VERSLININKYSTĖS RŪŠYS,

1. ĮVADAS

Verslininkystės istorija siekia senuosius amžius. Ji atsirado vykstant darbo pasidalijimui, plėtojantis prekybai. Jau Biblijoje randama užuominų apie verslininkystę . Tačiau terminą “verslininkas” pirmasis sumanė ir moksliškai apibūdino anglų ekonomistas, bankininkas Ričardas Kantiljonas XVIII amžiaus pradžioje.Vystantis amatams, prekybai, vis labiau ryškėjo verslininkystė kaip gamybos, prekybos procesas tenkinti žmonių poreikius. Verslininkystė – tai pradžia šiandieninės pramonės, nes išsiskyrė atskiros ūkio šakos, susiformavo pramonė ir prekyba.Verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius. Didėjant poreikiams, ji keitėsi ir tobulėjo. Taigi verslininkas turi tenkinti vartotojų norus, pritaikyti savo verslą prie rinkos reikalavimų. Todėl nuolatos reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti. Verslininkystės procesus sieja keturios stadijos: naujų idėjų paieška ir socialinis bei ekonominis jų įvertinimas; verslo plano rengimas; verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška; įkurtos verslo įmonės vadyba. Visi šie etapai eina nuosekliai. Taigi verslininkystės samprata gali būti vertinama įvairiais požiūriais: ekonominiu, verslo vadybos ir asmeniniu.Verslininkystė apibrėžiama kaip naujovių, pasižyminčių socialine ir ekonomine verte, kūrimo ir veiksmingo diegimo gamyboje bei komercijoje procesas.Ji, suprantama, reikalauja iš žmogaus daug laiko energijos, verčia imtis finansinės, moralinės ir socialinės atsakomybės.Kartu tai – procesas, duodantis piniginių pajamų ir nemažo asmeninio pasitenkinimo pasiektais rezultatais.

2. VERSLININKYSTĖS RŪŠYS

Ekonominė veikla gali būti skiriama šioms reprodukcijos dalims:§ gamybai,§ mainams,§ paskirstymui,§ vartojimui.Siejant verslininkystę su atitinkamomis reprodukcijos dalimis, skiriamos trys verslininkystės rūšys:Ш gamybinė verslininkystė,Ш komercinė verslininkystė,Ш finansinė verslininkystė.Šios verslininkystės rūšys, būdamos santykiškai savarankiškos, tarpusavyje yra susijusios, viena kitą papildo. Prieš aptariant kiekvieną verslininkystės rūšį, būtina susipažinti su tipine verslininkystės schema, kurioje atsispindi bendrosios kiekvienos rūšies ypatybės.

Svarbiausias verslininko tikslas – patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikius, už pinigus įsigyti prekių ir gauti paslaugų. Tačiau norint parduoti, reikia prekes pagaminti. Todėl verslininkas į ekonominę veiklą turi įtraukti gamybos veiksnius ir lėšas. Gamybos veiksniai yra gamybos priemonės, žaliavos ir medžiagos, darbo jėga, informacija.Kitu atveju, jeigu gamybos lėšos ir veiksniai reikalingi vartotojui kaip prekės, verslininkas įsigyja juos iš savininko ir parduoda vartotojui, nekeisdamas jų formos, t.y. atlieka prekybininko-tarpininko funkciją.Vadinasi, verslininkystės sandarą schematiškai galima pavaizduoti taip:P ® GV ® PR ® P1Aišku, kad čia P1>P, nes pelnas, kaip pinigų prieaugis, yra verslo tikslas. Verslo pajamos yra apmokestinamos – dalis pelno atskaitoma į valstybės biudžetą.

2.1. Gamybinė verslininkystė

Gamybinė verslininkystė, palyginti su komercine ar finansine, yra pagrindinė verslininkystės rūšis.Tai pagrindinė verslo rūšis, apimanti prekių gamybą ir vartojimą bei paslaugų teikimą.

