BUDIZMAS Sociologijos referatas
Darbo vadovas (ė) :
Lektorė
2013 – …
Klaipėda, 2013
Budizmas ir jo pradininkas Gautamas Buda
Budizmas yra religija ir drauge filosofija, kurioje glūdi žinojimas, etika ir gyvenimiškos išminties iškilumas. Budizmas pavadintas pagal jo rdagoninko Dautomo Budos vardą. Tikrasis religijos pradininko vardas buvo Sidharta, jis kilęs iš garsios Šakjų giminės, bet vėliau tapo klajojančiu asketu. Dabar spėjama, kad Buda gyveno 563- 483 pr. Kr. Tuo pačiu laikotarpiu raikijoje pradėjo formuotis antikonė filosofija.
Duomenys gauti apie Budos gyvenimą gauti iš to meto istorinuose šaltiniuose randamų užuominų ir nuorodų, susijusių su daugybe legendų. Siekdamas sužinoti, koks yra tikrasis gyvenimas, jaunasis Buda keturis kartus iškeliavo iš puikiai aprūpintų namų – karaliaus rūmų. Tai paskatino jį atsižadėti turto, valdžios bei visų žemiškų dalykų ir siekti tikrojo amžinojo išganymo, t.y. nušvitimo.
Buda tikėjo, kad nušvitimą galima pasiekti tik nutraukus visus saitus su praeitim. Jis nurodė aštuonlinkį kelią į šį svarbiausią tikslą. Buda teigė, kad būtina kontroliuoti bet kokias gyvenimo išraiškas, o sąmonę nukreipti į individo vidų ir absoliučiai nuslopinti jos funkcijas. Nušvitimo siekentis žmogus privalo „išjungti“ mintis, atsikratyti visų norų ir troškimų, nuraminti jausmus ir aistras. Tokia visiško atsiribojim būsena vadinama nirvana. Ją galima lyginti su nurimusiu vėju ar lygiu jūros paviršiu be bangų.
Nirvana kartu reiškai ir nušvitimą. Šią būseną pasiekęs žmogus patiria absoliutų aiškumą ir dvasios pabudimą. Su nirvanos pavadinimu tiesiogiai siejamas Budos vardas. Senovės Indijos mokslininkų vatrotos sanskrito kalbos žodio šaknis budh – reiškia „pabusti“, „būti skaidrios sąmonės“, „turėti šviesią dvasią“. Jam giminingas žodis bodhi reiškia vykstantį pabudimo procesą, o žodžiu budha vadinamas jau užbaigtas tas pats procesas.
Budizmas moko, kad nušvitimo būseną pasiekęs žmogus įveikia visus ryšius su savuoju „aš“. Norėdamas asmeniniu pavyzdžiu ir faktais pagrįsti savo mokymą, Buda nesiekė jokio pripažinimo ir nenorėjo būti garbinamas kaip naujos religijos pradininkas. Būtų buvę teisingiau, jei šios religijos sekėjai nająjį mokslą vadintų ne Budos mokymu (buddhašasana) ir budizmu, bet „bodizmu“, mokymu apie nušvitimą, dvasios skaidrumą ir pabudimą (bodhi).
