KONFLIKTAI IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI

1. ĮVADAS

Neapykantos negalima nugalėti neapykanta, o tik meilė. Nesusipratimų niekada neišsiaiškinsi ginču, o tik taktiškumu, diplomatija, geranoriškumu ir nuoširdžiu troškimu suprasti kito asmens požiūrį.
(D. Carnegie “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaka žmonėms”.)

Mes visi esame girdėję posakį, kad geriausias būdas išspręsti konfliktą – jo išvengti. Tačiau gyvenimo patirtis rodo, jog ne visada pavyksta to principo laikytis: kai du žmonės vienu metu pretenduoja į tą patį, konfliktas tampa neišvengiamas.

Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užžvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai.

Konflikto terminas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio conflictus, kuris reiškia susidūrimą. Konfliktas visada sukelia stiprius emocinius išgyvenimus.
Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu:
· esant priešpriešai (tikslų, interesų i t.t.) mes išgyvename neigiamų emocijų (pvz. diskusijų metu)
· nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neišsakome savo priešingų pozicijų.
Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra “neteisinga”, agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį:
· konfliktas – santykių, procesų vystymosi šaltinis
· konfliktas – signalas asmenybei keistis
· konfliktas – galimybė suartėti
· konfliktas – galimybė “išelektrinti” įttemptus santykius.

2. KONFLIKTO STRUKTŪRA

Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį:
1. Konflikto dalyviai:
· Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešininkais. Dažnai konflikte galima rasti iniciatorių (tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisūs)
· Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės
· Kiti dalyviai. Asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktu ,

įtakoja jį.
2. Konflikto objektas:
Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolys. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.
3. Aplinka
Sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro- ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konfliktą kaip socialinę situaciją.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį:
1. Motyvai – vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. Motyvais gali būti ir interesai, vertybės, tikslai.
2. Konfliktinis elgesys – konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai. Konfliktinis elgesys turi tam tikrus savo principus, strategijas ir taktikas.

3. KONFLIKTO DINAMIKA

Konflikto eigą nusako dvi pagrindinės sąvokos: konflikto etapai ir konflikto fazės.
Konflikto etapai parodo konflikto raidos (nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus. Paprastai skiriami penki etapai:
1. Konflikto siituacijos atsiradimas
2. Konfliktinės situacijos suvokimas, įsisąmoninimas

3. Atviros konfliktinės sąveikos pradžia. Kuris nors iš oponentų, įsisąmoninęs konfliktinę situaciją, imasi aktyvių veiksmų (įspėjimų, grasinimų ir pan.)
4. Atviro konflikto plėtra. Aktyviai reiškiamos savos pozicijos ir reikalavimai
5. Konflikto išsprendimas
Konflikto fazės glaudžiai siejasi su konflikto etapais. Skiriamos keturios fazės, kurios konflikto metu cikliškai gali pasikartoti keletą kartų:
1. pradinė fazė
2. kilimo fazė
3. konflikto pikas
4. kritimo fazė.
Beje, kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartoja, tuo kaskart menkesnės galimybės jį išspręsti.

4. KONFLIKTIŠKI ASMENYBĖS

Turbūt visi turime pažįstamų, kurių privengiame, vadinami juos konfliktiškais žmonėmis. Psichologai pabandė suskirstyti konfliktiškas asmenybes į