Norėdamas pradėti savo veiklą, verslininkas gamybininkas numato savo gamybinės veiklos rūšį, taip pat verslo planą. Kad galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, gamybinį fondą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (statyba, transportas, apskaita ir pan.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Kaip matome, verslininkystė tiesiogiai susijusi su piniginėmis išlaidomis. Jeigu verslininkas neturi “startinio kapitalo” , tai jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su palūkanomis grąžinamas realizavus pagamintas prekes ir gavus pinigines įplaukas (pajamas).Netiesioginiai verslininkystės dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos. Jos tiesiogiai vykdo fiskalinę politiką : mokesčiai, būtini mokėjimai, atskaitymai, baudos ir kt.

2.1.1. Gamybos organizavimo formos

Gamybos proceso klasikiniai struktūriniai elementai yra šie: tikslinga veikla arba pats darbas, darbo objektas ir kapitalas. Be jų, prie gamybos veiksnių priskiriamas verslumas , informacija, mokslas ir kt. Darbas ir kapitalas sudaro aktyvius gamybos veiksnius. Kai kuriose gamybos šakose prie aktyvių gamybos veiksnių priskiriama žemė, jos turtai. Tai žemės ūkis, kalnakasyba. Pramonėje žemė sudaro bendrą sąlygą vykti gamybos procesui.

Firma gamintoja, kaip ir pirkėjas, turi pasirinkimo galimybės. Firma sprendžia, kokį gamybos veiksnių derinį rinktis, ir kiek ji naudos gamybos veiksnių. Firmos tikslas – pasirinkti geriausią gamybos veiksnių derinį ir gaminamos produkcijos kiekį. Šią gamybos organizavimo funkciją atlieka vadybininkai. Firmos vadyba priskiriama prie labai svarbių gamybos veiksnių. Ji organizuoja gamybos procesą. Gamybos procesas negali vykti be darbo objektų, kuriuos sudaro žaliavos, pagalbinės medžiagos it t.t.Gamybos vadyba sujungia visus gamybos elementus į organišką visumą, kuri leidžia su mažiausiomis sąnaudomis pagaminti maksimalų produktų kiekį.Svarbiausias vadybos tikslas – jeigu leidžia rinkos sąlygos, pagaminti kuo daugiau produkcijos sunaudojant mažiausiai gamybos išteklių.

Pagrindinės gamybos organizavimo formos yra šios:ь Gamyba pagal užsakymus. Tai gamyba, orientuota į individualius pirkėjų skonius. Ryškiausiais tokios gamybos organizavimo pavyzdžiais gali būti rūbų siuvimas individualiai kiekvienam užsakovui, projektavimo, konstravimo darbai ir kt. Gamybos procesas prasideda tik gavus užsakymą. Tokia gamyba reikalauja palyginti mažai kapitalo ir aukštos darbo kvalifikacijos. Svarbiausias firmos vadybos uždavinys – surasti užsakovus.ь Nelanksti masinė gamyba. Tai mechanizuota ir automatizuota masinė vienarūšės produkcijos gamyba, orientuota į plačią prekių rinką. Pirkėjas negali daryti didelio poveikio tokiai gamybai. Didesnį poveikį pirkėjui daro firma gamintoja. Tai daug kapitalo ir įvairios kvalifikacijos darbo reikalaujanti gamyba. Lengviau sprendžiami gamybos aprūpinimo žaliavomis klausimai, nes firma su žaliavų tiekėjais dažniausiai sudaro ilgalaikes tiekimo sutartis.ь Lanksti masinė gamyba. Tokia gamyba susiformavo techninės pažangos pagrindu, sujungiant masinės ir užsakomos gamybos privalumus. Šios gamybos esmę sudaro tai, kad joje naudojamos tos pačios komplektuojamosios detalės, mazgai, tačiau, pirkėjui pageidaujant, prekei gali būti suteikiami papildomi atributai. Pavyzdžiui, serijinės gamybos automobiliui gali būti įrengiamas oro kondicionierius, papildomi indikatoriai, speciali vidaus apdaila ir t.t.

