taip galima pavadinti amžiaus tarpsnį, kuriuo vaikai pradeda svarstyti savo būties ir lyties klausimus: iš kur aš? Iš kur atsiranda vaikai? Kas tai yra mergaite, o kas berniukas? Kodėl jie skirtingai sutverti?..

‘‘ Vaiką domina viskas, kas supa jį šiame didžiuliame pasaulyje. Kaip padaryta lėlė arba sukutis, kodėl ūžia dulkių siurblys, kodėl pavasarį žolė žalia, o rudenį – geltona, kodėl naktį šviečia mėnulis, o dieną — saulė ir t.t. Kalbant mokslo žodžiais, šio amžiaus tarpsnio vaikams būdingas stiprus tiriamasis refleksas. Iš „šimto tūkstančių kodėl”, kuriais vaikas kasdien apibėria suaugusiuosius, daugelis liečia lyties klausimu. Juk vaikui ir savo kūnas – pasaulis, kurį reikia pažinti, suprasti. Mama sako, kad kaimynams gimė sūnus. Arba pati siuva marškinėlius laukiamam broliukui ar sesutei. Iš kur gi jie imasi, tie broliukai ir sesutės? Iš kur aš pats atsiradau?
„Užaugsi – sužinosi”, „nekalbėk kvailysčių „nekišk nosies, kur nereikia!” Taip dažniausiai atsakome savo mažiesiems „kodėlčiams” į klausimus iš lyties sferos, bet juk tai labai neteisinga! Dar blogiau, tai tiesiog žalinga! Pirmiausia – griaunamas tėvų autoritetas: jie kai ko nežino arba nenori apie tai kalbėti. Antra – vaikas vis tiek ras atsakymą į savo klausimus, tik ne ,,atvirai”, bet „slaptai”, ir gaus informaciją ne iš tėtės ar mamos, bet iš tokių ,,autoritetų” kaip septynerių metų Petriukas arba šešerių Marytė. Trečia, ir tai svarbiausia, vaikas praranda pasitikėjimą tėvais ir suaugusiaisiais. Kodėl tėtė taip įdomiai pasakoja apie šunis ir automobilius, o apie berniukus ir mergaites nenori? Kodėl mama sako: „Nebūk įkyrus!”, kai jos klausia: ,,O kas tavo pilvelyje?” Kodėl suaugusieji nustoja kalbėtis ir sumišę nutyla, kai į kambarį įeina mažieji? Vadinasi, jie kalbėjosi apie kažką, ko negalima žinoti mažiesiems,— bet kodėl negalima? Ir kodėl jie mįslingai mirkčioja vienas kitam?
Klausimai, susiję su lytimi, pasidaro tarytum kokie tabu, draudžiami mažajam, dangstomi paslapties, gėdos skraiste. Bet, kaip žinome, draudžiamas vaisius visuomet saldus. Ir vaikas ima galvoti apie lytį, kaip apie kažin ką neleistina, lyg apie žaidimą degtukais, arba kaip apie ką nors taip pat žema ir gėdinga, kaip tai, ką jis palieka savo naktiniame puoduke.
„Klasikinis” atsakymas į klausimą „Iš kur atsiranda vaikai?” skamba taip: „Juos atneša gandras” (esama ir kitokių, modernesnių, variacijų: vaikus, kaip paaiškino mums trejų metukų Larisa K., mama ir tėtė perka „žmonių” parduotuvėje. Kitas pypliukas tvirtina, kad vaikučius „pagal užsakymą daro dirbtuvėje”,— taip jam sakė tėtė). Iš pradžių vaikas tiki gandru, dirbtuvėmis, parduotuvėmis, kur pardavinėjami maži broliukai ir sesutės. Bet ateina laikas ir vaikas supranta, kad gandrai vaikų nenešioja, o parduotuvės mažais vaikais neprekiauja. Ir tada tėvų melas „dėl šventos ramybės”, kurį jis laikė tikra tiesa, ir kurį pats atskleidė, pakerta pasitikėjimą tėvais. Vaikas skaudžiai suvokia: jį apgavo. Kodėl gi tėtė ir mama meluoja, kodėl suaugusieji apgaudinėja? Vadinasi, čia yra kažkas, apie ką su jais kalbėti negalima, vis vien apgaus. Verčiau paieškoti atsakymo į draudžiamus klausimus kur nors kitur.