tipus.
1. Demonstratyvus tipas. Nori būti dėmesio centre, gerai “pasirodyti”. Jam nebūdingas racionalūs elgesys. Vengia kruopštaus, sistemingo darbo, gerai prisitaiko prie įvairių aplinkybių. Kilus konfliktinėms situacijoms, jaučiasi visai neblogai, lengvai įsivelia į paviršutiniškus konfliktus, gėrisi savo “kentėjimais” ir ištvermė. Konfliktuodamas nesirenka vengimo strategijos.
2. Rigidiškas tipas. Tiesmukiškas ir nelankstus. Įtarus, būdinga paaukštinta savivertė. Iš aplinkinių nori paklusnumo, nuolatinio savo reikšmingumo patvirtinimo, garbinimo. Neįvertina situacijos pokyčių, labai sunkiai priima aplinkinių žmonių požiūrius, nelinkęs skaitytis su kitų nuomonėmis.
3. Nevaldomas tipas. Impulsyvus, nepakankamai save kontroliuojantis, nenuspėjamo elgesio. Dažnai agresyvus, iššaukiantis, pretenzingas. Įsiaudrinęs gali nebekreipti dėmesio į visuotiniai priimtas bendravimo normas. Nesavikritiškas, nesėkmių atveju linkęs kaltinti kitus. Nemoka planuoti veiklos, nesugeba realizuoti savo planų gyvenime. Iš gyvenimo patirties nepasimoko.
4. Pedantiškas tipas. Sau ir kitiems kelia padidintus reikalavimus, skrupulingai atlieka savo darbą. Labai nerimastingas, jautrus aplinkinių pastaboms. Gali nutraukti ryšius su draugais vien todėl, kad jam pasirodė, jog jį įžeidė. Kenčia pats nuo savęs, labai išgyvena dėl nesėkmių, jį neretai kankina nemiga, galvos skausmai ir pan. Išoriškai stengiasi neparodyti savo emocinių išgyvenimų. Nesugeba įvertinti realų grupės narių tarpusavio santykių. Aplinkinių gali būti nemėgstamas dėl keliamų aukštų reikalavimų, kurie suprantami kaip kabinėjimasis.
5. “Nekonfliktiškas” tipas. Įtaigus, šiek tiek nenuoseklaus elgesio, prieštaringo vidinio pasaulio. Vertinimai – nenuoseklūs, priklausomas nuo aplinkinių nuomonės, dažnai – bevalis. Nepakankamai numato perspektyvą, orientuotas į lengvai pa
asiekiamą situacinę sėkmę. Retai apmąsto savo poelgių padarinius, nesugeba analizuoti aplinkinių žmonių poelgių priežasčių. Linkęs į kompromisus.

5. KONFLIKTŲ RŪŠYS

Skiriamos trys pagrindinės konfliktų rūšys:
1. Norų (priimtinų alternatyvų) konfliktas
Vienas kitam prieštarauja du siektini, tačiau tarpusavyje nesuderinami tikslai. Reikia pasirinkti vieną. Tokią situaciją geriausiai iliustruoja pasakojimas apie asilą, stovintį tarp dviejų šieno kupetų ir negalintį apsispręsti, iš kurios ėsti.
2. Priešingybių konfliktas
Kai tas pats veiksmas ar objektas turi teigiamų ir neigiamų aspektų, susidaro priešingybių konfliktas: žmogus labai norėtų pasiekti vieną ar kitą tikslą, tačiau šis susijęs su nemaloniais dalykais, kurių norisi išvengti, pavyzdžiui nesimokius gerai išlaikyti egzaminą.
3. Nepriimtinų alternatyvų (vengimo) konfliktas
Šiame konflikte reikia pasirinkti vieną iš neigiamų alternatyvų. Gana dažnai pasitaiko situacijų, kuriose abi galimos išeitys yra nemalonios, pavyzdžiui, eiti pas dantų gydytoją ar kentėti skausmą.

6. KONFLIKTŲ SKIRSTYMAS

Pagal formą konfliktai skirstomi į :
1. asmenybės konfliktas;
2. tarpasmeninis konfliktas;
3. konfliktas tarp grupių.
Esama ir nemažai kitokių konfliktų skirstymų:
1. paslėpti konfliktai;
2. atviri konfliktai;
arba
1. nenumatyti konfliktai;
2. numatyti konfliktai;
arba
1. kilę dėl asmenybės savybių;
2. situacijos sąlygoti.

Konfliktai dar gali būti skirstomi į :
1. Konstruktyvius konfliktus, kurie stimuliuoja grupės dinamiką, naudingi kaip profilaktiką prieš grupės sąstingį.
2. Destruktyvius konfliktus, kurie ardo grupę.

