Heinz Kohut buvo „Aš“ (savasties) – psichologijos atstovas. Jis priėjo išvados, kad asmenybė vystosi dviem kryptimis: pirmiausiai bręsta Ego (kaip manė ir Z.Froidas); o taip pat bręsta savastis – sritis, kuri neturi tikslaus apibrėžimo. Kohut suprato, kad įgimtas žmogaus narcisizmas yra esminė savasties vystymosi dalis. Skaitant Kohutą galima padaryti išvadą, kad savastis yra psichologinis visatos centras, asmenybės motyvacinis pagrindas. Kohut dirbo su pacientais psichoanalitinėje aplinkoje. Tačiau jis teigė, kad jo pacientai kenčia nuo vidinės tuštumos, beprasmybės, nuo savasties neišsivystymo, o ne nuo išstumtos seksualinės ir agresyvios energijos. Savastis jam buvo terminas, kuris apjungė žmogaus bazinį realybės suvokimą, tikslus, siekius ir idealus. Jis pastebėjo, kak pacientų gijimas vyksta tada, kai pacientas pajunta, kad analitikas iš tikrųjų jį supranta. Jis atrado, kad sveikimo raktas yra ne interpretacija – tradicinis psichoanalitinis būdas, o gilus empatinis klausymas. Kohut išplėtojo Z.Froido narcisizmo koncepciją. Kohut narcisizmas yra patologinė būsena, kai žmogus vertina savo kūną ir savo individualybę kaip pasaulio centrą ir vienintelį vertingą kriterijų. Jis manė, kad tai yra sutrikusio vystymosi rezultatas. Kiekvienas vaikas turi pajusti save visatos centru bent jau kažkurį laiko tarpą. Tai normalus narcisizmas, kuris tampa savasties branduoliu. Kohut atrado du normalius narcisistinius procesus, kurie lemia savasties vystimąsi. Tai atspindėjimas (mirroring) – kai kūdikis žiūri į motiną ir mato savo savasties atspindį jos džiugiame žvilgsnyje. Matydamas savo teigiamas savybes motinos akyse, kūdikis jaučia savo vertingumą. Kitas normalus narcisistinis procesas – idealizacija – kai vaikas idealizuoja artimą mylimą žmogų, vieną iš tėvų, priskiria jam tobulumą, gerumą, reikšmingumą ir kartu šalia jo jaučiasi pats nuostabus. Atspindėjimo ir idealizacijos pagalba vaikas pažįstą savo savastį kito žmogaus pagalba. Šie atspindintys ir idealizuojami žmonės buvo pavadinti savasties objektais, ir jie vaikui tapo kaip jo paties tęsinys. Laikui bėgant, įvyksta santykių su savasties objektais internalizacija tokiu būdu, kad vaikas gali vykdyti atspindėjimo ir internalizacijos procesus savo viduje. Kai šių procesų internalizacija būna sėkminga, susidaro pagrindas bipoliniai savasčiai. Kohut paaiškina terminą bipilinė savastis. Jis savastį lygina su dviem skirtingą įtampą turinčiai poliais. Viename poliuje yra pliusas, kitame minusas. Tie poliai vienas nuo kito yra nutolę erdvėje ir tarp jų yra elektrinis lankas, per kurį teka elektra nuo minuso prie pliuso, tai yra tarp polių yra įtampos gradientas. Įtampos gradientas tai sąveikos tarp atskirų savasties elementų. Kitaip tariant taip santykiai tarp žmogaus ambicijų ir idealais. O tekanti elektra anot Kohut yra psichinė žmogaus energija, tai yra žmogaus baziniai tikslai, kuriuos vilioja ambicijos arba veda prie idealų. Vidinis atspindėjimo procesas veda į realistinius siekius pasaulyje, stiprinamus internalizuotu motinos patyrimu. Kai internalizuojamas idealizuotas tėvas, vaikas kreipia save į realius idealus. Šie du poliai sudaro sveikos savasties branduolį ir generuoja siekius bei idealus, kurie suteikia tikslo ir prasmės jausmą.
