konfliktas

2. Kas yra konfliktas

3. Konflikto atpažinimas ir struktūra

4. Konfliktų kilimo priežastys ir šaltiniai

5. Konfliktų pasekmės

6. Konflikto išvengiamumas

ĮVADAS

Neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be konfliktų. Su jais susiduriame kiekvieną dieną. Tik labai dažnai mes konfliktą suvokiame standartiškai: barnis, ginčas, peštynės. Konfliktai mokykloje – skaudi tema nemažai visuomenės daliai, nes su mokykla vienaip ar kitaip yra ar buvo susiję visi. Ji palieka tam tikrus savo pėdsakus kiekvieno širdyje.Mokyklos bendruomenėje paprastai skiriami keturi subjektai, tarp kurių kyla ar gali kilti konfliktai. Tai: mokiniai, mokytojai, tėvai, administracija. Dažniausiai konfliktai kyla tarp šių grupių:

 Mokiniai-mokytojai ( nuomonių nesutapimas dėl vertinimo, neaiškūs besikeičiantys, per dideli mokytojų reikalavimai, nesutarimai dėl skirtingų vertybių,drausmės palaikymo, kontrolės);

 Mokiniai-mokiniai ( konkurencija, lyderiavimas klasėje ir mokykloje, pataikavimas mokytojams, tarpasmeninių santykių psichologinės problemos); , Mokytojai-mokytojai;

 Mokytojai-tėvai.

Kiekviena mokykla kaip organizacija, siekianti ugdymo tikslų, turėtų ištirti ir įvertinti mokyklos bendruomenės narių poreikius, gerinti tarpasmeninius santykius. Remiantis tokių tyrimų rezultatais ir jų analize, galima planuoti įvairias konfliktų prevencijos priemones. Jos De la Haye rašo, kad konfliktų prevencija nesiekia išvengti konfliktų, nes konfliktas tam tikromis aplinkybėmis gali pasitarnauti geresniam tarpusavio supratimui. Šiuo metu vis dažniau pedagogai, psichologai, švietimo vadybos specialistai mano, kad mokykla turėtų suteikti vaikams ne tik pagrindinių akademinių žinių, bet ir lavintų socialinius įgūdžius, tuo pačiu kreipiant nemažą dėmesį į konfliktus ir racionalų jų sprendimą. Todėl šiuolaikiniam mokytojui reikalinga ugdyti ne tik jautrumą komunikacijai, mokėti atpažinti gynybines reakcijas, bet ir supažindinti pačius mokinius su konfliktais, kaip normaliu visuomenės reiškiniu bei mokyti efektyviai juos spręsti. Darbą sudaro dvylika skyrių, kuriuose stengiausi apžvelgti kylančius klausimus nagrinėjant konfliktu.

KAS YRA KONFLIKTAS

Psichologinėje literatūroje konfliktas suprantamas kaip priešingų motyvų, interesų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas sukeliantis stiprius, nemalonius išgyvenimus asmenybės viduje, ar tarp dviejų ar daugiau šalių.

Norime to ar ne, konfliktas yra vienas pagrindinių socialinių reiškinių, nuolatos kylančių tarp įvairiausių žmonių ir jų grupių. Ir kiekvienas žmogus turi savo požiūrį ir supratimą apie konfliktą. Iškart noriu pateikti užduotį, kuri gali padėti išsiaiškinti pagrindines nuostatas į konfliktą, emocinius išgyvenimus, suprasti kitus žmonių požiūrius, efektyviai sukaupti, sutvarkyti ir panaudoti informaciją. Ji vadinasi “Voratinklis”.