‘‘ Galbūt „klasikinis” atsakymas „gandras atnešė” (arba „rado darže”) kadaise vaikus ir patenkindavo. Anksčiau pedagogika laikė, kad jeigu vaikai yra labai jautrūs ir mėgsta pasakas, tai jie tikės ir gandrais. Bet mūsų dienomis situacija pasikeitė. Nors tėvai kaip ir anksčiau yra didžiausias autoritetas, patys svarbiausi žmonės vaiko aplinkoje, vis dėlto vaiko visuomeniniai ryšiai peržengia šeimos slenkstį. Vaikų darželis, žaidimai su vienmečiais, knygos, radijo, televizijos laidos. Vaikas auga ne tik šeimos „ mikrokolektyve”, bet pamažu, tačiau tvirtai įeina į vaikų darželio arba vienmečių draugijos „mikrokolektyvą”.
O paskui, anksčiau ar vėliau vaikas sužino tiesą, kaip gimsta vaikai, kuo skiriasi teta nuo dėdės, mergaitė nuo berniuko. Ir tokia forma, su tokiomis smulkmenomis, kurios gali daugeliui metų suformuoti netinkamą, liguistą požiūrį į viską, kas siejasi su lytimi.
Štai kodėl nereikia vengti atsakyti vaikams arba sąmoningai jiems meluoti. Penkerių šešerių metų vaikas turi žinoti, kaip gimsta žmonės ir kitos būtybės, gyvūnai ir augalai. Jokios paslapties čia neturi būti. Juk vaikystėje vaikas viską suvokia paprastai ir natūraliai, be jokio nesveiko domėjimosi.

‘‘ Garsus lenkų seksologas profesorius Imelinskis teisingai sako, kad tai kur kas dažniau pasitaiko tarp suaugusiųjų, kurie nemoka tinkamai kalbėti lyties temomis. „Todėl, norint teisingai aiškinti vaikams lytinius klausimus, reikia išmokti lengvai ir laisvai kalbėti lytinio gyvenimo temomis, vartoti vaikui suprantamus žodžius bei posakius ir nesužadinti didelių emocijų.”
Be abejo, reikia atsižvelgti į vaiko amžių. Kreipiantis į vaikus, kaip į „lygius”, reikia kalbėti jiems suprantama kalba, jiems suvokiamais žodžiais ir vaizdais. Sakykime, jeigu mama atsakys j trejų metų vaiko klausimą taip: „Tu gimei, aš tave pagimdžiau. Iš pradžių tu buvai mažytis, paskui tu augai mano pilvelyje, ir aš jau tada tave mylėjau, nors ir nemačiau. Paskui tu pasirodei, aš pradėjau tave maitinti ir dar labiau mylėti”. Toks atsakymas nebus vaikui nuostabesnis už visa, kas vyksta pasaulyje, kas atsiveria jo suvokimui.
Reikia sakyti tiesą. Bet atsakyti reikia tik tiek, kiek vaikas konkrečiai klausia. O iš pradžių jis nori žinoti tik viena: iš kur atsiranda vaikai? Lyčių tarpusavio santykiai jo dar nedomina.
Bet štai, pasitenkinęs šiuo teisingu ir jam suprantamu atsakymu, vaikas po kurio laiko užduoda atsakyti: „Tu buvai mažytis, bejėgis, nieko nemokėjai, net valgyti. Ir valgei tą, ką valgė mama”.
Atsakant į šiuos klausimus, galima pabrėžti, kokie artimi mama ir kūdikis, augantis jos kūne, jos dalelė, jos „kraujo lašelis”. Teisingai atsakius, vaiko smalsumas bus patenkintas, be to, tėvai dar kartą galės parodyti vaikui, koks jis artimas ir brangus mamai, iš kurios yra „išėjęs”.
Bet štai kitas klausimas: „O kaip aš atsiradau tavo pilvelyje?” Ir vėl reikia atsakyti teisingai, remiantis mažajam suprantamais palyginimais ir vaizdais. Mamos pilve yra maži maži kiaušinėliai. Jie pamažu auga, o kai užauga ligi vaikučio dydžio, išeina lauk. Taip gimsta kūdikis, panašiai kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas.
Jeigu tėvai jaučia, kad jiems neužteks takto ar mokėjimo teisingai ir nuoširdžiai atsakyti į eilinį keblų vaiko klausimą, jie turi atvirai prisipažinti: „Aš negaliu tau šito kaip reikiant paaiškinti, paprašyk, kad tau paaiškintų tas ar tas” (gydytojas, pedagogas, šeimos draugas ir pan.). Bet jokiu būdu negalima meluoti. Nes, kalbėdami netiesą, greitai sulauksime savo neapdairumo vaisių; melas gimdo melą, ir vaikas gaus teisę meluoti mums. Taip atsiranda pirmas plyšys mūsų santykiuose, kuris ateityje gali tapti vaikus ir tėvus skiriančia bedugne.