7. KODĖL KYLA KONFLIKTAI? KAIP JUOS IŠSPRĘSTI?

Dėl ko dažniausiai konfliktai kyla? Į šį klausimą trumpai atsakyti sunku. Viena dažniausiai pasitaikančių priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiau, be išankstinių nuostatų. Į konfliktą su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys elgesio, prieštaraujančio jų principams.
Palankios sąlygos konfliktams ir ta

ada, kai aplinkai keliami nerealūs reikalavimai, sąlygoti per didelio savojo AŠ idealizmo. Žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, įtiki ęsas teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Antra vertus, konfliktus gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas .
Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti gana menka. Konfliktuodami turime tikslą atstatyti pažeistą savąją vertę. Todėl ir nusileisti “priešininkui” sunku: manome jog tada liks neatkurta savoji vertė: už savigarbą dažnai kovojama, deja, neetiškomis priemonėmis.
Konflikto atomazga nutolina ir kiti veiksmai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Mūsų mąstymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu.

Tad kaip “užgesinti” konfliktą?
Svarbiausios sąlygos konfliktui išspręsti:
1. konflikto esmės atskleidimas, tai yra pagrindinį konfliktą sukėlusios priežasties išsiaiškinimas;
2. atviras ir efektyvus abiejų konfliktuojančių pusių bendravimas, tai yra emocijų kontrolė, savo klaidų pripažinimas.
8. KONFLIKTŲ SPRENDIMO BŪDAI

