Knygos , Melagis ant kušetės" analize

Irvin D

Irvin D. Yalom( 2007). Melagis ant kušetės. Vilnius. – 448 P.

Knygoje ,,Melagis ant kušetės“ meistriškai perteiktos psichoterapinės konsultavimo technikos, etinės psichoterapeuto ir paciento problemos, senosios bei naujosios psichoanalitinės kartos psichoterapeutų požiūrių sankirta.

Knyga įdomi, tolesnis skaitymas sukelia labai daug prieštaringų minčių apie asmeninį bei profesinį gyvenimą, tarsi tikrini savo patirtį – ką darau ne taip, kaip galima būtų, ko dar nemoku, ką galėčiau pritaikyti sau ir darbui.

Sužavėjo kompetetingi psichoterapeutai, kurie, deja, ir patys turi pakankamai vidinių problemų, dėl to papuola į savo pacientų rezgamas pinkles.

Jaunas, energingas psichoterapeutas Ernestas Lešas, skirtingai nuo jo supervizoriaus Maršalo, linkęs labiau pasitikėti intuicija. Knygospradžioje pateiktas Ernesto ir daktaro Seimuro Troterio pokalbis apie pastarojo konsultavimo metodus, ir atskleidžia pagrindinį jauno entuziastingo Ernesto polėkį išnaudoti naujas pacientų pažinimo technikas konsultavimo eigoje.

Sužavėjo daktaro Troterio (71 m), kuris kaltinamas už seksualinį pacientės išnaudojimą, teiginių pagrįstumas. Jo nuomone geriausias metodas psichoterapijoje – jokio metodo. Kita vertus jis supainioja terapeuto ir kliento santykių ribas, nes Troteris gydo pacientę Belę Felini (35 m) suteikdamas laisvės rinktis gydymo būdą, o jai rodosi, kad ji sveikstanti tik būdama drauge su daktaru seksualiniame kontakte. Tai rodo, kaip psichoterapeutui svarbu suvokti perkėlimo svarbą, kaip svarbu analizuoti savo jausmus tam, kad išliktų objektyvus ir profesionalus. Įdomi gydomoji meditacija pacientei – perskaityti žodžius, kada norėsis pasielgti impulsyviai, parašytus nosinaitėje:

Jaučiuosi mirusi, todėl susižeidžiu, kad žinočiau, jog dar esu gyva.

Jaučiuosi atbukusi, todėl pavojingai rizikuoju – gal tada pasijusiu gyva.

Jaučiuosi tuščia, todėl bandau narkotikų, maisto, sėklos.

Tačiau maža iš to naudos. Galop susigėstu – jaučiuosi negyvesnė ir tuštesnė nei bet kada.

Troterio manymu, svarbu psichoterapeuto darbe – intuicija ir ne taip svarbu laikytis taisyklių, nes konsultavimo eigoje, kas tinka vienam – nereiškia kad tinka kitam pacientui.

Troteris, kaip ir kiti knygos herojai supranta, koks turi būti psichoterapeutas: ,,… mūsų profesija pažeidžiama, jai iš visų pusių kyla pavojai,… mūsų pareiga ją ginti ir žiūrėti, kad būtų paisoma reikalavimų…“. Susitikimas su Troteriu ir jo kontakto tarp paciento ir psichoterapeuto supratimas, atvėrė Ernestui naujas galimybes pažvelgti į savo paraktiką, klausytis savo intuicijos, o ne pagal tam tikrus numatytus žingsnelius gydyti pacientų sielas.