‘‘ Pagal Foersterio siūlomą pasikalbėjimą, jį trumpiau suglaudus, tas klausimas pasakojamas maždaug taip: pradžioje rekomenduojama panaudoti palyginimą iš gamtos. Žemesnieji gyviai daugėja tuo būdu, kad naujas gyvis tiesiog išauga iš seno ir nuo jo atskyla, atsidalija. Aukštesniems gyviams gimti reikia, kad susieitų du narveliai, ir tik iš jų dviejų susijungimo gimsta nauja gyvybė. Taip yra gamtoje su augalais, taip vyksta ir su gyvuliais. Augalų žiedų dulkes nuo vieno žiedo ant antro perneša vėjas arba vabzdžiai — ir taip susieina narveliai ir žieduose užsimezga sėkla. Žuvys deda savo kiaušinėlius į vandenį ir ten susimaišo vyriški ir moteriški narveliai, ir tada iš tų kiaušinėlių išsivysto mažos žuvytės. Žmonės yra kitaip sukurti. Skirtingi jų narveliai užauga vyro ir moters kūnuose.
„Tu jau žinai, kad kūdikis, prieš gimdamas, užauga motinos kūne. Bet ne tik motina, o ir tėvas nešioja naujų žmonių daigus. Ir juose yra taip pat, kaip su žiedais, kurie tik tuomet teduoda vaisių, kai moteriškas žiedas lieka apvaisintas vyriškų dulkių. Augalų žiedams apsivaisinti padeda vabzdys ar vėjas. Žmonėse tai padaro vyro ir moters meilė. Jiems abiem iš meilės nuoširdžiausiai suartėjus, įvyksta tas pat, kas ir žiedų dulkėms patekus į kitą žiedą. Motinoje tada ima augti naujas žmogus. Išsiilgę laukia jo užgimstant abu tėvai, nes jis yra jų abiejų dalis, kilęs iš jų meilės. Kūdikį myli abu tėvai nuo pat gimimo, nes jis būna į juos panašus, paveldi jų veidus ir kitas jų ypatybes.”Nuo pat pradėjimo momento šią žmogiškąją esybę vadindami vaiku taip, kaip ir kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turėtume mylėti. Prisiminkime A. Saint-Exupery „Mažąjį Princą”. Knygos įžangoje autorius prisimena savo bičiulį ir knygą dedikuoja „vaikui, kuriuo buvau kadaise”. Todėl, jei tau sunku nusiteikti mylėti pradėtą vaiką, pagalvok – kadaise tu buvai juo.

AIŠKINIMO BŪDAS

Visų šios srities paaiškinimų tikslas yra nuraminti vaiko kilusį smalsumą ir apsaugoti jį nuo tų žalingų poveikių , kurių gali sukelti jo tolimesnis patyrimas bei vėliau įgytos žinios.Visi vaikui duodami paaiškinimai turi būti taip atlikti, kad geriausiai atitiktų tuos tikslus.