1 pavyzdys

noras blaiviai įvertinti situaciją šmeižtas priešiškumas

KONFLIKTAS savikontrolės stoka melas

išsisukinėjimas agresija

2 pavyzdys

pyktis derybos

barnis KONFLIKTAS ieškojimas

žeidimas kompromisas egoizmas šypsenos siekimas įvertinti savo valią

Kaip matome iš pavyzdžių, ant popieriaus lapo užrašomas pagrindinis žodis “konfliktas” ir aplink jį surašomi žodžiai, kurie iškyla galvojant apie šią sąvoką.

KONFLIKTO ATPAŽINIMAS IR STRUKTŪRA

Bręstantį konfliktą galima pažinti iš tam tikrų požymių: keičiasi bendravimo pobūdis, bendravimas pasidaro ne toks atviras, partneriai mažiau keičiasi informacija,atrenka, ką vienas kitam sakyti, ko nereikėtų informuoti. Dažnai jaučiama psichologinė įtampa, nekalbėjimas, nereagavimas į kito žodžius ar veiksmus. Gali keistis įprastinė žmogaus veikla, kai jis nieko neperspėjęs imasi neįprastos jam veiklos ar veiksmų. Konfliktas gali vystytis įvairiais tempais priklausomai nuo situacijos ir žmogaus charakterio savybių. Aprašant konfliktų visuminius procesus, jų struktūroje išskiriamos keturios stadijos:

1.Latentinis’ arba užslėptas, yra pradinė konflikto formavimosi stadija. Jį sukelia konkurencija siekiant vienodų tikslų arba esant skirtingiems veikimo tikslams. Latentinį konfliktą gali skatinti asmenybės autonomijos siekimas, taip pat individams pavedamos rolės, kurių jie negali įvykdyti, ir dėl kitų priežasčių.

2.Suprastas konfliktas atsiranda tada, kai latentinis konfliktas įsisąmoninamas. Kartais jis gali būti suprastas net tada, kai nėra jokių sąlygų latentiniam konfliktui kilti. Blogiau kai latentinis konfliktas nepasiekia suprasto konflikto lygio. Suprasti kliudo: 1)slopinimo mechanizmas ir 2)dėmesio, kryptingo koncentravimo mechanizmas.

3.Jaučiamas konfliktas skiriasi nuo suprasto tuo, kad jis sudaro emocines įtampas ir krizes. Individai turi kaip nors išlieti įtampą ir susirūpinimą, kad išlaikytų vidinę pusiausvyrą. Priešiški jausmai dažnai kyla tose institucijose, kur žmonės būna izoliuoti nuo platesnės erdvės ir daug laiko praleidžia artimai bendraudami (bendrabučiai, vienuolynai, šeimos). Siekdamos išsklaidyti susikaupusį priešiškumą, tos institucijos ieško tam tikrų “saugos vožtuvų” (sporto užsiėmimų, kortų ir t. t.) arba kuria taisykles įteisinančias atsiskyrimą ir vienatvę (nesikalbėjimas, meditacijos).

4.Išreikštu konfliktu laikomas bet koks konfliktinės elgsenos variantas. Ryškiausias, kai pasireiškia atvira agresija. Tačiau verbalinė ar fizinė prievarta yra įvairių grupinių normų draudžiama. Prievartos motyvacija gali išlikti, tačiau ji pasireiškia švelnesne forma. Terminas “Išreikštas konfliktas” taikomas tokiai elgsenai, kada kai kurie ar visi dalyviai supranta ją kaip konfliktišką.

Konflikto struktūrą galima išnagrinėti ir pagal tokį grafiką:

KONFLIKTŲ STRUKTŪRA

Konfliktą lemia Konflikto pasekmės

Konfliktinis elgesysObjektyvios priežastys Galimos išeitys Subjektyvūs faktoriai

Teigiamas konflikto Neigiamas konflikto sprendimas sprendimas

Komunikacijos tinklo Pašlijęs sutvarkymas bendravimas

Iš grafiko matyti, kad konfliktą lemia tam tikros objektyvios ar subjektyvios priežastys. Iš to seka vienoks ar kitoks konfliktinis elgesys. Išeitys iš konfliktinio elgesio galimos taip pat kelios. Jei konfliktas lieka neišspręstas, užslopintas ar panašiai, konflikto rezultatas: nepatenkinti poreikiai ir pašlijęs bendravimas. Tuo atveju, jei konfliktas tinkamai išsprendžiamas, yra atstatomas bendravimas ir galimi glaudesni ryšiai.

