Vokietijos politinė struktūra

2852 0

Untitled

TURINYS

VokietijosFederacinė Respublika (vok. Bundesrepublik Deutschland) – valstybė vidurio Europos dalyje (nors kartais priskiriama vakarų Europai). Šalis šiaurėje ribojasi su Danija, Šiaurės ir Baltijos jūra, rytuose – su Lenkija ir Čekija, pietuose – su Austrija bei Šveicarija, vakaruose – su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais (žr. 1 pav.). Vokietijos plotas yra 357 121 km² (septinta valstybė pagal dydį Europoje) (Statistische Ämter des Bundes und der Länder, 2013).

0x01 graphic

1 pav. Vokietijos geografinė padėtis (Deutschland in Europa, 2013)

Vokietija – didžiausia pagal gyventojų skaičių Europos šalis (~81,15 mln. gyv.) (CIA Factbook, 2013). Kadangi Vokietijos gimstamumo rodiklis vienas mažžiausių pasaulyje, kasmet šalies gyventojų skaičius mažėja 0,2% (United Nations Population Fund, 2012).

Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Imigrantai ar jų palikuonys sudaro 19,5 %Vokietijos populiacijos. Pagal etninę sudėtį: vokiečiai sudaro 91,5%, turkai 2,4%, kitos tautos 6,1% (lenkai, graikai, italai, rusai). (Statistisches Bundesamt, 2012b). Pasiskirstymas pagal religiją: protestantai 34%, katalikai 34%, musulmonai 3.7%, kitatikiai ir netikintys 28.3%. Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai – pietuose ir vakaruose (REMID, 2013).

Ekonomika. Vokietijos pagal sukuriamą BVP pirmauja Europoje (CIA the World Factbook, 2013). Itin išplėtota pramonė. Pagrindinės ūkiio šakos – chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (73,7 %) dirba paslaugų sektoriuje (svarbiausi yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos). Gamybos sektoriuje dirba 24,7 % dirbančiųjų; žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 1,6 % (Statistisches Bundesamt, 2012a).

Istorija.Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas siejamas su

Šventąja Romos imperija, kuri buvo sukurta 962 m. buvusiose Rytų Frankų imperijos žemėse. Nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos ir vieningos valdymo sistemos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIV-XVa.. XVIII a. Prūsijos karalystė buvo didžiausia vokiečių gyvenama valstybė Europoje. 1871 m. suvienyta valstybė paskelbta Vokietijos imperija, kurios imperatoriumi (Kaiser) tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, o reichskancleriu – Otas fon Bismarkas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių, bet Trilypė sąjunga, kuriai priklausė Vokietijos imperija, karą pralaimėjo. 1919-1933 m. Veimaro respublikos periodas. 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, demokratinė sistema buvo sugriauta. 1939 m. rugsėjo 1 d. Hitleris sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją, buvo pradėtas Antrasis pasaulinis karas.

Po Anttrojo Pasaulinio karo Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas. 1949 m. buvo sukurtos dvi Vokietijos. Vakarų Vokietiją sudarė Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos okupacinės zonos, o Rytų Vokietiją – Sovietų Sąjungos okupacinė zona. Vakarų Vokietija tapo nepriklausoma (de facto) ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai 1954 m. buvo leista įstoti į NATO, o 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. Rytų Vokietija buvo satelitinė SSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajai Varšuvos pakto organizacijai. 1961 m. buvo pastatytaBerlyno siena, kuri buvo nugriauta 1989 m. Vokietija su

dabartinėmis sienomis buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.

1. VOKIETIJOS VALDYMO STRUKTŪRA

1.1. Politinis rėžimas

Politinis režimas yra pagrindinių valstybės vadovavimo ir valdymo metodų visuma, jis gali būti charakterizuojamas kaip politinė galia ir valdžia.