Tai labai imli kapitalui ir kvalifikuotam darbui gamyba. Tokia gamyba reikalauja aukštos kvalifikacijos vadybininkų, nusimanančių apie šiuolaikinės gamybos organizavimą bei rinkodarą.ь Srovinė gamyba. Svarbiausias tokios gamybos organizavimo bruožas – nepertraukiamas gamybos išteklių naudojimas. Tokios gamybos organizacijos pavyzdžiu gali būti Kauno dirbtinio pluošto, Jonavos ir Kėdainių trąšų gamyklos, “Mažeikių nafta”. Dirbtinio pluošto gamyklai net ir trumpam laikui sustabdžius technologinį procesą, tektų demontuoti svarbiausius technologinius įrenginius. “Mažeikių nafta”, stabdydama gamybą dėl žaliavos stygiaus, patiria didžiulius nuostolius. Tokiose įmonėse didžiausias efektyvumas pasiekiamas dirbant visą parą ir be išeiginių dienų.Tai irgi kapitalui imli gamyba, reikalaujanti nepertraukiamo žaliavų tiekimo.

2.2. Komercinė verslininkystė

Komercinei verslininkystei būdingos prekių – pinigų, prekybos – mainų operacijos. Jų pagrindas yra pardavimo ir pirkimo sandoriai, t.y. prekių ir paslaugų perpardavimas. Bendroji komercinės verslininkystės schema beveik analogiška gamybinės verslininkystės schemai, tik pastarojoje aprūpinimas gamybos ištekliais pakeistas materialiniais – prekiniais ištekliais.

Komercinio sandorio programa aprėpia:1. samdą darbuotojų, atliekančių įvairias prekybos tarpininkavimo operacijas (pardavimas, reklama, transportavimas, apskaita ir pan.);2. prekių pirkimą ir pardavimą;3. patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą;4. apmokėjimą už paslaugas organizacijoms ir asmenims iš šalies;5. piniginių lėšų pritraukimą finansuoti sandorį ir kredito gavimą;6. būtinos informacijos pirkimą;7. mokėjimas finansų organams.Ypatingas komercinės verslininkystės objektas yra eksporto ir importo sandoriai.

2.2.1. Elektroninė komercija

El. komercija yra pasaulinis reiškinys. Jos infrastruktūra kuriama, atsižvelgiant į konkurenciją ir jos palaikymą, privačias investicijas, valstybines ir tarptautines skatinimo programas, atvirą ir pigų priėjimą prie interneto.El. komercija apima visas santykių, susijusių su tarptautinių ir nacionalinių sandorių sudarymu elektroniniu būdu, rūšis: pirkimą, pardavimą, tiekimą, užsakymus, reklamą, konsultavimą, įvairius susitarimus bei dalykinio bendradarbiavimo formas.Kaip ir įprastiniam, taip ir elektroniniame sandėryje dalyvauja dvi pusės – pirkėjas ir pardavėjas. Kadangi elektroniniame sandėryje mokėjimas grynais pinigais neįmanomas, čia visada dalyvauja ir trečioji pusė, užtikrinanti pinigų judėjimą, – bankas. Patikimų mokėjimų per internetą mechanizmų trūkumas dabar yra viena pagrindinių priežasčių, stabdančių elektroninės komercijos plitimą.

Lietuvoje pirmosios elektroninės komercijos užuomazgos pasirodė jau 1997 m. spalio mėn. „Penki kontinentai“ ir „Comsoft“ parodos „Infobalt“ metu pristatė veikiančias prekybos sistemas. Nuo to laiko el. komercijos srityje nuveikta tikrai nemažai. Atsirado nemažai firmų, kurios savo verslą išplėtojo internete. El. komercijos ypatybės ir privalumai: 1. greitai ir tiksliai bendraujama su darbuotojais, klientais, partneriais, investuotojais;2. didesnis prekių ir paslaugų pasirinkimas;3. mažesnės kainos;4. produktus ir paslaugas galima prisitaikyti sau;5. taupomi ištekliai;6. mažinami kaštai;7. patogesnis ir efektyvesnis pirkėjų aptarnavimas;8. patogesnė pervežimų ir tiekimo sistema;9. tobulinama įmonės informacijos sistema;10. atsiveria naujos verslo galimybės- informacija apie produktus laikoma duomenų bazėje, kas leidžia greit ir patogiai keisti produktus, jų kainas, sandėlio informaciją.