KONFLIKTŲ KILIMO PRIEŽASTYS IR ŠALTINIAI

A. Suslavičius “Socialinėje psichologijoje” rašo: “Plačiąja prasme žmogui tenka spręsti tokią problemą, kaip apginti savąjį ego, nepasiduoti gniuždančiai aplinkai, likti ištikimam pačiam sau ir išlaikyti padorius santykius su aplinkiniais”.Čia galėtume pradėti ieškoti konflikto priežasčių. Jau mažas vaikas turi savąjį ego ir ne tik stengiasi jį apginti jam prieinamomis priemonėmis, bet ir įgyvendinti savo norus,kurie dažnai nesutampa su tėvų ar kitų aplinkinių interesais. Ir visai nesvarbu, kad vaikas daugiau vadovaujasi jausmais: aš noriu, man patinka, o suaugusysis žino, ką jam galima, ar reikia daryti, vadovaudamasis protu ir patirtimi. Ir štai konfliktas neišvengiamas. Vaikas dar nesupras suaugusiojo motyvacijos, o suaugusysis dažnai negali nusileisti iki vaiko emocijų lygio. Ir jeigu kovojama dėl būvio, dėl išlikimo, kad nelikti sugniuždytam, nors neretai atsitinka ir tai, tokių konfliktų pasekmės dažnai būna pyktis, agresija, netinkamas ar net chuliganiškas elgesys. Tai nereti iššūkiai visuomenei: aš nepasiduosiu. O paslėpta informacija – neišspręstas konfliktas, dažniausiai ne vienas, nepatenkinti poreikiai (meilės, saugumo, materialiniai). Dar viena konflikto kilimo priežastis – išlikti ištikimam savo vertybėms,idėjoms, nuostatoms. Jų neapginant, ypač susidūrus su aponentu, įvyksta tarsi išdavystė pačio savęs.Jei jų (savo nuostatos, idėjos) neišsakai, tai tarsi jų ir neturi, o jei pasakęs neapgini, neturi argumentų. Tai gal jos nevertos, gal reikia keisti požiūrį. Gresiant pavojui susikurtam vidiniam vaizdiniui, iškyla būtinybė jį apginti, ir štai jau konfliktas. Tačiau,net ir kylant begaliai konfliktų, žmogui svarbu palaikyti nors pačius menkiausius santykius su aplinkiniais, įvertinti savąjį asmenį visuomenėje. Turėdamas savo nuomonę, ją išsakydamas ir apgindamas, jis taip pat turi išmokti tolerantiškai priimti kitą požiūrį ir skirtingus žmones. Asmenybė turi taip pat prisitaikyti socialinėje aplinkoje, kad neprarasdamas savojo individualumo, išmoktų sugyventi su kitomis individualiomis asmenybėmis.Į jo vertybių sistemą turi įeiti asmenybės savybių supratimas, padedantis tarpasmeniniam bendravimui. Tai – empatija, geranoriškumas, atvirumas ir kt.