‘‘ Mūsų vaikai negali viso to nematyti. Jie klauso, stebi, skaito ir, jei pavėluojame jiems paaiškinti, susidaro iškreiptą vaizdą, būdami dar visai maži. Pirmieji įspūdžiai išlieka ilgiausiai. Jeigu vaikai apie seksą pirmiausiai išgirsta gatvėje ir neteisingai, vėliau jiems gali būti labai sunku pakeisti atsiradusį iškreiptą požiūrį. Įsidėmėkime: nuo to, kas ir kaip papasakos apie intymius santykius, nuo pirmojo įspūdžio priklausys, kokią nuomonę vaikas susidarys. Jei mylite savo vaikus, apie viską privalote papasakoti jiems patys.Maži vaikai labai domisi supančiu pasauliu.Daugelis tėvų susirūpina, kai jie pradeda domėtis savo kūnu ir jo funkcijomis. Visai be reikalo. Taip elgiasi visi ikimokyklinio amžiaus vaikai. Vaikai visada ir visur viską stebi. Tai jų mokymosi dalis. Žinių jie semiasi ir stebėdami kitus vaikus tualete, vonioje, besirengiančius, keičiant jiems vystyklus ir t.t. Jiems reikia nuolat pasitikrinti, kaip jie sudėti, ar visi turi tą patį. Tai yra normalus brendimo procesas ir nereikėtų šio smalsumo smerkti. Ikimokykliniai turėtų žinoti, kad berniukus ir mergaites Dievas sukūrė skirtingus. „Jis sukūrė dvejopus žmones, ar tai ne nuostabu ? “ Mažų berniukų ir mergaičių miegojimas , rengimasis bei maudymasis drauge yra priimtinas ir gali trukti, iki jie pradeda lankyti mokyklą.
Mažas vaikas, valdomas tyrinėjimo reflekso (arba, paprasčiau kalbant, savo nenykstančio vaikiško smalsumo), pažįsta pasaulį, kuriame ir jo paties kūnas tampa nagrinėjimo objektu. Tai ir nosis, ir burna, ir ausys, ir lyties organai. Vaikas čiupinėja save ir stengiasi suprasti, ,,kur kas” ir „kam kas”. Tėvai neturi gąsčiotis šios „tyrinėjimų veiklos”, ir jokiu būdu negalima traumuoti vaiko, bausti jį už tokį smalsumą.“