Budizmo kryptys
Pirmieji budizmo tekstai buvo sukurti pali kalba. Vėliau jie paskelbti teisingu ir tinkamu mokymu, susisteminti, užrašyti ir kanonizuoti. Šių tekstų rinkinys žinomas Pali kanono pavadinimu. Pirmieji Pali kanono raštai, daugiausiai užrašyti ant palmių lapų, buvo saugomi pintinėse. Tekstai buvo tekstai buvo susikirstyti pagal tris svarbiausias juose nagrinėjamas temas ir sudėti į tris pintines, todėl ankstyvieji budistų raštai ir vadinami Tripitaka ( „Triguba pintine ‘‘). Būtų klaidinga kalbėti apie budizmą kaip apie vienalytį ir visiškai uždarą, nuo kitų atsiribujusį mokymą. Netrukus po Budos mirties, kuri laikoma įžengimu į aukštesniąją nirvaną, vadinamą paranirvaną, kilo ginčų tard didžiojo mokytojo sekėjų. Jie nesutarė dėl mokymo turinio ir praktinio jo pritaikymokasdieniniame gyvenime. Šie Budos sekėjų nesutarimai, vėliau tapę budistinio judėjimo skilimo priežastimi, iš dalies iš dalies nulėmė budizmo plitimo istoriją. Per du šimtmečius po religijos pradininko mirties sisiformavo daugiau kaip trisdešimt budistinių sektų, nors raštuose minima tik 18 religinių grupių. Buda nepaliko raštų, kuriuose butų išdėstytas jo mokymas, o mirdamas nunurodė konkretaus savo įpėdinio, todėl neliko autoriteto, galinčio jaujos realigijos sekėjams nurodyti, kurios doktrinos ir ritualai yra autentiški, o kurie – ne. Budizmo skilimo proceso nepajėgė sustabdyti nei trys po Budos Gautamos mieries įvykę visuotiniai susirinkimai. Tik tada, kai ši nauja religija ėmė sparčiai plisti Indijoje, pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp vienuolių ir pasauliečių bendruonenių, taip pat tarp elito ir liaudies religijos. Budistinis judėjimas pasidalino į dvi pagrindines kryptis, vadinamas „mažąja važiuokle“ (hinajana) bei „didžiąja važiuokle“ (mahajana). Pirmoji atšaka skirta tiems, kurie save laikė išrinktaisiais. Tai vienuoliai, gyvenantys griežtai atsiriboję nuo pasaulietiškų siekių ir tikintys, kad tik šitaip galima gauti tikrąjį Budos mokymą. „Didžioji važiuoklė“ budizme paliko vietos ir tiems, kurie nenusigręžė nuo pasaulietinės bendruomenės ir su ja susijusių pareigų. Pastaroji krypis turėjo kur kas daugiau šalininkų nei tradicionalistinė „mažoji važiuoklė“.
Budizmo plitimas ir prisitaikymas prie kitų kultūrų
Indijoje budizmas tūkstantį metų buvo dominuojanti religija ir didžiausia dvasinė jėga. Iš savo tėvynės ši religija pradėjo pergalinga žygį per visą Aziją. Toliau besiskaidant pirminiam, daugeliui sunkiai suvokiamam Budos mokymui, šis sparčiai plito į kitį kultūrų sritis. Tai atliko lemiamą vaidmenį religijos istorijoje. Pirmoji svetima kultūra ir kalba, su kuria teko susidurti naujajai religijai buvo kinų pasaulis. Pirmieji budizmo kontaktai su Kinijos kultūra įvyko erų sandūroje, tačiau tikroji misionieriška veikla prasidėjo apie 200 po Kr. Brandžiausi jos vaisiai – budizmo raštų vertimai į kinų kalbą IV a. po Kr. Nuo to laiko budizmas Kinijoje tapo dominuojančia dvasine jėga. Glaudžiai kontaktuodamas su daoizmu, Kinijoje jis plėtojosi jau nebe pradiniu indiškuoju pavidalu. Išplitęs centrinėje Azijoje, jis įgijo naują savitą formą, vadinamą čan. Šiais laikais jis žinomas visame pasaulyjė. VI a. šis tikėjimas per Korėją pasiekė Japoniją ir ten buvo pavadintas dzen (zen).