Prie šio plataus A.Suslavičiaus pasakymo telieka pridurti motyvų kovą žmogaus viduje. (Jis apie tai kalbėjo anksčiau.) Ši konfliktų kilimo priežastis yra nemažiau skaudi ir taip pat atsiliepia bendraujant su aplinkiniais. Žmogus dažnai būna užsidaręs, jam gali būti sunku išsiaiškinti prioritetus ar pripažinti esantį konfliktą ir bandyti jį spręsti. Tuo tarpu to pasekmės – bloga nuotaika,kritęs darbingumas, bendravimo stoka ir net fiziniai negalavimai. Norint rasti geriausius konflikto sprendimo būdus, labai svarbu pažinti ir suprasti įvairių konfliktų šaltinius, bei pačius konfliktus. Konfliktai dažnai klasifikuojami pagal jų kilmės šaltinį. Tai aiškiai matyti iš šios lentelės:

Nr. Konfliktų rūšys Konfliktų šaltiniai1. Interesų konfliktai Skirtingi tikslai2. Psiaudo konfliktai Informacijos trūkumas3. Sistemų konfliktai Blogas organizavimas4. Vaidmenų konfliktai Pageidaujamų vaidmenų nebuvimas5. Koordinacijos konfliktai Grupės narių skirtingi tikslai6. Asmeniniai konfliktai Individuali distrukcija (nesugebama atlikti tų funkcijų, kurias buvo tikimasi atlikti).

Konfliktai tarp mokinių ir mokytojų, kaip rašo dr. O.Tijūnienė (Klaipėdos universitetas), mokytojų požiūriu, kyla dėl to, jog “mokiniai nesilaiko drausmės reikalavimų, yra asocialūs, apsileidę tingi mokytis, nesąžiningi, vaikų galimybes tėvai vertina priešingai nei mokytojai, vaikai nori išsiskirti iš bendraamžių, mokytojai nepajėgūs valdyti gausių klasių”. Mokinių požiūriu, konfliktai su mokytokais kyla dėl to, jog mokytojai nepakankamai vertina mokinių individualumą, netaktiškai elgiasi, užduoda labai daug namų darbų ir neobjektyviai vertina žinias. Tai dar kartą patvirtina, kad požiūris į kurį nors reiškinį priklauso nuo žmogaus individualybės ir net nuo socialinio statuso.

KONFLIKTŲ PASEKMĖS

“Nežiūrint to, kad konfliktų sukeltos emocinės įtampos (stresai) pernelyg kenkia psichinei ir fizinei asmenybės sveikatai, ardo bendrą grupių veiklą, kenkia jos produktyvumui, jo pasekmės daugiau ar mažiau priklauso nuo konfliktų išsprendimo” – rašo A. Jacikevičius. Pasak jo konfliktas išspręstas nuoširdžiai, pagal dalyvių pageidavimus ir pasitenkinimą, tai tuo gali būti padėtas pagrindas teigiamiems ir glaudesniems grupės santykiams. O jei konfliktas buvo neišspręstas, o tik nuslopintas, tai yra tikimybė, kad jis ateityje įgaus rimtesnes ir pavojingesnes formas. Konflikto naudingumas ar žalingumas tiksliau gali būti įvertintas konkrečiose situacijose. Dideli konfliktai skatina keisti santykių pobūdį, sumažinti kontaktus arba juos visai nutraukti.

KONFLIKTO IŠVENGIAMUMAS

O ar galima konflikto išvengti? Atsakymas būtų – ne. Konfliktai kyla neišvengiamai, kadangi bendraujant dalyvauja asmenybės, turinčios skirtingų poreikių, motyvų, interesų, kurie negali būti vienu metu realizuoti. Ir tai labai svarbu suprasti, nes priešingu atveju, kilus konfliktui, dėl to tuščiai ir be reikalo griaušimės. Faktai rodo, kad kai kurie konfliktai yra neišvengiami ir būtini subrendusios, kompetentingos asmenybės raidai. Tačiau tai nereiškia, kad nėra galimybės jų išvengti ar bent jau sumažinti ir reguliuoti. Tai ypač pasakytina apie įvairias organizacijas, kur veikla būna daugiau ar mažiau organizuota. Tai liečia ir mokyklas, kolegijas ir t. t. Siūloma pasiūlyti patiems mokiniams sukurti elgesio bendras taisykles. Dalyvauti elgesio taisyklių kūrimo procese, mokiniai turi įsisąmoninti, kad taisyklės mažina įtampą, daro veiklą efektyvesnę, padeda ugdyti savikontrolę.Svarbu, praėjus tam tikram laikui, taisykles patikrinti, ar jos neprarado prasmės. Tokiu būdu atsiranda grupinio elgesio normos, sukuriama drausmės palaikymo sistema, įsisąmoninamos mokyklos bendravimo vertybės. Taip pat, mokinių sėkmingo bendravimo įgūdžiai gali būti ugdomi per pamokas ir užklasinėje veikloje. Kuo dažniau mokytojai taiko pamokoje aktyvius mokymo metodus, tuo labiau lavėja mokinių socialiniai įgūdžiai.