Pagrindinė kliūtis, dėl ko daugybė internautų neskuba tapti interneto pirkėjais – nepakankama kredito kortelių informacijos apsauga. Taigi saugumo ir privatumo užtikrinimo problemos tinkle išlieka labai aktualios, kadangi būtent dėl jų dauguma interneto vartotojų nesiryžta išbandyti pirkimo internete galimybės. Akivaizdu, kad svarbiausia elektroninės prekybos atstovų bei kredito kortelių bendrovių užduotis – įtikinti besibaiminančius, kad el. komercija yra saugi. Reikia šviesti interneto vartotojus apie priemones, kuriomis užtikrinamas saugumas pirkimo tinkle metu, priimti bendrą ir vartotojui suprantamai pateikiamą bendrovių politiką dėl privačios klientų informacijos naudojimo bei supažindinti vartotojus su kredito kortelių bendrovių taikomais klientų interesų apsaugos būdais. Kuo greičiau el. komercija užsiimančioms bendrovėms pavyks užsitikrinti vartotojų pasitikėjimą, tuo anksčiau paspartės elektroninės prekybos apimčių augimas. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur elektroninė komercija žengia tik pirmuosius žingsnelius – naujo „SIC rinkos tyrimų“ ir „Taylor Nelson Sofres“ tyrimo duomenimis, internetu prekes nuolatos perka tik 3 % Lietuvos interneto vartotojų.

2.3. Finansinė verslininkystė

Ypatinga verslininkystės rūšis yra finansinė (finansinė – kreditinė). Pirkimo ir pardavimo objektas čia yra specifinis, ypatingos prekės – pinigai, valiuta; vertybiniai popieriai. Remiantis juridiniais įstatymais, finansų organizacija (verslininkas finansininkas) gali ir pati atlikti vertybinių popierių (savų akcijų, obligacijų, kreditinių kortelių, vekselių) emisiją ir juos parduoti. Ši verslininkystės rūšis, kaip ir anksčiau minėtosios, sėkmingai funkcionuoja, jeigu piniginės įplaukos viršija pinigines išlaidas.

2.3.1. Finansų rinkos

Atskiriems asmenims, firmoms ar valstybinėms įstaigoms dažnai prireikia padidinti kapitalą ir susidūrus su grynųjų pinigų trūkumu iškyla būtinybė išeiti į kapitalo rinkas.Finansų rinkos – tai vieta, kur prekiaujama finansiniu turtu.Finansinis turtas – tai pinigai ir piniginiai įsipareigojimai – vertybiniai popieriai.Finansų rinkos tikslas – efektyviai paskirstyti santaupas grynųjų pinigų vartotojams. Rinkos sudaro galimybę įsigyti ir investuoti lėšas, skatina nuosavybės finansavimą.Finansų rinka susideda iš trumpalaikių lėšų rinkos, dar vadinamos pinigų rinka, ir ilgalaikių lėšų rinkos, vadinamos kapitalo (nuosavybės) rinka. Nei pinigų, nei kapitalo rinka nėra suprantama kaip kokioje nors konkrečioje vietoje esanti rinka. Abi šios rinkos – tai tarpusavyje susijusių subrinkų sistema ir skiriasi vertybinių popierių tipais ir jų mokėjimo terminais.Pinigų rinka – tai trumpalaikių (iki vienerių metų) vyriausybinių ir korporacijų paskolų vertybinių popierių rinka.Kapitalo (nuosavybės) rinka – tai ilgalaikių paskolų vertybinių popierių rinka.Pasaulio pinigų rinką sudaro viso pasaulio trumpalaikės pinigų investicijos. Tai indėliai (depozitai) vienai nakčiai, pavyzdžiui, tarpbankiniai indėliai, valstybės iždo vertybiniai popieriai (iždo vekseliai), indėliai pagal įgaliojimus. Šiose trumpalaikėse paskolų ir skolinimosi operacijose pinigai yra perkami ir parduodami rinkos kaina. Pinigų, kaip ir visų kitų prekių, kainą lemia pasiūla ir paklausa.Kapitalo rinką sudaro birža arba grupė biržų, kuriose yra prekiaujama vertybiniais popieriais – obligacijomis, paprastomis ir privilegijuotosiomis akcijomis ar kitais ilgalaikių skolų konvertuojamais vertybiniais popieriais.Hipotekų rinka operuoja paskolomis, užstatant gyvenamąjį, komercinį ir pramoninį nekilnojamąjį turtą bėi žemės ūkio įmones.