Vokietijos Konstitucija (Pagrindinis įstatymas) apibrėžia Vokietiją kaip demokratinę valstybę (Bundeszentrale für politische Bildung, 2011). Vokietijos politinė sistema remiasi Konstitucijoje įtvirtintais piliečių suverenumo, daugumos valdžios, lygybės prieš įstatymą, visuomeninės, ekonominio ir politinio pliuralizmo, tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymo principais. Tai yra pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai (Tučas, 2013). Taip pat valdymasgrindžiamas demokratijos pagrindinėmis idėjomis-principais: laisvės, lygybės ir solidarumo principais. Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galios ribas ir asmens teisių sritis. Tad demokratijai būdinga teisinė valstybė (Žigaras, 2001). Pagrindinis įstatymas apibrėžia Vokietiją kaip teisinę valstybę: visi valstybinių įstaigų veiksmai turi būti kontroliuojami teismų. Taigi, esant demokratiniam režimui, masės išsaugo savo teises bei įstatymų ginamą galimybę paveikti valdžios priimamus sprendimus. Demokratijai funkcionuojant išryškėja ypatybės: oficialioji valdžia yra supriešinta su alternatyviomis politinėmis partijomis, ginančiomis kitų socialinių grupių interesus (Vokietijos vyriausybėje kaitaliojasi kairioji ir dešinioji koalicijos); Represinių valstybės organų veiksmai kontroliuojami visuomenės; Veikia aiškiai apibrėžtos piliečių teisės ir laisvės; Valdantieji sluoksniai viešai svarsto savo politiką ir nesiekia koncentruoti visos valdžios savo rankose (valstybė yra federacinė). Taip pat Vok

kietijoje egzistuoja veikiančios demokratijos komponentai: laisvi ir teisingi rinkimai, atvira ir atskaitinga vyriausybė, pilietinės ir politinės teisės, demokratinė (pilietinė) visuomenė. Laisvi ir teisingi rinkimai garantuoja politinę lygybę ir piliečių teisę pretenduoti į valstybinius postus, taip pat ir vienodą jų balsų vertę. Vokietijoje įprastai sukuriamos partijų sąjungos. Taigi, pilietis, atiduodamas savo balsą už partiją, iš vienos pusės suteikia pirmenybę vienai partijų sąjungai, o iš kitos pusės nustato jėgų santykius tarp pageidaujamų būsimųjų vyriausybėspartnerių. Be to, vyriausybė yra atvira ir atskaitinga. Pirma juridinio atskaitingumo dalis – teismai prižiūri valstybės tarnautojų veiklą, antra -vyriausybė yra politiškai atskaitinga parlamentui ir visuomenei. Pilietinės visuomenės idėja grindžiama galimybe kurti įvairias nuo valstybės nepriklausomas visuomenines organizacijas. Be to, tai yra efektyvus būdas išvengti autoritarinio valdymo (Bytamas, Boilas, 1997).

Nustatydamas, kad liaudis vykdo valdžią specialių organų pagalba, Pagrindinis įstatymas (Konstitucija) įtvirtina atstovaujamosios (netiesioginės) demokratijos valdymo formą (Bundeszentrale für politische Bildung, 2011). Rinkimų teisę turintys piliečiai išrenka atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Nors ypatingais atvejais taikomos ir tam tikros tiesioginės demokratijos formos – referendumai, plebiscitai, piliečių apklausos. Tačiau referendumaivalstybės lygmeniu yra labai reti (vyko balsavimas dėl naujų žemių įkūrimo patvirtinimo). Vokietijos federacinių žemių Konstitucijos numato, tiesioginės demokratijos instrumentus, tad referendumai žemių (federacijos subjektų) lygmenyje yra dažnesni.

Galiausiai Pagrindinis įstatymas apibrėžia Vokietiją kaip soc

cialinę valstybę. Socialinės valstybės principas reikalauja, kad politikai imtųsi priemonių, kurios galėtų piliečiams užtikrinti pakankamas pragyvenimo lėšas nedarbo, neįgalumo, ligos atveju ir senatvėje (Bundeszentrale für politische Bildung, 2011). Tad galima įžvelgti socialdemokratijos bruožų, kurios idealas – „socialinė valstybė” (Žigaras, 2001).

Tad Vokietijos Federacinė Respublika yra valdoma atstovaujamosios demokratijos principu. Tai visuomenės valstybinės politinės santvarkos forma, grindžiama liaudies, kaip valdžios šaltinio, pripažinimu bei politinės teisinės lygybės ir laisvės principais. Išrinkti liaudies atstovai yra įgalioti leisti įstatymus ir atlikti valdymo funkcijas (Žigaras, 2001).

1.2. Vokietijos valdymo forma

Valstybės valdymo forma apibrėžiama kaip aukščiausių valstybės valdžios institucijų sandara ir jų funkcionavimo tvarka (Tučas, 2013).