KONFLIKTŲ RŪŠYS

M.Doičas (Doetsch) konfliktus skirstė į :

1.produktyvius;2.destruktyvius (naikinančius).

Kitaip sakant, konfliktai gali būti naudingi ir nenaudingi. Destruktyvus konfliktas orijentuotas ne į problemos išsprendimą, o į oponento sunaikinimą. Po šio konflikto problema lieka neišspręsta, konfliktą sukėlusi priežastis išlieka, jo dalyviai laikosi priešiškų nuostatų. Destruktyviam konfliktui būdingas plėtojimasis ir stiprėjimas. Tolesnė tokio išsiplėtojusio konflikto eiga nutolsta nuo pirminės priežasties, jo dalyviai linkę pirminę priežastį nuneigti, pakeisti kitomis. Pakitimai, kaltinimai yra ego gynybos mechanizmo-projekcijos praktinis pasireiškimas.Stiprėjant destruktyviam konfliktui, kinta ir bendravimo pobūdis, mažėja loginis argumentavimas, didėja elgesio gynybiškumas.

Yra ir kitokių priežasčių, skatinančių destuktyvųjį konfliktą. Tai mąstymo fiksuotumas. Konflikto metu dėl didelio emocinio krūvio mažiau suvokiama reagavimo į problemą variantų. Oponentai įsikimba vienos kokios minties, vieno sprendimo. Tipiškam konfliktui būdingas mąstymo standartiškumas, ribotumas.Dažnai, bet kokia kaina, siekiama pergalės efekto. Konfliktas gali būti ne tik neigiama, bet ir teigiama savybė. Jo šaknys gali glūdėti individualiame ar grupės kontekste, kurių nežinant, nėra galimi konfliktų sprendimai. Konfliktai yra susiję su individo ar grupės stabilumu ir pasikeitimais, žiūrint, kaip jie yra sprendžiami. Bendrai paėmus, konfliktai yra šių rūšių:

1. Asmeniniai konfliktai. Jie atsiranda asmenybės viduje susiduriant su įvairiais išorės poveikiais. 2. Tarpasmeniniai konfliktai. Jų šaltinis yra santykiai tarp dviejų ar daugiau grupės narių.3. Asmenybės ir grupės konfliktai, atsirandantys dėl grupės spaudimo asmenybei ar asmenybės priešgrupinės veiklos. 4. Tarpgrupiniai konfliktai, iškyla dėl įvairių prieštaravimų tarp in- ir autgrupių.5. Socialiniai konfliktai, kurie kyla tarp asmenų ar grupių, dėl bendrų visuomenės nuostatų ar veiksmų spaudimo.