Visos finansų rinkos paprastai skirstomi į pirmines ir antrines.Pirminėmis rinkomis laikomos tokios subrinkos, kuriose prekiaujama naujai išleistais vertybiniais popieriais. Todėl pirminių rinkų dalyviai dažniausiai būna akcinės bendrovės, norinčios išleisti į apyvartą naujų vertybinių popierių ir sukaupti savo kapitalą, taip pat ir investuotojai, pasiruošę pirkti šiuos naujus vertybinius popierius.

Antrinės rinkos yra tokios, kuriose investuotojai prekiauja cirkuliuojančiais vertybiniais popieriais. Vieną sykį pardavusi savo išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus tuos atvejus, kai ji sąmoningai superka juos, turėdama savo specifinius tikslus.

2.3.2. Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūra1992 metais, pasitelkus išsivysčiusių užsienio šalių patirtį ir techninę pagalbą, Lietuvoje buvo pradėta kurti vertybinių popierių rinkos infrastruktūra. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rinkos institucijoms ir tinkamam jų funkcionavimui. Šiuo metu pagrindinės vertybinių popierių rinkos institucijos jau sukurtos ir sėkmingai funkcionuoja.1. Nacionalinė vertybinių popierių biržaNacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) rinkos tarpininkams sudaro galimybes saugiai prekiauti vertybiniais popieriais. NVPB prekybos sistema yra centralizuota ir dematerializuota. Prekybos sesijos pradžioje nustatoma akcijų kaina, paskui vykdoma nepertraukiama prekyba. Sandoriai NVPB sudaromi remiantis pavedimais gautais iš rinkos tarpininkų. 2. Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumasLietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD) užtikrina, kad pinigai ir vertybiniai popieriai tarp vertybinių popierių sandorio šalių judėtų lygiagrečiai, vykdo vertybinių popierių apskaitą. LCVPD kontroliuoja, kaip vertybinių popierių apskaita tvarkoma emitentų bei rinkos tarpininkų lygmenyje.3. Kliringo bankasKliringo bankas, kurio funkcijas atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras, vykdo biržoje veikiančių tarpininkų tarpusavio piniginius atsiskaitymus. 4. Viešosios apyvartos tarpininkaiTik įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją, ir įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių licencijos nėra apribotos vertybinių popierių operacijos, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ar konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais. Tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla Lietuvoje verčiasi finansų maklerio įmonės (toliau – FMĮ) ir komercinių bankų struktūriniai padaliniai – finansų maklerių skyriai (toliau – FMS). Lietuvoje finansų maklerio įmonės priklausomai nuo jų turimo pradinio nuosavo kapitalo dydžio skirstomos į A, B ir C kategorijas. A kategorijos licencija suteikia teisę verstis visomis Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo nustatytomis FMĮ veiklos rūšimis. Specializuota B kategorijos licencija suteikia teisę verstis tik dalimi FMĮ veiklos rūšių. Ji nesuteikia teisės prekiauti vertybiniais popieriais savo sąskaita ir organizuoti vertybinių popierių emisijos garantuojant jų išplatinimą. C kategorijos licencija FMĮ leidžia užsiimti konsultavimu investavimo į vertybinius popierius klausimais, šios kategorijos FMĮ neturi teisės vykdyti vertybinių popierių prekybos nei savo, nei klientų sąskaita. 5. Vertybinių popierių komisija Vertybinių popierių komisija (VPK) reguliuoja ir prižiūri kaip veikia FMĮ ir bankų FMS, NVPB bei LCVPD, emitentai ir investicinės bendrovės, stebi, kaip šie rinkos dalyviai laikosi informacijos apie vertybinius popierius ir jų emitentus atskleidimo investuotojams reikalavimų, siekia apginti investuotojų interesus.