Ernestas taip pat turi savo slaptų troškimų, charizmatiškų bruožų. Patiko Ernesto konsultacijų su Džastinu Estridu, su Kerola aprašymai, kokios slaptos mintys kyla psichoterapeutui supratus savo ribotumą, penkerius metus gydė Džastiną ,,.. dantis atkando bandymas padėti jam išsiskirti su žmona, o šiandien ramiausiai pareiškia ją palikęs…“. Aplamai kaip konsultantas Ernestas labai įžvalgus, labai atsidavęs savo darbui, pacientams. Todėl per kiekvieną konsultaciją jis tarsi klausia: o ką pasakytų Maršalas, kodėl aš tai darau? Svarbu išmanyti konsultavimo eigą, ne visada spontaniškumas klausant paciento, yra naudingas.Kaip sako pats Ernestas, procesas – psichoterapeuto ir paciento tarpusavio santykiai, todėl labai svarbu išsiaiškinti santykių kaitą, emocijas vienas kitam konsultavimo metu. Tačiau nors ir labai įžvalgus bei profesionalus psichoterapeutas Ernestas papuola į moteriško žavesio paspęstus žabangus. Kerola, Džastino žmona, sumanydama atkeršyti Ernestui už tai, kad ,,išmokė“ vyrą, kaip palikti ją, turi ne tik tiesioginių tikslų – atkeršyti ir sužlugdyti Ernesto profesionaliąją karjerą, bet iš tiesų netiesiogiai ji sprendžia ir savo problemas. Čia pastebiu profesionaliąją psichoterapeuto pusę – Ernestas nors ir pasiduoda gundymui, žaidžia meilius žaidimus, tačiau analizuoja save, savo emocijas ir elgesį. Jis sugeba laiku sustoti, įsigilinti į save ir pamatyti liūdnąjį, skubantį ir troškantį mylėti vyrą, kuris ir puolė prie gundančios žavios pacientės Kerolos, norėdamas užpildyti savo sielos tuštumą. Jo įžvalgą parodo ir tai, kad žavėdamasis Kerola, jis intuityviai jaučia, kad toks moters elgesys turi savo prasmę, tikslą, kad yra etinė riba tarp paciento ir konsultanto, kurios nevalia peržengti. Ir knygos pabaigoje matome triumfuojančią pabaigą. Kerola, Džastino žmona – pabaisa, ramiai pasiruošusi prisipažinti Ernestui, kad pradžioje ji siekė sužlugdyti Ernestą, bet vis labiau įsijausdama į konsultanto žodžius, analizuodama save, ji pradėjo gydytis nuo pykčio vyrams – psichoterapeutams, nes jie kažkada sužlugdė jos pasitikėjimą, savo vyrui, vaikams, tėvams, darbui, pagaliau visam gyvenimui. Suvokusi pasikeitimus savojoje asmenybėje Kerola net tampa žymaus psichoterapeuto Maršalo konsultante. Manau, ršaytojas labai vaizdžiaiaprašo vidinį moters tragizmą, beprotišką pyktį, kuris turi labiai gilias ir užslėptas, nustumtas giliai į pasąmonę neišsakytas ir verkiančias vaikystėje ir jaunystėje glūdinčias žaizdas. Knyga tuo ir nuostabi, kad autorius žiūri į žmogaus jausmų gilumą, elgesį paaiškinančių priežasčių gausumą.

Manau, kiekvienas psichologas ir psihoterapeutas, konsultantas susiduria su paciento problemų, emocijų perkėlimu. Labai svarbu konsultantui susigaudyti savyje, o tai padeda geras supervizijų vadovas. Autorius atveda Ernestą pas Maršalą. Aprašyto supervizijos parodo profesionalumą ir didelę kompetenciją psichologijos srityje. Maršalas, kaip ir Ernestas, pasisodina ,,melagį ant kušetės“. Jo pacientas Makondas, profesionalus verslininkas, turtuolis, manipuliuojantis savo daktaru, pagavęs Maršalo silpnybes. Pinigų ir garbės troškimas priverčia Maršaląnusižengti daugelį metų kurtoms profesionalaus psichoterapeuto taisyklėms: niekada nevėluoti, neatšaukti konsultacijų, pailsėti, neimti dovanų iš pacientų ir kt.

Aferistas Makondas dukart apgauna daktarą Maršalą, išvyliodamas iš jo apvalią sumą. Kerolos ir netiesiogiai Ernesto padedamas Maršalas išsiaiškina garbės, pinigų bei valdžios troškimo priežastį. Jis pamato, kiek daug psichologinių problemų glūdi jame, tos problemos skaudina aplinkinius, pirmiausia, artimiausius žmones – žmoną, vaikus, draugus. Ir pastebime, kaip tokiems ,,neklystantiems“, arogantiškiems žmonėms yra sunku pripažinti savo silpnybes. Galbūt, jausdamas visišką disbalansą savo gyvenime tik dabar Maršalas Straideris pradeda suprasti: kodėl jis troško išstumti iš psichoanalizės instituto etikos komisijos savo mokytoją Setą Pandę, savo arogantišką skelbimą nemokamai gydyti Pandės pacientus, tam, kad atitaisyti jo padarytą žalą pacientams, kurio gydymas ,,neatitiko psichoanalizė“. Galbūt tada Maršalas pradeda suvokti savo neginčijamo profesionalumo ribotumą. Susidūręs su amžinu lošėju ir nevykėliu Šeliu Merimanu, Maršalas vėl nusižengia savo profesionalumui. Tam, kad padėtų pacientui ir išgelbėtų psichoanalizės instituto garbę, jis vykdo kiekvieną Šelio nurodymą – susitinka dūmuose paskendusiame, dvokiančiame kazino, stebi lošimą, o paskui konsultuoja Šelį, ką daryti, kad Šelis išloštų kuo daugiau pinigų. Ir pasirodo – konsultacijos pavyko – Šelis susišluoja pinigus, yra laimingas ir už tai dėkoja savo psichoterapeutui!

Knygojetikrai nemažai scenų, kurios padarė didelį įspūdį. Skaitydama konsultacijų aprašymus atkreipiau dėmesį į užduodamus klausimus,koncentravimąsi į kliento būseną, į tai, kaip svarbu psichoterapeutui žinoti psichologines technikas, kai kada ne pro šalį veikti spontaniškai. Pagrindinis konsultavimo tikslas – nepadaryti žalos pacientui.