H.Kohut pažymėjo, kad bet kuris iš šių procesų gali užtikrinti sveikos savasties vystimąsi. Jei motina negali suteikti atspindėjimo, tai idealizuotas tėvas gali suteikti savasties pajutimą, kurio užteks realybės bei motyvacijos atsiradimui. Jei vienas polius funkcionuoja normaliai, tai kito poliaus defektai gali būti ištaisyti. Kohut rašo, kad savastis geba kompensuotis – vystymosi eigoje silpnoji pusė (minusas) kompensuojasi dėka stipriosios pusės (pliuso). Tai panaši į Adlerio teoriją apie organų nepilnavertiškumą. Tačiau, jei abu poliai sutrikdyti, tai tada greičiausiai atsiras neurotiniai simptomai (psichopatologija) – nerealumo jausmas, beprasmybės, nevertingumas. Kaip ir daugelis psichoanalitikų, H.Kohut pažymi ankstyvosios raidos svarbą, jis rašo, kad ankstyvieji išgyvenimai yra internalizuojami ir vėliau pasireiškia brandžioje psichikoje. Jis rašo, kad ypač svarbūs savasties vystimuisi yra pirmi trys kūdikio gyvenimo mėnesiai, pažymi ikiverbalinio periodo svarbą. Šiame laikotarpyje yra labai svarbi motinos ir kūdikio sąveika. Anot Kohuto, vaikui tiesiog būtinas motinos empatija ir veidrodinis atspindėjimas. Empatija – tai tokia mamos reakcija, kai vaikas jaučia savo reikšmingumą ir savo savasties realumą. Kūdikis negali pasakyti apie savo poreikius, todėl motina turi atspėti ko kūdikiui reikia, ji turi u juo susilieti ir be žodžių viską suprasti. Vaikui yra labai svarbi motinos empatija, jis tapatinasi su motina ir motina tapatinasi su savo vaiku, dėl to vėliau vaikui lengviau pernešti aplinkos frustracijas. Empatijos deprivacija ateityje gali iššaukti vaiko emocinį šaltumą, vėliau vaikas tokiai motinai gali kelti padidintus reikalavimus. Tai lyg fiksacija oralinėje stadijoje: vaikas godžia trokšta motinos dėmesio, tampa nenuspėjamu, pasireiškia įniršio protrūkiai. Vėliau toks vaikas silpniau reaguoja emociškai, tampa apatišku. Kohut aiškina dėl ko mamos kartais būna mažiau empatiškos savo kūdikiams – jos pavargsta nuo rūpinimosi jais, joms taip pat trūksta jų dėmesio, ypač kaip ji pastėbi, kad kūdikis yra pasinėręs į save, yra apatiškas. Motina taip pat trokšta narcisistinio pasitenkinimo ir tas narcisistinis troškimas persiduoda ir kūdikiui. Kohutas rašo, kad šiame ikiverbaliniame periode tikrosios savasties lyg ir nėra, yra tik jos užuomazgos – rudimentinė savastis. Rudimentinė savastis egzistuoja nuo pat kūdikio atėjimo į šį pasaulį minutės. Jau nuo pat pirmos gyvenimo minutės aplinkiniai žmonės reaguoja į kūdikį taip, lyg jo savastis jau būtų susiformavusi. Ir šis kūdikio ir savasties objektų susiliejimas patvirtina hipotezę apie rudimentinės savasties egzistavimą. Nuo to momento, kai motina pamato savo kūdikį ir ima su juo kontaktuoti (lytėdama jį, valgydindama, perrengdama ir maudydama) – faktiškai prasideda savasties formavimasis. Savasties formavimasis prasideda nuo pat kūdikystės ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Kohutas kūdikio savastį dar vadina „virtualiąja“ savastimi, kurią lygina su tuo geometriniu tašku begalybėje, kur susikerta dvi paralelios linijos. Taigi, motina reaguodama į savo vaiką formuoja jo savastį. Ji gali reaguoti