2.3.3. Bankininkystė kaip verslas

Tarpukario lietuviškų pinigų – lito ir Lietuvos finansų mokslų kūrėjas Vladas Jurgutis (1885 – 1966) monografijoje “Bankai”, parašytoje ir išleistoje 1940 metais, pažymi, kad pinigai, išsisklaidę smulkiomis pas žmones, neturi dinaminės kūrybinės valios, tuomet jie yra tik tarpasmeninių ekonominių mainų tarpininkai. Tie patys pinigai, paleisti į ūkinį kūrybinį darbą pradeda kurti naujas vertybes ir kartu jau virsta kapitalu. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į “ekonominį gamybos darbą”, jie yra tie šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą.Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka”, bet ir “parduoda” pinigus. Taigi bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos tiekėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų,

kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. Kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau, negu skolinosi iš banko. Tai naudinga ir bankui, ir skolintojui, nes pirmasis papildomas pajamas, o antrasis gali laikinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą. Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai:1. centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercijos bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę politiką , priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais ir pan.);2. komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas);3. investicijų bankai (atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas);4. taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalų rinką);

5. specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio bankas (teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir pan.);6. užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus).Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, t.y. duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvines, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvines operacijas jie atlieka kaip kreditoriai: skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas jie atlieka kaip tarpininkai: perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t.Labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės, arba patikėtosios, operacijos. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningiau panaudojamas.

3. VERSLO RIZIKA

Verslas visada daugiau ar mažiau susijęs su galimu nepasisekimu, t.y. rizika. Todėl verslininkas turi ne vengti rizikos, bet išmokti ją jausti, siekti ją sumažinti, įvertinti jos laipsnį ir neperžengti leistinų rizikos ribų.Verslo rizika, realizuojant verslo planus, dažniausiai susijusi su produkcijos gamyba, paslaugų ir prekių realizavimu, finansinėmis operacijomis, komercija.Verslo rizika – tai galimų nuostolių tikimybė, arba pajamų praradimas, palyginti su verslo plane priimtu variantu, numatančiu racionalių išteklių naudojimu.Nuostoliai gali būti: materialiniai, darbo, laiko, finansiniai ir specifiniai.Materialiniai nuostoliai patiriami dėl medžiagų, žaliavų ir kitų materialinių išteklių neracionalaus naudojimo. Jie dažniausiai matuojami fiziniais vienetais – svorio, ilgio tūrio ir pan. ir reiškiami vertine išraiška, litais.Darbo nuostoliai priklauso nuo laiko panaudojimo ir reiškiami žmogaus darbo dienomis, valandomis, o vertine išraiška – darbo valandų ir vienos darbo valandos kainos sandauga.

Finansiniai nuostoliai – tai piniginiai nuostoliai, susiję su nenumatytais mokėjimais, baudomis, nuostoliais dėl infliacijos, valiutos kurso pasikeitimo ir pan.Laiko nuostolių atsiranda tada, kai verslo projekto eiga užsitęsia ilgiau, negu buvo numatyta. Jie skaičiuojami kaip laukiamų pajamų ir pelno praradimas.Specifiniai nuostoliai susiję su įmonės (firmos) prestižo smukimu dėl įvairių priežasčių.Todėl svarbu numatyti kiekvieno nuostolio atsiradimo priežastį, žinoti ne tik rizikos šaltinį, bet ir išsiaiškinti, kuris jų svarbiausias. Žinoma, visiškai išvengti rizikos praktiškai neįmanoma, bet žinant, kas sukelia nuostolius, galima sumažinti nepalankaus veikimo įtaką ir pasekmes.