“Panašus paaiškinimas laikomas 12 metų vaikams. Juos turi atlikti tėvai, geriausia motina. “Nors čia ir turimas tikslas atskleisti žmogaus gimimo paslaptį, tačiau per tokį paaiškinimą nėra reikalo vaizduoti biologinius vyksmus. Ir vaiko susidomėjimas šiuo metu toliau nesiekia. Per tokį pasikalbėjimą reikia pasitenkinti tik bendriausiu supažindinimu. To amžiaus vaikas jau turi kai kurių mokykloje įgytų žinių iš gamtos mokslo apie augalų ir gyvulių dauginimąsi. Jei lytinį klausimą aiškinant, pasiremiama anomis žiniomis, tai vaikui toks paaiškinimas atrodo tik gamtos žinių pratęsimas. Tai sumažina paties aiškinimo nepaprastumą, padaro jį daugiau paprastu pasikalbėjimu “.Žinotina, kad, aiškinant šiuos klausimus, nepakanka vieno pokalbio su vaiku. Pašnekesiai turi būti tęsiami keletą metų, kaip ir auklėjimas apskritai. Tai išplaukia iš-laukimo principo – reikia laukti, kol vaikas, susipažindamas su aplinkiniu pasauliu, pats pradės klausti. Šių klausimų nepatartina provokuoti, kad vaikas pirma laiko nepradėtų domėtis seksualinėmis problemomis. O jeigu klausimas jau užduotas, tai į jį reikia atsakyti teisingai, vaikui suprantamais sakiniais ir tik tiek, kiek jį liečia. Paprastai, gavęs tokį atsakymą, vaikas negrįžta prie šios temos tol, kol susipažįstant su dalykais ir reiškiniais jam. neiškyla naujas klausimas. Laikotarpis tarp įvairių klausimų gali būti skirtingas ir nusakyti jį sunku, o pretekstas aiškinamiesiems pokalbiams gali iškilti visiškai netikėtai. Daugelio tyrinėtojų stebėjimais, klausimus apie lytinį gyvenimą vaikai pradeda užduoti, sulaukę maždaug 3-4 metų. Taip pat yra žinoma, kad idealiais atvejais vaikas būtiną informaciją apie iškilusius lytinius klausimus turi gauti dar iki lytinio brendimo, t. y. iki 12—14 metų. Vadinasi, apie lytinį gyvenimą, vaikų gimdymą reikia kantriai, taktiškai kalbėtis su vaiku maždaug 8-11-tais jo gyveninio metais. Dauguma gydytojų, pedagogų bei psichologų sutiko, kad tokius klausimus būtina aiškinti, ir dabar jie kaip neatskiriama sudėtinė dalis įtraukiami į lytinio auklėjimo ir apskritai jaunimo auklėjimo programą. Šie aiškinimai padeda įveikti didelius sunkumus, atsiradusius brendimo laikotarpiu, ir išvengti įvairių lytinių sutrikimų, pavyzdžiui, kai kurių iškrypimų. Aiškinant reikia pateikti vaikams atitinkamos informacijos lytinio gyvenimo, vaikų gimdymo klausimais, bet prieš laiką nesužadinti lytinio potraukio. Atitinkamos žinios apie lytinį gyvenimą yra galingas ginklas, padedantis nugalėti prietarus ir klaidas, neleidžiantis suvulgarinti lytinių klausimų, vadinasi, šios žinios labai svarbios psichohigienos ir psichoprofilaktikos požiūriais. Neišaiškinus vaikystėje lytinius klausimus, vėliau žmogui gali įvykti asmeninė tragedija. Mat vaikams ne visada užtenka drąsos pasidalyti savo abejonėmis ar sielvartu net su artimiausiais iš vyresniųjų; o negalėdami patys išspręsti kai kurių seksualinių problemų, vaikai labai sielojasi. Dėl šių vadinamųjų seksualinių konfliktų neretai atsiranda įvairių nervinio pobūdžio sutrikimų. Be to, negavę teisingo, paaiškinimo, vaikai semiasi ,,žinių” iš atsitiktinių asmenų, kurie jiems viską „paaiškina” taip, kad juos ištinka net sunki psichinė trauma. Dažnai tokio pobūdžio ,,aiškinimai” yra tiesiog iškreipta, neteisinga informacija, vaikas susidaro klaidingą, o kartais tiesiog fantastinę pažiūrą į lytinį gyvenimą. Įsitvirtinusios psichikoje, šios pažiūros gali nulemti įvairiausius seksualinius sutrikimus, konkrečiai – lytinį iškrypimą, o tai savo ruožtu gali atsiliepti visam tolesniam žmogaus gyvenimui. Užduodami klausinius, vaikai trokšta pažinti aplinkinį pasaulį ir vykstančius jame reiškinius, o ne klausytis pasakų. Išsisukinėjimai atsakant, užuot patenkinę vaiko smalsumą, tik sužadina jo fantaziją.