Vokietija yra respublika, valstybėjesuverenitetas priklauso tautai. Visos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai įgaliojimus veikti gauna iš piliečių ir yra piliečiams atsakingos. Kadangi Vokietijoje aukščiausia valdžios institucija yra parlamentas, respublika yra parlamentinė.

Parlamentas. Vokietijos Federacinė Respublika turidviejų rūmų parlamentą, kuriame Žemutiniai rūmai (Bundestagas) atstovauja federacijos subjektų interesams, o aukštutiniuose rūmuose (Bundesratas) ginami konkrečių federacijos subjektų interesai.

Bundestagas (Žemieji parlamento rūmai) yra renkama Vokietijos tautos atstovybė. Techniniu požiūriu pusė iš 598 (dabartiniame Bundestage yra 622 mandatai) Bundestago mandatų išdalinama pagal partijų žemių sąrašų rinkimus (antrieji balsai), likusi pusė – pagal kandidatų rinkimus 299 rinkimų apygardose (pirmieji balsai). Sėkmės rinkimuose tikėtis gali tik tie rinkimų apygardų kandidatai, kurie priklauso kuriai nors partijai. Bundestago deputatų priklausomybė partijoms turi atspindėti rinkėjų balsų pasiskirstymą. Buvo įvestas penkių procentų barjeras, kurį turi įveikti partijos, norinčios patekti į Bundestagą, taip mažos partijos netrukdo formuoti daugumos. Bundestagas yra Vokietijos parlamentas.Bundestago deputatai susijungia į frakcijas ir iš savo tarpo išrenka Bundestago pirmininką. Bundestago užduotis – išrinkti Federalinį Kanclerį ir remti jį, pritariant jo politikai. Bundestagas, pareiškęs nepasitikėjimą Federaliniu Kancleriu, gali atleisti šį iš pareigų. Tuo jis panašus į kitų valstybių parlamentus. Taip pat nėra didelio skirtumo tarp to, kad Vokietijoje kancleris renkamas, o Didžiojoje Britanijoje ar kitose parlamentinėse demokratinėse valstybėse jį skiria valstybės vadovas. Antroji didžioji Bundestago deputatų užduotis yra įstatymų leidyba. Nuo 1949 m. Bundestagui buvo pateikta virš 10000 įstatymų projektų ir priimta daugiau nei 6600 įstatymų. Dauguma jų yra įstatymų pakeitimai. Bundestagas priima daugiausia Federalinės Vyriausybės pateiktus įstatymus. Bundestago komitetai intensyviai ir kompetentingai svarsto Parlamentui pateiktus įstatymų projektus. Trečioji svarbi Bundestago užduotis yra Vyriausybės darbo kontrolė. Visuomenėje matomą parlamentinę kontrolę vykdo parlamento opozicija.

Bundesratas (Aukštieji parlamento rūmai) atstovauja federacinėms žemėms. Jis veikia kaip Aukštieji rūmai greta su Bundestagu. Jis privalo apsvarstyti kiekvieną federalinį įstatymą, kaip federacines žemes atstovaujantys rūmai. Bundesratą sudaro išskirtinai tik federacinių žemių vyriausybių atstovai. Žemių balsų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jų gyventojų skaičiaus: kiekviena žemė Bundesrate turi mažiausiai tris balsus, o daugiausiai gyventojų turinčios žemės – iki šešių balsų (iš viso Bundesrate 69 mandatai). Bundesratas dalyvauja federalinių įstatymų kūrime. Šia savo funkcija jis skiriasi nuokitų federacinių valstybių Aukštųjų rūmų. Pagrindinis įstatymas numato dvi dalyvavimo įstatymų leidyboje formas. Federaliniai įstatymai, dėl kurių žemėms iškyla papildomų administracinių išlaidų, ar kurie įsigalioja vietoj iki tol galiojusių žemių įstatymų, privalo sulaukti Bundesrato pritarimo: Bundestago priimtas įstatymas įsigalioja tik kai Bundesratas jam pritaria. Šiuo atveju Bundesratas turi Bundestagui prilygstančio įstatymus leidžiančio organo statusą. Šiandien apie 50 proc. įstatymų sprendimų privalo sulaukti Bundesrato pritarimo. Bundesratas įstatymus gali atmesti, tačiau Bundestagas tokia pačia balsų dauguma kaip Bundesratas, t. y. paprasta arba dviejų trečdalių dauguma, pastaruoju atveju bent jau Bundestago narių dauguma (absoliuti dauguma) šį prieštaravimą gali atmesti.