1. Nuostoliai gamybinėje verslininkystėje:· Numatytos produkcijos gamybos ir realizavimo apimties sumažėjimas dėl darbo mokumo mažėjimo, prastovų, darbo laiko nuostolių ir kt.;· Kainų sumažėjimas dėl nepakankamos produkcijos kokybės, nepalankios rinkos konjunktūros pasikeitimo, paklausos sumažėjimo ir kt.;· Materialinių sąnaudų padidėjimas;· Negamybinių išlaidų padidėjimas kelis kartus, pavyzdžiui, transporto išlaidų, prekybos kaštų ir pan.;· Darbo užmokesčio fondo sunaudojimo padidėjimas;· Galimi nuostoliai dėl stichinių nelaimių, baudų ir pan.;· Mokesčių ir atskaitymų padidėjimas ir kt.2. Nuostoliai komercinėje verslininkystėje:· Supirkimo kainų nepalankus pasikeitimas, naudojant verslininkystės projektą;· Prekių apimties sumažėjimas, palyginus su planuota realizacijos apimtimi;· Prekių nuostoliai cirkuliacijos sferoje, arba kokybės nuostoliai, sukeliantys jos vertės sumažėjimą;· Cirkuliacijos kaštų padidėjimas, palyginus su planiniais;· Realizuojamų prekių kainos sumažėjimas, palyginus su projektine ir kt.3. Nuostoliai finansinėje verslininkystėje:Finansine verslininkystė savo esme yra komercinė verslininkystė, tik čia prekė yra pinigai, vertybiniai popieriai ir valiuta. Todėl susidarantys nuostoliai yra būdingi verslininkystei. Tik vertinant finansinę riziką būtina atsižvelgti į tokius specifinius veiksnius, kaip perkamosios galios pajėgumas, valiutos ir vertybinių popierių kurso pasikeitimas ir pan.

4. IŠVADOS

Šiandieninis šalies verslo intensyvumas, efektyvumas ir jo sėkmė priklauso nuo verslininkų sugebėjimų.Vienas žmogus gal sugebės dirbti gamyboje, o kitam geriau gali sektis prekybos ar paslaugų sferose. Todėl kiekvienas turi pasirinkti verslo sritį pagal savo norą ir potraukį.Ir gamybinė, ir komercinė, ir finansinė verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius. Todėl kiekvieno verslo organizatorius pirmiausia turėtų savęs klausti: ar žmonės linkę mokėti už tai, ką aš galiu padaryti? ar galiu parduoti prekę arba paslaugą tokia kaina, kuri padengtų kaštus ir duotų pelną?Pagrindinės verslininkystės plėtros sąlygos yra šios:· Privati nuosavybė, kuri ugdo verslininko šeimininko jausmus, verčia tobulinti gamybą ir kt.;· Ūkininkavimo laisvė, be kurios negali būti rinkos;· Konkurencija, verčianti gerinti gaminamos produkcijos ar paslaugų kokybę, sumažinti gamybos sąnaudas, diegti naujas technologijas;· Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas.Pradedant verslą, reikia deramai įvertinti visas sąlygas, savo galimybės, parengti verslo planą. Kiekvienas verslininkas turi jausti naujovių poreikį, sugebėti išmintingai rizikuoti, pasitikėti savimi, būti darbštus, atkakliai siekti tikslo, būti atsakingas. Šie žmogaus bruožai be paliovos turi būti ugdomi.

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Leonienė B. Verslo pradmenys. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1997;2. Lydeka Z., Drilingas B. Firmos ekonomikos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 2001;3. Lukaševičius K., Martinkus B. Verslo vadyba. Kaunas: Technologija, 2001;4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 1997;5. www.online.5ci.lt;6. www.jt.lt.