KONFLIKTŲ TYRIMAI

Konfliktų tyrimais siekiama rasti būdus jiems išspręsti ir sumažinti jų neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir grupės veiklos efektyvumo kokybei. J.Lakis Tarptautinėje konferencijoje “Konfliktų reguliavimas” pranešė, kad Europoje ir JAV periodiškai organizuojamos reprezentatyvios mokslinės konferencijos, kuriose pristatomi naujausi konfliktų tyrimai, metodikos, vyksta užsiėmimai, diskusijos ir t. t. JAV ir Vakarų Europoje veikia daugybė nevyriausybinių organizacijų, kurios šviečia ir praktiškai moko žmones racionalios ir konstruktyvios elgsenos bei veiklos, sklaidant įtampą, bei konfliktus. J.Lakis išsamiai aprašo konfliktologijos sąvoką. Nagrinėdama socialinę praktiką ir žmonių elgesį, konfliktologija sprendžia interesų ir vertybių suderinamumo, jų derinimo apibrėžtame kontekste, veiklos racionalumo ir produktyvumo klausimus. Konfliktologija, kaip mokslas apie krizes bei jų reguliavimą, teikia mums galimybę pozityviai pažvelgti į visuomenėje išgyvenamus konfliktus, skatina tobulinti socialinius, politinius santykius, stiprinti bendradarbiavimo ir partnerystės dvasią,

kelti žmonių konstruktyvaus bendradarbiavimo kultūrą. Jis sako, kad konfliktų sprendimo kultūra reiškiasi per bendradarbiavimą su kitais ir per kitokius susitarimų siekimus, per pliuralizmo ir individualios iniciatyvos pripažinimą, per mokėjimą suvokti ir įvertinti savo ir kitų interesus bendruomeninio gyvenimo kontekste. Konfliktologijos specialistai teigia, kad išgyvenama įtampa arba krizė labiausiai pakerta racionalumą elgesyje ir veikloje. Patirdamas didėjančią įtampą, žmogus paprastai gūžiasi,užsisklendžia, įsispaudžia į baimę, pyktį, kerštą arba atsiveria ne geriausiu būdu, išmesdamas į išorę didžiulę destrukcijos energiją. Tai tinka ir grupiniam elgesiui. Konfliktuojant – paprastai atsiveriama nuo aplinkos, nustojama blaivaus, realistiško požiūrio į situaciją bei joje slypinčią problemą, į kitą konflikto pusę.

KONFLIKTŲ BAIGMĖ

Žinant, kad konfliktai gali būti labai įvairūs ir kilti dėl skirtingų priežasčių, yra lengviau atrasti tinkamus būdus jiems spręsti. Tuo pačiu negalima paneigti, kad nuo žmogaus vertybių orientacijų ir nuostatų priklauso, kaip jis žiūri į patį konfliktą. Taip pat, nuo to priklauso, kokią ribą nustatome iki kurios leidžiame sau būti agresyviems. Tai konflikto stabdis ir ši riba yra nevienoda skirtingiems asmenims.

1. Taigi, kilus konfliktui tarp dviejų ar daugiau asmenų, galimi keli konfliktų baigmės variantai: 2. Viena pusė laimi, kiti – pralaimi. Kai kurie konfliktai sprendžiami principu “arba-arba” (Pvz. Krepšinis; keletas pretendentų į vieną darbo vietą ir pan.) 3. Pralaimi abi pusės. Abi pusės sutinka bent iš dalies atsisakyti trokštamų tikslų. 4. Abi pusės laimi. Taip vadinamasis “pergalės-pergalės” metodas.Randamas metodas, tenkinantis abi puses.

Taigi, konfliktų sprendimai labai priklauso nuo žmogaus individualybės, jo charakterio bruožų. Vienas yra linkęs visada laimėti, kitas dažnai prisitaiko ar nusileidžia, trečias vengia konfliktinių situacijų, o dar kitas ieško teisingos išeities. Atsižvelgiant į tai, galima išskirti penkis individualius konfliktų sprendimo stilius. Tai:

1. Konkuravimas;2. Bendradarbiavimas;3. Kompromisas;4. Vengimas;5. Prisitaikymas.

KONFLIKTŲ SPRENDIMO TIKSLAI IR STRATEGIJA

Kilus konfliktui, sunkiausias uždavinys yra tinkamai jį išspręsti. A.Jacikevičius “Žmonių grupių psichologijoje” rašo, kad “konfliktų sprendimo tikslas išvengti supratimo ir jautimo lygį, pasiekusių konfliktų peraugimo į nekooperuojančią elgseną. Tam tikslui organizuojamos diskusijos, derybos, grupiniai susitarimai, perskirstamos materialinės vertybės, keičiami darbo planai ir tvarkaraščiai, kiekvienos pareigos darbų aprašymai ir kt. Kitas kelias – sumažinti savitarpio priklausomybę tarp konfliktuojančių pusių, didinant socialinę distanciją, sudarant kokius nors bufetus ir kt.” R.Bleikas (Blake) ir Dž.Mūtonas (J.Mouton) nagrinėja konfliktų sprendimo strategijas (labai panašu į individualius konfliktų sprendimo stilius):

1. Išorinis konflikto nuslopinimas. Autoritetas stabdo konfliktą (tėvas, mokytojas, valdžia). Paklusimo valdžiai mechanizmas veikia tik tada, kai yra nusistovėjusi oficiali statusų hierarchija. Konflikto nuslopinimas nepašalina jo priežasčių. 2. Konflikto užglostymas. Tai nenorėjimas spręsti konflikto ir savosios pozicijos atsisakymas (vardan “gerų” santykių). Sukuriama paviršutiniška harmonijos iliuzija, tikrąsias konflikto priežastis paliekant nenagrinėtas.3. Konflikto vengimas. Tokia strategija ne tik palieka neišspręstas problemas, bet ir pastiprina oponentą, sukelia jam pergalės įspūdį. 4. Kompromiso strategija.Ji reiškia kai kurių dalykų atsisakymą, vardan susitarimo. Tačiau ji duoda galimybę tik iš dalies pašalinti konflikto priežastis. Šiai strategijai artimas prisitaikėliškumas, neprincipingumas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad visos jos yra neigiamos, nors kai kurias gyvenimo atvejais, būtent ta ar ana strategija yra tinkamiausia. Pvz.: gyvybės išsaugojimo atveju ir kt.

A.Kepelaitė konfliktų sprendimo būdus rūšiuoja taip:

a) fizinė jėga;b) intelektinė jėgac) autoriteto pagalba. Tačiau, žvelgiant bendrai, šie sprendimo būdai nors ir labai dažnai pasitaikantys, o gal net ir vyraujantys gyvenime, yra daugiau kova su laiminčia ir pralaiminčia puse. Naudojant šiuos sprendimo būdus, reikėtų pasirinkti tam tikras situacijas, kur kitoks sprendimas būtų neįmanomas. Pvz.: rungtynėse ar varžybose naudojama fizinė jėga, ir tai yra normalu. O štai susiginčijus, panaudoti fizinę jėgą ir laimėti – jau yra destruktyvus sprendimo būdas. Intelektinėje kovoje dažniausiai laimi taip pat tas, kuris turi daugiau argumentų ir juos pagrindžia, bet tokiu būdu taip pat nebūtinai prieinamas teisingas sprendimas. O kai kurių konfliktų metu reikalinga, kad įsikištų autoritetas. Pvz.: susimušus mokiniams, mokytojas sustabdo konfliktą, bet jis dar nebus išspręstas, o tik nutrauktas destruktyvus elgesys. Konflikto sprendimas priklausys nuo visų trijų šalių.

KONSTRUKTYVŪS KONFLIKTO SPRENDIMAI

Konfliktus reikia spręsti. Konstruktyvaus konfliktų sprendimo strategija prasideda problemos pripažinimu. Pirmiausia tai vyksta viduje. Problemos nutylėjimas, santykių neišsaugos. Įsidėmėtina štai kas: išsakant problemą ramiu balsu, yra daugiau vilties, kad bus atsižvelgta į jos turinį. O besikaupiantis konfliktas darosi labiau komplikuotas. Kai kurie psichologai siūlo šiuos konstruktyvius konfliktų sprendimo būdus: 1. Septynių žingsnių planą.2. Trijų žingsnių planą.3. Etikečių keitimą.4. Naujų narių įtraukimą.