keleriopai: priimti, būti abejinga ar atstumti vaiko savastį. Motina kartais gali nebūti empatiška visai vaiko savasčiai, o tik atskiram jos fragmentui. Kohuta pateikia pavyzdį, kad kartais motina gali būti empatiška vaiko tuštinimosi aktui. Tuomet vaikas gali prarasti savasties vientisumą, jo savastis tarsi ištuštėja. Tuomet jis ima akcentuotis į tą dalyką, kuriam motina yra empatiška, šiuo atveju į tuštinimosi aktą ir tai gali suformuoti analinį charakterį. Analinio charakterio, kaip ir oralinio ar falinio negalima aiškinti vien tik fiksacija, kaip tai aiškino F.Froidas. Kohut teigia, kad be abejonės, fiksacija yra svarbi, bet ji yra paaiškinama genetinis rekonstrukcijos pagrindu – ką jautė tas žmogus būdamas vaiku, kaip tuštėjo ir griuvo jo savastis ir kaip jis bandė gauti kompensacinį pasitenkinimą stimuliuodamas kūnišką savo savastį. Kohutas rašo, kad reikia atkreipti dėmesį į analinio ar oralinio periodo savastį, tai yra peržiūrėti savasties ankstyvą formavimąsi. Jei mama su pasididžiavimu priima vaiko išmatas kaip „dovaną“, jei ji atstumia tą „dovaną“ ar nesidomi ja, tai ji reaguoja ne tik į potraukį, bet ir į vaiko savastį. Ji reaguoja į savastį priėmimu, atstūmimu ar abejingumu, bet svarbiausiai, kad ji reaguoja, nes savastis ieško veidrodinio atspindėjimo. Tai formuoja vaiko aktyvią savastį. Jei mama dėl kažkokių priežasčių negali būtu empatiška, jei ji neatspindi visos savasties, o teikia dėmesį tik kažkokiam vaiko elgesiui – tai skatina savasties fragmentaciją. Kohutas, kalbėdamas apie motinos empatija ir jos svarbą įveda tokį „bet“. Jis rašo, kad per daug dėmesinga ir per daug empatiška motina yra taip pat blogai, kaip ir empatijos nebūvimas ir tai taip pat skatina patologijos atsiradimą. Jis tai paaiškina, kad vaikas, kuris vaikystėje gavo per daug dėmesio ar buvo lepinamas, jo savastis formuojasi tuščia ir būdamas suaugęs jis turi problemų su pasitenkinimu realybėje.Autorius rašo, kad už vaiko lepinimo slepiasi slaptos tėvų fantazijos bei troškimai ir dažnai lepindami vaiką, tėvai nepastebi jo savasties augimo ir formavimosi. Ta besiformuojanti savastis negauna atspindėjimo. Formuojasi tuščias, prislėgtas savasties sektorius, nes savastis negauna empatiško reagavimo. Bet kas yra per daug empatijos ir dėmesio? Kur yra ta riba normos ir pertekliaus? Skaitant Kohutą randame atsakymą į šį klausimą. Jis aiškina, kad vaikas turi patirti optimalią frustraciją. Pilnavertė savastis vystosi tik kuomet vaikas auga pagal optimalios frustracijos principą. Optimali frustracija – trumpalaikis savasties objekto empatijos nebuvimas, tai tarsi latentinis periodas tarp vaiko poelgio ir motinos reakcijos. Optimali frustracija tai taip pat norimų savasties objekto atspindėjimo paklaidos, vaiko ir savasties objekto nesutapimas susiliejimo metu ir faktiškas poreikių patenkinimas. Tačiau autorius pažymi, kad poreikių patenkinimas yra kur kas mažiau svarbus nei optimali frustracija. Taigi, savasties defektai atsiranda dėl savasties objekto empatijos ir veidrodinio atspindėjimo stokos. Kohutas pateikia tokį palyginimą : „Ne vien duona žmogus gyvas“. Analizuojant šią jo išsakytą mintį