Kas yra draugyste?

ĮVADAS

Ilgus šimtmečius žmonės svajojo apie lygybę ir brolybę, apie draugiškus santykius. Poreikis bendrauti, kolektyviai veikti kyla iš žmogaus visuomeninės prigimties, kuri susiformavo ilgoje visuomenės raidoje. Draugystė – didelė vertybė žmonių gyvenime. Dar senovės Graikijos mąstytojas Aristotėlis teige, kad “Draugystė – pati būtiniausia gyvenime, nes niekas nepanorės gyventi be draugų, netgi tuo met, jeigu turėtų visas kitas gėrybes”. Kai kas sako – sudėtinga tema; kvepia sentimentais ir paverkšlenimais. Kai kas mano, kad tai ieškojimas šimtų pavyzdžių ir knaisiojimasis po draugystės pavyzdžius. Sudėtinga, bet vis dėėl to gana įdomi tema.

Įdomu kaip buvo vaikystėje? Ar esate kada nors sušukę: “ Noriu draugo visam gyvenimui!”? Turbūt tada dar nesupratome, kas yra draugystė, ką reiškia gyvenime tikras draugas. Gal ir dabar neviską suvokiame, ne visada tiksliai, išsamiai galime apibūdinti kas tai yra draugystė. Vaikystėje tokių klausimų nespręsdavome. Kieme bėgiojantys vaikai buvo mūsų draugai. Iš vaikystės metų daug kas išlieka. Gal kažkas išliko ir iš vaikiškos draugystės, nors buvusių draugų arti jau seniai nėra. Bet, šiaip ar taip, iš vaikystės drraugystės išaugame kaip iš vaikiškų drabužėlių.Vadinasi, daug ką sprendžia, siūlo, keičia gyvenimas.Vieni lapai nuvysta, vietoje jų išdygsta kiti. Atėjusi jaunystė atveda ir kitus draugus. Kiti interesai, išaugę poreikiai, intelektas prašyte prašosi kitų draugų. Ypač draugystę mėgsta jaunimas.Čia apie draugystę rašiau si

iaurąja prasme.

Dėstymas

Visi mes turime draugų, giminių, pažįstamų. Vienam būtų labai sunku. Sakoma, tas kuris mano jog gali apsieti be kitų žmonių, labai klysta, o tas kuris mano kad žmonės negali apsieti be jo, klysta dar labiau. Ar gali jaunas žmogus užsidaryti savo minčių ir svajonių rate?Bet juk taip norisi kam nors atverti širdį, pasidalinti įspudžiais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Deja nekiekvienam gali išsipasakoti. Nesinori, bet kam passakoti savo slapčiausias mintis, svajones. Juk gali ir nesuprasti, pasityčioti.

Ne kiekvienas sutiktas žmogus ar net bendradarbis yra mūsų asmeninis draugas. Tik tuos žmones, su kuriais artimai bendraujame, laikome savo asmeniniais draugais arba bičiuliais. Draugystė užsimezga įvairiomis aplinkybėmis : kelionėse, poilsio vietose, turistiniuose žygiuose ir taip toliau. Tačiau dažniausiai draugiški ryšiai susiformuoja bendroje gamybinėje ir visuomeninėje veeikloje. Man visada yra įtartini tie, kurie turi daug draugų. Gal klystu, bet manau, jog galima tureti vieną, gal du, na tris draugus. Tikrus draugu. Ne kokius nors bendraminčius, ne pašnekovus, ne reikalingus žmones, o tikrus draugus. Nėra ir negali būti darbo draugų, poilsio draugų, studijų draugų. Čia jau visai kas kita. Draugystė ne kostiumai, kurių turime įvairioms progoms.

Draugystė turi savo dėsningumų. Juk teisingai žmonės sako, net tėvai to klausia: “Pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu”. Draugas –

tai tarsi tu pats, tarsi tavo antrininkas. Draugas gal net daugiau nei tu pats. Iš jo gali pasimokyti, į jį visada gali atsiremti. Tikras draugas neišduoda, jeigu išdavė, nebuvo tikras draugas. Darugysčių būna visokių.Bet mes visada trokštame, visada ieškome tos – Didžiosios, kurią mums gyvenuimas padovanoja kaip stebukla. O iki tokios labai toli. Iečkodami jos, dažnai tenkinamės pripratimu, pasitikėjimu, jaukumu, nors tai tik draugystės bruožai, tai tik išorinė jos dalis.

Kaip jau minėjau draugystė užsimezga įvairiai. Net pasinėręs vienatvėn žmogus ima ir patraukia ieškoti draugų – i kavinę, i barą, ar dar kur nors. Intensyviai gyvenant, visada daugiau galimybių sutikti gerą draugą, kurio mes patys ir nesirenkame.

Ilgiau draugaujant atsiranda labai glaudūs ryšiai, pradedame suprasti vienas kita iš pusės žodžio, iš žvilgsnio. Išnyksta bet koks egoizmas : rūpinamės draugo likimu, norime daryti gera nelaukdami atpildo, stnegiamės padeti nelaimėje. O svarbiausia tai jog jaučiame malonumą darydami gera savo artimiausiam draugui. Juk tikras dosnumas yra ne tada kai atiduodama, kas atlieka, bet tada, kai atsisakoma to , ko ir pačiam labiausiai reikia.

Jei tu pasirinkai draugą, arba tave pasirinko kaip draugą, vien dėl titulo, tada tai nedraugystė.Tarp draugų išnyksta titulai, laipsniai, pareigos. Tiesiog įdomu, ką draugas galvoja, kuo gyvena, kokios jo bėdos ir rūpesčiai. Tokia turi būti draugystė. Ja

am galima atskleisti visas širdies kerteles ir neprašant: būk geras, nesakyk niekam. Žinome jog jam pasakius, bus įmesta kaip į šulinį. Atsiranda pasitikėjimas žmogumi, kuri tikrai nelengva užsitarnauti. Dar svarbiau kad jis būtų abipusis. Juk nenorime, kad apie mus blogai kalbėtų, todėl ir patys neturime blogai šnekėti apie kitus. Visada geriau žmogui tiesą sakyti į akis, o juo labiau savo draugui. Dažnai mes nepastebime savo klaidų, blogų įpročių. Iš šono viskas matos geriau. Reikia tik padėkoti kai artimiausias draugas pasako trūkumus.Jei įmanoma jis net padės juos ištaisyti.

Išvados

Liaudues patarlė sako sako,: “ Išsirink draugą neskubėdamas, bet dar lėčiau skubėk jį keisti.” Yra labai nepastovių žmonių, kurie draugus keičia daug nesvarstydami, jie pasirenka juos ieškodami “ tinkamesnes kompanijos”, taip pat siekdami naudos.

Per trumpą laiką draugystė negali labai sutvirtėti, kaip ir iškart nesulapoja katik pasodintas medis. Ji “auga”, “bresta”, o lapai pasirodo veliau, gal net ir vaisiai. Ypač vertiname senus draugus, nes geriau pažįstame, jais labiau pasitikime.

Draugų turėjome vaikystėje, jaunystėje. Vienus keičia kiti. Toks gyvenimas – pats suveda pats ir išskiria. Kas benutiktų, tikrų draugų, kurie kartu iškentpė gyvenimo negandaskartu, išskirti niekas negali, tik mirtis.

Naudota literatūra :

J.Drevenskienė : “Mandagumo abėcėlė”.
J.Mačiukevičius : “Ištakos”.
TSRS filosofų draugijos lietuvos skyrius :”Elgesio kultūra”.
Marksistinės- Lenininės etikos pradmenys :” Etika”.(

Leave a Comment