V.Machernio Vizijos VII interpretacija

„Vizijos” (Septintoji) interpretacija

V.Mačernis- poetas „žemininkas”. Jo kūrybos žmogui būdinga ypatinga žemės, savo protėvių jausena. Glaudus santykis su protėviais bei gimtąja kalba itin ryškus „Septintoje” vizijoje.

„Vizija” pradedama erdvės pristatymu: tai „pavasario laukų ir žemės laiminimo” šventė. Laiminimo motyvas sakralizuoja erdvę. Tikriausiai protėviai nedalyvautų šventėj, jeigu jų maitintoja- žemė- nebūtų laiminama. Protėviai sugrįžta tik sakralioje erdvėje. Jų sugrįžimą paženklina džiaugsmas, laimė, šviesa. Šioje šviesoje namai atgyja:„pro langus pasipylė smagios šviesos,/ Ir pasigirdo juokas įstabus”. Lyrinis subjektas idealizuoja protėvius: „Ir jų grražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,/ Šypsojos vėl slaptinga šypsena”. Didžiausia vertybė senolių namuose- tėvų tarmė. Ja didžiuojamasi, o ji atėjusi iš praeities todėl galime numanyti, jog didžiuojamasi tuo, kas atėję iš praeities.

Tamsaus vyno ir šviesių gėlių kontrastas( „Tąvakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios gėlės”) išryškina vakaro jausmingumą, užplūdusią pakilią nuotaikos bangą. Emocijos tarytum liejasi upe. Personifikuota upė murma apie „laimės stebuklus”. Akivaizdu, jog lyrinis subjektas džiaugiasi senolių sugrįžimu.

Tačiau vidurnaktį puota pasibaigia. Vidurnaktis- neįprastas metas, depresinių išgyvenimų valanda. Pasibaigus pookalbiui nurimsta ir džiaugsmingas namų šurmulys: namai paskęsta „miego ir sapnų rimty”. Tačiau lyrinis subjektas nemiega, jį kankina nežinomas nerimas. Ir jis tik vienas mėnulio atspindį( „Vien mano kambario baltų užuolaidų kuteliais bėginėjo mėnesienos spindulys.”). Mėnulio įvaizdis geriausiai išreiškia lyrinio su

ubjekto vienišumą.

Kankinamas nerimo lyrinis „aš” išeina į sodą. Jo žvilgsnį patraukia „baltas kelias”. Kelio vaizdas- tai, manau, eilėraščio žmogaus vaizduotės padarinys. Kelias nerealus, turi traukos ypatybę( „Tartum svajonė pakerėta traukė”). Atsiveria dar neregėta, paslaptinga erdvė: „šešėliuotos plačios lygumos, sumigę rugių kalvos, pievų miglos baltos”. Ji primena seną legendą apie karalių gėlę. Karalių gėlė- tai kūrybos versmės simbolis. Ją radęs kūrėjas prabyla žodžiais, panašiais į auksines bites, kurie pavergia paprastų „vargo ir kančios žmonių” širdis. Tada žmonės ima trokšti paslaptingo nemarumo. Vadinasi, karalių gėlė įprasmina gyvenimą, yra jo tikslas.

Toliau keliaudamas, lyrinis „aš” nuklysta į rytus. Nuklysta rytų pusėn dėl artėjančio ryto.

Vidinį lyrinio subjekto regėjimą nutraukia „šaltas kasdienybės spindulys”. Bet legenda išlieka subjekto atmintyje, tiksliau, jo širdyje. Legendos žodžiai išlaisvina jo dvasią irr ji skrenda „ten, į nuostabių šviesų šalis.” Eilėraščio „žmogus” pajunta stiprų ryšį su karalių gėle: „Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę.” Ši vizija tampa lyrinio subjekto tikslu, suteikia prasmę jo egzistencijai.

Kūryba įprasmina gyvenimą. Bet V.Mačernio „Vizijų” žmogui labai svarbu grįžti į namus, kuriuose vertinamos tradicijos bei papročiai, mylima žemė, kuriuose viešpatauja išdidi senolių dvasia, bylojanti senoviška tėvų tarme.

R.Keidūnas

Leave a Comment