VAIKŲ LYTINIO AUKLĖJIMO PRINCIPAI
Vaikas pradeda suprasti, kad egzistuoja kažkoks kitas, nuo jo slepiamas paslaptingas suaugusių žmonių gyvenimas. Pirma, jis pasijunta vienišas, kažkaip izoliuotas nuo suaugusiųjų, o antra – labai smalsu pažinti šį nuo jo slepiamą pasaulį. Kitaip tariant, melagingų atsakymų pasekmės būna priešingos: užuot nukreipusios vaiko akis nuo lytinių klausimų, sužadina dar didesnį domėjimąsi jais.
AIŠKINTI REIKIA INDIVIDUALIAI, O NE VISAI GRUPEI. Šis principas išplaukia iš ankstesniųjų. Vaikui būtina atsakyti tuoj pat, kai tik jis paklausia. Tai, aišku, nereiškia, kad vaiką reikia nusivesti į šalį ir ten akis į akį su juo kalbėtis. Susidarytų įspūdis, kad paliesta tema yra ,,gėdinga”, „drovi” ir apie ją galima kalbėti tik slaptai ir patyliukais. Ne, individualus pokalbių pobūdis nereiškia, kad jį negali klausytis trečias asmuo ar kiti vaikai, kuriems girdint buvo užduotas klausimas. Kalbama tik apie tai, kad nereikia specialiai organizuoti grupinių pokalbių, ypač su jaunesniojo amžiaus vaikais. Tik mokiniai išimtiniais atvejais gali dalyvauti svarstant grupėje lytinio gyveninio klausimus, bet ir tai tik tada, kai vienas iš jų per pamoką iškelia mokytojui šia tema klausimą. Atsakyti mokytojas turi kruopščiai apgalvojęs kiekvieną savo žodį, atsakymas turi būti paremtas šiuolaikiniu mokslu ir atitinkama morale. Kitaip jis gali sukelti psichinę traumą.
KAS TURI VAIKAMS AIŠKINTI” LYTINES PROBLEMAS ? Kadangi pirmuosius klausimus apie lytį pradeda kelti 3 – 4 metų vaikai, tai jie būna adresuoti tėvams, kurie su vaiku artimiausiai bendrauja ir yra pelnę jo pasitikėjimą. Vėliau, vaikui sulaukus ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus, lytinius klausimus aiškina pedagogai, gydytojai bei kiti asmenys, su kuriais vaikas susiduria. Reikia laikytis tokio principo: bet kuris iš aplinkinių suaugusių žmonių, vaiko paklaustas, turi pateikti jam atitinkamos, informacijos. Vadinasi, tėvai ir pedagogai turi kelti savo žinių lygį; tada jie galės susidoroti su šiuo uždaviniu. Būtent tėvų, gydytojų ir auklėtojų uždavinys – įsigyti vaikų pasitikėjimą ir padrąsinti juos įkelti „drovius” klausimus. Visų pirma tai liečia vyresnius vaikus, kurių pasitikėjimas tėvais dažnai jau būna pakirstas, todėl jie drovisi su tėvais kalbėtis lytinio gyvenimo temomis. O jeigu suaugusieji nesugebės įsigyti vaiko pasitikėjimo ir šis ims teirautis vyresnių draugų, tai jų „paaiškinimai”1 gali jiems sukelti daug psichinių traumų.
KAIP TURI ELGTIS SUAUGUSIEJI, AIŠKINDAMI” VAIKAMS LYTINIUS KLAUSIMUS ?
Apie lytinio gyvenimo problemas su vaikais reikia kalbėti laisvai, natūraliai, bet kartu rinitai. Kalbant su vaiku, nepatartina reikšmingai keisti intonacijos, šaipytis ar merkti akį, nes jis gali sutrikti arba pasijusti esąs per menkas pokalbiui. Vaikai yra pastabūs ir domisi kaip tik šia keblia problema, kurią suaugusieji nuo jų slepia. Naudinga dažniau žmonių gyvenimą lyginti su gyvulių ar augalų pasauliu, kuris iš dalies jau pažįstamas vaikui (ypač augalijos pasaulis] ir nedirgina jo vaizduotės.