man iškyla palyginimas su Z.Froidu, kuomet jis pažymi poreikių patenkinimą , tarsi siekimą gauti duonos gabalėlį ir tuo paaiškina visą žmogaus prasmę. Kohutas paneigia tai, sakydamas, kad ne duona svarbiausia, yra kažkas daugiau. Vėliau, išaiškėja ką Kohutas turėjo omeny tai sakydamas. Jis teigia, kad kuomet motina maitina vaiką jam svarbus ne tik maistas, kur kas svarbiau to maisto empatiškas pateikimas. Taigi, kad vaikas galėtų psichologiškai išgyventi jis turi gimti empatiškoje ir dėmesingoje aplinkoje, kur empatiją ir dėmesį teikia savasties objektai. Kohutas šią aplinką lygina su aplinka, kurioje turi būti pakankamai deguonies, kad išgyventi fiziškai. Savastis laukia empatijos lygiai taip pat kaip kvėpavimo aparatas laukia deguonies. Kuomet vaiko psichologinis balansas sutrinka, jo įtampa yra empatiškai priimama savasties objekto, kuris empatiškai į tai reaguoja. Čia svarbu, kad savasties objektas realistiškai įvertintų vaiko poreikius ir įjungęs vaiką į savo psichologinę organizaciją, pašalintų jo homeostazės disbalansą. Kohutas rašo, kad vaiko nerimas iššaukia motinos empatinį rezonavimą. Tokiu atveju savasties objektas užmezga su vaiku lytos ar verbalinį kontaktą (mama ima vaiką ant rankų, kalba su juo) ir sudaro situaciją, kurioje vaikas pajaučia susiliejimą su savasties objektu. Kohutas pabrėžia to susiliejimo svarbą, teigdamas, kad jei vaikystėje yra patiriamas susiliejimas, jis tampa atrama visam gyvenimui. Ir priešingai, jei vaikas nesusilieja su savasties objektais, dėl to atsiranda psichologiniai deficitai (savasties defektai), kurie tampa sunkiais akmenimis visam gyvenimui. Taigi, susiliejimo dėka savastis ima atlikti reguliacinę finkciją. Nepatyrusiam susiliejimo vaikui nesusiformuoja normali struktūra, kuri gali reguliuoti jo įtampą, jis įgyja savasties defektus, kurie vėliau sąlygoja panikos atsiradimą. Nepatyrus susiliejimo ir empatinių tėvų reakcijų savastis nesusiformuoja pilnai. Susiformuoja silpna ar fragmentuota savastis. Tokia savastis vis pasitikrina ar ji vis dar gyva, ar ji egzistuoja – ji ima siekti pasitenkinimą teikiančių tikslų – dirgina erogenines zonas, o paskui iššaukia oralinę ar analinę orientaciją ir verčia Ego paklūsti tiems potraukiams, susijusiems su sujaudintomis kūno vietomis. Kohutas rašo, kad kiekvienas kūdikis turi išgyventi, kad jis yra ypatingas ir vienintelis, ir tai jis turi pamatyti mamos akyse lyg veidrodyje. Jis turi pajausti, kad jo mama yra „pati – pati“ ir kada nors ateis laikas ir jis galės susilyginti su ja, su savo nuostabiąja mama. Taigi, kiekvieno žmogaus savastis turi dalelę normalaus narcisizmo, dėl to, kad žmogaus identiškumui yra būtinas atsiminimas tų „auksinių“ laikų, kuomet bendraudamas su savasties objektais jis jautė begalinę meilę ir savasties objektų pasirengimą atsiliepti į jo nerimą ar skausmą. Jis turi atsiminti mamos reakcijas į jo verksmą ar šypseną ir tai, kad mama teikė viltį, jog ta riba tarp jo – tokio mažyčio sutvėrimo ir jos – tokios visagalės, yra ne tokia jau didelė ir neįveikiama. Tokioje santykių matricoje formuojasi kito žmogaus atvaizdas, kuris reikalui esant gali būti empatiškas. Laikui