Jurga Ivanaustaitė.

Jurga Ivanauskaitė. Atsitiktinumo ar dėsningumo valia dar viena Ivanauskaitė — greta seserų Sofijos ir Marijos Lazdynų Pelėdos. Rašytojų dukraitė. Dailininkė grafikė pagal išsilavinimą, pati apipavidalinusi kai kurias savo knygas. Miesto, pasaulio pilietė pagal pasaulėjautą. 1960-ųjų gimimo kartos menininkė – viena neramiausių. Šios kartos jaunystės-brandos slenkstis sutapo su Sąjūdžio, nepriklausomos Lietuvos viltimis. Ivanauskaitė buvo aktyvi permainų dalyvė, aistringa publicistė. Vėliau, kaip ir dauguma sąžiningų, be to, ir kitų galimybių turinčių žmonių, iš politikos pasitraukė. Šios kartos labiau išryškėję vardai – Z. Čepaitės, A. Marčėno, E. Ališankos, V. Kukulo, D. Kalinauskaitės, tragiškai žuvusio V. Daunio, B. Jonuškaitės. Tarp kiekvieną kartą įrėminančių kraštinių — tradicijos ir novacijos — Ivanauskaitė yra arčiau novacinių, bet labiau provokacinių tendencijų. Novacijos yra susijusios su reakcijomis į socialinio gyvenimo skurdumą, beviltiškumą (pirmieji novelių rinkiniai: „Pakalnučių metai”, „Kaip užsiauginti baimę”). Romane „Mėnulio vaikai” (1988) atsispindi lietuviškasis hipių judėjimo variantas. Iš Ivanauskaitės kūrybos galima atsekti jaunimo muzikos madas, „seksualinės revoliucijos” slinkti per patriarchalinių nuostatų, reglamentuojančių katalikybės tradicijų kraštą. Katalikybė išgyvenama kaip dvasinis sugrįžimas ir atradimas (romane „Pragaro sodai”, 1992). Dievo ir tikėjimo ieškojimo kelionėje krikščionybę pakeičia Buda ir budizmas, aistringa pavergto Tibeto gynyba. Ivanauskaitė yra tarp aistringiausių dabartinio etapo Rytų kultūros adeptų Lietuvoje. Vengia pastovių etikečių — ji yra keitimosi, nesibaigiančios kelionės į save ir pasaulį žmogus. Maždaug po romano „Ragana ir lietus”, savotiškai šokiravusio konservatyvesnę Lietuvos visuomenės dalį (romaną net norėta uždrausti), jaučiamas pasaulėvaizdžio dominančių keitimasis, susijęs su Indijos, Tibeto kultūros pažinimu. Panašu, kad naują keitimosi galimybę nužymi ir romanas „Sapnų nublokšti” (2000). Adaptyvų santykį čia keičia gilesnė ironija, reliatyvesnis požiūris. Amžina yra tik tikėjimo, tik galios, esančios virš, problema, religijų skirtumai nėra esminiai.

Ieškant bendro jos kūrybos vardiklio, apimančio literatūrą ir dailę, gal labiausiai tiktų siurrealizmas, įteisinantis spontaniškumą, intuiciją, pasąmonės žaismą, neribotas vaizduotes galimybes, sapnus; tai, kas yra tikrovėje, bet kartu virš tikrovės. Šios menininkės situacija dažnai yra paradoksali: būnanti vienumoje, savotiškai viešumos vengianti, savo kūryba ji provokuoja, patenka į vienas kitą neigiančių vertinimų epicentrą. Ivanauskaitė kartais specialiai peržengia rėmus (ištvirkęs katalikų kunigas, atviros seksualinės patologijos, kūniškos meilės fiziologija). Moteris tokia pat laisva kaip ir vyras. Laisva mylėti, laisva tenkinti aistrą, geismą. Laisva pasirinkti partnerį. Ivanauskaitė priklauso prie pirmos jaunų Lietuvos moterų grupės, paskutiniame amžiaus dešimtmetyje siekusios įtvirtinti feministinės literatūros atramas. Atsakydama į Eglės Juodvalkės klausimus, Ivanauskaitė teigė: „Žmonių bendrija, kurioje moteris yra tik priemonė kitų tikslams, o ne tikslas sau pačiai, negali jaustis laisva. Moteris turi teisę lygiai su vyru rinktis