“Atsakant vaikams, reikia vartoti mokslinės literatūros posakius, pavyzdžiui, sėkla, sėklidės, makštis, gimda ar varpa. Šie pavadinimai visiškai neatrodo gėdingi ir nedirgina jų vaizduotės, kur kas dažniau taip atsitinka suaugusiems, kurie nemoka tinkamai kalbėtis lytinio gyvenimo temomis. Todėl, norint teisingai aiškinti vaikams lytinius klausimus, reikia išmokti lengvai ir laisvai kalbėti lytinio gyveninio temomis, vartoti vaikui suprantamus žodžius bei posakius ir nesužadinti didelių emocijų.
Su vaikais reikia elgtis taip, lyg jie viską suprastų, o suaugusiems dažnai atrodo, kad vaikas dar ,,pernelyg mažas” ir ,,nieko nesupranta”. Dėl to suaugusieji mano, kad apie lytinį gyvenimą galima kalbėti juokais ir užuominomis. Tačiau vaikų atmintis įstabiai imli, ir jeigu jie ko nors net nesupranta, šiaip ar taip gerai tokius dalykus įsimena ir dėl jų pergyvena taip pat, kaip ir dėl kitų asmeninių nesklandumų. Dėl to vaikui gali pradėti formuotis klaidingas supratimas ir netinkama pažiūra į lytinį gyvenimą, o dažnai ir jo paties lytinis potraukis pradeda vystytis nenormaliai. Antra vertus, kai vaikui jau daug kas išaiškinta ir jis orientuojasi, apie ką kalba suaugusieji, per anksti atskleistos nereikalingos smulkmenos gali sujaudinti vaiko vaizduotę ir netgi sukelti lytinius sutrikimus. Jeigu vaikas atsitiktinai atsidūrė tarp suaugusių žmonių, kalbančių apie lytinį gyvenimą, nereikia jo išvaryti arba nutraukti pokalbį – jis turi būti natūraliai tęsiamas, tik prisitaikoma prie vaiko supratimo. Tik taip elgiantis bus galima išvengti vaiko įtarimų, kad lytinė problema yra „nenatūrali” bei ,,drovi” ir nuo šių klausimų nukreipti jo dėmėsi.
Jeigu suaugęs žmogus, paklaustas vaiko, jaučia nesugebėsiąs atsakyti teisingai ir nuoširdžiai, geriausia, kad jis pasiųstų vaiką pas ką nors kitą, sugebantį jam pateikti reikiamos informacijos. Toks žmogus galėtų būti gydytojas, pedagogas ar kiuris nors kitas iš vaiko aplinkinių žmonių, O vaikui reikia garbingai prisipažinti: „Nežinau, ką tau pasakyti šiuo klausimu, bet tu gali apie tai pasiteirauti „X“, kuris viską paaiškins”. Ir nepatartina delsti, priešingai, reikia kuo greičiau išaiškinti vaikui jį dominančias problemas. Išimtiniais atvejais galima jam duoti populiarią knygą ar brošiūrą lytinio gyvenimo tema. Tačiau reikia žinoti, kad informacijos ten jis ras daugiau, negu jį dominančiu klausimu.

VAIKŲ LYTINIS AUKLĖJIMAS PAGAL JŲ FIZINĮ IR PROTINĮ IŠSIVYSTYMĄ
Yra visokiausių klausimų bei atsakymų seksualinėmis temomis schemų. “ Tačiau jų reikšmė tik pagalbinė ir padeda suaugusiems lengviau suvokti savo vaidmenį, nes vaikai toli gražu ne visada užduoda klausimus tokia seka ir forma, kuri numatyta mokymo priemonėse. Todėl net atmintinai išmokus teisingus atsakymus, negalima garantuoti, kad pokalbis vyks normaliai. Norint geriau pailiustruoti galimus teisingus atsakymus, atitinkančius vaiko protinį išsivystymą ir tuo pačiu savo turiniu liečiančius tik užduotą klausimą, galima pateikti keletą labiausiai paplitusių vaikų klausimų ir teisingų atsakymų.
Vienas pirmųjų užduodamų klausimų: ,,Iš kur atsiranda vaikai?” Atsakant įgalima papasakoti, kad moters (mamos) pilve yra mažų kiaušinėlių, kurie pamažu auga, o kai išauga iki kūdikio dydžio, „gimsta”, t. y. išeina iš mamos pilvo. Čia tiks palyginimas, kaip paukščiukai išsirita iš kiaušinio. Šis atsakymas yra teisingas, atitinka 3—5 metų vaiko protinį išsivystymą, ir neišeina už klausimo ribų. Paprastai kurį laiką jis patenkina vaiko smalsumą.
Praeina kiek laiko, ir vaikas užduoda kitą klausimą: ,,O kaip gimsta vaikai?” Galima paaiškinti, kad „gimti” arba „ateiti į pasaulį” reiškia „išeiti iš mamos pilvo”. Vaikas išlenda pro skylutę, kuri yra mamos pilvo apačioje. Kalbant su vyresniais vaikais, galima pavartoti terminą „makštis”. Kiekviena mama (moteris) turi tris angas: viena – išsituštinimui, antra – nusišlapinimui, o pro trečią gimsta vaikai.
10-11 metų amžiuje, belaukiant mėnesinių, būtina papasakoti mergaitei apie jos kūno sandarą, parodyti paveiksliukus. Svarbu išaiškinti ypatingą mėnesinių reikšmę moteriai, taip pat higieninius įgūdžius mėnesinių metu. Netikėtos, išgąsdinusios paauglę mėnesinės – viena iš seksualinės disharmonijos priežasčių.
Pradinės žinios apie kontracepciją taip pat galėtų būti pateiktos iki brendimo kartu su informacija apie apvaisinimą, pastojimą, nėštumą, gimdymą, žindymą. Vėliau ši informacija bus pakartota išsamiau. Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad ir berniukai, ir mergaitės, besimokantys atskirose mokyklose, labiau domisi seksualiniais klausimais negu jų vienmečiai bendrose mokyklose.Tik berniukų arba tik mergaičių mokykloje, ypač kai mokinius papildomai dar izoliuoja internatas, susidaro sąlygos labiau domėtis priešinga lytimi, dirginama mokinių fantaziją, greičiau gimsta erotinės mintys bei svajonės.“
IŠVADOS