Federalinis Prezidentas. Prezidento galios parlamentinėje respublikoje yra simbolinės.Federalinis Prezidentas Vokietijos Federacinę Respubliką atstovauja kaip valstybės vadovas užsienyje ir skiria vyriausybės narius, teisėjus ir aukštus pareigūnus. Įstatymai Vokietijoje įsigalioja, juos pasirašius Federaliniam Prezidentui. Jis atstatydina Vyriausybę ir gali išimtiniais atvejais anksčiau laiko paleisti parlamentą (kaip tai įvyko 2005 m. vasarą). Pagrindinis įstatymas Federaliniam Prezidentui nesuteikia veto teisės. Nors Federalinis Prezidentas ir patvirtina parlamento nutarimus ir Vyriausybės pasiūlytus ministrus iš tiesų jis tik patikrina, ar šie procesai vyko laikantis Pagrindinio įstatymo nuostatų. Nuo 2012 metų Vokietijos prezidentas yra Joachimas Gaukas.

Vyriausybė. Vokietijoje susiformavo angliškojo tipo premjerinė parlamentinė sistema, didelės galios sutelktos vyriausybės vadovo rankose. Vokietijos Federalinis Kancleris yra vienintelis renkamas Federalinės Vyriausybės narys. Konstitucija jam suteikia teisę, pačiam išsirinkti, kokie ministrai vadovaus svarbiausioms politinėms įstaigoms. Kancleris taip pat nusprendžia, kiek bus ministerijų, ir apibrėžia jų veiklos sritis. Kancleris turi teisę, nustatyti įpareigojančias Vyriausybės politikos gaires. Šie įgaliojimai Federaliniam Kancleriui suteikia pilną valdymo instrumentų arsenalą, kuris prezidentinėse demokratinėse valstybėse prilygsta prezidento galiai.

Parlamentinė Taryba, 1949 m. priėmusi Pagrindinį įstatymą, Federalinio Kanclerio pavyzdžiu matė Didžiosios Britanijos Premjerą. Jam priklauso lygiai tokios pačios galios priemonės, kaip ir Kancleriui, tačiau iš tiesų britų Premjeras turi kur kas daugiau galios nei Federalinis Kancleris. Bundestage dažniausiainė viena partija neturi daugumos. Taigi, Federalinio Kanclerio rinkimams paprastai būna reikalinga koalicija. Prieš Federalinio Kanclerio rinkimus vyksta išsamios partijų, planuojančių sudaryti koalicinę Vyriausybę, konsultacijos. Konsultacijų metų konkrečiai nusprendžiama, kaip partijos tarpusavyje pasidalins ministerijas, kokios ministerijos bus paliktos dirbti toliau ir kokios turėtų būti sukurtos naujai. Stipresniajai vyriausybinės sąjungos partijai suteikiama teisė teikti Federalinio Kanclerio kandidatūrą. Šių koalicinių derybų rezultatai užfiksuojami koalicijos sutartyje. Federalinis Kancleris renkamas tik pasibaigus šioms derybų procedūroms. Jei dar iki eilinių Bundestago rinkimų tarp partijų išsenka bendrų politinių tikslų atsargos, iškyla Federalinio Kanclerio atleidimo klausimas.