ir kurti savo buitį ir būtį, savo dalį ir dalią. Manding tai ir yra tas vakarietiško feminizmo principas, kurį pirmiausia reikia skiepyti Lietuvoje”*(Prakalbinti tylinčias kultūros prasmes. – Metai, 1992, Nr. 5. – P. 80-81.). Šiandien tai atrodo elementaru, 1990-1992 metais- aktualu, programiškai būtina. Feminizmą Ivanauskaitė traktavo ne kaip lyčių kovą, o kaip moterų savižinos misiją, kaip moterų troškimą „atrasti, pažinti ir suprasti save”. „Feminizmas — tai bandymas parodyti tikrąjį moters paveikslą, nuvalant nuo jo šimtmečiais vyrų pieštus pavidalus”, storus „vyriškosios restauracijos dažų sluoksnius”. Juodvalkės klausimą „Kaip Jūs suprantate rašytojos laisvę?” Ivanauskaitė atsakė taip: „tai sugebėjimas išstumti iš savęs vidinį cenzorių, nepasiduoti didžiosioms konjunktūros pagundoms, konformizmui, niekada niekam netarnauti – nei madai, nei laiko ar politikos reikalavimams, nei religinėms dogmoms ar visuomenės primetamiems tabu”.
Maksimalistinė programa, orientuota į romantizmo filosofinį asmenybiškumą, moteriai lemtingesnė ir sunkiau pakeliama negu vyrui.Tad natūraliai iškyla moters kaip individės, moters individualizmo problema. Atskira, nedaloma, tad individuali yra tokia žmogiškoji substancija, kuri turi savo horizontalę ir vertikalę, jų sankirtą-kryžmą. Džimbynas, rašytojas ir pasaulio valkata, romane „Sapnų nublokšti” aiškina: „Moterys išvis nesugeba judėt vertikale. Tai vyrų privilegija. Moterims Dievo skirta tysot horizontaliai…” Moters problema yra Ivanauskaitės kūrybos epicentre.Moters individualumo problema — vertikalės problema, transcendencijos-peržengimo galimybės problema. Individualizmas programiškai siekia įtvirtinti individą ir individualumą. Keičiantis politinei Lietuvos situacijai (1989), moters individualizmas Ivanauskaitei atrodė vienas aktualiausių klausimų. Skaitė ta tema pranešimą Santaros — Šviesos konferencijoje. Pakartojo Salomėjos Nėries maksimą: „Moters esmė yra meilė. […] Kaip tik meilėje pasireiškia moters in¬dividualizmas ir individualumas” *( Ivanauskaitė J. Moters individualizmas Lietuvoje.—Metmenys, 1990, Nr. 58.—P. 166-173.). Išryškino skirtumą tarp vyriško ir moteriško požiūrio: „vyriškojo individualizmo variklis dažniausiai yra savimeilė, o moteriškojo – beveik visada – meilė!” Pateikė moters meilės kaip kūrybos ir galimybės išsiveržti iš savojo „aš” ribų interpretaciją. Išvedė moters meilę į egzistencijos erdvę: „Moters meilė yra labai individualus, labai tylus, vienišas ir galbūt bejėgis bandymas sulaikyti grėsmingą, vis greitėjančią šio pasaulio slinktį į nebūtį”.1989—1992 metai — ribos metai ir Ivanauskaitės kūryboje. Nuo šios ribos ji įsisuka įvis didesnį žmogiškųjų įvykių ir nuotykių ratą. Iš įvykių (dvasinių ar dvasioje neišvengiamai atsiliepiančių) rašoma psichologinė proza; sunki, lėta. negausikūryba. Ivanauskaitei labiau būtinas nuotykis, stiprinantis intrigą, plukdantis link detektyvo. Nuotykis lengvina rašymą, jį ekstensyvina. Šiuo požiūriu Ivanauskaitė — ekstensyvi, besiplečiančios erdvės rašytoja, išeinanti ir į masinės pramoginės literatūros kelkraščius. Bet lieka ir jai būdingas tarpas: tarp visuomeninio aktyvumo, netgi socialinio angažuotumo ir vidinio atsiskyrėliškumo, celės ieškojimo Lietuvoje, Tibete, namų uždarume.