konflikto analize

KONFLIKTO ANALIZĖ

Indvidualus darbas

 

Darbo vadovė: Dėstytoja L. Milkintaitė

 

Šiauliai 2015 m.

 

ĮVADAS

 

Konfliktai – neišvengiama bendravimo dalis. Todėl tikslinga išmokti atpažinti konflikto požymius ir pakreipti įvykius taip, kad neigiamas poveikis būtų kiek įmanoma mažesnis.

 

Konfliktų rūšys:

 

Tarpasmeniniai (tarp asmens ir asmens, arba tarp asmens ir grupės).

Socialiniai (tarp įvairių visuomenės grupių).

Politiniai (tarp įvairių socialinių grupių, politinių partijų, valstybių).

Etiniai ir religiniai (tarp atskirų tautų ar religinių grupių).

 

Konfliktas (lotyn. conflictus – susidūrimas) – tai priešiškų interesų, pozicijų, nuomonių bei požiūrių susidūrimas ar rimti nesutarimai, kai žmogų užvaldo nemalonūs išgyvenimai.

 

Dažniausiai konfliktai asocijuojasi su pykčiu, ginčais, kaaru, sužeidimais, skausmu, smurtu, tragedijomis, įžeidimais, nemalonumais, išdavyste, praradimu, nepasitikėjimu, neapykanta. Retas karis mąsto apie ką nors teigiamo: pokalbius, susitarimus, pasikalbėjimą, bendradarbiavimą.

 

Problema, kurią aš nagrinėsiu yra susijusi su mano tėvais ir mano vaiku. Mano tėvai dažnai kritikuoja mane dėl to, kaip aš auklėju savo vaiką. Jie norėtų, kad dažniau klausyčiau jų patarimų ir įsižeidžia, kai nesutinku su jų nuomone. Tai kartais priveda prie konfliktų, nes aš dažnai nesutinku su jų siūlomais auklėjimo metodais, be to, manau, kad jie neturi teisės maan nurodinėti šiuo klausimu.

 

1 pozicija: Aš teisi, jie neteisūs.

 

Aš esu suaugusi, pati esu atsakinga už savo vaiką ir galiu priimti sprendimus, susijusius su auklėjimu. Man atrodo, kad auklėjimo metodai, kuriuos naudojo mano tėvai, netinka šiuolaikiniams vaikams, o kritikuodami mane vaiko ir ki

itų žmonių akivaizdoje, jie menkina mane, kaip motiną.

 

2 pozicija: Jie teisūs, aš neteisi.

 

Mano tėvai šiuo klausimu turi daug daugiau patirties nei aš. Užauginę savo vaikus jie jau žino, kur darė klaidas, o kur elgėsi teisingai, ir gali man patarti. Aš žinau, kad ir man, ir savo anūkui jie linki tik gero, todėl juos skaudina mano priešiškumas ir nenoras įsiklausyti į patarimus.

 

3 pozicija: Visi esame teisūs ir visi klystame.

 

Aš teisi galvodama, kad vaiko auklėjime mano vaidmuo yra svarbiausias, bet aš klystu neįsiklausydama į jų patarimus. Jie teisūs manydami, kad aš ne visada elgiuosi teisingai, bet jie klysta neleisdami man prisiimti visiškos atsakomybės ir pačiai mokytis iš savo klaidų.

 

4 pozicija: tai nėra taip svarbu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

 

Aš džiaugiuosi matydama, koks vaikas laimingas būdamas su seneliais. Seeneliai laimingi, kad turi nuostabų anūką. Tai leidžia mums į kai kuriuos nuomonių skirtumus pažvelgti „pro pirštus“.

 

5 pozicija: Visos pozicijos yra teisingos vienu metu.

 

Net ir susikertant nuomonėms dėl vaiko auklėjimo, svarbu tai, kad visi siekiame bendro tikslo – vaiko gerovės. Suprasdami, kad tėvų ir senelių vaidmenys ir požiūriai yra skirtingi galime mokytis vieni iš kitų ir tuo pačiu suteikti vaikui daugiau patyrimo.

 

Išvados

 

Dažnai mes paskubame daryti išvadas, mūsų apsisprendime dominuoja „ugningas“ charakteris, kuris deja tik pablogina esamą situaciją. Pats geriausias konflikto sprendimo būdas – bendradarbiavimas, ka

ai abiejų pusių poreikiai patenkinami. Jei bendradarbiavimu išspręsti konflikto, galimas būdas – kompromisų ieškojimas. Tačiau kitiems geriau neieškant kompromisų pasitraukti, ar prisitaikyti.

Informacijos šaltiniai:

 

http://www.pkg.lt/organizacijoms/straipsniai/konfliktu_valdymas/

http://lt.wikipedia.org/wiki/Konfliktas

http://www.moteris.lt/psichologija/kompromisas-nera-geriausias-konfliktu-sprendimo-budas.d?id=59665495#ixzz2SvCnuOPJ

Junona Almonaitienė, 2001. Bendravimo psichologija. Technologija. Kaunas

Bendravimo psichologija (2012 metai) Sud. Almonaitienė. Kaunas.

 

Leave a Comment