Konstruktyvaus balsavimo dėl nepasitikėjimo keliu atleidus pareigas einantį Federalinį Kanclerį,tuo pačiu metu turi būti išrinktas naujas Federalinis Kancleris. Toks puolamasis parlamentinio pasitikėjimo nutraukimas verčia Bundestage atstovaujamas partijas dar prieš Federalinio Kanclerio nuvertimą suburti naują, galinčią sėkmingai dirbti, Vyriausybės daugumą. Nuversti Vokietijos Federalinį Kanclerį buvo bandoma tik du kartus (tai padaryti pavyko tik vieną kartą, 1982 m.: buvo pareikštas nepasitikėjimas tuometiniu kancleriu Helmutu Šmidtu (SPD) ir vietoj jo išrinktas Helmutas Kolis (CDU)). Tačiau ir Federalinis Kancleris bet kada gali Bundestage iškelti pasitikėjimo klausimą, tam, kad pasitikrintų, ar jį vis dar besąlygiškai palaiko vyriausybinės partijos. Jei Federalinis Kancleris šį balsavimą dėl pasitikėjimo pralaimi, tai reiškia, kad dalis valdančiosios daugumos nuo jo nusisuko, tada Federalinis Prezidentas turi priimti sprendimą, ar paleisti Bundestagą ir skelbti pirmalaikius rinkimus. Tačiau Federalinis Prezidentas taip pat gali paraginti Bundestage atstovaujamas partijas, pabandyti sukurti naują Vyriausybę. Federacinės Respublikos istorijoje nėra buvę tikro pralaimėjimo balsuojant dėl pasitikėjimo Federaliniu Kancleriu. Tačiau tris kartus dėl pralaimėjimo buvo sutarta iš anksto: valdančiųjų partijų deputatai ar ministrai susilaikė balsavimo metu, kad Vyriausybė griūtų (1972, 1982 ir 2005 m.). Šis kelias buvo pasirinktas, norint surengti pirmalaikius rinkimus, kurie pagal Konstituciją negalėtų būti rengiami, nepasibaigus kadencijai. Šiuo keliu, kuris juridiškai nėra neginčijamas, įmanoma žengti tik sulaukus Federalinio Prezidento pritarimo.

Nuo 2005 metų Federalinis Kancleris yra Angela Merkel, kuri yra Vokietijoskrikščionių demokratų sąjungos pirmininkė. Užsienio reikalų ministras laikomas antruoju pagal svarbą vyriausybės nariu, jo postą užima mažesniojo koalicijos partnerio (Vokietijos liberalų partijos) lyderis Guido Westerwelle.

Vokietijos rinkimų sistema suorganizuota taip, kad vienai partijai be partnerių būtų sunku suformuoti vyriausybę. Įprastai sukuriamos partijų sąjungos. Kad rinkėjai žinotų, su kokiais partneriais planuoja valdyti jų renkama partija, partijos prieš pradėdamos savo rinkiminę kampaniją, dažniausiai praneša apie galimas koalicijas (Tatsachen über Deutschland, 2010).

1.3. Vokietijos teritorinė sąranga

Pagal konstitucinę santvarką Vokietija yra federacinė valstybė. Vokietija suskirstyta į 16 žemių. Ankstyvaisiai viduramžiais Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčiųar karalysčių Europos centre. Žemių sąvoka pradėta minėti Veimaro respublikos konstitucijoje. Tad Vokietijos federacija susidarė į federaciją apsijungus anksčiau suverenioms unitarinėms valstybėms. Po Antrojo pasaulinio karo, Vokietijos žemių ribos buvo pakoreguotos, taip, kad nei viena žemė neturėtų gyventojų ar teritorijos 30% daugiau negu kita žemė. Taip buvo bandoma išvengti žemių dominavimo. Išliko tik 7 iki karo egzistavusios žemės, kitos buvo sujungtos. 1949 m. įkūrus Vakarų Vokietiją buvo 11 žemių. 1949 metų Konstitucija (taip pat remtasi ir Veimaro respublikos) Bavarijos, Saksonijos ir Tiuringijos žemėms suteikė laisvųjų žemių statusą (Freistaat – respublikos sinonimas). Taip pat įkurtos Hamburgo (laisvasis ir Hanzos miestas) ir Brėmeno (laisvasis Hanzos miestas) miestų žemės. 1957 metais gražintas Prancūzijos okupuotas Saro kraštas. Rytų Vokietija buvo padalinta į 14 administracinių vienetų. Dabartinis Vokietijos suskirstymas į žemes (žr. 2 pav.) susiformavimo 1990 metais, kai Vakarų ir Rytų Vokietijos susivienijo. Iš Rytų Vokietijos suformuotos 5 žemės. Sujungus Rytų ir Vakarų Berlyną įsteigta nauja Berlyno žemė (Künzel, Werner, 2005).

Federacinė Vokietijos valstybė yra sudėtingas darinys, susidedantis iš centrinės Federacijos valdžios ir 16 žemių. Pagrindinis įstatymas apibrėžia valdžių kompetencijas. Šiuo požiūriu Vokietijos federacinės valstybės sistema panaši į kitų federacinių valstybių sistemas. Valstybinis Vokietijos gyvenimas grindžiamas federaliniais įstatymais.