1. Lytinis auklėjimas – tai pedagoginės veiklos procesas, valios ugdymo pagalba siekiantis ugdyti dorovines asmenybės savybes ir ypatybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą.
2. Lytinis švietimas – tai pedagoginės veiklos procesas, kai žinių teikimo būdu siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis – fiziologinėmis lyties problemomis, lyties higiena, lytimo gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų ir AIDS profilaktika.
3. Reikia apsaugoti vaikus nuo ankstyvo seksualumo, kad nebūtų sužalotas jų fizinis ir dvasinis vystymasis.
4. Lytinis švietimas neturėtų būti taikomas mokykloje, nes eliminuoja valios ugdymo svarbą ir bendražmogiškos moralės principus, išaukština hedonistinio požiūrio idėjas, o tai prieštarauja pagrindiniams ugdymo mokykloje principams.
5. Literatūros, skirtos lytiniam švietimui pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išleidžiama daug.
6. Lytinis švietimas suteikia informacijos apie meilę, skaistumą, santuoką, kontracepciją, abortus ir kt. reiškinius.

Nusimeskime nuo veidų rimtą išraišką. Juk kalbame apie tokius malonius ir džiaugsmingus dalykus..
Viena kartą Petriukas ilgai stebėjo pro miegamojo rakto skylutę savo tėvus. Paskui jis atsitraukė ir su pasipiktinimu pasakė : “Ir po viso šito jie dar draudžia man krapštyti nosį!”

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Dumont V. Klausimai apie meilę 5-8 metų vaikams.- Kaunas, 1999.
2.Dumont V., Montagnat S. Klausimai apie meilę 8-11 metų vaikams.- Kaunas, 1999.
3. Foerster F.W. Mokėk gyventi. Knyga berniukams ir mergaitėms. – Kaunas, 1934.
4. Forelis A. Lytinis klausimas. – Kaunas, 1933.
5. Gale J. (1996) Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. – Kaunas, 1996.
6. Gudkovič L., Kondratovas A. Apie tave ir apie mane. – Kaunas, 1987.
7. Imelinskis K. Lytinio gyvenimo psichologija. – Vilnius, 1980.
8. Lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 1996.
9. Liobikienė N. “Paauglių lytiškumo ugdymo programų palyginamoji charakteristika”// Už gyvybę. Informacinis leidinys gyvybės gynėjams. – 1999, Nr.l.
10. Lytinis auklėjimas. Sveikatingumo programa. – Vilnius, 1994.
11.Lapinas O.“ Seksas : ne tik giminei tęsti“// Psichologija tau. – 2000.3
12. Maldeikis P. Seksualinis auklėjimas. – Kirchheim-Teck, 1948.
13. Šapurovas V. “Lytinis auklėjimas šeimoje“// Sveikas žmogus. – 2001.2
14. Vilkės Dž.., B. Gyvybės stebuklas. – Kaunas, 1992.

Leave a Comment