Kodėl galima teigti, kad kalba yra laiko saugykla? Savo įžvalgas argumentuokite pavyzdžiais.

Untitled

Gytis Čekauskas IVag

Kodėl galima teigti, kad kalba yra laiko saugykla?Savo įžvalgas argumentuokite pavyzdžiais.

Dažniausiai skaičiau ir girdėjau apie tai, kokią įtaką laikas daro kalbai: kaip ji kinta, turtėja, skurdėja, jaunėja ar sensta, tačiau esu radęs ne daug informacijos ir nedaug nuomonių apie tai, kodėl kalba gali saugoti laiką. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau šią temą – pamąstyti apie kažką naujo ir pateikti savą šios temos interpretaciją.

Visų pirma, kalba gali būti apibūdinama kaip laiko saugotoja todėl, kad turi daugybę žoodžių, nusakančių laiką. Daugeliu atveju tai yra laiko aplinkybės: šiandien, vakar, pirmadienį, ryte, vasarą, prieš metus , tačiau dažnai tai gali būti ir daiktavardžiai: diena, metai, vaikystė,mokykla. Netgi žodis „močiutė“ gali būti vadinamas laiko saugotoju, nes sukelia daygybę asociacijų, susijusių su laiku ir atspindinčių jo tekmę bei mūsų, ar kito asmens poziciją joje. Daugeliu atveju daiktavardžiai tiesiogiai susiję su žmogaus patirtimi ir pasaulio supratimu, pvz., „mokykla“ sukelia daugybę prsiminimų, susijusių ne tik su šia institucija, bet ir su žmonėmis sutiktais joje. Dėėl šios priežasties galima sakyti, kad ir tikrinis vardas „Jonas“ gali būti laiko rodiklis, jeigu mintys apie tą žmogų pagelbėja mums tiksliai nustayti laiką: pvz., Jonas – draugas, sutiktas vaikų darželyje su kuriuo mūsų keliai vėliau išsiskyrė. Taigi tikrinis daiktavardis sukelia pr

risiminimus apie konkretų laiką: ankstyva vaikystę. Tai taip pat gali būti konkreti vieta, pvz. Kaunas. Tada iškyla asociacijos su šiuo miestu ir prisimenami įvykiai, kurie buvo kažkada anksčiau, arba dar bus (ateities planai).

Įvardžiai taip pat gali būti kalbos dalis nusakanti laiką. Įvardį „aš“ galima būtų sietisu tuo, kuo aš esu dabar ir kas mane supa, su tuo, kuo as buvau ir mano patirtimi, arba su tuo, kuo aš dar tapsiu. Įvardis „mūsų“ gali nurodyti laiką, nes pateikia skirtingas asociacijas skirtingais gyvenimo etapais. Pvz., „mūsų kambarys“ prieš dešimt metų reiškė „mano ir sesės kambarys“, dabar „mūsų kambarys“ reiškia „mano ir brolio kambarys“, o ateityje tai turės dar kitokią reikšmę.

Kita kalbos dalis tiesiogiai atspindinti laiką yra veiksmažodžiai. Yra tik vienintelė foorma – bendratis – kuri mums nieko nesako apielaiko suvokimą. Visos kitos veiksmažodžių formos: esamasis, būtasis, būsimasis laikas, dalyvis, padalyvis, pusdalyvis ir t.t. tiesiogiai nusako laiką ir, lietuvių kalboje, yra svarbiausios formos veiksmų eiliškumui išreikšti. Tai yra pats paprasčiausias būdas leidžiantis mūsų pašnekovui suprasti, kada mes dalinamės prisiminimais, pasakojame apie išgyvenimus dabar arba kuriame planus ateičiai.

Kažkur Brazilijoje, pusiaujo miškuose, gyvena gentis, vadinama amundava. Ši gentis yra ypatinga tuo, kad neskaičiuoja laiko ir savo kalboje neturi žodžių laikui reikšti. Negti pats žodis „l

laikas“ tos genties kalboje neegzistuoja. Tačiau, nepaisant to, žmonės, priklausantys tai genčiai, gali kalbėti apie laiko tėkmę ir daro tai naudodami tokius paprastus žodžius kaip „lietus“ – lietingajam metų sezonui nusakyti arba „saulėje“ sausajam metų laikotarpiuiapibūdinti. Jie taip pat neskirsto paros į rytą ar vakarą, bet dalija ją pasitelkdami savo dienotvarkę: atsikelti, dirbti, valgyti, ilsėtis, miegoti. Jie neskaičiuoja savo metų, bet, priklausomai nuo paikeitusių gyvenimo aplinkybių ar padėties visuomenėje, keičia savo vardą keletą kartų per gyvenimą. Todėl galima kalbėti apie preities potyrius pasakodami maždaug taip: „Kai aš vadinausi.“ Todėl net ir neturėdami gramatinių formų ir specialių laiką išreiškiančių žodžių, bet turėdami kalbą kaipo tokią, jie supranta laiko tėkmę ir gali ją apibūdinti ir apie ją pasakoti.

Palyginimui galima paminėti kitą Brazilijos pusiaujo miškuose gyvenančią gentį, kalbančią piraha kalba. Šios genties kalba yra dar keistesnė, nes joje ne tik nėra žodžių, apibūdinančių laiką, bet taip pat ir skaitvardžių, spalvų, šalutinių sakinių. Ten niekas neseka pasakų vaikams, nesidalina savo istorijomis. Jie gyvena tik dabartimi.

Remiantis anksčiau išsakytais pamąstymais, galima daryti išvadą, kad tik padedama kalbos, žmonija pradėjo suvokti ir skaičiuoti laiką, įtakos taip pat turėjo aplinka ir kultūra, kurioje individai evoliucionavo. Pasitelkdami asociacijas žmonės prisimena įvairiausias istorijas ir potyrius, kurie padeda pajusti ir skaičiuoti la

aiko tėkmę. Jei žmonės nemokėtų kalbos, nebūtų ir laiko skaičiavimo, nes vystantis kalbai žmonija vystė ir savo mąstymą, kuris leido sudėlioti prisiminimus ir apibūdinti juos kaip savo praeitį. Bendraudami vieni su kitais dabartyje, mes kalbame apie tai, kas buvo arba planuojame ateitį. Tiktai per kalbą žmonija atrado laiką. Kalbos mokėjimas ir sugebėjimas skaičiuoti laiką (nekalbantapie kai kurias pavienes gentis) išskiria žmones iš kitų žinduolių ir gyvų būtybių. Pavyzdžiui, nors voverys ir kaupia maisto atsargas ir turi bendrą tikslą – išgyventi žiemą, jos negali dalintis savo praeities potyriais, jos gyvena tik dabartimi.

Temos apibendrinimui norėčiau pakartoti, kad laikas kalboje gali būti išreiškiamas daugybe būdų: veiksmažodžių formomis, laiko papildiniais, žodžių junginiais, jungtukais, loginėmis sąsajomis. Jis egzistuoja ir gali būti įžvelgiamas kiekviename kalbiniame išsireiškime. Todėl, atsakant į temos klausimą, galima drąsiai teigti, kad kalba yra tikrai pati geriausia laiko saugykla apie kurią retas iš mūsų susimąsto.

Leave a Comment