0x01 graphic

2 pav. Vokietijos administracinissuskirstymas (Landkarte Deutschland, 2013)

Vokietijos žemės yra originalūs valstybės teisės subjektai. Pagal Vokietijos Pagrindinį Įstatymą Federacija žemėms yra suteikusi apribotą tarptautinį teisinį subjektiškumą. Remiantis tuo, žemės su kitais tarptautinės teisės subjektais turi teisę sudaryti tarptautines sutartis, tačiau tik gavę Federacijos Vyriausybės pritarimą ir tik tada, jeigu žemėms priklauso atitinkama įstatymų leidybos kompetencija (Löser, 2008).

Piliečiai pagal subsidiarumo principą savo reikalus tvarko žemių įstaigose ar municipalinėse administracijose, veikiančiose žemių pavedimu. Tuo Pagrindinis įstatymas stengiasi suderinti centralizuotos valstybės ir federacinės valstybės pranašumus. Pagrindinis įstatymas reikalauja, kad visoje Vokietijoje būtų panašios gyvenimo sąlygos. Šias gyvenimo sąlygas iš esmės nustato ekonomikos ir socialinėpolitika. Vokietijos finansų konstitucija suteikia žemėms žymią veiksmų laisvę finansuojant jų darbus. Visus didžiausias įplaukas užtikrinančius pajamų mokesčius reguliuoja federaliniai įstatymai, tačiau jiems turi pritarti žemių atstovai – Bundesratas.

Viena šių mokesčių dalis skirta vien tik Federacijai arba žemėms, o kita dalis, o ypač daugiausiai pajamų duodantys mokesčiai, padalinami tarp Federacijos bei žemių. Šiuo požiūriu federacinė Vokietijos valstybė yra panaši į centralizuotą valstybę. Nežiūrint to, žemės kontroliuoja didžiąją dalį visos valstybės administracijos pajėgumo. Tad Vokietijos administracijoje vyrauja federalistiniai elementai. Žemių administracijos iš vienos pusės vykdo atitinkamus žemių įstatymus. Tačiau jos vykdo ir daugumą federalinių įstatymų.

Praeityje dėl Federacijos žemėms patikėtų užduočių daugelis žemių smarkiai įsiskolino. 2009 m. buvo priimtas kon

. . .

Elektorinė struktūra. Elektoriniai žemėlapiai parodo kaip rinkimų metu pasiskirsto rinkėjų balsai. Skirtinga žemių istorija, tradicijos, kultūriniai skirtumai atsispindi elektoriniuose žemėlapiuose, kuriuose matyti žemių palaikoma partijos. Šiuo metu parlamente dominuojanti Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) daugiausia balsų gavo iš Bavarijos žemės (žr. 7 pav.). Tikėtina dėl Krikščionių socialinė sąjunga, kuri veikia tik Bavarijoje ir yra nuolatinė CDU sąjungininkė parlamente.

Socialdemokratai daugiausia palaikymo sulaukė iš Žemutinės Saksonijos, Heseno, Šiaurės Reino-Vestfalijos (Diuseldorfo apylinkių) žemių, taip pat Brandenburgo žemės (žr. 6 pav.). Partija remia socialinę valstybėssantvarką, ji artimesnė profsąjungoms. Vokietijoje akivaizdžiausi skiriasi Kairiųjų partijos palaikymas skirtingose žemėse (žr. 8 pav.). 2009 metais rinkimų į Bundestagą metu Kairiųjų partija surinko 11,9% balsų balsuojant už partijų sąrašus, daugiausia rinkėjų buvo iš Berlyno, Brandenburgo, Meklenburgo-Pomeranijos, Saksonijos-Anhalto ir Tiuringijos žemių (tai žemės iki 1990 metų buvusios Rytų Vokietijos sudėtyje), iš Vakarų Vokietijos dalies išsiskiria Saro žemė. Laisvąją demokratų partiją (FDP) remia pietvakarių Vokietija (žr. 10 pav.), daugiau uždirbantys rinkėjai. Žaliųjų partija daugiau balsų gauna iš Vakarų Vokietijos (žr. 9 pav.), ji atstovauja geriau uždirbančius ir labiau išsilavinusius rinkėjus.