1. Vengimas
Tai – išsisukinėjimas. Tačiau šią strategiją ne visada galima pritaikyti – yra konfliktų, nuo kurių neįmanoma išsisukti.
Neigimą gali pailiustruoti toks pavyzdys: moksleivis nepasiruošė egzaminui arba jau nežinia kurį kartą neatliko namų darbų ir bando išsisukti neidamas į mokyklą.
2. Atsisakymas
Tik taip įmanoma išspręsti patrauklių alternatyvų konfliktą (pvz: kad ir kokie puikūs du žirgai, ant abiejų vienu metu nejosi.). Tokiais atvejais neišvengiamai tenka nustatyti pirmumą, taigi ko nors atsisakyti.
3. Perkėlimas
Perkeliant pradinis tikslas pakeičiamas kitu, tačiau – tai labai svarbu – abu yra to paties lygio. Ne taip svarbu, į ką nukreipta meilė, neapykanta ar agresija, svarbiausia, kad žmogus myli, nekenčia arba su kuo nors elgiasi agresyviai. Pavyzdžiui, jei mokytojai su moksleiviu elgiasi neteisingai, o šis negali apsiginti, tikriausiai savo agresiją jis nukreips į draugus ar į tėvus.
4. Kompensacija
Sprendžiant konfliktą kompensacija, skriauda ar stygius atlyginami kitokiu pasitenkinimu. Tokia išeitis ne visada būna sėkminga, ji nesuteikia tikrojo pasitenkinimo. Skirtingai nuo perkėlimo, šiuo atveju patenkinamas “žemesnio” lygio noras. Menkesnio intelekto moksleivis mėgina bendraklasius pranokti fiziškai – peštynėmis. Alfredas Adleris pirmasis pabrėžė kompensacijos svarbą; žmonės, ypač neurotikai , siekia valdžios, paprastai tai būna pastangos kompensuoti organinį nepakankamumą.
5. Sublimacija
Nepriimtinas dažnai sau pačiam neprisipažįstamas (instinktyvus) poreikis įgauna visuomenėje labiau vertinamą kokybę, pavyzdžiui, žmogus užsiima menine kūryba ar intensyviomis studijomis.
6. Neigimas
Visiškai neproduktyvus žmogaus elgesys siekiant išvengti konflikto. Žmogus apgaudinėja save patį, nes vengia to, ko neįmanoma išvengti. Neigimui būdingas kai kurios per jutimo organus iš aplinkos patenkančios informacijos blokavimas. Kai informacijos visiškai neįleisti į sąmonę nepavyksta, tai jai skiriama kuo mažiau dėmesio ir stengiamasi ignoruoti nemalonius tokio žinojimo padarinius. Žmogus tiesiog nenori suvokti situacijos.
7. Išstūmimas
Tai vienas svarbiausių vidinių konfliktų įveikimo būdų, tačiau jis gali sukelti ir neurozę. Išstūmimas būna “sėkmingas” tada, kai vyksta nesąmoningai. Išstumti vaizdiniai, troškimai ir norai pasąmonėje nekontroliuojami veikia toliau, ir žmogaus veiksmus gali perkreipti nepageidaujama linkme.
8. Regresija
Regresija tai nesąmoningas pasitraukimas į ankstesnes raidos stadijas. Ji gali baigtis tuo, kad žmogus taip ir lieka toje fazėje, į kurią pasitraukė. Piršto čiulpimas tai regresija į ankstyvąją vaikystę. Žmogus, jaučiantis, kad nepajėgia įvykdyti jam keliamų reikalavimų, pasitraukia į ankstesnę raidos stadiją, kurioje jam keltas užduotis įveikdavo. Šitaip jis duoda suprasti, kad iš jo reikalaujama per daug.
Regresuoja neretai tie vaikai, kurie pavyduliauja jaunesnėms broliukams ar sesutėms ir jaučiasi pamiršti – jie ima elgtis kaip mažiukai tikėdamiesi, kad tuomet mama jiems skirs daugiau dėmesio.
9. Priešinga reakcija
Šiuo atveju konfliktas sprendžiamas išstumtus impulsus paverčiant priešingais, tai paprastai vyksta nesąmoningai. Pavyzdžiui, negalėdamas pamilti kito, žmogus ima jo nekęsti. Iš dviejų prieštaringų siekimų pabrėžtinai išskiriant vieną antrasis lieka neįsisąmonintas. Žiaurumą pakeičia švelnumas, mėgavimąsi purvu – švara ir tvarka.
Įdomu tai, kad, nors priešingos reakcijos akivaizdžiai nenaudingos, jų pasitaiko gana dažnai.
10. Projekcija
Dažniausiai tai nesąmoningas polinkis savo silpnybes ar nuo normos nukrypstančios ypatybes priskirti kitiems žmonėms. Mintis “Aš nekenčiu tavęs” suformuluojama taip : “Tu manęs nekenti”. Pavyzdžiui, apsileidęs vyras priekaištauja žmonai, jog ši išmėtanti daiktus kur papuola.
Savaime suprantama, kad projekcija problemos neišsprendžia, o tik ją išstumia. Tačiau taip pasielgiama gana dažnai, todėl nenorint komplikuoti santykių su žmonėmis, patartina vengti projekcijų ir mokėti jas atpažinti.
Paranojos būsena iš dalies gali būti laikoma kraštutine projekcijos apraiška.
11. Konversija (Somatizavimas)
Konfliktai iš psichikos perkeliami į, atrodytų, grynai fiziologinę sritį. Taip atsiradusi būsena vadinama konversine neuroze.
Moksleivis nepasiruošė arba per mažai ruošėsi egzaminui ar kontroliniam darbui, tačiau jo Superego neleidžia jam trauktis atgal, pavyzdžiui, neiti į mokyklą ir gauti blogą pažymį, todėl jį ima pykinti. Kadangi pykinimas vis nepraeina, moksleivis negali rašyti darbo. Čia svarbu pabrėžti, kad jis visai neapsimetinėja ir nesimuliuoja ligos.
12. Racionalizacija
Tai pseudoprotingas pasiteisinimas
Sprendžiant konfliktą racionalizavimo būdu siekiama ypatingo tikslo – nesumenkinti savo vartės. Pavyzdžiui neišlaikęs egzamino moksleivis aiškinasi, turėjęs per mažai laiko, negalavęs ar kilę problemų šeimoje.
Psichologijoje be tiesioginių konflikto sprendimo būdų skiriami ir netiesioginiai konflikto sprendimo būdai.
Sprendžiant konfliktą tiesiogiai paprastai dalyvauja nešališkas trečiasis asmuo. Jis gali užjausti, prisiimti atsakomybę už konflikto sprendimo kokybę. Tačiau rasti tokį neutralų asmenį gana sunku, kur kas daugiau tokių, kurie pasirengę palaikyti vieną ar kitą pusę.