bėgant, kito atvaizdas tampa nuosava savasties dalimi ir pati geba atspindėti nepriklausomai nuo to ar dabar savasties objektas realiai yra šalia ar jo nėra. Tačiau jei vaikas patiria begales frustracijų, blogiausiu atveju vystosi savasties fragmentacija ar jos nykimas (tuštėjimas). Taigi, šių dienų specialistai narcisizmą vadina savastį, turinčią defektus. Kohutas žmogų, turintį narcisistinį asmenybės sutrikimą vadina „tragišku“ žmogumi, kuris vis bando išspręsti begalines dilemas: socializaciją ir izoliaciją, savimeilę ir neapykantą, savo savasties grandioziškumą ir menkavertiškumą. Kitaip tariant, vyksta savasties skylimas. Esant narcisizmui viduje išgyvenamas nepilnavertiškumas, o išorėje visagalybė. Kaip rašė Kohutas, toks žmogus yra tik pusiau gyvas. Kohutas pažymi, kad ankstyvieji savasties elementai formuojasi dėka motinos ir vaiko sąveikos – veidrodinis atspindėjimas patvirtina vaiko grandioziškumą, motinos rūpestis skatina susiliejimą ir idealizavimą savasties objekto, tačiau šie įgyti savasties elementai gali vėliau liesti abu tėvus, o ne tik motiną. Kohutas taip pat kalba apie savasties dezintegraciją. Ji pasireiškia tuomet, kai yra empatijos stoka ir nėra idealizavimo galimybės. Kalbėdamas apie savasties patologiją Kohutas išskiria dvi pagrindines grupes:– pirminiai savasties sutrikimai – antriniai savasties sutrikimaiPirminiai savasties sutrikimai siejami su ankstyva vaikyste ir jie yra kaip savasties struktūros defektai. Antriniai, dar vadinami reaktyvinais, yra susiję su situacija. Tai ūminės savasties reakcijos į įvairias gyvenimo situacijas bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Pirminiams savasties sutrikimams priklauso: – psichozės – tai yra savasties suyrimas ar jos iškreipimas;– ribinės būsenos – savasties susilpnėjimas ar jos iškreipimas, egzistuoja daugiau ar mažiau efektyvūs gynybiniai mechanizmai;– schizoidinės ir paranoidinės asmenybės – šios asmenybės yra nutolusios nuo kitų per tam tikrą distanciją dėl emocinio šaltumo ir dėl priešiškumo bei įtarumo. Šie sutrikimai atsiranda kaip nepavykusio susiliejimo pasekmė, kuomet savasties objektas dėl savo ligos ar dėl kitų priežasčių neadekvačiai reagavo į vaiko norą susilieti. – narcisistinės asmenybės – pasireiškia savasties laikinas iširimas, susilpnėjimas ar išsikraipymas ir tai pasireiškia kaip autoplastiniai simptomai, tai yra šie simptomai nukreipti į save.– narcisistinis elgesys – pasireiškia perversija, žalingais įpročiais ar delinkventiniu elgesiu. Toks elgesys labiau nukreiptas į išorę. Norėčiau paminėti, kad Kohut modifikavo psichoanalitinę terapiją. Jis pastebėjo, kad savasties struktūros defektai yra pastebimi esant trims perkėlimo situacijoms. Prie atspindžio perkėlimo pacientas bando ištaisyti šiuos defektus, priimdamas terapeutą kaip žmogų, visiškai sužavėtą ir patenkintą pacientu. Pacientas jaučia nenumaldomą poreikį papasakoti kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną. Esant idealizuotam perkėlimui, pacientas suvokia psichoanalitiką kaip žmogų, vertą žavėjimosi ir dėkingumo, o po to pradeda jausti ir savo paties svarbą ir reikšmingumą, kaip jų