Budizmas plito įvairiuose kraštuose, visur prisitaikydamas prie vyraujančių vietos tradicijų, bet drauge nenukrypdamas nuo esminio mokymo, besiremenčio keturiomis tauriosiomis tiesomis. Budos sekėjus galima vadinti iš tiesų pragmatiškais žmonėmis, nes jie rėmėsi mokymu, kuriuo naudojosi tarsi įrankiu, padedan
iu pasiekti svarbiausią tikslą. Budizmo mokymas virto „transporto priemone“, tikintiesiems padedančia judėti į išganymą – nušvitimą. Buda savo pamokslose sakydavo, kad tiesos ieškotojams jis galįs duoti plaustą, tačiau pasiekus kitą upės krantą būtų kvaila užkelti jį ant pečių ir neštis sausuma. Budizmas neturėjo aukščiausio organo, atsakingo už gryno neiškreipto mokymo skleidimą. Susidaro įspūdis, kad ankstyvaisiais laikais Azijos žmonės labai palankiai priėmė budizmo propoguojamą mokymą. Nuo tada, kai vakariečiams pavyko visam Žemės rutuliui primesti savo civilizacijos formą, Budos mokymas įsiskverbė ir į Vakarų įtakos sferas. Budizmu ypač susižavėjo Vakarų pasaulio intelektualai. Vakariečius priimti į tikrinančiųjų gretas budistams nėra sunku, nes pats Buda norėjo, kad mokymas būtų skleidžiamas visomis kalbomis ir jį suprastų visi klausytojai, kadangi tik jiems ir skirtos visos didžiojo kokytojo tiesos. Šiuo metu greta dzenbudizmo labai išpopuliarėjo kita šios religijos atšaka- Tibeto budizmas.
Budistų gyvenimas
Budizmo skaidymosi procesas iš tiesų vyksta ir šeis laikais. Tai liudija, kad budizmo religija ir pasaulėžiūra vis dar gyva. Jai padėjo išlitki iki šių dienų jau minėtas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių. Budos mokymas apie kelią į nušvitimą sąmoningai vengia mitologinio apvalkalo ar prašmatnių kultų, todėl ši išmintis priimtina tik siauram intelektualų ratui. Kad naujoji religija prisitaikytų prie platesnių masių poreikių, neišvengiamai reikėjo pasirinkti vieną iš dvejų kelių: arba leisti išlikti prieš budizmą praktikuotų religijų kultui, arba suformuoti savas garbinimo formas. Tai budizmas įgyvendino skirtingu laiku skirtingose vietuose. Budistinis mokymas buvo „apipavidalintas“ prasilenkent su pradine intencija, tačiau Budos požiūrių esmė išliko nepažeista. Ją sudaro įvairūs nušvitusiųjų mokymo elementai, padedantys formuoti individualų dvasinį gyvenimą, o tais atvejais, kai nenorėta arba negalėta atsisakyti ryšio su kitomis religijomis- ir budizmui nebūdingas tikėjimo aktais. Meditacijos technikos, kilusios iš indų kultūros ir veikiamos jų išminties kelių, gali būti praktikuojamos nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų. Tą puikiai įrodo dzenbudizmo populiarumas tarp tikinčiųjų krikščionių ir viso civilizuoto pasaulio inteligentų. Budizmas paplito daugelyje Žemės rutulio vietų.
Didžiulį Ežeuropiečių, amerikiečių ir australų dsusidomėjimą kelia budistų etika, „nesužeidimo“ (abra „nežudymo“) principas, atjauta ir geranoriškumas ne tik visų žmonių, bet ir visų gyvų būtybių – augalų ir gyvūnų atžvilgiu. Jie trokšta gauti naujus atsakymus į žmonijai aktualius aklausimus apie bendrą gyvenimą, elgesį su gamta ir kosmosu,technikos bei elektronokos progreso ir globalizacijos pasėkmes, apie žmonių susvetinėjimą visuomenėje. Ateitis parodys, ar šis domėjimasis budiznu išliks bėgant laikui.
Įžangos pabaigoje derėtų šį tą paaiškinti apie indiškų terminų vartojimą. Nors pirmieji budistų tekstai buvo sukurti pali kalba, kalbant apie šią religija vartojama daug vedų ir hinduizmo sąvokų sanskrito kalba. Budizmas prie sanskrito grįžo per muhajanos laikotarpį.
Literatūros sąrašas:
Vertimas į lietuvių kalbą , Jūratė Povlovičienė „Pasaulio religijos“ K., 2005