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x01 graphic

8 pav. 2009 m. Elektorinis žemėlapis, Kairieji (Electoral Geography, 2013)

0x01 graphic

9 pav. 2009 m. Elektorinis žemėlapis, Žalieji (Electoral Geography, 2013)

0x01 graphic

10 pav. 2009 m. Elektorinis žemėlapis, liberalai (Electoral Geography, 2013)

IŠVADOS

1. Vokietijos Federacinė Respublika (vok. Bundesrepublik Deutschland) – valstybė vidurio Europos dalyje. Vokietija tiek strateginiu, tiek ekonominiu požiūriu yra patogioje vietoje, per ją eina svarbūs transporto ir komunikacijos srautai.

2. Vokietijos Konstitucija apibrėžia Vokietiją kaip demokratinę valstybę. Nustatydamas, kad liaudis vykdo valdžią specialių organų pagalba, Pagrindinis įstatymas (Konstitucija) įtvirtina atstovaujamosios (netiesioginės) demokratijos valdymo formą.

3. Vokietija yra respublika, valstybėjesuverenitetas priklauso tautai. Visos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai įgaliojimus veikti gauna iš piliečių ir yra piliečiamsatsakingos. Kadangi Vokietijoje aukščiausia valdžios institucija yra parlamentas, respublika yra parlamentinė.

4. Pagal konstitucinę santvarką Vokietija yra federacinė valstybė. Vokietija suskirstyta į 16 žemių. Žemių vyriausybių atstovai sudaro Bundesratą (Aukštuosius parlamento rūmus), žemių mandatų skaičius priklauso nuo jų gyventojų skaičiaus ir ploto. Didžiausias žemes sudaro rajonai, (Regierungsbezirke), kurie yra suskirstyti į apskritis. Apskritis sudaro savivaldybės (Gemeinden), tai pats smulkiausias savarankiškas teritorinis vienetas.

5. Po 1990 m. Vokietijos suvienijimo susidarė stabili daugiapartinė sistema (penkių partijų sąjunga). Bundestage išrinti šių partijų atstovai: Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU), Aljansas ’90/Žalieji (BÜ/90), Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), Laisvoji demokratijos partija (FDP), Vokietijos socialdemokratųpartija (SPD), Kairiųjų partija (Die Linke).

6. Skirtinga žemių istorija, tradicijos, kultūriniai skirtumai atsispindi elektoriniuose žemėlapiuose, kuriuose matyti žemių palaikoma partijos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Administrative Gliederung Deutschlands (2013-04-27). http://de.wikipedia.org

Bundestag Darstellung (2013-04-25). http://www.spiegel.de

Bundeszentrale für politische Bildung (2011). Das Grundgesetz der Bundesrepublik Deutschland, Bonn
Bytamas D., Boilas K. (1997). Demokratija: klausimai ir atsakymai. Klaipėda: Savivaldos problemų tyrimo centras

CIA the World Factbook (2013-04-24). https://www.cia.gov

Deutschland in Europa (2013-04-23). http://www.mygeo.info/

Electoral Geography (2013). http://www.electoralgeography.com

Künzel W., Werner R. (2005). Geschichte der deutschen Länder, Münster

Landkarte Deutschland (2013-04-24). http://www.weltkarte.com

Leunig S. (2007). Die Regierungssysteme der deutschen Länder, Opladen

Löser C. (2008). Demokratische Legitimation der Tätigkeit internationaler Organisationen, Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald

Religionswissenschaftlicher Medien- und Informationsdienst (REMID) (2013-04-24). http://www.remid.de

Statistische Ämter des Bundes und der Länder (2013-04-25). http://www.statistik-portal.de

Statistisches Bundesamt (2012a). Statisches Jahrbuch 2012, Arbeitsmarkt, Wiesbaden

Statistisches Bundesamt (2012b). Bevölkerung und Erwerbstätigkeit 2011, Wiesbaden

Tatsachen über Deutschland (2010). J. Schayan (red.). Frankfurt M. : Societäts-Verlag

Tučas R. (2013). Valstybėsvaldymas ir elektorinė geografija, Konspektai

United Nations Population Fund (2012). By choice, not by chance, New York

Žigaras F. (2001). Politologija, Vilnius: Gimtinė

6pav. 2009 m. Elektorinis žemėlapis, SPD (socialdemokratai) (Electoral Geography, 2013)

7 pav. 2009 m. Elektorinis žemėlapis, CDU/CSU (krikščionys demokratai) (Electoral Geography, 2013)

Join the Conversation