santykių rezultatą. Esant dvynių perkėlimui, pacientas fantazuoja, kad jis ir analitikas yra lygiaverčiai partneriai, kartu keliaujantys per gyvenimą. Tada pacientas daugiau nebesijaučia vienišu ar tuščiu. Visuose trijuose perkėlimo modeliuose psichoterapinė intervencija panaši: gilus empatinis supratimas iš analitiko pusės. Perkėlimas ir santykiai, kurie kyla iš perkėlimo, analitiko yra priimami ir suprantami, o pacientas dėl to palaipsniui gali internalizuoti analitiko asmenybę. Todėl psichinė organizacija, kurios pacientas negalėjo sukurti tėvų pagalba, dabar sėkmingai struktūruojama ir paciento sveikata atkuriama.Baigiant norėčiau apibendrinti ir išskirti pagrindines mintis, kurios man pasirodė svarbios skaitant Kohuto veikalą „Savasties restauracija“:
● Savastis yra psichologinis visatos centras, asmenybės motyvacinis pagrindas.● Kad išsivystytų sveika savastis, vaikas turi gimti empatiškoje ir dėmesingoje aplinkoje. Savasties vystimąsi lemia du procesai:– atspindėjimas – kai kūdikis žiūri į motiną ir mato savo savasties atspindėjimą jos džiugiame žvilgsnyje, tai matydamas jis jaučia savo vertingumą ir pajaučia, kad jis yra jai vienintelis ir nepakartojamas. Kaip teikia Kohutas, vaikui labai svarbu patirti savo visagalybę.– idealizacija – kai vaikas idealizuoja savo artimą mylimą žmogų, vieną iš tėvų, priskiria jam tobulumą, gerumą, reikšmingumą ir kartu šalia jo jaučiasi pats nuostabus.Atspindėjimo ir idealizacijos pagalba vaikas pažįstą savo savastį kito žmogaus pagalba. ● Šie atspindintys ir idealizuojami žmonės buvo pavadinti savasties objektais, ir jie vaikui tapo kaip jo paties tęsinys. Laikui bėgant, įvyksta santykių su savasties objektais internalizacija tokiu būdu, kad vaikas gali vykdyti atspindėjimo ir internalizacijos procesus savo viduje. ● Yra pabrėžiama susiliejimo svarbą – jei vaikystėje yra patiriamas susiliejimas, jis tampa atrama visam gyvenimui. Ir priešingai, jei vaikas nesusilieja su savasties objektais, dėl to atsiranda psichologiniai deficitai (savasties defektai), kurie tampa sunkiais akmenimis visam gyvenimui. ● Yra pažymima ankstyvosios raidos svarbą, kad ankstyvieji išgyvenimai yra internalizuojami ir vėliau pasireiškia brandžioje psichikoje, ypač svarbūs savasties vystimuisi yra pirmi trys kūdikio gyvenimo mėnesiai, pažymima ikiverbalinio periodo svarba. ● Kalbant apie empatija, pažymima, kad jos neturi būti per daug. Per daug empatijos ir vaiko lepinimas skatina tuščios savasties formavimąsi, nes tokia savastis negauna atspindėjimo. Ir vėliau suaugęs žmogus turi problemų su realybės suvokimu. ● Savasties formavimasis prasideda nuo pat kūdikystės ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą.
● Kalbant apie Edipnį periodą svarbu atkreipti dėmesį ne tik į fiksaciją, bet ir į galimą savasties fragmentaciją, kuri susidaro jei motina neatspindi visos savasties, o tik kažkokį jos fragmenta : ypatingą dėmesį kreipia į kažkokį vaiko veiksmą.„Savastis laukia empatijos, taip pat kaip kvėpavimo aparatas laukia deguonies“… tai pagrindinė išvada.
LITERATŪRA:
1. Kohut H. Vostanovlenije samosti, Maskva, Kogito – centr, 2002, P.14- 130; 168 – 192.