Tam, kad konfliktas būtų išspręstas abi puses tenkinančiu būdu, paprastai siūlomas septynių žingsnių planas, kuris įgyvendinamas taip:

1. Išsiaiškinkite patys sau, ko jūs norite.2. Išsakykite savo norus kitai pusei.3. Išklausykite kitos pusės norus.4. Ieškokite galimų sprendimų.5. Įvertinkite galimus sprendimus ir išrinkite geriausią. 6. Įgyvendinkite pasirinktą sprendimą. 7. Toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą.

Trijų žingsnių planas yra siūlomas mokytojams, dėstytojams ir kt.:

1. Problemos apibrėžimas, išsakymas.2. Įspėjimas, nurodant pasekmes.3. Bausmės vykdymas.

Bendrai paėmus, konfliktai gali būti sprendžiami įvairiai. Labai svarbu, kad, pasirenkant vienokį ar kitokį sprendimo būdą, abi konfliktuojančios pusės turėtų galimybę diskutuoti, išsiaiškinti konflikto esmę ir priežastis, bei numatyti pasekmes. Mokyklos bendruomenė, siekdama geresnio tarpusavio sutarimo, turėtų galvoti ir apie tuos konfliktus, kurių būtų galima išvengti. Priemonės, skirtos užkirsti kelią nepageidautinam konfliktiniam elgesiui, sudaro konflikto prevencijos programą. Plačiausia prasme tokia programa turėtų skatinti visų mokyklos bendruomenės narių gebėjimą atvirai ir nuoširdžiai bendrauti, o iškilus konfliktams, juos sąmoningai spręsti pergalės-pergalės metodu. Šio metodo esmė ta, kad konfliktuojančios pusės ieško bendrų interesų, veda derybas, paremtas pasitikėjimu, demonstruoja didelį atvirumą ir rūpinimąsi ne tik savo, bet ir kitais.

PABAIGA

Peržvelgiant darbą, galima pamatyti, jog konfliktų pasaulis turi daug subtilių atspalvių. Čia neužtenka vien suprasti konflikto esmę ar priežastį. Net ir matant tinkamą sprendimą, yra nepaprastai sunku išeiti iš konfliktinės situacijos, nes dažnai vadovaujamės ne protu o jausmais. Tuo konfliktai ir yra sunkūs bei skaudūs. Kiekvienas iš jų sukelia tam tikrą įtampą ir stresą. Įžeisti jausmai užvaldo protą, pasiduodama emocijoms. Tokiu atveju, reikėtų išmokti valdytis ir pirmiausia, į iškilusią situaciją pasižiūrėti ramiai, tarsi iš šalies.

Dabar aišku, kad konfliktai gali būti įvairių rūšių. Išnagrinėjome jų kilimo priežastis, ir pamatėme, kokias pasekmes jie sukelia. Taip pat jie nėra palikti visiškai savieigai. Yra atliekami įvairūs tyrimai, rengiamos konferencijos, diskusijos ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.Dabar jau žinome, kad yra toks mokslas apie konfliktus – konfliktologija.

PANAUDOTA LITERATŪRA

• A.Jacikevičius Žmonių grupių (socialinė) psichologija.V., 1995

• D.Shapiro Konfliktai ir bendravimas. V.,1996

• A.Suslavičius. Socialinė psichologija. K.,”Šviesa”1995

• R. Želvys. Bendravimo psichologija. V.,1995

• J.Edelman, Crain M.B. Derybų kelias. V.,1997

• Tarptautinės konferencijos “Konfliktų reguliavimas nūdienos visuomenėje” medžiaga. V.,1996

• Studijuojantiems psichologiją. Šiauliai.1999