Netiesioginių konfliktų sprendimo būdų yra keletas:
1. jausmų išliejimo principas. “Negesinkite užsidegusio” žmogaus jausmų, nesikiškime, tegul jis išsilieja. Jei jis save gerbia, galbūt po valandėlės jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus
2. pozicijų pasikeitimo principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas. Konfliktuojantieji prašomi “persikūnyti”, susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą poziciją. Šis būdas labai veiksmingas, nors sunkus.
3. agresijos apnuoginimo principas. Patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančiuosius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan.
4. oponento priverstinio klausymo principas. Konfliktuodami paprastai menkai girdime savo priešininką, daugių daugiausia tik fiksuojame jo intonaciją, nes ruošiame savo triuškinančias replikas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girgėtą priešininko repliką. Tada oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savus žodžius.
5. pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską nuleisti juokais – dėmesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma ir atsipalaiduojama.

9. IŠVADOS

Po visų šitų aptartų konfliktų ir jų sprendimo būdų, kyla klausimas, o kaip gi reikėtų elgtis, siekiant konfliktų išvengti? Ką reikia daryti, kad probleminė situacija būtų sprendžiama konstruktyviai? Atsakyti galėtume taip: yra du svarbiausi dalykai – pakeiskime savo požiūrį į situaciją ir elgesį joje bei paveikime oponento elgesį.
Prieškonfliktinė situacija dažniausiai neatsiranda staiga, o subręsta laipsniškai. Svarbiausia laiku pastebėti, jog emocinė įtampa pasidarė per aukšta (pakinta mimika, veidas parausta, kinta kalbos tempas ir t.t.). Tokiu atveju reikia nedelsiant “grįžti” į normalią tarpusavio sąveiką:
· sąžiningai pripažinti, kur teisūs esame mes, o kur – oponentas;
· pajuokauti, pakeisti pokalbio temą;
· nusileisti, jei tai mums nėra svarbu;
· pasakyti, kad nesame dar gerai išstudijavę šios problemos ir norėtumėt prie jos sprendimo grįžti kitą dieną (kai nurims emocijos).
Reikėtų neužmiršti ir to, kad ne visada būtent tikra nesantvarė sukelia konfliktą tarp žmonių: neretai mes tiesiog nesugebame suprasti oponento motyvų, skirtingai nei jis žiūrime į problemą. Jeigu mūsų oponentas yra iš tikro neteisus, dažnai nėra būtina jam tai įrodinėti.
Kaip pataria garsusis D. Karnegis (Carnegie), nuoširdus domėjimasis žmogaus problema ir šypsena taip pat gali užkirsti kelią konfliktui. Šypsodamiesi mes padrąsiname bendravimo partnerį; šypsena sukelia atsakomąją simpatiją mūsų atžvilgiu. Neužmirškime ir sveiko humoro jausmo. Tinkamas pajuokavimas tinkamu laiku – puikus konflikto priešnuodis!

10. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Maria Fürst “Psichologija” – Vilnius: “Lumen”, 1998;
2. Dale Carnegie “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms” – Kaunas, 1998;
3. Kauno technologijos universitetas Psichologijos katedra “Psichologija studentui. Vadovėlis” – Kaunas: “Technologija”, 1996;
4. Kauno technologijos universitetas Psichologijos katedra “Bendravimo psichologija. Vadovėlis” – Kaunas: “Technologija”, 2001.
5. Aleksandras Jacinkevičius “Siela, Mokslas, Gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai.” – Vilnius: “Žodynas”, 1994

Leave a Comment